Ir antrą gyvenimą su tuo pačiu nugyventų

L1811-16705„Gyvenimas su juo buvo ir yra geras. Ir antrą kartą su tuo pačiu žmogumi nugyvenčiau, kito neieškočiau“, – taip gražiai apie savo vyrą Petrą Viržintą atsiliepia jo žmona Aniceta Viržintienė. Prieš 65-erius metus aukso žiedus sumainę Rietavo seniūnijos Skroblio kaimo gyventojai džiaugiasi ne tik santarve, bet ir gausia bei darnia šeimyna: septyniais vaikais, keturiolika anūkų ir vienuolika proanūkių. Visi jie su savo antrosiomis pusėmis neseniai buvo sugužėję pas tėvukus – kad atšvęstų artėjančią pusapvalę jų vedybinio gyvenimo sukaktį ir tėvo, senelio bei prosenelio 90-metį.

Viržintų ir Liutkų giminės – į vieną
Septynių vaikų tėvas Petras – ir pats iš tokios pat gausios šeimos, kurioje augo šeši broliai ir jauniausioji visų numylėta sesutė. Jų namai buvo Rietavo pašonėje esančiame Vitkilių kaime. Aniceta gyveno toje pačioje parapijoje, tik kiek tolėliau – už dešimties kilometrų, Jankaičių kaime, tiksliau – vienkiemyje. Jų buvo dvi seserys ir du broliai.
Paklaustas, kokie keliai juos tada suvedė, Petras papasakojo įdomią istoriją: „Pirmiausia susipažinom ne mes, o mano brolis ir jos sesuo, dirbę pas tuos pačius ūkininkus. Kai Viržintai ir Liutkai susigiminiavo, man į akį krito jaunesnioji brolienės sesuo Aniceta. Ir tai dar ne viskas – po kurio laiko dar ir mano jaunesnioji sesuo su jos broliu susituokė. Taigi mūsų tos Viržintų ir Liutkų giminės taip susipynė-persipynė, kad jau sunku ir susigaudyti.“ O gal taip dar geriau –
visi vienam būrį, neišsibarstę? „Ne, ne, – sako Petras. – Nieko gero, nes kai jų šeimos susipykdavo, tuoj ir mes piktuoju. Aš palaikydavau savo brolį ar seserį, ji stodavo savųjų pusėn. Tai jau, žiūrėk, ir baramės.“
„Stovėjau prie lango ir žiūrėjau, žiūrėjau, kada ji ateis“
Susipažinęs su Aniceta, Petras dažnai į Jankaičius nueidavo. Kadangi širdis labai jau prie jos linko, tie dešimt kilometrų – ne atstumas. Sugalvoji – ir nuleki. Kur kas sudėtingiau buvo išlaukti trejus su puse metų, kai Petras buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnavo Rusijoje, tad parvykdavo tik per atostogas. Visas kitas bendravimas su išrinktąja – laiškais. „Išvykstant ji pažadėjo manęs laukti. Ir laukė. Net pusketvirtų metų. Daug laiškų viens kitam per tą laiką prirašėme“, – pasakojo skrobliškis.
Puikiai visus įvykius ir net jų datas prisimenantis 90-metis sakė, kad iš kariuomenės grįžo 1953-iųjų spalio 28-ąją, o po keturių mėnesių jau ir aukso žiedus sumainė. Tai įvyko 1954-ųjų vasarį. „Pamenu, buvo labai šalta, sniego – iki liemens. Net arklio neturėjome, tad sutarėme, kad susirašyti eisime pėstute. Aniceta turėjo pas mane ateiti, o tada jau abu – į Rietavą, į vadinamąjį zaksą“, – prisiminimais dalijosi senolis.
Ta diena Petrui iki šiol giliai į atmintį įsirėžusi: „Pamenu, stovėjau prie lango ir žiūrėjau, žiūrėjau, kada ji ateis. Laukiau ilgai – kol tolumoje išvydau savąją Anicetą. Tada nerimas šiek tiek atslūgo. Pakviečiau ją į vidų, kad pavalgytų, apšiltų, o tada išėjome susirašyti. Viskas buvo paprasta. Tik pasus reikėjo turėti.“
Netrukus Petras Anicetą ir prie altoriaus nusivedė. Tada jau viskas vyko iškilmingiau ir linksmiau – į Rietavo bažnyčią lėkė arkliais, o į Užupio kaime gyvenusio Anicetos dėdės iškeltas vestuves sugužėjo gausus būrys jaunavedžių brolių, seserų ir kitų giminaičių.
Septintasis – lyg stebuklas
Jaunieji Viržintai bendrą gyvenimą pradėjo Jankaičiuose, paskui persikėlė į Daugėlalių kaimą, o galiausiai įsikūrė Skroblyje, paties Petro statytoje troboje, kurioje gyvena jau apie šešis dešimtmečius. Vyras iš pradžių dirbo sandėlininku, o paskui – kalviu. „25-erius metus kūju mojavau, užtat dabar rankos nebepakeliu“, – pasakojo Petras.
Pagrindinis Anicetos darbas, žinoma, buvo auginti vaikus. Jų per keturiolika metų pabiro visas septynetas. Pasak Viržintų, dabartiniai tėvai vieną–du vaikus augina ir bėdojasi, o jie visą būrį čiūčiavo ir didelio vargo nematė. Aniceta už tai net paties Prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanota. „Medalio atsiimti ėjom abu – juk ir aš prie tų vaikų esu prisidėjęs. Taip Prezidentui ir pasakiau“, – juokėsi vyras.
Vyriausiasis iš atžalų – šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis Petras. Kaip pasakojo skrobliškis, jis tikėjęsis, kad antrasis vaikelis bus mergaitė, bet Dievas davė antrąjį sūnų Zigmą. Jis įsikūrė jo tėviškėje, Vitkiliuose. Vėliau skrobliškio svajonės pildėsi net su kaupu – viena po kitos gimė net keturios dukros: Vilniuje dabar gyvenanti Vanda, Kaune įsikūrusi Rūta, Klaipėdoje savo vietą suradusi Jovita ir į Panevėžį išvykusi Virginija.
Septintoji Viržintų atžala – šiemet 50-metį švenčiantis sūnus Geroldas. Apie jį tėvai kalba su ypatinga meile ir vadina jį ne kaip kitaip, o tikrų tikriausiu savo gyvenimo stebuklu. Kodėl? „Todėl, kad jo gimimas prilygo stebuklui“, – atsako Petras.
P. Viržintas prisiminė tą laiką, kai jo Aniceta, laukdamasi septintojo vaikelio, buvo šeštą mėnesį nėščia. Buvo niūri diena, artinosi audra, perkūnija. Tad Petras nutaręs iš darbo parbėgti į namus, kad sužiūrėtų, ar uždaryti langai, ar visur tvarka. Kai parėjo, pas juos gyvenusi teta pasakė, kad Aniceta išėjo prie avių. Sunerimęs dėl žmonos Petras suskubo žiūrėti, kaip ji ten. Ir iš tolo pamatė, kad jo moteris klumpa ir stojasi, vėl klumpa ir vėl stojasi… Pagalbon pašaukęs netoliese buvusius žmones, skrobliškis lėkė pas Anicetą. Šią rado pritrenktą žaibo, silpną, jos veidas buvo kruvinas, nudraskytas ražienų. Skubiai nuvežė į ligoninę, o ten išgirdo gydytojų verdiktą – esą moteris kūdikio neišnešios, tad reikia daryti operaciją, tiksliau – šalinti vaisių. „Aš pasakiau, kad jokios operacijos nebus. Tos procedūros mes atsisakėme. Ir ačiū Dievui, kad apšvietė mums protą – žmona labai greitai atsigavo, o atėjus laikui pagimdė sveiką berniuką. Ar tai ne stebuklas?“ – retorinį klausimą uždavė senolis.
Ar bereikia geriau?
Aniceta ir Petras džiaugiasi sulaukę garbingo amžiaus, juolab kad abu dar juda, savimi pasirūpina, per daug neserga. „Pas daktarus tenka kartais apsilankyti. Dėl širdies, dėl kraujotakos“, –
sako Petras. O Aniceta tik juokiasi: „Na, gal kokius du kartus ir esi buvęs, bet ne daugiau.“ Tiesa, sunkių darbų nebedirba, gyvulių nebelaiko. „Kad mums ir nebereikia. Pieno iš kaimynės gauname, visko kitko kas šeštadienį iš Klaipėdos atvažiuojanti dukra atveža. Jei ko pritrūkstame, ir marti Jūratė, kuri čia dirba felčere, užneša. Kam mums tie gyvuliai?! Net katės ar šuns nebeturime. Tik kartais kokia pelė užklysta“, – šmaikštavo senoliai.
Petras šypsosi: „Per šventę išrėžiau kalbą. Sakau, ar mums bereikia geresnio gyvenimo, didesnių stebuklų, jei šalia matome visus iki vieno – nuo metukų amžiaus proanūkėlio iki vyriausiojo savo sūnaus. Nė vienas nemiręs, nė vienas rimtai nesirgęs, su policija, kalėjimais reikalų neturėjęs. Ko daugiau begalim norėti? Juk jau ir vaikai mūsų brandaus amžiaus, o mes tebesam ir dar visai neblogai jaučiamės.“
Paklausti, kokių taisyklių laikėsi, kad šitiek metų darnoj nugyveno, sutuoktiniai atsakė, kad reikia ne tiek jau ir daug: viens kitą mylėti, palaikyti, būti kantriems, nuolankiems ir, kai vienas sako „balta“, kitam nesakyti „juoda“. Ypač – auklėjant vaikus. Pasidomėjus, ar vaikams tekdavo kada beržinės košės ragauti, skrobliškiai sakė: „Vytelę turėjom, bet jos nenaudojom.“ Dabar abu pripažįsta, kad gyvenime visko būdavo – tekdavo kartais vienu kitu piktesniu žodžiu apsikeisti, bet… „Miegoti niekada nenuėjome susipykę“, – atskleidė dar vieną jųdviejų santaikos taisyklę.
Kitas Viržintams labai svarbus dalykas – tikėjimas, lydėjęs juos nuo vaikystės iki šiolei. „Visą amžių, kol tik leido sveikata, buvau bažnyčios maršalka. Tikėjimo neapleidau net tais laikais, kai jis buvo draudžiamas. Buvau apylinkės deputatas ir valdžia ant manęs pyko, kad esu religingas, bet aš laikiausi savo. Ir jie manęs neįveikė. Mes kiekvieną sekmadienį tai pėstute, tai su autobusu į bažnyčią vykome ir dar visus vaikus su savimi vedėmės. Ir nekreipėme dėmesio, kad kažkam tai nepatinka“, – pasakojo Petras.
Neseniai, kai tuokėsi vienas iš Viržintų anūkų, jiedu jam palinkėjo: „Kad šis šliūbas būtų pirmas, bet ne paskutinis – kad prie altoriaus eitų ir per Sidabrines, ir per Auksines, ir per visas kitas vestuves. Taip, kaip mudu ne kartą ėjome.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...