Į Chakasiją – vos septynerių

tremtis6„Už ką?“ – šis klausimas iki šiol neduoda ramybės 77-erių metų plungiškei Anai Marianai Šiurienei. Ji buvo vos septyneri, kai kartu su mama ir pusantrų metukų sesute jos buvo įgrūstos į gyvulinį traukinio vagoną ir šešis tūkstančius kilometrų vežtos į Sibire esančią Chakasiją, tuomet turėjusią Rusijos autonominės srities statusą. „Nežinia, už ką, bet mus vežė į mirtį. Laimei, viskas susiklostė taip, kad mes išgyvenome, bet daugybė ištremtųjų mirė. Vien mano giminėj yra septyni žmonės, kurių net palaidojimo vietos nežinom. Patyrėm tikrai skaudžių netekčių“, – prisiminimais dalijosi plungiškė.

Tėvą – į lagerį, mamą – į tremtį
Kaip pasakojo A. M. Šiurienė, jos giminę genocidas palietė tuomet, kai į Sibirą buvo išsiųsti 25 hektarų ūkį Dzūkijoje, Lazdijų rajone, turėję jos seneliai, tiksliau – tėvelio Vaclovo Uzdilos tėvai, kurie augino net 11 vaikų. Po tėvų tremties du sūnūs įsiliejo į partizanų gretas, o eiguliu dirbęs Vaclovas jiems pagelbėdavo. Ir tai jam, žinoma, atsirūgo. Sykį, važiuodamas dviračiu, buvo sučiuptas.
Dviratis liko pakelėje, o Anos Marianos tėvas, kurio namuose Nemajūnų kaime, Lazdijų rajone, laukė žmona ir trys mažytės dukros, atsidūrė kalėjime.
„Netrukus sužinojome, kad tėvelis už pagalbą partizanams nuteistas ir dešimčiai metų siunčiamas į lagerį pačioje Rusijos šiaurėje, Norilske. Ten jo laukė alinantis darbas anglies kasyklose. Taigi likome vienos, be vyriškų rankų. O netrukus sužinojome, kad ir mūsų laukia tremtinių dalia“, – graudindamasi pasakojo moteris.
Pasak Anos Marianos, kuri Lietuvoje buvo Ona Marijona, jos mama Veronika Uzdilienė nujautė, kas jų laukia, tad tremties išvakarėse vieną iš dukryčių – trejų su puse metukų Gemą – išvežė iš namų. Taigi į duris pasibeldus rusų kareiviams, jos buvo trys – mama, ji ir mažiausioji pusantrų metukų sesutė. „Buvo 1948-ieji, man – septyneri. Tad puikiai atsimenu, kas vyko mūsų namuose. Mama suprato, kad mus išveš, bet tikrai neturėjo supratimo, kur atsidursime ir kas mūsų ten laukia. Laimei, kad vienas iš kareivių ją paprotino – rodydamas į neseniai papjautos kiaulės mėsą, liepė ją pasiimti, nes tikrai pravers. Ir tai padėjo mums išgyventi“, – kalbėjo A. M. Šiurienė.
Į Sibirą – gyvuliniuose vagonuose
Toliau viskas vyko taip, kaip rodoma baisiausiuose filmuose apie tremtį – žmonės buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir tūkstančius kilometrų vežti į nežinią. Traukinys suko Chakasijos pusėn, o tai yra už 6 000 kilometrų nuo Lietuvos. Tiesa, namų tada neteko ne tik Veronika su mergytėmis, bet ir jos tėvai, brolis Antanas, sesuo Janė. Už ką šie? O gi už tai, kad turėjo giminystės sąsajų su Vaclovu Uzdila.
„Į vagonus mūsų prigrūdo tiek, jog ir atsisėsti ne visiems buvo vietos. Sąlygos buvo išties baisios – nepatyrusiam to sunku net įsivaizduoti. Kai traukinys sustodavo, visi lėkdavo atlikti gamtinių reikalų. Ir nebežiūrėdavo, ar šalia vyras, ar moteris. Gėdos jausmą teko pamiršti…“ – į atmintį įsirėžusiais vaizdiniais dalijosi buvusi tremtinė.
Galutinis ilgos kelionės taškas – netoli Mongolijos esanti Chakasija, vietovė, kuri vadinosi Malyje Arbaty. Ten jų laukė šalti ir ankšti barakai ir kieti jų gultai. Be to dar – ir alinantis darbas. „Įsivaizduoju, kaip sunku buvo mamai. Jai teko ir sunkiai dirbti, ir rūpintis mumis – kad nebadautume, nesirgtume ir kad išgyventume. O mes sirgome. Ir gydyti nebuvo kuo. Kai pagalvoju… Juk mamai širdis turėjo plyšti, kai vaikui plaučių uždegimas, o vaistų nėra. Ir vyro, su kuriuo jaustųsi saugesnė, nebuvo“, – pasakojo A. M. Šiurienė.
Išsigandusi, be batukų…
Kadangi Ana Mariana buvo septynerių, jai teko pradėti lankyti mokyklą. „Į pamokas nuėjau išsigandusi, nemokėdama rusų kalbos, basa. Žinoma, buvo tokių, kurie ten mus niekino, vadino fašistais, apmėtydavo akmenimis, bet buvo ir kitokių –  kurie užjautė ir stengėsi padėti. Tokia buvo ir mano mokytoja – ji tuoj surinko pinigų, nupirko man batus ir labai manimi rūpinosi. Aš greit pritapau, tad ketvirtoje klasėje jau puikiai kalbėjau rusiškai ir buvau klasės seniūnė“, – mokyklinius laikus prisiminė moteris.
Anos Marianos mama sunkiai dirbo – jai teko ir miškuose triūsti, ir tranšėjas kasti. Dėdė Antanas ir teta Janė plukdė rąstus. Antanas sykį peršalo ir susirgo pleuritu. Nors buvo išvežtas į ligoninę ir gydomas, deja, viskas baigėsi tragiškai: „Pamenu, gulėjo ant gulto toks silpnas ir meldėsi. O ryte radome jį jau negyvą. 1952-aisiais mirė ir mano senelis.“
Pasak pašnekovės, gyvenimas Chakasijoje jai asocijuojasi su vargu, skurdu, alkiu. Kai kuriuos įvykius ji prisimena kaip didžiausius savo vaikystės ir paauglystės košmarus: kai tirtėdamos iš baimės vogdavo bulves, kai kelis kilometrus eidavo parsinešti separuoto pieno, kai šaltą žiemą avėdavo guminius, nes nebuvo iš ko nusipirkti veltinių, kai kažkas pavogė pinigus, už kuriuos turėjo įsigyti žieminį paltą, kai dėl galvoje atsiradusių opų ir gyvių teko atsisveikinti su šviesiomis kasomis, kai iš alkio valgydavo keistą balandų ir kruopų sriubą…
Per vasaros atostogas Ana Mariana visada dirbdavo – vežiodavo plytas, kasdavo griovius, prižiūrėdavo savo sesutę ir svetimus vaikus. Kai baigė septynias klases, išvyko į rajono centrą – į Taštypą, nes tik ten buvo artimiausia vidurinė mokykla. Apsigyveno internate, bet ir ten labai vargo – kadangi duonai pinigų neturėjo, kasdien kepė mamos įdėtas bulves ir labai godžiai jas valgė.
Lengviau atsikvėpti tremtiniai galėjo 1953-iaisiais, kai mirė Stalinas. Tačiau į laisvę jie buvo paleisti tik 1957-aisiais – tuomet jau galėjo rinktis, ar likti, kur yra, ar grįžti į Lietuvą. „Bet prieš tai mus pasiekė baisi žinia – kad Norilske mirė mano tėtis. Ar mirė, ar buvo nužudytas, mes nežinome. Kaip ir to, kur yra jo amžinojo poilsio vieta. Dukart per metus jam būdavo leidžiama parašyti mums laiškus. Jis rašė. Pasakojo apie save, apgailestavo, kad negali mumis pasirūpinti, neslėpė ir to, kad jo jėgos senka. O man rašytame laiške tėtis liepė mylėti ne tik mamą ir sesutes, bet ir Tėvynę“, –
pasakojo A. M. Šiurienė.
Nutarė baigti mokslus
Kaip minėjo pašnekovė, 1957-aisiais, kai atgavo laisvę, daugelis tremtinių patraukė Lietuvos pusėn. Ana Mariana, kuriai tuomet buvo šešiolika, labai norėjo gimtinėn, bet nutarė, kad protingiau bus pabaigti čia vidurinę, įgyti profesiją, o tada jau vykti į Lietuvą, įsitvirtinti ir pasikviesti mamą bei sesutę. Taip ir padarė – 1959-aisiais gavo vidurinio mokslo atestatą. Tiesa, išleistuvėse ji nedalyvavo, nes… neturėjo pinigų medžiagai, iš kurios būtų pasisiuvusi išeiginę suknelę. Po dvejų metų Ana Mariana rankose jau laikė finansų ir kredito technikumo, kurį baigė Krasnojarske, diplomą.
Tada jos kelyje vėl pasitaikė geras žmogus. Vienas iš technikumo dėstytojų, žinodamas, kad Ana Mariana nori grįžti į tėvynę, susisiekė su Lietuvos finansų ministerija ir užklausė, ar buvusi tremtinė galėtų parvykti ir gauti darbo. Ministerijos atsakymas buvo teigiamas. Tad dvidešimtmetė, pinigų turėjusi tik traukinio bilietui, sėdo į jį ir patraukė Lietuvon, kurią ne savo noru paliko prieš trylika metų.
Pirmoji užduotis – susirasti sesę
Pirmoji jos užduotis buvo susirasti Lietuvoje likusią ir Alytaus vaikų namuose užaugusią sesutę Gemą. „Neįsivaizduojat, koks geras jausmas pamatyti ir apkabinti artimą žmogų, kurio šitiek metų nematei ir, galima sakyti, visiškai jo nepažįsti“, – ašaras braukė Ana Mariana. Kartu jos aplankė gimtinę, užsuko pas giminaičius, bet ten neužsibuvo – mergina skubėjo į ministeriją dėl darbo. „Man tai buvo labai svarbu. Juk Lietuvoje mūsų niekas nelaukė, tad tik darbas man suteikė galimybę grįžti, o to labai norėjome – ir aš, ir mama su mažąja sesute“, – kalbėjo moteris.
Namais tapo Rietavas, paskui – Plungė Ministerijoje lengva nebuvo – užkliuvo, kad ji tremtinė, kad nepartinė. Bet galų gale viskas baigėsi gerai – sužinojo, jog gali vykti į Rietavą ir ten įsidarbinti pagal Krasnojarske įgytą specialybę. Ji taip ir padarė. Tai buvo 1961-ųjų pavasarį, o po kelių mėnesių pas dukrą parsikraustė ir mama bei sesuo.
Rietave A. M. Šiurienė dirbo tik metus, vėliau – Plungėje. Jos pareigos buvo pajamų inspektorė, vėliau – pajamų skyriaus viršininkė. „Paskui sužinojau, kad buvo paskirti du žmonės, kurie mane sektų, stebėtų, kaip dirbu, kaip elgiuosi. Juk buvau tremtinė, nepatikima, galimai – priešas“, – prisiminė pašnekovė. Darbui Pajamų inspekcijoje ji atidavė 27 gyvenimo metus, vėliau dar dirbo Savivaldybės kontrolieriaus pavaduotoja. Turėjo ir antrąjį darbą – vakarinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą. „Juk grįžusi į Lietuvą nusprendžiau baigti aukštąjį mokslą, tad dirbdama įstojau į Vilniaus universitetą, kur įgijau rusų kalbos ir literatūros dėstytojos diplomą“, – sakė ji.
Ana Mariana Rietave dirbo tik metus, tačiau namais šis miestais jai buvo tapęs dešimčiai metų. Čia ji susipažino ir ištekėjo už Stasio Šiurio, čia gimė jos vaikai – sūnus Rytas ir duktė Asolė. Į Plungę Šiurių šeima persikėlė 1972-aisiais.
Praėjus keliems dešimtmečiams, moteris porą kartų grįžo į kraštus, kur praleido 13 savo gyvenimo metų. Sykį – kad sudalyvautų mokyklos, kurią baigė, šimtmečio jubiliejuje. Vėliau, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Ana Mariana kartu su sūnumi į Chakasiją vyko vedini jau kitos misijos – kad Dzūkijon pargabentų tremtyje mirusių senelio ir dėdės Antano palaikus. Dzūkijoje moteris palaidojo ir 2011-aisiais mirusią savo mamą Veroniką. O ant paminklinio akmens užrašė: „Akmenėliu Tėvynėj prie kelio pabūčiau ir man laimės nereikt didesnės“. Tie žodžiai dedikuoti nežinia kur besiilsinčiam tėveliui Vaclovui Uzdilai ir kitiems genocido pasiglemžtiems artimiesiems atminti.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...