Jubiliejų minėjo ir savo gimtojoje Plungėje

L1811-00015„Aš žinau tą smoką“ – tai dokumentinė kino juosta apie Giedrę Kaukaitę – vieną iškiliausių Lietuvos operos dainininkių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogę, profesorę, Plungės garbės pilietę. Iš mūsų miesto kilusi menininkė, kuriai suteikti Lietuvos nusipelniusios artistės ir Lietuvos liaudies artistės titulai bei kuri yra apdovanota Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, šiemet švenčia savo kūrybinės veiklos 50-mečio sukaktį.
Ta proga plungiškiai turėjo garbės ne tik susitikti su žymiąja dainininke, bet ir pamatyti minėtąjį filmą, kurio režisierius – Marius Siparis, scenarijaus autorė – Ugnė Dalinkevičiūtė.

„Mano rankos pačios ieško fortepijono“
Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, prieš pakviesdamas G. Kaukaitę, sakė: „Plungė Lietuvai yra davusi daug mokslininkų, profesorių, gydytojų, menininkų. Viena iš jų – Giedrė Kaukaitė, kurią šiandien turite progą pažinti artimiau.“ Viešnia, stodama prieš publiką, prisipažino: „Žinot, mano rankos pačios ieško fortepijono – šalia šio instrumento jaučiuosi geriausiai. Atsirėmusi į jį kalbėsiu ir šįkart.“
G. Kaukaitė, kuri puikiai kalba žemaitiškai, sakė nesitikėjusi, kad savo kūrybinės veiklos jubiliejų minės ir savo gimtojoje Plungėje, kunigaikščių Oginskių rūmuose, kartu su plungiškiais. „Ši vieta man asocijuojasi su mano bočiumi, kuris tarnavo pas kunigaikščius Oginskius ir dažnai pasakodavo apie kunigaikštienę, jos baltą šunelį, kuris buvo mažas kaip nuoperska, apie tai, kaip ponia išgerdavo kavą, o savo augintiniui leisdavo išlakti pastijolką“, – vaikystės prisiminimais dalijosi dainininkė.
Žvilganti opera ar solinė karjera?
G. Kaukaitė savo kūrybinės veiklos metus skaičiuoja nuo 1968-ųjų, kurie jai buvo labai svarbūs ir reikšmingi. „Tais metais aš baigiau Lietuvos valstybinę konservatoriją, debiutavau Operos ir baleto teatre, laimėjau tris svarius konkursus. Vienas iš tų laimėjimų man suteikė teisę dvejus metus stažuotis Milano teatro „La Scala“ akademijoje. Ir tai buvo įvykiai, kurie daug ką lėmė mano gyvenime“, – kalbėjo viešnia.
Grįžusi į Lietuvą, G. Kaukaitė savo jėgas išbandė Tarptautiniame Michailo Glinkos konkurse Vilniuje. Jai pavyko laimėti pirmąją premiją, kuri atvėrė jai visus kelius ir suteikė daug galimybių. „Puikiai prisimenu tą konkursą, kuriame atlikau Dezdemonos dainą. Dainuodama jos rečitatyvo vieną melodiją pajutau, jog sudainavau taip, kad tapsiu laimėtoja. Toliau jau ne dainavau, o tiesiog skridau.“
Pastarasis laimėjimas dainininkei suteikė galimybę rinktis – ar likti prie žvilgančio operos žanro, ar pradėti solinę karjerą. Nors Operos ir baleto teatre ji atlikdavo didžiuosius soprano vaidmenis ir jai puikiai sekėsi, vis dėlto dainininkę labiau viliojo solinė karjera: „Norėjau būti laisva, nuo nieko nepriklausoma, mane viliojo kelionės, atsiveriančios galimybės. Norėjau būti ne tik dainininkė, bet ir pati sau režisierė, dailininkė ir visa kita.“
G. Kaukaitė operoje atliko Margaritos, Mimi, Dezdemonos, Tatjanos, Halkos, Čio čio san, Širin, Katrytės vaidmenis. Stulbinantis ir solinių koncertų skaičius – jų sudainuota daugiau nei tūkstantis. Koncertuoti teko su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Maskvos radijo ir televizijos Didžiuoju simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, ansambliais „Musica Humana“ ir „Arsenalas“, su Vilniaus kvartetu, M. K. Čiurlionio kvartetu, Vilniaus styginių kvintetu ir kitais.
Jos atliekami kūriniai skambėjo ne tik Lietuvos, bet ir prestižinėse Niujorko, Maskvos, Sankt Peterburgo, Prahos, Rygos, Talino, Kijevo, Jerevano, Tbilisio ir kitų miestų scenose. Koncertų repertuaras įspūdingas: baroko, klasicizmo, romantizmo epochos, XX amžiaus užsienio ir lietuvių kompozitorių ir net lietuvių liaudies dainos.
Be to, dainininkei teko vaidinti filmuose „Pašėlęs gegužis“,  „Septynios meilės dainos“, „Žmogaus balsas“, „Du paukščiai girių ūksmėj“.
Ne tik dainininkė, bet ir pedagogė
G. Kaukaitė – ne tik Operos ir baleto teatro artistė, ilgametė Nacionalinės filharmonijos solistė, bet ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė, profesorė. „1961 metais aš įstojau į konservatoriją, 1968-aisiais ją baigiau, o po devynerių metų į ją sugrįžau jau kaip pedagogė. Ir dirbau ten iki 2009-ųjų. Taigi konservatorijoje, galima sakyti, praleidau visą savo gyvenimą“, –
sakė G. Kaukaitė.
Tarp jos išugdytų studentų – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatai Judita Leitaitė, Rita Novikaitė, Milda Smalakytė, Nerijus Masevičius, Katerina Tretjakova, Zane Reinberga. G. Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę baigė Sigutė Stonytė, Asta Krikščiūnaitė, Gintarė Skėrytė, Sabina Martinaitytė, Rita Preikšaitė, Violeta Urmanavičiūtė, Raimonda Tallat Kelpšaitė, Audrius Rubežius, Vaidas Vyšniauskas, Ignas Misiūra, Liudas Norvaišas, Edgaras Montvidas, Mindaugas Žemaitis, Mindaugas Zimkus ir daugelis kitų.
Aplink – žmonės
Prisiminusi gražiausius savo kūrybinės ir pedagoginės veiklos įvykius, viešnia stabtelėjo ties dabartimi: „Tiesiog džiaukimės tuo, kad esame, kad šiandien dar turime galimybę susitikti, bendrauti. Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad mano mobiliojo telefono kontaktų sąrašas vis trumpėja – o tai reiškia, kad man artimi žmonės išeina, persikelia į kitą dimensiją. Viena mano dukra gyvena Italijoje, kita – Jungtinėse Amerikos Valstijose. O prieš ketverius metus palaidojau savo vyrą Arūną Žebriūną.
Tuomet buvo ypatingai sunku. Vis persekiojo mintis, kad esu viena, niekam nereikalinga. Bet galų gale suvokiau, kad aplink mane – žmonės ir kad ryšiai su jais nenutrūkę. Tas suvokimas gerokai palengvino mano gyvenimą, atradau ne vieną dvasios brolį ir seserį.“
„Esu maksimalistė ir perfekcionistė“
Po gražaus pabendravimo su kraštiete plungiškiai buvo pakviesti pažiūrėti filmą „Aš žinau tą smoką“, kuris sukurtas minint G. Kaukaitės turtingos kūrybinės veiklos 50-metį.
„Žiūriu į save televizoriuje ir vertinu, bet ne kaip save, o kaip kitą žmogų, gal kaip dukrą, – kino juostoje sako pagrindinė jos herojė. – Žiūriu, kokia buvau prieš kelis dešimtmečius, ką dariau, ar teisingai dariau. Viską atsimenu, net tai, ką kai kuriais momentais galvojau. Ir galiu konstatuoti, kad viską dariau teisingai, dariau tą, ką ir turėjau daryti.“
Dokumentinėje kino juostoje – ne tik pačios G. Kaukaitės, bet ir jos kolegų, draugų prisiminimai, vertinimai, įžvalgos. Apie dainininkę kalba pianistė Gražina Ročytė, muzikantas Juozas Rimas, muzikologas Edmundas Gedgaudas, dainininkė Irena Milkevičiūtė, architektas Augis Gučas, dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, dainininkė Sigutė Stonytė, kompozitorius Feliksas Bajoras.
G. Kaukaitė filme prisipažįsta: „Esu maksimalistė ir perfekcionistė. Tai ir mano laimė, ir nelaimė. Viską, ko ėmiausi, turėjau padaryt ne 100, o 120 procentų gerai. Ir jei tik kildavo abejonių, kad kažkas yra ne taip, imdavausi kažko kito.“
Dainininkė neslepia jaunystėje buvusi gana drąsi, turėjusi savo nuomonę ir galėjusi išrėžti ją kitiems į akis. O kartais joje ne tik drąsuolis, bet net ir chuliganas prabusdavęs. Na, o draugai Giedrę apibūdina kaip ypač talentingą artistę, Lietuvos kultūrai itin reikšmingą asmenybę, tvirtą žmogų, kuris niekada nebuvo patogus kitiems.
„Mano močiutė nebuvo dainininkė, bet ji net virdama bulvienę dainuodavo. Tai yra ir manyje. Yra dalykų, kurių neišmoksi. Jie tavyje arba yra, arba nėra. O kartais yra, bet reikia juos pabudinti, išgremžti iš savęs“, – mintimis dalijosi filmo herojė.
Filmui einant į pabaigą nuskambėjo jos pamąstymas apie atlikėjo ir publikos ryšį: „Būna koncertų, kai tarp atlikėjo ir publikos užsimezga toks ryšys, kuris, atrodo, ima ir sulaužo visus tiltus. Tuomet viskas susilieja į vieną ir įsivyrauja tokia harmonija… Tai, žinoma, norisi pakartoti ir per kitą koncertą, bet… Kita publika, kitas ryšys ir jau nebepavyksta. Tokie momentai, matyt, nepakartojami.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...