Atvežė dalelę Latvijos

zoomed_img_0406Neseniai Plungės viešoji biblioteka pakvietė savo bičiulius „pabūti kartu su Latvija“, švenčiančia savo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį. Ta proga bibliotekoje surengtas jaukus ir šiltas vakaras, skirtas ne tik dviejų kaimyninių valstybių, bet ir jų žmonių bičiulystei.

„Svarbiausia – tas žodžiais nenusakomas bendrystės jausmas. Ar mes kartu džiaugtumėmės, ar bartumėmės, vis tiek mes esame broliai“, – tokiais žodžiais renginį pradėjo jį vedusi bibliotekininkė Genovaitė Matevičiūtė.
Ji pristatė pagrindinius vakaro svečius: Latvijos patriotą bei šios šalies dvasios ir kultūros skleidėją pasaulyje, Lietuvos bičiulį poetą Knutą Skujenieką bei jo gerą draugą ir plunksnos brolį, vertėją ir eseistą Vladą Braziūną.
Abu prisiminė Plungėje ir šioje bibliotekoje viešintys jau antrą kartą, ir antrą kartą čia skaitantys savo eiles. Tiesa, šįkart poezija skaityta iš jųdviejų kartu išleistos knygos, tad susirinkusieji turėjo retą progą išgirsti lietuviškų ir latviškų eilių bei palyginti šių dviejų giminiškų kalbų skambesį.
Poetus į renginį atlydėjo režisierė Viktorija Jonkutė. Ji pasakojo, kad domisi baltiškąja kultūra, Lietuvos ir Latvijos istoriniais bei dabarties saitais. „Mes su kaimynais latviais turime daug daugiau bendro, nei patys galime įsivaizduoti. Vis dėlto manau, kad dabar šias dvi šalis labiau suartinti gali ne kokie istoriniai įvykiai, bet paprasčiausi žmonių susitikimai, tokie kaip šis“, – kalbėjo režisierė.
Ji pristatė vieną naujausių savo darbų – dokumentinį filmą  „Arčiau žemės anapus upės“, pasakojantį apie du poetus bičiulius K. Skujenieką ir V. Braziūną, augusius Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Jų vaikystės pasaulius skyrė tik Nemunėlio upė, vietomis būdavusi tokia sekli, kad ją būdavo galima perbristi. Tad filme K. Skujeniekas linksmai pasakoja prisimenąs, kaip jo ganytos karvės kartais pasileisdavo per upę į Lietuvos pusę. „Vos ne diplomatinis konfliktas“, – linksmai nusijuokė svečias.
Gal dėl to, kad augo Lietuvos pasienyje ir jau vaikystėje masindavo anapus upės atsiveriantys vaizdai, K. Skujeniekas neilgtrukus išmoko kalbėti lietuviškai. Jis sakė ir šeimoje girdėdavęs šią kalbą, mat suaugusieji, norėdami ką nuslėpti nuo vaikų, tarpusavy kalbėdavosi ne rusiškai, bet lietuviškai.
„Su Lietuva aš susijęs visą gyvenimą. Kiek save atsimenu, mano akys visad matė Lietuvos žemę, esančią čia pat, už upės“, – taip apie save vienoje knygoje rašė pats poetas. O režisierė V. Jonkutė susitikimo Plungės viešojoje bibliotekoje metu sakė, kad būtent šie K. Skujenieko žodžiai ir paskatino ją sukurti filmą „Arčiau žemės anapus upės“. Ją sužavėjusi upės metafora, kuri čia skleidžiasi kaip galimybės grįžti į vaikystės laiką ir vietą simbolis. Apie tą vaikystės pasaulį daugiausia ir kalbama minėtame filme.
Tądien bibliotekoje taip pat veikė latvio Eduardo Skabio fotografijų paroda „Latvijos dangus“, susirinkusiųjų dėmesį traukė Kuldygos krašto dvylikos tautodailininkių rankdarbių paroda „Puošmenos“. Į Latviją lietuvių akimis leido pažvelgti Plungės ir Rietavo krašto fotoklubo „Žybt“ narių fotografijų paroda „Latvijos reminiscensijos“.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...