Skaudus buvo paskutinis namų slenksčio peržengimas

G1811-00024Ankstyvas 1948-ųjų gegužės 22-osios rytas. Vitkų kaime pasirodo stribų sunkvežimis. Žmonės supranta, kad po gyvenvietę šis ne šiaip sau zuja. Pirmiausia jis įlekia į Jonušų kiemą, iš čia burzgia toliau, kol pasiekia netoliese gyvenusių ūkininkų Vasylių sodybą. Vladas su žmona Adele bei trys jų vaikai neseniai buvo atsikėlę. Vos prieš akimirką akis buvo pramerkusi ir ūkininko sesuo Vlada, šalia kurios lakstė jos sūnelis Romas. Ketverių metukų berniukas spraigė  po namus ir nė nenutuokė, jog netrukus pro duris įsiverš ginkluoti svečiai akmeniniais veidais.
Artėjančio pavojaus nenujautė ir suaugusieji. Tik išgirdę smarkų beldimą į duris bei šūksnius „Rinkitės daiktus – važiuosim“ Vasyliai suprato, jog stribai užsuko ne šiaip sau. Namus sukaustė nerimas, o čia gyvenusiųjų veidus perkreipė išgąstis bei baimė. Bet emocijoms nebuvo laiko. Vasyliams buvo duotos keturiasdešimt minučių, per kurias jie turėjo griebti būtiniausius daiktus ir šokti į kieme stovėjusį sunkvežimį. Juo visi išvežti į Plungės traukinių stotį. Iš čia prasidėjo bemaž mėnesį trukusi kelionė į tremtį.

„Jaučiausi tarsi nušauta“
„Neapsakomai skaudus buvo tas paskutinis namų slenksčio peržengimas“, – prisiminė 95-uosius metus einanti Vlada, dabar gyvenanti Rietave. Nors nuo tos dienos, kai tremtin buvo pasiųsti broliai Petras ir Vladas su šeima bei ji su sūneliu, praėjo jau septyniasdešimt metų, senolė iki šiol braukia ašarą prisiminusi tą rytą, kada teko palikti namus.
„Neprisimenu, kiek tiksliai buvo valandų, kai į duris ėmė trankyti nepažįstami stribai. Tik ausyse iki šiol skamba reikalavimas per keturiasdešimt minučių susirinkti reikalingiausius daiktelius.
Ką ten spėsi įsidėti per tokį trumpą laiką. Juo labiau kad iš baimės drebėjo visas kūnas, o širdis neberado krūtinėje vietos. Jaučiausi tarsi nušauta. Klausiau savęs, už ką mus, kodėl visa tai vyksta… Ir regėjau šaltus stribų žvilgsnius.
Beširdžiai, kol krovėmės drabužius, patalynę, maistą, net spėjo mus apvogti. Besiblaškydama po namus ant stalo pamečiau švarką, kurio kišenėje buvo pinigų. Būtent šiuos jie ir nugvelbė“, – pasakojo rietaviškė.
Rusų kareiviai kelis kartus pervertė ir namų knygą. Jiems užkliuvo, kad į ją buvo įrašytas ir kitas Vlados brolis – Petras, kuris tuo metu tarnavo pas ūkininką Jurkų Bubėnų kaime. Tad ir šis netruko būti surastas ir išbogintas į Plungę, kur traukinių stotyje jau laukė daugybė likimo brolių bei seserų.
Žmones iš baimės išbalusiais veidais, kurių buvo pilna sotis, prisiminė ir Romas. Tai – bene ryškiausias jo prisiminimas iš tos tragiškos dienos, sujaukusios jo artimųjų gyvenimus.
Žiaurūs likimai
Atsidūrę Plungėje, Vasyliai čia praleido bemaž pusdienį. Stotyje buvo girdėti baisus moterų ir vaikų klyksmas, verksmas. Siaubo ir nevilties apimti žmonės meldė Dievą padėti.
„Vos iš Plungės pajudėjo tautiečių prigrūsti gyvuliniai vagonai, pasigirdo giesmės. Visi virpančiais balsais giedojome „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“ ir kitas“, – braukdama ašarą į 1948-ųjų gegužės 22-ąją prisiminimais nusikėlė Vlada. Ešelonui įsibėgėjus suskambo ir patriotinės dainos. Skausmo persmelktomis širdimis lietuviai atsisveikino su tėvyne. Ne retas – amžinai…
Pasiekus Panevėžį, traukinys pasipildė vagonais. Tuo pačiu pagausėjo ir nelaimėlių gretos.
„Atsimenu, jo vis neapleido klausimas, kodėl. Juk man tada buvo vos 24-eri, sūneliui – ketveri. Ne ką vyresni buvo ir brolio šeimos nariai. Tremtis buvo skaudi rykštė visai mūsų giminei, kuri ir taip nestokojo nelaimių. Mat karo metais plaučių uždegimas pasiglemžė mamos gyvybę. Po kurio laiko netekome ir tėvo. Jį bei sesers vyrą – dabartinio Plungės policijos komisariato viršininko Sauliaus Vaičiakausko senelį – pakirto rusų kareivių kulkos.
Pastarieji girti įsiveržė į namus, ėmė mosikuoti šautuvais ir ieškoti priekabių. Pagriebę didžiulį peilį, skirtą kiaulėms skersti, išsivedė tėvą ir jo žentą į štabą, iš kurio jie taip ir negrįžo. Buvo nušauti. Nors mirė ne kartu, laidojami buvo drauge. Tai įvyko 1944-aisiais“, – širdį veriančia šeimos istorija dalijosi rietaviškė ir svarstė, gal artimieji būtų likę gyvi, jei būtų įpylę „svečiams“ kažko išgerti.
Paskutinė stotelė – Tibigutas
Į svečią šalį lietuviai traukinio vagonais dardėjo beveik mėnesį. Vlada pasakojo, jog per tą laiką teko daug ką iškęsti. Visus kankino alkis. Laimei, jos artimiesiems jo kęsti nereikėjo, nes į kelionę buvo įsidėję duonos, rūkytos mėsos.
Rietaviškė sakė, jog kartu į svečius kraštus vyko nemažas būrys pažįstamų, tarp kurių – Budginai, Jurčiai, Zimkai, Jankauskienė su dukryte. Visi buvo atvežti į Buriatijos Zaigrajevo rajoną, Ilkos miestelį. Tai buvo 1948-ųjų birželio viduryje. Naktį praleidę Ilkoje, kitos dienos rytą lietuviai buvo išmėtyti po skirtingas gyvenvietes. Vasyliams paskutine stotele tapo Tibigutas.
Buvusi miško kirtėjų gyvenvietė Buriatijos pietuose, Zaigrajevo rajone, apie 70 kilometrų nuo Ulan Udės, 15 kilometrų nuo Ilkos gyvenvietės, Cagan Dabano kalnagūbrio priekalniuose, priklausė Čelutajaus miško pramonės ūkiui.
1948-ųjų birželio mėnesį iš dabartinių Kretingos, Plungės, Panevėžio rajonų ir miestų čia buvo atitremta net 41 šeima – 160 žmonių, iš kurių – 35 vaikai. Tarp tremtinių buvo gydytojų, karininkų, ūkininkų šeimų.
Visi apgyvendinti lentiniuose barakuose po kelias šeimas viename kambaryje. Buvo ir kitų tautybių tremtinių – rusų, baltarusių, represuotų Raudonosios armijos kareivių (armėnų, gruzinų, osetinų, totrių, kazachų, ukrainiečių), grįžusių iš vokiečių nelaisvės, šiek tiek vietinių gyventojų buriatų ir rusų.
„Šeimas su vaikais atvežė į pastatą, kuriame nebuvo langų nei durų. Mus, Vasylius, mūsų kraštiečius Jurčius bei Mišeikienę apgyvendino viename pastate. Mažame kambarėlyje su gultais turėjo sutilpti dvi šeimos. Aš gyvenau su sūnumi ir broliu Petru. Visi jautėmės kaip silkės statinėje“, – pasakojo Vlada ir tikino, jog gyvenimas šiek tiek pagerėjo vyrams pradėjus dirbti. Jie tuomet ėmė statyti barakus. Vienas atiteko ir jiems.
Senolė sakė, jog visi dirbo miško ruošos darbus, rinko sakus. Jai pačiai teko plušėti ir žievinant rąstus. Už tai per mėnesį ji uždirbdavo 80 rublių. Anot rietaviškės, tai buvo vargani pinigai, nes vien už duonos kepalą turėjai suploti 10 rublių. Laimei, galą su galu moteriai padėdavo sudurti brolis Petras. Tiesa, tik tol, kol pats nesukūrė savo šeimos.
Mamai paruošdavo pietus
Kol mama dirbdavo, Romas dienas leisdavo vienas. Kartais prižvelgdavo kaimynė Kazragienė. Tačiau berniukas, kol mamos nebūdavo namuose, tuščiai laiko neleisdavo. Jis pagamindavo mamai pietus – ant laužo iš mamos nuluptų bulvių išvirdavo bulvienės.
„Laužavietę su pakabinamu puodu pasidarėme patys. Net lovas iš medžio patys susimeistravome. Tiesa, prikibdavo Kazragis, kuris tuos darbus išmanė, mat buvo pameistrys. Sukalėm neobliuotas lentas ir buvo gerai. Bjauriausia, kad vos tik susirentus būstą, įsiveisdavo blakių. Jos gyvendavo samanose, kuriomis būdavo užkaišiojami tarpai tarp rąstų. Būdavo naktį miegi, o jos pimpt pimpt ir krenta tiesiai į lovą“, – pasakojo Vlada.
Jai antrino ir sūnus: „Aš miegodavau kaip užmuštas, tad nejusdavau naktinių blakių  atakų, tačiau ryte atsikeldavau visas sukandžiotas, šašuotas.“ Romas sakė, jog puldavo ne tik šie parazitai. Dažni svečiai būdavo ir tarakonai bei utėlės. Saugantis jų, lovų kojos būdavo įkeliamos į skardines su žibalu.
Kėlėsi iš vienos vietos į kitą
Iškirtus aplinkinius miškus, gyvenvietės būdavo panaikinamos, o barakai nugriaunami ir perkeliami į kitas miško kirtavietes. Pakeisti gyvenamąją vietą teko ir Vasyliams: iš Aukštojo Tibiguto jie persikėlė į Žemutinį, vėliau – į pačią Ilką.  Ten Vlada triūsė lentpjūvėje. Sūnus lankė mokyklą.
„Iki šiol pamenu baimės kupinas keliones į mokyklą. Juk eiti reikėdavo miškais. Buvo girdėti vilkų staugimas, matyti iš tolo žibančios jų akys. Visada eidavome būryje, tada žvėrys bijodavo prie mūsų artintis. Nors, kad būtų kažką užpuolę, neteko girdėti“, – pasakojo rietaviškis.
Jo atmintyje išlikusi ir Stalino mirtis. „Puikiai prisimenu ir tai, kaip tądien mus suvarė į mokyklinius suolus, tačiau pamokų niekas nevedė. Liepė raudoti dėl Stalino mirties, gedėti jo. Rusai iš tikrųjų verkė, tik ne lietuviai. Mes imitavome verkimą paslėpę veidus rankomis“, – juokėsi Romas.
Kibiras vandens – penkios kapeikos
Pasiteiravus apie tremtyje švęstas šventes, rietaviškė tikino, jog jos buvo kuklios. Gerokai daugiau vargų būta. Dažnai kamavo ligos, ypač žarnyno infekcijos. Matyt, ja sirgo ir brolio Vlado sūnelis. Jam nepavyko pasveikti – vaikas mirė būdamas vos trejų.
Ir Vlados Romą buvo pakirtusi liga. Karščiuojantį vaiką moteris išvežė į ligoninę. Kad pamatytų savo sūnelį, moteris suvaikščiodavo daugybę kilometrų pėsčiomis. Laimei, Romas netruko pasveikti ir į namus grįžo sveikas.
Būta ir buitinių problemų. Pavyzdžiui, vanduo būdavęs kone prabanga. Mat Tibigute nebuvo šulinio. Žmonės vandenį statinėse parsiveždavo iš toliau. Tiesa, jis buvo perkamas. Penkios kapeikos – talonas, už kurį – kibiras vandens. Nenori mokėti, pompuokis vandenį pats ir neškis. Šventą dieną, jei nesi prikaupęs, vėl turi tempti iš tolybių, nes niekas tomis dienomis neveždavo.
Sunku būdavo žmonėms, bet kas apsukresnis, prasisukdavo. Lietuviai – darbštūs, todėl ir daržovių užsiaugindavo, ir gyvulių laikydavo. Vladai prieš pat grįžimą į Lietuvą pavyko net pinigų pasitaupyti. Tiesa, jų užteko tik kelionei.
Išbūrė grįžimą į tėvynę
Grįžusi į Lietuvą moteris toliau sunkiai dirbo. Iš pradžių – prie kelių tiesimo, vėliau kitur. Rietaviškė džiaugėsi, kad grįžti galėjo į savo anksčiau gyventus namus. „Tuo metu, 1958-ųjų vasarį, mūsų name gyveno mano sesuo. Jei ne ji, būtų namą nugriovę. Jau buvo spėję tvartus nusiaubti. Bebuvo likę kiaulidė, svirnas ir troba“, – pasakojo Vlada ir pridūrė, jog apie grįžimą į tėvynę jai svečiame krašte buvo išbūrusi būrėja.
Netrukus po to ji sulaukė ir dokumentų, leidžiančių grįžti į Lietuvą. Po dešimties metų Vasyliai sužinojo ir priežastį, dėl kurios buvo ištremti. „Mes buvo įvardyti kaip buožės“, – atsiduso senolė vartydama senus nuotraukų albumus. Fotografijose įamžinti praėjusio gyvenimo momentai.
Greta tremtyje darytų nuotraukų – ir naujesnės. Jose – Romas su žmona ir dukromis. Šeimą vyras, žinoma, sukūrė gimtojoje šalyje, nes čia grįžo būdamas keturiolikos.
Pats Romas nesiveržė į Lietuvą, nes kai iš jos išvyko, buvo dar mažas. Grįžus tėvynėje jam buvo sunku, mat nemokėjo kalbos. Lietuviškai kalbėjo tik žemaitiškai ir tai ne viską. Dėl šios priežasties septintos klasės programą jis ėjo dvejus metus.
O Vladai grįžti į Lietuvą, pasak jos, buvo didžiausia svajonė, kuri, laimei, išsipildė. Svečioje žemėje liko tik brolio Vlado sūnelis. Jis ilsisi Tibiguto kapinėse.  Čia palaidota gal dešimt lietuvių.1989-aisiais ir 1990-aisiais į pastarąsias iš Lietuvos buvo nuvykusios kelios tremtinių grupės, kai kurių ten palaidotų lietuvių palaikai parvežti į Lietuvą. Tik ne mažojo Vladelio…

2 komentarai(-ų)

  • Kazys:

    Ir musu,Griksto Povilo, seima buvome isvezti tuo paciu traikiniu I ta pati Tibiguta. Buvau treju su puse metuku amziaus.

  • Adelė:

    Geriausios kloties tavo šeimai, o tau Vlada sveikatos, ramybės ir gražių Šv. Kalėdų.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...