Mokyklos stiprybė – maža bendruomenė

G1811-00031Rietavo pašonėje įsikūręs Žadvainų kaimas nėra didelis, tačiau vienintelis iš visos savivaldybės gali didžiuotis išsaugojęs pagrindinę mokyklą. Ją šiandien lanko ne toks ir mažas mokinių skaičius – net 83 moksleiviai. Kaip kaimo mokyklai tai – daug. Tokios pačios nuomonės yra ir beveik dešimtmetį mokyklai vadovaujantis Sigitas Kažukauskas, nedidelę įstaigos bendruomenę laikantis privalumu.

– Šiandien didelė dalis šalies pedagogų gyvena niūriomis nuotaikomis, dėl kurių kalta nuo šių mokslo metų pradžios pasikeitusi darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Dėl jos nemažai daliai mokytojų sumažėjo atlyginimai. Kokia situacija jūsų mokykloje?
– Ko gero, daugumai mažų mokyklų naujoji tvarka davė teigiamų rezultatų – mokytojų algos daugiau ar mažiau pakilo. Ne išimtis ir mūsų mokykla. Pedagoginiams darbuotojams atlyginimai šoktelėjo 50–100 eurų. Tad taip stipriai kritikuojamą etatinį mokytojų apmokėjimą mes vertiname teigiamai. Apskritai Rietavo savivaldybėje atlyginimai mokytojams kilo labiausiai – apie 25 procentus. Tad mes tikrai negalime skųstis ir neprisidedame prie streikuojančiųjų, bet nereiškia, kad morališkai nepalaikome kolegų.
– O kaip vertinate kitą švietimo reformą – mokyklų vadovams įvestas kadencijas?
– Mano įsitikinimu, sparčiai artėja metas, kai vadovų pradės labai trūkti. Tad kadencijos tik dar labiau pablogins situaciją. Ypač sudėtinga gauti naują direktorių bus kaimo mokykloms. Kas norės važinėti į kaimo mokyklėlę? Mano supratimu, mokyklos vadovas turi gyventi kažkur čia pat, turi pažinoti vietinius žmones, šeimas. Priešingu atveju jam bus labai sunku dirbti.
– Kokiu vadovu save laikote jūs?
– Manau, kad aš – gana tolerantiškas vadovas. Stengiuosi įsiklausyti į kolegas. Išgirsti jų nuomonę – man labai svarbu. Niekada nepriimu svarbių sprendimų nepasitaręs. Pas mus apskritai labai šilta atmosfera, draugiški santykiai. Taip yra dėl to, jog mūsų yra mažai – apie trisdešimt darbuotojų. Maža bendruomenė yra mūsų mokyklos stiprybė.
– O kaip apibūdintumėte čia dirbančius mokytojus?
– Mokytojų kolektyvas čia – labai stiprus. Džiaugiuosi ir aptarnaujančiu personalu. Palaipsniui mūsų mokytojų kolektyvas atsinaujina. Štai šiemet į savo ratą priėmėme jauną muzikos mokytoją Aistę Augustinavičiūtę, kurią jau labai pamėgo moksleiviai. Jaunas yra ir fizikos, gamtos bei saugos mokytojas ir bendrabučio auklėtojas Egidijus Pranckevičius, nors mokykloje dirba jau daugiau nei dešimt metų.
Mes vieni apie kitus žinome beveik viską. Kasdien aptariame ir su mokykla, ugdymo procesu susijusius reikalus. Tam pas mus yra vadinamieji kavageriai. Per ilgąją pertrauką susėdę prie stalo, gurkšnodami arbatą ar kavą, diskutuojame kiekvienam iš mūsų svarbiu klausimu, sprendžiame įvairias iškilusias problemas.
Dažnai per įvairius seminarus pedagogams kalbama, jog tarp mokytojų pasigendama elementaraus bendravimo. Mano įsitikinimu, taip yra tik didelėse įstaigose. Mažoms mokykloms tai negresia.
– Vis akcentuojate draugišką kolektyvą. Kokia atmosfera vyrauja tarp mokinių? Kokie vaikai mokosi jūsų mokykloje?
– Nors taip neturėtų būti, tačiau nenuginčijama yra tai, jog kaimo vaikai labai skiriasi nuo miesto. Jie – santūresni, labiau pažeidžiami, o kartu ir draugiškesni nei miesto vaikai, nėra akiplėšos.
– Per neseniai vykusį Rietavo savivaldybės tarybos posėdį, kurio metu pristatėte savo įstaigos veiklos ataskaitą, užsiminėte, jog pasigendate mokinių mokymosi motyvacijos. Kaip yra iš tikrųjų?
– Dabar sunku jaunąją kartą motyvuoti mokytis ir tai nėra vien tik mūsų mokyklos problema. Galbūt per posėdį aš per daug tai akcentavau. Visoje šalyje vis dar populiaru manyti, jog pasaulį išgelbės emigracija, kad tik svečioj šaly galima užsidirbti, tad mokytis kaip ir nebūtina. Bet mes bandome laužyti nusistovėjusius stereotipus. Aiškiname, jog mokslas – būtinas. Visa tai pagrindžiame pavyzdžiais. Juk paprasčiausių vairavimo kursų negalėsi lankyti, jei nebūsi baigęs nors pagrindinės mokyklos.
Mokytis motyvuojame ir kviesdamiesi buvusius mūsų mokyklos mokinius, kurie šiandien gali didžiuotis kažko pasiekę. Pastebime, jog tai – labai efektyvu.
Kartais užtenka ir paprasčiausio žmogiško paaiškinimo. Pavyzdžiui, mokinio, kuris pareiškė, kad jam užtenka ketverto iš kurio nors dalyko, paklausėme, ar nuėjęs pas darbdavį, kuris siūlo 1 000 eurų algą, jis sakytų, jog man užtenka 400 eurų? Tada moksleivis labai susimąstė.
– Tėvai noriai dalyvauja mokymosi procese ar vis dėlto pasigendate iniciatyvos iš jų pusės?
– Norėtųsi didesnio tėvelių indėlio į bendrą mūsų visų tikslą – jaunosios kartos ugdymą. Tačiau gyvenimo tempas toks. Dažnas nerandame laiko susitikti su artimaisiais, tai ką bekalbėti apie bendravimą su mokytojais. Visi lekia, bėga. Yra tėvų, kurie dirba du ar net tris darbus, kad išlaikytų šeimą. Jiems tikrai sunku rasti laiko susitikti su klasės auklėtoju ar mokyklos vadovu.
– Jūsų mokyklos išskirtinumas – bendrabutis. Ar šiandien jis tebereikalingas?
– Bendrabutis – didžiulis mūsų privalumas. Tuo, kad gali savo vaikus palikti visai savaitei, ypač džiaugiasi pamaininį darbą dirbantys tėveliai. Jiems ramu, nes žino, kad jų atžalos gyvena šiltai, yra pamaitintos ir prižiūrėtos. Bendrabutyje yra griežta tvarka, rėžimas, tačiau visi vaikai puikiai žino taisykles ir jų laikosi. Tuo pasirūpina bendrabučio auklėtojai. Vienas iš jų – minėtasis E.  Pranckevičius. Jam niekada nekyla problemų dėl drausmės.
– Ar jūsų mokykloje yra jungtinių klasių?
– Gaila, tačiau yra. Sujungtos penkta ir šešta bei septinta ir aštunta klasės. Bet stengiamės į tai žiūrėti teigiamai – mažesnieji vaikai turi galimybę mokytis iš vyresniųjų. Galbūt tik pastarieji truputį nukenčia. Sudėtingiau su jungtine klase dirbti ir mokytojams, bet tikrai nemanome, jog jungtinėje klasėje besimokantis mokinys – kvailesnis. Taip tikrai nėra. Net Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, kuriam teko mokytis tokioje klasėje, tai akcentavo. Jei nori mokytis, mokysiesi bet kokiomis sąlygomis.
Svarbiausia, kad mūsų klasės nėra didelės, todėl kiekvienam vaikui asmeniškai galima skirti daugiau laiko. Mokinių pasiekimai – geri, sukamės apie šalies vidurkį. Tai daug ką pasako. Tik su rašymu bėda. Lavindami rašymo įgūdžius, net bendrabutyje duodame vaikams nurašyti tekstus. Įdomiausia, kad tai daro net dešimtokai.
Galime pasigirti ir sportiniais pasiekimai. Štai šiandien (lapkričio 30-ąją) iš Klaipėdoje vykusių Lietuvos mergaičių zoninių futbolo varžybų grįžome su pergale. Žaidvainiškės futbolininkės iškovojo pirmąją vietą ir teisę dalyvauti Lietuvos mokyklų futbolo tarpzoninėse žaidynėse.
– Jūs vis piešiate pozityvų mokyklos paveikslą. Nejaugi bėdos jus visai aplenkia, neturite silpnų vietų?
– Žinoma, problemų yra, tačiau jos visos išsprendžiamos. Svarbu, kad netrūktų vaikų. O jų pastaraisiais metais bent jau nemažėja. Šiais mokslo metais turime 83 moksleivius. Mūsų įstaigą lanko ir devyni ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai.
Problema galėčiau įvardinti tai, jog senajam mokyklos pastatui būtinai reikalingas kapitalinis remontas. Dar viena bėda – patalpų stygius, mat trūkstame kabinetų kai kuriems specialistams. Būta problemų ir su mokykliniu transportu, kuris dažnai gesdavo, tačiau manome, kad dabar, kai išasfaltavo kelią, dėl to problemų kils rečiau.
Tačiau visus šias blogybes atperka geri dalykai. Džiaugiamės pasikeitę langus, duris. Šiemet Savivaldybės laimėto projekto dėka atnaujinome ir kompiuterių klasę. Šiuo metu joje – penkiolika naujų kompiuterių.
Pabaigai norėčiau paraginti visus stengtis saugoti kaimiškąsias mokyklas. Juk jas uždaryti – lengva, o ar yra buvę, kad atsidarytų nauja? Be mokyklos kaimas – miręs. Nereikia taupyti vaikų sąskaita. Man labai patiko per Tarybos posėdį vieno kolegos pasakyti žodžiai, kad geriau tegu lieka nesutvarkytas koks šaligatvis ar gatvė, bet paremiama švietimo ar kultūros įstaiga. Nes be jų mes – niekas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...