Atradusi jėgų šviesesniam gyvenimui

L1812-00048Pokalbio metu 33-ejų metų plungiškė Rima (vardas pakeistas) ne sykį pakartojo: „Džiaugiuosi neatsidžiaugiu, kad šiandien turiu namus, kad galiu apkabinti savo vaikus ir suvokti, kad nieko brangesnio už juos nėra. Baisu net prisiminti tą laiką, kai buvau ties riba, už kurios – grėsmė visko netekti. Laimė, kad nenuslydau tiek, jog nugarmėčiau į bedugnę. Juolab kad tikrai nedaug betrūko…“
Rimos slydimo žemyn priežastis – alkoholis. Jos papasakota istorija verčia susimąstyti, kaip lengvai ir greitai galima viską prarasti, o kartu ir kviečia džiaugtis, kad ši gyvenimo mėtyta ir vėtyta jauna moteris rado jėgų įveikti priklausomybę bei sau ir vaikams padovanoti kur kas šviesesnį gyvenimą.

„Aš noriu papasakoti“
Rimos namuose lankėmės likus savaitei iki šventų Kalėdų. Vaikų nebuvo, bet jų kambaryje tviskėjo žaliaskarė, kuri tarsi liudijo, kad šeima jau gyvena džiugiomis šventinėmis nuotaikomis. „Apskritai džiaugsmo mūsų namuose dabar netrūksta. Išmokome kalbėtis, dalintis, apsikabinti, pasibučiuoti. Gyvename visiškai kitaip nei tada, kai man labiau už viską rūpėjo, kur ir su kuo išgerti.“
Ir išties akivaizdu, kad Rimos šeima dabar gyvena taip, kaip visos normalios šeimos. Jos namai (nors ne nuosavi, o socialinis būstas) – jaukūs, tvarkingi, šilti. O ir pati moteris  – pasitempusi, pasipuošusi, švytinčiomis akimis.
Paklausta, ar nebus skaudu dienos švieson traukti tai, ką, ko gero, norėtųsi visiems laikams nugramzdinti į praeitį, Rima atsakė: „Aš noriu papasakoti. Bendraminčių ratelyje dažnai pasakojam savo istorijas, o visai neseniai kalbėjau viešai, dideliame susirinkime. Labai bijojau, bet ryžausi atvirumui. Klausydamiesi žmonės ir verkė, ir plojo. Ir dabar noriu kalbėti. Gal mano istorija kažką įkvėps sustoti arba žengti žingsnį į priekį, ryžtis pokyčiams.“
Klimpo nuo dvidešimties
Rima pirmojo vaikelio susilaukė būdama dar visai jaunutė – vos aštuoniolikos. „Tiesiog taip išėjo“, – sako ji. Kol sūnui suėjo treji, gyveno kartu su jo tėvu, paskui jųdviejų keliai išsiskyrė.
Labai anksti Rimos gyvenime atsirado ir alkoholis. Buvo gal dvidešimties, kai pradėjo susibėgti su draugėmis, draugais ir kone kas vakarą leisti prie butelio. Stiprių gėrimų sako nemėgusi, tik sidrą, šampaną, bet ir nuo jų pasigerdavusi taip, kad ir į namus negrįždavusi, ir ne viską prisimindavusi, ir ryte baisios pagirios kamuodavusios. Iš pradžių moteriai dar reikėjo kompanijos, bet po kurio laiko jau galėjo apsieiti ir be jos – „pylė“ viena, kasdien ir nemažai. Tai tęsėsi ne vienerius metus.
„Buvo visko… Ir į namus negrįždavau, ir vaiką vieną palikdavau. Be to, pasigėrusi tapdavau agresyvi, tad ir su sugyventiniu nuolat pliekdavomės. Žinoma, pati dėl visko buvau kalta, bet blogiausia, kad visa tai matė mano sūnus. Tačiau tai suvokiau tik vėliau. Tuomet, kai gėriau, man visa tai nerūpėjo“, – apie savo praeitį pasakojo Rima.
Suprantama, aplinkiniai matė, kad jauna moteris grimzta į dugną, kad gyvenimas slysta iš po kojų. Negi jai niekas nieko nesakė? Nebandė stabdyti? Anot Rimos, aplinkiniai netylėjo, bet visos pastabos ir paauklėjimai atsimušdavo lyg žirniai į sieną. „Ir mama prašė, kad nebegerčiau, ir darbdaviai sakė, kad išmes mane, jei nesitvarkysiu, bet aš jų negirdėjau. Be to, ir sveikata buvo pradėjusi šlubuoti. Problemų tikrai buvo, bet aš visas jas skandinau alkoholyje…“ – atviravo plungiškė.
Moteris sakė jutusi, kad ją lyg persekioja nesėkmės. Dėl to susinervindavusi, o tai buvęs geriausias pretekstas išgerti. „Susinervinu – geriu. Ir taip tarsi palengvėdavo, tarsi tų problemų nelikdavo, bet iš tikrųjų tik dar daugiau jų prisidarydavau. Laimei, kad dar rimčiau ko neprisiveikiau ir neatsidūriau policijoje ar teisme.“
Sustabdė baimė prarasti vaiką
O kas nutiko, kad vieną dieną Rima praregėjo? Buvo vienas motyvas, privertęs ją sustoti. Tai – baimė prarasti vaiką. Ir ji buvo visiškai reali. Rima puikiai atsimena: „Buvau iškviesta į mokyklą, kurioje mokėsi mano aštuonmetis. Pedagogai buvo griežti – gersi, prarasi vaiką. Išgirsti tai man buvo labai skaudu, bet vis dėlto susimąsčiau. Ir nutariau pagaliau padėti tašką. Matyt, baimė netekti vaiko buvo stipresnė už norą gerti.“
Diena, kai Rima nustojo gerti, buvo jos sūnaus gimtadienis. Jai pačiai buvo tik 26-eri. Suvokdama, kad gali prarasti brangiausią savo turtą, ji kreipėsi į vietos gydytojus, prašydama siuntimo į specializuotą gydymo įstaigą. Ir išvyko.
Ligoninėje praleidusi 53 dienas, moteris grįžo į Plungę. Į tuos pačius namus, pas tą patį geriantį sugyventinį. Moteris pripažįsta, kad pirmieji trys mėnesiai be alkoholio buvo tikras košmaras. Ji suvokė, kad yra priklausoma, kad, jei gers, visko neteks. Bet ir noras išgerti buvo labai stiprus. „Jaučiausi išties labai blogai. Galvoje nuolat knibždėjo mintys apie alkoholį. Aš ir nervinausi, ir verkiau, ir širdis lipo lauk, ir į depresiją klimpau, bet… Šiaip ne taip atsilaikiau.“
Pagundų netrūko
Negi nebuvo situacijų, kursčiusių grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo? Buvo… Juolab kad aplinka buvo ta pati  – viliojanti paslysti. Atsisakius alkoholio, Rimai teko daug ką keisti  – išsiskirti su sugyventiniu (jis vėliau buvo nuteistas už nužudymą), vengti kompanijų, nebebendrauti su tais, su kuriais nuolat sėdėdavo prie stiklelio.
„Draugai ir kvailino mane, kad nebegeriu, ir stebėjosi, kaip man pavyksta susilaikyti. Vieni buvo įsitikinę, kad užsikodavau ir įsisiuvau vadinamąją torpedą, kiti domėjosi, kas čia atsitiko. Visiems sakiau tą patį – noriu, kad vaikas augtų su manimi, todėl nebegeriu ir nebegersiu“,  – apie sunkiausią laikotarpį kalbėjo pašnekovė.
Vienas atvejis moteriai ypač įsirėžęs į atmintį. Jau keletą mėnesių buvo nevartojusi, kai vieną vakarą staiga apniko noras išgerti. Visą vakarą blaškėsi galvodama, iš kur gauti alkoholio. Pati išeiti negalėjo, nes neturėjo kam palikti vaiko, be to, jau buvo vėlu. O ir paprašyti, kad parneštų, nebuvo ko.
Nors buvo sunku, savo norą ji vis dėlto suvaldė, o po visą naktį trukusios kankynės ryte kreipėsi į gydytoją ir vėl pasiprašė ligoninėn. Nuo to karto daugiau šis noras jai niekada nebebuvo užėjęs. Ir taip – jau aštunti metai.
Blaivi galva leidžia spręsti problemas
Kaip Rimos gyvenimas pasikeitė po to, kai ji liovėsi gerti? Moteris sako, kad pokyčių tikrai daug, o svarbiausia, kad visi jie – į gerą. Plungiškė pripažįsta, kad problemų jai nestinga, bet svarbiausia, kad, turėdama blaivią galvą, ji jas suvokia ir gali ieškoti sprendimo būdų. Be to, jai nereikia bijoti, kad kažkur nuėjusi bus atstumta ar sulauks priekaištų dėl savo gyvenimo būdo. O tai reiškia, kad gali drąsiai, aukštai pakelta galva ieškoti išeičių iš prasčiau susiklosčiusių situacijų.
„Buvo laikas, kad nemažų rūpesčių man kėlė paauglio sūnaus elgesys: nenoras mokytis, bandymas svaigintis, nusikalstama veika, nebendravimas. Laimei, kad aš tas problemas mačiau ir ėmiausi jas spręsti. Drąsiai ėjau į mokyklą, į policiją, pas vaiko teisių apsaugos specialistus, psichologus. Prašiau pagalbos ir man buvo padėta. Dabar bijau ir pagalvoti, kiek giliai galėjo įklimpti mano vaikas, jei per girtavimą būčiau nepastebėjusi, kas vyksta“, – mintimis dalijosi plungiškė.
Problemų yra ir daugiau – sveikata, finansai, būstas, mokesčiai už jį. Kai pasijunta blogai, moteris kreipiasi į gydytojus ir prašo siuntimo į ligoninę. Blogiausia tai, kad tuo metu, kai ji būna gydymo įstaigoje, sūnui tenka gyventi valdiškuose namuose. Mat tėvas juo nesirūpina, o kiti artimieji maištingo paauglio nesuvaldo.
„Kaskart, kai jam tenka apsigyventi įstaigoje, man širdis plyšta. Bet visada, kai grįžusi išgirstu sprendimą, kad man viskas gerai ir galiu pasiimti sūnų, mane apima begalinis džiaugsmas“, – atviravo Rima.
Moteris ypač džiaugiasi nauju būstu, kuriame ji su vaikais apsigyveno prieš metus. Pasak jos, kol gėrė, jai nerūpėjo, nei kur, nei kaip gyventi. O dabar tai – labai svarbu. Norisi, kad vaikus suptų kuo jaukesnė aplinka, kuo pozityvesni žmonės. Ketverius pastaruosius metus jai teko gyventi viename iš Plungės bendrabučių ir tą laiką ji prisimena kaip itin neramų – aplink buvo daug alkoholyje nuolat mirkstančių, triukšmaujančių, smurtaujančių žmonių. O blogiausia, kad tokia aplinka neigiamai veikė vaikus, ypač – paauglį sūnų. Norėdama pokyčių, Rima ryžosi pakovoti dėl geresnio būsto. Ir jai pasisekė.
O kaip sprendžia finansines problemas? „Gyvenu iš invalidumo pašalpos ir to, ką man valstybė moka už vaikus. Mūsų pajamos – vos 400 eurų, bet kažkaip verčiamės. Blogai, kad dėl sveikatos dirbti galiu tik dvi valandas per dieną. Tad kas mane dėl tiek priims?“ – pasakojo pašnekovė.
Klube – visi panašūs
Paklausta, ką veikia, moteris sakė tikrai nenuobodžiaujanti. Jau septynerius metus ji lanko anoniminių alkoholikų klubą, kuris jai buvo stipri atrama atsikratant priklausomybės. Moteris prisimena pirmuosius kartus, kai ji apsilankė klube: „Sėdėjau tarp tų žmonių ir klausiausi jų istorijų. Man atrodė, kad visi jie pasakoja mano gyvenimą. Mes ten labai panašūs – kažkada pragėrę ar vos nepragėrę namų, vaikų, vyrų ar žmonų, darbų…“
Dabar Rima ne tik pati mokosi blaivybės, bet ir kitus jau gali daug ko pamokyti, patarti. Gaila tik, kad daugeliui geriančiųjų tokie pamokymai – nė motais. „Kartais nueinu į bendrabutį, kuriame gyvenau. Bandau kalbėti su buvusiais kaimynais, paprotinti juos, juolab kad gyvena ne vieni – su vaikais. Tačiau jie tik juokiasi – esą gėrėm ir gersim. Viena jauna moteris, kurią taip pat raginau liautis gėrus, prieš kelis mėnesius… mirė. Ji taip pat į mano žodžius nereagavo. Jos nestabdė ir tai, kad buvo atimtas vaikas.“
Plungiškė pripažįsta, kad anoniminių alkoholikų klubas jai  – tikra atgaiva. Beje, ten ji susitinka ir su tais, su kuriais anksčiau sėdėdavo prie vieno stalo. Dabar tų pasisėdėjimų taip pat netrūksta, bet jie jau kitokie – be svaigalų.
Moteris džiaugiasi, jog būdama su bendraminčiais gali išsikalbėti, dalintis savo rūpesčiais, tartis įvairiausiais klausimais. Žinoma, ir linksmintis – kartu su klubo nariais dalyvauja įvairiose vakaronėse, vakarėliuose, išvažiuoja kur nors pasišokti. Tik jų „linksmintojas“ dabar – sulčių ir ledukų kokteilis.
Rima lanko ne tik klubą, bet ir Bendruomeninių šeimos namų užsiėmimus. „Kad tik daugiau būtų tokių įstaigų ir tokių veiklų. Man labai patinka – ir grupiniai, ir individualūs užsiėmimai. Atvyksta lektoriai, skaito mums paskaitas, rengia mokymus. Pripažįstu, kad gerdama daug ką esu praradusi, kad man trūksta bendravimo su vaikais įgūdžių, bet po truputį visko mokausi. Jau ir pati pastebiu, kad išmokau vaikus apkabinti, pabučiuoti, kad vis dažniau pavyksta prakalbinti sūnų, kad vis daugiau žinau apie jo gyvenimą. Pavyko prikalbinti jį pavyzdingiau lankyti mokyklą, užsirašyti į sporto būrelį.“
„Esu laiminga…“
O vaikai ar džiaugiasi turėdami kitokią – blaivią – mamą? Pasak moters, mažajai dar tik penkeri, tad ji girtaujančios mamos nematė. Be to, mergaitė turi puikius krikštatėvius – kaime gyvenančius Ingridą ir Saulių, kurie jai – tarsi antri tėvai.
„Kai gimė dukrytė, tapti krikšto tėvais pakvietėme mano buvusio sugyventinio draugą su žmona. Tai buvo visiškai svetimi mums žmonės, bet taip susigyvenome, kad dabar nebežinau, kur be jų dingčiau. Jie mano mažąją priima ir tada, kai man reikia į ligoninę, ir per atostogas. Ir dabar dukrytė nekantrauja, kada į kaimą vyks. Mat ten jos laukia ir krikštatėvių padovanota avytė, kuri netrukus atsives ėriukų.“
O štai prieš sūnų Rima jaučiasi kalta – jos gyvenimo būdas privertė jį per daug pamatyti ir patirti. „Dabar jis man kartais sako, jog džiaugiasi, kad aš nebegeriu, kad esu kitokia. O ką jau bekalbėti apie mane – esu laiminga, kai darau savo vaikams pietus ar vakarienę, kai kartu su mažąja piešiu ar klausausi, kaip sūnui sekėsi mokykloje“, – pokalbį baigė Rima.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...