Talentingąjį tautodailininką prisimenant

21901-17169Praėjusio ketvirtadienio vakarą Plungės kultūros centro parodų salėje surengtas jaukus vakaras, kurio metu prisimintas vos prieš metus amžinojo poilsio atgulęs tautodailininkas, kryždirbys ir medžio meistras Liudas Ruginis. Gražiausiais prisiminimais apie talentingą kūrėją dalijosi ne tik jo šeimos nariai, bet ir bičiuliai, kolegos. Renginio metu buvo galima išvysti dalį tautodailininko darbų, mat būtent tądien atidaryta jo kūrybos paroda.

Paroda be jos autoriaus
Susirinkusieji apgailestavo, jog personalinė L. Ruginio paroda visuomenei pristatoma be jo paties. Nepaisant to, darbai nepraranda savo grožio. Atvirkščiai – jie dar ypatingesni ir vertingesni. Ko gero, kitaip ir būti negali, juk L. Ruginį visi prisimena kaip itin kruopštų, preciziškai tvarkingą meistrą. Tai atsispindi ir jo kūriniuose. Anot Plungės krašto tautodailininkų vadovės Jolantos Miltenės, šio meistro darbai – tarsi nuglostyti, nuglamonėti, žavi kruopščiomis detalėmis, paslėpta mintimi.
Ypač gražiai apie gilų pėdsaką mūsų krašto liaudies meno istorijoje palikusį tautodailininką, kuris visą gyvenimą blaškėsi tarp dviejų miestų – gimtųjų Salantų (Kretingos r.) ir Plungės, kur sukūrė šeimą, – atsiliepė ir ilgametė jo kolegė Zafira Leilionienė.
Buvusi Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriaus pirmininkė neslėpė liūdesio, jog lygiai prieš metus  – 2018-ųjų sausio 9-ąją – išskirtinio talento kūrėją pasiglemžė klastinga liga. Tuomet jam buvo 75-eri.
Z. Leilionienė priminė, jog L.  Ruginis gimė Salantuose, o visas jo gyvenimas prabėgo Plungėje. Abu šie miestai jam buvo brangūs, juose liko meistro kūrybos ženklų.
Salantuose prie bažnyčios rymo liūdnas Rūpintojėlis, prie miesto seniūnijos gieda Salantų simbolis – Gaidys, prie gimnazijos mokinius pasitinka Angelo skulptūra, skirta pedagogui, knygnešiui, lietuviškų kalendorių leidėjui Aleksandrui Bendikui.
O štai Plungėje, prie namo, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, į dangų kyla L. Ruginio išdrožtas vienas iš trijų stogastulpių. Šio tautodailininko rūpesčiu įamžintas ir rašytojos Šatrijos Raganos atminimas – 2002-aisiais jos gyventoje sodyboje Keturakių kaime pastatyta L. Ruginio sukurta medžio skulptūra. Jo kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai išsibarstę po visą Žemaitiją. Jo rankų šilumą spinduliuoja medinukai meistro įkurtame muziejuje gimtinėje.
Anot Z. Leilionienės, Liudas buvo užsispyręs, kantrus ir darbštus. Ilgus metus dirbo liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“. Vadovavo Plungės rajono tautodailininkų organizacijai. Savo raudonu „žiguliuku“ važinėjo pas menininkus, rinko jų darbus, rengdavo parodas Plungėje. Veždavo ir į Klaipėdą: į meno tarybas, į zonines parodas.
Buvo puikus organizatorius. Mokėjo agituoti, pagirti, pakelti menininkų kūrybinį ūpą. Turėjo likimo dovaną gražiai kalbėti, išraiškingai pasakodavo įvairias istorijas.
„Kalbėdamas apie savo kūrybą Liudas sakydavo, kad vos paėmęs į rankas kaltą užmiršta visas problemas, palieka jas už dirbtuvių durų“, – prisiminė tautodailininko kolegė. O pats kūrėjas yra prisipažinęs, kad jam kartais užtekdavo pažiūrėti į savo darbą, pabūti šalia jo ir jau, žiūrėk, iškart geriau pasijusdavo, mintys praskaidrėdavo.
L. Ruginiui kūryba buvo lyg sielos atgaiva. „Ji man – ir duona, ir druska. Ir svaigina kaip šimtas gramų ruginės“, – yra juokavęs medžio meistras.
Niekam nejautė pavydo
Sertifikuotą skulptorių bei kryždirbį L. Ruginį, kurį savu vadina ir plungiškiai, ir salantiškiai, prisiminė ir buvęs jo mokinys, o vėliau kolega Antanas Vaškys – skulptorius, medžio meistras, kryždirbys.
Anot jo, L. Ruginis jį ir kitus, besidominčius medžio drožyba, išmokė labai daug dalykų – nuo kalto išgalandimo iki sugebėjimo savyje pajusti įkvėpimą kūrybai.
Skirtingai nei kiti kūrėjai, L.  Ruginis nebijojo nieko įsileisti į savo dirbtuves. Noriai rodydavo savo įrankius, dalijosi patarimais ir mintimis. Esą net būdami vaikai jie jautė išskirtinę tautodailininko pagarbą medžiui. Žavėjo ir jo noras su bendraminčiais dalintis patarimais. Jis visiems patardavo, kaip daryti vieną ar kitą dalyką. Vėliau patarimų klausdavo ir pats. Niekam nepavydėjo talento, sugebėjimo valdyti vienokią ar kitokią medžio apdirbimo techniką.
„Tai buvo be galo šiltas, malonus ir nuoširdus žmogus. Labai gaila, kad šiandien apie jį tenka kalbėti būtuoju laiku“, – sakė A.  Vaškys.
Jam antrino ir L. Ruginio bičiulis iš Salantų Aloyzas Pocius. Kartu su šviesaus atminimo medžio meistru salantiškis yra restauravęs Gargždelėje (Kretingos r.) esančią kapinių koplyčią, kurios aukštis – net 36 metrai. Jei ne šie entuziastai, ji seniai būtų susmigusi į žemę. Jųdviejų rankomis sutvarkyta ir Kvėdarnos koplyčia.
A. Pocius su Liudu buvo užsimoję restauruoti ir vieną iš Čikagos bažnyčių, mat sužinojo, kad ji balansuoja ant išlikimo ribos. Šio sumanymo salantiškiai neįgyvendino, o po metų jau išgirdo, kad šventovė sugriuvo.
Prisiminė vaikystę
1943-ųjų rugpjūčio 27-ąją gimęs būsimasis menininkas savo vaikystę praleido Salantuose, pačiame jų centre, bažnyčios pašonėje esančioje sodyboje. Vėliau, baigęs mokslus, įsikūrė Plungėje. Šis miestas tapo jo ir žmonos Genovaitės uostu, kuriame jiedu sukūrė šeimą bei užaugino sūnų ir dukrą.
Įdomu tai, kad menininko gyslelę turėjo ir ankstesnių kartų Ruginių giminės vyrai. Tautodailininko senelis vertėsi gamindamas keramikos dirbinius, o tėvas, taip pat Liudas Ruginis, buvo darbštus stalius. Meniškos sielos buvo ir vienintelis L. ir G. Ruginių sūnus, kuris, tęsiant tradicijas, pakrikštytas Liudo vardu. Bet likimas nepagailėjo jauno ir talentingo vyro. Dievas jį pasišaukė, kai jam buvo 36-eri.
Tad atsiminimams skirtame vakare dalyvavo vienintelė tautodailininko atžala – dukra Sigita. Moteris mintimis nusikėlė į vaikystę, kada jai buvo gal ketveri ar penkeri metai. Ji pasakojo, kad tėvelis daugiabučio namo rūsyje buvo įsirengęs dirbtuves, kuriose praleisdavo didelę laiko dalį. Į darbus pasinėrusio kūrėjo pašonėje visada straksėdavo ir Sigita. Jai būdavo labai įdomu stebėti visą procesą, kai iš medžio pliauskos gimdavo gražiausias kūrinys.
Sigita juokavo, jog, stebėdama tėtį, ji įsidėmėjo kiekvieną žingsnį ir mintinai gali papasakoti, kaip gaminama medinė lėkštė ar kitas kūrinys. Ją labai žavėdavo tėčio tvarkingumas. Esą kiekvienas kaltelis turėjo savo vietą. Visos jo dirbtuvės buvo idealiai sutvarkytos.
L. Ruginio dukra prisiminė ne vieną jautrų momentą, tačiau labiausiai ją sujaudino prisiminti tėvelio žodžiai: „Tu man esi visas pasaulis“. Anot Sigitos, šie žodžiai jai įsmigo labai giliai, kiekvieną kartą prieš imdamasi kažkokios veiklos ji juos prisimena ir stengiasi viską kuo geriau padaryti, kad nenuviltų savo tėčio.
Tautodailininko atminimą saugo ir muziejus
Nors yra daug žmonių, prisimenančių L. Ruginį, jo atminimą saugo ir paties įkurtas muziejus. Skulptorius savo darbus įkurdino name, kuriame prabėgo jo vaikystė. Nedidelėje ekspozicijoje – skulptūros, kaukės, bareljefai. Muziejų puošia ir jaunų L. Ruginio tėvų nuotrauka, išlikę keli jų naudoti antikvariniai baldai.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...