„Net nemirktelėjusi atšaudavau, kad būsiu kaip mama“

21901-17180Prieš pat didžiąsias metų šventes Rietave surengtas tradicinis mero padėkos vakaras, kurio metu, kaip ir kasmet, pagerbti bei simboliniais padėkos angelais apdovanoti aktyviausi bei kūrybiškiausi rietaviškiai. Tarp jų – ir Lauryno Ivinskio gimnazijos kūno kultūros mokytoja Giedrė Žlibinienė. Rietaviškė įvertinimo sulaukė už begalinį atsidavimą mokant sveikos gyvensenos moksleivius ir vyresnius žmones, Rietavo vardo garsinimą bei sporto renginių organizavimą.

Nesitikėjo, bet labai džiaugiasi
Įteikdamas padėkos angelą G. Žlibinienei Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis tikino, jog visas miestas džiaugiasi ir didžiuojasi jos pasiekimais aerobikos ir tinklinio varžybose. O pati mokytoja nebuvo linkusi visų nuopelnų prisiimti sau ir sakė, jog norėtų savo apdovanojimu pasidalinti su visais, su kuriais jai tenka dirbti, bei su savo tėčiu, mat pastarasis jai yra didžiausias pavyzdys, kaip reikia aktyviai ir sveikai gyventi.
Tą patį mokytoja pakartojo ir „Žemaičiui“, kuris ją kalbino po padėkos vakaro praėjus maždaug savaitei. Anot jos, nebūtų jokių rezultatų, jei nebūtų tiek daug su ja norinčių dirbti žmonių. „Man glosto širdį, kad sportinė veikla įtraukia būrius Rietavo krašto žmonių. Tada ir renginiai būna įspūdingi. Aš išvis – kažkokia maksimalistė, nes man reikia masių, mane žavi didžiuliai renginiai su daugybę dalyvių bei smalsuolių“,  – juokėsi rietaviškė.
„Nesitikėjau sulaukti apdovanojimo, tačiau neneigsiu, kad jis labai nudžiugino. Vadinasi, mano darbas yra vertinamas. Nors, žinoma, atsiras žmonių, kurie kritikuos, sakys, kad buvo vertesnių, bet aš apie tai stengiuosi negalvoti. Be abejonės, ir nosies dėl to neužriečiu. Nesureikšminu įvertinimo, tačiau neneigsiu, jog toks dėmesys skatina dar labiau judėti į priekį“, – atviravo mokytoja.
Ji apgailestavo, kad dėl prastos sveikatos apdovanojimų įteikimo ceremonijoje negalėjo dalyvauti jos tėvelis Petras Lengvenis. „Jis labai džiaugiasi, kad buvau įvertinta, tačiau neslėpė apmaudo dėl to, kad nebuvo šalia manęs tokiu momentu. Juo labiau kad jis niekada nepraleisdavo šio renginio. Kol buvo gyva mama, eidavo drauge su ja, o tapęs našliu, dalyvaudavo jame vienas“, – pasakojo rietaviškė.
Neketino dalyvauti
Giedrė prisipažino, kad ir pati neketino vykti į padėkos vakarą. „Atnešė man į kabinetą pakvietimą, padėkojau, bet pasakiau, kad negalėsiu dalyvauti. Įmečiau kvietimą į stalčių ir ramiausiai su dukra bei žentu išvykau į svečią šalį, kur sutikome Kalėdas. Paskutinę atostogų dieną man paskambino sesuo ir prisakė jokiu būdu nepraleisti tradicinio padėkos vakaro. Ji puse lūpų prasitarė, kad galiu sulaukti apdovanojimo.
Neįsivaizduojate, ką tuo metu išgyvenau. Puoliau siausti po parduotuves ieškodama suknelės tam vakarui. Žinoma, nieko neradau, tad šventėje pasirodžiau vilkėdama kuklesniais drabužiais. Tačiau tada man tai jau mažiausiai rūpėjo. Tiesiog sėdėjau ir laukiau, kol būsiu pakviesta ant scenos. Visą tą laiką svarsčiau, ką pasakysiu. Juk tokią akimirką reikia kažką prasmingo, gražaus pasakyti.
O mano galvoje sukosi tik viena mintis – kokią didžiulę salę pagaliau turi Rietavas, kiek čia galės vykti renginių, kiek čia bus galima sukviesti dalyvių. Su savo merginomis darysiu tą, aną ir kitą. Viena mintis vijo kitą, tad nieko išmintingo ir neišlemenau“, – juokėsi mokytoja.
Kelios sportininkių kartos
Giedrės mama – šviesaus atminimo poetė Birutė Lengvenienė – taip pat buvo kūno kultūros mokytoja. Tad rietaviškė nuo mažens suprato sporto teikiamą naudą ir svarbą. „Mama dažnai pasiimdavo mane į įvairias varžybas. Aš matydavau visą tą „virtuvę“ ir mane tas labai žavėdavo. Nuo vaikystės svajojau būti sportininke. Jei darželyje ar mokykloje paklausdavo, kuo būsiu užaugusi, net nemirktelėjusi atšaudavau, kad būsiu kaip mama“, – kalbėjo moteris.
Tiesa, savo vienturtei dukrai ji nelinkėjo tokio kelio, mat ji buvo labai gabi mokinė. Abitūros egzaminus išlaikė itin aukštais balais. Todėl Giedrė norėjo, jog tokie gabumai būtų investuoti į rimtą profesiją, svajojo, kad dukra taps puikia medike. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Dukra įstojo į tuometinę Lietuvos kūno kultūros akademiją.
„Juk ir sportininkų reikia labai protingų“, – juokėsi rietaviškė ir garsiai svarstė, jog veikiausiai čia bus kaltas jos šeimos moterų genas. Žinoma, į sportą merginą galėjo pastūmėti ir aktyvus mamos bei močiutės gyvenimas. Mat Giedrės dukra nuo mažens kartu su mama sportavo, važinėjo į renginius, jei reikėdavo, pravesdavo ir treniruotes.
Gailisi mažai skyrusi laiko
G. Žlibinienė džiaugiasi aktyvia savo veikla, Rietave verdančiu sportiniu gyvenimu, bet prisipažino, jog dėl to labai nukentėjo jos šeima. „Kai buvau jauna, apie tai nesusimąstydavau, o dabar, kai dukra užaugusi, dažnai pagalvoju, jog per mažai jai skyriau laiko. Džiaugiuosi tik dėl to, kad ji – protingas vaikas. Nepaisant visko, stropiai mokėsi, visada elgėsi kaip išauklėta mergaitė“, – mintimis dalijosi moteris.
Giedrė neslėpė, kad yra išsiskyrusi. Ji įsitikinusi, kad koją santuokai pakišo jos aktyvumas, mat sutuoktinis buvo visiška jos priešingybė. Šeimoje netrūkdavo nesutarimų dėl to, kad Giedrė itin daug laiko skyrė mėgstamai veiklai. Dėl to poros keliai išsiskyrė.
„Dabar esu viena ir galiu visą save atiduoti sportui, dėl kurio aš tiesiog pamišusi. Man net mokiniai ne kartą yra rėžę, kad esu išprotėjusi dėl sporto. Prisimenu, viena mokinė man pareiškė, kad nebūtinai visi turi būti tokie kaip aš. Ir aš negaliu dėl to pykti. Žinau, kad mes visi – skirtingi, bet kai kalbama apie sportą, judėjimą, aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą, aš savęs nebekontroliuoju. Aš gyvenu sporto salėje. Į darbą išeinu ankstyvą rytą ir grįžtu aštuntą valandą vakaro ar net vėliau.
Tinginiauti sau neleidžiu ir savaitgaliais. Labai mėgstu plaukiojimą, slidinėjimą. Patinka pabėgioti. Mano supratimu, gyvas esi tol, kol judi. Kad jūs žinotumėte, kaip aš žaviuosi savo senjorėmis – Trečiojo amžiaus universiteto studentėmis. Jos visada nusiteikusios dirbti, judėti, jos, skirtingai nei jaunoji karta, nebando išsisukti nuo sporto. Vienas malonumas su tokiais žmonėmis dirbti. Jos nepraleidžia nė vieno užsiėmimo, noriai dalyvauja ir įvairiuose renginiuose“, – kone spirgėdama ant sofos pasakojo mokytoja.
„Kur jau kur, tik ne į Rietavą…“
Šituos žodžius Giedrė puikiai prisimena iki šiol. Dar būdama Lietuvos kūno kultūros instituto (KTI) studentė, ji sutiko buvusią savo kūno kultūros mokytoją. Ši užsiminė apie galimybę Giedrei grįžti į gimtąjį Rietavą. Bet ji tada pareiškė, kad kur jau kur, tik ne į Rietavą. Ir štai gyvenimo ironija. Į gimtuosius kraštus Giedrė grįžo… nutekėjusi. Jos vyras buvo rietaviškis.
Tiesa, po studijų KTI, į kurį ji įstojo raudonu diplomu baigusi tuometinę Rietavo vidurinę mokyklą, ji įsidarbino „Energetiko“ sanatorijoje Šventojoje. Į Rietavą grįžo 1994-aisiais. Pirmuosius žingsnius kaip mokytoja Giedrė žengė „Aušros“ katalikiškojoje vidurinėje mokykloje. Po ketverių metų buvo priimta į dabartinę gimnaziją.
Bet dabar Giedrė dirba ne tik gimnazijoje. Daug jėgų ji atiduoda mokydama tinklinio ir gimnazijos mokines, ir Rietavo moteris. Ne viena mergaitė bei moteris lankė ir lanko jos vedamus aerobikos užsiėmimus, linijinius šokius. Kasmet G.  Žlibinienė veža mokinius į respublikines sporto šventes, festivalius, varžybas, o iš jų grįžta su aukštais įvertinimais. Kartu su mokytoja rietaviškės mokinės dalyvavo Danijoje vykusiame sporto festivalyje.
Žinoma, tam reikia lėšų. Vien nuvažiuoti į sostinėje vykstantį renginį autobuso nuomai reikia apie pusantro tūkstančio eurų. Laimei, rietaviškes remia asociacijos. Pasak pašnekovės, jei ne jos, provincijų sporto gerbėjai taip ir virtų savo sultyse.
Šiandien Giedrei – penkiasdešimt. Daugiau nei pusę savo gyvenimo ji atidavusi sportinei veiklai. Nepaisant to, moteris dega naujomis idėjomis, sumanymais, užmojais. Svarbu, kad būtų tai palaikančių žmonių.

2 komentarai(-ų)

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...