Į deimantinę sukaktį įžengę

Janina ir Augustas su keturiais savo vaikais

Janina ir Augustas su keturiais savo vaikais

Jei šiandien manęs kas paklaustų, ar stebuklų yra, atsakyčiau, kad taip. Vieną jų teko regėti aną savaitę, lankantis šalia Rietavo įsikūrusiame Pelaičių kaime, pas Janiną ir Augustą Bukius. Šešiasdešimt metų kartu nugyvenę ir deimantinėms vestuvėms besiruošiantys sutuoktiniai vis dar nesiliauja vienas kitu džiaugtis ir žavėtis: „Jis man pats mylimiausias“, „Ji ir dabar dar man pati gražiausia“. Argi ne stebuklas? Ypač šiais laikais, kai ne viena pora meilės prisipažinimus ilgainiui pakeičia visai kitokiomis frazėmis: pakriko santykiai, nesutapo charakteriai, susirado kitą…

Abu iš gausių šeimų
Janina Bukienė, buvusi Lapaitė, kilusi iš labai gausios šeimos – jų buvo šeši broliai ir šešios seserys. Kai mirė tėvas – septynias kalbas mokėjęs girininkas – jai buvo tik 12 metų, o mažiausiajam broliukui – aštuoneri.
Taigi mama liko našlė ir su dideliu būriu vaikų… Tai reiškė vieną – vargingą gyvenimą. Juolab kad buvo 1946-ieji, pokaris.
„Gyvenom Patyrio kaime. Tikrai vargom – juk šeima liko be tėvo, be maitintojo. Anksti teko imtis darbo – baigiau septynias klases ir įsidarbinau kaimo bibliotekos skaitykloje“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Augustas kilęs iš netoliese esančio Girėnų kaimo. Augo ne ką mažesnėj šeimoj. Su pirmąja žmona, Augusto mama, tėvas turėjo tris dukras ir sūnų. O šiai mirus, vedė antrąkart ir susilaukė dar šešių vaikų. Taigi iš viso jų buvo dešimt. „Mano vaikystė taip pat buvo sunki. Kai mirė mama, buvau tik ketverių, tad jos visiškai neprisimenu. Laimei, pamotė buvo labai gera moteris. Labai mumis rūpinosi, buvome jai lyg savi“, – kalbėjo vyras.
Apie pažintį…
Anie laikai – tai ne šie, kai daug kas vyksta virtualiai. Tuomet merginos ir vaikinai vienas kitam į akį krisdavo realioje erdvėje. Dažniausiai, žinoma, – šokiuose.
Taip nutiko ir Janinai su Augustu. Kadangi gyveno gretimuose kaimuose, tai į tuos pačius šokius, kuriuos rengdavo Girėnų kultūros namai, vaikščiodavo. „Buvau jauna, plona. O kaip šokdavau! Ne vienas vaikis į mane žiūrėjo, ne vienas šokdino. Tik man nė vienas iš jų nepatiko. Išskyrus Bukelį“, – juokėsi moteris.
O kuo jis jai patiko? „Na, buvo jaunas, gražus, bet svarbiausia, kad atėjęs pas mane visada skubėdavo padėti – ir karves pamelžti, ir kiaules pašerti. Supratau, kad geras žmogus, kad už tokio ištekėti norėčiau.“
O kuo Augustui Janina įtiko? Ar tuo, kad jauna, graži, puiki šokėja? „Ir tuo, ir viskuo kitkuo. Buvo puiki mergina. Mano pirmoji meilė. Ir visam gyvenimui, kaip matot“, – prisiminimais dalijosi Augustas.
Kai jiedu susipažino, Augustui buvo 18, Janinai – 20. Metus padraugavus, teko ilgam išsiskirti. Mat vaikinas buvo pakviestas į kariuomenę. Tarnyba truko trejus metus, tad gyvą jaunuolių bendravimą pakeitė laiškai – vienas kitam rašė, siuntė nuotraukas, planavo bendrą ateitį.
Ar sunku buvo vienam kito laukti? Juolab kad ir išsiskyrimas ilgas, ir atstumas didelis. „Aišku, sunku, bet Augustas buvo tas žmogus, kurio tikrai vertėjo laukti. Laukiau ir niekada dėl šito nesigailėjau. Iki šiol labai jį myliu, kasdien nubučiuoju“, – apie nuoširdžius jausmus savo sutuoktiniui kalbėjo moteris.

Janina ir Augustas Bukiai šį šeštadienį švęs deimantines vestuves

Janina ir Augustas Bukiai šį šeštadienį švęs deimantines vestuves

… ir tai, kaip plaikstėsi nuometas
1958-ųjų lapkritį, kai Augustas baigė tarnybą, abu žinojo, ko nori. Tad nieko nelaukdami pradėjo ruoštis vestuvėms. Jos įvyko sausio 25-ąją Janinos namuose Patyryje. „Biedni laikai buvo, bet mama su patėviu Jokūbėliu Kiaulakiu kažkaip sugebėjo vestuves iškelti. Aišku, paprastos, bet buvo“, – pasakojo pelaitiškė. „Na, nesakyk, geros tos vestuvės buvo. Ir linksmos, ir daug svečių“, –
prieštaravo vyras.
Bukiai puikiai prisimena: iš Patyrio susirašyti į Rietavą važiavo atviru bortiniu sunkvežimiu. Buvo šalta, o vėjas į visas puses plaikstė ilgą baltą jaunosios nuometą… Nepaisant to, abiems buvo gera.
Tiesa, tądien buvo įregistruota tik civilinė jųdviejų santuoka, bet netrukus pora prisiekė ir prieš Dievą. „Abu esam tikintys. Nuo vaikystės iki dabar. Buvom iš religingų šeimų. Mano brolis buvo kunigas, dvi seserys – vienuolės. Gyvenom su Dievu, tad ir santuoka turėjo būti palaiminta“, – atsakė Janina.
Vaikai, anūkai, proanūkiai
Jaunieji Bukiai iš pradžių apsigyveno Patyryje ir tik gerokai vėliau persikėlė į Pelaičius, kur pasitaupę pinigų ir pasiėmę paskolą pasistatė dailų mūrinuką. Jame pora tebegyvena iki šiol. Tiesa, dabar – tik dviese, o buvo laikas, kai namai klegėjo nuo šurmulio – juk Bukiai užaugino keturis vaikus: Laimą, Augustą, Ireną ir jauniausiąją Sonatą.
Metams bėgant, vaikai vienas paskui kitą paliko tėvų namus. Dabar Laima gyvena Gargžduose, Irena ir Sonata – Klaipėdoje, o sūnus – Pelaičiuose, visai netoli tėvų.
Ar tėvukams liūdna dėl ištuštėjusio lizdo? Ir taip, ir ne. „Žinoma, kol augo vaikai, buvo smagu. Bet ir dabar, kol turime vienas kitą, mums viskas gerai. Džiaugiamės, kad vaikai sukūrė šeimas, kad laimingai gyvena su savo antrosiomis pusėmis, kad sekasi darbuose. Visi keturi Lietuvoje, dažnai mus aplanko. Tik dvi anūkės užsienyje, o visi kiti – niekur toli neišskridę“, – sako sutuoktiniai, kuriems keturi vaikai padovanojo šešis anūkus, o šie – jau septynis proanūkius.
Viso pokalbio metu pelaitiškiai nenustojo kartoję, kad turi nuostabius – mylinčius, rūpestingus, nuoširdžius – vaikus. Labai gera ir marti, ir žentai, ir anūkai. Visi jie dažnai į Janinos ir Augusto namus užsuka – nepamiršta per Kalėdas, Velykas, gimtadienius ir net per vardadienius.
Kartu jie – ne tik džiaugsme, bet ir tada, kai reikia pagelbėti – nudirbti sunkesnius darbus, kažką parūpinti ar kur nors nuvežti. „Sūnus ir marti, kurie čia pat gyvena, kone kasdien pas mus užsuka, bet ir gargždiškiai bei klaipėdiškiai, žiūrėk, jau ir įvažiuoja į kiemą. O mums tai didelis džiaugsmas“, – sako Bukiai.
Anksčiau ir dabar
Sutuoktiniai pripažįsta, kad jųdviejų gyvenimas buvo sunkus. Kad kažką užgyventų ir aprūpintų vaikus, turėjo daug ir sunkiai dirbti. Kolūkio fermoje girdė veršius, šėrė kiaules. O kur dar savas ūkis! Nepailsdami augino gyvulius, be išeiginių triūsė tvarte ir laukuose.
Ar dėl sunkaus gyvenimo nekildavo barnių, nesinorėdavo vienam kito kaltinti? „Ne. Mes visada labai gražiai sutarėme. Visada vienas kitą labai mylėjom, pasitikėjom, vienas į kitą rėmėmės. Be to, ir  Dievą labai tikėjom. Ir patys, ir vaikus taip mokėm – sekmadieniais sėsdavom ant dviračių, pasisodindavom vaikus ir – į bažnyčią“, – prisiminimais dalijosi Janina.
O valdžios, draudusios tikėjimą, ar nebijojo? „Kad paprastas žmogus niekam per daug nerūpėjo. Tik partiniams nebuvo galima į bažnyčią. Sykį, kai vyras buvo raginamas tapti komunistu, užpykau – juk jei stos į partiją, reiškia, Dievo išsižadės. Su tuo nesitaiksčiau. Tad jis partiniu netapo“, – pasakojo moteris.
Prisiminę, koks sunkus gyvenimas buvo anuomet, pelaitiškiai sako, kad dabar – tik gyvenk ir norėk. Visi sunkumai – praeityje. Tad belieka džiaugtis gyvenimu ir dėkoti Dievui už kiekvieną skirtą dieną.
„Augustas dar sveikas, o aš va pasiligojau, – sako Janina. – Prieš kelerius metus virtuvė buvo užsidegusi. Po tos nelaimės man ir širdis, ir kojos sušlubavo. Tad dabar be savo vyrelio būčiau kaip be rankų.“
O kokia jųdviejų kasdienybė? Paprasta – atsinešti malkų, pakurti krosnį, apsitvarkyti namus, išsivirti pietus. Beje, tai daro ne Janina, o Augustas. Bet jei, tarkim, reikia kokius svogūnus supjaustyti, prikimba ir žmona. Abu mėgsta prie televizoriaus pasėdėti – Janina žiūri „Teleloto“ ir filmus apie meilę, o Augustas – vyriškesnius, kur šaudo ir gaudo.
Nemažai laiko abu ir maldai skiria. Augustas, sėdęs ant dviračio, į bažnyčią nulekia, o Janina, ant stalo pasidėjusi kryželį ir „kantyčkas“, meldžiasi namuose – už save ir vyrą, už vaikus ir anūkus bei proanūkius, kad visus aplenktų ligos, nelaimės keliuose ir kitokios negandos. Anksčiau daug vargę su gyvuliais, dabar jiedu turi tik vištų, penkis katinus ir šunelį.
O kokios jų šventės? Kokios bus deimantinės vestuvės? „Kad ir kaip norėtume, nuo tos šventės neišsisuktume. Suvažiuos vaikai, anūkai, tai ir švęsime. Kiek žinome, ir į bažnyčią važiuosime. Aišku, mums nieko daryti nereikės – tik būti“, – kalbėjo Janina.
Bene vienintelis rūpestis – ką apsirengti, kad sausio pabaigoje nesušaltų. „Augustas kostiumu pasipuoš – vyrams visada paprasta. O aš apie šitą suknelę galvoju. Manau, bus gerai. Gal nesušalsiu. Juk šįkart ne bortine mašina važiuosim“, – rodydama šventei paruoštus aprėdus juokavo pelaitiškė.
Išvažiuojant beliko jiems palinkėti gražios šventės ir dar ilgų metų kartu. Ir jie palinkėjo: „Kiemas – kaip stiklas, nepaslysk išėjusi. Ir laimingai parvažiuok…“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...