Naujai gimę

DSC_1028Praėjusį šeštadienį Žemaičių Kalvarijos anoniminių alkoholikų grupė „Meilės kelias“ gausiame bičiulių rate paminėjo savo veiklos trejų metų sukaktį. Ta proga grupės įkūrėjas bei vadovas Vaidas bei nariai Raimondas ir Nerijus pasidalino savo patirtimi. Vyrai sutiko, kad jų istorijos būtų išspausdintos ir „Žemaičio“ laikraštyje. Pasak jų, pagrindinis jų grupės tikslas ir yra perduoti savo patirtį tiems, kurie vis dar kenčia nuo alkoholizmo, tikintis, kad ši bendrystė gali padėti atsistoti ant kojų.

Vaidas:
„Būdamas paaugliu turėjau daug kompleksų, buvau drovus. Žemaičių Kalvarijoje gimiau ir užaugau, čia baigiau mokyklą. Būdamas 13 ar 14 metų pradėjau eiti į šokius. Juose pirmą kartą pavartojau alkoholio. Pamenu, jis man suteikė tokios drąsos, tokios stiprybės. Galėjau laisvai šokti, bendrauti… Palaipsniui tų pavartojimų pasitaikydavo vis dažniau.
Vedžiau, su žmona persikėlėme gyventi į Klaipėdą. Nors buvo šeima, turėjome vaikų, alkoholis visad buvo šalia. Savaitgaliniai išgėrinėjimai tapo įprasti. Sykį net išgėrusiam teko vežti žmones. Kai dabar pagalvoju, kuo viskas galėjo baigtis…
Nė nepajutau, kaip alkoholis mane užkariavo. Uostamiestyje praleidę 5-erius metus nusprendėme grįžti į Žemaičių Kalvariją. Galvojau, gal savas kraštas man padės įveikti šią problemą, kad man čia bus lengviau. Deja, reikalai tik blogėjo.
Galiausiai neapsikentusi žmona iškėlė sąlygą: arba metu gerti, arba neteksiu šeimos. Tada susimąsčiau. Juk man šeima buvo ir yra brangiau už viską. Nejaugi per tą butelį turiu ją prarasti?
2005 metais pirmą sykį nuvykau į Vilnių užsikoduoti. Po mėnesio man lyg akys atsivėrė. Pradėjau matyti gyvenimą, jo spalvas. Viskas pradėjo kažkaip geriau sektis. Praėjus metams pagalvojau, kad jau esu pasveikęs ir galiu sau leisti išgerti.
Būdavo, aplankau vieną draugą, kitą. Kodėl negaliu išgerti? Maniau, pats galiu valdyti situaciją. Deja, vėl kritau į dugną. Vairuodamas girtas praradau automobilį, man buvo atimtos teisės. Jaučiausi taip blogai, kad ne sykį bandžiau žudytis, ėjau kartis. Buvau 33-ejų, bet rodės, kad gyvenimas baigtas.
Man labai padėjo apsilankymas Plungės anoniminių alkoholikų klubo 10-ies metų sukakties minėjime. Čia pajaučiau tokią šilumą, tokią bendrystę su likimo broliais ir sesėmis.
Kovo 1 d. mano blaivybei jau bus 10 metų. Jaučiu, kad turiu atsipirkti už visas savo klaidas. Todėl gimė mintis įsteigti tokią grupę ir Žemaičių Kalvarijoje. Turime pripažinti, kad mes gyvename su mirtina liga. Esu praradęs geriausią draugą, su kuriuo kartu pradėjome alkoholikų karjeras. Tokių likimo draugų esu palaidojęs ne vieną.
Mes galime išlikti tik dvasiškai augdami, dalindamiesi išgyvenimais ir patirtimi.“
Raimondas:
„Man pačiam labai sunku kalbėti apie tuos dalykus, kuriuose tiek metų buvau paskendęs. Ilgai negalėjau pripažinti, kad esu alkoholikas. Sakydavau, jog visi geria, todėl ir aš geriu. Dar netgi didžiuodavausi savimi, kad moku gerti, nes kiti kompanijoje anksčiau „nulūždavo“ už mane.
Niekada nepamiršiu, kaip į paskutinę kelionę išlydėjau mamą. Ji nebegalėjo su manimi gyventi, todėl sesuo pasiėmė pas save nukaršinti. Sykį sesuo paskambino ir pranešė, kad mama mirė. Liepė ateiti į kapines jos išlydėti ir prisakė būti blaiviam.
O man iš po vakar tokios pagirios buvo… Ir kapinėse nejaučiau nei gailesčio, nei liūdesio dėl mamos. Ėmė tik baisus pyktis ant duobkasių, kam šie taip lėtai kasa duobę ir nesupranta, kaip man bloga, kaip man reikia kuo greičiau išgerti.
Dabar tai prisiminus man širdis krauju apsipila. Atleisk man, mama, kad nemokėjau tau parodyt savo jausmų, kai gyva buvai.
Dabar jau 3 metai, kaip aš iš naujo gimęs. Šiandien yra mano antroji gimimo diena. Ačiū Vaidui, ačiū mūsų grupei už tai, ačiū kanauninkui Jonui Ačui už palaikymą, dėkoju visai parapijai, kad padėjo man atsistoti ant kojų.“
Nerijus:
„Prisimenu, kaip nuėjau į pirmą grupės surinkimą, po to į antrą. Atrodė, kam man to reikia? Juk galiu ir be grupės tvarkytis su savo problema. Bet kažkaip įpratau. Po tų susitikimų lyg ir lengviau palieka.
Nuo jaunystės išgerdavau. Uošviai prie to buvo pratę. Vedžiau jaunas, apsigyvenom pas juos. Reikėjo kažkaip pritapt. Bet vis galvodavau: išeisime gyventi atskirai, nebegersiu.
Žmoną palaidojau. Tada alkoholis padėdavo skausmą numalšint. Bet per jį vaikus praradau. Buvau susigriebęs, susigrąžinau, bet ir vėl praradau. Pamenu, sykį gal 8 mėnesius laikiausi, negėriau. Buvo anūkės krikštynos. Vienas pasiūlė alaus. Sako: gerk, kas čia tau atsitiks. Išgėriau. Grįžęs visą naktį prasikankinau. Kitą dieną atvažiavau į miestelį. Pasiguodžiau sutiktam pažįstamam. Tas vėl: išgerkim, iškart palengvės.
Taip vėl įnikau. Ir žudžiausi, ir pjausčiausi. Atsibodo toks gyvenimas. Atrodė, kad vienas likau, kad visi nusisuko. Prieš mirtį mamai pažadėjau, kad nebegersiu, bet išsilaikiau tik dvi savaites.
Mintyse vis sukdavosi: Nerijau, nebegerk, Nerijau, susiimk. Ir sesuo palaikė. Sakė: Nerijau, gyvenk!
Paskambinau socialinei darbuotojai, pasakiau, kad man reikia pagalbos. Ji iškvietė greitąją. Išvežė gydytis. Užsikodavau. Tada viskas pradėjo sektis, viskas lyg apsivertė aukštyn kojomis. Vaikus susigrąžinau. Namą nusipirkau, net traktorių… Jei kas anksčiau būtų sakęs, jog taip gyvensiu, nebūčiau patikėjęs. Bet aš taip gyvenu.“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...