Daugybė ištiesusių pagalbos ranką

Rasa Gricienė džiaugiasi po sunkios ligos grįžusi į normalų gyvenimą, pas keturis savo vaikus

Rasa Gricienė džiaugiasi po sunkios ligos grįžusi į normalų gyvenimą, pas keturis savo vaikus

Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Rotinėnų kaime gyvenanti Rasa Gricienė šiandien šypsosi – džiaugiasi čiauškėti nenustojančiais savo vaikais, darbščiu vyru, šiltais namais ir tuo, kad jau metus laiko gydytojai jai kartoja tuos pačius žodžius: onkologinė liga neatsinaujino.
Baisią diagnozę – kad serga nosiaryklės vėžiu – moteris išgirdo 2017-ųjų rudenį. Skausmingas ir sekinantis gydymas užtruko ne vieną mėnesį, bet Rasa ligą vis dėlto įveikė, pamažu sveiksta, tiesiasi ir grįžta į įprastą gyvenimą. Už tai, kad šiandien gyva ir kad gali apglėbti savo sūnų bei tris dukrytes, ji dėkinga daugybei žmonių – ir profesionaliai savo darbą atlikusiems medikams, ir savo artimiesiems, ir visai Žemaičių Kalvarijos bendruomenei.


Ūkininkas nupirko sodybą
Rasa – alsėdiškė. Rotinėnuose kartu su vyru Modestu, sūnumi Jonu ir dukrytėmis Gabriele bei Akvile įsikūrė prieš septynerius metus. Čia gimė ketvirtoji atžala – Rugilė. „Su vyresniųjų vaikų tėčiu mums nesiklostė, tad išsiskyrėm. Vėliau mano gyvenime atsirado Modestas. Kurį laiką nuomojomės būstą Alsėdžiuose, o paskui gerų žmonių dėka įsikūrėme Rotinėnuose“, – pasakojo Rasa.
O kas tie geri žmonės? Ūkininkai Lina ir Petras Šiauliai, pas kuriuos Modestas dirba jau bene penkiolika metų. Jie nupirko sodybą su šešiais hektarais žemės ir leido šeimai ten įsikurti. Griciai apsigyveno jiems nupirktoje sodyboje, už kurią pamažu išsimokėjo, o dabar belikę tik nuosavybės dokumentus susitvarkyti.
„Lina ir Petras – išties labai puikūs ir nuoširdūs žmonės. Tik jų dėka turime šiuos namus, vyras – darbą. Be to, kai tuokėmės, jiedu buvo mūsų piršliai“, – gražiai apie vyro darbdavius, su kuriais sieja itin artimi santykiai, atsiliepė R. Gricienė.
Darbas – kanauninko dėka
Apsigyvenę Rotinėnuose, Rasa ir Modestas pamažu kūrė savo gyvenimą – susiremontavo ūkinį pastatą, taupė pinigus namui atnaujinti.
Paauginusi mažąją dukrytę, dirbti pradėjo ir pati Rasa. Tuomet ir vėl ranką ištiesė geri žmonės – darbą Žemaičių Kalvarijos senelių globos namuose jai pasiūlė Žemaičių Kalvarijos bazilikos rektorius kanauninkas Jonas Ačas.
„Mano vaikai lanko dienos centrą „Vilties vėrinėliai“. Ten vienoje kalėdinėje šventėje dalyvavo ir kunigas. Įsikalbėjome, kad ieškau darbo, kad man patiktų dirbti su senais žmonėmis. Po kurio laiko sulaukiau skambučio – kunigas pasiūlė man padirbėti senelių namų valytoja“, – pasakojo Rasa.
Darbas jai patiko. Bendradarbiai – geri, globotiniai – nuoširdūs senukai, kurie, sužinoję, kad Rasa turi keturis vaikus, vis įduodavo jai kokių saldėsių – kad pas mažuosius tuščiomis negrįžtų. Moteris neslepia: prie kai kurių žmonių ji labai prisirišdavusi, pamildavusi, tad kai šie susirgdavo ar iškeliaudavo Anapilin, labai gailėdavusi.
Žemę iš po kojų išmušusi diagnozė
Rasa ir Modestas sparčiai kabinosi į gyvenimą, bet kiek daugiau nei prieš metus viskas apsivertė aukštyn kojom – gydytojai Rasai pranešė, kad ji serga onkologine liga – ketvirtos stadijos nosiaryklės vėžiu. „Jaučiausi taip, lyg būčiau praradusi žemę po kojomis. Sielojausi ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Ketvirta ligos stadija reiškė vieną – kad jie liks našlaičiai. O kaip tokie mažutėliai be mamos? Šis klausimas varė mane į neviltį“, – ašarų kupinomis akimis kalbėjo moteris.
Rasa pirmuosius guzelius savo kakle aptiko seniai – maždaug prieš metus iki diagnozės. Kreipėsi į gydytoją, ši pasakė, kad guzeliai, ko gero, – dėl sugedusio danties, ir išrašė antibiotikų. Kad ir kiek moteris jų gėrė, geriau nebuvo. Guzeliai didėjo, kartais paskausdavo. Sykį darbe pasijuto blogai ir kreipėsi į senelių globos namų gydytoją, tuo pačiu parodė ir guzelius. Pasak Rasos, gydytoja liepė nedelsiant vykti į Plungę, o iš ten moteris buvo išsiųsta į Klaipėdą operacijai.
„Iš gydytojų kalbų ir reakcijų supratau, kad mano liga – baisi. Ir kad turiu ruoštis blogiausiam. Diagnozė, kurią išgirdau praėjus porai mėnesių po operacijos, visų įtarimus tik patvirtino –
vėžys. Tad man buvo paskirtas spinduliavimas ir chemoterapija. Intensyvus gydymas truko tris mėnesius. Nuo jo išdegė visa burna, ryklė, kaklo oda. Apie maistą negalėjau net pagalvoti. Vienu momentu svėriau tik 40 kilogramų“, – nemaloniais prisiminimais dalijosi Rasa.
Iš pradžių ligoninėje nebuvo vietos, tad moteris apsistojo pas pusseserę Liną ir kasdien važinėjo gydytis. Ir spinduliavimas, ir chemoterapija ją labai sekino – vos ant kojų bepastovėdavo, tad be palydos į gydymo įstaigą nenuvykdavo. Vėliau – po to, kai sykį ligoninėje sukrito – ji buvo paguldyta. Kita pusseserė, rietaviškė Vaida, pasirūpino, kad Rasa gautų viengulę palatą.
Moteris neslepia – gydymas šeimai brangiai atsiėjo. Pinigų reikėjo viskam – vaistams, medikamentams, degalams. Iš kur jų gavo? „Ir kanauninkas Jonas Ačas, ir vyro darbdaviai davė, ir Žemaičių Kalvarijos seniūnijos darbuotojai lėšas rinko. Jei ne parama, kažin ar Modestas būtų turėjęs už ką kone kasdien pas mane važinėti“, – kalbėjo Rasa. Taigi ir vėl – geri žmonės ir jų ištiesta pagalbos ranka…
Po tris mėnesius trukusio gydymo moteris išgirdo – liga pažabota. Tad jai buvo leista grįžti namo, pas vaikus, kuriems keletą mėnesių teko gyventi be mamos. „Iš pradžių savijauta buvo baisi, bet pamažu gerėjo. Po truputį ir maisto pradėjau norėti. Dabar, žinoma, jau kur kas geriau. Na, kartais pasidaro silpna, bet jau galiu rūpintis ir vaikais, ir namais. Net ir apie grįžimą į darbą jau pagalvoju“, – pripažino pašnekovė.
Jonas – būsimasis ūkininkas
Kol kalbėjomės su Rasa, šalia nuolat sėdėjo ir visi keturi jos vaikai: trylikametis Jonas, vienuolikmetė Gabrielė, devynmetė Akvilė ir mamai kaklą apsivijusi mažoji – šešiametė Rugilė. Bendrauti nevengiantys mažieji ir į pokalbį noriai įsitraukdavo – pasakojo ir apie mamą, ir apie save.
Bene pats šnekiausias – Jonas, ne sykį privertęs ir nusišypsoti, ir pasidžiaugti jo sumanumu. Berniukas pasakojo: „Turim daug paukščių – vištų, ančių, yra triušių, du šunys ir katinas.“ O kas tuo ūkiu rūpinasi? „Tai aš! Čia mano pareiga juos šerti, kuopti, prižiūrėti. Na, rytais, kai man į mokyklą, mama nueina, o vakarais – aš. Per atostogas nuolat ūkiu rūpinuosi. Va, žiūrėkit, ką iš ančių lizdo parnešiau“, – rodydamas tris baltus kiaušinus dėstė vaikinukas.
Nuo kiekvieno klausimo apie ūkį Jonui net akys nušvisdavo: „Jau žinau, kuo būsiu užaugęs, –
tikrai ūkininkausiu. Jau nuo kokių šešerių metų įvairius gyvulius laikau. Dabar, galima sakyti, nieko neturiu. Viskas prasidėjo nuo triušių. Kai juos pardaviau, nusipirkau avį – 70 litų mokėjau. Paskui – ir aviną. Avis ėriuką atsivedė. Paskui dar ožkelę dovanų buvau gavęs. Ir ožį laikiau, ir ožiuką, bet vėliau viską pardaviau. Avinas buvo tikras monstras, jis visus puldavo, avis nepaliaujamai bliaudavo, o ožka ant mašinos šokinėdavo. Taigi vėl grįžau prie triušių.“
Jonas ne tik prižiūri savo ūkį, bet ir pats perka bei parduoda savo gyvuliukus, rūpinasi produkcijos realizavimu. O kur pinigus išleidžia? „Planšetę nusipirkau. O Vasario 14-ąją merginoms mokykloje gėlių pridovanojau. Ir mamai parnešiau“, – kalbėjo vaikinukas. „O kodėl mums nenupirkai?“ – papriekaištavo viena iš sesių. Jonas atsakė: „Seserims per Valentiną niekas gėlių nedovanoja.“
Kalbantis paaiškėjo, kad Jonas – tikras ūkio žinovas. Išmano, kaip sukergiamos avys, žino, kad aną rudenį jų derlius buvo 7 tonos grikių, moka kasti bulves, sugeba išgelbėti lapės pagautą antį… Be to, kai mama dar sirgo, jis kepdavo jai „fri“ bulvytes, kiaušinienę ar „kresnas“, virė koldūnus.
O kokios jo sesių pareigos? „Jos pareigų neturi“, – atsakė Jonas. Gabrielė jam kaipmat paprieštaravo: „Aš tvarkau kambarius ir rūpinuosi skalbiniais, moku bulves nuskusti.“ „Aš irgi moku. Dar kartais indus plaunu“, – įsiterpė ir Akvilė.
Įtampa neapleidžia
Į jai pagelbstinčiųjų sąrašą Rasa įtraukia ir Plungės „Lions“ klubą, kuris jos vaikams padovanojo lovas, ir „Maisto banką“, kuris tiekia produktus ir jau antrus metus visą Gricių šeimą kviečia į Vilniuje rengiamą paramos koncertą. „Anksčiau buvom tik kaip žiūrovai, o pernai –
jau dalyviai. „Maisto bankas“ su filmavimo grupe lankėsi mūsų namuose, kalbėjom apie ligą, Jonukas – apie ūkį, o koncerto metu jam buvo patikėta pristatyti atlikėją Stano“, – džiugiai kalbėjo moteris.
Po to, kai baigė gydymą, Rasa kas tris mėnesius vyksta tirtis. Ir kaskart grįžta laiminga, nes iš gydytojų išgirsta džiugią žinią, jog liga neatsinaujina. Tačiau tai, pasak moters, dar nieko nereiškia: „Medikai man pasakė, kad seks mane penkerius metus. Jei iki tada nesusirgsiu, laikys, kad pasveikau. Tad įtampa manęs neapleidžia. Ir kaskart, kai kažką suskauda, man kyla tas pats klausimas: negi ir vėl?“
Belieka tikėtis, kad piktoji liga liks Rasos praeityje ir, kalbant apie vėžį, žodelio „vėl“ jai niekad neteks ištarti.

Moteris labiausiai sielojosi dėl vaikų likimo

Moteris labiausiai sielojosi dėl vaikų likimo

2 komentarai(-ų)

  • plungietis:

    duok dieve sveikatos ir stiprybes siai moteriai

  • Anonimas:

    Auksiniam žmogui širdyje,visad atsiras žmonių norinčių padėti,lai laimina Jus Dievas,STIPRYBES Jums

Pakomentuokite

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...