„Plungė – tai seni geri laikai“

Česlovas Gabalis neslėpė, kad prieš koncertą Plungėje išgyvena ypatingą jaudulį

Česlovas Gabalis neslėpė, kad prieš koncertą Plungėje išgyvena ypatingą jaudulį

Kovo 8-osios vakarą plungiškiai rinkosi paklausyti visoje Lietuvoje garsaus savo kraštiečio Česlovo Gabalio ir grupės „Pelenai“ atliekamų dainų. Lengvas rokas, daugeliui žinomos melodijos ir išskirtinis prikimęs vokalisto balsas publiką nuteikė itin pozityviai, tad aplodismentų scenos senbuviams tikrai negailėta. Na, o nuskambėjus paskutinėms, bene žinomiausioms šių rokerių dainoms „Sudie“ ir „Lopšinė“ žiūrovai plojo stovėdami.
„Žemaičiui“ Česlovą Gabalį pavyko „pagauti“ dar prieš koncertą. Duodamas interviu dainininkas neslėpė, jog Plungė jam visada asocijuojasi su senais gerais laikais, o ir dabar yra labai svarbi, nes čia gyvena mama, brolis ir kiti artimieji.

– Sužinojusi, kad atvykstate, pabandžiau prisiminti, kada grupė „Pelenai“ paskutinįsyk koncertavo Plungėje, bet neprisiminiau. Tai kada gi tai buvo?
– Na, tikrai sudėtinga atsakyti. Prieš kokius dešimt metų, o gal ir dar seniau buvau atvykęs į vieną iš Plungės naktinių klubų, o Kultūros centre gal apskritai nesam koncertavę. Panašu, kad tai pirmasis pasirodymas prieš miesto, kuriame užaugau ir atsiskleidžiau kaip muzikantas, publiką.
– Jaudinatės?
– Na, žinoma. Jaudinuosi prieš kiekvieną pasirodymą, o čia gi Plungė, savi žiūrovai. Tad nerimas dar kitoks. Apskritai, sakoma, kad jaudulys prieš išeinant į sceną yra neišvengiamas. O jei artistas nebesijaudina, vadinasi, laikas pagalvoti, ar jam bereikia scenos. Ir aš su tuo sutinku – nebūna pasirodymų be jaudulio.
– Ar smagu čia sugrįžti? Kokias asociacijas ar prisiminimus jums kelia Plungė?
– Aišku, kad smagu. Plungė man visada asocijuojasi su senais gerais laikais. Buvo jaunystė, draugai, muzika, grupė. Žodžiu, smagus laikas buvo. Taigi prisiminimai – patys šilčiausi.
Mokiausi tuometinėje 4-ojoje vidurinėje mokykloje, o kai pastatė 5-ąją, perėjau į ją. Gyvenom V. Mačernio gatvėje, tad naujoji mokykla buvo beveik po langais. Faina, išskirtinė klasė buvom – tokie neklaužados, visko prasimanantys, bet buvo ir labai gerų mokinių. Jei tik kas organizuotų ir kviestų į susitikimus, būtinai atvykčiau.
– Buvote anuomet ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje žinomos grupės „Žemaitėliai“ solistas, mokytojo Juozo Milašiaus ugdytinis. Prisimenate tuos laikus?
Dar ir kaip! Kai sugalvojau, kad noriu groti, buvau aštuntokas. Muzikos mokyklos nelankiau, tad į garsiąją „Žemaitėlių“ grupę, kuri muzikavo 1-ojoje vidurinėje, atėjau, kaip sakoma, iš gatvės. Per oficialius pasirodymus dainuodavau, o per diskotekas – ir būgnus mušdavau, ir gitarą skambindavau.
– Juozas Milašius išugdė ne vieną scenos žmogų. Kaip jam tai pavykdavo? Kuo jis jus traukdavo?
– Turiu pripažinti, kad būtent šio mokytojo dėka esu tas, kas esu. Taip, manau, pasakytų ir daugelis kitų jo mokinių. O tokių – išėjusiųjų į plačiuosius muzikos vandenis – ne vienas ir ne du. Juk „Žemaitėliuose“ muzikavo ir Andrius Kulikauskas, ir Petras Vyšniauskas, ir kiti. Juozas Milašius buvo kitoks, nei kiti mokytojai. Labai mus mylėjo, o mes – jį. Už ką? Gal už tai, kad visada besąlygiškai galėjome juo pasitikėti – kad ir kiek prisidirbdavome, kad ir ko prikrėsdavome, jis visada stodavo mūsų pusėn. Taigi mums buvo faina su juo, jam –
su mumis. Būtent šio mokytojo dėka pasirinkau muziką – įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, o paskui pasukau profesionalaus muziko keliu.
– Noriai lankėte repeticijas?
– Repeticijos būdavo tokios, kad varu varyti mūsų tikrai nereikėjo. Laukdavom jų ir galėdavom eiti kiekvieną dieną. Buvo ir vaikinų, ir merginų. Gerai pamenu, kad tokia Inga Bagdonaitė grojo klavišiniais, Fredis, kurio pravardė buvo Briedis, kaip ir aš, dainavo. Išties šaunus kolektyvas buvom, visi puikiai sutardavom.
Mūsų repeticijų salė buvo trečiajame aukšte. O po langais –
stadionas, į kurį jaunimas rinkdavosi krepšinio pažaist. Repetuodami sugalvodavome garso kolonėles pro langus iškelti, tokiais atvejais krepšinio treniruotės baigdavosi diskotekomis –
numetę kamuolį, visi pradėdavo šokti.
Namuose nebegrodavau, kaimynų nebevargindavau, tik užsidėjęs ausines iki išnaktų dainas mokindavausi. Neapsikentusi mama išjungdavo šviesą, tada lįsdavau po antklode ir tęsdavau pasišviesdamas prožektoriumi.
– „Žemaitėliai“ anais laikais buvo kažkas tokio. Jautėtės žvaigždės?
– O taip! Tikrai buvom žinomi, buvom žvaigždės. Juk mūsų grupė tarp visų mokyklinių grupių Lietuvoje buvo pirmosios vietos laimėtoja. Ir kur tik mūsų nekviesdavo! Nuo ataskaitinių susirinkimų iki sąskrydžių, kur linksmindavome po du tūkstančius žmonių. Grojom roką, dainavom angliškai – tikrai buvom kažkas tokio, kažkas negirdėto. Na, kartais mums liepdavo ir populiariosios estrados kūrinių į repertuarą įtraukti, bet mūsų arkliukas buvo rokas.
O kas dėdavosi, kai į kitas mokyklas nuvykdavome! Pamenu, koncertavom Kaune. Į koncertą kažkodėl ne visus įleido, tai tie nepatekusieji visus mokyklos langus išdaužė. Ir tąsyk, ir visais kitais kartais pilnas sales surinkdavome. Žodžiu, mūsų koncertai būdavo anšlaginiai.
– O koks tolesnis jūsų, kaip muzikanto, kelias?
– Baigus mokslus, žinoma, teko atiduoti duoklę armijai. Tarnyba seržantų mokykloje buvo rimta, su muzika – nieko bendro. O grįžęs atsidūriau Vilniuje. Reikėjo darbo, tad Petras Vyšniauskas nuvedė mane į tuomet labai jau prestižinį „Lietuvos“ viešbutį. Dar pasakė: „Nuvesti aš tave nuvesiu, bet savo gabumus pačiam teks parodyti.“ Ir man pasisekė – buvau pakviestas į viešbučio ansamblį, kur dainavau kartu su Stasiu Povilaičiu. Reikia pripažinti, kad gauti tą darbą man buvo didžiulė sėkmė – tikrai ne bet kas į „Lietuvą“ pakliūdavo.
– O kiek laiko jūs kartu su „Pelenais“?
– Grupė gyvuoja nuo 1986-ųjų, tačiau 1994 metais, į Jungtines Amerikos Valstijas išvykus solistui Sigitui Meilui, porai metų buvo iširusi. 1996-aisiais kartu su Gintu Baniu, kuris yra visų „Pelenų“ atliekamų dainų tekstų ir muzikos autorius, ėmėmės atkurti grupę. Taigi kartu mes – jau daugiau nei du dešimtmečius.
– Bet jus matome ne tik su rokeriais, bet ir dainuojantį miuzikluose, dalyvaujantį įvairiuose projektuose.
– Taip, mano veikla įvairi, bet visa ji susijusi su muzika. Džiaugiuosi atlikęs Romeo vaidmenį miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“, Don Kichoto vaidmenį miuzikle „Žmogus iš Lamanšo“, vaidinęs Judą roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“, Girdvainį „Velnio nuotakoje“ ir visus kitus. Paskutinysis mano vaidmuo – Štirlandas miuzikle „Mindaugas“, kurį stato Andželikos Cholinos teatras. Žinot, rokas yra rokas, bet prisiliesti prie klasikos kūrinių taip pat labai įdomu. Tai visai kitokia, daug peno duodanti patirtis.
Neatsisakau dalyvauti ir muzikiniuose televizijos projektuose: „Muzikinė kaukė“, „Žvaigždžių duetai“ ir kiti. Šiuo metu su Akvile Kisieliene dainuojame projekte „Dvi kartos“.
– Kai tiek daug veiklų, kažkas vis dėlto juk nukenčia?
– Kai pasineriu į miuziklus ar televizinius projektus, tenka vogti laiką nuo grupės. Paskui, žinoma, atidirbinėju. Dėl to tenka pamiršti pomėgį – anglišką biliardą, kuris dar vadinamas snukeriu. Jį labai mėgstu, esu Snukerio akademijos narys, svarbu tik laiko žaidimui surasti.
– Ar leidžiate sau atostogas?
– Pastaruoju metu – taip. Anksčiau taip įsisukdavau į darbus, kad poilsį tiesiog pamiršdavau. Prieš kelerius metus laiką pradėjau planuoti taip, kad jo liktų ir atostogoms – negi nenusipelnome pailsėti? Porą metų su žmona vykom į Ispaniją, šiemet norim į Kretą. Ir, žinoma, nėra vasaros, kad neatiduotume duoklės Nidai. Tik ten viena blogybė – esi lengvai pasiekiamas ir, kur reikia, prikviečiamas. O kai užsienyje – jau niekas jokiam pasirodymui tavęs neprivilios.
– Ar dažnai jus mato Plungėje gyvenantys artimieji?
– Turiu pripažinti, kad retokai. Priežastis jau minėta – laiko stoka. Į Plungę dažniau ne parvažiuoju, o užvažiuoju – aplankau mamą, susitinku su brolio šeimyna.
– Nors jau keli dešimtmečiai Vilniuje, bet puikiai kalbat žemaitiškai.
– O kaip kitaip! Mama manęs tikrai nesuprastų, jei su ja pradėčiau laužyti liežuvį ir šnekėti literatūriškai. Tiesa, namuose kalbam bendrine kalba. Taip jau įpratom, nors mano žmona – mažeikiškė, žemaitiškai moka, bet štai dukra suprasti supranta, bet jau nekalba.
– Kokiu repertuaru nudžiuginsite Plungės publiką? Ar nuskambės gražioji jūsų „Lopšinė“?
– Nepristatome kažkokio konkretaus albumo. Parinkome populiariausias, publikos mėgstamiausias dainas. O be „Lopšinės“, ko gero, nė viename koncerte neapsieiname. Be jos žiūrovai mūsų nepaleidžia.
– Dėkoju už pokalbį.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...