Plateliškei – metų mokytojo apdovanojimas

„Aš daug investuoju į save, kad eičiau tik į priekį“, – sako metų mokytojo vardą pelniusi mokytoj V. Lukavičienė

„Aš daug investuoju į save, kad eičiau tik į priekį“, – sako metų mokytojo vardą pelniusi mokytoj V. Lukavičienė

Balandžio 11-ąją į Kauną jau ketvirtą kartą rinkosi aktyviausių šalies mokyklų pedagogai ir moksleiviai, kurie rungėsi Lietuvos mokyklų apdovanojimuose (LMA). Kauno technologijų universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje vykusioje ceremonijoje paskelbti net dešimties nominacijų nugalėtojai. Platelių gimnazijos pradinių klasių mokytojai Vitalijai LUKAVIČIENEI atiteko geriausios metų mokytojos apdovanojimas. Ką jai reiškia pelnytas vardas bei apie renginio metu patirtus įspūdžius pedagogė kitą dieną po ceremonijos sutiko papasakoti ir „Žemaičio“ skaitytojams.

– Prasidėjus registracijai į apdovanojimų nominacijas, visuomenė buvo kviečiama siūlyti mokytojus, mokinių tarybas, būrelius, mokyklas, metų projektus. Kas pateikė jūsų kandidatūrą ir kokios jūsų savybės buvo akcentuotos?
– Platelių gimnazijos sporto salėje jau antrus metus rengiu sveikatą stiprinančius užsiėmimus, kurie vyksta po darbo, vakarais. Juos lanko apie dvidešimt suaugusiųjų Po truputį įsijungia ir jaunimas. Būtent ši sportuojanti bendruomenė ir nominavo mane šiam apdovanojimui.
Man pačiai dažnai tenka praleisti treniruotes dėl įvairios visuomeninės veiklos, tada tenka pasiteisinti, papasakoti apie save ir savo darbus. Taip jie sukaupė daug informacijos apie mane, kurią ir sudėjo į aprašymą.
– Toks dėmesys bet kuriam žmogui paglostytų širdį. Ar žinojote, kad bičiuliai pasiūlė jūsų kandidatūrą?
– Taip, žinojau, nes keletas kolegų iš kitų mokyklų ketino mane siūlyti, tik kitai – „Metų pilietiškumo“ – nominacijai, mat maždaug šešiasdešimt procentų mano veiklos visuomenei nėra apmokama, tai – tarsi savanorystė.
Kai tau pasako, jog nominuos vienam ar kitam apdovanojimui, pasidaro lyg ir nejauku, nes imi sverti visus savo darbus, pasiekimus, vertinti situacijas, visuomeniškas veiklas. Tai nėra lengva, nes žinai, kad yra daug geresnių už mane, tik jų niekas nenominuoja. O ką man tai reiškia? Reiškia tikrai daug! Tokiais atvejais dar kartą įsitikini, kad tave supa dėmesingi ir nuoširdūs žmonės, kurie vertina tai, ką darai.
– Ko gero, kai pats ryžtiesi dalyvauti, giliai širdyje tikiesi laimėti. Kaip buvo jūsų atveju? Galų gale ką jums, kaip pedagogei, reiškia pelnytas metų mokytojo titulas?
– Nuoširdžiai atsakau – nesitikėjau. Mano nuomone, yra daug gerai dirbančių pedagogų. Netrūksta ir visuomeniškų mokytojų. Neapleido mintis, kad aš esu iš mažo miestelio, kuris – dar daug kam net nežinomas Lietuvoje.
– Akivaizdu, kad žmonės, su kuriais dirbate, jumyse mato kur kas daugiau, kitaip nei jūs pati vertina jūsų darbus bei visą veiklą. Vis dėlto pabandykite save apibūdinti kaip mokytoją? Koks jūsų išskirtinumas?
– Esu labai reikli sau ir kitiems, beprotiškai darbšti, lanksti įvairioms nuomonėms, besistengianti žengti koja kojon su šiuolaikinėmis technologijomis. Atsakinga. Manau, kad iš kitų išsiskiriu savanoriškomis veiklomis, neatlygintinu darbu ir pagalba kitiems. Begalinis noras tobulėti, mokytis ir augti mane dažnai nuveda į Kauną, Vilnių, Klaipėdą, Telšius ar Šiaulius. Už keliones moku pati, mokykla neturi tam lėšų. Aš daug investuoju į save, kad eičiau tik į priekį.
–  Papasakokite apie savo pamokas. Galbūt skiriate ypatingai daug laiko joms pasiruošti?
– Pamokos būna įvairios: projektai, demonstravimas, kūrybinės dirbtuvės, su muzika, žaidimais ir panašiai. Daug pamokų vedu lauke, kitose erdvėse, stengiuosi, kad daug judėtume, sportuotume, tyrinėtume. Norėtųsi dar daugiau pamokų rengti gryname ore, tačiau vaikų sveikata to neleidžia, tad kartais tenka rinktis kitas erdves.
Pamokas susiplanuoju, žinau tikslus, apgalvoju metodus. Daug dirbame papildomai, todėl tenka nemažai taisyti darbų ir ruoštis.
– Minėjote, kad stengiatės neatsilikti nuo šiuolaikinių technologijų. Tai įrodo ir 2017-aisiais jums suteiktas inovatyviausio mokytojo vardas.
– Na taip, tada mokykla mane rekomendavo šiam apdovanojimui. Komisija, kurios sudėties Lietuvoje niekas nežinojo, kaip ir dabar nežinojome, išrinko mane kaip inovatyviausią mokytoją. Kokias dvi savaites svarsčiau, o kas toliau? Kaip pateisinti tą vardą ir suteiktą apdovanojimą?
Bet kažkaip savaime per tuos dvejus metus palaipsniui įsitraukiau į projektus, kuriuose dirbu neatlygintinai, kuriems reikalingas laisvalaikio laikas, asmeninės lėšos. Savo auklėtinius mokau programuoti, kurti animacijas, fotografuoti. Jei leistų finansinės galimybės, norėčiau sukurti mokyklos verslą, kuris vaikams tarnautų kaip profesinis rengimas ir leistų užsidirbti jų svajonėms įgyvendinti.
Mano galvoje yra išrikiuota daug projektų, kurie laukia kokio verslininko (juokiasi – aut.), kuris galėtų paremti. Juk viskas –
dėl ateities ir siekio, kad mūsų mokykla būtų kuo šiuolaikiškesnė. Būtent taip gimė sumanymas įrengti treniruoklių klasę. Kol kas jis svarstomas, o mes laukiame palankių vertinimo rezultatų.
– Kaip manote, koks turėtų būti mokytojas, kad jis nesunkiai rastų bendrą kalbą su šiuolaikiniu mokiniu?
– Kad pamokos būtų įdomios, pirmiausia pats mokytojas turi būti įdomus, nesuvaržytas ir laisvas, šiuolaikiškas, neįsispraudęs į senų standartų rėmus. Jo neturėtų persekioti baimės dėl nepasisekimo ar neišraiškingos intonacijos klasėje. Mokytojas turėtų daug kalbėti apie sveiką gyvenimo būdą ir pats rodyti pavyzdį, kažkuo išsiskirti, kad bendruomenė jį matytų kaip pavyzdį ir lyderį. Tai – vedlys, kurį turėtų sekti visi norintys mokytis ir išmokti.
– O ką patartumėte savo kolegoms, kad jų pamokos būtų įdomios, patrauklios vaikams?
– Sunku patarti, nes kiekvienas dirba savaip. Galiu tik palinkėti kuo daugiau tobulėti ir mokytis, išvažiuoti iš rajono ir ieškoti draugų toliau, didesniuose miestuose. Nebraidžiokite po tuos pačius vandenis čia, atraskite kitus plotus ir tobulėkite.
– Grįžkime prie apdovanojimų. Kokį įspūdį paliko pati jų  ceremonija?
– Pirmą kartą buvau KTU tokiame renginyje, tai man viskas labai patiko. Buvo gražu ir smagu. Džiaugiausi jaunimu ir mokytojais, kurie atlydėjo vaikus į paskaitas ir susitikimus su lyderiais-motyvatoriais. Žavėjausi jaunais ir švytinčiais veidais, spindinčiais noru eiti į priekį, būti pavyzdžiu ir skatinti kitus.
Pabendravome ir su kolegomis. Kai į publiką kreipiausi žemaitiškai, visi mane labai palaikė, plojo ir dėkojo.
–  Pabaigai norisi išgirsti jūsų nuomonę apie mokytojo įvaizdį šiandien. Ar mokytojo profesija atgauna prestižą?
– Lietuvoje, statistiniais duomenimis, didžioji mokytojų dalis yra vyresnio amžiaus. Tad nenuostabu, kad dauguma jų pavargę, susenę, seniai baigę mokslus. Labai gerai atsimenu laikus, kai pirmą kartą mums mokykloje reikėjo mokytis informacinio raštingumo. Maniau, bus riaušės, bet va, jie ėmė ir visi išmoko, dirba, tobulinasi. Vadinasi, reikia visiems tik noro arba gero, šiuolaikiškai dirbančio direktoriaus, kuris ragintų išbandyti naujus dalykus. O tai leistų geriau suprasti jaunimą. Mūsų gimnazijos direktorė labai dažnai sako – na, bandykit, darykit, reikia išmėginti. Nereikia bijoti kažko nemokėti, reikia bijoti nieko nedaryti, kad mokėtum.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...