90 metų prabėgo lyg viena diena

Jonas ir Genovatė susipažino dar jaunystėje, bet poron suėjo tik po daugelio metų, abu palaidoję savo antrąsias puses. Nuo tada kartu jau du dešimtmečius

Jonas ir Genovatė susipažino dar jaunystėje, bet poron suėjo tik po daugelio metų, abu palaidoję savo antrąsias puses. Nuo tada kartu jau du dešimtmečius

Alsėdiškis Jonas Rajeckas – iš tų žmonių, kurių pasakojamų istorijų, regis, galėtum klausytis ir klausytis. Juolab kad ir papasakoti vyras tikrai turi ką, mat jau nueitas ilgas gyvenimo kelias – vasarį Jonas atšventė 90-ies metų jubiliejų. „Tiek sveikinimų sulaukiau, tiek linkėjimų. Ne visus ir beatsiminiau, o jie manęs nepamiršo“, – graudinosi pašnekovas.

„Kai esi jaunas, tai ir esi jaunas“
Vis dėlto tai buvo vienintelė graudesnė gaidelė, kurią teko išgirsti susitikimo su Jonu metu. Visą pokalbį pašnekovas stebino savo šviesia atmintim ir geraširdžiu humoru, mokėjimu pasijuokti iš savęs.
Paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis, Jonas nustebo, kad to teiraujamės: „Koks čia ilgaamžiškumas? Juk man tik 90. Gydytojai sako, kad turiu gyventi iki 103-ejų, o aš užsibrėžęs 110-ies sulaukti. Ir jokios paslapties čia nėra. Kai esi jaunas, tai ir esi jaunas.“
Štai taip. Jonas savęs nurašyti dar neskuba ir šelmiškai sako, kad tokio amžiaus trūkumas tik vienas – šeimynykščiai vairuoti nebeleidžia. Tačiau mašinos parduoti dar neskuba. Ir namuose neužsidaro. Kasdien, jei tik nelyja, eina pasivaikščioti. Dar mėgsta skaityti knygas ir laikraščius, žiūrėti televizorių, domisi, kas vyksta pasaulyje.
Ilgaamžis šiuo metu savo dienas leidžia pas gyvenimo draugę Genovaitę Telšiuose. Bet dažnai prašosi nuvežamas į Alsėdžius. Rūpi apžiūrėti, kaip jo troba, kaip kiemas, apeiti savo valdas.
Būtent čia, Alsėdžiuose, prabėgo didžioji dalis jo gyvenimo. Abu Jono tėvai buvo nevietiniai. Atsikėlė į miestelį iš Alytaus krašto, Butrimonių. Tėvas buvo paskirtas dirbti Alsėdžių pašto viršininku, tad su šeima įsikūrė antrame aukšte virš pašto.
Šeimoje užaugo 4 vaikai. Mama buvo namų šeimininkė, o tėvas visą gyvenimą vadovavo paštui. Ir pats Jonas, grįžęs po tarnybos armijoj, kurį laiką kartu su tėvu dirbo pašte, buvo jo pavaduotoju, o tėvui mirus – ir pašto viršininku. Tiesa, neilgai, mat alsėdiškiai pasiūlė kolūkio pirmininko pareigas.
„Jau buvau vedęs, tad daugiausia dėl šeimos ir sutikau. Mieliau būčiau dirbęs pašte, kur man viskas pažystama, kur bėgiojau nuo mažumės. Bet pagalvojau: jei liksiu, visą gyvenimą teks glaustis kambarėlyje virš pašto“, – prisiminė Jonas.
Pašnekovas prisipažino, kad vadovauti kolūkiui jam ne itin patikę. „Bet žmonės iškėlė mane kaip šūdą ant šakių. Davė butą, karvę, vėliau – ir sklypą namui statyti. Žodžiu, tik gyvenk ir žvenk.“
Dėl mylimosios net pasikrikštijo
O kaip susipažino su būsimąja žmona Adele Rudaityte? „Matydavau ją einančią į mokyklą. Buvo ne vietinė, iš Jurbarko rajono atvažiavusi. Dirbo gimnazijoje mokymo dalies vedėja. Bet iš tikrųjų į akį krito šokiuose. Žiūriu, sėdi tokia sušalusi. Pasigailėjau, pakviečiau šokti, – pokštavo senolis, bet tuoj pasitaisė, kad visai ne iš gailesčio užkalbino savo būsimąją. – Iš tikrųjų ji buvo gražiausia moteris visuos Alsėdžiuos. Man buvo didelis džiaugsmas, kad sutiko su manim pašokti.“
Ilgai nelaukusi pora nusprendė susituokti, ir gan neįprastom aplinkybėm. Žiedus juodu sumainė 1957 m. Vilniaus šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje… 2 valandą nakties. Mat tik tokiu metu klebonas sutiko atlikti tuomet draudžiamą procedūrą. Jonas atvirauja, kad jam nebuvę didelio skirtumo, kaip ir kur tuoktis. Juolab neturėjęs siekio amžiną meilę savo išrinktajai prisiekti bažnyčioje, mat pagal kilmę buvo totorius, o šie praktikuoja musulmonišką tikėjimą.
Bet išrinktoji, o ypač – jos tėvai norėję bažnytinės santuokos, jis ir sutikęs. Prisimena, kad klebonas prieš tuoktuves jį dar ir pakrikštijęs, tad kitą rytą atsibudo jau ne tik vedęs, bet ir priėmęs katalikų tikėjimą.
Kiek pavadovavęs kolūkiui, Jonas buvo paskirtas apylinkės pirmininku (šį darbą dabar būtų galima prilyginti seniūno). Vėliau vėl grįžo į kolūkį, dirbo buhalteriu, agronomu, vėl pirmininku. „20 metų dirbau vadovaujamą darbą. Regis, su visais pavykdavo sutarti. Tik vieną silpnybę turėjau – griežtesnio žodžio nemokėjau pasakyti. Man vis norėdavosi gražiuoju su visais“, – prisiminė.
Būtent šią jo savybę, kurią pats pašnekovas vadina silpnybe, iki šiol atsimena ir alsėdiškiai, dirbę kartu su Jonu. Žmonės kalba, kad šis kolūkio pirmininkas buvęs ne tik jauniausias (į šias pareigas pirmąkart paskirtas vos 29-erių), bet ir pats mandagiausias bei ramiausias iš visų. „Aš galiu tą patvirtinti. Per 20 metų, kai gyvenam kartu, nesu girdėjusi iš Jono lūpų nė vieno pikto žodžio“, – į pokalbį įsiterpė ir Genovaitė.
Senuosius palydėjo su „Lietuva brangi“
Dar vienas Jono Rajecko gyvenimo knygos puslapis – jo darbas Alsėdžių kultūros namuose. Ir kai vadovavo šiai įstaigai, ir kai dirbo kitus darbus, visad rasdavo laiko kultūrinei veiklai, šoko, vaidino, dainavo. „Nė vienas vaidinimas be manęs neapsieidavo. Buvome pastatę net operą. Ir kiek žmonių tais laikais sueidavo spektaklių žiūrėt… Tai ne dabar“, – atsiduso pašnekovas.
Įvairiapusiu talentu buvo apdovanotas ne tik Jonas, bet ir jo išrinktoji Adelė. Iki šiol vyresnieji alsėdiškiai prisimena, kaip puikiai ji suvaidino Salomėją Nėrį. Ir vestuvėse kartu su vyru kurį laiką piršliavo. Bet šis užsiėmimas jai nebuvo prie širdies. O antai Jonui tiko ir patiko, tad kiek porų palydėjo į bendro gyvenimo kelią, jau nė nesuskaičiuotų.
Ir Senelį Šaltį alsėdiškiui ne kartą yra tekę įkūnyti. Viena Naujųjų naktis itin giliai įstrigo į atmintį. „Sykį mane, Seniu Šalčiu persirengusį, pamenu, net su bortiniu sunkvežimiu į aikštę vežė. Aš važiuoju, o partinės organizacijos sekretorius Ripkauskas šalia eina. Ir ką… Išlipu prie eglės, pasveikinu visus su Naujaisiais, dar kažką pasakau, ir staiga pritrūkstu kalbos. O iki vidurnakčio – dar kelios minutės. Visi žiūri į mane, laukia. Nežinau, kas man šovė į galvą, bet nejučia užtraukiau „Lietuva brangi“. Dainuoju ir galvoju, kad dabar man tai tikrai blogai baigsis. Bet staiga susivokiu, kad visa aikštė dainuoja kartu su manim. Tik tai mane ir išgelbėjo“, – pasakojo Jonas.
Neramūs pokario metai
Beje, šis atvejis – ne vienintelis, kai rizikavo užsitraukti sovietų valdžios rūstybę. Gal dėl to, kad dirbo pašte, Jono tėvas dažnokai būdavo partizanų vadinamas į mišką papasakoti, kas miestelyje vyksta. Jis šio bendravimo nevengė, kiek galėjo, padėjo miškiniams. Jie karts nuo karto užkalbindavo ir patį Joną.
„Sykį mane, einantį į šokius, sustabdė toks miškinis Stasys Lukšas. Paprašė nuėjus į miestelį išsiaiškinti, kur jų būrio vadas laikomas. Pamaniau, viskas – nebebus šokiuose linksmybės. Rūpės tą užduotį atlikti“, – prisiminė jaunystės paikiojimus. Bet ilgai vargti nereikėjo. Sutiktas vienas bičiulis pasakė, kad Alsėdžiuose to vado jau nebėra – išvežtas į Šiaulius. Grįždamas Jonas tą perdavė pakelėje jo laukusiam Lukšui, o šis tik atsiduso, kad planas eiti vaduoti būrio vadą žlugo.
Dar sykį jį partizanai, pasivedę į šoną, klausinėjo, kada tėvas grįš namo. Pastarajam išties teko nemažai išgyventi ir patirti, nes kreiptis pagalbos į jį nevengdavo ir partizanai, ir stribai, ir eiliniai miestelio gyventojai – prašydavę pavertėjauti, kai stribai ar saugumiečiai užsukdavo į kokią trobą daryti kratos.
Gal šie ryšiai, o gal apdairus šeimos galvos sprendimas išgelbėjo Rajeckus nuo tremties. Išgirdęs, jog tremiamųjų sąraše yra ir jų pavardė, Jono tėvas kolūkiui atidavė kelerius metus jo valdytą ūkį. Po tokio poelgio šeimai nebeliko nieko kito, kaip tik grįžti atgal į kambarėlį virš pašto. Tačiau bent nereikėjo atsisveikinti su gimtine.
Pats save pripiršo
Pats Jonas su žmona užaugino tris vaikus. Jauniausioji Aušra iki šiol gyvena Alsėdžiuose, dirba auklėtoja lopšelyje-darželyje, Birutė gyvena Kaune ir dirba bibliotekininke, o Kęstutis Ariogaloje turi savo verslą.
„Birutė atsigimė į mamą, o jaunėlė Aušra – į mane. Ir spektaklius statė, ir pati vaidino, iki šiol dainuoja, šoka. Ir mane čia, Telšiuose, kas savaitę aplanko. Klausia, ar ko netrūksta. Bet ko man čia gali trūkti? Man svarbiausia, kad vaikai gerai gyventų, kad laimingi būtų. Tada ir aš laimingas būsiu“, – dėstė Jonas.
O kaip jiedu susipažino su Genovaite? Moteris pasakojo, kad pirmąsyk Joną pamatė prieš daug metų, kai susituokė su jo kaimynu. Bet tas susitikimas buvęs labai trumpas, nes Jonas tik užėjęs jaunavedžių pasveikinti ir tuoj išbėgęs savo reikalais.
„Aš toks buvau. Aplinkiniai jau žinojo, kad kompanijose neužsisėdžiu. Kai nusiviliodavo mane į bufetą, po žmogų iš abiejų pusių pasodindavo – saugoti, kad nepabėgčiau“, – juokėsi alsėdiškis.
O grįžę prie jųdviejų pažinties, Jonas su Genovaite pasakojo, kad juos, likusius našliais, praėjus daugeliui metų po pirmos pažinties suvedė bendra pažįstama. Sykį grįžusi iš sanatorijos Genovaitė iš kaimynių išgirdo, kad kažkas jai pirštis buvo atvažiavęs, tik jos neradęs.
Neilgtrukus jaunikis ir vėl pasirodė. Nieko nelaukęs prisistatė, kas esąs, ir pasiūlė telšiškei savo širdį. „Pirmą kartą buvau ir piršlys, ir jaunikis“, – juokėsi Jonas, o Genovaitė dar pridūrė, kad nuo tada jie – neišskiriami. „Jau 20 metų kartu ir negaliu niekaip atsistebėti, kad šitas žmogus neturi nė krislelio pykčio. Iš jo blogo žodžio nesu girdėjusi“, – sakė moteris. „Užtat ji kaip gražiai piešia. Matote, ant sienų visur jos paveikslai“, – neliko skolingas ir Jonas.
Atsisveikinant beliko pasidžiaugti tokia gražia šios poros bendryste ir palinkėti abiems sveikatos. Nors Jonas kalbėjo ja per daug skųstis negalįs, tad, matyt, ir sulaukti minėtojo 110-mečio bus vieni juokai.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...