„Sūnui naujasis mano darbas pasirodė… netikras“

Mindaugas Kaunas Savivaldybės administracijai vadovauti pradėjo prieš keturias savaites

Mindaugas Kaunas Savivaldybės administracijai vadovauti pradėjo prieš keturias savaites

Taip smagiai savo keturmečio sūnaus Eimanto, apsilankiusio tėčio darbe, įspūdžius perteikė naujasis Plungės rajono savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas.
Šiandien sueina keturios savaitės, kai M. Kaunas užima svarbiausią vykdomosios vietos valdžios postą – vadovauja Savivaldybės administracijai. 36-erių vyras nuo studijų laikų iki dabar dirbo toje pačioje vietoje – Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Politika domėjosi, bet joje nedalyvavo – to pareigūnams neleidžia įstatymai. Tad įdomu, kaip naujajam vadovui sekasi dorotis su pareigomis, apimančiomis daugybę skirtingų sričių – nuo milijonais įkainotų projektų įgyvendinimo iki darželinukų grupių komplektavimo. Juolab kad visa tai dar ir su politika persipynę.

– Pirmosios dienos naujose pareigose turėjo palikti daug įspūdžių. Kokie jie?
– Turiu pripažinti, kad pirmosiomis dienomis patyriau savotišką kultūrinį šoką. Nes darbas – kardinaliai kitoks. Tiesa, pirmoji diena buvo puiki, su gražia staigmena – kolektyvas pakvietė mane į salę ir pasveikino pradėjus darbą. Buvo birželio 7-oji, gavau septynias rožes, o man šis skaičius – sėkmingas. Taigi priimtas buvau labai šiltai.
– O kaip dabar? Ar tas, kaip sakote, kultūrinis šokas jau įveiktas? O gal kartais kyla noras viską mesti ir grįžti į ankstesnį darbą?
– Mesti tikrai neketinu, nes jei jau pradėjau, vadinasi, turiu tęsti, nepaisant to, kaip sudėtinga tai būtų. Šių pareigų ėmiausi ne spontaniškai, o viską gerai apgalvojęs ir pasvėręs, suprasdamas, kad lengva tikrai nebus. Šis sprendimas nebuvo paprastas, bet jis tikrai tvirtas.
Savo darbą dabar apibūdinčiau kaip labai sudėtingą, atsakingą, bet kartu ir įdomų. Labiausiai pritrenkiantis dalykas – tai didžiulis informacijos ir dokumentų srautas. Į direktoriaus rankas patenka viskas, kas pasiekia Savivaldybę. Kiekvieną dokumentą reikia ne tik pasirašyti, bet dar ir žinoti, ką pasirašai, bei nuspręsti, kam jį perduoti. Kartais atrodo, kad šis darbas nesibaigiantis. Būna atvejų, kai atrodo, jau viską baigei, o po akimirkos – vėl kokia penkiasdešimt nepasirašytų dokumentų ant stalo.
Taigi veiklos tikrai netrūksta, vos spėju suktis. O štai keturmečiui sūnui mano darbas pasirodė… netikras. Kol dirbau priešgaisrinėje tarnyboje, jis ten matydavo daug automobilių, jam patikdavo įranga, speciali apranga, visokie prietaisai. Ten buvo veiksmo ir vaikui tai darė įspūdį. O Savivaldybėje – tik stalai, kėdės, kompiuteris. Sūnus viską apžiūrėjo ir sako: „Ar tai čia tavo naujas darbas? Koks čia darbas? Kažkoks netikras…“
– Kai buvot patvirtintas į pareigas, kažkas iš Tarybos narių jūsų klausė, ar pats eisit pas pavaldinius, ar kviesit juos „ant kilimėlio“. Tai kaip darot?
– Kaip sakiau, taip ir darau – einu. Žinoma, ir jie pas mane ateina, bet ir aš lankausi skyriuose, bendraujame, aiškinamės. Juolab kad man reikia susipažinti ir su žmonėmis, ir su kiekvieno skyriaus veikla. Ateityje galvoju rengti neoficialius, neprotokoluojamus gamybinius pasitarimus, kurių metu atviriau kalbėtume apie problemas, kiekvienas drąsiau išsakytų savo nuomonę.
– O kurio skyriaus darbas, jūsų akimis, sudėtingiausias?
– Viešųjų pirkimų. Ši sritis  – tikras kosmosas. Esu Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas, turėčiau šią sritį gerai išmanyti, bet kol kas kyla daug klausimų, neaiškumų ir abejonių. Noriai šito pasimokyčiau. Juolab kad žinau, jog beveik nėra konkurso, kuris praeitų be pretenzijų, skundų ir teisminių procesų. Daug įdomybių ir piniginiuose reikaluose. Daugelis sričių finansuojamos iš kelių šaltinių, tad susigaudyti tikrai nėra lengva.
Džiaugiuosi, kad visi skyriai turi patyrusius ir savo darbą išmanančius vedėjus, kuriais, kaip matau, tikrai galiu pasikliauti. Jei kas neaišku, visi padeda, pakonsultuoja. Jie tikri profesionalai. Gal visų smulkmenų ir neprivalau žinoti, bet man tikrai įdomu, tad klausinėju ir ranka numoti neketinu. Visas kolektyvas labai darbingas. Tik, kaip pastebiu, kai kuriuose skyriuose tikrai trūksta žmogiškųjų išteklių. Ypač – Vietos ūkio, taip pat Architektūros ir teritorijų planavimo. Ten dar reikėtų darbuotojų, nes dabartiniams tenka ir po darbo pasėdėti.
– O pats viršvalandžius sėdite?
– Ne, darbe nesėdžiu, bet tai nereiškia, kad nedirbu. Šiuolaikinės technologijos leidžia dirbti nuotoliniu būdu, tad neretai dar ir prieš miegą įsijungęs kompiuterį dokumentus tvarkau. Keletą savaičių dirbau be pavaduotojo, dabar tikiuosi bus lengviau, pasidalinsime darbais. Ką pavesiu Mantui Česnauskui, dar nežinau, aišku tik, kad direktorius pats turi būti atsakingas už finansinę ir ūkio sritis.
– Pataikėte ateiti tokiu momentu, kai Plungė labai tvarkosi. Turbūt nėra buvę laikmečio, kad Savivaldybė tiek projektų įgyvendintų. Ir visi jie – direktoriaus žinioje. Kaip sekasi susigaudyti?
– Projektai ir statybos – bene pati įdomiausia sritis. Ir tai, kas vyksta, ir tai, kas suplanuota. Turiu pripažinti, kad iš pradžių buvo sudėtinga viską aprėpti, bet dabar, manau, jau žinau visus įgyvendinamus projektus. Aktualiausias, ko gero, – sporto ir sveikatingumo komplekso statyba. Konkursas jau paskelbtas, tikimės, kad rugsėjį pasirašysim rangos sutartį ir iki metų pabaigos spėsim startuoti. Žinoma, jei nebus kokių nesklandumų.
Sėkmingai į priekį juda ir tunelio projektas. Dalyvauju gamybiniuose pasitarimuose, tad galiu patvirtinti, kad darbai vyksta pagal grafiką, net porą dienų pasistūmėję į priekį. Tikėtina, kad tuneliu važinėsim jau gruodį. Prieš tai eismas bus paleistas Stoties gatve. Džiaugiuosi, kad pagal grafiką įgyvendinamas ir Babrungo slėnio bei Laisvės alėjos projektas. Šis – visai šalia, tad bet kada galima nueiti ir pasižiūrėti. Visuomenei dar labai svarbūs vadinamasis keturių gatvių ir Plungės jūros pakrančių projektai. Pastarasis vis dar projektavimo stadijos, bet taip pat iriasi į priekį.
– Ar taip įsivaizdavote Savivaldybės administracijos darbą, kol čia nedirbot?
– Tikrai ne! Atrodydavo, ko čia delsti, ko vilkinti – juk imi ir padarai. Bet iš tikrųjų viskas ne taip. Kol pradedi kokį projektą, laukia ilgos ir sudėtingos procedūros, susijusios su dokumentų tvarkymu, skaičiavimais, terminais. Sveikintina, kad skyrių vedėjai ir specialistai nesėdi rankų sudėję, kad imasi tų projektų – kol yra galimybių, kol ES finansuoja, reikia naudotis.
– Niekam ne paslaptis, kad meras Audrius Klišonis buvo gana priešiškai nusiteikęs ankstesnio Savivaldybės administracijos vadovo atžvilgiu. Kaip jums sekasi sutarti?
– Mūsų bendravimą pavadinčiau dalykišku. Kasdien posėdžiaujam, diskutuojam, tariamės. Bent jau kol kas nėra nei pykčio, nei priešiškumo, nei spaudimo. Tikiuosi, kad tokius santykius ir pavyks išlaikyti. Konkuruoti neturėtume, juk meras ir direktorius atlieka skirtingas funkcijas. Be to, ir politinė situacija pasikeitė. Kol liberalai buvo valdantieji, žinoma, mero ir jo bendrapartiečių žodis buvo svaresnis nei dabar, kai valdžioje – kitos frakcijos. Meras – žmonių išrinktas, manau, jiems jis ir turi atstovauti.
– Ar ankstesnis jūsų darbas buvo susijęs su administravimu?
– Taip, ir su administravimu, ir su vadovavimu. Priešgaisrinės apsaugos tarnyboje dirbau penkiolika metų – nuo trečiojo universiteto kurso. Mane tas darbas labai traukė! Iš pradžių ugniagesiu, paskui inspektoriumi, vyr. inspektoriumi, skyriaus viršininku, Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotoju. Teko dirbti ir ekstremaliomis sąlygomis, gesinant didžiausius Plungėje kilusius gaisrus, ir vadovauti operacijoms. Beje, ne tik Plungėje, Lietuvoje, bet ir užsienyje, nes buvau tarptautinių komandų valdymo grupių narys. Ne kartą teko dalyvauti ir išgyvenimo pratybose, ir tokiuose mokymuose, kuriuose veiksmas būdavo toks tikroviškas, kad atrodydavo, jog į realų įvykį esi patekęs. Turėdavom sugebėti ir patys sudėtingiausiom sąlygom išgyventi, ir dar kitiems pagalbą suteikti.
– Labai entuziastingai kalbate apie buvusį darbą. Nebuvo sunku jį palikti? Ar kažkas suvirpa išgirdus gaisrinės mašinos sireną?
– Na, taip, palikau mėgiamą darbą, bet tai nereiškia, kad niekada į jį negrįšiu. Visko gali būti, juolab kad politinio pasitikėjimo pareigos – terminuotos. Bet, kaip ir minėjau, sprendimą priėmiau ir jo laikysiuos. O į švyturėlius ir garso signalus, žinoma, kad reaguoju. Kaip nereaguosi, kai šitiek metų dirbau.
– Pareigūnas ir politika – nesuderinami dalykai. Bet jūs kažkaip joje vis dėlto atsiradote.
– Esu visuomeninės organizacijos „Vieninga Plungė“, o ne to paties pavadinimo visuomeninio rinkimų komiteto narys. Visuomeninėje veikloje dalyvauti mums leidžiama. Ten mane ir pastebėjo. Politika mane visuomet domino, tačiau gavus pasiūlymą, teko dar labiau susidomėti. Gal ir gerai, kad užtruko mano paskyrimas – turėjau laiko nueiti į vieną kitą posėdį, panagrinėti Vietos savivaldos įstatymą, paanalizuoti Savivaldybės patvirtintus teisės aktus.
– O šeima pritarė jūsų sprendimui?
– Taip. Pareigas pakeičiau pasitaręs su žmona Viktorija ir kitais artimaisiais. Šeima mano sprendimui pritarė ir… susitaikė su tuo, kad dabar laiko jiems liks mažiau nei anksčiau. Dalį pareigų, kurios man teko namuose, perleisiu žmona. Ir ji tam neprieštarauja.
– Ar naująjį direktorių plungiškiai dažnai matys viešumoje, įvairiuose renginiuose?
– Jei tik pavyks viską suderinti ir rasti laiko, norėčiau visur suspėti. Juolab kad tai ir mano pareiga – turiu matyti ir žinoti, kaip žmonės gyvena, kuo gyvena.
– O kaip iki šiol leisdavot laisvalaikį?
– Su Viktorija, kuri dirba Šiaulių banke klientų aptarnavimo vadybininke, turim dvi atžalas – aštuonerių Jorūnę ir ketverių Eimantą. Vaikai dar maži, tad daug laiko leidžiam su jais. Važinėjam dviračiais, kiekvienas turim po paspirtuką (gaila tik, kad Plungėje šaligatviai kol kas dar ne kokie). Žinoma, labai laukiam baseino, kada galėsim visi drauge ten plaukioti. Vasaras leidžiam Šventojoje – ten turim savo butą. Tad mėgaujamės lietuviška saule ir jūra, į svečias šalis poilsiauti kol kas nesiveržiame. Esame vykę į Daniją, Vokietiją, bet ne ilsėtis, o artimųjų aplankyti.
– Kitas sakytų: jei siekti karjeros, tai ne provincijoje, o didmiestyje.
– Man Plungė tikrai ne provincija. Džiaugiuosi čia gyvendamas. Vien jau tai, kad viskas šalia, – didelis privalumas. Nereikia gaišti laiko kelyje, spūstyse. Vaikams – mokykla, darželis čia pat. O jei norim pramogų, juk čia pat turim ir pajūrį, ir Klaipėdą. Plungė – labai gera vieta. Ir gyventi, ir dirbti.
– Belieka palinkėti sėkmės.
Kalbino Lina LIŪNIENĖ

2 komentarai(-ų)

Pakomentuokite

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...