Gyvenimo šokį skaboriškiai šoka jau šešiasdešimt metų

Deimantinių vestuvių proga Geštautus pasveikino ir Tverų seniūnas A. Zalepūgas

Deimantinių vestuvių proga Geštautus pasveikino ir Tverų seniūnas A. Zalepūgas

Saulėtą, tačiau kiek vėjuotą liepos pradžios popietę pasukau Tverų pusėn. Rasti Skaborų kaimą, į kurį vykau su tikslu  pakalbinti netrukus deimantines vestuves švęsiančius Petronelę ir Kazimierą Geštautus, sekėsi sunkiai. Bet kai jau įvažiavau į kaimą, surasti reikalingą sodybą nebeužtruko.
Ji – pačiame kaimo gale, jaukiai įsikūrusi gamtos prieglobstyje. Kiemas, į kurį veda žolėje pramintos vėžės, mirga nuo įvairiaspalvių gėlynų. Šalia seno, tačiau išpuoselėto namo, rymo suoliukas. Virš jo – langelis, o jo fone – nedrąsiai į nepažįstamą automobilį žvelgiantis šviesus ir nepaprastai šiltas močiutės veidas.
Įėjusi pro plačiai pravertas duris supratau, kad tai – Petronelė, o šalia jos gerokai sutrikęs blaškosi Kazimieras. Pora kartu – jau šešiasdešimt metų. „Per tiek metų būta visko“, – atviravo Geštautai, sutikę pasidalinti praskriejusių metų prisiminimais.

Pasitiko išpuoselėta aplinka
Neslėpsiu, jog kelionės metu šiek tiek nerimavau, mat pas Geštautus vykau iš anksto nesusitarusi. Nežinojau, ar rasiu sutuoktinius namie. Tad lengviau atsikvėpiau tik įvažiavusi į kiemą, kai lange išvydau močiutės veidą.
Prieš peržengdama šių namų slenkstį dar spėjau akies kraštu nužvelgti išpuoselėtą sodybos aplinką: tvarkingai nupjauta žolė, aplink namą – gėlynai, kurių „glėbyje“ – koplytėlė. Pamaniau – vaikai ar anūkai stengiasi. Bet vėliau, jau kalbantis su sukaktuvininkais, sužinojau, kad gana didele teritorija rūpinasi ir ją gražina patys senoliai.
„O ką daugiau veiksi? Atsikeli ir eini į kiemą. Nupjauni žolę, pasikapstai po gėlynus ir, žiūrėk, jau nėra pusdienio. Jei sėdėtum rankas sudėjęs, diena labai prailgtų. Juk šiame kaimo gale esami likę vieni. Aplink mus – vien tuščios trobos. Tik keletą kartų per savaitę atriedančios mašinos su maisto prekėmis primena, jog kaime vis dar esti gyvybės“, – pasakojo senoliai, kviesdami įsikurti prie stalo, virtuvėje.
Mintimis į praeitį
Tenka pripažinti, kad maloniai nustebino net tik sodybos aplinka, bet ir patys namai, kuriuose, rodos, net mažiausias daiktelis turi jam priklausantį kampą. Visur švaru ir tvarkinga. „Kiek galime, tiek sukamės. Nelaukiame, kol atvažiavę vaikai už mus sutvarkys. Sveikata skųstis negalime nei vienas, nei kitas, tai ir kambarius apsikuopti – ne problema“, – tęsė Petronelė ir, parėmusi į stalą atremta ranka smakrą, nutilo. Žvelgdama pro langą kažkur mintimis iškeliavo.
Netrukus jos akyse suspindo ašaros. Kad Petronelę užplūdo jautrumo akimirka, išdavė ir virpančios močiutės lūpos, nors ji ir stengėsi tvirtai jas sučiaupti.
Nejaukią tylą pertraukė gerokai linksmiau nusiteikęs Kazimiero balsas. Per šešis dešimtmečius žmona jam – tarsi atversta knyga, todėl iškart suprato, kad mylimajai širdį suspaudė vienatvės jausmas. Juk buvo metas, kai Geštautų namuose šurmuliavo penkios jų atžalos, vėliau – būrys anūkų. Dar visai neseniai tame pačiame kieme esančiame namelyje gyveno ir Petronelės sesuo. Iki pastarąją pasišaukiant Dievui, moterys buvo ne tik seserys, bet ir draugės. Nebuvo dienos, kad nesusėstų pasikalbėti, gurkšnojant kvapnią arbatą.
Įsitaisęs ant prie krosnies pastatyto suoliuko Kazimieras su šypsena veide prisiminė, kad jų namuose augo ne vienas anūkas. Kad dukros galėtų dirbti, su močiutės priežiūra it daigeliai į viršų stiebėsi. Tarp jų – ir Mindaugas. Jam seneliai atstojo tėvus. Skaboruose Mindaugas gyveno iki tol, kol nerūpestingą vaikystę kaime jam teko iškeisti į mokyklinį suolą.
Senelių jis nepamiršta ir užaugęs. Kartu su savo šeima į Skaborus iš Gargždų važiuoja kone kiekvieną savaitgalį. Ten, kur jų šaknys, dažnai lankosi ir  kiti anūkai. Jų Geštautai turi net trylika. Per šventes suvažiuoja visi – ir vaikai, ir anūkai su šeimomis. Ypač skaboriškiams smagu, kai jų namai skleidžiasi nuo proanūkių juoko. Visų numylėtinis šiuo metu – jauniausias proanūkėlis, kuris dar neturi nė metukų. Jis – kaip saldainis, grobstomas iš giminaičių rankų.
Pažįstami kone nuo vaikystės
Sutuoktiniai vienas kitą pakeisdami su malonumu pasakojo apie vaikus ir vaikaičius, savo nūdieną. Bet kaip prasidėjo jų istorija? Kur įvyko lemtingoji jųdviejų pažintis, išaugusi į darnią šeimą, subrendusi į šešis dešimtmečius jau skaičiuojančią santuoką, kurią įprasmino keturios dukros – Danutė, Irena, Regina ir Virginija – bei šeimos pagrandukas – sūnus Kazimieras.
Sutuoktiniai pasakojo, jog abu kilę iš Šilalės rajone esančios Laukuvos. Čia buvo įsikūrę abiejų tėvai, tiksliau – mamos. Mat tiek vienas, tiek kitas anksti neteko tėvelių. Juos išaugino mamos, kurios patyrė daug vargo, kad tik išmaitintų dideles šeimas. Petronelė yra iš vienuolikos vaikų šeimos, o Kazimieras – iš aštuonių.
Tiesa, nors buvo iš vieno kaimo, jiedu vienas kitą žinojo tik iš matymo. Niekada nebuvo artimi bičiuliai, nors yra beveik vienmečiai – Petronelei 83-eji, o jos sutuoktiniui – metais mažiau. Artimiau jiedu susipažino per šokius. Tuomet dar jaunutė Petronelė patraukė Kazimiero akį, tad pakvietė ją šokiui. Ir jis tęsiasi šešis dešimtmečius.
„Graži buvo Petronelė. Ir labai gera. Priešingu atveju nebūčiau ėmęs į žmonas“, – prisiminė skaboriškis ir galvą nudūrė žemyn. Po mažos pauzės vyras ėmė pasakoti, kad jo ir žmonos gyvenimai buvo panašūs – abu išaugino mamos, abu turi būrį brolių ir seserų, abu augo vargingomis sąlygomis.
Tad ir jųdviejų vestuvės toli gražu nepriminė pasakos. Į nedidelę šventę buvo pakviesta vos dvylika žmonių – patys artimiausieji. 1959-ųjų liepos mėnesį pora susirašė metrikacijos skyriuje, o po mėnesio – rugpjūčio pirmąją – aukso žiedus sumainė ir prieš Dievą. Žengti bendru gyvenimo keliu Petronelė ir Kazimieras ryžosi po metų draugystės.
Į Skaborus – su pora dukrų
Nors per 60 metų būta ne tik šviesių, bet ir niūresnių dienų, sutuoktiniai tikino, kad jei tektų grįžti į praeitį, vėl žengtų tą patį žingsnį. Tiesa, bendro gyvenimo pradžia buvo nelengva. Porta kurti gyvenimą pradėjo nuo nulio. Susituokę jie apsigyveno Stročiuose, Laukuvos seniūnijoje, tuometinės apylinkės pastate.
Vėliau Geštautai išsikėlė į kitą kaimą, o iš jo likimas galiausiai nubloškė į Skaborus. Pasakodami apie gyventas vietas Geštautai prasitarė, jog pabaigę savo žemiškąją kelionę vėl grįš į Laukuvą. Mat savo vaikų pasiprašė ten palaidojami.
O kol kas gyvenimas ramia vaga teka Skaboruose. Atvykę čia sutuoktiniai kurį laiką glaudėsi svetimuose namuose, bet netruko įsigyti savus. Jauna šeima, kurioje jau augo Danutė ir Irena, skubėjo įsikurti jaukų sau kampelį. Nugriovę senus trobesius, pasistatė naujus. Po truputį įsirengė ir kambarius. Sakė, kad labai padėjo kolūkio pirmininkas, padėjęs gauti statyboms reikalingų medžiagų.
Šeima netruko prasigyventi. Nors turtuoliais niekada nebuvo, bet visiems visko užteko. Abu sunkiai dirbo kolūkyje, augino savo karvutę, paršų, vištų. Tad ko jau ko, bet maisto šiuose namuose netrūko.
Petronelė sakė, kad su vyru pasirūpino ir atžalų ateitimi – išleido į mokslus. Jiems tai buvę itin svarbu, mat patys mokyklos nelankė. Kazimieras nedrąsiai prisipažino iki šiol nemokantis nei skaityti, nei rašyti. Tik Petronelė šiek tiek skaito. „Po raidelę, po raidelę ir sudėlioju žodžius, sakinius“, – atviravo moteris.
Minčių apie skyrybas nebuvo
Pasiteiravus, kaip sekėsi sutarti, ar pavykdavo išvengti barnių, pašnekovai lyg susitarę atsiduso. „Nėra namų be dūmų. Ir mums visko buvo. Ypač kai kaimynų aplink dar buvo. Būdavo, Kazys paršlitiniuoja prisiliuobęs. Va tada ir pasipykdavome. Ne tik apiburnodavau, bet ir užvožti nepatingėdavau“, – juokėsi moteris.
O Kazimieras vis kikeno įsitaisęs ant suoliuko. „Kur tu iškęsi iki ryto nepaauklėjusi vyro. Taip ir provokuodavo barnius“, – sakė jis, bet tuoj kone prisiekė niekada žmonos neįžeidęs. Esą pazyzdavo, bet niekada grubesniu žodžiu nėra pavadinęs.
Tai patvirtino ir Petronelė. Pasak jos, dabar, sulaukus senatvės, namuose – ramu. „Tokios tos bėdos ir tebuvo. Kai išgerdavo. O šiaip mažai pykomės. Nebuvo dėl ko. Vyras – darbininkas, į svetimas nesidairė, visada namuose miegojo. Kad ir kokios būsenos būdavo, vis tiek į savo patalus šliauždavo“, – atviravo skaboriškė.
Pasak jos, per visus tuos šešiasdešimt metų nė karto nebuvo šovusi mintis skirtis. Esą tik dabar šeimos išyra dėl menkaverčių priežasčių. O anuomet tėvai kitaip savo dukras ir sūnus auklėjo – mokė pagarbos vienas kitam, nesiskųsti dėl niekų, patiems spręsti savo problemas.

Pasibaigus Mišioms – bendra iškilmių dalyvių nuotrauka

Pasibaigus Mišioms – bendra iškilmių dalyvių nuotrauka

Pagalbos iš vaikų neprašo
Taip Geštautai ir darė. Dėl to ir pavyko sulaukti deimantinių vestuvių. Pagarbos vienas kitam jie nepamiršo ir pasenę. Dabar svarbiausia, kad dar sugeba pasirūpinti savimi ir buitimi, kad nereikia vaikų apkrauti.
Visa laimė, kad kelis kartus per savaitę į Skaborus atvyksta maisto ir kitokiomis prekėmis prekiaujančios mašinos. Tiesa, apsipirkti moteris viena pėdina. Neva Kazimieras linkęs priekaištauti jai, kad ši per daug išlaidauja. „Verčiau viena nueinu ir nusiperku, ko reikia“, – sakė moteris.
Ji neslėpė, kad, nepaisant vyro rodomo nepasitenkinimo, jos žodis dažniausiai buvęs ir yra paskutinis. Net dėl vaikų auklėjimo. Esą Kazimieras nenoriai savo atžalas išleisdavo kur pasilinksminti, o štai Petronelė užstodavo juos ir leisdavo išeiti.
Paslaptingasis šeštadienis
O kaip Geštautai ketina paminėti gražią bendro gyvenimo sukaktį? Sutuoktiniai tikino šito dar nežinantys. Tuo esą rūpinasi anūko Mindaugo žmona Oresta. „Žinome tik tiek, kad važiuosime į Tverų bažnyčią, ten vyks šventos Mišios“, – sakė senoliai ir prisiminė, jog prieš dešimtmetį, minint auksines vestuves, buvo lygiai taip pat. Artimieji jiems nežinant surengė gražią šventę, kurią iki šiol primena virtuvėje ant sienos kabantis popiežiaus palaiminimas – jį tėvams auksinių vestuvių proga parvežė sūnus Kazimieras.
Pirmadienį „Žemaitis“ susisiekė su Mindaugo žmona Oresta. Moteris su malonumu papasakojo apie šventinį šeštadienį. Ši jų šeimai svarbi diena prasidėjo šventomis Mišiomis Tverų šventovėje, kur buvo atnaujinti Geštautų prieš šešis dešimtmečius duoti santuokos įžadai.
Anot Orestos, iškilmės bažnyčioje buvo tarsi padėka – Petronelė dėkojo Dievui už gerą gyvenimo draugą Kazimierą, o Kazimieras – už gyvenimo draugę Petronelę. Klebonas vėl pašventino santuokos žiedus, kurie puošė sutuoktinių rankas.
Šventėje dalyvavo visi Geštautų vaikai, penki anūkai su šeimomis ir 6 proanūkiai. Tarp pastarųjų –  vyriausioji 17-metė Heida ir jaunėlis – vos dešimties mėnesių  Ajus. Pasveikinti gražų jubiliejų švenčiančią šeimą į šventovę atvyko ir Tverų seniūnas Antanas Zalepūgas, linkėjęs sulaukti dar ne vienų metų kartu.
Vėliau Geštautai ir jų atžalos išvyko į Skaborus. Namuose seneliai spinduliavo džiaugsmu ir pakilia nuotaika. Artimieji dalijosi prisiminimais. Ypač linksmai pas senelius praleistą laiką prisiminė Geštautų anūkai. Anot jų, seneliai jiems buvo labai geri ir leisdavo kone viską. Labiausiai patikdavo tik kaime įmanomos pramogos, tarp kurių – jojimas ant arklio. Nors išdykę vaikai buvo sumąstę pasibalnoti net aviną.
Gražių žodžių sukaktuvininkams negailėjo ir vaikai. Antai vyresnėlė Danutė dėkojo savo tėčiui, suteikusiam progą pajusti įvairiausių darbų skonį. Jai net yra tekę dirvą vagoti.
Skaboriškių artimieji džiaugėsi, kad senolių neapleidžia sveikata, kad jiedu vienas kitu nuoširdžiai rūpinasi, prižiūri.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...