Pas išnaudoti neva bandžiusį ūkininką ištempė vos dieną

Antradienį į redakciją atėjęs plungiškis Giedrius Anužis tikino esąs piktas ant Mižuikiuose gyvenančio ūkininko Petro Mockaus. Neleisdamas įsiterpti pusamžis vyriškis it žirnius į sieną išpylė istoriją apie nemalonią patirtį dirbant vištas auginančio mižuikiškio ūkyje. Plungiškis tikino, kad itin bjauraus būdo P. Mockaus „vergijoje“ ištempė vos dieną. Neva ūkininkas tiek kabinėjosi, kad šis nebeištvėręs susikrovė mantą ir pėsčiomis išpėdino atgal į Plungę.

G. Anužis viską pasakojo taip, tarsi šis nutikimas būtų įvykęs dar vakar. Vyrui per kraštus liejosi emocijos ir pyktis dėl žmones, jo žodžiais, išnaudojančio ūkininko elgesio. Ir tik vėliau, ėmus jį klausinėti, paaiškėjo, kad nuo plungiškio susidūrimo su P. Mockumi praėjo jau mėnuo.
„Žemaičiui“ plungiškis sakė, kad maždaug birželio mėnesio viduryje viename laikraštyje rado skelbimą, kad ūkyje reikalingas darbininkas. Susisiekęs su ūkininku, G. Anužis susitarė su juo susitikti. Neva tiek vienam, tiek kitam rūpėjo akis į akį aptarti darbo sąlygas bei atlygį.
Mižuikiškis darbo ieškojusiam vyrui sakė, kad jo užduotis bus rinkti kiaušinius. Patikslino, kad lizdai peržiūrimi kas pusvalandį. Už darbo dieną plungiškiui pažadėtas dvidešimties eurų užmokestis. Be to, jam suteikta galimybė vietoje gyventi, kad kasdien nereikėtų sukti galvą, kaip iš Plungės nusigauti į Mižuikius.
G. Anužis tikino, jog tiek darbo sąlygos, tiek sutartas atlygis jį tenkino. Juo labiau kad darbas – nesunkus, o ir apgyvendinimu pasirūpinta. Tad jau kitą dieną po susitikimo su ūkininku jis susidėjo būtiniausius daiktus ir iškeliavo į Mižuikius. Tiesa, jį parsivežė pats ūkininkas. G.  Anužis prisiminė, esą su darbdaviu dar sutarė, kad jis bus oficialiai įdarbintas. Tik pirma neva reikia pasižiūrėti, kaip jam sekasi suktis fermoje, kurioje – per 600 vištaičių.
Į mižuikiškio ūkį plungiškis atvyko birželio 17-osios vakarą. Tądien jam jokių darbų neskirta – leista įsikurti. Į fermą plungiškis išpėdino kitos dienos rytą. Va tada viskas neva ir prasidėjo. Plungiškio teigimu, ūkininkas kontroliavo kiekvieną jo žingsnį ir vis ieškojo priekabių. Priekaištavo, kad per mažai dirba, kad per dažnai rūko ir panašiai.
Bet visa tai G. Anužis tikino būtų iškentęs. Esą kad ir sukąstais dantimis, bet būtų toliau dirbęs. Juk pinigų tai reikia. Plungiškis aiškino, kad net ūkininko prasimanytus papildomus darbus sutiko nudirbti, kad tik jam įtiktų. Pasakojo, kad ir krosnį kūreno, ir vandenį šildė, ir senus baldus nešioti padėjo.
„Vos tik prisėsdavau truputį pailsėti, tuoj ką nors sugalvodavo, kad tik nebūčiau be darbo. Norėjo bet kokia kaina mane išnaudoti“, – piktinosi vyras ir prisiminė, jog paskutinis lašas, perpildęs jo kantrybės taurę, buvo tai, kad ūkininkas ėmė priekaištauti net dėl to, kaip jis renka kiaušinius.
Tai gal jis berinkdamas jų daug sudaužė? Bet vyras, dėdamas ranką prie širdies, prisiekinėjo juos rinkęs itin atsakingai. Net tuos, kuriuos vištos ne lizduose padėdavo. Juokaudamas pasakojo, kaip tarp paukščių braidė it gandras, aukštai iškeldamas kojas, kad kokios vištaitės nenumintų. Bet vis tiek ūkininkui neįtiko. Šis neva vis rėkdavo, kad samdinys atsargiai vaikščiotų, nes jis iš kiaušinių gyvena.
„Nebuvo jokių šansų dirbti“, – atsiduso vyras ir prisiminė tą patį vakarą susirinkęs mantą ir išpėdinęs namo. Esą nors išdirbo visą dieną, negavo nė vieno euro. Maža to, prieš išeidamas dar buvo išpurtytas, tiksliau – jo krepšiai. Ūkininkas tikrino, ar darbininkas nesusikrovė jam pirktų dešrų.
G. Anužis tikino į redakciją užsukęs tikrai ne dėl to, kad norėtų apjuodinti ūkininką. Jam neva svarbu įspėti kitus, kad nepapultų į mižuikiškio vergovę. Esą ne jis pirmas nudegė nuo P. Mockaus – apgautas liko ir jo kaimynas.
Žinoma, plungiškis norėtų, kad už darbą jam būtų sumokėta. Juk ūkyje jis dirbo visą dieną, bet negavo nė cento. Tik dar turėjo atidirbti namo jį parvežusiam taksistui, kurį jis išsikvietė, kai jau visai nebegalėjo pavilkti kojų.
Bet užmokestį G. Anužiui teks pamiršti. Mat vos tik „Žemaitis“ susisiekė su mižuikiškiu ūkininku ir paminėjo Giedriaus vardą, šis akimirksniu įsiuto. „Jūs jam perduokite, kad pirma jis tegu išsipagirioja. Ne aš jam skolingas, o jis man. Per jį tik bėdų turėjau. Du kartus važiavau į Plungę dėl jo, apgyvendinau, už 30 eurų pripirkau maisto, cigarečių, o jis nė neketino dirbti. Manė už dyką pinigus gausiąs ir dar drįsta kaltų ieškoti! Pijokas! Aš jam nesiruošiu nė kapeikos duoti. Ir apskritai – man jokių darbininkų nereikia“, – į ragelį šaukė ponas Petras.
Štai taip. Ir suprask dabar, kuris teisus, o kuris „pagražiną“ šią trumpą judviejų pažinties istoriją.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...