Kylančios ledo ritulio žvaigždės atostogos Babrungėnuose

Žemaitiško kraujo turintis Jusufas savo gimtojoje JAV skina ledo ritulio laurus. Į šią sporto šaką jį atvedė tėtis Anvaras

Žemaitiško kraujo turintis Jusufas savo gimtojoje JAV skina ledo ritulio laurus. Į šią sporto šaką jį atvedė tėtis Anvaras

Ilgas skrydis iš JAV, tada savaitė ramių atostogų pas močiutę Eleną Klimienę Babrungėnuose, po jų – kelionė į tėvo gimtąją Čečėniją, kur anūkų laukia ne mažiau išsiilgę seneliai bei pulkas giminaičių. Būtent į tokį trumpų vasaros atostogų planą pavyko įsiterpti „Žemaičiui“ bei pakalbinti Babrungėnuose sutiktą kylančią jaunąją JAV ledo ritulio žvaigždę Jusufą Gendergunoevą.

Į ledo ritulį atvedė tėtis
16-metis Jusufas su šeima nuo gimimo gyvena JAV. Pastarieji metai prabėgo Merilendo valstijoje, Midltauno mieste, kuris yra netoli JAV sostinės Vašingtono. Tačiau jau netrukus vaikinui teks palikti savo šeimos namus ir keltis gyventi į Tenesio valstiją, Nešvilio miestą, nes jį pastebėjo ir pakvietė žaisti „Nešvilio predators“ jaunimo komanda.
Jusufas sako, kad šis jo laukiantis pasikeitimas – tarsi svajonės išsipildymas, nes minėtoji komanda žaidžia aukščiausioje – Nacionalinėje ledo ritulio lygoje. Tad tik retam jaunajam ledo ritulininkui tenka laimė būti pastebėtam šios komandos jaunimo pogrupio trenerių. Juolab kad Jusufui neseniai suėjo 16, o minėtoje komandoje žaidžia daugiausia aštuoniolikmečiai.
Paklaustas, kaip atrado ledo ritulį, Jusufas angliškai pasakojo pirma lankęs dziudo ir imtynes, o į ledo ritulį prieš 10 metų jį atvedė tėtis. Berniukui šis sportas tiko ir patiko, todėl iki šiol su dideliu malonumu po mokyklos, kiek pailsėjęs ir paruošęs namų darbus, tris kartus per savaitę važiuoja į treniruotes, o savaitgaliais – į varžybas. Dažniausiai jos vyksta kituose miestuose ir net kitose valstijose, tad kartu su Jusufu skrenda visa šeima.
Vaikinas suskaičiavo, kad per metus tenka sužaisti iki 50 varžybų. Ar toks įtemptas treniruočių ir varžybų grafikas neišvargina? „Ne, nes man patinka tai, ką darau. Patinka čiuožti, būti ant ledo. Kiti čiuožimo pratimus keikia kiek įmanydami, o man – vienas malonumas“, – atviravo jaunuolis.
Jusufas neslėpia ir to, kad jam patinka varžytis. O užsiminus apie tai, kad ši sporto šaka, žiūrint iš šalies, atrodo labai agresyvi, sako, jog pats nejaučia poreikio elgtis grubiai ar įžūliai. Pirmas į konfliktą niekada nesiveltų. Tiesa, jeigu būtų pastumtas kokio nemalonaus tipo, nesliūkintų šalin nuleidęs galvą. Mokėtų už save pastovėti.

Sofija ir Jusufas Babrungėnuose praleido savaitę, o šiuo metu vieši pas senelius tėvo gimtojoje Čečėnijoje

Sofija ir Jusufas Babrungėnuose praleido savaitę, o šiuo metu vieši pas senelius tėvo gimtojoje Čečėnijoje

„Esu labai dėkingas jūsų šaliai“
Jusufo tėtį Anvarą Gendergunoevą taip pat sutikome Babrungėnuose. Skirtingai nei jo sūnus, vyras puikiai kalba lietuviškai, nors tamsus gymis išduoda rytietišką jo kilmę.
Anvaras noriai pasakoja, kad gimė ir užaugo Čečėnijoje, tačiau ekonomikos studijas baigė Lietuvoje. Mat mūsų šalis pasibaigus Rusijos ir Čečėnijos karui suteikė galimybę grupei jaunų čečėnų baigti aukštojo mokslo studijas Lietuvoje ir įgyti specialybę, kurią jie galėtų pritaikyti grįžę į savo gimtąjį kraštą, taip padėdami jam atsitiesti po karo negandų.
Anvaras sako patekęs tarp tų 25-ių laimingųjų. O atvykęs į Vilnių pirma ėmėsi ne ekonomikos studijų, bet lietuvių kalbos pamokų. Dėl to iki šiol puikiai lietuviškai ne tik kalba, bet ir rašo. Be to, studijuodamas jis susipažino su būsimąja žmona Aurelija Leliugaite, kilusia iš Plungės.
„Aš esu labai dėkingas jūsų šaliai. Tik jos dėka tapau tuo, kuo esu dabar, turiu nuostabią šeimą, o kasmet grįžęs į Čečėniją galiu padėti savo artimiesiems“, – kalbėjo Anvaras. Būtent dėl šių savo gyvenimo pamokų vyras svajoja, kad jo sūnus savo ateitį sietų ne su sportu, bet pasirinktų tokią specialybę, kuri leistų jam būti naudingu savo kraštui ir jo žmonėms.
O jam pačiam būti naudingu padeda JAV baigtos medicinos studijos. Vyras pasakojo, kad kasmet jam parskridus į gimtąją Čečėniją prie jo tėvų namų durų nusidriekia eilė kaimynų ir iš toliau atvažiavusių žmonių, norinčių pasikonsultuoti su gydytoju amerikiečiu. „Kažkada išgirdau klausimą, ar nepavargstu konsultuodamas tuos žmones. Nes jų srautas, regis, nesibaigia. Bet man tai vienas malonumas“,  – šiltai šypsojosi pašnekovas.
Anvaras neslėpė norintis, kad ir Jusufas eitų jo pėdomis. O kaip aukšti pasiekimai ledo rutulyje? „Sportas jaunam žmogui reikalingas tvirtam charakteriui ugdyti. Be to, mano tikslas yra, kad vaikai po pamokų nešlitiniuotų gatvėmis iš dyko buvimo. JAV turi daug problemų dėl paauglių narkomanijos, alkoholizmo. Sportas puikiai išsprendžia visas šias problemas“, – įsitikinęs Anvaras.

Jusufas su mama Aurelija

Jusufas su mama Aurelija

Plaukimo varžybos… 6 ryto
Į pokalbį įsitraukusi babrungėniškė Elena Klimienė pasakojo kiekvieną vasarą skrendanti paviešėti į Midltauną pas dukros šeimą ir susidariusi kiek kitokį įspūdį. Pasak jos, nors šis miestas tik dvigubai didesnis už Plungę, akys raibsta nuo sporto aikštynų, teniso kortų, stadionų, viešųjų baseinų. Esą ten įprasta sutikus jauną žmogų klausti, ne kur jis mokosi ar ką veikia laisvalaikiu, bet ką sportuoja.
„Niekur kitur nesu mačiusi, kad sekmadieniais jau 6 ryto žmonės imtų rinktis į baseiną, kur vienos gatvės vaikai rungiasi su kaimynais iš kitos gatvės, kurie greičiau plaukia. Tėvai pristatomi dalinti užkandžius sirgaliams ar vėliavėles pirmiems atplaukusiems. Žodžiu, visi turi ką veikti. Ir kokia puiki pramoga šeimai“, – stebėjosi Elena. Pasak jos, mums iki tokių bendruomeniškumo ir sveikatingumo skatinimo tradicijų dar toli.
Aurelijos ir Anvaro šeimoje auga ir dvylikametė Sofija. Jusufo sesuo pasakojo ledo rituliu nesidominti, nes jai labiau prie širdies… krepšinis. Mergaitė vardijo, kad dar yra išbandžiusi gimnastiką, plaukimą, lankė pianino pamokas. Žodžiu, brolis ir sesuo laiko veltui nešvaisto. Tad ir atostogos pas senelius Lietuvoje bei Čečėnijoje labiausiai juos žavi tuo, kad gali dienas leisti tiesiog… nieko neveikdami. Bet tuoj abu priduria, kad nors Babrungėnai tam – ideali vieta, abu su tėvais jau yra nemažai keliavę po Lietuvą ir viskas, ką čia pamatė, jiems labai patiko.
„Ir aš vakar, kai važiuodamas iš Rygos oro uosto per radiją išgirdau kalbant lietuviškai, pasijutau lyg namie“, – nusijuokė Anvaras prieš atsisveikindamas ir paragino savo atžalas pradėti ruoštis į kelią, nes kitą dieną laukia ilga kelionė į jo gimtuosius kraštus.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...