Į Baltijos kelią vedė šviesuolių pasėtas ryžtas

Penktadienio vakarą plungiškiai rinkosi paminėti Baltijos kelio 30-metį

Penktadienio vakarą plungiškiai rinkosi paminėti Baltijos kelio 30-metį

Du milijonai rankomis susikibusių laisvės trokštančių žmonių, 650 kilometrų ilgio gyva lietuvių, latvių ir estų grandinė – tokia buvo 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją surengta Baltijos kelio akcija. Paminėti jos 30-mečio sukakties penktadienio pavakarę plungiškiai rinkosi į Žemaičių dailės muziejų. Ten surengta režisierės Lauros Paukštės sukurto dokumentinio filmo „Nepakartojamas Baltijos kelias“ peržiūra, dalintasi prisiminimais.

Įvykiai sekė vienas kitą
Renginį pradėjęs muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas sakė: „Šiandien ypatinga diena – Baltijos kelio diena. Sukanka 30 metų, kai Lietuva, Latvija ir Estija susikibo rankomis, taip išsakydamos savo troškimą būti laisvos. Taigi jau 30 metų mes nebebijome to, ko bijojome net 50 metų.“
A. Bakanauskas priminė ir kitus 1989-ųjų įvykius, kurie rodė, kad net tik Lietuva, Latvija bei Estija, bet ir kitos Europos šalys nori nusimesti sovietų jungą. Įvykiai sekė vienas kitą: 1989 metų kovą Vengrijos sostinės Budapešto gatvėse įvyko mitingas, subūręs 80 tūkstančių demokratijos reikalaujančių žmonių, birželį – Lenkijos santvarką pakeitę rinkimai, rugpjūtį – Austriją ir Vengriją apjungusi Europos iškyla, lapkritį pradėta griauti Berlyno siena, įvyko Aksominė revoliucija Čekoslovakijoje.
Nuo 1989-ųjų pradžios ryžtingus žingsnius į laisvę pradėjo žengti ir Lietuva: atkurtos ateitininkų ir tautininkų organizacijos, Vasario 16-ąją surengta Tautinė šventė, išleistas legalus „Katalikų pasaulio“ numeris, tikintiesiems grąžinta Vilniaus arkikatedra, Kaune atkurta Laisvės skulptūra, Vilniuje – Trijų kryžių paminklas, oficialiai įregistruotas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, savo vardą atgavo Marijampolės miestas, Varniuose pastatytas pirmas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos nepriklausomybę, Kaune atkurtas sovietmečiu neveikęs Vytauto Didžiojo universitetas.
O štai rugpjūtį išaušo ta diena, kai Lietuva, Latvija ir Estija išdrįso susikibti rankomis ir pasakyti, kad yra pasiryžusios atkurti laisvę. Ir tai įvyko tą pačią dieną, kai prieš 50 metų Ribentropas ir Molotovas pasirašė sutartį, kuria fašistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga perbraižė Europos žemėlapį ir pavergė daugybę šalių.

Vienas to laikmečio liudininkų ir metraštininkų – Alfonsas Beresnevičius (centre)

Vienas to laikmečio liudininkų ir metraštininkų – Alfonsas Beresnevičius (centre)

Ginėjai tapo… okupantais
Susirinkusiuosius į Žemaičių dailės muziejų sugrįžti į praeitį kvietė ne tik A. Bakanauskas, bet ir plungiškiams gerai žinomas istorijos mokytojas bei kolekcininkas Bronislovas Pocius.
„Nuo pat 1935-ųjų Stalinas pradėjo ieškoti galimybių suartėti su Hitleriu. Nors komunizmas ir fašizmas – dvi nesutaikomos ideologijos, bet jos vis dėlto panoro pasirašyti sutartį, kuria paskelbtų karą demokratijai. Ta sutartis, kuri vadinama Ribentropo ir Molotovo paktu, aktuali mums visiems, nes pakeitė visą Europą ir visų mūsų likimus“, – pasakojo istorikas.
Praėjus kelioms dienoms po šios sutarties pasirašymo, 1939-ųjų rugsėjo 1-ąją, Vokietija puolė Lenkiją ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. 1940-aisiais į Lietuvą įžengė rusai. Kodėl tada jiems nesipriešinom? „Mūsų kariuomenė buvo 20 tūkstančių, rusų – 200 tūkstančių. Be to, galvojome, kad jie ateina ginti mūsų nuo vokiečių. Bet netrukus, kai sovietai protingiausius tautiečius pradėjo tremti į Sibirą, suvokėme, kad jų tikslai visai kiti“, – mintimis dalijosi B. Pocius.
Iniciatoriai – estai
Priminęs žydų genocido laikotarpį, ilgus okupacijos ir aktyvaus bei pasyvaus pasipriešinimo jai metus, istorikas paminėjo, kad Baltijos kelio iniciatoriai buvo estai, tačiau jų į gyvąją grandinę stojo mažiausiai – apie 200 tūkstančių, latvių – 250 tūkst., o lietuvių – net 1,5 milijono. Žinoma, svarbu ir tai, kad Baltijos kelias yra patekęs į Gineso rekordų knygą, o UNESCO jį yra įtraukusi į „Pasaulio atminties“ sąrašą.
Po filmo „Nepakartojamas Baltijos kelias“ prisiminimais apie 1989-ųjų įvykius dalijosi A. Bakanauskas: „Mums, kurie buvome tame kelyje, kyla prisiminimų sužadinti jausmai. Tuomet mus vedė ryžtas, kurį buvo pasėję tautos šviesuoliai. O kartu buvo ir baimės, nes grasino, kad už Telšių visų mūsų lauks vagonai, kuriais būsim išvežti ten, iš kur nebegrįšim. Pamenu, kaip važiavom autobusu „Kubanė“, kokia masė transporto judėjo ta pačia kryptimi ir kokie pakylėti buvome.“
Mintimis dalijosi ir renginyje dalyvavę Seimo nariai Jurgis Razma bei Jonas Varkalys, Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Plungės garbės pilietis metraštininkas Alfonsas Beresnevičius, mokytoja Irena Domarkienė.
„Anuomet buvo padaryta viskas, kad tik Baltijos kelias įvyktų, kad tik jame nebūtų tarpų ir kad niekas negalėtų pasakyti, jog tautos nėra vieningos. Ši taiki akcija pranoko visus lūkesčius. Joje dalyvavo pusė Lietuvos! Šitaip paskelbta žinia, kad norime būti nepriklausomi. Ar šiandien besusitelktume Baltijos keliui? Manau, kad taip! Jei reikėtų, važiuotume ir net dar daugiau nei anuomet. Skirtumas tik tas, kad dabar visi darytųsi asmenukes ir taip įsiamžintų. Gaila, kad tada technologijos neleido to daryti ir nesame to įvykio užfiksavę“, – kalbėjo J. Razma.
„Būti tame kelyje – nenusakomas jausmas. Pamenu, žiūrėjom nuo tilto, o tai grandinei – galo nematyti. Didžiulė pagarba tiems, kas visa tai suorganizavo, kas žmones taip sutelkė, nors dar nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei socialinių tinklų. Dabar būtų paprasčiau“, – kalbėjo meras A. Klišonis.
Gražių prisiminimų nestokojo ir mokytoja I. Domarkienė: „Važiavom tokiu dūstančiu autobusu, įsivėlėm į nežinomus kelius, vėlavom… Pamatę žmonių grandinę, bėgom per pievas, kad tik suspėtume. Suspėjom. Ir labai nebesinorėtų, kad kada nors ateityje vėl reikėtų šitaip už savo laisvę kovoti. Turim ją ir branginkim!“

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...