Matyt, sugebėtų ir blusą pakaustyti…

Matyt, sugebėtų ir blusą pakaustyti...Rietavo savivaldybės Žadvainų kaime, visai šalia miško, gyvena 42-ejų Alvydas Žilius. Nors jo šeimos sodyba – atokiau nuo kitų, apie šį visų galų meistrą gandas plačiai po apylinkes pasklidęs. Alvydą pažįstantys žmonės kalba, kad niekada padėti neatsisakantis darbštuolis sugebėtų ir blusą pakaustyti – šitoks išradingas ir sumanus jis yra: ką ima, tą padaro, o jau techniką kiaurai permano.



Bet nemanykit, ūkininkas, kaimo seniūnaitis, UAB „Platelių šilas“ medkirčiu, hidromanipuliatoriaus operatoriumi dirbantis žadvainiškis ne tik į techniką paniręs. Gražaus balso savininkas laisvesniu laiku dainuoja Rietavo kaimo kapeloje „Subata“, armonika, net nepažinodamas natų, iš klausos groja. O repetuoja pasirodymams tiesiog darbe, važiuodamas miško kirtimo mašinoj, nes laiko nėra, o norisi ir dainavimo neapleisti.
Apie techniką valandų valandas kalbėtų
Kaimynų kaip nuoširdus, paprastas ir ne itin kalbus vyriškis apibūdintas Alvydas Žilius mums atvažiavus ir šio to pasiteiravus, beveik ir nutilti nebegalėjo. Supratome: savo darbą mėgstantis žadvainiškis apie techniką dieną naktį galėtų kalbėti. Tokie kaip jis vaikystėje ne su žaislais, o su automobilio raktais žaidė. Alvydas šito ir neneigia – radiotechnika domėjosi nuo mažo, nes ir tėvelis techniką mėgo.
Gimęs Didžiųjų Mostaičių kaime, baigė Kulių vidurinę mokyklą. Vėliau Kaplių profesinėje ekskavatorininko amato mokėsi. Lankė techninės kūrybos būrelį. Su draugais sukonstravęs ekskavatorių tais laikais siuntė į parodą Maskvoje ir gavo aukso medalį. 1986 m. dalyvavo jaunųjų ekskavatorininkų varžybose – reikėjo iškasti tam tikro išmatavimo griovį. Ir vėl pelnė pirmąją vietą Lietuvoje. Per savo gyvenimą A. Žilius ne vieną darbovietę pakeitė: dirbo ir „Plungės lagūnoj“, ir Žadvainų girininkijoj, paskui vėl „Plungės lagūnoj“, o dabar „Platelių šile“ darbuojasi.
Nori pievų – pareik dirbti
„Dar atliekant praktiką, „Plungės lagūna“ sužinojo, kad su technika esu dirbęs, ir pakvietė. Davė seną, vos judantį ekskavatorių, – juokiasi vyras. –
Bet aš kaipmat jį sutvarkiau ir darbavaus. Paskui išėjau į armiją. Bet grįžus jie mane vėl susirado. Gerai ten dirbti buvo, teko daug kur nuvažiuoti, pasaulio pamačiau. Ir rūpinosi darbdaviai manim. Kai tik parėjau, iškart skyrė butą Rietave. Tame name buvau pirmasis jį gavęs. Bet man, kaimo vaikui, vis norėjosi į kaimą grįžt. Juk laukinį žvėrį į mišką traukia. Jo į narvą neuždarysi. Kadangi ir žmona Dalia turėjo butą Rietave, pardavėm abu 1996 m. ir nusipirkom Žadvainuose namą. Beprotiška mintis, kai dabar pamąstau, juk šitiek pokyčių iškart. Apsigyvenęs ten, įsidarbinau kaimo girininkijoj. Čia vėlgi seną vilkiką davė… Galvojau: viešpatie, kur pakliuvau, kodėl iš tokios geros vietos išėjau? – pasakojo Alvydas Žilius. – Bet tais laikais buvo labai sunku pievų gaut, o girininkas sakė: nori karvei pievų šienaut, pareik dirbt. Parėjau. Dirbau už tris šimtus… Dirbtuvėse buvo ne traktorius, o… purvo gabalas. Tais laikais technikai remontuoti niekas detalių neskirdavo, tad aš pats jį iš įvairių nuolaužų perrinkau. Bet tik metus ten darbavaus. Taip sutapo, jog balandžio pirmąją pasakiau, jog išeinu – manė pokštas. Bet nuo tada ir išėjau. Grįžau į „Plungės lagūną“, paskui atsirado pasiūlymas miškų ūkyje dirbti. Ėjau ten kaip specialistas. O 2003 m. į „Platelių šilą“ perėjau.“
Ir darbas, ir hobis
Visada dirbęs gamtoje, ir dabar jos apsupty Alvydas Žilius ir dirba, ir gyvena. Dažnai jam tenka ir po visą Lietuvą važinėtis. Tiesa, tokios technikos, su kokia darbuojasi dabar, anksčiau sau būtų galėjęs tik pavydėti – kabinoje tylu ramu, jokio variklio garso negirdėti. Pati miško kirtimo mašina valdoma kompiuteriu, yra joje ir internetas… Sėdi šiltai, kaip namie, ir vargo nematai. Tiesa, sakė, darbovietė dabar ir tokios technikos turi, kur įsėdus, net galvos nereikia sukioti pačiam – kėdė kaip tik nori juda. Hidromanipuliatorius, kuriuo Alvydas dirba, per valandą atlieka dešimties žmonių darbą. Juo galima dirbti ir naktį, nes gerai apšviečia. Todėl kartais, kai po audrų reikia miškus valyti, jis naktimis ir darbuojasi. Ar sudėtinga tokį per milijoną litų kainuojantį „monstrą“ valdyti?
„Gal tik iš pradžių, kol įvaldai, o paskui jau tas pats, kaip kompiuteriu žaisti – nieko sudėtingo, – nesureikšmina savo sugebėjimų vyras, – man čia yra tikras malonumas, pomėgis. Kai ko nežinau, ieškau atsakymo. Nors… jaunesnis, gudriu save laikantis darbuotojas, būna, ir lygioj vietoj apvirsta. O paskui jau skambina klaust, kodėl taip nutiko. Nors iš pradžių patarimo nereikėjo.“
Meistras sau ir kitiems
Žinoma, net ir tokia sudėtinga technika genda. O taip nutikus, pirmu meistru vėl būna Alvydas. Žadvainiškis sakosi, jog, kaip taisyti mašinas, tiesiog jau mintyse vaizdus matąs, numanąs, kur koks gedimas yra. Patirties ne tik iš praktikos įgyja, bet yra dalyvavęs ir Švedijoj vykusioje miško technikos parodoj. Šiemet tokia pasaulinė paroda vėl rengiama ir kirtėjas norėtų joje dalyvauti. Yra ir Turkijoj buvęs. Turi jis įvairiausių nuotraukų iš parodų, iš darbų miške prifotografavęs, mėgsta fotografuoti, galbūt todėl parodytose nuotraukose save vargiai surado. „Man svarbiau kitus įamžint, techniką“, – neslėpė pašnekovas.
Pokalbiui pakrypus apie žadvainiškio laisvalaikį, vyriškis rimtai susimąstė, ar tokį apskritai turi. Laisvu nuo darbo laiku jam tiesiog norisi ramiai pabūti… Bet tuoj, žiūrėk, vienam mašinoj kas nutrūkę, kitam traktorius koks sugedęs ar kompiuterį reikia pažiūrėti. Draugiškas kaimynas yra
A. Žilius. Jei toks nebūtų, juk niekas pagalbos ir nesikreiptų. O kai išvyksta kelioms dienoms toliau darbuotis, kaimynai ir nebeateina. Mato, kad mašinos nėra, vadinasi, išvažiavęs. „Kai vienas draugų atvažiuoja mašinos pas mane remontuotis, aš jį dar ir apkerpu. Į kirpyklą jis nė nebeina“, – juokiasi pašnekovas.
A. Žilius sako viską mėgstąs pagal save daryti, todėl ne santechniką į namus kviečias, o nusiperka įrankių ir pats viską susitvarko. Taip jam ir patogiau, ir pigiau. Nors Žilių namas ir jų vidus išpuoselėtas, viskas Alvydo rankomis padaryta, jis teigia dar daug ko nespėjąs, daug ką dar norėtų nuveikti. Darbe nuolat apsuptas technikos, namuose jos mažai turi, matyt, geras posakis, jog ir batsiuvys be batų vaikšto. Tačiau Žiliams jos daug ir nereikia – karvę tik vieną laiko. Nereikėtų ir tos, bet dvylikametis sūnus Ovidijus labai pieną mėgsta.
Visa šeima muzikali
O kaip yra su tuo dainavimu? Juk, atrodytų, mechanika, technika ir dainavimas, muzikavimas tarpusavyje lyg ir nedera… Bet A. Žilius sako su malonumu prisimenąs muzikos pamokas Kulių vidurinėje, kuomet visa klasė dainuodavo. Toj mokykloj jis lankė chorą, šokius. Ir netgi ne dėl to, kad būtų labai patikę. „Lėtas buvau, nemokėdavau atsisakyt, tai ir tempė visur“, – vėl juokiasi vyras. O dabar ir keturiolikmetį Ovidijų į Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklą leidžia, jis baritoną pučia. Dainuoja vaikas ir bažnyčios chore – juk reikia balsą lavinti… Beje, ir žmona kažkada buvusiame Žadvainų kolektyve dainą plėšdavo.
Kolegos žino, jog „Subatoj“ Alvydas dainuoja, todėl dažnai per sueigas paprašo nepasididžiuoti ir balsą pademonstruoti. Tada jis ir užtraukia „etatinę“, širdžiai mielą, V. Noreikos atliekamą E. Selelionio dainą „Rankų švelnumas“. Vyras neslepia, jog yra buvę atvejų, kai repeticijos ar koncertas buvo svarbiau nei išgelbėti nesulijusį šieną.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...