„Gyvenimas visuomet yra brangus“

„Gyvenimas visuomet yra brangus“Turbūt ne vienas Lietuvos radijo bangomis pageidavimų koncerte esame girdėję žemaitiškai bičiulius sveikinant moterį iš Plungės, vardu Vincė. Ją puikiai pažįsta laidos vedėja Loreta Jankauskaitė ir daugelis radijo klausytojų iš visos Lietuvos. Kas ir kokia yra šioji moteris, kuri anksčiau aktyviai dalyvavo meninėje veikloje, rajono neįgaliųjų šventėse, dirbo sergančiųjų raumenų-nervų ligomis asociacijos „Nendrelė“ labui?



Vincė Vosyliūtė gyvena bute Gondingos gatvėje. Tą dieną, kai atvykome pasikalbėti, radome ją sėdinčią prie stalo – pasipuošusią ir pasitempusią, gražiai sušukuotų pasidabruotų plaukų ir gilių gyvų akių. Vincės bičiulei ir padėjėjai Zitai pasiūlius arbatos, pradėjome šnekučiuotis. Vincė ir dabar prabyla tik žemaitiškai: sako, taip esi žmogus įpratęs, tai kam liežuvį laužyti.
Savo namuose ji mus pasitiko rytą, prieš tai apie pusvalandį kantriai ir atkakliai keliavusi nuo miegamojo iki vonios praustis, tvarkytis, po to – virtuvės link pusryčiauti. Nepamainoma jos judėjimo po kambarį pagalbininkė – paprasta, tačiau daugybę kartų vinimis perkalta kėdelė. Nuo 14 metų prasidėjusi raumenų distrofija pakeitė šio žmogaus gyvenimą. Tačiau tai, ką moteris šneka ir kuo gyvena, rodo ją esant stebėtinai stiprią ir šviesią asmenybę.
1948-aisiais jos tėvus su vaikais išvežė į Sibirą. Vincės vaikystės namų kieme, jau Lietuvoje, augo daug – apie 12-13 – rūšių medžių, daugiausiai klevų – tėvelio tėviškėje Vitkų kaime lyg parkas buvęs. Prisimena ir vėliau kolūkyje tėvo prižiūrėtus arklius bei kelias jai, vaikui, su arkliais nutikusias istorijas. Vincei ir dabar tai – mylimiausi, protingiausi ir žaviausi gyvūnai.
Jau prieš ateidami žinojome, jog pašnekovės giminės gyslomis „teka muzika“. „Muzikalumas – įgimtas dalykas mums, – sako Vincė. – Nuo vaikytės tiek liaudiškos, tiek klasikinės muzikos klausydavom. Senelis tais laikais turėjo radiją, todėl ir rimtosios muzikos išgirsdavome. Iš pradžių lyg sunku ją suprasti, bet pamažėle pripranti. Išgirstas melodijas dažnai dainuodavo mama: traukdavo „Traviatą“ ir Hercogo dainelę iš operos „Rigoletas“ su visom vingrybėm, būdavo, išdainuos. Tėvai ir susipažino Stalgėnų parapijos chore – abu dainingi buvo.“ Pati Vincė nuo 7-tos klasės chorą lankė, aktyviai įvairiose šventėse dalyvavo, o ne taip seniai, gulėdama ligoninėje, tiesiog netikėtai uždainavo, palatos kaimynai net ploti ėmė.
Vincė sako, kad nuo jaunų dienų jai likimas lėmė būti šeimoje ta, kuri galėjo rūpintis savo vidiniu pasauliu, daugiau laiko skirti sau. „Daugybę knygų perskaičiau. Perskaičiusi jas išdovanoju – antrą sykį nebeskaitau, – sako moteris. – Nors Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ gal kokius tris sykius skaičiau – vien dėl gamtos aprašymų ją vėl į rankas paimti šitaip traukė.“
Sugebanti pamiršti skausmus Vincė ir pati mėgsta rašyti, kurti. Yra visą pluoštą apsakymų parašiusi, sergančiųjų raumenų-nervų ligomis asociacijoje „Nendrelė“ buvo atsakinga už laikraštuko tekstus. Kažkada jos apsakymus skaičiusi mokytoja Danutė Ardavičienė davusi patarimų, kaip rašyti dar geriau.
Moteris tiki, kad gyvenime – daug kas įmanoma. „Tik reikia prisiversti: kad ir radijo kitomis kalbomis paklausyti ar knygą paskaityti, taip ir kalbų pramoksti. Po to ir pamėgti gali, ką darai“, – sako ji.
Aplankius tokį žmogų, minčių apie neapsakomą kantrybę ir stiprybę negali negimti. Iš kur visa tai?
„Mama buvo kantri, labai džiaugiuos, kad ir mano charakteris kaip jos, – sakė Vincė. – Ir aš, imdamasi kokio darbo, visada stengiuosi jį perprasti, pati ir iki galo padaryti. Atkaklumo man užtenka.“ Moteris ir neįgaliojo vežimėlį pradėjo naudoti kur kas vėliau nei jai rekomendavo – tada, kai sykį reikėjo į renginį Plateliuose nuvažiuoti. Bet dažniausiai ji stengiasi judėti pati, kad raumenys kuo daugiau mankštintųsi.
Vincės bičiulė Zita sako, kad moteris daug draugų turi, šiuos namus daug žmonių aplanko. Nemažai suaugusiųjų ir vaikų šios moters megztais mezginiais apdovanoti. „Nepatikėsite, bet ateina čia žmonės ir stiprybės pasisemti“, – sako Zita. Lietuvos neįgaliųjų draugijos savaitraščio „Bičiulystė“ pagalba Vincė susipažino su daugybe žmonių ir iš kitų miestų, su jais susirašinėja.
Kažkieno iš mūsų mestas pro langą žvilgsnis sugrąžina į dabartį. „Galėtų čia vaikams krepšinio stovą vėl pastatyti, gera būdavo juos anksčiau žaidžiančius stebėti“, – pasvajoja Vincė. Ar iš šio žmogaus lūpų kada nors galima išgirsti skundų, kad ko nors gyvenime jam trūksta? Viso pokalbio metu pašnekovė lyg netyčia užsiminė tik apie tai, kad norėtų tinkamą atramą judėti po kambarį įsigyti. Ir labai džiaugtųsi, jei vietinė radijo stotis informuotų apie naujus įstatymus, nutarimus, potvarkius, juos išsamiai žmonėms paaiškintų. „Gyvenimo nekeikiu – dėkoju Dievui už tai, ką turiu. Svarbu ištverti. O gyvenimas visuomet yra brangus“, – spinduliuodama pokalbį baigė ji.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...