Mokiniai, dėl kurių verta būti mokytoju

Mokiniai, dėl kurių verta būti mokytojuPasirodo, kartais, kad būtum pastebėtas užtenka žengti vienintelį žingsnį, na, pavyzdžiui, kad ir pamokos metu raiškiai perskaityti eilėraštį… O intriguojanti detektyvinė istorija galvoje gali gimti tiesiog… pakeliui namo. Taip nutiko dviem Plungės „Saulės“ gimnazijos moksleiviams: abituriento Lauryno Šimkaus išskirtinis balso tembras, neseniai jam padėjęs nuskinti antrąją vietą regioniniame meninio skaitymo konkurse Skuode, buvo pastebėtas būtent pamokos metu, o vienuoliktokės Vaivos Gedvilaitės detektyvinė istorija, merginos galvą „aplankiusi“ grįžtant iš mokyklos, „Baltų lankų“ knygyno detektyvinių apsakymų konkurse buvo įvertinta antrąja vieta.



Suprantama, visus nuopelnus atiduoti sėkmei – naivu. Sena tiesa, jog sėkmė labiausiai mėgsta darbščiausius. Vaivos ir Lauryno atvejis – ne išimtis. Vaiva, kurios sukurta detektyvinė istorija „Lapkričio 18-oji“ atsidurs elektroninėje detektyvinėje knygoje, save vadina knygų rijike. Jos – gimnazistės laisvalaikio dalis. „Nebūčiau nė šios istorijos parašiusi, jei tiek knygų nebūčiau perskaičiusi“, – įsitikinusi mergina, vaizduotę ir kalbą lavinanti būtent knygų pagalba. Juk neturėdamas šios, tikrai nesukursi pasakojimo, leidžiančio konkurse nurungti mokinius iš trisdešimties Lietuvos mokyklų! Istorija apie paslaptingai žudomus vaikus Vaivos rašyta gal mėnesį, „prisėdant“. Visos aukos – vaikų namų globotiniai, visos žmogžudystės įvyksta lapkričio mėnesį… Pasakojimui įsibėgėjus paaiškėja, jog bylą narpliojanti tyrėja ir žmogžudys susieti paslaptinga likimo linija – juos sieja lapkričio 18 diena… Prieš septyniolika metų tądien tyrėja buvo pagrobta, tą dieną prieš daug metų žudiko atsisakė globėjai, pasėję jo širdyje neapykantą vaikų namų auklėtiniams…Vaiva sako, jog rašyti jai buvę malonu – vis laukdavo, kada galės šiam reikalui atsidėti, o didžiausia jos kritike buvusi mama. Žinoma, ir lietuvių kalbos mokytoja Vilma Mosteikienė prie sėkmės prisidėjo (ir pernai šios mokytojos parengta 11 b klasė tame pat konkurse užėmė antrąją vietą). Kas dar merginai padėjo tapti prizininke? Ogi… kriterijų nesilaikymas. „Rėmų“ nemėgstanti vienuoliktokė sakė, jog ir istoriją todėl norėjusi kurti viena, o ne grupelėje – na, kad nebūtų jokių suvaržymų. Ir nežiūrėjusi, kokie reikalavimai konkursui keliami, – paprasčiausiai leido tušinukui popieriumi laisvai bėgioti. Vaiva ateityje save taip pat mato kuriančią – galbūt žurnalistę, galbūt dirbančią scenoje… „Ryto“ pagrindinėje mokykloje, iš kurios į gimnaziją ir atėjo, mergina vesdavo renginius, tad stovėjimas prieš auditoriją jai nėra svetimas. Sunkiausia dalis – jau padaryta. Dabar gimnazistės laukia linksmesnė – mėnesio pabaigoje vyksiantys apdovanojimai.
Kitą gabų gimnazistą – Lauryną Šimkų – pakalbinome po lietuvių kalbos egzamino žodžiu. Kaip vaikinui sekėsi? „Kiauras“ dešimtukas! Ir koks gi mokytojas galėtų parašyti mažiau ką tik tituluotam skaitovui? Ir dar tokiam, kuriam scena darosi kaip oras reikalinga. Joje Laurynas sako pasijaučiąs „gyvas“. Gimnazistas save yra išbandęs ne tik vesdamas renginius mokykloje, bet ir laidą „Spindulio“ radijo stotyje, filmavo ir sporto varžybas komentavo Telšių krašto televizijoje, turėjo pasiūlymą ten ir laidą vesti, bet dėl laiko stygiaus atsisakė. O viskas prasidėjo nuo… raiškiai dar Akademiko
A. Jucio mokykloje perskaityto eilėraščio. Pastebėjo mokytojai, kad moksleivis iškalbą ir gerą balso tembrą turi, nuo tada ir pradėjo raginti, prašyti vieną paskui kitą renginius vesti. Komunikabilus, vietoje nenustygstantis mokinys neatsisakydavo. Tad iki šiol jį galime pamatyti ne tik mokykloje, bet ir Kultūros centre ar kitur nuo scenos žvelgiant į minią. Bet Laurynas kuklinasi, sako, jog, kol nedirbo radijo stoty, aiškiai nė žodžių netardavo. Ir purtosi paklaustas, ar scena jam patinka ir dėl to, kad yra dėmesio centre (na, kam gi nepatinka dėmesys?). Juk ir skaitymo konkurse sulaukė daug dėmesio. O dalyvauti jame vaikinui pasiūlė ta pati mokytoja – V. Mosteikienė.
„Pagalvojau – didelio čia daikto kokią ištrauką paskaityti… sutikau. O vėliau sužinojau, kad ne skaityti čia reikės – MINTINAI sakyti! – juokdamasis prisimena Laurynas. – O juk konkursas vadinasi meninio SKAITYMO. Jau buvo ir noras dingęs… Ištrauka iš E. M. Remarko knygos „Juodasis obeliskas“ ne tokia jau trumpa buvo… Penkiolika minučių užtrunku, kol pasakau. Bet vis dėlto neatsisakiau.“
Tiesa, šią ištrauką Laurynas buvo paruošęs jau pernai, bet… netikėtai susirgo. Sielojos dėl to – juk šitiek darbo įdėta. Tačiau dabar tik džiaugias – sako, pernai nebūtų antrosios vietos užėmęs, o dabar turėjo marias laiko kiekvieną žodį nugludinti, intonaciją pasverti, su tekstu susigyventi. Jau ir namiškiams įgrisęs su tuo pasakojimu buvo – kur tik eidavo, vis kartodavo. Ir naktį pažadintas būtų kaip žirnius ją išbėręs. Nors ir nugalėjęs rajoniniame ture, Laurynas sako netikėjęs, kad regioniniame šitaip pasiseks. „Na, gal širdies kamputy tokia mintelė ir kirbėjo… Bet buvo 30 stiprių dalyvių, tad kai išgirdau savo pavardę, žiauriai, ŽIAURIAI džiaugiaus.“
„Dėl tokių mokinių kaip Vaiva ir Laurynas ir verta būti mokytoju“, – gimnazistais džiaugėsi ir pedagogas, gimnazijos direktorius Algimantas Budrys.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...