Ką stribai paliko, kaimynai atėmė

Ką stribai paliko, kaimynai atėmėŽemaičių Kalvarijoje gyvenanti 83-ejų poeto Vytauto Mačernio sesuo Valerija Šilinskienė iki pat šiol daug savo brolio eilėraščių mintinai moka. Iš trylikos Mačernių vaikų užaugo septyni. Ji – vienintelė mergaitė šeimoje, septyneriais metais jaunesnė už Vytautą. Vyriausiasis – Vladas, po jo – Vytautas, tada – ji, o po jos – Juozas, Aloyzas, Jonas ir Antonijus. Dabar liko tik dviese – Valerija ir brolis Juozas, su kuriuo retai besusitinka. Paraginta kitų, Valerija Šilinskienė užrašė savo šeimos istoriją. O žino ji tikrai nemažai, ypač apie brolį Vytautą, kuris ją labai mylėjo, savo svajones patikėdavo ir pačiai pirmajai naujus eilėraščius perskaitydavo. Kai Taišeto lageryje, o vėliau tremtyje Krasnojarsko krašte moteris savo likimo draugams skaitydavo brolio eiles, žmonės iki ašarų susijaudindavo.



Motiną išvežė į Kareliją
Šarnelės Mačerniai turėjo 108 hektarus žemės, todėl niekas nesistebėjo, kai 1945-aisiais prisistatė stribai ir išsivedė Elžbietą Mačernienę. Tėvas Vladas Mačernis buvo miręs – 1938-aisiais jį subadė jautis. Motiną stribai iš pradžių laikė Alsėdžiuose, tai Valerija kasdien bėgdavo į miestelį ir laukdavo, kol galės motiną pamatyti, kad nors kokį kąsnelį perduotų. Kartu su motina kalintys žmonės Valeriją Mačernytę praminė… žvirbleliu. Vienas stambus ūkininkas motinai pasakė: „Saviškiams palikau didelį, tvarkingą ūkį, daug turto, bet nė vienas neatėjo, neaplankė ir nieko neatnešė, o taviškė – kaip čia, taip čia.“
Netrukus motiną išvežė, o vaikus pasiekė žinia, kad ji – Karelijoje, tad nė septyniolikos nesulaukusi Valerija Mačernytė keturiems jaunesniems savo broliams tapo lyg mama. Užėjus rusams, nepriklausomoje Lietuvoje policininku buvęs vyriausiasis brolis Vladas pasitraukė į mišką. Stribai žinojo, kad vyriausiasis Mačerniukas – partizanas, todėl, net ištrėmus motiną, grėsmės debesys nuolat kabėjo virš šios šeimos galvų. Jie ir patys suprato, ir kaimynai šnekėjo, kad anksčiau ar vėliau ir juos į Sibirą išveš.
Kareiviai iš Mačernių atėmė arklius, stribų lydimi rusai – daugumą galvijų, vaikams liko karvelė, veršelis, maža kumelaitė, du paršeliai ir kelios vištos. Liko ir grūdų, tačiau netrukus iš valsčiaus atvažiavo keli vežimai, imta į juos grūdus krauti. „Aš stoviu ir žiūriu: paliks mums nors maišelį ar ne, – prisiminė Valerija Šilinskienė. – Vienas iš atvažiavusiųjų ir klausia: „Ar moki duonelę kepti?“ Pasakiau, kad moku. Jie tarpusavyje pasišnekėjo, jog negalima vaikams tuščių aruodų palikti – badu išmirs. Ir paliko mums kokius penkis maišus rugių.“
Čigonai iš kaimynų nevagia, o lietuviai…
Neilgai vaikai savo duonute džiaugėsi. Valerija Šilinskienė pasakojo: „Su broliu Alium nusprendėm, kad reikėtų kokius tris maišus į malūną nusivežti. Nueinam į klėtį… ogi mūsų grūdų nebėra. Matyt, vogė naktį, tai visko susišluoti negalėjo – liko ir mums koks pusmaišis. Iškart supratom, kieno tai darbas – kaimynų, kuriais mama pasitikėjo ir geresnius drabužius buvo pas juos pasidėjusi. Paskui jie pasakė, kad neprašytumėm tų daiktų – pavogė. O kai mamą išvežė, jie į mūsų trobą atsikraustė. Ir jiems, ir mums į kambarius per bendrą virtuvę teko vaikščioti. Kai tik eidavom pro šalį, tokiom baltom dėbtelėdavo, jog mus iškart baimė sukaustydavo. Todėl vasarą, kad tik su jais susitikti nereikėtų, laipiodavom per langą.“
Per langą Mačerniukai ir su atėjusiais kaimynais šnekėdavosi. Daugiausia vaikus globojo buvusi jų tėvų samdinė Petrutė Simutienė. Kai Valerija Mačernytė susirgo plaučių uždegimu, ji žolienės išvirdavo ir prie langelio atnešdavo. „O mūsų troboj įsitaisiusi kaimynė neslėpdama rėždavo: „Tegul tie buožiukai kuo greičiau išdvesia.“ Mes, vaikai, žinojom, kad mama vienam kaimynui buvo paskolinusi 8 maišus rugių, tad kai mūsų grūdus pavogė, nuėjom pas jį ir apie savo bėdą papasakojom. Paprašėm, kad bent tris maišus grąžintų. Jis pažadėjo atiduoti tada, kai grūdus išvalys. Po kokios savaitės atvežė… kelis maišus dirsių. Kam tik tuos grūdus berodėm, visi stebėdavosi arba piktindavosi, bet nei aš, nei broliai nieko negalėjom padaryti. Visų reikėjo bijoti.“
Už naminukę – milo gabalas
Nieko kito vaikams nebeliko, kaip tik iš tų dirsių duonelės išsikepti. Iškepė, tačiau ji buvo nevalgoma: ištižusi, į durpę panaši ir bjauriai dvokė. Bandė sudžiovinti, bet vis tiek praryti nė vienas negalėjo. Laimė, kad vaikai bulvių turėjo, o ir karvelė po kelis litrus pieno duodavo. Prisigaudydavo jie kūdroj karosiukų – mažesnius paleisdavo, o iš didesnių žuvienę virė ir su bulvėmis valgė. Badu nemirė, bet kai merginai teko brolius į mokyklą leisti, galva net ėmė suktis. Namie – kaip apsirengę, taip gerai, o kuo juos į tą mokyklą apvilkti?
Matyt, Dievas vaikų pagailėjo, nes vieną dieną, lyg tyčia, į jų trobą užsuko rusas, parodė jai gabalą milo ir siūlo: „Pirk.“ Kaip mokėdama, Valerija Mačernytė jam aiškina, kad negali pirkti, nes pinigų neturi. O šis jai ir sako: „Duok du butelius naminės – ir medžiaga tavo.“ Šarneliškė apsidžiaugė, mat kaip tik du butelius paslėpusi ir turėjo – kaimynas buvo davęs. Sakė, gal prireiks vaistams ar už kokius darbus atsiskaityti… Todėl, nieko nelaukdama, mergina tuos butelius atnešė ir atidavė rusui. Kokia ji buvo laiminga, kad dabar galės broliukus į mokyklą leisti.
„Buvo toks siuvėjas Jurgis Vyšniauskas, tai jis iš to milo ne tik broliams kelnes pasiuvo, bet ir man sijonui užteko. Užlipusi ant aukšto, radau išdirbtų kailių. Nunešiau juos siuvėjui ir paprašiau, kad broliams kailinukus pasiūtų. Kiekvieną kartą, kai tik tenka eiti pro jo kapą, pasimeldžiu už mirusiojo sielą – be galo geras žmogus buvo. Tokių pokario metais nedaug galėjai sutikti, – liūdnu balsu pasakojo Valerija Šilinskienė. – Vaikai mokėjo nagines raukti, tad ir basi neliko. Ir pati labai mokytis norėjau. Brolio Vytauto draugas, garsus režisierius Juozas Miltinis siūlėsi mane pasiimti ir į mokslus leisti, bet ar galėjau aš brolius palikti?..“
Mama sugrįžo
Didžiausias džiaugsmas buvo, kai mama iš tremties į namus sugrįžo. Valerija tik tada suprato, kokia didžiulė našta nuo jos pečių nukrito. Tik taip ilgai laukta ramybė dar neatėjo. Vladas Mačernis tebepartizanavo, tai ir Elžbieta Mačernienė, ir visi jos vaikai buvo įtariami ir kaltinami tuo, kad padeda partizanams. Geri žmonės patarė išeiti iš namų ir pasislėpti. Šeima išsiskirstė: vienus vaikus vieni paėmė, kitus – kiti. Valerija Šilinskienė itin gerai prisimena savo jausmus, kai išgirdo, kad jos mažąjį broliuką stribai suėmė ir į Alsėdžius išgabeno. Mama buvo toliau nuo namų, tad nieko apie tai nežinojo, o Valerija jau buvo bebėganti į Alsėdžius. Pažįstami ją per prievartą sulaikė ir tikino, kad brolį paleis – ką jie su devynmečiu berniuku darys. Taip ir nutiko – broliukas grįžo.
Kuo toliau, tuo padėtis darėsi įtemptesnė ir Valerija Mačernytė suprato, jog reikėtų kuo toliau nuo namų trauktis. Brolis Vladas seseriai gavo padirbtą pasą, kuris buvo registruotas Vilniuje. Kai ji išvažiavo į Vilnių, Vladą išdavė tie, kuriais jis pasitikėjo. Netrukus jį ir dar vieną partizaną stribai nušovė. Iš Vilniaus grįžusi Valerija Mačernytė prisiglaudė pas pažįstamus netoli Šateikių. Stribai gal mėnesį budėjo prie tos vietos, kur buvo užkasti abu nušauti partizanai, – laukė, kol kas nors iš šeimos čia pasirodys.
Į jų spąstus Mačerniai neįkliuvo – geri žmonės pranešė, kad jų laukia. Kai Valerija Mačernytė aplankydavo brolį Juozą, šis jai sakydavo: „Tu gyveni kaip kalėjime – nuo visų atsiskyrusi. Pabūk pas mane nors dienelę.“
Kai Valerija Mačernytė grįždavo į Šarnelę, kaskart prieš akis iškildavo brolio Vytauto paveikslas. Žvelgdama į tą aukštą pušį ant Kerpauskių kalno, mergina jos viršūnėje išvysdavo Vytautą, kuris į viršų užsikardavo specialiai tam pasidarytomis kopėčiomis. Jis nuolat kviesdavo sesę pas jį viršun užlipti, bet Valerija nesileisdavo įkalbinėjama. Moteris iki šiol prisimena, koks Vytautas buvo tvarkingas. Net trumpam kur išeidamas, jis savo kambarėlį taip sutvarkydavo, tarsi didžiausion kelionėn išsiruošęs. Ji mėgo tas akimirkas, kai brolis jai apie savo vizijas pasakodavo ar eilėraščius skaitydavo. Abu ir padainuodavo. Iki šiol Valerija Šilinskienė prisimena, kad Vytautas eilėraštį „Šešėlis“ parašė 1942-ųjų liepos 6-ąją. Jį, kaip ir daugelį kitų, moteris iki šiol mintinai moka.
Laimės akimirkos netrukus nutrūko
Panirusi į prisiminimus, Valerija Šilinskie
nė prityla. Po kelių minučių tęsia savo pasakojimą: „Gyvenimas lyg ir aprimo. Ėmė kurtis kolchozai. Pirmininku būti niekas nenorėjo – bijojo, kad nušaus, bet vis tiek reikėjo išrinkti. Juo tapo buvęs kaimynas Jeronimas Grinius. Vieną dieną, sutikęs mūsų mamą, ir sako jai: „Eik tu į mano namus gyventi. Aš su tais ponais pašnekėsiu, kad tavęs neliestų.“ Jis gudriai sumąstė: žinojo, jog partizanai mamos nelies ir namų nesudegins – taip jam pavyks išsaugoti savo neseniai pastatytą trobą ir tvartus. Mama, šiek tiek pagalvojusi, sutiko – norėjo bent truputėlio ramybės. Taip mūsiškiai apsigyveno netoli Barstyčių – Padegimės kaime. O Jeronimas Grinius – išvežtųjų ūkyje, kur buvo ir kolchozo kontora.“
Po kiek laiko ne tik brolis, bet ir mama pradėjo Valerijos prašyti: „Pareik, būkim kartu, mums taip tavęs trūksta – gal jau viskas baigėsi ir daugiau nieko niekur nebeveš…“ Valerija Šilinskienė sako žinojusi, kad namuose nebus taip sočiai pavalgiusi, kaip pas tuos žmones, pas kuriuos buvo prisiglaudusi ir jiems darbuotis padėjo, tačiau namai yra namai. Čia – ir mama, ir trys mažieji jos broliukai, ir į bažnyčią ji galėdavo nubėgti – Gegrėnai visai netoli. O ir į Žemaičių Kalvariją retsykiais nueidavo. Kartais su broliais net šokiuose apsilankydavo. Jautėsi tokia laiminga, nors Padegimės kaimas – ne jų namai. Tik ta laimė neilgai truko – 1950-ųjų gegužę ją suėmė.

Vienas komentaras

  • Virginija:

    AČIŪ. Daug sužinojau apie Mačernių šeimą. Kiek sulaužė likimų tas baisusis laikas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...