Ruanda žemaičio akimis

Ruanda žemaičio akimisLaikais, kai Žemės rutulį yra apraizgiusios informacinės technologijos, kai beveik per akimirką gali sužinoti, kas įvyko kitame pasaulio gale ar per parą ir pats ten atsidurti, egzotiškomis dėl savo paslaptingumo ar gamtos vadinamos šalys, atrodo, praranda dalį žavesio: vaizdai – internete matyti, kultūra – aprašyta, istorijos – išpasakotos… Tačiau iš mažos Afrikos valstybės – Ruandos – grįžęs prūsališkis bitininkas Andrius Noreika patvirtins – visi pasakojimai nublanksta prieš tai, ką įkėlęs koją ten pats pamatai ir pajauti.



Pakvietė atkurti bityną
Tačiau Andrius Noreika ten važiavo ne šios šalies kultūros tyrinėti ar pakeliauti. Važiavo dirbti. Jį pasikvietė daugelį metų Ruandoje misioneriaujantis lietuvių kilmės kunigas Hermanas Šulcas. 1982 m. kunigas ten pradėjo kurti Jaunimo sodybą, kurioje dabar daugiausia gyvena tėvų netekę našlaičiai. Tačiau po dešimtmečio šią sodybą palietė Ruandoje vykęs nesuvokiamo masto genocidas, kai dirbtinai sukiršinus dvi vietines gentis daugiau nei per tris mėnesius buvo išžudyta apie milijonas žmonių… Iš Jaunimo sodyboje gyvenusių 120 vaikų gyvi liko viso labo… 12. Pati sodyba buvo suniokota, viskas išvogta. H. Šulcui išsigelbėti pavyko tik per atsitiktinumą – žudynių metu jo sodyboje nebuvo. Vėliau grįžęs jis ėmėsi atstatyti tai, kas buvo sugriauta. Buvo sutvarkytas ir bitynas, kurį prižiūrėjo vienas bitininkas. Bet, šiam mirus, jį, likusį bešeimininkį, išvogė vietiniai. Tada H. Šulcas, vėl norėdamas bityną atkurti, ir paprašė pažįstamo bitininko A. Noreikos pagalbos.
„Man patinka dirbti su bitėmis, tad susiskambinau su H. Šulcu ir išlėkiau. Išbuvau ten du mėnesius – nuo sausio pabaigos iki balandžio pradžios, – pasakojo jau penkiolika metų daugiausia bičių veislininkyste, šeimų formavimu užsiimantis A. Noreika. – Atvažiavęs ten iš Lietuvos žiemos pabaigoje, kur dar buvo minusinė temperatūra, iškart patekau į 33-jų laipsnių karštį, mat ta vieta, kur apsistojau, – tik už 300 km nuo pusiaujo. Kalvos čia – po pusę kilometro, čia pat – Muhazo ežeras. Prieš trisdešimt metų ten dar ganėsi drambliai, dabar – žmonės augina kavą, bananus…“
Bet apsižvalgė ten A. Noreika po truputį – iškart visko pamatyti juk nebuvę kada, reikėjo imtis darbo. „Radau išdaužytus avilius… Viską pradėjau nuo nulio. Reikėjo ir naujus bičių namus padaryti, ir pačias bites išgydyti. Aviliai ten buvo tokie, kokie buvo daromi ir prieš 10 tūkst. metų. Tokius ir reikėjo atkurti. O bitės… Per dešimt metų tiek ligotų bičių nepamatysi, kiek ten per du mėnesius pamačiau… O kai kurios serga tokiomis ligomis, kurių pas mus net nėra… Pavyzdžiui, kaip aš vadinu, bičių vabalas ten buvo įsimetęs. Ilgai sukau galvą, kol sumąsčiau, kaip toms bitėms pagelbėti. Ir sirgo jos ten ne po vieną – iškart keturiomis penkiomis ligomis…“
Negirdėti gydymo metodai
Įvairiausios ligos Ruandoje puola ir gyventojus. Kaip teko matyti ir girdėti A. Noreikai, vietiniai gydymo metodai iš pirmo žvilgsnio nežavi, bet užtat veikia. „Žinot, kaip ten anginą gydo? Pasiguldo žmogų ir… tiesiog nagais suraižo jam gerklę. Patikėkit, kaipmat nustoja skaudėti. Žmonės vaikšto su išdegintais taškeliais ant veido bei kitur… Tai, sako, irgi kažkoks gydymo būdas. Šitaip, deginant geležimi odą, yra suaktyvinami taškai. Nors randai lieka, toks gydymas teigiamai veikia sveikatą. Tačiau nelaimės ištiktam žmogui pagalbos Ruandoje dažnai tenka ilgokai palaukti. Pats H. Šulcas man pasakojo jam nutikusį įvykį: kunigas buvo susilaužęs koją, o pagalbos kaip nėra, taip nėra. Skausmas – veriantis. Jis ėmė teirautis, kodėl niekas jo nežiūri, kojos negydo. Tuomet jam kažkas parodė į vaiką – atseit, anas tai jau savaitę kaip su lūžusia ranka kenčia… ir nieko.
Ruanda – jaunų žmonių valstybė
Ne tik gydymas – viskas ten kitaip nei pas mus. Aplink vien tik jauni veidai – pagyvenusių žmonių mažai išvysi. Vidutinis gyventojų amžius – keturiasdešimt metų. Šeimas ruandiečiai sukuria anksti ir jos būna gausios – vidutiniškai šešių vaikų. O maitinasi jie vegetariškai. Dažnai valgo bananus. Jų yra dvejopų: bulviniai (tikrieji) ir mažesni, tie, kurie ir mūsų stalą pasiekia. Įdomu tai, jog bananai ten yra verdami kaip košė – įberiant ir druskos. Pats pagrindinis maistas – saldžiosios bulvės. Valgydavau jas, bet nepatiko – neskanios, – prisimena prūsališkis. – Mėsos ruandiečiai beveik nevalgo, tai – prabanga, o žuvies pasigauna. Vietiniai gyvena skurdžiai. Jeigu šeima turi karvę, ji jau priskiriama prie turtingesnių, o ožkų laiko jau daugiau šeimų. Visame kaime mačiau gal tris mašinas, o dviratį – gal kas dešimtoje sodyboje.“
Vagystė – labai žema
H. Šulco įkurtoje Jaunimo sodyboje, kur buvo apsistojęs A. Noreika, šiuo metu gyvena apie 120 vaikų ir jaunuolių. Keletas jų – jau beveik subrendę, našlaičiais likę po genocido, bei nemažai tokių, kurių tėvai mirė nuo AIDS. Sodybai priklauso apie 10 ha žemės. Dykynėje, kurioje prieš dešimtmetį niekas neaugo, dabar ošia paties H. Šulco sodintas miškas. Vaikai lanko privačią gimnaziją. Tačiau jiems reikia ir amato mokytis, tad vieną jų – dvidešimt dvejų Žanvierą – bitininkas apsiėmė išmokyti bitininkystės. „Tiesa, iš pradžių pačiam reikėjo susipažinti su afrikinėmis bitėmis. Kuo jos skiriasi nuo mūsiškių? Šios labiau prisirišusios prie kvapų, o jeigu jau vejasi, tai daug toliau nusigena žmogų nei mūsų bitės. Susierzinusios afrikinės bitės greičiau ir avilį palieka, ir nesvarbu, kad jame lieka perai, medus… Nelengva buvo man jų elgesį perprasti. Literatūros apie šias bites – jokios, jau maniau, kad su bitėmis nebemoku dirbti, o juk šitiek metų…“ – įspūdžius pasakojo A. Noreika.
Ne tik bičių, bet ir žmonių santykiai, kaip pasakojo bitininkas, ten kitokie. Išėjai Ruandoje pasivaikščiot ir… gali nebegrįžti. Ne todėl, kad kažkas pagrobs ar piktavališkai nupyškins. Tvarka ten yra. Vaikščioti saugu. Bet… jeigu nukniaukei kažką ir sumanei ramiai padus pasipustyti, tuoj pat sulauksi įspėjamojo šūvio. Nepaklusi – antras šūvis bus į tave… Ir niekas dėl nelaimės nebus kaltas. Tokie ten nerašyti įstatymai. Bet vagiama Ruandoje retai. „Vagis kaimas tiesiog… užmuša. Surengia savo teismą. Vogti ruandiečiams – labai žema. Jau geriau, sako, ateik ir paprašyk nei nemačiomis paimk, – prisimena situaciją A. Noreika. – Negali ten būti ir valkataujančių vaikų. Jeigu tokius policija aptinka, su kaliniais uždaro ir jų tolesnis likimas nebeaiškus.
O sykį teko matyti ir santykių aiškinimąsi: išbėga iš parduotuvėlės žmogus, lyg už alų nesumokėjęs. Vienas bėga – gal dešimt veja. Buvau netoliese, tad jau išsigandau, kad ir manęs neužkliūtų. Iš šono atrodė, kad jie papjaus vienas kitą – šitoks šūkavimas buvo. Bet… pasišūkavo, pasišūkavo ir… nė nesusikibę išsiskirstė. Išsiaiškino šitaip. Kad ir kokie tenykščiai atrodytų turintys tvirtus moralinius įsitikinimus, deja, dabar ji po truputį laužomi, mat ir ten atsirado narkotikų…
Tačiau tvarką sergėti stengiasi policija. Tiesa, jeigu jie pamato prie vairo sėdint baltuosius, dažniausiai jų nestabdo, net nusisuka, nes mąsto taip: arba viskas gerai su juo, arba baltasis – įtakingas asmuo, tad jam nusižengimai – atleistini.
Norėjo paliesti baltąjį
Apskritai ten gyvenimo suvokimas yra paprastesnis, – teigia A. Noreika. – Mes per daug filosofuojam, prisigalvojam visko, todėl ir skyrybų pas mus daug. Yra nesutarimų šeimose ir Ruandoje, bet ten tarpusavio santykiai paprastesni, o ir patys žmonės labai nuoširdūs. Patys klausia, ar nereikia pagalbos. Kai ieškojom, kur bičių įsigyt, tuoj atsirado pagalbininkų – tik sėsk, parodysim, pavežiosim. Ir buvom neprastą bitininką radę.“
Ruandoje baltasis – ne toks dažnas svečias, tad paklausėme A. Noreikos, kaip tamsaus gymio ruandiečiai reagavo į baltaodį, tenykščių kalba vadinamą „umuzungu“. Pasirodo, susidomėjimas buvo kilęs. „Iš pradžių mane labai čiupinėjo, ypač vaikai, lietė vei-
dą, – juokėsi bitininkas. – Jiems atrodė keista ne tik tai, kad aš baltas, bet ir kad barzda man auga, rankos plaukais apžėlusios. Bet „atsičiupinėjo“, ir buvo ramu. Šiaip vaikai mėgdavo pribėgti, apsikabinti, atvirai rodyti jausmus. Jie neturi kompleksų. Iš pradžių man pačiam toks lipšnumas keistai atrodė, bet pask
ui pripratau. Kartais nukreipdavau žvilgsnį, kad to išvengčiau. Svarbiausia jiems šypsotis, kad neįsižeistų.“
Sulaukei bananmedžio vaisių – sala tavo
Didžioji dalis žmonių Ruandoje neturi pasų. Ir oficialių sutuoktuvių ten nebūna – susirinko kaimas, atšoko vieną vakarą – ir jau šeima įteisinta. Laidotuvių irgi keistos tradicijos: palaikai į karstus nededami – mirusieji paguldomi ant lentų ir nešiojami po kaimą – taip su jais ruandiečiai atsisveikina. Paskui tiesiog palaidoja kur nors miškelyje surastoje duobėje…
Skurdžioje Ruandoje gyventojai nešioja drabužius tol, kol sudėvi, todėl vaikšto nuskarę. Tačiau sekmadieniais stengiasi apsirengti švariais tautiniais rūbais. Vietiniai daugiausia skalbiasi rankomis. Jų naudojamas muilas – ypač gerai išima dėmes. A. Noreika sako ir namo jo parsivežęs. Gali skalbtis pats arba pasisamdyti skalbėją, o jos ten – meistrės. „Mano „nuskalbtus“, iš Lietuvos atsivežtus rūbus tobulai išplovė“, – teigia A. Noreika.
Dar vienas žemaitį Ruandoje nustebinęs dalykas – kad žmonės ten, pavyzdžiui, ežeruose, turi nuosavas salas. „Nereikia didelių turtų turėti, kad tokią įsigytum. Tiesiog radai laisvą, gyventi tinkamą plotą – ir atsikraustei. Norint, kad žemė tikrai būtų tavo, reikia ant jos ribos bananmedžių pasodinti. Sulaukei, kol jie duos pirmąjį derlių, – ir apgyvendintas plotas jau tikrai tavo nuosavybė.
Puola termitai
„Ruandos rykštė – termitai. Jie akimirksniu gali niekais paversti net medinius elektros stulpus, iš namų sienų išnešioja molį. Todėl langų rėmai ir durys Ruandoje – metaliniai, kad termitai nesugraužtų. „Elektra ten ir taip nuolat dingdavo, ypač vakare, kai visi pradėdavo naudotis. Elektra brangi, ją gamina vietinės dyzelinės elektrinės. Kai kur įvestas vandentiekis, jo neturintys, vandenį ir iš už penkių kilometrų esančio ežero ar upės neša. Penkiametis – penkių, dešimtmetis – dešimties litrų talpos indą turi sugebėt panešti.
Betonas ten maišomas rankomis, rankomis ir didžiausias sienas išbetonuoja. Šiaip Ruanda yra švari. Ir prižiūrėta. Pavyzdžiui, kilometro kelio atkarpą iškart tvarkyti išeina po 500 žmonių, tai ne pas mus po kelis krapštosi. Todėl ir sutvarko greitai“, – pasakojo A. Noreika.
Augmenija Ruandoje bitininką taip pat nustebino – žolė, kurią ėda pakelėse ganomos karvės, 4-5 metrų aukščio būna. Apskritai ji ten labai greitai auga. Po lietaus per tris dienas – po 15-20 centimetrų.
Nori sugrįžti
Kol kas A. Noreika dvidešimt dvejų metų savo mokinį Žanvierą bičių gydymo, šeimų formavimo išmokė ir grįžo į Prūsalius pas savąsias bites, o rudenį vėl ten važiuos – mokyti ruandiečių bites prižiūrėti. Beje, Žanvierą jis ne tik bites, bet ir mišką prižiūrėt, genėt apmokė. „Dvi savaites rodžiau, kaip ant trinkos malkas skaldyt. Jie skaldydavo ant… akmens, ant rąstų. Dabar jau išmoko kaip reikiant, tik kaskart baigdami ir trinką suskaldo, vis užsimiršta…“ – juokėsi A. Noreika“Šiuo metu aplankytąją Ruandą plungiškiui primena kambaryje auginama parsivežta palmė ir bambukas, kurie ir mūsų klimato sąlygomis, kaip sakė bitininkas, kuo puikiausiai auga. Tačiau Audrius Noreika nekantrauja vėl pasinerti į kitokios kultūros šalies gyvenimą, iš kurios grįžęs perkainoja savo vertybes, kai kuriuos dalykus ima vertinti ir suprasti daug paprasčiau. „Iš ten grįžęs suvoki, kad ne ta šalis skurdi, kurios gyventojai nepritekliuje gyvena. Priešingai, supranti, kad ir iš mažai mokytų, neišsilavinusių žmonių gali išmokti daug paprastų gyvenimo tiesų“, – teigia bitininkas.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...