Jojimo manieže – lyg šokių aikštelėje

Jojimo manieže – lyg šokių aikštelėjeKur tik šešiolikmetė plungiškė Milda Matevičiūtė prasitaria turinti žirgą, tuoj aplinkui susispiečia smalsuolių būrelis. Vieni stebisi tokiu neįprastu augintiniu, kiti puola prašytis į kompaniją pajodinėti, treti galbūt mintyse vertina merginos tėvų ryžtą padovanoti dukrai tokią brangią dovaną. Dailusis jojimas, kurio judesius plungiškė su savo žirgu Bembiu gludina jau ne vienerius metus, kartais pavadinamas raitelio ir žirgo šokiu. Ne vienas, pamatęs Mildą ant žirgo, garsiai nusistebi: „Atrodo, lyg jiedu šoktų“.



Išsipildė vaikystėje pasveikti padėjusi svajonė
Plungės „Saulės“ gimnazijos vienuoliktokė – viena iš tų, kurie kruopščiai susiplanuoja kiekvieną dieną. Po pamokų, kai daugelis jaunuolių „įmirksta“ į „feisbuką“ ar pliekia kompiuterinius žaidimus, mergina važiuoja į Prūsaliuose esantį žirgyną „Raphaella“ pas savo žirgą Bembį. Čia abu 3-4 valandas gludina dailiojo jojimo judesius. Vėliau Milda skuba namo ruoštis rytojaus pamokoms, vakare – į sporto klubą, mat raiteliui būtina gera fizinė forma ir ištvermė. Be viso šito, Mykolo Oginskio meno mokyklos fortepijono klasę baigusi mergina kasdien dar randa laiko paskambinti pianinu ar pagroti gitara. Paklausta apie laisvalaikį ji tik nusišypso – visa ši veikla ir yra jos laisvalaikis. O kaip draugai? Lieka laiko ir jiems, nors seniau, kai mergina dėl laiko stokos atsisakydavo dalyvauti kokiame pasilinksminime, šie pusiau juokais, pusiau rimtai priekaištaudavę, kad žirgai jai svarbiau už draugus.
Mildos draugystė su žirgais prasidėjo labai netikėtai tiek jai pačiai, tiek jos šeimai. Būdama dešimties ji sunkiai sirgo ir mama prasitarė padarysianti bet ką, kad tik dukra pasveiktų. „Tada nė iš šio, nė iš to ir leptelėjau, kad noriu turėti žirgą. Visada mylėjau gyvūnus, vaikystėj net svajojau būti veterinare. Žinoma, labiau traukdavo visokie šuniukai, kačiukai. Koks dar žirgas, jei net karvės bijojau…“ – prisimindama lemtingą apsisprendimą juokėsi mergina.
Mergaitės tėvai neskubėjo pildyti vaikiškos užgaidos. Pasveikusi dovanų ji gavo… pliušinį asiliuką. Bet kartą įkritusi į mažą širdelę, svajonė, nors ir tokia didelė, neskubėjo iš jos trauktis. Ilgai maldavusi tėvų, Milda galiausiai buvo nuvežta į žirgyną pasižiūrėti, kaip tie žirgai atrodo. Kaip ir reikėjo tikėtis, aukšti ir masyvūs gyvūnai išgąsdino mergaitę, bet neatšaldė noro jodinėti. Teko važiuoti dar ir dar kartą, kol galiausiai ji ryžosi atsisėsti ant žirgo.
„Kai nuskrisiu į kosmosą, gausi savo žirgą“
Tėvai vis neprarado vilties, kad kada nors šis vaikiškas užsidegimas išgaruos, juolab kad nei jų šeimoje, nei giminėje nebuvo liepsnojančių meile žirgams. Mama vis rasdavo darbų namie, spausdavo dukrą prie mokslų, užrašė į muzikos pamokas, kad tik ji pamirštų tuos žirgus. Tačiau Milda demonstravo tikrą žemaitišką užsispyrimą: atlikusi visas užduotis, apsisukus vėl prašydavo vežti į žirgyną. Iš pradžių mergaitė jodinėjo Noriškių kaime esančio Vidmanto Gendvilo žirgyno žemaitukais. Pradžia nebuvusi lengva, mat žemaitukai – labai užsispyrę, sunkiai sutramdomi. „Būdavo, kol grįžtam iš tolimesnio žygio, net penkis kartus nuo žirgo nukrentu. Išskyrus patemptą riešą, laimei, rimtesnių traumų nepatyriau. Tik mama labai jaudindavosi, kartais net peržegnodavo prieš treniruotę“, – pasakojo plungiškė.
Vėliau, išgirdusi, kad į Prūsaliuose esantį žirgyną atvyksta trenerė Ramunė Jasienė iš „Nemuno žirgyno“, nutarė pereiti treniruotis čia. Kelerius metus jodinėjo žirgyno savininkų Genutės ir Daliaus Šakių kumelaite, bet, kai šeimininkai nutarė ją parduoti, mergina tėvams vėl ėmė kalbėti apie vaikystės svajonę.
„Tada tėvai manė, kad netekusi kumelės prarasiu ir norą jodinėti. Mama vis kartodavo: „Kai nuskrisiu į kosmosą, gausi savo žirgą.“ Pagalbos perkalbėti tėvus Milda paprašė trenerės. Po šio pokalbio jie sutiko nuvažiuoti į Priekulės žirgyną, kaip kelis kartus pabrėžė, „tik pasižiūrėti“ parduodamo Bembio – šešerių metų Hanoverio veislės žirgo. Svarbiausias jų reikalavimas ir noras buvo rasti ramų žirgą. Pamatę Bembį nebegalėjo atsakyti dukrai. Ir dabar Matevičiai nedega dideliu džiaugsmu dėl tokio dukros užsiėmimo, bet visada ją palaiko, serga per varžybas. „Žinau, kad dukra dar labiau jaudinsis, jei stebėsime varžybas. Pajutęs jos nuotaiką ims nerimauti ir žirgas. Todėl kartą abu su vyru rungtynes stebėjome užsidėję tamsius akinius. Kad tik Milda mūsų neatpažintų“, – juokėsi merginos mama Ramutė Matevičienė.
Lyg jotų kentauras
Nors buvę šeimininkai Bembį mokė šokinėti per kliūtis, paaiškėjo, kad jis tinkamesnis dailiajam jojimui. Pasak „Raphaella“ žirgyno, kuriame per vasarą gyvena Bembis, savininkės G. Šakienės, žirgai, kaip ir žmonės, – kiekvienas turi savo charakterį ir temperamentą. Vienas yra gabesnis šuoliams per kliūtis, kitas – dailiajam jojimui, o, pavyzdžiui, žemaitukai labiausiai tinka ištvermės varžyboms. Tik žinodamas kiekvienos veislės specifiką ir perpratęs žirgo charakterį gali pasiekti geriausių rezultatų. Pasmalsavome, ar ir žirgų sporte pasitaiko nesąžiningos konkurencijos? „O kaipgi. Ir žirgams prieš didžiąsias varžybas atliekami vadinamieji dopingo testai. Veisėjai nori kuo brangiau parduoti savo augintinius, o apdovanojimai kelia kainą. Dėl to žirgai kartais girdomi draudžiamais fizinę ištvermę didinančiais preparatais, naudojamos ir kitos priemonės, deja, dažnai suluošinančios žirgus“, – pasakojo G. Šakienė.
Pasak Mildos, dailusis jojimas jai arčiau širdies dėl savo subtilumo. Pirmą kartą varžybas stebinčiam žiopliui gali pasirodyti, jog visus konkursinius elementus žirgas atlieka pats, neraginamas. Iš tikrųjų kiekvieną žirgo judesį kontroliuoja raitelis. „Nuolat turi galvoti, kokius veiksmus atlikti, kaip paspausti su blauzda ar truktelėti pavadį, kad žirgas suprastų, ko iš jo nori, – pasakoja mergina. – Prireikė gal pusmečio, kol su Bembiu pradėjom suprasti vienas kitą. Žinoma, ir dabar visko būna: ir susipykstam, ir vėl susitaikom.“ Jai antrino žirgyno savininkė: „Ne veltui raitelės juokauja geriau išnuomosiančios tau savo vyrą, bet ne žirgą.“
Mildos trenerė R. Jasienė dailųjį jojimą vadina kantriųjų sportu. „Prireikia daug laiko, kol raitelis ir žirgas pradeda jausti vienas kitą taip, kad atrodo, jog joja ne du, o vienas – lyg kentauras. Dabar populiaru vaikytis efekto. Peršoko žirgas per aukštą kliūtį – ir visi sužavėti, ploja, aikčioja. O dailiajame jojime vertinama žirgo ir raitelio gracija, judesių laisvumas, estetika. Tenka su vaikais dirbti dvejus trejus metus, kol galime išvažiuoti į pirmąsias varžybas. Būna tokių, kad nukrenta kartą – ir daugiau nebenori joti.“
Tai, kad Milda treniruojasi jau ne vienerius metus, pasak trenerės, daug pasako apie jos kruopštumą ir užsidegimą. Ne mažiau iškalbingi ir pirmieji merginos laimėjimai. Prieš porą metų plungiškė Klaipėdoje vykusiose „Hors market“ varžybose vaikų grupėje buvo pirmoji, šiemet tose pačiose varžybose atviroje rungtyje užėmė trečiąją, papildomoje – pirmąją vietas. Vasarą Milda ruošėsi dalyvauti rugsėjo pradžioje vykusiose FEI Pasaulio neakivaizdinėse dailiojo jojimo varžybose, bet likus savaitei iki jų Bembis susižeidė koją, ir varžybų teko atsisakyti. Nors trenerė neabejoja, kad ir jose plungiškė su savo žirgu būtų pelniusi prizinę vietą.
Veterinarai – iš Latvijos
Didžiuosiuose žirgynuose paprastai viskas sutvarkyta taip, kad raiteliui tereikia sėsti ant žirgo ir joti treniruotis, o plungiškė Milda kiek galėdama stengiasi savo žirgu rūpintis pati. Praėjusią žiemą net išmoko leisti jam vaistus, nes kasdien veterinaro tam nekviesi. Beje, Bembį gydo ir kas pusmetį jo dantis apžiūri veterinarai iš Latvijos. Paklausta, ar vietiniai veterinarai neturi pakankamai kompetencijos, mergina tik mostelėjo ranka: ką ten vietiniai, jei net vienintelių tokių Lietuvoje Kauno veterinarijos klinikų specialistai ne visada gali padėti. Antai praėjusią žiemą Bembis ilgai kosėjo, teko kviestis specialistus iš Latvijos atlikti bronchoskopiją, nes lietuviai neturi reikiamos įrangos.
O kaip pačios vaikystės svajonė apie veterinariją? „Vasarą atlikau praktiką Plungės ligoninės priimamojo skyriuje. Tai man padėjo apsispr

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...