Kokias paslaptis saugo Rietavo koplyčia-mauzoliejus

Kokias paslaptis saugo Rietavo koplyčia-mauzoliejusRietavo koplyčia-mauzoliejus – vienas mažiausiai aprašytų, Oginskių laikus menančių statinių. Spėjama, kad jis galėjo būti pastatytas 1853-1874-aisiais ir kad koplyčios-mauzoliejaus autorius, greičiausia, buvo ir Rietavo bažnyčią statęs architektas Fridrichas Štuleris. Iki šiol nelabai aiškus ir šios koplyčios fundatorius bei pirminė jos paskirtis. Manoma, kad statybas galėjo pradėti Irenėjus Oginskis, o po jo mirties darbus baigė žmona Olga ir kad pagal Irenėjaus Oginskio sumanymą ši koplyčia iš pradžių galėjo būti viena iš Kryžiaus kelio koplyčių.



Oficialios žinios – Kultūros paveldo centro apraše
Daugiausiai oficialių žinių apie Rietavo koplyčią-mauzoliejų galima rasti Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro turimame apraše. Jame rašoma, kad koplyčia – stačiakampio formos statinys, kurio stilius – eklektiškas (šiam stiliui būdingas laisvas praeities stilistinių formų jungimas). Į vidų patenkama iš vakarų pusės. Šoniniai fasadai pietuose bei šiaurėje – plokštuminiai, tolygūs. Plokštuminiai yra ir abu centriniai fasadai – vakarinis bei galinis rytų. Juose vyrauja neoromantinės formos. Daugiausia dekoro elementų turi pagrindinis fasadas, kurio centre yra gana didelės pusapvalės arkos formos durys – portalas.
Portalą sudaro puslankio formos archivolta (apvadas), virš kurios – trikampio formos arkatūrinis (nedidelių, tarpusavyje sujungtų dekoratyvinių arkų eilė) plastinis dekoras, primenantis stilizuotą augalinį motyvą. Arkatūros viršuje – karnizas, kuris lyg sudėliotas iš mažyčių keturkampių piramidėlių. Fasado kampus pabrėžia miniatiūriniai bokšteliai, iškylantys virš kraigo ir užbaigti metaliniais kryžiais. Portalo lygyje bokšteliuose yra nedidelės nišos su šventųjų skulptūrėlėmis. Šoniniai fasadai – lygūs, tik sienos centre būta skulptūrinių angelų galvučių, tačiau jos iki šių dienų neišliko.
Daug spėlionių kelia vaikiškas karstelis
Iš lauko pusės prie trijų mauzoliejaus sienų pritvirtintos atminimo lentos byloja, kad čia 1899-aisiais palaidota Irenėjaus Oginskio žmona Olga, 1902 metais – Plungės dvaro savininkas, Irenėjaus Oginskio sūnus Mykolas Oginskis, o 1909-aisiais – Rietavo dvaro savininkas Bogdanas Oginskis. Kaip sakė Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, per paskutinįjį koplyčios-mauzoliejaus atnaujinimą, apsirikus, atminimo lentos buvo sukeistos vietomis. Koplyčios gale (rytinėje sienoje), kur palaidotas Mykolas Oginskis, pritvirtinta jo motinai skirta atminimo lenta, nors jos karstas – koplyčios šone.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus darbuotojai paminėjo faktą, kad paveldosaugininkai esą rado ir vaiko karstelį, nors rietaviškiams muziejininkams nepavyko aptikti jokių žinių, jog mauzoliejuje galėtų būti palaidotas vaikas. Rietavo savivaldybės paveldosaugininkės Jurgitos Gramauskienės saugomame minėtame statinio apraše pažymėta, kad šioje koplyčioje-mauzoliejuje buvo palaidota ir dvylikametė Bogdano Oginskio duktė. Iš kur Kultūros paveldo centras gavo tokią informaciją, sužinoti nepavyko. Užrašytuose senųjų rietaviškių pasakojimuose toks faktas neminimas. Galbūt tai nurodyta bažnytiniuose dokumentuose?..
Marijos paveikslas Spraudžio bažnyčioje – iš mauzoliejaus?
Koplyčios vidus įrengtas kukliai. Centrinę vietą prie galinės sienos užima altorius. Jis padarytas iš natūralaus balto ir dirbtinio pilko marmuro. Altorius apie 1873-1874 atvežtas iš Briuselio. Tai – skulptoriaus Leono Bukno darbas. Yra išlikę pasakojimų, esą prie altoriaus dirbtinio marmuro plokštės buvęs pritvirtintas sidabriniais šarvais papuoštas Marijos paveikslas. Manoma, jog II pasaulinio karo metais Rietavo tikintieji, pabūgę, kad Marijos paveikslas nebūtų pagrobtas, išvežtas arba sunaikintas, perkėlė jį į Spraudžio kaimo bažnyčią. Ten jis buvo pritvirtintas viename šoninių altorių, o neseniai, kai buvo atnaujintas, pakabintas Spraudžio bažnyčios centriniame altoriuje.
Ypač įspūdingos koplyčios-mauzoliejaus lubos. Visame jų plote įkomponuotas didžiulis lotyniškos formos kryžius, kurio centre – skulptūrinis Dievo atvaizdas. Kryžiaus galuose – figūrinės kompozicijos, o ilgąją jo dalį puošia vynuogių girlianda. Kaip sakė muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas, koplyčios lubos iki šių dienų išliko nepakeistos, jos – unikalios. Grindys išklotos marmuro plytelėmis. Istorikai mano, jog ši koplyčia iš pradžių nebuvo mauzoliejus. Tai buvusi tarpinė Kryžiaus kelio koplyčia. Tik laidojant Mykolą Oginskį ji buvo pailginta ir tapo mauzoliejumi.
Kai faktų mažai, legendų netrūksta…
Muziejaus fondų saugotoja Milda Vyšteinaitė sakė, kad iki šiol yra žinoma šv. Gertrūdos koplytėlė, o senieji rietaviškiai prisimena, jog priešais koplyčią-mauzoliejų, kitoje Plungės gatvės pusėje (kur iki šiol išlikę trys medžiai), buvusi dar viena koplyčia. Apie kitas – nei spėlionių, nei konkrečių žinių likę. Todėl niekas negali pasakyti, ar Rietave buvo įrengtas visas Kryžiaus kelias, ar tik jo dalis. Iš to laiko, kai Rietavą valdė Oginskiai, tikslių faktų apie koplyčią-mauzoliejų nepavyko rasti nei muziejininkams, nei istorikams. Direktorius Vytas Rutkauskas pažadėjo šią temą įtraukti į ateinančiais metais muziejaus rengiamą konferenciją.
Faktų nėra, tačiau legendų netrūksta. Deja, visos jos – apie sovietinius metus. Tiksliau – apie tai, kaip pokario metais Rietavo valdžia nusprendė mauzoliejų paversti elektros transformatorine. Vietiniai gyventojai tai padaryti atsisakė, tad teko darbininkus parsivežti iš Klaipėdos. Šį faktą apipynusios net trys įvykio versijos, kurios turi vienodą pabaigą – mirtį. Taigi pirmajame pasakojime teigiama, kad darbininkas, pramušęs skylę ten, kur ilsisi kunigaikščiai Oginskiai, įkišo ranką ir… mirė nuo širdies smūgio. Esą drauge su juo buvę kiti klaipėdiškiai rizikuoti nepanoro ir nei rankų kišo, nei patys vidun lindo.
Ne visi, lindę į kapvietę, krito negyvi
Antroji šio įvykio versija liudija, kad vienas klaipėdiškių koplyčios sieną daužė pasilipęs ant kopėčių. Staiga jis krito žemėn ir… nusisuko sprandą. Visi suprato, jog tai – Dievo bausmė. O kaipgi kitaip – juk žmogus buvo visai neaukštai užsikoręs. Na, o trečiojoje versijoje pasakojama, kad darbininkas per skylę įlindo į kapvietę ir ėmė kirviu cinkuotą karstą daužyti. Kai karstas skilo, iš jo išsiveržė nuodingų dujų debesis, klaipėdiškis jų įkvėpė ir krito negyvas. Kiek šiuose pasakojimuose yra tiesos – sunku pasakyti, tačiau ne visi, kurie vienaip ar kitaip stengėsi patekti į kapvietę, krito negyvi.
Muziejaus direktorius pažįsta reitaviškį, kuris ir šiandien – gyvas bei sveikas, nors prieš kelias dešimtis metų pats Vytas Rutkauskas jį nučiupo belendant į kapvietę. Tuomet šis vyras buvo paauglys ir lobių mauzoliejuje ieškojo ne vienas, tačiau kitiems pavyko išnešti sveiką kailį. Tąkart Vytas Rutkauskas, nučiupęs paauglį, neišmanė, ką su juo daryti. Paskambino į miliciją, bet ši kištis atsisakė. Išsiaiškinęs vaikinuko pavardę, nuvedė jį į namus ir pakalbėjo su tėvais. Netrukus paauglio tėvas skylę koplyčios sienoje užmūrijo ir nuo to laiko daugiau niekas nebebandė pramušti naujos.
Užteko ministrui antakius suraukti…
Nepavykus koplyčios paversti transformatorine, ji buvo palikta gamtos ir žmonių valiai. Nei apie jos atnaujinimą, nei apie minimalų sutvarkymą kalbų buvo… kol tuometiniam Rietavo tarybiniam ūkiui-technikumui pradėjo vadovauti Jonas Jagminas. Minint Rietavo ligoninės vyriausiojo gydytojo Sigito Čečio 50-metį, į svečius atvažiavo gydytojo žmonos brolis, tuometinis žemės ūkio ministras Medardas Grigaliūnas. Vytui Rutkauskui buvo patikėta svečius fotografuoti. Per vieną pertraukėlę, kai svečiai išėjo pasivaikščioti, dabartinis muziejaus direktorius pasistengė, kad ministras atsidurtų šalia koplyčios-mauzoliejaus.
„Išvydus šitaip apleistą Oginskių amžinojo poilsio vietą, ministro veidas apsiniaukė. Tai pamatęs Jonas Jagminas tarė: „Ministre, prisiekiu, kad toks vandalizmas baigsis“, – prisiminė Vytas Rutkauskas. – Ir tikrai, po poros mėnesių koplyčioje- mauzoliejuje pasirodė restauratoriai. Buvo pradėtas pirmasis darbų etapas. Teko girdėti, jog dėl to Jonas Jagminas turėjo nemalonumų – jam partijos rajono komitete teko aiškintis, kodėl švaisto pinigus ponų kapams re
stauruoti.“
Po kruopelytę viską surankiojo
Antrasis darbų etapas buvo pradėtas jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Šiandien, į Rietavą atvykus svečiams, vietiniai gyventojai turi, ką parodyti, nors dar ne taip seniai beveik nieko nebuvo galima rasti ne tik apie šią koplyčią, bet ir apie visą Rietavo dvaro sodybą. Už tai, kad dabar ne tik daug žinome, bet ir galime gėrėtis Oginskių palikimu, reikėtų dėkoti daug darbo ir širdies įdėjusiems Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus darbuotojams, kurie viską vos ne po kruopelytę surankiojo.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...