Atsikovoję bažnyčią žlibiniškiai šiandien baigia ją pamiršti

Atsikovoję bažnyčią žlibiniškiai šiandien baigia ją pamirštiUžsukęs į kuklią, bet rūpestingai prižiūrimą medinę Žlibinų švč. Mergelės Marijos bažnyčią, vargu ar pasakytum, kad ne taip seniai, prieš kelis dešimtmečius, čia skambėjo ne tikinčiųjų maldos ir giesmės, bet sporto aistruolių šūksniai. Žlibiniškis zakristijonas Juozas Latakas, mielai sutikęs „Žemaičio“ žurnalistams aprodyti bažnyčią, ranka mostelėjo centrinio altoriaus link – sovietmečiu, kai bažnyčia buvo paversta mokyklos sporto sale, vietoj jo stovėjo krepšinio stovas. Ir pačiam J. Latakui jaunystėje čia yra tekę žaisti krepšinį. Tada nė manyt nemanė, kad kažkada taps šios bažnyčios prižiūrėtoju: vyriškis jau septyniolika metų ne tik rūpinasi švara bažnyčioje ir šventoriuje, bet ir patarnauja klebonui Jonui Baginskui per šv. Mišias.



Užsitraukė okupantų nemalonę
Ši medinė bažnyčia Žlibinuose – jau antroji. Bet ir pirmoji, pastatyta 1773 m. dvarininko Mykolo Šiukštos, buvo užsitraukusi to meto valdžios nemalonę. Nors 1845-aisiais vietos gyventojai skyrė lėšų bažnyčiai suremontuoti, po poros dešimtmečių ji liko neprižiūrima. Caro valdžia neleido skirti kunigo, uždraudė rinkti lėšas remontui. 1896 m. Kauno gubernatorius pareiškė, kad bažnyčia yra nereikalinga, ir patarė nesukti galvos dėl jos remonto. Laimei, atsirado manančiųjų kitaip. Kunigas Jonas Eidimtas pasiryžo žlibiniškiams pastatyti naujus maldos namus. Pinigų šventam reikalui vėl dosniai aukojo vietos gyventojai, bet daugiausiai prisidėjo Purvaičiuose ūkininkavęs Antanas Končius, mums gerai žinomo kraštotyrininko Igno Končiaus tėvas.
Naujoji bažnyčia pašventinta 1898-aisiais. Deja, ir jai nepavyko išvengti okupantų represijų. 1962 m. (kai kur nurodoma, kad 1960 m.) bažnyčia buvo uždaryta. To meto įvykius gerai prisimena ilgametis žlibiniškis, buvęs Žlibinų kolūkio pirmininkas Petras Šaltupis. Jis pasakojo, jog netrukus po to, kai pradėjo vadovaut kolūkiui, Žlibinuose apsilankė trys vyrai. Vienas jų – rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Dovydaitis. „Paprašė manęs, kad atvežčiau Kantaučiuose tuo metu gyvenusį kleboną. Atvežiau jį ir išskubėjau į laukus – sėjos metas buvo, pats darbymetis. Nežinau, ką jie bažnyčioje šnekėjo, bet tuoj po šio apsilankymo atėjo įsakymas bažnyčią uždaryti. Dar pylos gavau, kodėl skyriau kolūkio mašiną pervežti altorius ir paveikslus į Stalgėnus. Atseit, su arkliais reikėjo gabenti“, – pasakojo P. Šaltupis.
Pasak pašnekovo, kadangi senoji Žlibinų mokykla neturėjo sporto salės, buvo nutarta ją įrengti bažnyčioje. „Galėjo ir kolūkis ją naudoti savo reikmėms, įsirengti kokį trąšų sandėlį, kaip buvo kitose bažnyčiose, bet nedrįsome taip pasielgti. Vis dėlto šventa vieta“, – sakė žlibiniškis. Paklaustas, ar žmonės nesipriešino valdžios užmojams atimti iš jų maldos namus, vyras prisiminė, jog nepatenkinti buvo visi parapijiečiai, bet niekas jų nuomonės neklausė. Tokie laikai buvo – turėjai paklusti, ir tiek.
Vietoj atsakymo – gąsdinimai
Vis dėlto gyventojai neprarado vilties atgauti savo bažnyčią. 1982 m. Ministrų tarybai įteiktas 291-no parapijiečio pasirašytas prašymas grąžinti tikintiesiems Žlibinų bažnyčią. Šiandien šį laišką galima rasti internete, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos tinklapyje. Štai jo ištrauka: „Mums, Žlibinų tikintiesiems, susidaro daug sunkumų, kai reikia laidoti mirusįjį, nes velionį reikia vežti į Plungės raj. Kontaučių bažnyčią. Ypač daug vargo žiemą, rudenį ar pavasarį, kai būna blogi keliai. Ilgai tada tenka trukdytis nuo valdiško darbo ir užlaikyti valdiškas transporto mašinas. Be to, Žlibinų bažnyčia yra labai apleista, tvora aplink bažnyčią nugriauta. Ta bažnyčia yra senovinis architektūrinis paminklas. Mes, tikintieji, apsiimame bažnyčią remontuoti ir prižiūrėti.“
Tąkart žlibiniškiai vietoj atsakymo sulaukė tardymų, po pareiškimu pasirašę žmonės buvo gąsdinami pašalinimu iš darbo, mokyklų, verčiami atsisakyti savo parašų. Dabar sunku suprasti, bet po metų žlibiniškiai vėl raštu kreipėsi į Ministrų tarybą, prašydami užregistruoti jų religinę bendruomenę. Gautas Plungės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Haligo Buivydo raštas, aiškinantis, kad iš kaimo važiuoja autobusai, tad galima nuvažiuoti pasimelsti kitur, be to, „Žlibinai yra nepatvirtinta gyvenvietė, todėl dar tolimesnėje ateityje nereikės bažnyčios – visos sodybos bus iškeltos“ (citata iš Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos).
Laimei, šis valdininkų numatytas scenarijus neišsipildė. Žlibinai gausiai gyvenami iki šiol, turi ne tik savo seniūniją, mokyklą ir kultūros namus, bet ir bažnyčią. Ji tikintiesiems grąžinta 1989-aisiais. Susidėję lėšų parapijiečiai suskubo remontuoti apleistus maldos namus. Buvo sudėtos naujos grindys, lentelėmis iki pusės apkaltos vidaus sienos, pagaminti nauji suolai, perdažyta bažnyčios išorė. Vėl rašyti raštai, kad būtų grąžinti konfiskuoti apeigų reikmenys, iš Stalgėnų parvežti paveikslai ir altoriai. Naujam gyvenimui prikelta bažnyčia atgavo pagrindinę savo puošmeną – stebuklingu laikomą Čenstakavos Dievo Motinos paveikslą, kabėjusį dar pirmojoje Žlibinų bažnyčioje. Šiandien jis puošia pagrindinį altorių.
Šių laikų fundatoriai
Daug prie bažnyčios atgaivinimo prisidėjo dabar jau amžiną atilsį žlibiniškiai Petras ir Kotryna Navickai. Juodu vertėsi kukliai, neturėjo nei didelio ūkio, nei didelių turtų. Gal todėl, kad neturėjo vaikų, tai, ką užgyveno, jiedu nutarė paaukoti bažnyčiai. Navickų lėšomis pagaminta Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra, medinės Kryžiaus kelio stotelės, bažnyčią apšviečiantis sietynas, dvi šventorių puošiančios skulptūros. Bet labiausiai žlibiniškiai Navickams dėkingi už naują varpą, kuris pakeitė netikėtai suskilusį senąjį.
Pastarasis, nulietas dar 1908 m. Valdajuje, Rusijoje, dar ir dabar saugomas bažnyčioje tarp visokių rakandų. Ant jo išlieti ne tik pagaminimo metai ir vieta, bet ir svoris (180 kg) bei fundatorių – Jeronimo Juozapavičiaus ir Petro Grauslio – pavardės. Šiandien bažnyčios bokšte kabo kitas varpas, gerokai mažesnis, ant kurio išgraviruota „Aukotas P. K. Navickų 1998 m.“ Knygoje „Plungės dekanato sakralinė architektūra ir dailė“ užrašyta pačio fundatoriaus papasakota šio varpo atsiradimo istorija. „Buvo šalta žiema. Matyt, stipriau trinktelėjo, ir senasis varpas suskilo. Lydė, bet nieko neišėjo. Skambinant girdėsi ne varpo garsą, o smūgį. Nusprendėme su žmona, kad reikia nupirkti naują. Kainavo 3000 litų.“
Surasti naująjį varpą ir parvežti jį iš Vilniaus apsiėmė zakristijonas J. Latakas. Nuo tada šis varpas, kabantis bažnyčios bokšte, kiekvieną sekmadienį kviečia žlibiniškius į šv. Mišias. Paklaustas, ar daug parapijiečių ateina, žlibiniškis numoja ranka – nedidelė saujelė. Beveik visi tie patys nuo tada, kai jis pradėjo patarnauti klebonui. Tik per Kalėdas ir Velykas bažnyčia būna pilna, o eilinį sekmadienį suoluose sėdi viena kita garbaus amžiaus moterėlė. Ko gero, daugiau ateina chorisčių, vadovaujamų Stefos Stonienės. O per žlibiniškių bendruomenės susirinkimą visi pyksta, kad seniūnija nesutvarko keliuko, vedančio nuo Kultūros centro į bažnyčią, šaukia, kad per purvą reikia bristi. Pasirodo, tiek tų brendančiųjų tėra, jei per Mišias zakristijonas tik 20 litų aukų tesurenka.
Dosniau aukoja zakristijonui
Bažnyčia J. Latakas rūpinasi nuo 1996-ųjų. Pasiligojus senajai prižiūrėtojai kunigas į pagalbą prisikalbino jį su žmona. Tik ši prieš porą metų persikėlė į Plungę, tad vyrui dabar tenka vienam visur suspėti – ir bažnyčioje bei šventoriuje tvarką prižiūrėti, ir per šv. Mišias patarnauti, ir kartu su klebonu kalėdoti. Be to, kasdien jis važinėja į Plungę, kur dirba vienoje statybų įmonėje. Jeigu vidury savaitės pasitaiko laidotuvės, turi išsiprašyti iš darbo. „Darbe visi žino, kad patarnauju bažnyčioj, tai išleidžia. Dėl to problemų nekyla“, – sako. Ir tą dieną, kai lankėmės Žlibinuose, vyras nuo ankstaus ryto kasė takus iki šventoriaus vartų ir už jų – iki pat bažnyčios durų. Priešpiet bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už mirusįjį, tad zakristijonas skubėjo pasirūpinti, kad klebonui ir mirusiojo artimiesiems nereikėtų bristi per pusnis.
J. Latakas sunkiai beprisimena, kiek per tuos šešiolika metų kunigų Žlibinuose pasikeitė. Visiems suskaičiuoti prireiktų abiejų rankų pirštų. Gal todėl ir žmonės, kuriuos aplanko kalėdodami, kartais dosniau aukoja zakristijonui nei klebonui: pastarasis tai čia yra, tai bus kur kitur i

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...