„Mums ir savų benamių užtenka“

„Mums ir savų benamių užtenka“Kai daugelis nepatenkinti burbėjo, kad lyg tyčia prieš pat Kalėdas nutirpo sniegas, kelias dienas po Plungę klajojęs kauniškis Gražvydas Vaitkus džiaugėsi kone pavasarišku oru. Kalėdas ir Naujuosius metus gatvėje sutikęs 43-ejų vyras į Plungę atvyko tikėdamasis atsikratyti žalingų įpročių ir, padedamas Plungės gailestingumo namų bendruomenės, pradėti naują – blaivų – gyvenimą. Deja, tuose namuose išbuvo vos kelias dienas. Neiškentęs griežtos tvarkos išėjo į gatvę – be dokumentų ir be pinigų, vos su keliais daiktais kuprinėje. Kelias dienas klajojęs po miestą atklydo į Trumpalaikės globos centrą. Pasak jo direktoriaus Gintaro Armalio, tai jau nebe pirmas kapucinų vienuolių įkurtų Gailestingumo namų gyventojas, ateinantis prašyti prieglobsčio. „Ką su tokiu daryti? Jei norime suteikti jam pagalbą, turime čia priregistruoti. Bet mums ir savų benamių užtenka, o jie prisiveža iš kitų miestų ir galiausiai išvaro į gatvę,“ – piktinosi direktorius.



Pakalbinome kauniškį G. Vaitkų. Vyras pasakojo, jog į Plungę su bičiuliu atvyko prieš Kalėdas. Kapucinių vienuolių įkurtos organizacijos, teikiančios pagalbą benamiams, atstovas nupirko bilietus ir įsodino į autobusą, vežantį į Plungę. Taip jie atsidūrė Gailestingumo namuose, įsikūrusiuose J. Biliūno gatvėje, buvusiuose moksleivių namuose. Šį medinį pastatą prieš porą metų Rajono taryba nutarė atiduoti vienuoliams kapucinams kaip kompensaciją už kažkada jiems priklausiusius nusavintus kitus pastatus.
Paklaustas, kodėl tuose namuose nepasiliko, G. Vaitkus atsakė, jog nepatiko griežta tvarka. „Negalima rūkyti ir gerti. Be to, reikia skaityti Bibliją ir kasdien eiti į Mišias bažnyčioje. Aš nieko nesakau, esu tikintis žmogus, bet dar ne toks tikintis…“ – sunkiai žodžius rinko vyriškis. Pavyko išsiaiškinti, kad nesutarimai su namų prižiūrėtoja Auguste Olšauskaite kilo dėl cigarečių. Vyras pasakojo slapta surūkęs rastą nuorūką, o grįžęs buvo paprašytas papūsti. G. Vaitkus tikino norįs grįžti į Kauną, kur liko jo draugai, pradėti naują gyvenimą, susirasti kokį nors darbelį. Tačiau po akimirkos pakeitė nuomonę, prasitarė į Kauną vis dėlto negrįšiąs, nes tie patys draugai vėl įjunkys į alkoholį. „Negalvokit, kad aš koks narkomanas. Tik jei siūlo išgerti…“
„Trisdešimt litų bilietui į Kauną galima surasti, bet tai problemos neišspręs. Šis žmogus – gal ketvirtas, atėjęs pas mus iš tų Gailestingumo namų. Kiti bent jau turėjo dokumentus ir pinigų, o šis – lyg iš Mėnulio nukritęs, – piktinosi Trumpalaikės globos centro direktorius G. Armalis. – Mums ir savų benamių užtenka, o čia – papildoma burna… Juk žmogų reikia ir nuprausti, ir aprengti, ir apnakvindinti.“
Jis teigė kauniškiui galįs suteikti tik laikiną trijų dienų prieglobstį, o tada šis galės keliauti, iš kur atėjęs. G. Armalis stebėjosi Gailestingumo namų tvarka. „Yra nemažai religiniais pagrindais įkurtų reabilitacijos centrų, kurie sprendžia realias problemas, vadovaujami kunigo ar vienuolio. O čia… Žmonės vieni kažkaip tvarkosi, vadovaujami tokio pačio kaip jie, ta įstaiga neatitinka jokių reikalavimų ir higienos normų.“
Nutarėme patys apsilankyti šiuose namuose ir pasidomėti jų veikla. Duris mums atidarė jaunas vyras. Išgirdęs, kas esame ir kuo domimės, pakvietė užeiti į vidų ir paaiškino, kad šių namų tvarką prižiūrinti A. Olšauskaitė yra išvykusi atostogų, o jis, vadovaujantis Pauliuose, Jurbarko rajone, esantiems analogiškiems namams, ją pavaduoja. Vaidu Urbonu prisistatęs pašnekovas teigė nieko negalįs pasakyti apie G. Vaitkų, nes, kai atvyko į Plungę, jo šiuose namuose jau nebebuvo. Dabar čia gyvena 6 vyrai, turintys vienokių ar kitokių problemų, bet tvirtai pasiryžę reabilituotis. Esą tam ir reikalingos šiuose namuose galiojančios griežtos taisyklės: draudžiama ne tik rūkyti, gerti, bet ir keiktis ar demonstruoti fizinę jėgą. Visi kartu triskart per dieną meldžiasi ir skaito Bibliją, vakarais lanko bažnyčią, kas nori – ir Anoniminių alkoholikų draugiją.
„Naujai atvykusiam žmogui duodame dvi savaites apsiprasti. Jei nepabėga, pasirašome sutartį. Metus išgyvenę Gailestingumo namuose gali vykti į Ukrainą ir baigti misionierių kursus. Aš pats nuėjau šį kelią ir dabar padedu kitiems“, – kalbėjo jaunas vyras. Pasak jo, siekiama problemų turinčius žmones atskirti nuo jų įprastos aplinkos, blogą įtaką darančių draugų, todėl jie išvežami į kituose miestuose esančius namus. Jų Lietuvoje yra keli. O kaip su tais žmonėmis, kurie sulaužo taisykles ar nepritampa? „Nė vieno iškart nevarome į gatvę, leidžiame pasitaisyti, raginame keistis. Bet būna, kad žmonės savo noru išeina.“
Tai, kad nė vienas gyventojas nevaromas į gatvę, patikino ir telefonu kalbinta atostogaujanti Plungės gailestingumo namų prižiūrėtoja, misionierė A. Olšauskaitė. Per tuos keturis mėnesius, kai ji prižiūri šiuos namus, prie bendruomenės nepritapo vienintelis G. Vaitkus. „Prieš atvykdamas į Plungę jis jau buvo supažindintas su taisyklėmis ir perspėtas: jeigu jų nesilaikys – turės išeiti. Nė vienam nežadam tokiu atveju skirti lėšų grįžti ar parvežti ten, iš kur paėmėme. Jis tą žinojo, bet vis tiek pasirinko gatvę“, – sakė A. Olšauskaitė.
Kai šis rašinys buvo parengtas spaudai, dar kartą pasidomėjome kauniškio likimu. Trumpalaikės globos centro direktorius G. Armalis tuomet papasakojo, kad vyras dar gyvena centre, bet jau ruošiamasi su juo atsisveikinti. Esą G. Vaitkus dar kartą buvo nuėjęs į Gailestingumo namus ir prašė pinigų bilietui, tačiau jam buvo atsakyta. Esą nebent jis gali būti nuvežtas į kitame rajone esančią kapucinų globojamą bendruomenę, tačiau, jeigu norį grįžti į Kauną, pagalbos nesulauks. Plungės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius taip pat atsisakė paremti. Vyras Kaune yra įrašytas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, todėl paramos gali tikėtis tik iš Kauno savivaldybės. „Žmogus sunkiai orientuojasi aplinkoje.
Ką darysi – surinksime pinigų tam bilietui, įsodinsime į autobusą. Bet tai problemos neišspręs. Toks pas mus – ne pirmas ir, tikiu, ne paskutinis“, – rankomis skėsčiojo G. Armalis.

P.S. Užvakar sužinojome, kad Trumpalaikės globos centro kolektyvas surinko pinigų bilietui į Kauną ir įsodino G. Vaitkų į autobusą. Tačiau tuo ši istorija, matyt, nesibaigs. Tvarkydami rūbinę centro darbuotojai neseniai rado paslėptus kauniškio daiktus. Kaip sakė G. Armalis, matyt, Plungės trumpalaikės globos centras svečiui padarė didelį įspūdį, mat čia sutiktiems savo likimo broliams jis sakėsi netrukus sugrįšiantis ir patikėjo jiems saugoti savo asmeninius daiktus.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...