Kaip pasikloji, taip ir tenka miegoti

Kaip pasikloji, taip ir tenka miegoti„Užauginau penkis vaikus: du savo, tris – svetimus. O dabar, kai nebegaliu savimi pasirūpinti, esu niekam nereikalinga. Gulėjau Rietavo slaugos ligoninėje, bet juk visus metus negulėsi – nelaikys. Esu beveik akla, patyrusi galvos traumą, sergu cukralige ir daugybe kitų ligų. Beveik nevaikštau, tai pasakykit, ką man daryti? Parvarykit mano dukras namo, tegul jos manimi rūpinasi. Turiu teismo nutartį, kurioje parašyta, kad tą daryti jos privalo“, – net kelis kartus į „Žemaičio“ redakciją skambino ir raudodama savo bėdas vardino medingėniškė Aldona Žymantienė.



Prieš keletą metų „Žemaičio“ žurnalistai pas šią moterį (tada ji dar su dukromis gyveno) lankėsi ir apie jos problemas rašė. Žmonės sakė, kad A. Žymantienė net televizijos žurnalistus buvo išsikvietusi, tačiau jos bėdų kamuolio niekam taip ir nepavyko išvynioti. Medingėniškei padėti bandė ne tik žurnalistai, bet ir seniūnija. Pas ją kelis kartus per savaitę užsuka lankomos priežiūros darbuotoja, kuri nueina į parduotuvę, aptvarko namus, prineša malkų. Daugiau seniūnija nelabai kuo ir gali padėti, nes Aldona Žymantienė nėra vieniša – turi vaikų, kitų artimų giminaičių.
Seniūnė Salomėja Čiesnienė, išgirdusi, kad dabar pati opiausia Aldonos Žymantienės problema – kaip patekti pas Klaipėdos okulistus, pasirūpino, jog Paslaugų centro darbuotoja moteriškę nuvežtų į Klaipėdą. Taigi vieną akmenį nuo dejuojančios ir verkiančios moters širdies nuridenti pavyko. Ji už tai gyrė seniūnę ir socialinę darbuotoją Rimą Kalnikaitę, kuri Aldoną Žymantienę lankė slaugos ligoninėje, vežė jai lauktuvių. Tačiau tuoj pat po komplimentų seniūnei ir socialinei darbuotojai moteris pareiškė, kad šios privalo parvaryti jos dukras namo. Ir niekam nepavyko moters įtikinti: jeigu to nepadarė teismas, seniūnija, žurnalistai, ir visi kiti yra bejėgiai tą padaryti.
Apie savo dukras Aldona Žymantienė papasakojo tiek daug siaubingų dalykų, jog buvo sunku suvokti, kodėl ji nori, kad šios namo sugrįžtų ir ją prižiūrėtų. Jeigu nors pusė to, ką kalbėjo moteris, yra tiesa, išvydusi dukras prie savo namo slenksčio, ji turėtų duris devyniomis spynomis užrakinti, langus lentomis užkalti ir kuo garsiau klykti, kad subėgę žmonės ją nuo tokios globos išgelbėtų. Kaip galima šauktis vaikų, jeigu šie, kaip sakė Aldona Žymantienė, jai paskambinę klausia: „Ar dar nenusprogai? Dar namas – ne mūsų?..“ Ir esą tai – vos ne maloniausi iš dukrų girdėti žodžiai. Ne ką geriau medingėniškė ir apie seserį Angeliną kalbėjo, kuri pas ją vienu metu net gyveno. Seseriški santykiai baigėsi… teismuose. O kalta liko trečioji sesuo – Stasė, kuri Angelinai ir pasiūlė apsigyventi pas Aldoną Žymantienę.
Šią, prieš kelioliką metų iš Kretingos į Medingėnus atsikėlusią moterį, pažįsta visi vietiniai. Pažinti pažįsta, bet gerą žodį (beje, kaip ir blogą) apie ją pasakyti vengia. Tik viena moteris buvo šiek tiek šnekesnė: „Ką galiu pasakyti? Triukšminga, nuolat besiskundžianti, visomis pasaulio ligomis serganti ir labai mėgstanti kitus visomis pasaulio nuodėmėmis kaltinti, o save laiko nuskriausta teisuole. Tikra aktorė… Jei mažiau lovoje gulėtų, o daugiau darbuotųsi – nereikėtų nei socialinių darbuotojų, nei dukrų pagalbos.“
Medingėnų seniūnijos darbuotojos pabandė surasti Aldonos Žymantienės dukras, bet nepavyko. „Žemaičiui“ pasisekė labiau – pabendravo su šios moters giminaičiais, gavo ir dukrų telefonų numerius. Deja, nė karto taip ir nepavyko su jomis pasikalbėti – neatsiliepė. Medingėniškės giminaičiai sakė, kad dukros pas motiną tikrai negrįšiančios, nes esą pati jas išvariusi. „Kaip pasiklojo, taip ir turi miegoti – kaip išsiauklėjo, taip ir turi. Visada buvo tik jos teisybė, tai dabar tegul su ta savo teisybe ir gyvena“, – sakė viena giminaitė, paprašiusi neskelbti jos pavardės.
Matyt, nelengva Aldonai Žymantienei bus skaityti medingėniškių ir giminaičių žodžius, išgirsti, jog dukros pas ją nebegrįš. Nelengvas jos dabartinis gyvenimas. Troba – didelė, pradėti ir nebaigti remonto darbai (išardyta šildymo sistema, o metalinė krosnelė apšildo tik vieną kambarį), tačiau svarbiausia – slegia didžiulė paskolos bankui našta, šią paskolą jai tenka dengti iš savo pensijos. Gal gyvenimas anksčiau šią moterį ir lepino, bet dabar priešingai – smukdo. Tik kažin, ar spredimas bet kokia kaina į namus susigrąžinti abi dukras yra teisingas? Gal geriau susirasti žmogų, kuris galėtų ją nukaršinti? Pasirinkti ir nuspręsti turi ji pati.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...