Visos Lietuvos tikinčiųjų šventė – Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai

Visos Lietuvos tikinčiųjų šventė – Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai„Dangus neskiria vargšo nuo turtingo, kilnaus nuo prastuolio“, – pasakyta vieno mąstytojo. Taikliai pasakyta. Tokia mintimi būtų galima iliustruoti šiųmetinius, o ir ankstesnius, Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kai į šį krikščionybės dvasia alsuojantį miestelį beveik dvi liepos mėnesio savaites plūsta įvairių socialinių sluoksnių, įvairią padėtį visuomenėje užimantys žmonės. Vietos priklaupti šventoriuje randa visi – ir ponai, ir sušelpti prašantys elgetos, ir čionykščiai, ir iš tolimiausių Lietuvos vietų ar net užsienio atkakę tikintieji. Visi jie į Žemaičių Kalvariją atvyksta vienu tikslu – minia maldininkų giedodama Kalnus eina Kryžiaus kelią, atgailaudama už savo nuodėmes ir tikėdama, kad jos bus atleistos.
Garsieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai pradėti rengti nuo XVII a. pirmosios pusės, kai buvo pastatytos pirmosios Kryžiaus kelio koplyčios, kurių dabar – dvidešimt. Šiemet jie – ypatingi: 2013-ieji paskelbti Tikėjimo metais, sueina 600 metų, kai buvo apkrikštyta Žemaitija, be to, minime popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje 20-metį ir Žemaičių Kalvarijos bazilikos 25-metį.


Šiek tiek miestelio istorijos
Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų istorija neatsiejama nuo paties miestelio istorijos. Tiesa, anksčiau Žemaičių Kalvarija Gardais vadinosi. Jie pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose, kalavijuočių rašte, paminėti 1253 metais. Būtent taip, norėdama įamžinti senąjį miestelio pavadinimą, dabar yra pasivadinusi vietos bendruomenė. Gardai kildinami nuo Pagardenio upelio, tariamojo Cedrono, kur atlaidų metų skaudančias kojas ar kitas kūno vietas, tikėdami jas pagyjant, plauna, jo vandeniu žaizdas vilgdo tikintieji.
Miestelis yra įsikūręs prie Varduvos upelio, kuriame, kaip byloja legenda, ir buvo krikštijami žemaičiai. Esą dėl to, kad krikšto vandeniu gimtąją nuodėmę nuplovę tikintieji gaudavo naujus vardus, tokį pavadinimą gavęs ir pats upelis. Beje, miestelis įsikūrė ten, kur stūkso Šv. Jono kalnas. Manoma, kad ir jis savo pavadinimą gavęs būtent dėl netoliese krikštytų žemaičių. 1417 m.
Gardų žemė, kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dovana, atiteko Žemaičių vyskupui. Po poros šimtų metų, 1619 m., ant Šv. Jono kalno buvo pastatyta koplyčia, o neilgai trukus, po trejų metų, – įsteigta parapija.
Už tai, kad buvo įkurti Kalvarijos kalnai, turime būti dėkingi 1637 m. Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus į tuometinius Gardus pakviestiems dominikonams. Būtent jie pastatė Kryžiaus kelio stočių koplyčias – devyniolika koplytėlių. Nuo tada imti švęsti iki šių dienų garsūs atlaidai. Gardai imti vadinti Naująja Jeruzale, o kiek vėliau – ir Gardų Kalvarija. Po kiek laiko žodžio „Gardai“ miestelio pavadinime visai nebeliko. Buvę Gardai tapo tiesiog Kalvarija pagal tai, kaip buvo vadinamos šventosios vietos, Kryžiaus kelias su koplyčiomis. Beje, Jeruzalėje yra Kalvarijos kalnas (geriau žinomas kaip Golgotos), ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Gana ilgą laiką miestelis ir vadinosi Kalvarija, tačiau XX a., siekiant atskirti Žemaitijoje ir Aukštaitijoje esančias Kalvarijas, šis krikščionims svarbus maldininkų traukos centras imtas vadinti Žemaičių Kalvarija.
Atlaidai Žemaičių Kalvarijoje
Tuo, kad Žemaičių Kalvarijoje būtų galima pelnyti atlaidus, pasirūpino Telšių vyskupas Jonas Boruta. Jis sutvarkė jų pelnymo sąlygas. Taigi tam, kad gautum visuotinius atlaidus, neužtenka vien atvykti į Žemaičių Kalvariją. Būtina atlikti sakramentinę išpažintį, priėmus eucharistinę komuniją bei pasimeldus, taip pat pasižadėti nebedaryti net ir lengviausių nuodėmių, pamaldžiai dalyvauti šv. apeigose ar viešai sukalbėti „Viešpaties maldą“ ir „Tikėjimo išpažinimą“. Tačiau tik nustatytomis dienomis. Kitu laiku galima gauti tik dalinius atlaidus.
Nors atlaidai traktuojami kaip laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje, kai tikintysis įvykdo minėtąsias sąlygas, jie yra ir parapijinė šventė, rengiama kurio nors šventojo garbei ir vadinama jo vardu. Žemaičių Kalvarijoje liepos 2-12 dienomis vykstantys atlaidai vadinami Švč. Mergelės Marijos apsilankymo atlaidais. Kodėl jie švenčiami tomis dienomis ir kodėl skirti Marijai? Pasirodo, būtent 1649 m. liepos 2 d. į Žemaičių Kalvariją iš Romos dominikonų atvežta šv. Kryžiaus relikvija, o 1643 m. taip pat iš Romos į šį maldininkų miestelį atgabentas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas buvo paskelbtas stebuklingu, pastatyta nauja Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. Tada ankstesnieji atlaidai išaugo į dar didesnius.
Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad Žemaičių Kalvarijos atlaidus XVIII a. ypač išgarsinęs Žemaičių vyskupas A. Tiškevičius. Jis ragino aplinkinių parapijų klebonus rengti keliones į juos, tad į šiuos atlaidus, lyg į didžiulę tikėjimo šventę, patraukdavo dūdomis ir parapinėmis bei bažnytinėmis vėliavomis nešini tikintieji. Dominikonai šias krikščionių procesijas atitinkamai pagerbdavo – maldininkus jie pasitikdavo jau prie miestelio prieigų. Dabar tokios tradicijos nebėra, tačiau atvykstantiesiems kelią lengviau rasti padeda ir vykstant Didžiuosius atlaidus skelbia jau pakelėse matomi apvainikuoti kryžiai.
Žemaičių Kalvarijos tikintieji net sovietmečiu, kuomet buvo siekiama sumenkinti tikėjimą, kai kur net griaunamos Kryžiaus kelio koplyčios, okupantams neleido nugriauti esančiųjų jų miestelyje. Ir tada visos Lietuvos maldininkai plūdo į Didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidos, jiems nebuvo baisios jokios kliūtys.
Populiarumo nepraranda ir šiandien
Beveik dvi savaites Žemaičių Kalvarijoje vykstantys atlaidai maldininkų sulaukia kasdien. Kiekvieną jų dieną meldžiamasi vis už ką nors kitą, kiekviena diena paskiriama vis kitam, Mišias aukoja vis kiti dvasininkai, į piligriminę kelionę leidžiasi skirtingų dekanatų tikintieji. Per dvi šių Didžiųjų atlaidų savaites meldžiamasi už savanorius ir ligonius, už katechetus, vienuolius, policijos ir teismų darbuotojus, už Santuokos sakramentui besiruošiančias jaunas šeimas, valstybės, savivaldybių vadovus ir tarnautojus, žemdirbius, ūkininkus bei kelių priežiūros darbuotojus, verslininkus, priklausomybių turinčius žmones, skirtingas parapijas bei brolius latvius.
Nors pagrindinė atlaidų diena yra sekmadienis, kai po Žemaičių Kalvarijos dangumi klūpi, pirmą kartą atvykusieji kryžiumi gula ir Kryžiaus kelią eina nesuskaičiuojama minia, ne mažiau maldininkų sulaukiama ir kitomis dienomis. „Žemaičio“ žurnalistai Žemaičių Kalvarijoje šiemet lankėsi praėjusį antradienį – Žemdirbių ir transporto bei kelių priežiūros darbuotojų dieną. Mišias, į kurias susirinkta taip gausiai, kad supainiojęs dienas pagalvotum, jog pakliuvai į pagrindinė atlaidų dieną, tądien aukojo Vilkaviškio vyskupas R. Norvila, vyko Tauragės dekanato piligriminė kelionė. Minioje, einant Kryžiaus kelią, galėjai pamatyti „Telšių regiono kelių“ atstovus, kelius teisiančius bei jų priežiūra besirūpinančius „Plungės Jonio“ darbuotojus.
Atlaidai – ne tik metas prašyti atleidimo, bet kai kam tuo pačiu ir darbymetis, nes aikštėje įsitaisę prekybininkai pasirūpina, kad tikintiesiems nepritrūktų nei maldynėlio, nei rožinio, nei šventojo paveikslėlio ar kitos religinės (ir nebūtinai) atributikos. Tomis dienomis neišgirsi ir atvykusiųjų pilvų gurgimo, nes prekiautojai turi ką pasiūlyti ir išalkusiesiems, kad šie neskubėtų namo ir dar pasisvečiuotų garsiojoje Žemaičių Kalvarijos šventovėje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...