Kai į nugarą mirtis alsavo

Kai į nugarą mirtis alsavoNeseniai „Žemaityje“ buvo išspausdinta istorinė publikacija „Neturime pamiršti skaudžiausių mūsų tautai įvykių“, kurioje plungiškis Stasys Jundulas pasakojo apie pačiomis pirmosiomis karo dienomis rusų nužudytus Plungės rajono gyventojus. Tarp 37 išvardintųjų – keturi broliai Striaukai iš Nausodžio seniūnijos Mardosų kaimo. Tik vienas brolių – Vladislovas Striaukas – buvo vedęs ir turėjo dukrelę. Stasys Jundulas paminėjo, jog apie tą dieną, kai žuvo broliai, – 1941-ųjų birželio 23-iąją – jis daug sužinojo iš nužudytojo žmonos Joanos Striaukienės, kuri jau keleri metai yra mirusi. Išspausdinus minėtą publikaciją, į redakciją kreipėsi 92-uosius einanti sveika ir gyva Joana Striaukienė. „Žemaičio“ žurnalistams užsukus plungiškės atsiprašyti už šį nesusipratimą, moteris papasakojo savo jaunystės istoriją – nuo mirties bėgusios moters istoriją.



Rytą – jauna žmona, po kelių valandų – našlė
Yra toks posakis: jeigu gyvą žmogų paskelbė mirusiu, šiam lemta ilgai gyventi. Joana Striaukienė sakė nelabai tuo tikinti, nes jau ir taip nemažai metelių nugyveno. O likimas jai ko ko, bet sunkumų nepagailėjo. Ištekėjo jauna. Kaip tuomet buvo įprasta, vyro už jūrų marių ieškoti nevažiavo. Jai pasipiršęs Vladislovas Striaukas gyveno Mardosų, o ji – Užupių kaime. Joanos Striaukienės tėveliai – Stanislova ir Juozas Šakiai – turėjo 37 hektarus žemės, malūną, lentpjūvę ir… dešimt vaikų – tris sūnus bei septynias dukras. Keturios iš jų gyvos iki šiol, likusieji plungiškės šeimos nariai – jau iškeliavę Anapilin.
Kai prasidėjo karas, Joanos ir Vladislovo Striaukų dukrelei Aleksandrai buvo trys mėnesiai. Išsigandusi jauna motina griebė mažylę į glėbį ir kartu su anyta Petronėle Striaukiene nubėgo pas tolėliau gyvenantį Joną Narkų. Ten kiek vėliau pažadėjo ateiti ir Joanos vyras Vladislovas Striaukas. Laukė Joana Striaukienė, laukė, o jo kaip nėra, taip nėra. Neapsikentusi anyta išėjo namo. Po kiek laiko, palikusi mažylę kaimynams, išbėgo ir pati Joana. Nespėjo pasiekti uošvijos, kai ją… čiupt už kupros ir pagavo rusų kareivis. Liepė gultis ant dirvono. Vos atsigulus, prie jos paguldė ir šešurą Petrą Striauką.
Parkritęs šalia šešuras marčiai pasakė, kad ji – jau našlė. Nebėra Vladislovo – rusai durtuvais užbadė, o tris jo brolius – Povilą, Stanislovą ir Joną Striaukus – sušaudė. Priėjęs prie paguldytųjų, rusų kareivis paliepė keltis. Po to, lydimi trijų kareivių, Joana Striaukienė ir jos šešuras buvo vedami Plungės link. Kaip tik tuo metu danguje pasirodė vokiečių lėktuvai. Persigandę rusai puolė į rugius. Belaisviai taip pat rugiuose pasislėpė. Jauna moteris nieko nelaukė – per akimirką nusirito nuo šlaito ir pasislėpė Minijos pakrantėje. Persigandusi, girdėdama, kaip šūkauja kareiviai jos ieškodami, atbėgo pas netoliese gyvenusį ūkininką Gaudutį, ten ir pradrebėjo visą naktį.
Pro siaurą plyšį išlindo tik ji viena
Išaušus rytui, ji grįžo į vyro namus. Abu uošviai buvo gyvi, jos mažoji dukrelė jau parnešta į namus. Uošviai ir kaimynai manė, kad Joanos Striaukienės jau nebėra gyvos. Plungiškei net ir po daugybės metų nelengva apie tai kalbėti. Sunku žodžiais tą baimę, siaubą, skausmą dėl žuvusio vyro ir jo brolių apsakyti. Jauna moteris su dukrele liko uošvių namuose. Broliams žuvus, į tėvų ūkį iš Telšių grįžo dar vienas jų sūnus – Ignas Striaukas. Joana Striaukienė čia jautėsi vis svetimesnė ir nelabai kam reikalinga. Netrukus jauną moterį užgriuvo dar viena baisi nelaimė – mirė jos devynių mėnesių dukrelė. Ėjo karas – nei tu, žmogau, gydytoją prisišauksi, nei vaistų gausi. Po dukrelės mirties iš uošvių elgesio Joana Striaukienė suprato, kad ji čia – nebepageidaujama.
Grįžo į tėviškę – į Babrungo seniūnijos Užupių kaimą. Iškart po karo jų kaimą užgriuvo NKVD dalinys. Visus užupiškius suvarė į didžiulę daržinę ir uždarė. Daržinės pamatai buvo iš akmenų. Joana Striaukienė paprašė vyrų, kad jie pabandytų tuos akmenis stumtelėti ir padarytų plyšį, per kurį jie galėtų pabėgti. Deja, plyšys buvo toks siaurutis, kad pro jį galėjo prasmukti tik labai liekna moteris. Nieko nelaukusi, Joana Striaukienė pro jį išsirangė ir puolė į už daržinės buvusią, alksniais apaugusią daubą. Taip jai pavyko pasprukti antrąkart. Dalį daržinėje buvusių žmonių vėliau rusai sušaudė, o kitus išvežė į Sibirą. Į Rusijos platybes išgabeno ir jos mamą, brolį Igną bei keturias seseris. Į namus Joanos Striaukienės mama grįžo tik po Atgimimo, kai vaikai pargabeno jos karstą.
Pabėgusi iš Užupių, jauna moteris įsidarbino Plungėje, žydo Filčiko (pavardė gali būti klaidinga) parduotuvėje „Orsus“. Parduotuvė stovėjo toje Senamiesčio aikštės vietoje, kur dabar – vaistinė. Filčikas buvo komunistas, bet savo darbininkės rusams neišdavė. Išgirdęs, kad jos ieško NKVD, šeimininkas pasikvietė jauną moterį pas save ir išklausinėjo, kas ji tokia, kad rusai ieško? Joana Striaukienė ėmė ir viską papasakojo: apie vyrą, apie į Sibirą vežamą šeimą. Šeimininkas liepė pasiimti kibirą, į kurį įdėjo degtukų, muilo, saldainių, kitų prekių, ir pasakė, kad bėgtų pasislėpti pas buhalterį Stonkų: „Pabūk ten, kol iš geležinkelio stoties išvažiuos ešelonai, o tada – keliauk“, – pasakė jis.
Neverkei, kad mirė Stalinas, – gali būti areštuota
Moteris ir vėl grįžo į tėviškę. Ten jau buvo įsikūrusi sesers Albertinos šeima. „Taip ir vaikščiojau – kam prie šieno, kam bulves nukasti padėdavau, – prisimena močiutė. – Galų gale išvažiavau į Kūlupėnus, kur buvo linų fabrikas. Įsidarbinau virtuvėje, ten dirbau penkerius su puse metų. Būčiau ilgiau dirbusi, jeigu ne Stalino mirtis. Kai jis mirė, fabriką sustabdė, liepė mums gražiai apsirengti ir susirinkti į salę. Apsiaviau naujus batelius, kurių vienas lyg tyčia spaudė. Tai aš per visą susirinkimą tą koją vis judinau ir netyčia pastuksendavau į grindis. Po susirinkimo partorgas liepė man pasilikti ir pranešė, jog esu areštuota. Kai paklausiau, už ką, paaiškino, kad tuo metu, kai kiti verkė, aš į grindis bildinau. Laimė, jog fabriko direktorius liepė mane paleisti.“
Paleist paleido, bet Joana Striaukienė suprato, kad reikia sprukti. Juk jeigu partorgas pasidomėtų jos biografija, nežinia, kuo viskas baigtųsi. Moteris patraukė į Klaipėdą, kur vienoje šeimoje įsidarbino tarnaite. Tik prabuvo ten vieną dieną. Vakare šeimininkai susiriejo ir naująją tarnaitę išmetė į gatvę. Joana Striaukienė laikinai apsistojo pas draugę. Ši jai pasakė, kad žino žmogų, kuris gali nebrangiai išnuomoti savo namo palėpę. Taip moteris susipažino su Juozu Mišeikiu, su kuriuo pragyveno 30 metų. Dirbo ji verpėja „Trinyčių“ fabrike. Po 15-kos metų įsidarbino naftos bazėje, kurioje dirbo, kol išėjo į pensiją. Likusi viena, pardavė butą Klaipėdoje ir grįžo į Plungę.
Tiesa pasiklydo istorijos maišalynėje
Joana Striaukienė sakė nežinanti, kodėl, tik prasidėjus karui, rusai sušaudė tiek daug vietinių žmonių. Kodėl nužudė jos vyrą ir jo brolius, moteris turi savo įtarimų. Kai į Lietuvą atėjo rusai, vyras ją siuntė į vietinę mokyklą, kur ji mokėsi rusų kalbos. Ten mokytojai į moters klumpę įdėdavo raštelį, kurį šešuras, jos vyras ar jo broliai išimdavo ir, veždami akmenis naujai tiesiamam Rietavo-Šventosios keliui, užsukdavo į Luknėnus ir tą raštelį atiduodavo partizanams. Po to pridūrė abejojanti, kad Striaukai dėl to žuvo – rusai apie šeimos ryšius su partizanais nebuvo suuodę. Greičiausiai juos nužudė todėl, kad troboje rado daug jaunų vyrų – jiems tai atrodė įtartina. O tiesa dabar pasiklydo istorijos maišalynėje.

Parašykite komentarą

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...