Gondingos papėdėje

Pristatyta liaudies meno kūrinių kolekcija

DSC-0363-VRugsėjo 22–24 dienomis Rietave vykusių Mykolinių šventinę programą papuošė Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje įkurdintos kunigo Česlovo Degučio liaudies meno kūrinių kolekcijos pristatymas. Anot dvasininko, ši kolekcija – projekcija į ateitį, kalbanti apie norą grįžti į Rietavą.

Skaityti daugiau »

Atidaryta jubiliejinė Antano Lipskio kūrybos paroda

DSC-0426-VŽemaičių dailės muziejuje, Plungėje, atidaryta poeto, dailininko bei gydytojo Antano Lipskio kūrybos paroda „Nelaukdamas, kol vasara sunoks, ėjau ieškoti Lietuvos“. Gražiausius išeivijos dailininko darbus visuomenei pristatanti paroda skirta jo gimimo šimtmečiui paminėti.

Skaityti daugiau »

Pristatyta knyga apie plungiškę alpinistę

knyga4Neseniai Plungės viešojoje bibliotekoje vyko lenkų rašytojos Anos Kaminskos knygos apie alpinistę Vandą Rutkevič (Blaškevičiūtę) pristatymas. Pasaulio alpinistams ši pavardė gerai žinoma, tačiau ne dažnas iš mūsų yra girdėję, jog ši moteris gimė ir augo ne Lenkijoje, kaip daug kas mano, o Lietuvoje – Plungėje.

Skaityti daugiau »

Baigėsi mėnesį visuomenę džiuginęs festivalis

DSC-0685-VPraėjusį šeštadienį aikštelė prie buvusio Plungės Mykolo Oginskio dvaro žirgyno buvo sausakimša automobilių bei į pulkelius susispietusių žmonių. Visi skubėjo žirgyno link, kur laukė įspūdingas 12-ojo tarptautinio M. Oginskio festivalio uždarymas. Svarbiausiu paskutinės mėnesį trukusios šventės akcentu tapo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro, choro bei solistų dovanota vieno didžiausių italų operos kūrėjų Džoakino Rosinio opera „Sevilijos kirpėjas“.

Skaityti daugiau »

Jomarke netrūko nei riestainių, nei sausainių

IMGP0008Praėjusį šeštadienį Plungės Senamiesčio aikštėje šurmuliavusiame didžiajame jomarke netrūko nei prekybininkų ir pirkėjų, nei geros nuotaikos bei skambios muzikos. Bet labiausiai turbūt visus džiugino po kelių lietingų savaičių pasirodžiusi saulė – nors ir rudeniška, bet taip ilgai laukta.

Skaityti daugiau »

Sudie sakome tarptautiniam Mykolo Oginskio festivaliui

Baigiamajame XII tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio koncerte rugsėjo 30 dieną, šeštadienį, 17 valandą skambės vieno didžiausių italų operos kūrėjų Džoakino Rosinio opera „Sevilijos kirpėjas“.

Skaityti daugiau »

Puokštę muzikinių kūrinių Plungei įteikė būrys kauniškių

DSC-0437-VRugsėjo 23-iąją į buvusias kunigaikščių Oginskių dvaro žirgyno erdves profesionaliosios muzikos mėgėjus pakvietė priešpaskutinis 12-ojo tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio koncertas. Šįkart muzikos išsiilgusias plungiškių bei svečių širdis koncertu pamalonino Kauno miesto simfoninis orkestras.

Skaityti daugiau »

„Sielos aritmetika – iš manęs atėmus tave“

Birželio pradžioje Šarnelėje, kaip ir kasmet, paminėtos čia gimusio ir augusio poeto Vytauto Mačernio gimimo metinės, šiemet – jau 96-osios. Ta proga jau antrus metus iš eilės Šarnelės bendruomenė, Žemaičių Kalvarijos kultūros centras ir V. Mačernio biblioteka skelbė jaunojo kūrėjo konkursą „Sapnuojančio medžio pavėsy“. Šiemet savo prozos ir poezijos kūrinius šiam konkursui pateikė per 30 vaikų ir jaunuolių iš visos Lietuvos. Įvertinus jų kūrybą, nuspręsta pagrindinius piniginius prizus skirti dviems jaunosioms kūrėjoms. Viena jų – plungiškė, „Saulės“ gimnazijos moksleivė Agnė ZĖRINGYTĖ. „Žemaičio“ skaitytojams suteikiame galimybę perskaityti jos esė „Sielos aritmetika – iš manęs atėmus tave“, kuri ir atnešė plungiškei sėkmę šiame konkurse.

Agnė ZĖRINGYTĖ
Norėčiau jums, kaip knygą nuo pradžios atskleisti
Save ir visą perskaityti ištisai.
Bet mano knygos puslapiai taip išsisklaistę:
Jos galo ir pradžios neberandu patsai.

                                     Vytautas Mačernis

Po tokio ilgo laiko aš iškišau nosį į lauką. Sugebėjau perlipti per vidinius savo vėtymus ir mėtymus, ir išeiti pasivaikščioti palei Platelių ežero pakrantes, vietinius miškus. Keista, jog šias vietoves dabar turiu vadinti namais. Čia gražu ir gera, auga didžiuliai medžiai, kurių ošimo mėgstu pasiklausyti tarsi Bethoveno „Mėnesienos sonatos“, o gal Čaikovskio „Gulbių ežero“. Beržų šakelėse kartais matau grakščiai šokančias balerinas ir pati giliai širdyje trokštu vėl pakilti ir pradėti šokti.
Vis dėlto čia gyvenu ir negaliu sau leisti tik akimis permesti aplinkinių vietovių. Žinoma, toli gražu, kad aplinka primintų tavo aprašytus Edeno sodus, bet vis tiek minu takais, minėtais tavo laiškuose. Negaliu nieko sakyti, nes man pačiai dar toli iki Helenės. Keista, kad tais laikais karus sukeldavo moterys, o dabar – grobikiškas nužmogėjimas. Juk ką tik praūžęs pasaulinis karas kilo dėl vieno žemės lopinėlio. Juokinga ir ironiška, kai pagalvoji, jog dėl kelių sklypų žuvo virš penkiasdešimt milijonų žmonių. Moiros turbūt dieną naktį karpė gyvybės siūlus, pačios nebeteikdamos reikšmės turi tas žmogus gyventi ar ne. Jos taip lengvai išardė ir mūsų susipynusius likimus, tiesa?

Vaikštau po miškus, žvyrkelius, upokšnius, ežero pakrantėmis, tačiau vis dar negaliu perlipti per save ir nueiti iki miestelio. Mane apima siaubas vien pagalvojus. Stebiu pravažiuojančius okupantų sunkvežimius, motociklus: kareiviai moja, šypsosi, sveikinasi, o mano viduje užverda ir įsiveisia tikras pragaras, trūksta tik Hado priešakyje. Dieve, aš tave garbinau kaip Prometėjas ugnį, kaip krikščionys Saliamoną, bet tave taip lengvai atėmė. Rodos, vieną dieną esi, o kitą – jau tavęs nebėra.

Lyg vakar matau tave su uniforma stovintį priešais veidrodį. Kauno studentas, pavirtęs į jauną, dailiai nusiskutusį ir griežtai susišukavusį kareivėlį. Sakei, jei labai nesisektų, eitum kariauti, ir štai tavo noras buvo išpildytas. Vis dar turiu tavo laiškus, visur juos nešiojuosi, pirštais braukiu per raides tarsi akloji mokydamasi Brailio rašto. Su kokia meile tu aprašinėjai gimtuosius Platelius, ežerą, didžiulį namą, kuriame dabar glaudžiuosi pas tavo motiną. Man taip sunku rytą atsikėlus žiūrėti į jos liūdną, ne pagal laiką susenusį veidą. Apie tave iki pat šiol negalėjau užsiminti.
Ak, aš net nespėjau tau pranešti, kad atsikrausčiau į tavąjį Edeno sodą – gimtąjį Platelių miestelį, ir apsistojau pas tavo mamą. Teko bėgti iš Kauno, o kaime visada saugiau ir čia daugiau maisto atsargų. Net nepastebėjau, kaip Lietuvoje atsirado sovietai. Gaila, kad man nepranešei, jog pasitraukei į miškus.
Net neįsivaizduoji, kaip mane nustebino partizanų lavonai aikštės vidury. Dar labiau nustebino TAVO kūnas. Kiekvieną naktį sapnuoju tavo lavoną, su kruvina dėme ant žalsvos, miško brolių uniformos, išsiplėtusias iš baimės akis ir burnoje likusį neišgirstą šūksnį… O gal… Galbūt neištartą mano vardą. Kartais aš to tikiuosi.
Beje, karas pasiglemžė ir Vytuką. Taip, tą patį mūsų Vytuką, su kuriuo nuolat bardavotės dėl išsiskiriančių literatūrinių pažiūrų. Tomis karštomis vasaromis aš visada rasdavau tą Ariadnės siūlą, kurio judviem niekada nepavykdavo rasti. Prisimeni, kiek kikendavome, kai atvykdavome aplankyti mūsų mielojo draugo. Jo poezija mane užburdavo, o tu tik ir ieškodavai dingsčių prisikabinti, nes labai jam pavydėjai, iš akių mačiau. Taigi mūsų mažasis Vytukas mirė nuo skeveldros. Ir tai turbūt pati šlykščiausia, ironiškiausia ir beprasmiškiausia mirtis per visą karo ir literatūros istoriją. Kaip man gyventi toliau? Be perstojimo skaitau jo eilėraščius, vartau tavo laiškus, bet ramybės juose nerandu. O galbūt tenai nerandu nė vieno iš jųdviejų, nesugebu išgirsti jūsų juoko, matyti linksmų akių su vasariškomis ugnelėmis.

Einu į bažnyčią, tačiau mano kelionė į pažadėtąją žemę jau seniai pasibaigusi. Jaučiu pasišlykštėjimą viskam, niekur nematau prasmės ir dažnai mintyse įsivaizduoju judu prie šventųjų paveikslų. Ir tik tada aš išgirstu jūsų juoką, matau šypsenas ir kvailus, berniukiškus apsistumdymus.

Aš bėgu. Bėgu tolyn nuo visko, tačiau jųdviejų veidai nedingsta iš mano atminties ir aš klykiu, baidydama paukščius. Tada buku žvilgsniu spoksau į plasnojančius tolyn juodus padarus iš galingų ąžuolų viršūnių. Ir aš tik svajoju kaip nuo pečių nusimetu kančių kryžių ir pakylu kartu su paukščiais.
Bet ar galėsiu kada nors išskleisti rankas tarsi sparnus ir pakilti aukštyn. Čia mane laiko praeities šešėliai, nuodėmės ir nuobodi žmogiškoji lemtis. Tas tamsus likimo šešėlis pasiglemžė ir tave, ir Vytautą. Neseniai išleido pirmąjį jo eilėraščių rinkinį „Žmogaus apnuoginta širdis“ ir aš verkiu kiekvieną naktį.

Vytuką jie prisimins, tačiau kas prisimins tave, kai aš numirsiu? Ir po jųdviejų mirties mane aplankė nežemiškas suvokimas, kaip viskas laikina ir vis sukasi, sukasi, sukasi aplink mus. Juk po daugelio metų kris Santvarkos, Vertybės, Šešėliai, Altoriai, Šviesa. Viskam yra pradžia ir pabaiga, o tarpą tarp jų mes vadiname gyvenimu. Tas trumpas siūlas verčia mus mylėti, liūdėti, ištvirkauti, nusikalsti, atpirkti kaltes, gailėtis ir vėl mylėti, nes meilė yra aukščiausia tobulybės forma. Meilė poezijai, meilė moteriai, meilė namams.
O aš mylėjau jus abu. Mylėjau tyriausia ir gražiausia meile, kokią tik galėjo suvokti jauna bendrakursė mergaitė. Kartais naktį spoksau į veidrodį tuščiu veidu ir žiūru į tą nemalonią apvalią formą, kiek per didelę nosį, per pūstus skruostus. Kai buvau kartu su jumis, aš jaučiausi tokia graži ir reikalinga, o dabar aš – tik tuščias kūnas, kuris galbūt jau nebebus gražus, reikalingas, kažkam malonus, įdomus. Ar aš niekada nepakilsiu su paukščiais?

Aš mokausi vaikščioti iš naujo, pakilti ir atgulti be ašarų, nelydima nepakeliamo sielos skausmo. Ne kartą teko suklupti, ne kartą norėjosi pasiduoti, ne kartą norėjosi pabėgti ir išsigelbėti. Ir štai dabar be tavęs aš po truputį išmokau vaikščioti, po truputėlį pradėjau šypsotis. O galbūt dar yra vilties pakilti?

Galbūt po daugelio metų aš jau galėsiu skaityti Vytuko eilėraščius be ašarų, vartyti jo laiškus be isterijos priepuolio ir džiaugtis gyvenimu? Jei kiekvieną dieną sugebėsiu atsistoti… Galbūt po daugelio metų aš dar pakilsiu kartu su paukščiais… Galbūt po daugelio metų aš judu vėl pamatysiu ir apglėbsiu tvirčiau nei kada nors. Ir aš tyliai lauksiu to momento, nešdama gėlių ant jųdviejų kapų… Kartais tikiu, jog mes trise sklęsime dangumi kartu su pakilusiais paukščiais. Skaityti daugiau »

Kvietė suprasti kultūrinio kraštovaizdžio vertę

DSC-0143-VRugsėjo 15–17 dienomis visoje Lietuvoje vyko Europos paveldo dienos (EPD). Anot jau 24-ą kartą vykusio renginio organizatorių, tai – didžiausias kasmetinis kultūros paveldui populiarinti skirtas renginys šalyje. Šių metų tema – „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“. Gvildendami ją, Lietuvos miestai ir miesteliai kvietė visuomenę pažinti šalies kultūrinį kraštovaizdį, suprasti jo išskirtinumą bei vertę. Prie EPD renginių prisidėjo ir Plungės bei Rietavo krašto žmonės.

Skaityti daugiau »

„Džiaugiuosi, kad Sofija grįžta į Kulius“

21709-12025Rugsėjo 16–17 dienomis Kulių miestelyje šurmuliavo Sofijos festivalis, skirtas čia augusiai ir vėliau dažnai viešėdavusiai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei. Ji visuomenei daugiau žinoma kaip dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...