Palaidos mintys

Apie atsisveikinimą

BunkaNegražu išeiti neatsisveikinus.
Juolab kad viešnagei po kelių savaičių sukaktų vienuolika metų.
Bet visada būna pradžia, ateina ir pabaiga, kai reikia pasakyti „Viso gero“.
Daugiau kaip dešimtmetį kiekvieną penktadienį – apie pusšešto šimto sykių – kvaršinau galvas, prieš tai sukęs savąją palaidamintėms rasti.
Ne visada sekėsi.
Bet per tą laiką, regis, buvo viena kita, dėl kurių galima ir pasiginčyti 2270-imt spaudos ženklų. Tiek tilpo vienoje „Žemaičio“ skiltyje.
Kiekviena ideologija turi vertę užsienio valiuta.
Stonaičiai yra rojaus sodas, pasimetęs demokratijos džiunglėse.
Didžiausia demokratijos bėda, kad kvailys garsiau rėkia ir skeryčiojasi, o protingasis dažniausiai traukiasi per saugų atstumą. Kvailys, manydamas, kad jam suteikiama veikimo laisvė ir erdvė, keliasi į tokias aukštumas, kuriose jo smegenims pritrūksta deguonies. Jo stygius gimdo antrinį demokratijos efektą: karus, suirutes, badą.
Yra vietų, kuriose gali sakyti tai, ką galvoji. Yra tokių, kuriose reikia galvoti, ką sakyti.
Kuo dažnesnis ir tolesnis žvilgsnis į praeitį, tuo didesnėje migloje skendi ateitis.
Jeigu šuns balsas neina į dangų, jam reikia stoti į dvasinę mokyklą.
Šviesiausios mintys gimsta tamsoje.
Laikas slenka lėtai, bet metai bėga greitai.
Nelaimingi tie žmonės, kuriems nėra skaudėjęs dantis, nes nežino, koks malonumas, kai skausmas praeina.
Prašantieji ir reikalaujantieji gauna mažiau. Daugiau gauna duodantieji.
Mirti gali tik gimusieji. Jaunystėje, brandume, senatvėje, bet gimti jie turi. Kiti miršta negimę.
Sukurti pasaulį ir žmones Dievui nelabai pasisekė, užtat jau dabar regėti, kad pasaulio pabaiga suplanuota geriau.
Kuo mažiau eini atbulas, tuo toliau nukulniuoji į priekį.
Prieveiksmis niekada nebus veiksmu.
Kiekvienas žmogus yra svarbus. Svarbu, kad kiekvienas svarbus suvoktų, jog svarbus ne jis vienas.
Dar pakartosiu, ką sakiau ir už ką sulaukiau priekaištų.
Ant cigarečių pakelių išspausdinta „Kenkia sveikatai“. Moteriškės norėtų, kad ant vyrų būtų užrašyta „Gadina nervus“. Reikėtų ir žiniasklaidai kaip alkoholiui klijuoti etiketę „Vartoti protingai“.
Nes ji mus ne tik informuoja, bet ir formuoja.
Žiedeliai jau yra, dar bus ir kartūs vaisiai.
Duokdie, kad likčiau neteisus.
Iki.

Apie stiklinę

BunkaNuo seno girdėjom, kad iki pusės pripiltą stiklinę pesimistai vadina pusiau tuščia, o optimistai – pusiau pilna.
Iš kurios pusės bepažvelgtume į dabarties pasaulį, vis labiau vyrauja isteriška tampanti pusiau tuščios stiklinės vizija. Pradedant „The Economist“ žurnalu, pranašaujančiu, jog 2019-aisis atjos Antikristas, Karas, Badas ir Mirtis – keturi Apokalipsės raiteliai bei bus „labai juodi metai“ ir baigiant Rietavo bei Laisvės gatvių sankryža Plungėje.
Pastarajai žiniasklaida skiria tiek dėmesio, jog atrodo, kad raiteliai jau Varkaliuose ir tuoj tuoj bus čia. O dar pridėjus vėlgi eskaluojamus Babrungo gatvės ir stadiono atnaujinimus – regėti iš žirgų šnervių besiveržiantis, kaltuosius paskutinio teismo sprendimu galabijantis nuodingas garas.
Bet juk tas pats buvo kai remontavo kelią nuo Plungės iki Rietavo, Šiaulių–Palangos ir Tauragės–Mažeikių kelių sankryžą bei atkarpą nuo jos iki Pauošnių, Vaižganto gatvės ir pietinio Plungės aplinkkelio sankryžą.
Retas sakė, jog kiaušinienės neiškepsi nesudaužęs kiaušinio  – nepatyręs nepatogumo. Dauguma badė pirštais bei spausdintu žodžiu, virkavo apie savivaldybės koridoriuose kurpiamas juodas dienas tautai.
Kaltininkų dėl šiek tiek apdegusios kiaušinienės patogiausia ir lengviausia ieškot panosėje, o ne valstybės sukurtoj sistemoj. Ypač jeigu yra noro pridėti vietos politinio kvapo.
Artėja savivaldybių tarybų bei tiesioginiai merų rinkimai. Bet atsparumo priešrinkiminiams pareiškimams dar neturim. Ypač kandidatų į tarybą ir mero kėdę pažaduose.
Tuo tarpu žiniasklaidoje radau parašyta, kad mero rinkimuose „A. Beierle-Eigirdienė 2015 metais nuo A. Klišonio atsiliko ne tiek ir daug – tik 1 729 balsais“. Komentaras „ne tiek ir daug“ bei skaičius lyg ir pretenduoja į pusiau pilnos stiklinės įvaizdį, tačiau iš tikrųjų jis didesnis nei balsuoti atėjo rinkėjų didžiausiuose rajono miesteliuose Alsėdžiuose, Plateliuose, Kuliuose ir Žemaičių Kalvarijoje kartu sudėjus. Be to, pirmame rinkimų ture A.  Beierle-Eigirdienė nuo A. Klišonio atsiliko dvigubai, o antrame – 16 procentų. Tikrai ne „ne tiek ir daug“.
Skaičiai patogūs sukurti pusiau pilnos ar pusiau tuščios stiklinės įvaizdį. Ne be reikalo statistika vadinama viena iš melo rūšių.

Apie turėjimą

BunkaJau keletą mėnesių „Žemaičio“ laikraštis kviečia dalyvauti apklausoje ir pasakyti, ką palaikysite artėjančiuose mero rinkimuose. Žemaičiai nebūtų žemaičiai: kantriai tyli. Nes tik du šimtai keturiasdešimt penki tespragtelėję pele – itin menkas nuomonių pareiškimas.
Šimtas trisdešimt vienas sako dar laukiantys, kada prasidės rinkimų kampanija ir kas ką žadės, penkiasdešimt keturi ruošiasi balsuoti už tą patį kandidatą, trisdešimt penki prisipažino eisiantys kur tik nori, bet ne balsuoti, o dvidešimt penki žada apsispręsti paskutinę dieną.
Įtariu, kad nebalsavusieji po rinkimų bus aršiausieji naujojo mero plakėjai liežuviais. Nes smagu papostringauti. Ir smegenų nereikia sukt.
Balsuoti eisiu. Girdėjau, jog tai reikia daryti objektyviai, o ne pagal simpatijas ir antipatijas, partinę priklausomybę ar laisvę nuo jos.
Viskas aiškėja lyginant. Bet kai kurių buvusių merų ne tik darbai, bet ir atmintis apie juos išblėso.
Tiesa, prieš keletą metų kalbinau anuos laikus prisimenančius žmones, klausinėjau, kas, jų manymu, buvo geriausias rajono šeimininkas. Beveik visi kaip susitarę minėjo jau amžinatilsi Plungės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininką Antaną Vindašių.
Bet jo neprikelsi.
Po jo atėjo rajono valdytojų, o nuo 1995-ųjų – merų laikai. Porą metų juo buvo Antanas Lapukas, nuo 1997-ųjų – Aleksandras Lukas, po trejų metų atėjo Vytautas Jonutis, 2003-aisiais jį trumpam pakeitė Vigantas Danilavičius, 2004-aisiais vietoje jo meru tapo Algirdas Pečiulis. 2007-aisiais Plungės rajonui vadovauti pradėjo Elvyra Valerija Lapukienė, 2011-aisiais – Albinas Klimas.
Dabar jau beveik ketveri metai turime pirmą kartą tiesiogiai išrinktą Audrių Klišonį.
Va, ir yra objektyvumo užuomazga – palyginti visus iki šiol buvusiuosius.
Niekam neperšu savo nuomonės, bet buvusiųjų sąraše yra tokių, kurie merais geriau nebūtų buvę.
Bet tada juos rinkdavo politikai. Tad gal iš tikrųjų, kaip sako ekonomistas Rimantas Kuodis, ryškėja buvęs (esantis) jų kvailumas.
Ko gero jį, Alberto Einšteino pavadintą begaliniu, reikėtų prisimint balsuojant ir pabandyt neužlipti ant politikų grėblio.

Apie nemelavimą

BunkaSu Naujais metais!
Palinkėjimus sau susigalvokime patys. Nes tik pats žmogus žino, ko jam reikia. Todėl nėra prasmės meluoti bendromis frazėmis apie išmintį, perkėlimą į kitą klasę, sveikatą, pinigus, vaikų, anūkų ateitį.
Ir patys sau nemeluokime, kad šiais metais būsime protingesni, geresni, atlaidesni, gražesni nei per tą patį praėjusių metų laiką.
Jeigu vienas kitas pasikeisime į gerą, tai bus toks mažytis procentas, kad jo nė statistika nemato.
Dėl aplinkos poveikio tikimybė pasikeisti blogon pusėn yra didesnė. Bet tai žinodami ar bent nujausdami, galime keisti savo požiūrį, elgesį, bendravimo būdą.
Tačiau tam reikia motyvacijos. Arba Seimo priimto įstatymo apie kapitalistinį lenktyniavimą bendrabūvio sferoje ir gerųjų žmogaus savybių indeksavimą.
Kodėl toks įstatymas negali atsirasti, jeigu tautos išrinktieji svarsto įstatymais apriboti šuns amtelėjimų skaičių ir jo garsumą?
Nemeluokime sau girdamiesi šlovinga Lietuvos praeitimi ir vadindami tai patriotizmu.
Argi ne kvaila girtis tuo, prie ko ne tik visiškai niekuo nesi prisidėjęs, bet ir dažnai žaloji. Matyt, ne be reikalo Albertas Einšteinas sakė, jog „Patriotizmas – viena iš žmogaus kvailumo išraiškų“.
Gal tik reikėtų pridėti apie perdėtą, pinigais, o kartais net užsienio valiuta matuojamą patriotizmą.
Panašiai šnekėjo ir rašytojas Oskaras Vaildas, ir Nobelio literatūros premijos laureatas Bertranas Raselas, ir filosofas Samuelis Džonsonas, ir rašytojas Levas Tolstojus.
Būkime „biedni“, bet teisingi ir nemeluokime, jog „po rinkimų viskas pasikeis“. Padėtis pati nesikeičia, ją keičia žmonės.
Ir ne per rinkimus, o tarp jų.
Ir ne Seimo, Prezidentūros salėse, o už jų langų.
Ak, kaip springo Lietuvos žiniasklaida, rodydama Rusijos pasipriešinimą pensijų amžiaus ilginimui, pristatydama jį kaip žmonių pasipriešinimą blogiui.
Ech, kaip mes garsiau net necyptelėjome, kai tai buvo Lietuvoje.
Kol kas padėtį tarp rinkimų keisti bando bemaž vieni mokytojai.
Ir nesvarbu, teisūs jie ar ne. Svarbu, kad jie sako, jog žmonės Lietuvoje nėra į šviesų piemenų rytojų vedama avių banda. Kad kiekvienas žmogus yra svarbus.
Tik svarbu, kad kiekvienas svarbus suvoktų, jog svarbus ne jis vienas.
Nemeluokime, kad svarbių tik sau neturime.

Apie antragalį

BunkaKą žmogus besugalvotų padaryti, beveik viskas atsisuka blogu antru galu.
Dar tik stačias pradėjęs vaikščiot, jis suvokė, kad akmuo yra instrumentas moliuskams, riešutams traiškyti ir jais maitintis.
Beje, kai kurios beždžionės ir dabar taip daro, bet nė viena savo gentainiams akmeniu nedaužo galvų. Žmogus tvoja atsivėdėjęs ir dar patobulino akmenį iki branduolinio ginklo.
Prakutęs, sumanė pasidaryti cukraus. Mokslininkai rėkia, kad jis yra baltoji mirtis.
„Profesorius Stukas per šventes rekomenduoja valgyti viską, išskyrus vieną: rimtai sukritikavo silkę pataluose“, – skelbia interneto svetainė.
Pasirodo, jog silkė pataluose yra „tikriausiai iš sovietmečio atėjęs patiekalas“, o tai yra viena iš priežasčių, kodėl lietuviškam skrandžiui nepriimtinas.
Žmonija sumanė ne tik skaičiuoti laiką, bet ir jį kaitalioti pagal Saulę, Briuselį ir Laimą Andrikienę. Dabar baiminasi, kad valandos Vilniuje ir Maskvoje gali būti tos pačios. Regis, bus diskusija. O joje gali gimti siūlymas Seimui priimti nutarimą, jog Žemė Lietuvoje sukasi priešingon pusėn nei Maskvoje.
Kai žmogus dar šumerų laikais sugalvojo, kaip iš plytų statyti įmantrius namus, prasidėjo lenktynės, kas suręs aukštesnį. Taip atsirado Babilonas, dėl kurio žmonės neteko bendravimo vieni su kitais ta pačia kalba dovanos.
Žmones su vėjeliu vežioti sumanytos trikinkės tapo kulkosvaidžiais ginkluotomis tačankomis, vandens cisternos – tankais, svajonė pakilti į dangų transformavosi į bombonešius, tolimojo ir artimojo nuotolių, balistines raketas.
Įdomiausia tai, jog visko, kas atsisuka antru galu, reikia daug. Labai daug. Daugiau nei kaimynas turi. Didesnio akmens, daugiau silkės, įspūdingesnių namų, prašmatnesnių automobilių.
O tai – kelias į civilizacijos pražūtį, nes antro galo augimo sustabdyti neįmanoma net 2019 metais. Jeigu taip atsitiktų, atsirastų milijonai milijonų bedarbių išlaikytinių, pasaulinę krizę pranašaujančių socialinių neramumų.
Tad esame priversti gyventi pasiramsčiuodami antru lazdos galu.
Baisoka, tiesa.
Bet žmogus turi ir proto. Jis gali sumanyti išeitį iš, rodos, beviltiškos padėties.
Tad palinkėkime sau, kad kitais metais jis atsisuktų teisingu galu ir kaip Mozė žydus išvestų žmoniją iš antragalės dykumos.

Apie masalą

BunkaĖjo gatve žmogus, nugriuvo, guli, gyvybės žymių nerodo. Kažkuris praeivių paskambino bendruoju pagalbos telefonu, atlėkė greitoji, čia pat ėmė gaivint, paskui nulakino į ligoninę, ten gydytojai prijungė aparatų, suleido vaistų, ištraukė žmogų iš mirties nagų.
Kitam trenkė insultas. Vėl bendrasis pagalbos telefonas, vėl greitoji, ligoninės intensyvios terapijos skyrius, prie jo durų besibūriuojantys ir kiekvieną sutiktą gydytoją už skvernų tampantys palikimo laukiantys giminaičiai.
Rodės, jau viskas į gerąją pusę, jau giminaičių lūkesčiai pasidalinti turtą neišsipildys, bet – dar vienas insultas, kurio žmogus nebeatlaikė.
Dabar spėkite tris kartus, apie kurį iš dviejų įvykių parašys, parodys, kalbės žiniasklaida.
Absoliuti dauguma atspėjo: apie mirtį.
Kad žmogų išgelbėjo – menkas įvykis. O kad numirė ligoninėje – žiniasklaidai gardus kąsnelis. Juolab kad didelį rūpesti ne palikimu, o giminaičio gyvybe apsimestinai rodo artimieji ir noriai savo spragomis medicinos srityje dalijasi su visais, kas tik klausia.
Galų gale žiniasklaidos vartotojams laikas suvokti, kad ji parduoda ne žinias, o reklamos plotą bei laiką. Kitkas yra tik masalas įsijungti televizorių, radijo aparatą ar pirkti laikraštį bei žurnalą.
Jeigu masalas prėskas, bus mažai vartotojų, mažai reklamos, mažai ir pelno.
Bet nereikėtų kaltinti vien uždirbti norinčių žurnalistų. Kitose šalyse sukurta ir prieš beveik trisdešimt metų nukopijuota sistema verčia juos rodyti mirtį, o ne gerumą, nes mirtis, nelaimės, nusikaltimai, anot žiniasklaidininkų, visais laikais buvo ir tebėra paklausi prekė.
Gerumas tapo panašiu į dinozaurus. Tik jie išmirė dėl, kaip spėjama, gamtos kataklizmų, o gerumą žudome patys.
Gerai dar, kad gerumas bei žiniasklaidos noras uždirbti kartais sutampa. Tada ji, rodydama labdaros renginį ir rinkdama pinigėlių ligoniams, neigia pačios nuostatas net springdama tikindama, jog Lietuvoje labai daug gerų žmonių.
Bet kitą dieną pirmuose puslapiuose – vėl mirtys, nelaimės, nusikaltimai, politikų paklydimai. Žinių apie gerumą – lašas jūroje.
Galime virkauti tris dienas ir pokaitį, klausdami savęs, kokia užaugs nauja karta, nuo mažens murkdoma purve.
Koks masalas, toks ir laimikis.
Sveiki sulaukę šv. Kalėdų.

Apie laboratoriją

BunkaBiblijoje parašyta, kad Dievas sukūrė Žmogų pagal savo išvaizdą ir pavidalą.
Pafilosofuokim.
Vadinasi, Dievas yra toks pat kaip Žmogus. Ir kuriantis gėrį, ir darantis bjaurastis. O Dievo aplinka ir žudo, ir myli, ir pavydi, ir nori atimti iš kitų, kad turėtų kuo daugiau su to paties Dievo vardu lūpose.
Dievas ir jo aplinka ilgai kankinosi, norėdami sužinoti, kodėl negalima sukurti tvaraus Aukso amžiaus – laiko, kai žmonės gyveno be nuodėmės ir buvo nemirtingi. Vos tik jis atsiranda, dėl žmonių nuopuolio ateina sidabro, vario, geležies amžiai su savo ydomis.
Pagal šiandieninį suvokimą, norint ką nors išsiaiškinti, reikia sukurti laboratoriją, joje modeliuoti situacijas ir stebėti, kaip, kodėl jose vyksta veiksmas.
Tokia laboratorija gali būt ir Žemės planeta.
Daugelio pasaulio tautų legendose minimi iš dangaus ugninėse karietose nusileidžiantys dievai. Dabar liko tik spėliojimai apie ateivius.
Nieko nuostabaus, nes atsirado pasų kontrolė, šnipų paieška, biografijos tikrinimai –
valstybės saugumo elementai. Laborantams lieka dirbti – matuoti, tyrinėti, analizuoti paslapčia. Gal iš gailesčio, kad žmonės nesužinotų esantys laboratorinėmis žiurkėmis ir nesugadintų eksperimento.
Mažos mergaitės paprašė parašyti trumpą laišką Dievui.
„Dieve, – parašė ji, – tu sukūrei pasaulį, o žmonės – tave. Tik nežinia, kam geriau pasisekė.“
Vaiko lūpomis kalba tiesa? Gal ir šį kartą?
Taigi. Sukurti pasaulį ir žmones Dievui nelabai pasisekė. Užtat jau dabar matosi, kad pasaulio pabaiga suplanuota idealiai.
Nėra nė dienos, kad „laboratoriniai“ žmonės nekariautų, kad net pačioje mažiausioje, civilizuota save vadinančioje bendruomenėje nesirietų dėl teisės valdyti, tam rengdami perversmus ir taip vadinamus rinkimus, kad nenaikintų pastogę ir maistą duodančios aplinkos, kad nelenktyniautų, kas toliau nusvies patrankos sviedinį ar raketą su branduoliniu užtaisu.
Pranešimai iš viso pasaulio rodo, jog laboratorijos uždarymo darbai vis spartėja. Reikia tik vyriausiojo specialisto parašo po įsakymu, ir viskas baigsis.
Bet žmonės dar turi laiko suvokti, kad Dievas sukūrė juos netobulus ir patys įkurti laboratoriją klaidoms taisyti. Jeigu ne, bus kita laboratorija su kitokiais „laboratoriniais“ žmonėmis…

Apie nusišnekėjimus

BunkaMoteriškė pasakoja, jog ji labai džiaugiasi, kad nemėgsta prakeiktų pupų, nes jeigu jas mėgtų, reikėtų valgyti, o ji jų pakęsti negali.
Tai – ne nusišnekėjimas, o, atseit, moteriškos logikos pavyzdys. Štai toks pajuokavimas.
Draugo anūkas paklausė senelio:
– Tu pakalikas?
Tuo metu jie ėjo pro bažnyčią, vaikas norėjo sakyti „katalikas“, bet susipainiojo. Tikras nutikimas vėlgi tapo pajuokavimu.
Bet visai nejuokinga, kai nusišnekėjimai pilasi iš lūpų žmonių, kurie turėtų būti atidūs pasirinkdami žodžius.
Girdėjau dainą, kurioje „mūsų pirštai susipynė vienas kito plaukuose“.
Bandau įsivaizduoti tai, ką norėjo pasakyti autorius: jis įkišo vieną ranką į jos plaukus, kitą – į savo. Ji padarė tą patį. Ten pirštai ir susipynė.
Bet, logiškai svarstant, pirštai susipynė vienas kito plaukuose. Vadinasi jie – plaukuoti.
Atgrasokas vaizdelis.
Lietuvos pedagogė, politinė veikėja, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė mokytojų suvažiavime kolegas ragino savo darbą „padaryti kokybiškai ir gerai“.
Nesu kalbininkas, bet atrodo, jog kažkas vieną sykį nusišnekėjo sakydamas „kokybiškai ir gerai“, o kiti pasigavo ir kartoja nemąstydami. Nes „geras“ yra tai, kas padaryta gerai, o „kokybė“ gali būti gera, vidutinė ar prasta.
Kai vėlgi buvusios švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės padėjėja vietoje „ačiū“ parašė „ačių“, žiniasklaida tą „ų“ ant ministrės kabino ilgai ir springdama, nors beveik visi suprato, jog tai buvo tik gramatinė klaida. Bet labai patogi, nes proto daug klibinti nereikia.
Bet pati žiniasklaida rašo: „Dramatiškas WRC ralio finišas: lyderis S. Ogier kvėpavo K. Meeke dulkėmis“.
Kažkoks kanibalizmas. Sutrynė K. Meeke į dulkes ir sušniaukštė kaip uostomąjį tabaką. O juk galėjo parašyti, kad „kvėpavo K. Meeke sukeltomis dulkėmis“. Kitaip sakant, lyderis atsiliko, važiavo iš paskos.
Sakysit, nėra ko kabinėtis prie, regis, smulkmenų, visi esame nuodėmingi. Privačiuose pokalbiuose dar ne tokių dalykų pasakome, dar ne taip nusišnekame. Bet nuo smulkmenų prasideda rimti dalykai. Ypač jeigu jos pasiekia didelę auditoriją.
Ir dar žinant, kad pasaulyje kas 14 dienų miršta vienas kokios nors kalbos dialektas, nes jį nužudo nusišnekėjimai ir patogių svetimybių invazija.

Apie perdirbinius

BunkaKad kai kurie, o ypač meno žmonės suprastų, apie ką kalba, reikėtų sakyti ne „perdirbinys“, o „rymeikas“. Bet Valstybinė lietuvių kalbos komisija draudžia.
O draudžiamas vaisius – gardus.
Tad reikia spręsti, kaip gyventi: gardžiai ar teisingai nuobodžiai.
Galima pasinaudoti Alberto Einšteino mintimi, jog, norint prailginti gyvenimą, reikia atsisakyti gyvenimo malonumų.
Na, kad ir gerų, juoką, kuris ilgina gyvenimą, sukeliančių anekdotų.
Bet jie vien seni. Štai todėl ir tenka imtis perdirbinių.
Pas Saulių Skvernelį atlekia Jurgita Petrauskienė.
– Sauliau, nebežinau, ką daryti.
– Tai ir nedaryk.
– Žiūrėk: švietimui finansavimas menkas, bet mokytojai į mokyklas eina; atlyginimai menki – vis tiek eina; bandėm išjungti elektrą, vandenį, išprovokavome streikuoti, bet jie vis tiek darbo vietose sėdi.
– Matai, kaip nesidaro, – stebisi Skvernelis, skambina Abišalai, prašo patarimo.
– Abišala siūlo, – sako išjungęs telefoną, – apmokestinti įėjimą į mokyklas.
Tai buvo rusiško anekdoto perdirbinys.
Andrius Kubilius atvažiavo į Skuodą susitikti su rinkėjais. Tik spėjo pamatyti saulėtą miestą, užpuolė akmenligės skausmas.
Ligoninės priėmimo skyriuje paguldė jį veidu į sieną, nusmaukė kelnes. Sesutė leidžia vaistus ir susijaudinusi sako šalia stovinčiam gydytojui:
– Pirmą kartą matau Kubiliaus veidą iš taip arti.
Tai – irgi rusiško anekdoto perdirbinys.
Ramūnas Karbauskas užmigo letargo miegu. Pramiegojo iki 2022 metų. Atsibudęs pirmiausia skambina savo finansininkui pasiteirauti apie sąskaitą banke ir sužino, jog joje – du milijardai eurų.
Laimingas išjungia telefoną, bet jis iškart suskamba.
– Jūs kalbėjotės keturias minutes, už sujungimą nuo jūsų sąskaitos nurašoma milijardas devyni šimtai eurų.
Šitas – irgi rusiško perdirbinys.
Pas Ingridą Šimonytę ateina giminaitis ir verkdamas maldauja patarti, kaip gauti jam labai reikalingų pinigų.
Sulaukia pasiūlymo nusipirkti keturiasdešimt vieną loterijos bilietą.
Perka, laimi milijoną, bėga pas giminaitę pasidžiaugti ir teiraujasi, kaip ji sužinojo laimingą skaičių.
– Aukštoji matematika, – aiškina Šimonytė. – Buvai pas mane šeštadienį. Šeši kart
šeši – trisdešimt aštuoni, dar mudu du – štai tau ir keturiasdešimt vienas.
Klausykit, ar ne per daug rusiškų anekdotų?

Apie susikalbėjimą

BunkaKrekenavoje gimęs, Petrograde studijavęs, Vilniaus universiteto rusų kalbos katedros vedėju buvęs mokslų daktaras Vladimiras Kostelnickis studentus mokydavo, kad rusų kalboje yra tik trys lietuviški žodžiai – „мед“, „ковш“ ir „деготь“ („medus“, „kaušas“, „degutas“).
Kalbininkai sako, jog „medus“ kilęs iš indoeuropiečių „médhu“, panašiai saldus gėrimas, medus vadinamas senojoje bažnytinėje slavų, airių, aukštutinių vokiečių kalbose.
Vėlgi mokslininkai tvirtina, kad junginys „-auš“ rodo, jog „kaušas“ yra į slavų kalbą nukeliavęs baltiškas žodis, turintis ir senesnę reikšmę  – „kaukolė“. Be to, „kaušas“ slavų kalbose paplitęs tik rusų, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių teritorijose. Tose, kurios turėjo reikalų su lietuviais.
„Degutas“ kai kurių mokslininkų nuomone gali būti ir slaviškas, tačiau gali būt ir baltiškas dėl lietuviškai sakomo „degti“.
Bala žino, kodėl daugybė mokslo vyrų ir moterų suka galvas dėl tų kalbų. Koks skirtumas, kokius žodžius vartojame, svarbu, kad suprantame vienas kitą.
Na, nebent turime kuo didžiuotis, kai anglai sukūrė kompiuterinę programą ir sumodeliavo, jog jų „ten“ prieš tūkstantmečius jie sakė „dešimt“, „five“ – pėnki, „two“ – „do“.
Neretai mokslininkų išvados atrodo lyg laisvas minčių skrydis, kurio kryptį koreguoja daugybė veiksnių. Pradedant nuo priklausomybės kuriai nors tautai, baigiant politinėmis nuostatomis bei jos sūkuriais, vėtromis.
Jeigu taip iš tikrųjų, kodėl gi nepasamprotavus apie žemaičių ir lietuvių kalbų santykį. Juolab kad kalbininkas Juozas Pabrėža tikina, kad žemaičiai turi ne lietuvišką tarmę, o visus mokslininkų sukurtus kalbos požymius.
Ir dar žinant, kad lietuvių kalba turtinga sinonimais.
Gal jų prisidaugino todėl, kad, susiliejant žemaičių ir lietuvių kalboms, padvigubėjo žodžių tiems patiems daiktams, reiškiniams nusakyti.
Kad žodžiai „vyzdys“, „pavyzdys“ kilo iš žemaitiško „veizietė“, jau mažai kas ginčijasi. Bet negi jis vienas toks paklydėlis, išstūmęs lietuvišką žodį ir užėmęs jo vietą?
Taip nebūna.
Bet vėlgi: koks skirtumas, kokius žodžius tariame. Svarbu, kad susikalbėtume.
Nes dabar dažnai, net per dažnai sakome kitiems suprantamus žodžius, bet, nors pasiusk, nesusišnekame nei virtuvėse, nei Seimo rūmuose.

Apie gavėjus

BunkaĮprasta, kad vergas darytų, ką jam liepia, ir lauktų gauti tai, ką šeimininkas jam numeta. Prakutęs vergas vis dar laukia įsakymo veikti, bet jau išmoko reikalauti, ką jam turi duoti.
Aną kartą citavau, kaip Aušra Maldeikienė verge vadino Prezidentę, o šį kartą knieti tęsti vergystės temą, nes anądien kompanijoje priešais sėdėjusiai poniai užkliuvo Mo muziejus.
Ji garsiai pareiškė nežinanti, kas jo įkūrėjai, iš kur jie gavo pinigų kultūros įstaigos statybai. Apie tai, už kokius pinigus įsigyta kolekcija, nesiteiravo.
„Pati kalta, kad nežinai“, – kažkas tarstelėjo.
Kaip žibalo į ugnį pilstelėjo.
Ponia pareiškė, jog jos smalsumą privalėjo patenkinti žiniasklaida.
Va, taip ir būna, kai prakutęs, bet vis dėlto vergas jau moka reikalauti, bet be įsakymo nežino, ką jam veikti.
O juk lengva rasti, kad muziejų įkūrė Viktoras ir Danguolė Butkai, kad Viktoras Butkus – Lietuvos chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, vienas iš biotechnologijų kompanijos „Fermentas“ įkūrėjų, o kompanijos pardavimą už 260 milijonų JAV dolerių specialistai vadina vienu sėkmingiausiu Lietuvoje.
Ir dar pasidžiaugti reikia žmonėmis, milijonus leidžiančiais ne pilims, jachtoms, kaip perša blizgantys žurnalų viršeliai, o mums visiems. Vergams tiesinti – irgi.
Būtų ponia vienintelė tokia, galėtume dėmesio nekreipti. Bet kai bemaž pusę gyvenimo Rusijos didmiestyje praleidusi, o dabar gimtajame miestelyje Lietuvoje apsistojusi kita panašiai elgiasi, darosi kraupoka.
Pasiūlymą miestelyje gimusiam pasaulinio garso veikėjui, vienam iš Izraelio valstybės tėvų pastatyti atminimo ženklą ji vadina prašymu ir dėsto, jog ne miestelėnai turėtų domėtis savo istorija, o žydams reikėtų koncertą su dainom ir šokiais (ant nužudytųjų kaulų!?) surengti, kuo daugiau medžiagos atvežti į biblioteką, o tik po to „prašyti įamžinti nusipelniusį veikėją atminimo lentoje“.
Matyt, vergiškai mąstančiai galvai niekas neįsakė visus, miestelyje gimusius, vadinti savais, bet pešti naudos galvelė jau sugeba.
Sugebame, oi kaip sugebame reikalauti gauti. Bet kai reikia pasiimti, ir rankos per trumpos, ir su protu striuka.
Apie davimą verčiau nė kalbos nepradėti. Tai – homo sapiens vadinamo dvikojo žinduolių klasės primato evoliucijos tema.

Apie citatas

BunkaCitatomis nereikia aklai tikėti. Bet net jei turite kitokią nuomonę, jas reikia žinoti, kad galėtumėte savo nuomonę apginti.
„Kai iš šalies išvažiuoja mokslininkai, inžinieriai, gydytojai ir kiti intelektualaus protinio darbo atstovai, kai išvažiuoja tautos žiedas-inteligentija, tai po to tokioje šalyje valdovais tampa biznieriai, politikais tampa plebėjai ir gatviniai perėjūnai, o parlamento deputatais tampa turgaus spekuliantai, sportininkai ir artistai” (Hars Jensen (1904–1971), Švedijos socialdemokratų darbo partijos pirmininko politinis patarėjas. Iš 1932 metais padaryto pranešimo Rigsdago komitete apie migraciją ir demografinę politiką).
„Jei K. Marksas … gyventų šiandien, jis neabejotinai būtų vienas pagrindinių pretendentų Nobelio premijai už ekonomiką. Jo prognozės žymiai pranašesnės… ir labiau atitinka pinigų tikrovę nei prognozės Federalinio rezervo pirmininkų, JAV iždo sekretorių ir Nobelio premijos laureatų“ (buvęs JAV finansų ministrų patarėjas ekonominei politikai Ronaldo Reigano prezidentavimo metu P. K. Robertsas).
„Esame išmintinga tauta, galime didžiuotis savo protėviais, bet jaučiamės suglebę ir tokie beviltiški, prispausti. Lietuvoje labai įsigalėjęs vergo sindromas. O tereikia pakelti galvas ir pamatysime, kad mes viską galime. Žinoma, vienas žmogus nieko nepakeis. Jei žmogus ką nors bandys daryti vienas, visuomenė jį labai greitai suvalgys ir sunaikins. Jei mes tai darytume kartu, neieškodami garbės ar išskaičiavimų, jei vienintelis mūsų išskaičiavimas būtų Lietuva, tauta, vaikai, šeima, tie dideli idealai ir tie dideli tikslai mums leistų išskleist sparnus ir tikrai daug padarytume“ (pedagogė Vida Stankūnienė).
„Ponia Prezidente, mes suprantame, kad jūs buvote su Burokevičiumi per 1991 metų tragiškas sausio dienas. Tauta jums tai net atleido. Bet dabar jūs parodėte tikrą savo vergo sielą, nes tik vergas vykdo kitų komandas nemąstydamas ir tik vergas mąsto, kad tapęs šeimininku jau gali stumdyti kitus. Tada, burokevičių laikais, jūs buvote šeimininko įtakoje, o dabar manotės esanti šeimininkė, kuri gali stumdyti kitus ir jiems komanduoti. Savo širdyje ir galvoje vis dar esate vergė“ (Aušra Maldeikienė. Įrašas asmeniniame tinklaraštyje).

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...