Palaidos mintys

Apie išskirtinumą

BunkaReikėtų vėl rašyti žemaitiškai, bet kai tik taip padarau, net žemaičiai skundžiasi, jog sunku skaityti. Po to tvirtinti, kad žemaičių kalba nėra mirštanti, būtų šiek tiek tolėliau nuo tiesos nei nuo mokslo.
Mano močiutė Domicėlė, tebūnie jai dangaus karalystė, sakydavo: „Vadink mane nors pečium, vis tiek duonos nekepsi.“ Mintis aiški, bet kalbininkai prikibtų, jog tarti „pečius“ nedera, nes tai yra slavizmas.
Tačiau didžiausių sanskrito kalbos saugotojų kalašų kalboje „peč“ reiškia „karštis“. Ne nuodėmė manyti, kad jis įsitvirtino ir slavų, ir žemaičių kalbose, bet, matyt, suveikė nuolankumo didžiarusiškumui politinis mechanizmas, todėl pirmenybę atidavėme slavizmui.
Kiek tokių barbarizmais vadinamų žodžių dar yra – vargu ar kas skaičiavo. Užtat po kalbininko Juozo Pabrėžos monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ pristatymo, komentatoriai mano turį teisę sakyti, kad iš žemaičių kalbos išmetus svetimžodžius, mažai kas liktų.
O iš lietuvių kalbos išmetus žemaitiškus?
Garsus rusų keliautojas, mažai žinomų genčių pasaulyje tyrinėtojas ir nežinomų atradėjas Vitalijus Sundakovas sako, kad šiandien pateikiama istorija pilna melo, nesąmonių ir paprasčiausio kvailumo. Anot jo, taip yra todėl, kad mokslas, kurio priedermė tyrinėti nežinomą, atverti iki šiol nesuprastą tapo to, kas duoda pelno ir garbės aršiu saugotoju. Bet kokia netikėta idėja dažnai atmetama ne argumentais, o klausimais, iš kur idėjos autorius išdygo, kokius mokslus baigė, ką iki šiol nuveikė. Bene geriausias pavyzdys – Lietuvos mokslo autoriteto „nežinia iš kur atsiradusiu tipu“ apšauktas Nepriklausomybės akto originalą radęs Liudas Mažylis.
Nieko nuostabaus, kad ir J. Pabrėžos argumentai, jog žemaičiai turi ne tarmę, o kalbą, susilaukia ne pačių maloniausių atsiliepimų. Tiesa, kol kas tyli mokslininkai, bet internete komentatoriai duoda sau valią.
„Galit atsiskirti. Tik kiek dienų išgyventumėte? Ar tai valstiečių „profesionalumo“ viena iš siekiamybių?“– net iki atsiskyrimo kapstosi vienas.
Jam svarbu, ką jis pliauškia, bet negirdi J. Pabrėžos, sakančio, jog „Žemaitija yra ne kita valstybė, o vienas Lietuvos išskirtinumų. O kalbos apie norą atsiskirti nuo Lietuvos – paistalai ir nieko neverti kiršinimai“.

Apie įtampą

BunkaDidelė elektros įtampa trenkia. Menka – tik kutena. Vaikystėje vadinamąsias plokščias baterijas tikrindavome liežuviu: prikiši tarp kontaktų, jei dilgčioja, vadinasi, dar veikia.
Socialinę įtampą tikriname smegenimis. Jeigu per ausis jas pasiekia didėjantis nepasitenkinimo gausmas, regis, bus iškrova.
Taikinys dažniausiai būna politikai bei valdininkai, bet gali kliūti ir parduotuvių vitrinoms, automobiliams, grindiniams, iš kurių lupami proletariato ginklai.
„Už viską, ką daro krikščionis, jis atsako asmeniškai. Už viską, ką daro žydas, atsako visi žydai“, – rašė Ana Frank.
Regis, panašiai yra Plungėje su liberalais. Neregėti jų gretose šventųjų, bet negali būt, kad jose vien nusidėjėliai. Tuo tarpu X pasivadinęs ir, matyt, nepatenkintas valdininku komentatorius tiesiai drebia: „Ar jis tik ne liberalas? Jei taip, tai viską pasako.“
Apie pusė iš pusantro šimto apklausoje pareiškusiųjų nuomonę tikina, kad nepasitiki Plungėje veikiančiais liberalais. Tai jau skamba ne kaip nuomonė, o kaip išvada.
Bet pabandykime prisiminti, kada buvome patenkinti valdžia.
Nevarkim. To nebuvo.
Skirtumas tik tas, kad įtampa didėja. Valdininkai dar bando gelbėtis primindami nekaltumo prezumpciją, tačiau dauguma žmonių spjauna į ją.
Nes jų beveik trijų pastarųjų dešimtmečių patirtis sako, kad nekaltumo prezumpcija neretai būna tik figos lapelis nuogybei prisidengti ir laikui iki senaties termino pabaigos arba kol tauta nusidėjėlį pamirš, tempti.
Ar liberalai sukūrė tokią padėtį?
Ją kūrė visi politikai ir jų rinkėjai.
Tad, prisiimdami dalį kaltės sau, žvilgtelkim į rytojų. Nepamiršdami, kad mumyse teka ne karštas pietietiškas, o vangokas šiaurietiškas kraujas.
Jeigu tai, kas sakoma komentaruose ir virtuvėse pietų kraštuose, būtų tiesa, mitriai byrėtų „Neapolio vandenų“ ar „Madrido šilumos tinklų“ langai.
Plungiškiai net nevirpteli.
Tai ženklas, jog įtampa nuslops.
Vėl gyvensime kaip iki šiol, paburbuliuodami panosėse, eidami balsuoti rinkimuose už tuos, kuriuos po šimto dienų ar net greičiau keiksime. Ir lauksime progos pasidžiaugti, kada koks nors politikas ar valdininkas, kaip buvęs Savivaldybės administracijos direktorius Albertas Krauleidis, girtas prie vairo trinktels į galą priekyje sustojusiam automobiliui.

Apie audiovizualizaciją

BunkaNei aš tą žodį pavadinime sugalvojau, nei man jo reikia garso ir vaizdo mišrainei apibūdinti, bet jis yra. Nežinau, kaip jums, bet man jis skamba lyg medicininis terminas.
Tačiau pradėkim nuo to, kad nors vis dar nėra faktų apie Seimo nario Lino Balsio neblaivumą, tauta erzeliuoja, jog visiems viskas aišku, bet pirmajai, antrajai ir trečiajai valdžioms – ne.
Ketvirtoji balansuoja ant fakto ir nuomonės ribos.
Galėtų dar prisiminti ir seną anekdotą apie ligonį, ieškojusį ausų ir akių gydytojo. Jam aiškino, kad tokio nėra, nes tarp akių ir ausų didelis skirtumas, tačiau jis tikino, jog yra, nes šnekant girdi vienaip, bet darant mato kitaip. O garso ir vaizdo nesutapimas taip trenkia per smegenis, kad prieš akis ima šmėžuoti raudoni beprotnamio mūrai.
Vieni už jų sienų pakliūva tiesiai, greitai ir beveik neskausmingai, kiti dar bando skausmingai, bet sėkmingai spyriotis.
Yra net tokių, kurie atsiriboja nuo praeities patirčių, metasi megzti, tapyti, savanoriauti, arti, sėti, pjauti, kulti ir kepti savo duoną. Audiovizualizacija jų nebeveikia, jie ištiesia pečius, įsikerta akimis į dangaus mėlynę, šviežiai suartą vagą, ausimis gaudo plaukiančio debesėlio šnarėjimą ar grumsto virptelėjimą.
Gaila, bet jų – vienetai. Kitaip sakant, išimtis iš taisyklės.
Statistikos nėra, tačiau atrodo, kad dauguma ginklu pasirenka alkoholį. Tačiau audiovizualinis dvejinimasis smegenyse dėl to ne tik nepraeina, bet tampa aršesniu. Kol butelis pilnas, dar pusė bėdos, bet pagirių rytojus atneša didesnes kančias, į smegenis sėlinančias per akis ir ausis.
Vėlgi statistikos nėra, bet patirtis kužda, kad alkoholį daugiau renkasi vadinamieji intelektualai.
Australų rašytojas Roderikas Geitesas intelektualus vadino „pasaulietiškos visuomenės kunigais, kurių tikslas yra skleisti valdančio elito tiesas“.
Gal jas skleisti ne tik L. Balsiui, bet ir Egidijui Bičkauskui, Egidijui Vareikiui (au-ū, kiek jūsų dar ten?) sutrukdė nesubalansuota audiovizualizacija?
O gal buvo liūdna, kad, anot filosofo Leonido Donskio, „ …viešajam intelektualui šiandien darosi nebeįmanoma daryti įtakos ten, kur idėjomis seniai niekas nebetiki ir kur jos tėra širma, slepianti seniai įvykusias žodžių ir jų reikšmių skyrybas“.

Aplei 765

BunkaHumanėtarėniu muokslu daktars Jūzaps Pabrieža ši mienesi pristata knīnga aplei žemaitiu ruoda. Na tarmė, vo ruoda!
Ruoduos, bus lerma. Lig šiuol mums aiškėn, kad žemaitē ruodas nator, ī tiktā tarmie. Gal atsėrastė tuokiū muokslintiu ė anās apsėmetontiu, katrėi rokous, ka Jūzaps skalda Lietova kāp kataluona Ėspanėjė.
Tumet pri skaldītuoju rēkto pridrokavuotė vėsus, kas bėnt cėntu prisėdiejė spausdintė knīnga, kas onkstiau jau ī sakės, ka žemaitē ruoda tor.
Ėstuorėkė Janina Bucevičė rašė: „Jau 1394–1394 m. ir 1411–1412 m. didžiojo kunigaikščio Vytauto pavedimu žemaičiuose lankėsi ir krikščionybę skelbė premonstratiečių vienuolio Jeronimo Prahiškio vadovaujami misionieriai, tarp kurių buvo (turėjo būt) ir Lietuvoje gyvenusių vienuolių pranciškonų, gerai mokančių lietuvių, o gal ir žemaičių kalbą.“
Bet gal būtė, ka Jūzapa argumėntā bus tuokėij stėprė, ka prasėdies rimtas diskusėjės aplei žemaitiu ruoda ė ka rēk anōn padarītė da vėina valstībėnė Lietovuo.
Žėnuomā, bus rokoujontiu, ka tuos žemaitiu ruodas tėik balėka – maždaug pėnkėsdešimt kėluometru aplei Plungė – nier kuo so ana buovītėis.
Bet tuoks parokavėms vėsam pasauliou ruodīto, ka žemaitiu ruoda ī zorduojama. Lietovuos ivaizdiou tas smarkē trėnktu par pakinklius.
Vo jēgo pripažintomem, ka žemaitē tor na tarmė, vo ruoda, par vėina nakti pasaulė statistikuo Lietova pasėdarīto jouba ėšsėlavėnosi: žemaitē anketuos galieto drokavuotė, ka anėi muok na vėina, vo dvė ruodas. Vo jēgo atsėmėn rusėškā ė jau muok anglėškā – vėsas ketorės.
Bet ėr tuokės mėslės gal būtė sovuožuotas kāp Lietovuos skaldīms.
No, ka jau „skalduom“, pasėveiziekem i 1659 metās padėrbinta La SAMOGITIE DUCHE en LITUANIE žemielapi, prisėminkem ė dabartėnės Lietovuos miestus.
Seniausē pamėnavuotė ī Ariuogala, Gargždā, Jurbarks, Klaipieda, Kretinga, Palonga, Raseinē, Rėitavs, Skouds, Šiaulē, Vėikšnē. Šimet Klaipiedā suējė 765 metā, kėtims tėik bus 2018-ās.
Vėsė anėi ī Žemaitėjuo. Ė skaitlius 765 gražus.
Gal žemielapis natėkrus, bet uns ī. Pagal anōn išēn, ka Žemaitėjuo priš 765 metus miestu jau bova, vo Lietovuo – ne.
A tas reišk, ka Žemaitėjė civilizacėjės kelie bova žingsniu prīšakie?
No, ė kas, jēgo bova?
Gīvenam šindėina.
Bet nareikieto zorduotė, kas bōva.

Apie juodulius

BunkaNieko nepadarysi, tokia jau žmogaus prigimtis. Prisiminti, kas gera, o kas bloga – lai išblėsta.
Dabartiniams senukams tarybiniai laikai buvo geresni nei dabartiniai, nes tada jie buvo jauni, lakstė į šokius, pasimatymus, nepriteklius priėmė kaip neišvengiamybę. Dabar juos gimdo piniginės, kampe stovinti lazda bei ant spintelės prie lovos stiklinėje nakčiai pamerkiami dantų protezai.
Kokia čia romantika. Va, anksčiau tai būdavo…
Istorikas ir publicistas Gediminas Kulikauskas primena, kaip būdavo. Net nepatriotiškai neigdamas mitą, jog lietuviai tik tarybiniais laikais įprato degtinę sriaubt taip, kad šiandien prireikė net „veryginio“ apynasrio.
Knygoje „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ G. Kulikauskas romantikos figos lapelį plėšia net nuo merginų, kurios girtos „žirglioja po turgų, iš paskutiniųjų mėgindamos nesuklupti, bet „vis tiek kipšas koją pakiša, nes gatvės kreivos, o galvoje devyni avinai bilda“. „Ką ten moterys, jei Plungės pirmadieniniuose turguose, vadintuose kirvelninkais, kas žingsnis atsitrenkdavai į pusgirtį paauglį: „Net pusvaikiai ir piemenys, ir tie daugiau ar mažiau gėrė, rūkė, stumdėsi, niekus tauškėjo.“
Rietavo turguje vagiant pagauta jau septynis kartus teista 72-ejų metų Kotryna Gedgaudaitė „graužėsi įkliuvusi, nes vogusi girta“.
O to meto policija irgi piktinosi, kad „tokie įsigėrę piliečiai – arklių valdytojai, važiuodavo keliais, jokios susisiekimo disciplinos nesilaiko“.
G. Kulikauskas primena, kad buvo net bandymų mažinti turgadienių, trumpinti jų laiką bei rengti juos vienu metu visoje Lietuvoje. Taip bandyta išsklaidyti į turgus susirenkančius girtuoklius, kišenvagius, sukčius, elgetas ir visokio plauko perėjūnus. To rimtai ėmėsi kauniečiai, bet kai valdyboje reikėjo balsuoti, miesto galvos staiga susiprotėjo, kad į iždą neatplaukę „arielkiniai“ pinigai bus rimtas nuostolis biudžetui, todėl tokią mintį pametė.
Taigi. Jokios dabar dūsavimais virtusios romantikos apie rūtų darželius, tyrais balsais dainuojamas dainas, nerakinamas duris, dorą, skaistų gyvenimo būdą.
Bet juk tos dorybės buvo ir niekur nedingo. Ko gero, ir ano laiko žiniasklaida dėmesį traukė juoduliais. Tad ko stebėtis, kad šiandieninė tai paveldėjo.

Apie medžioklę

BunkaRusiškame filme „Vorošilovo šaulys“ vieno iš trijų merginą išžaginusių „auksinių“ vaikinų tėvas, milicijos pulkininkas po dviejų prievartautojų suluošinimo, savo sūnui sako: „Šaudo jus, kasatikus, kažkas.“
„Kasatik“ rusų kalboje reiškia malonus, o „kosatka“ – banginis žudikas.
Gal filmo scenarijaus autorius tyčia sugalvojo tokią dviprasmybę?
Filmą prisiminiau dėl Liberalų sąjūdžio skandalo. Rodos, lyg kažkas malonus ar banginis žudikas lėtai, bet užtikrintai medžioja Lietuvos politines partijas ir visiems prikišamai rodo, jog yra už ką.
Jo nukraujavusiais trofėjais tapo Rolando Pakso „Tvarka ir teisingumas“, Viktoro Uspaskicho Darbo partija, Artūro Zuoko Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai), išsilakstančių vadų Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, dabar jau Gintauto Palucko Lietuvos socialdemokratų partija.
Daug kitų tyliai sėdi paseimio krūmuose. Gal kad medžiotojas nepastebėtų?
Pastarųjų neužkliūnant, iš prieš dvejus metus buvusių 38-ių partijų nemedžiotos lieka Valdemaro Tomaševskio Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Landsbergių Tėvynės sąjunga – krikščionys demokratai. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, regis, dar nenusipenėjo ir medžioklei netinka.
Tad iš septynių tinkamų medžioti, penkios jau gavo po kulką.
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis – dvi. Viena kliudė Eligijų Masiulį, kita – visus likusius liberalus.
Regis, kažkas malonus ar banginis žudikas šaudo patvirtindamas politologės Rimos Urbonaitės politinių partijų pakasynų idėją.
Dar R. Urbonaitė viešai sako: „Patys suprantam, negalima patikėti, kad daro vienas žmogus (E. Masiulis) ir niekas apie tai nieko nesuvokia…
Va, tas ir yra, kad visi taip daro ir visiems tai tapo norma, nors iš principo negali ir neturi būti norma. Mūsų teisėsaugai uždavinys būti budriems, o mes turėtume būti nepakantūs visam tam, bausti ne tik Liberalų sąjūdį kaip rinkėjai, bet ir kitas partijas.“
Na, apie teisėsaugą tikriausiai reiktų sakyti, jog ji yra ant medžiotojo rankos sėdintis sakalas. Duok jam valią, visiems bausmės nusipelniusiesiems ausis nukapotų.
Medžiotojas gamtoje – ginkluotas šautuvu ar dantimis – yra plėšrūnas. Kai nebelieka ką medžioti, jis gaišta.
Nebent ims ieškoti kitų aukų.
Tavęs ar manęs?

Apie medį

BunkaSpalis – medžių sodinimo mėnuo. Šiemet – ramus. Nebegirdėti vajų apie Europos Sąjungos, Lietuvos  tūkstantmečio, net artėjančio valstybės šimtmečio parkus. Ar jau visas progas „apsodinom“, ar nusibodo jų ieškoti?
Tačiau medžius sodinti reikia. Tai – šventas darbas. Vienas iš trijų, be kurių vyras netampa vyru.
Juolab kad taip darė mūsų protėviai, palikdami žinią apie žmones, įvykius.
Spėjama, kad Montrimų ąžuolą kažkada buvusiame Bliūdalių kaime šalia Medingėnų sodino pats Vytautas Didysis. Tokią mintį pakiša medžio amžius, Vytauto apsilankymo Varniuose, nuo kurių iki Bliūdalių vos dvidešimt kilometrų, data. Dar Aleksandras Montrimas mena, kad prie ąžuolo gulėjo akmuo su iškaltu jame užrašu, jog medį sodino Vytautas Didysis. Be to, 1792 metais kitame akmenyje iškaltas tekstas byloja, jog čia gyveno Vytauto artimo bendražygio Mingailos palikuoniai.
Istorikai, paveldosaugininkai jau dešimt metų neskuba atidžiau patyrinėti ir nutarti, ar galėjo Vytautas lankytis Bliūdaliuose. Tuo tarpu bent paviešintas spėjimas, jog taip galėjo būti, ir ąžuolui, ir Medingėnams – tik į naudą. Žemaitijos istorijos sklaidai – taip pat.
1930-aisiais – minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį, vėlgi buvo vajus sodinti ąžuolus. Telšių miškų urėdijos internetinė svetainė primena A. Požėlos žinutę „Mūsų giriose“, jog „Plungėje buvo pasodintas Vytauto Didžiojo ąžuolas. Sodinimo metu dalyvavo visos organizacijos ir moksleiviai. Miškininkų sąjungos nariai, būdami taip pat ir Lietuvai pagražinti draugijos nariais, išrinko netoli urėdijos aikštelę, kurioj pasodino Vytauto Didžiojo ąžuolą.“
Svetainėje yra ir plungiškio miškininko Juozo Šimkaus prisiminimas: „Tuo metu Plungės miškų urėdija buvo Birutės gatvėje, prie Senųjų kapinių, Pabrėžos name. Ąžuolas neišliko, nes toje vietoje buvo pastatytas Dirbtinių odų gamyklos vaikų darželis.“
Matyt, J. Šimkus klysta. Nes nuotraukoje aiškiai matosi parko tvora ir stulpeliai bei dešinėje nuo dabartinės vaikų bibliotekos buvusio medinio pastato dalis. Jame, kaip teigia 1929 metais sudarytas Plungės nekilnojamo turto sąrašas, buvo Plungės urėdija.
Bet ąžuolas iš tikrųjų neišliko. Gal ir todėl, kad jį sodino kitose senose nuotraukose regimų didelių medžių paunksmėje.

Apie dingusiuosius

BunkaPlungiškis verslininkas, dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Algirdas Anglickas apie tuštėjančias gatves ir žmonių santykius sakydavo: „Lyg sekmadienį po pietų…“
Tai toks laikas, kai žmonės sėdi namuose arba svečiuose, už langų pravažiuoja vienas kitas automobilis, prakaukši vieniši žingsniai.
Žiūrėk, jie nutyla kur nors Europoje arba už Atlanto, o kartu dingsta ir žmogus. Plungėje ir visoje Lietuvoje pasidaro dar labiau sekmadienis po pietų…
Algirdas irgi prie tų dingusiųjų. Bet nors garsas apie jį sklinda. Rengia jis savo kūrinių parodas Niujorke, internetas apie tai skelbia (žiūrėk https://www.saatchiart.com/account/profile/312185), o mes galime padūsaut, jog Plungė galėjo turėti dar vieną menininką.
Galėjo turėti ir dar vieną sportininką – Algirdo sūnų Julių, su Lietuvos vėliava ir Plungės vardu (žiūrėk http://www.sherdog.com/fighter/Julius-Anglickas-217105) aršiai kopiantį JAV kovų be taisyklių lygos laipteliais.
Tokių iš Lietuvos dingusiųjų jau beveik milijonas. O gal ir daugiau kaip milijonas. Politikai, kartais pašūkaudami apie demografinę tragediją, darbais bando tikinti, kad tragedijos dar nėra. Bala žino, ar jie iš tikrųjų taip mano, ar proto bei galios neturi ką nors pakeisti, ar tingi.
Jie net nepaiso žemaitiškos patarlės „Jēgo naapsėdėrbi darba valonduom, pardouk žemė ė ēk obagās.“ Neapsidirba, bet ir elgetauti neina.
Dingusiųjų jau tiek, kad vėl atsirado dirbti kviečiančių skelbimų. Prie Platelių ežero šią vasarą duris atidariusio prabangaus „Sala Resort“ viešbučio direktorė Diana Adomaitienė sako su žiburiu ieškanti vadybininko, padavėjų, bet neranda.
Gali būt, kad vieną iš žmonių dingimo priežasčių nusako KAIDZEN – japoniška tinginystės nugalėjimo metodika, tikinanti, jog mes norime nuveikti per daug ir per greitai. Kitaip sakant, norime turėti daug ir tuojau pat.
Tuo tarpu ta pati metodika moko, jog nauji įpročiai turi būti apmąstymų ir gyvenimo patirties rezultatas.
Iš kur bus rezultatas, jeigu dingęs jaunimas neturi gyvenimo patirties, o apmąstymus keičia emocija turėti daug ir nedelsiant.
O Plungėje vis labiau sekmadienis po pietų.
Bet vieną jų atsibudę galime išgirsti, jog diena vadinasi xīngqítiān, voskresenje, sunday ar kitaip.

Apie subingalvystę

BunkaPolitikai yra subingalviai. Pastarasis daiktavardis naudojamas žemaičių tautosakoje, o iš jos, kaip ir iš dainos, žodžio neišmesi.
Nieko nuostabaus, nes politikai ateina iš visuomenės, kuri niekais verčia istorikų tvirtinimą, jog jų mokslas skirtas mokytis iš praeities klaidų ir jų nekartoti.
Visuomenė, pasirodo, yra nemokytina, o žemaitiškai sakant – subingalvė.
Pastarieji įvykiai Ispanijoje tik patvirtina tokią nuomonę. Ispanija ir Katalonija vargu ar kada nors beturės draugiškus santykius. Nesantaikos žiežirbos lakios po visą kraštą ir bet kuriuo metu iš jų gali kilti didelis gaisras.
Jo kaltininkai bus tie, kurie davė įsakymą guminėmis kulkomis, brutalia jėga malšinti katalonų norą pareikšti nuomonę apie atsiskyrimą nuo Ispanijos.
Jeigu politikai pasidomėtų Žemaitijos istorija, jie išgirstų ir vyskupo Kęstučio Kėvalo žodžius, jog „Prieš 600 metų Žemaičių pateiktas prašymas Bažnyčios visuotiname susirinkime Konstance aiškiai paliudijo apie laisvą tautų apsisprendimo teisę… Žemaičių krašto atstovai prisidėjo prie vakarietiškų vertybių stiprinimo Europoje“.
Konstance buvo įtvirtinta ne valstybių, o tautų apsisprendimo teisė. Kol kas regėti, kad tai yra tik figos lapelis.
Beje, neprotingai pasielgė ir pats visuotinis bažnyčios susirinkimas: Konstance 1415 metais bažnyčia erezija apkaltino, pasmerkė ir ant laužo sudegino katalikų dvasininkiją kritikavusį, už prabangą smerkusį, reformos reikalavusį Janą Husą ir taip pagimdė ištisą husitų judėjimą.
Beveik prieš dešimt metų Lietuvoje irgi buvo kilęs bruzdesys, kai žemaičiai prašė leisti jiems oficialiai vadintis žemaičiais. Bylą nagrinėjo net teismai, kai kas ją vadino ir politine.
Nors aistros aprimo, bet po to kilusi žemaitiško judėjimo banga byloja, jog nepasitenkinimo dagtis tebesmilksta ir nežinia kokie vėjai – iš rytų ar vietiniai – gali įpūst liepsną.
Juk ir dabar atsiranda komentarų, kad Europai silpninti nesantaika Ispanijoje suinteresuoti užjūrio vėjai.
Neduokdie, jeigu panašus scenarijus pasikartotų Lietuvoje, kalti liktų žemaičiai, o ne tie subingalviai, kurie neklausė politologo Gedimino Kulikausko. „Žemaičių judėjimas grėsmės Lietuvai nekelia, ir neturėtų būti draudžiama vadintis žemaičiais“, – sakė jis.

Apie apsiaustį

BunkaGyvename kaimynų apsiausti. Tyko jie už tvoros, valstybės sienos, kitoje laiptinėje, aukščiau.
Pozicija apsiausta opozicijos, tik ir laukiančios progos valdančiuosius apdrabstyti mėšlais ar net čiulpti jų kraujo.
Plungė apsiausta remontuojamų gatvių ir išraustų kelių. Jei kaimynai iš rytų, šiaurės, pietų ar vakarų turi minčių užimti Oginskio parką ar net visą miestą, jiems teks laukti geresnių laikų. Gal net iki kitų savivaldybių tarybų rinkimų. Nes dabar įstrigtų kamščiuose ar prie užvertos geležinkelio pervažos ilgam. Per tą laiką į taures išpilstytas pergalės šampanas išsivadėtų.
Apsisiautėm ir patys niurzgėjimais. Na, negerai, kad gatvės išmaltos. Tačiau nesudaužęs kiaušinio, kiaušinienės neiškepsi.
Kad lėtai, kitas reikalas. Bet juk „Plungės Jonio“ savininkas paaiškino tvarką, pagal kurią darbų pertraukas skelbia ne statybininkai, o Vilniuje sėdintys valdininkai. Jiems, anot aštrialiežuvių, Lietuva baigiasi Grigiškėse. Žemaitija yra lyg kolonija, į kurią žinia eina mažiausiai savaitę.
Kaip balta drobule apsisiautėm ir sistema, kurios bėdos krenta ant ją iškovojusiųjų galvų.
Jau aišku, kad nebeliks Rietavo miškų urėdijos. Regis, dėl tos reformos kentės miškai, bet pirmiausia liūdna rietaviškiams, neteksiantiems vienos iš stambiausių įmonių savivaldybėje. O tai reiškia didesnę socialinę atskirtį, didesnį nedarbą, didesnę emigraciją, mažesnes pajamas į savivaldybės biudžetą.
Lygiai priešingai nei apie regionų politiką skalambija valdininkija.
Drįstu manyt, kad urėdija naikinama ne dėl ekonominių rodiklių, o dėl to, kad sistema miškų valdymą leido apsiaust tokiems dalykams, dėl kurių įtarimai pareikšti nušalintam naujajam urėdijos vadovui. Bet sistema vis dar vaidina nekaltą mergelę ir dėl vieno savo atstovo pjauna išlakią savivaldybės medžio šaką.
Jeigu rajone rinkti Seimo nariai, savivaldybė neišgelbės, toks pat likimas gali laukti ir Žemaitijos nacionalinio parko, kurio karūna aplinkos ministro pastangomis gali iškeliaut į lyg iš po apsiausties atsibudusius Varnius.
Tuo tarpu pikti liežuviai plaka, kad tokiam sprendimui gali daryti įtaką asmeniniai aukšto rango valdininkų santykiai, teigimas, jog Plateliai – ne istorinė Žemaitija.
Gal ir ne ta pirmoji iš lovos iškelta koja.

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...