Palaidos mintys

Apie medį

BunkaSpalis – medžių sodinimo mėnuo. Šiemet – ramus. Nebegirdėti vajų apie Europos Sąjungos, Lietuvos  tūkstantmečio, net artėjančio valstybės šimtmečio parkus. Ar jau visas progas „apsodinom“, ar nusibodo jų ieškoti?
Tačiau medžius sodinti reikia. Tai – šventas darbas. Vienas iš trijų, be kurių vyras netampa vyru.
Juolab kad taip darė mūsų protėviai, palikdami žinią apie žmones, įvykius.
Spėjama, kad Montrimų ąžuolą kažkada buvusiame Bliūdalių kaime šalia Medingėnų sodino pats Vytautas Didysis. Tokią mintį pakiša medžio amžius, Vytauto apsilankymo Varniuose, nuo kurių iki Bliūdalių vos dvidešimt kilometrų, data. Dar Aleksandras Montrimas mena, kad prie ąžuolo gulėjo akmuo su iškaltu jame užrašu, jog medį sodino Vytautas Didysis. Be to, 1792 metais kitame akmenyje iškaltas tekstas byloja, jog čia gyveno Vytauto artimo bendražygio Mingailos palikuoniai.
Istorikai, paveldosaugininkai jau dešimt metų neskuba atidžiau patyrinėti ir nutarti, ar galėjo Vytautas lankytis Bliūdaliuose. Tuo tarpu bent paviešintas spėjimas, jog taip galėjo būti, ir ąžuolui, ir Medingėnams – tik į naudą. Žemaitijos istorijos sklaidai – taip pat.
1930-aisiais – minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktį, vėlgi buvo vajus sodinti ąžuolus. Telšių miškų urėdijos internetinė svetainė primena A. Požėlos žinutę „Mūsų giriose“, jog „Plungėje buvo pasodintas Vytauto Didžiojo ąžuolas. Sodinimo metu dalyvavo visos organizacijos ir moksleiviai. Miškininkų sąjungos nariai, būdami taip pat ir Lietuvai pagražinti draugijos nariais, išrinko netoli urėdijos aikštelę, kurioj pasodino Vytauto Didžiojo ąžuolą.“
Svetainėje yra ir plungiškio miškininko Juozo Šimkaus prisiminimas: „Tuo metu Plungės miškų urėdija buvo Birutės gatvėje, prie Senųjų kapinių, Pabrėžos name. Ąžuolas neišliko, nes toje vietoje buvo pastatytas Dirbtinių odų gamyklos vaikų darželis.“
Matyt, J. Šimkus klysta. Nes nuotraukoje aiškiai matosi parko tvora ir stulpeliai bei dešinėje nuo dabartinės vaikų bibliotekos buvusio medinio pastato dalis. Jame, kaip teigia 1929 metais sudarytas Plungės nekilnojamo turto sąrašas, buvo Plungės urėdija.
Bet ąžuolas iš tikrųjų neišliko. Gal ir todėl, kad jį sodino kitose senose nuotraukose regimų didelių medžių paunksmėje.

Apie dingusiuosius

BunkaPlungiškis verslininkas, dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis Algirdas Anglickas apie tuštėjančias gatves ir žmonių santykius sakydavo: „Lyg sekmadienį po pietų…“
Tai toks laikas, kai žmonės sėdi namuose arba svečiuose, už langų pravažiuoja vienas kitas automobilis, prakaukši vieniši žingsniai.
Žiūrėk, jie nutyla kur nors Europoje arba už Atlanto, o kartu dingsta ir žmogus. Plungėje ir visoje Lietuvoje pasidaro dar labiau sekmadienis po pietų…
Algirdas irgi prie tų dingusiųjų. Bet nors garsas apie jį sklinda. Rengia jis savo kūrinių parodas Niujorke, internetas apie tai skelbia (žiūrėk https://www.saatchiart.com/account/profile/312185), o mes galime padūsaut, jog Plungė galėjo turėti dar vieną menininką.
Galėjo turėti ir dar vieną sportininką – Algirdo sūnų Julių, su Lietuvos vėliava ir Plungės vardu (žiūrėk http://www.sherdog.com/fighter/Julius-Anglickas-217105) aršiai kopiantį JAV kovų be taisyklių lygos laipteliais.
Tokių iš Lietuvos dingusiųjų jau beveik milijonas. O gal ir daugiau kaip milijonas. Politikai, kartais pašūkaudami apie demografinę tragediją, darbais bando tikinti, kad tragedijos dar nėra. Bala žino, ar jie iš tikrųjų taip mano, ar proto bei galios neturi ką nors pakeisti, ar tingi.
Jie net nepaiso žemaitiškos patarlės „Jēgo naapsėdėrbi darba valonduom, pardouk žemė ė ēk obagās.“ Neapsidirba, bet ir elgetauti neina.
Dingusiųjų jau tiek, kad vėl atsirado dirbti kviečiančių skelbimų. Prie Platelių ežero šią vasarą duris atidariusio prabangaus „Sala Resort“ viešbučio direktorė Diana Adomaitienė sako su žiburiu ieškanti vadybininko, padavėjų, bet neranda.
Gali būt, kad vieną iš žmonių dingimo priežasčių nusako KAIDZEN – japoniška tinginystės nugalėjimo metodika, tikinanti, jog mes norime nuveikti per daug ir per greitai. Kitaip sakant, norime turėti daug ir tuojau pat.
Tuo tarpu ta pati metodika moko, jog nauji įpročiai turi būti apmąstymų ir gyvenimo patirties rezultatas.
Iš kur bus rezultatas, jeigu dingęs jaunimas neturi gyvenimo patirties, o apmąstymus keičia emocija turėti daug ir nedelsiant.
O Plungėje vis labiau sekmadienis po pietų.
Bet vieną jų atsibudę galime išgirsti, jog diena vadinasi xīngqítiān, voskresenje, sunday ar kitaip.

Apie subingalvystę

BunkaPolitikai yra subingalviai. Pastarasis daiktavardis naudojamas žemaičių tautosakoje, o iš jos, kaip ir iš dainos, žodžio neišmesi.
Nieko nuostabaus, nes politikai ateina iš visuomenės, kuri niekais verčia istorikų tvirtinimą, jog jų mokslas skirtas mokytis iš praeities klaidų ir jų nekartoti.
Visuomenė, pasirodo, yra nemokytina, o žemaitiškai sakant – subingalvė.
Pastarieji įvykiai Ispanijoje tik patvirtina tokią nuomonę. Ispanija ir Katalonija vargu ar kada nors beturės draugiškus santykius. Nesantaikos žiežirbos lakios po visą kraštą ir bet kuriuo metu iš jų gali kilti didelis gaisras.
Jo kaltininkai bus tie, kurie davė įsakymą guminėmis kulkomis, brutalia jėga malšinti katalonų norą pareikšti nuomonę apie atsiskyrimą nuo Ispanijos.
Jeigu politikai pasidomėtų Žemaitijos istorija, jie išgirstų ir vyskupo Kęstučio Kėvalo žodžius, jog „Prieš 600 metų Žemaičių pateiktas prašymas Bažnyčios visuotiname susirinkime Konstance aiškiai paliudijo apie laisvą tautų apsisprendimo teisę… Žemaičių krašto atstovai prisidėjo prie vakarietiškų vertybių stiprinimo Europoje“.
Konstance buvo įtvirtinta ne valstybių, o tautų apsisprendimo teisė. Kol kas regėti, kad tai yra tik figos lapelis.
Beje, neprotingai pasielgė ir pats visuotinis bažnyčios susirinkimas: Konstance 1415 metais bažnyčia erezija apkaltino, pasmerkė ir ant laužo sudegino katalikų dvasininkiją kritikavusį, už prabangą smerkusį, reformos reikalavusį Janą Husą ir taip pagimdė ištisą husitų judėjimą.
Beveik prieš dešimt metų Lietuvoje irgi buvo kilęs bruzdesys, kai žemaičiai prašė leisti jiems oficialiai vadintis žemaičiais. Bylą nagrinėjo net teismai, kai kas ją vadino ir politine.
Nors aistros aprimo, bet po to kilusi žemaitiško judėjimo banga byloja, jog nepasitenkinimo dagtis tebesmilksta ir nežinia kokie vėjai – iš rytų ar vietiniai – gali įpūst liepsną.
Juk ir dabar atsiranda komentarų, kad Europai silpninti nesantaika Ispanijoje suinteresuoti užjūrio vėjai.
Neduokdie, jeigu panašus scenarijus pasikartotų Lietuvoje, kalti liktų žemaičiai, o ne tie subingalviai, kurie neklausė politologo Gedimino Kulikausko. „Žemaičių judėjimas grėsmės Lietuvai nekelia, ir neturėtų būti draudžiama vadintis žemaičiais“, – sakė jis.

Apie apsiaustį

BunkaGyvename kaimynų apsiausti. Tyko jie už tvoros, valstybės sienos, kitoje laiptinėje, aukščiau.
Pozicija apsiausta opozicijos, tik ir laukiančios progos valdančiuosius apdrabstyti mėšlais ar net čiulpti jų kraujo.
Plungė apsiausta remontuojamų gatvių ir išraustų kelių. Jei kaimynai iš rytų, šiaurės, pietų ar vakarų turi minčių užimti Oginskio parką ar net visą miestą, jiems teks laukti geresnių laikų. Gal net iki kitų savivaldybių tarybų rinkimų. Nes dabar įstrigtų kamščiuose ar prie užvertos geležinkelio pervažos ilgam. Per tą laiką į taures išpilstytas pergalės šampanas išsivadėtų.
Apsisiautėm ir patys niurzgėjimais. Na, negerai, kad gatvės išmaltos. Tačiau nesudaužęs kiaušinio, kiaušinienės neiškepsi.
Kad lėtai, kitas reikalas. Bet juk „Plungės Jonio“ savininkas paaiškino tvarką, pagal kurią darbų pertraukas skelbia ne statybininkai, o Vilniuje sėdintys valdininkai. Jiems, anot aštrialiežuvių, Lietuva baigiasi Grigiškėse. Žemaitija yra lyg kolonija, į kurią žinia eina mažiausiai savaitę.
Kaip balta drobule apsisiautėm ir sistema, kurios bėdos krenta ant ją iškovojusiųjų galvų.
Jau aišku, kad nebeliks Rietavo miškų urėdijos. Regis, dėl tos reformos kentės miškai, bet pirmiausia liūdna rietaviškiams, neteksiantiems vienos iš stambiausių įmonių savivaldybėje. O tai reiškia didesnę socialinę atskirtį, didesnį nedarbą, didesnę emigraciją, mažesnes pajamas į savivaldybės biudžetą.
Lygiai priešingai nei apie regionų politiką skalambija valdininkija.
Drįstu manyt, kad urėdija naikinama ne dėl ekonominių rodiklių, o dėl to, kad sistema miškų valdymą leido apsiaust tokiems dalykams, dėl kurių įtarimai pareikšti nušalintam naujajam urėdijos vadovui. Bet sistema vis dar vaidina nekaltą mergelę ir dėl vieno savo atstovo pjauna išlakią savivaldybės medžio šaką.
Jeigu rajone rinkti Seimo nariai, savivaldybė neišgelbės, toks pat likimas gali laukti ir Žemaitijos nacionalinio parko, kurio karūna aplinkos ministro pastangomis gali iškeliaut į lyg iš po apsiausties atsibudusius Varnius.
Tuo tarpu pikti liežuviai plaka, kad tokiam sprendimui gali daryti įtaką asmeniniai aukšto rango valdininkų santykiai, teigimas, jog Plateliai – ne istorinė Žemaitija.
Gal ir ne ta pirmoji iš lovos iškelta koja.

Apie įamžinimą

BunkaPrieš keletą metų, kai pirmą kartą išgirdau, jog džiazo karaliumi tituluojamą Luisą Armstrongą globojo ir į muzikos pasaulį išleido išeiviai iš Lietuvos Karnovskiai, kilo natūralus noras išsiaiškinti, iš kurios vietos jie pakilo ieškoti geresnio gyvenimo.
Slapta tikėjausi, gal jie – plungiškiai, ar bent jau – iš Žemaitijos.
Bet paieškos buvo bevaisės.
Prieš gerą mėnesį vis dėlto nutariau, jog reikia baigti, ką pradėjęs.
Su Luiso Armstrongo namo-muziejaus Niujorke kolekcijos saugotojo Riki Rikardi pagalba pavyko rasti vieną iš L. Armstrongo globėjų anūkų, Naujajame Orleane gyvenantį Džeikobą Karno. O jo archyve – žinią, kad Karnovskiai į Jungtines Amerikos Valstijas iškeliavo iš Vilkijos.
Naujiena pasidalijau su Vilkijos seniūnu Kaziu Bačėnu ir teiravausi apie galimybę įamžinti vilkijiškių ir jų globotinio atminimą.
Po kelių dienų jis pranešė, jog miestelyje, ant Nemuno kranto, projektuojama lauko estrada su visa renginiams reikalinga infrastruktūra. Seniūnas sakė pritariąs kauniškės architektės Violetos Beigienės pasiūlymui estradai suteikti Luiso Armstrongo vardą, o jos sienoje įamžinti džiazo karaliaus ir Karnovskių atminimą.
Žinoma, kol kas tai – tik idėja, tačiau pagal vilkijiškių ir buvusio Vilniaus rotušės ceremonmeisterio, vieno iš paminklo amerikiečių muzikantui, dainininkui, dainų autoriui Frenkui Zapai Vilniuje sumanytojų Sauliaus Pilinkaus, Lietuvos televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės, mecenato Daumanto Todeso reakciją bei pažadėtą paramą galima beveik drąsiai sakyti, jog iš Plungės rajono atėjusi idėja be ilgų kalbų Vilkijoje kitais metais virs kūnu.
Nors istorikai sako, kad Vilkija priklauso Žemaitijai, tačiau atrodo, jog žemaitiškas būdas ten jau išsivadėjęs. Liko tik Plungėje ir aplinkui.
Vėl kaip bėgimą su kliūtimis reikia prisiminti paminklo visiems doriems plungiškiams atsiradimo istoriją. Jau seniai kalbama apie mokytojų, garbių ir garsių plungiškių atminimo įamžinimą mieste, tačiau nematyti nei atminimo ženklų, nei kalbų pabaigos.
O Žemaičių dailės muziejus direktorius Alvidas Bakanauskas sako, kad net išsvajoto paminklo M. K. Čiurlioniui, kurio maketą plungiškiai jau matė parke, gali nebūti. Mat purkštauja Kultūros vertybių apsaugos departamentas.

Apie obuolį

BunkaAtgimimo aušroje buvo gimęs posakis „Tik nereikia mūsų gąsdinti“. Taip tauta atsiliepė į ekonominę blokadą, perspėjimus apie valstybės žlugimą.
Bet niekas į posakį nekreipia dėmesio. Gąsdinimai tęsiasi. Apie antibiotikams atsparius ligų sukėlėjus, dėl asmeninės naudos kurpiamą antivalstybinę politikų veiklą, kainas, Astravo atominę elektrinę ir daug kitų jautresniems žmonėms nervus bei miegą gadinančių dalykų.
Plungiškiams dabar aktualūs gąsdinimai gatvių, kelių, sankryžų remontu, tunelio po geležinkeliu statyba.
Buvusių gąsdinimu patirtis šneka, kad audra stiklinėje nurims net neįsisiūbavusi, bet blogiausiai bus pėstiesiems bei važiuotiesiems, nes, kol valdininkai aiškinsis, maknosim po statybvietes ilgiau nei manėm.
Dar mus gąsdina, kad buvusi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkė Diana Korsakaitė Tarptautinių investicinių ginčų arbitražui pateikė itin naudingus parodymus prieš Lietuvą. D. Korsakaitė siekiais nesąžiningai manipuliuot šildymo tarifais ir spaudimu „Vilniaus energijai“ kaltina prezidentūrą.
Baisumo prideda manymas, kad kiekvienam mokesčių mokėtojui (ne tik vilniečiui, kurio kieme vyko teismui apskųstas veiksmas) tai gali kainuoti maždaug po 50 eurų.
O mes, kaip sakė vienas klasikos personažas, valgom obuolį ir žiūrim per langą. Daugiau mums niekas nerūpi.
Dar žiniasklaida mano, kad D. Korsakaitės liudijimas – įrodymas, jog prezidentūra kišasi ten, kur jos pėdsako pagal Konstituciją neturėtų būti.
Žiniasklaida sako, jog „keistoka girdėti premjero žodžius, kad ji (D. Korsakaitė) stojo ne į valstybės pusę. Kitaip tariant, kad nemelavo. Bet ir už tai premjeras gavo velnių nuo D. Grybauskaitės patarėjų – pasirodo, turėjo išvis užsičiaupti“.
Jeigu taip, kitoje šviesoje gali atrodyt ir politologo Jakovo Kedmi pareiškimas, jog jis buvęs atsitiktiniu liudininku, kai JAV valstybės sekretorė „nuėmė“ Lietuvos premjerą. Anot J. Kedmi, jis nesutiko konkurso sąlygų neatitikusią amerikiečių bendrovę įleist į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos akcijų pardavimo konkursą, todėl neteko posto.
Tokius bauginimus išorės ir vidaus jėgų manipuliacijomis atremiame posakiu „Tik nereikia mūsų gąsdinti“.
Ir toliau valgome obuolį, žiūrime per langą. Kitkas mums nerūpi.

Apie įtarimą

BunkaPrezidentė Dalia Grybauskaitė prieš keletą dienų sakė, kad „Vyriausybės vykdoma viešojo sektoriaus reforma iš tiesų yra jos žlugdymas. Reforma daroma ne iš tos pusės, nes mėginama kai kuriuos tarnautojus paslėpti po sutartiniais santykiais, o kitiems padvigubinti algas bei sukurti vadinamąjį valstybės elitą, lojalų tuo metu esančiai valdžiai.“
Premjeras Saulius Skvernelis atsiliepė, jog „valstybės tarnyba jau dabar yra žlugusi, todėl jai reikia pokyčių.“
Žodžiai apie žlugdymus kažkada girdėti. Ar tik ne privatizacijos laikais? Kai valstybės įmonė staiga pradėdavo dirbti nuostolingai, o valstybė jai daromą žalą užklijuodavo privatizacijos pleistru.
Tada pasirodydavo, kad žlugdymas buvo dirbtinis, laimė šypsodavosi naujiesiems šeimininkams. Ne visada, bet šypsodavosi.
Prieš keletą metų iš ten, kur prasideda ir baigiasi Lietuva – valstybės sostinės – skambino kolega ir klausė, kur rasti vagiantį urėdą. Sakiau, kad žinau: kalėjime.
Kolega ten ieškojo, bet nerado.
Išvada paprasta: arba nevogė, arba nesodino.
Visa tauta bemaž vienbalsiai tvirtina, kad vis dėlto vagia. Tauta klysta labai retai.
Vadinasi, nesodino.
Vadinasi, sukūrė puikią progą dabar visais balsais trimituoti apie medieną parceliuojančius miškininkus ir siūlyti reformą.
Bet būtent todėl ji atrodo dirbtinė ir kelia įtarimą. Vaidenasi, kad tuomečiai valdantieji augino nepasitenkinimo miškininkais masę iki kritinės, bet po rinkimų atidavė vadžias į kitas rankas, kurios tęsia pradėtą darbą. Bet jeigu teisėsaugos vėzdas būtų įsisukęs į miškininkų kabinetus, o jų šeimininkai persėdę į grotuotus, šiandien tautą – rinkėjus – būtų labai sunku įtikinti reformos būtinumu.
Va, kyla įtarimas, kad tokiai reformai vis dėlto ruoštasi. Net labai ilgai. Ir kad ji daroma ne tik dėl naudos valstybei.
Įtarimas rūgsta ir regint pasiruošimą Žemaitijos nacionalinį parką paversti regioniniu. Juolab kad „parkiniais“ vadinami plateliškiai sako, jog iš ministerijos, kuri reformuoja ir miškų valdymą, negirdi argumentų, kodėl taip reikia daryti. Tik balsą lyg iš dangaus, jog taip bus ir baigtas kriukis.
O tuo tarpu Seimo nariai skleidžia kalbas apie strateginių valstybės įmonių privatizavimą ir piktinasi, jog taip nuoginamas valstybės saugumas…

Apie galvą

BunkaPažįstamas dailininkas pasakojo, kad, skaitydamas tekstą, mato vaizdus. Todėl prieš savaitę skelbtą parašymą apie „Lopaičių gėdą“ nuo jo paslėpiau. Nes pasakojimas, kad Lopaičių lankytojai lauko tualete krauna šalia skylės, jam gali apetitą sugadinti.
Bet gali ir pašaukti prisiminimus iš Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“. Ten profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis sako, jeigu žmogus šlapinasi šalia pisuaro, problema ne nuotėkų skylėje, o galvoje.
Vėlgi, prisiminus gyvą klasiką Juozą Erlicką, jeigu mintis neateina į galvą, ji neateina niekur. Taip pat išeina tik iš galvos.
Iš kitur eina kitkas. Visiškai nesusijęs su mintimis.
Regis, net noras apdergti savo politinius oponentus.
Aistros jau nurimo, gal ne visi beprisimena Plungės vaikų kelionę į su Plungę seniai besibičiuliaujantį Pamaskvės miestą Krasnogorską ir dėl to kilusį skandalą, Rusijos žiniasklaidoje vadinamą tarptautiniu. Dabar galima be emocijų, ramiai pasvarstyti, kas gi nutiko.
Pagal komentarus Lietuvoje galima spėti, kad kelionės detales su pabaisinimais „nutekino“ konservatoriai – Plungės savivaldybės tarybos opozicija.
Jeigu taip, nors pagal žiniasklaidos informaciją atrodė, kad nieko baisaus neatsitiko, regis, noras apdergti valdančiąją daugumą aptemdė galvas. Ant Plungės savivaldybės ir mero pasipylė kruša kaltinimų, kuriuos ramiai rinko Rusijos žiniasklaida ir talentingai pasinaudojo.
Rusijos NTV kanalas citavo Vytautą Landsbergį, anot televizininkų, Plungės merijos valdžią, tėvus, mokytojus pavadinusį „Kremliaus agentais“.
Krasnogorsko vadovas Radijus Chabirovas pareiškė, kad „Niekšinga vaikus įtraukti į politiką.“
Rusijos žiniasklaida skandalą vadina neadekvačia reakcija: „Lietuvos moksleivius, pagal mainų programą pailsėjusius Pamaskvės Krasnogorske, kaltina vos ne valstybės išdavimu“, – cituoja vieną iš Lietuvos parlamentarų, atseit sakiusių, kad vaikų kelionė – „baisiau už kontaktą su sergančiais buboniniu maru ar ebola“.
Tai – tik menka dalis pasauliui iš Rusijos paskleistos žinios apie Lietuvą.
Su kokia galva ir kas galvojo, kad vietoj oponentų apdergimo, apsimėšlino patys ir apmėšlino Lietuvą, kurios patriotais skelbiasi esą.
Kitaip sakant, pataikė ne į skylę, o ant Rusijos propagandos malūno.

Apie švelnumą

Bunka„Mus jau milijonus metų valdo emocijos. Jų įtaką mūsų elgesiui mėgina suprasti ekonomistai, psichologai, net prekybininkai ir reklamų kūrėjai“, – rašo mokslo populiarintojas Rolandas Maskoliūnas, o jauna, vien emocijomis besivadovaujanti ponia prideda, kad tie, kurie jas sukuria, valdo pasaulį: jie „paskyrė“ Donaldą Trampą JAV Prezidentu, jie išspyrė Didžiąją Britaniją iš Europos Sąjungos, jie kelia sumaištis, krizes, karus.
Jaunoji ponia yra emocijų viršenybės apologetė. Ji skleidžia žinią, jog protas nepajėgus kovoti su emocijomis. Kitaip sakant, žmonių pasididžiavimas, jog jie yra vieninteliai, protu kuriantys savo bendruomenę, nėra tikslus.
Anglai per Antrąjį pasaulinį karą gana sėkmingai kovojo su nacių aviacija, nes iššifruodavo radijo bangomis pagautas žinias apie atakų vietą bei laiką. Kad vokiečiai to nesuprastų, anglų mokslininkai paskleidė pramaną, jog britų lakūnai valgo daug morkų, todėl turi oro mūšiuose padedantį itin skvarbų regėjimą.
Tas mitas gyvas iki šiol. Net virto posakiu apie triušį ir akinius.
Pasaka apie morkas yra baltapūkis meilus kačiukas, palyginus su balta vėliava prieš įsigalinčią nuomonę, jog sprendimų priėmimą lemia emocijos. Bet jeigu taip – „svarbu jas pažinti ir valdyti. Galbūt tai padėtų… išvengti tragedijų. Tokių, kaip nuolat įvykstantys pakrikusios psichikos asmenų siautėjimai“, – sako R. Maskoliūnas ir primena, kad smegenys nuolat renka informaciją, ją apdoroja ir priima sprendimus. Na, o emocijos yra greitas atsakas, priimamas kur kas žemesniame lygyje.
Išlaikyti žmones jame arba nusmukdyti iki jo – amžina tautų vadeliotojų svajonė nuo tada, kai jie suvokė, jog kuo daugiau duonos ir žaidimų, tuo labiau slopinamas noras suprasti ir veikti pagal savo suvokimą.
Regis, emocijų viršenybės apologetų smegenys didžiuliais pinigais formuojamos nekaupti informacijos. Investicijos išjungti mąstymą grįžta su kaupu, kai smegenys, tik emocijų skatinamos, griebia prekes, balsuoja rinkimuose, vienos traiško kitas.
Smegenys plaunamos švelniai. Tai garantuoja didžiausią efektą. Kaip pasakoje apie Vėją ir Saulę. Vėjas pūtė iš visų jėgų, tačiau žmogus tik stipriau siautėsi į rūbą. O kai pašildė Saulė, pats viską nusimetė.
Liko nuogas ir pažeidžiamas.

Apie šeštadienį

BunkaPirmą dieną Visagalis tarė: „Tebūnie šviesa“. Kai taip nutiko, jis pamatė, jog tai yra gerai.
Antrą dieną Visagalis sukūrė dangų, bet apie jį nieko nesakė.
Trečią dieną Visagalis sukūrė Žemę ir pamatė, jog tai yra gerai.
Ketvirtą dieną Visagalis sukūrė dangaus šviesulius ir pamatė, jog tai yra gerai.
Penktą dieną Visagalis sukūrė vandens gyvius bei paukščius ir pamatė, jog tai yra gerai.
Šeštą dieną Visagalis sukūrė gyvulius, žvėris, šliužus ir pamatė, jog tai yra gerai.
Tą pačią dieną Visagalis pagal savo išvaizdą ir pavidalą sukūrė Žemėje viešpatausiantį žmogų, maisto gyviams duosiančius augalus ir pamatė, jog tai yra gana gerai.
Va, taip. Ką sukūrė per keturias dienas, buvo gerai, antros dienos darbo nekomentavo, o šeštosios kūriniai buvo tik „gana geri“.
Taip rašoma Toroje, kuri, anot ją garbinančiųjų, yra visatos pamatas su Dievo kūrinijos planu ir „instrumentais“, kuriais Dievas kuria pasaulį.
Gali būti, jog žmogaus netobulumas užprogramuotas nuo jo sukūrimo. Jeigu taip, vadinasi, ir pats Visagalis yra toks pat, nes žmogus sukurtas pagal Visagalio „išvaizdą ir pavidalą“.
Vadinasi, ir Dievas turi priešų, ir priešas yra pats sau. Ir naikina pats save, nes žmonės taip daro.
O žmonės ieško tam pateisinimų ir pasiteisinimų.
Šveicarų istorijos mokslų daktaras, publicistas, Šveicarijos taikdarystės ir energijos nešėjų tyrimo instituto direktorius Danielius Ganseris pasaulyje kylančių karų, iš užsienio organizuotų perversmų aktų ir terorizmo šaknis mato kovoje dėl naftos, dujų. Jo manymu, galingosiomis save vadinančių valstybių pasiteisinimas, jog jos rauna blogio šaknis, nevertas nė sudilusio grašio, nes blogį jos pačios gimdo dėl naudos sau.
D. Ganseris sako prancūzų klausęs, kodėl jie pasipriešinimo nacių okupacijai dalyvius vadina didvyriais, kovojusiais už savo šalies laisvę, o okupacijai ir perversmams besipriešinančių energijos nešėjais turtingų Artimųjų Rytų valstybes – teroristinėmis.
Kas teisus, dar reikia išsiaiškinti ir susitarti. Bet jeigu dieviškos būtybės neranda bendros kalbos, regis, žmonėms iki susinaikinimo liko vienas nedidelis žingsnis. Juolab kad ir Toros Visagalis nežinojo, ką daro. Tik sukūręs, ką sumanęs, jis pamatė, kad tai yra gerai arba gana gerai.

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...