Palaidos mintys

Apie šeštadienį

BunkaPirmą dieną Visagalis tarė: „Tebūnie šviesa“. Kai taip nutiko, jis pamatė, jog tai yra gerai.
Antrą dieną Visagalis sukūrė dangų, bet apie jį nieko nesakė.
Trečią dieną Visagalis sukūrė Žemę ir pamatė, jog tai yra gerai.
Ketvirtą dieną Visagalis sukūrė dangaus šviesulius ir pamatė, jog tai yra gerai.
Penktą dieną Visagalis sukūrė vandens gyvius bei paukščius ir pamatė, jog tai yra gerai.
Šeštą dieną Visagalis sukūrė gyvulius, žvėris, šliužus ir pamatė, jog tai yra gerai.
Tą pačią dieną Visagalis pagal savo išvaizdą ir pavidalą sukūrė Žemėje viešpatausiantį žmogų, maisto gyviams duosiančius augalus ir pamatė, jog tai yra gana gerai.
Va, taip. Ką sukūrė per keturias dienas, buvo gerai, antros dienos darbo nekomentavo, o šeštosios kūriniai buvo tik „gana geri“.
Taip rašoma Toroje, kuri, anot ją garbinančiųjų, yra visatos pamatas su Dievo kūrinijos planu ir „instrumentais“, kuriais Dievas kuria pasaulį.
Gali būti, jog žmogaus netobulumas užprogramuotas nuo jo sukūrimo. Jeigu taip, vadinasi, ir pats Visagalis yra toks pat, nes žmogus sukurtas pagal Visagalio „išvaizdą ir pavidalą“.
Vadinasi, ir Dievas turi priešų, ir priešas yra pats sau. Ir naikina pats save, nes žmonės taip daro.
O žmonės ieško tam pateisinimų ir pasiteisinimų.
Šveicarų istorijos mokslų daktaras, publicistas, Šveicarijos taikdarystės ir energijos nešėjų tyrimo instituto direktorius Danielius Ganseris pasaulyje kylančių karų, iš užsienio organizuotų perversmų aktų ir terorizmo šaknis mato kovoje dėl naftos, dujų. Jo manymu, galingosiomis save vadinančių valstybių pasiteisinimas, jog jos rauna blogio šaknis, nevertas nė sudilusio grašio, nes blogį jos pačios gimdo dėl naudos sau.
D. Ganseris sako prancūzų klausęs, kodėl jie pasipriešinimo nacių okupacijai dalyvius vadina didvyriais, kovojusiais už savo šalies laisvę, o okupacijai ir perversmams besipriešinančių energijos nešėjais turtingų Artimųjų Rytų valstybes – teroristinėmis.
Kas teisus, dar reikia išsiaiškinti ir susitarti. Bet jeigu dieviškos būtybės neranda bendros kalbos, regis, žmonėms iki susinaikinimo liko vienas nedidelis žingsnis. Juolab kad ir Toros Visagalis nežinojo, ką daro. Tik sukūręs, ką sumanęs, jis pamatė, kad tai yra gerai arba gana gerai.

Apie gandrus

BunkaŠiemet gandrai ne tokie kaip pernai. Prieš metus dar tik vienas kitas artėjo prie žmonių ir jų gyvenimų, dabar, vos porai savaičių likus iki Baltramiejaus – gandrų išskridimo – dienos, jie vis dažniau braunasi ne tik į kelius ir gatves, bet ir į kiemus, daržus ir sodus. Nenustebčiau išgirdęs, kad snapus jie kiša ir per atvirus langus.
Gamtoje nieko nebūna be priežasties ir pasekmių. Jeigu gandrai artėja prie žmonių, nuo kažko jie tolsta. Gal net nuo savo prigimtinių šaknų, nes ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir Vokietijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje suteiktos išskirtinės teisės leidžia jiems jaustis viršesniais už kitus gyvius.
Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto paukščių laboratorijos vadovas Mindaugas Dagys sako, kad per penkiolika metų gandrų padvigubėjo. „Manau, kad tuo reikėtų tik džiaugtis, nes tai rodo, kad pas mus gamtinės sąlygos yra geros, gandras yra sveikos aplinkos indikatorius“, – tikina jis.
Dvigubai daugiau gandrų reiškia, kad jiems reikia ir dvigubai daugiau maisto, ir dvigubai didesnės teritorijos jam ieškoti.
Taip atsitiko ir todėl, kad baltojo gandro – nacionalinio Lietuvos paukščio – negalima baidyti ne tik ranka, bet ir žodžiu. Ir net tuščio lizdo negalima liesti.
Tuo tarpu gamtininkai sako, jog gandrai ne „neša“ vaikus, o jais minta: peliukais, kurmiukais, ropliukais, varliukais, žuviukais, kitų paukščių jaunikliais. Yra užfiksuota, kaip gandras nusinešė rubuilę jūros kiaulytę, tad jam vienas juokas pagriebti ne tik mažus kačiukus ar šuniukus, bet ir kiškius, kurių populiacija nyksta.
Lietuvoje galima paragauti net gulbės mėsos, o apie jų medžioklę jau kalba gamtosaugininkai. Mat gulbės, perėjimo metu naikindamos vandens telkinio kaimynus, skurdina ekosistemą.
Anot tų pačių gamtosaugininkų, gandrai daro tą patį, bet turi įstatymu garantuotą apsaugą.
Gal todėl taip suįžūlėjo?
Nes turinčiam apsaugą – mažiau rūpesčių išlikti, mažiau vargo išgyventi, daugiau galimybių gauti riebesnį kąsnį, kišti savo snapą ten, kur kitiems draudžiama net įeiti, rinktis į būrius ir nebaudžiamam naikinti į save panašius vien todėl, kad jie apsaugos neturi.
„Apsaugotieji“ vienijasi, braunasi arčiau žmonių.
Kažką jie rezga.
Gal kokie neeiliniai rinkimai artėja?

Apie ilgesį

BunkaGyvas klasikas Juozas Erlickas sakė girdėjęs, jog po šimtmečio bus geriau, ir susimąstęs, o kaip bus po penkiasdešimties.
Įsipylė penkiasdešimt, išgėrė ir mano, jog iš tikrųjų geriau.
Bet vargu, ar jis teisus. Ko gero, tai tik laikinas bėgimas nuo problemų. Kad ir labai garsiai šauktume, jog žmogus yra protinga būtybė, vis dėlto didžiausią jų dalį sukelia būtent protas. Tiksliau sakant, jo kiekis. Juk, kaip teigia daugybė mokslininkų, net prie klimato atšilimo prisideda protingos būtybės su proto trūkumu.
Kita vertus, Juozas Erlickas yra vienas iš nedaugelio, kuriam rūpi, kaip bus Lietuvoje po penkiasdešimties metų. Kiti tik prognozuoja, kiek šalis – ne tauta – dar egzistuos. Pesimistai jai duoda penkiolika, optimistai – penkiasdešimt metų. Retas šneka apie išlikimą per amžius.
Daktaras Michaelis Laitmanas net įvardija priežastį, kodėl taip gali atsitikti.
Jis sako, jog jau yra ne trys, bet keturios melo rūšys: melas, įžūlus melas, statistika ir vadinamieji feikai (angl. fake – padarytas).
„Manau, problema ne tai, kad mums paprasčiausiai meluoja. Jos esmė ta, jog melas įpinamas į tiesą ir atvirkščiai – tad mes niekada negalime būti įsitikinę, kas, kaip ir kodėl mus kvailina. Lieka tik spėlioti ir iki galo netikėti net tais, su kuriais norėtume sutikti“, – sako M. Laitmanas. Anot jo, pasitikėjimas visuomenės informavimo priemonėmis JAV nukrito iki 30 procentų, Izraelyje per metus – nuo 35,5 iki 24 procentų, nepaisant į tą sferą kišamų didžiulių lėšų.
M. Laitmanas giria JAV prezidentą Donaldą Trampą, kuris, jo žodžiais tariant, žudo visuomenės informavimo priemones maitinantį melą. „Tai – didžiulė jo paslauga žmonijai.“
Lietuva nėra nuo žmonijos atskirta sala. Pasaulį, anot M. Laitmano, apraizgęs melas, labai greitai sukeroja ir čia, o kartais net greičiau nei ten, kur jis gimdomas.
Šiandien valdantieji mums aiškina, kad miškininkystės, sveikatos apsaugos, švietimo ir visokios kitokios reformos duos naudos, kad jos kuriamos be jokių asmeninių ambicijų ir asmeninės naudos.
Netikime, nors tu ką.
Tai reiškia, kad jau pasiilgome tiesos. Kai tas ilgesys pasieks kritinę masę, imsime jos reikalauti.
Ar tai bus raktas į išlikimą, pamatysime po penkiolikos ar penkiasdešimties metų.

Apie magiją

BunkaSkaičių magija išties įspūdinga vien todėl, kad jais galima paaiškinti viską. Netgi tai, ko iki šiol žmonija nežinojo ir net nežino. Vyskupas Antanas Baranauskas skaičiais netgi įrodinėjo Dievo buvimą ir būties pilnatvę.
Jei jau taip, skaičiais paaiškinti politinio ir visuomeninio gyvenimo realijas turėtų būt vieni juokai.
Pavyzdžiui, kai tik politikas įtariamas padaręs nusikaltimą, laiko sąvoka tampa dar reliatyvesnė nei apie tai sakė Albertas Einšteinas. Laikas slenka lėtai, o metai bėga taip greitai, jog senaties terminas artėja, regis, paklusdamas ne fizikos dėsniams, o Seimo statutui.
Geras pavyzdys yra Darbo partijos – Viktoro Uspaskicho byla. Dėl ilgo tampymosi vis dėlto liko įtarimas, kad tai nebuvo vien tik kriminalas, bet ir laiko sąvokos patikslinimas (ar papildymas?) politiniais metodais.
Dabar turime Eligijaus Masiulio – Liberalų sąjūdžio galvasopį.
Nuo jo pradžios praėjo tik šiek tiek daugiau kaip metai? Ar jau daugiau kaip metai?
Teoriškai galima spėti, kad ir DP – V. Uspaskicho, ir LS – E. Masiulio reikaluose, be tų dviejų pavardžių, reikėtų prirašyti daugiau žinomų asmenybių, tačiau jos įnirtingai gynėsi ir ginasi nepakliūti vienon eilutėn su pagrindiniais įtariamaisiais.
Na, sakykim, apie E. M. yra kokios penkios nenorinčios viešintis pavardės. Kad neišlįstų į dienos šviesą, jos „dengia“ E. M., o kartu ir „reliatyvina“ laiką.
Tos penkios pavardės turi dar po kokias penkias, nenorinčias, kad į dienos šviesą išlįstu pirmasis penketukas ir paskui nepatrauktų jų.
Tos penkios – dar po penkias jau trečios bangos nenorinčiųjų viešintis.
Va, čia ir yra skaičių magija. Dar ji vadinama geometrine progresija.
Jei apie E. M. yra penki, kitoje bangoje – jau 25, dar kitoje – 125 vienas kitą dengiantieji, teoriškai Lietuvą užkloja beveik dviejų milijonų „švogerių devintoji banga“ (toks galėtų būti jos kodinis pavadinimas).
Teorija lieka teorija, magija dažniausiai yra tik apgaulė, o gyvenimas yra gyvenimas. Jame visko būna. Net to, ko iki šiol nebuvo.
Eduardo Mieželaičio paskutiniu burtininku ar net raganium vadintas Stanislovas Riauba sakydavo: „Tuokė dākta unt svieta nier, aš padarau – ė ī.“
Kas gali žinoti, gal ne jis vienas taip galėjo, gal ir daugiau tokių yra.
Gal net politikoje.

Apie didvyrius

BunkaPirmųjų sugrąžintos Nepriklausomybės metų euforija suprantama. Tada nebuvo nei laiko, nei noro, juolab politinės įžvalgos sakyti, jog pokario miško broliai ne visi buvo broliai. Vieni kovojo už idėją, kiti slapstėsi ir stengėsi išgyventi bet kokia kaina, nesibodėdami plėšti, žudyti niekuo dėtus beginklius žmones.
Mindaugas Pocius knygoje „Kita mėnulio pusė“ pateikia duomenų, kad 1944–1953 metais iš 13681-o partizanų nukauto žmogaus 71,1 procento buvo civiliai gyventojai. Dar apie trys tūkstančiai sužeisti arba dingo be žinios. Knygos tiražas – vos 500 egzempliorių – regis, rodo mūsų norą apie tai neprisiminti ir eiti lengviausiu – didvyrių gamybos urmu – keliu.
Politikų valia visus „miškinius“ suplakėme į vieną pasipriešinimo kovotojų būrį, taip apdergdami tikruosius didvyrius, nors dar 1991 metais ekspedicijos į Platelius vadovas Venantas Mačiekus plateliškiams sakė, kad apylinkėse po karo buvo perdėto žiaurumo. Taip jis vadino nekaltų žmonių žudynes, kurių aukas mes vadiname neišvengiamomis kovoje su okupantais.
O išmintis byloja, kad net viena vaiko skausmo ašara nuvainikuoja dėl jos kaltą didvyrį.
Tikrųjų didvyrių nevalia pamiršti. Bet kai į jų gretas kone prievarta brukami abejotinos reputacijos žmonės, ir tikrųjų nuopelnai apsineša abejonių dulkėmis.
Jono Noreikos, dar vadinamo Generolu Vėtra, bareljefas vis dar kabo Vilniuje ant Mokslų akademijos bibliotekos sienos, nors yra tvirtinančiųjų, jog jo įsakymu nužudyti Plungės žydai.
K. Škirpos gatvė Kaune vis tebėra, nors paveldosaugininkai sako, kad „nusikaltimais žmoniškumui įtariamų asmenų vardais Kauno miesto gatvės neturėtų būti vadinamos, o memorialinės lentos, jeigu jos reikalingos, turėtų būti bent jau papildytos prierašais apie tokių asmenų įvykdytus nusikaltimus“.
Lietuvos televizijos „Mūsų miestelių“ ciklo kūrėja ir visuomenės veikėja Nijolė Baužytė laidon apie Platelius kažkodėl įspraudė tarp Alsėdžių ir Telšių gimusį, pokaryje aktyviai ten veikusį Stanislovą Bedaukį, pristato jį kovotoju prieš okupantus. Tačiau yra alsėdiškių, kurie jį ir jo būrio narius mena kaip plėšikus bei žudikus.
Gal vis dėlto jau atėjo laikas surikiuoti visus ne pagal politines aplinkybes, o remiantis tiesa, kokia ji bebūtų?

Apie bėdą

BunkaVažiuoju, anot Prezidento Rolando Pakso, ramus kaip belgas iš Kretingos Darbėnų link. Kas nežino, primenu, jog tas kelias tiesus, beveik kaip styga, asfaltuotas, o kelio danga visai neprastai išsilaikiusi.
Staiga pralenkia įmantrus automobilis su nelietuviškais numeriais, įjungia avarinę signalizaciją. Vadinasi, prašo sustoti.
Gal koks pažįstamasis, o gal koks užsienietis nori kelio pasiklausti?
Bet iš automobilio išlipa tipiškas emigruojantis lietuvaitis, apsirengęs tipiškais treningais ir amžinai nepatenkinto veido išraiška.
Ir aiškina, kad iš po mano automobilio rato atskriejęs akmenukas išdaužė jo automobilio priekinio lango stiklą. Ir nenori nieko girdėti, kad tam yra transporto priemonių draudimas. Ir dar rypauja, jog stiklas to-o-o-kius pinigus kainuoja.
Aiškiai regėti, jog vaikinukas pakliuvo į bėdą. Parsivarė gerą automobilį parduoti, bet kažkur dar Europoje ar Lietuvos žvyrkelyje skilo stiklas. Visas pelnas eina šuniui ant uodegos. Reikia ieškoti išeities. O galvelė tokia, kad joje gimsta tik viena: suversti bėdą kitam.
Va, šmirinėdamas kelyje ir ieško, kas, nors ir būdamas nekaltas, išsigąs, pasimes ir atlygins nuostolį.
Tą įvykį prisiminiau klausydamasis kalbų apie Gedimino kalno nuošliaužas.
Taip, tai – bėda. Jeigu dėl grunto judesio iš bokšto ar sienos likučių iškristų nors viena plyta, žiniasklaida turėtų apie ką pasakoti, kaip mano močiutė Domicėlė sakydavo, tris dienas ir dar pokaitį.
Bet bėda yra bėda, ją reikia panaikinti.
Kol kas daugiausia jėgų ir veiksmo skiriama ją versti nuo vienos galvos ant kitos. Kažkas pinigų neskyrė, kažkas pražiopsojo, kažkas neteisingai įvertino padėtį.
Karuselė vėl sukasi iš pradžių, vėl daromi tyrimai, vėl specialistai aiškina, jog, anot Antuano de Sent Egziuperi, „iš tikrųjų yra ne taip, kaip yra iš tikrųjų“.
Norom nenorom peršasi mintis, kad Gedimino kalnu besirūpinančiųjų galvelės tokios pat, kaip ir ano treninguoto vyruko Kretingos–Darbėnų kelyje. Svarbiausia – surasti ant kieno galvos suversti bėdą, o per tą laiką gal ir kalnas su statiniais sugrius.
Tada įsivaizduojamoje papėdėje pastatys kartoninį buvusios didybės maketą ir sakys, jog bėdos nebėra.
Mes patikėsime ir lauksime kitos bėdos, ir jai triukšmingai suversti – kitos galvos.

Apie Mokytojus

BunkaPaskutinį kartą sutikau Mokytoją Vitalių Andriušaitį sėdintį ilgame koridoriuje, laukiantį eilėje pas valdininką. Matyt, vėl buvo prispaudę jo įkurto Plungę garsinusio ir iki šiol tebegarsinančio šachmatų klubo reikalai.
– Cypiu kaip varlė po ratu, – liūdnai nusišypsojo.
Dvidešimt septynerių jis atvažiavo į Plungę, penkiasdešimt dvejus metus čia gyveno, bet liko ištikimas ir gimtajam Vilkaviškio kraštui. Iš ten kilęs ir tas pasakymas apie varlę.
Tai – tik mažas pavyzdys, ką gavęs gimtinėje, Mokytojas savyje turėjo visą gyvenimą.
Tai – irgi pamoka.
Pirmadienį Mokytojui būtų sukakę devyniasdešimt. Liepos dvidešimt pirmąją Plateliuose prasidės jau dešimtasis Mokytojui atminti skirtas tarptautinis šachmatų turnyras, kartu ir jo jubiliejaus minėjimas. Bus ir oficialių, ir nuoširdžių kalbų, prisiminimų apie Mokytoją, Trenerį, Žmogų. Gal kas nors pasakys ir savo kategorišką nuomonę, kad, be visų patarimų, šachmatų paslapčių, istorijos, visuomenės mokslų mokymo, jis buvo ir Auklėtojas. Ne tik pareigybės, bet ir gyvenimiškąja prasme.
Regis, ištikimi Mokytojui liko vien jo buvę mokiniai, o kiti tik burbteli po nosimi: „Atstok“.
Be jo vardu pavadinto turnyro Plungėje daugiau nėra nė užuominos apie buvusios TSRS tarptautinius šachmatų meistrus, Lietuvos šachmatų federacijos vadovus, įvairaus rango čempionus, šachmatų trenerius išugdžiusį Mokytoją. Galėtume turėti dar vieną pamoką, bet, matyt, mūsų rankos per trumpos. Atmintis – taip pat.
Ne tik apie Vitalių Andriušaitį.
Lietuvoje Statybininkų, Darbininkų ir kitų „profesinių“ gatvių apstu. Mokytojų – tik dvi. Bene prieš penkiolika metų buvęs Rajono tarybos narys Valdemaras Bučius sakė, kad tokia turėtų atsirasti ir Plungėje. Niekas jo neklausė.
Šiandien susikūrė iniciatyvinė grupė, pasiryžusi garbingoje miesto vietoje pastatyti Atminimo ženklą jo vertiems daraktoriams, mokytojams, švietėjams. Kiekvienas iš mūsų, prisiminęs savo mokytojus, gali ateiti pasakyti: „Ir aš noriu prisidėti.“
Gal vieniems pakaks tik ištart tuos žodžius ir pasidalinti, ką mena, gal kas nors atneš plytą į bendrą statinį, gal kas nors prie jo pasodins medį ar gėlę – bet koks veiksmas Atminimo ženklui atsirasti bus mūsų atminimo apie savo Mokytoją ir mūsų pačių gyvasties atgimimas.

Apie rūmus

BunkaKai daugiau nei prieš dvidešimt metų pėdinau per Žemaitiją nuo Latvijos iki Nemuno ir atgal, kiekvieną dieną rašydamas reportažus apie sutiktus žmones, matytus vaizdus, ano meto ir dar senesnių laikų įvykius, dar kartą įsitikinau, jog daugelyje namų gyvenantys žmonės gali papasakoti aibę istorijų, kurios ne tik įdomios, bet ir svarbios ne tik tame kaime gyvenantiems žmonėms, bet ir daug platesnėje erdvėje.
Plungė tikrai nėra išimtis. Tik kuo toliau, tuo labiau užsisklendžiame savo rūmuose – bute, nuosavame name, sodo namelyje. Belstis į žiniasklaidos duris ir siūlyti užrašyti prisiminimus – ne žemaičio būdui.
Išeina žmogus, išeina ne tik jo prisiminimai, bet kartais ir istorijos kruopelės, galinčios padėti susidaryti tikresnį vaizdą ne tik apie tai, kas buvo, bet ir kodėl taip atsitiko.
Ar atkreipėt kas nors dėmesį, kad Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio rūmų Plungėje pietinės pusės vieną dalį palangių remia lipdiniai su vynuogių kekėmis, o kitoje – vynuogių nėra? Ar girdėjot, kad išliko tik viena rūmų tarpulangių kolona, o kitos darytos čia pat, bet skiriasi nuo originalo? Nors ir sunkiai, bet teks bent įsivaizduoti, kaip 1961 metais tris tonas sveriančią pagrindinę rūmų skulptūrą darbininkai virvėmis užkėlė ant stogo. Kokie iš tikrųjų turėjo būti dekoratyviniai pastogės lipdiniai, šiaurinės pusės stogo akcentai ir kodėl pirmieji rūmų restauratoriai pakeitė jų formą bei medžiagas? Iš kur rūmams buvo tiekiamas vanduo ir kur išbėgdavo atliekos? Ar žinote, kur prasidėjo pirmoji Europoje, o gal ir pasaulyje lenktynių trasa, kurios modelį dabar naudoja „Formulės 1“ organizatoriai? Kodėl Oginskio žirgyno šiaurinė dalis yra 12 metrų ilgesnė nei buvo iš tikrųjų? Ką apie restauruoto dvaro tvenkinio skulptūrą manė tuometinės LKP Plungės komiteto ideologai?
Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus žino bene vienintelis žmogus – per karą sudegusių rūmų restauracijai nuo pradžios iki pabaigos vadovavęs Česlovas Radvilavičius. Jis gali daug papasakoti apie rūmų istoriją, prisiminti daugybę nagingų plungiškių, kurių rankos Oginskių palikimą prikėlė naujam gyvenimui. Bet apie visa tai – kito penktadienio „Žemaityje“.

Apie propagandą

BunkaNuo gegužės pradžios pradėjau užrašinėti žiniasklaidos viešinamus dienos skandalus.
Gegužės antroji. Skandalas dėl Seimo nario Kęstučio Pūko padėjėjų rinkimosi. „Patriotų“ laidoje kalba apie Bronislovo Lubio nužudymą, Europos Sąjungos komisaro Vytenio Andriukaičio „antausį“ Prezidentei; įtarimai dėl Seimo nario Mindaugo Basčio bendravimo su rusais pavadinti audra stiklinėje.
Gegužės ketvirtoji. Apžvalgininkas Rimvydas Valatka Premjerą Saulių Skvernelį pavadino mužiku, o Seimo narė Aušra Maldeikienė Vyriausybės narius – skverneliais.
Gegužės penktoji. Pranešta, kad ankstesni „Lietuvos geležinkelių“ vadovai galėjo iššvaistyti bent penkis milijonus eurų. Susisiekimo ministerijos pranešime spaudai cituojamas ministras Rokas Masiulis, jog „bus imtasi veiksmų inicijuoti ieškinį dėl galimai valstybei padarytos žalos nustatymo ir atlyginimo.“
Gegužės aštuntoji. Pranešta, kad Vilniaus operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas perėjo į puolimą. Kitaip sakant, parodė kultūros ministrei ir visai valstybei didįjį pirštą.
Gegužės devintoji. Skelbiamas galimų Lietuvos prezidentų sąrašas 2019 metų rinkimuose. Čia – tik skandalo užuomazga. S. Skvernelis pirmauja, o tinkamiausias eiti Prezidento pareigas Vygaudas Ušackas minimas penktas.
Gegužės dešimtoji. Stabtelėjau. Jeigu toliau fiksuosiu skandalus ir jų užuomazgas, reikės tik kopijuoti žiniasklaidos pranešimų pavadinimus. Su tokia rašliava toli nenukeliausi.
Ne, reikia mokytis iš Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento, kuris pareiškė, kad filmai „Trys didvyriai ir jūrų caras“ bei „Vikingas“ yra Kremliaus propagandos vaisiai ir nerekomendavo Telšių Žemaitės dramos teatre jų rodyti. Rodytojai seansus atšaukė, o žiniasklaida apie tai paviešino visai Lietuvai. Lietuva puolė žiūrėti internete. Vietoj kelių šimtų žiūrovų filmus pamatė tūkstančiai. Ir sužinojo caro nuomonę, jog būtų buvę geriau, jei per marias jį plukdžiusi įgula nebūtų atradusi Amerikos. Matyt, čia ir buvo propaganda.
O skandalai žiniasklaidoje, regis, propaguoja valstybės impotenciją (lot. – silpnumas, negalia). Sukelia bangą, bet iki šiol ji dar nieko neužliejo. Be to, nauji skandalai keičia senus, tie nusibaigia natūralia mirtimi.

Apie Kontaučius

BunkaKai prieš porą savaičių minėjau Kontaučius ir galimybę garsinti juos, prisiminiau ir angliškas šaknis turinčios kontautiškių šeimos istoriją.
Po to girdžiu, jog vietiniai žmonės vieni kitų klausinėja, apie kokius anglus paporinta, nes tokių jie nežino.
Tuo tarpu kapinaitėse šalia iš Kontaučių į pietus sukančio kelio akmenyje iškaltas pasakojimas byloja ne tik apie miestelio, bet ir apie Lietuvos, Rusijos, visos Europos istorijos kruopeles. Ir apie čia palaidotos šeimos palikuonių pagarbą protėviams. Ir apie mūsų bandymus braukti iš atminties nepatinkančius faktus ar net juos klastoti.
Angliškas tekstas sako, jog maždaug XVI amžiaus viduryje Lorensų šeima iš Didžiosios Britanijos atsikėlė į Archangelską Rusijoje ir užsiėmė prekyba.
Bet į Rusiją ėmė plūsti vokiečiai, jie užėmė net aukštus postus carinės Rusijos vyriausybėje.
Anglams konkuruoti su jais buvo sunku, todėl vieni jų grįžo į tėvynę, o tie, kurie jau buvo asimiliavęsi, patraukė į kitas Rusijos vietas. Sentikiams artima Lorensų šeima XVII amžiaus pradžioje atsidūrė Lietuvoje.
XIX amžiaus pabaigoje gimusius brolius Larį ir Georgą likimas atvedė į Kontaučius, kuriuose gyveno Rusijos sentikių.
Laris su žmona Mere turėjo dešimt dukterų ir du sūnus. Georgas vedė vietinę merginą, turėjo du sūnus.
Lario ir Merės dukra Marta ištekėjo už pirklio sūnaus Konrado. Jo šeima atvežė į Kontaučius malūną ir kitokios Vokietijoje pagamintos technikos.
Iškaltame tekste sakoma, kad Lorensų šeima Kontaučiuose gyveno ir stiprėjo 40 metų, bet jos likimas tragiškas.
Žentą Konradą nužudė Plungės kalėjime „už tai, kad nebuvo lietuvis ir katalikas“.
„1940 metų vasarą (čia, matyt, klaida, turėtų būti 1941 metai – E. B.) vietinės ir apylinkių banditų gaujos… per 5-erius metus… išžudė visas aplink Kontaučius gyvenusias sentikių šeimas.“
Larį Lorensą nužudė 1947 metų liepos 25 dieną Marcių miške. Po 39-ių dienų Georgo šeimą išžudė jų pačių namuose.
Tokia Kontaučių istorijos dalelė. Istorijos mokytojai galėtų vežti vaikus į kapinaites ir pasakoti apie Europos istoriją Rusijos kontekste, carų bandymą rusinti Lietuvą, apie joje gyvenusius kitataučius valstybės piliečius, apie neapykantos jiems priežastis ir tikėtis, kad siaubinga tragedija nepasikartos.

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...