Palaidos mintys

Apie mūsiškius

BunkaVėl bus Plungiškių draugijos sueiga, vėl prisiminsime tuos, kurie paliko pėdsaką mūsų krašte ir visame pasaulyje.
Gerai, kad yra ką ir kam prisiminti.
Bet nieko nepadarysi, taip jau nutiko, jog vienus prisimename labiau, o kitiems dar reikia rasti vietos mūsų atmintyje, nors jie irgi plungiškiai.
Mūsiškiai.
Sonia Šlesin – Mahatmos Gandžio sekretorė; seras Ronaldas Harvudas – Oskaro premijos laureatas; seras Entonis Šeras – Londono karališkojo teatro aktorius ir režisierius; Maiklas Levitas – Nobelio premijos laureatas; Malkolmas Rifkindas – buvęs Didžiosios Britanijos Škotijos reikalų, transporto, gynybos, užsienio reikalų sekretorių postuose; lordas, Braunstono baronas Grevilis Džaneris; jo dukra, judaizmo reformatorių vyresnioji rabinė Laura Džaner-Klauzner; Alenas Cimbleris – vieno iš Didžiosios Britanijos bankų prezidentas; Džonatanas Šapira – vienas garsiausių pasaulyje politinės karikatūros meistrų ir daugybė kitų – Plungėje gimusių ar giminės šaknų čia turinčių ir jų nepamirštančių litvakų.
Jeigu jau mūsuose priimta didžiuotis kilusiais iš savo krašto garsiais žmonėmis, reikėtų nepamiršti ir tų, kurių šaknys dar čia, bet tautiečiai, protėviai išėjo visi iki vieno: kas į Amerikas, kas į senąsias ar naujesnes kapines čia pat Plungėje, kas į masines kapavietes…
Pasirodo, jog tie, kurie garsūs mūsiškiai, dar ne visi žinomi.
Istorikė Jolanta Skurdauskienė išgirdo garsaus pasaulyje kalbininko Vladimiro Plungiano pavardę ir pasidalino įtarimu, jog jis – irgi plungiškis. Pasirodo, tikrai kilęs iš garsios tarpukario Plungėje Plungianskių giminės.
Beje, daug litvakų gimtųjų miestų ir kaimų pavadinimus XIX amžiaus pradžioje pasiėmė kaip pavardes. Taip atsirado Plungianskiai, Ritoveriai, Salanteriai, Kovneriai, Vilenskiai, Karnovskiai ir daug kitų.
Neseniai Izraelio mokslininkas Gabrielis Sivanas atmintin sugrąžino dar vieną plungiškį – poetą, dramaturgą, pamokslininką, XIX–XX amžių sandūroje su tėvais Anglijon išplaukusį Izaoką Golerį. Talentingas, tačiau ekscentriškas Izaokas, matyt, dėl savo charakterio tyliai buvo nugramzdintas užmarštin, nors, kaip rašo G. Sivanas, „per savo trumpą gyvenimą sugebėjo padaryti tris karjeras ir palikti beveik dešimt literatūros kūrinių“.

Apie pažiūras

BunkaBiržų rajono savivaldybės internetinėje svetainėje netyčia radau, kad to rajono garsių žmonių sąraše yra ir Vladas Rekašius. Tas pats, kurio biustas stovėjo Plungės centre, kurio vardo publicistinio rašinio konkursus kasmet rengdavo „Kibirkšties“ laikraštis, o tų konkursų aptarimai, vertinimai ir apdovanojimai vykdavo Vlado Rekašiaus vardo kolūkyje.
Internete paieškojau, kaip jį mini plungiškiai, tačiau rajono garsių žmonių sąraše Vlado Rekašiaus neaptikau. Humoristu vadinamas Mantas Stonkus, kurio „kūryba“, švelniai sakant, verta dar šiek tiek pabūti tik šių dienų kontekste, yra, o poeto ir vertėjo, pasirašinėjusio Smydro Šakelės slapyvardžiu, nėra.
Tikriausiai todėl, kad jo pažiūros kardinaliai skiriasi nuo šiandien viešai deklaruojamųjų.
Biržiečiai jo nesibodi, o plungiškiai baidosi.
Tuo tarpu http://virginijusg.blogspot.com rašo: „…bet ar tai tik ne vienintelis (Vlado Rekašiaus) eilėraštis …, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“.
Regis, tą unikalų lietuviškoje poezijoje eilėraštį galima lyginti ir su Sergejaus Jesenino meilės lyrikos dvelksmu.
Bet tegu kalba tie, kas išmano.
Literatūrologas Vytautas Kubilius rašė, kad V. Rekašius, be savo kūrybos, paliko „H. Heinės ciklo „Lyrinis intermezzo“ vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų“.
Blaivia galva svarstant, ištrinama V. Rekašiaus pavardė nereiškia, jog žmogaus, įvykių, kuriuose jis dalyvavo, nebuvo.
Tai galima vadinti ir istorijos redagavimu pagal užsakovų pageidavimą.
Bet jeigu pagal kiekvieną užgaidą ją draskysime, gali ateiti laikas, kai tikrosios visai nebeliks.
Graudu prisiminti, bet buvo atsiradę siūlymų „pataisyti“ net Kristijono Donelaičio kūrybos eilutes, kuriose jis nemielai atsiliepia apie vokiečius, prancūzus.
Priežastis, regis, aiški: pastarieji gali supykti ir iš Europos Sąjungos biudžeto nebeduoti pinigų kultūrai?
Kokia ji vargana, jeigu vietoje vertinimo žmones, įvykius arba apkaišome šventojo aureole, arba nutrenkiame į pragaro tamsybes, pasikliaudami ne savo žiniomis ir požiūriu, o „malonės galinčiųjų duoti arba neduoti“ sprendimais.
Kuo geresni esame už tuos, kuriuos smerkiame?

Apie Mėnulį

BunkaNa, buvo Mėnulio užtemimas. Toks, kuris kartojasi tik sykį per šimtą metų. Buvo, praėjo. Kas matė, kas – ne, bet ir vieniems, ir kitiems nebrinktelėjo jokių liekamųjų reiškinių. Per makaulę netarkštelėjo, akys dėl to nesužvairėjo.
Tik pranešimai prieš užtemimą linksmino. Ypač apie tai, kad patamsėjusį Mėnulį galima stebėti be akių apsaugos priemonių. Kartojo tiek sykių, kad net užkietėjęs žemaitis kaimynas neištvėrė: „A anėj kloikas, a momis kloikuom laika?“
Kitą tokį gamtos reiškinį mūsų palikuoniai regės po šimto metų.
O Mėnulio pilnatys daug dažnesnės.
Ir poveikis žmonėms nepamatuojamai didesnis.
Gal, sakau, renkamiems valdymo organams reikėtų drausti tuo metu įstatymus, potvarkius priiminėti. Mėnulio pilnaties metą paskelbti sprendimų nepriėmimo dienomis. Dėl viso pikto. Juk ir tautos išmintis sako, kad kopūstiene nusideginusysis, ir pro kopūstų lauką eidamas panosę vėsina.
Įrodyta, kad pilnatis ne vienam smegeninę susuka. Bet niekas dar neįrodė, jog tarp sprendimus priiminėjančiųjų tokių skystapročių nėra.
Nors bandymų buvo. Berods Algimantas Salamakinas siūlė visiems kandidatams į Seimą Vyriausiajai rinkimų komisijai atnešti ir psichiatro pažymą apie sveikatą.
„Bumo“ parduotuvėje Plungėje pardavėjai sako pastebėję, jog Mėnulio pilnaties metu įdomių pirkėjų pagausėja. Va, atėjo vienas, prašė spynos šerdies. Pardavėjas padavė, o tas akis balino. Sakė, prašantis tik šerdies, nes raktą jis turi. Kito jam nereikia. Ir aiškinimų, jog kiekviena spyna turi savo raktą, neklausė.
Išvadino pardavėją apgaviku ir išėjo. Bet po poros dienų vėl pasirodė. Ar pilnaties poveikis praėjo, ar, apėjęs visas parduotuves, tokį pat atsakymą išgirdo, ar grįžo, kur pigiau.
Kita pirkėja apžiūrėjo plyteles sienoms klijuoti, išsirinko. Pardavėjas krauna, o pirkėja rėkia, kad ne tas ima.
Reikėjo šiek tiek laiko, kol pardavėjas susizgribo, jog klientė kitą plytelės pusę buvo nusižiūrėjusi.
Pažįstamas gydytojas pasakojo nutikimą su lovoje nejudančiu pacientu. Per Mėnulio pilnatį jis nubildėjo laiptais iš trečio aukšto pasiskųsti, jog jau daugiau kaip valanda, kai niekas neateina jo ant kito šono apversti.
Tokių istorijų – aibė.
Tad nereikėtų su Mėnulio pilnatimi juokauti. Juolab kad ji dažnai kartojasi.

Apie mešką

BunkaPasklido gandas, kad cirkininkas Mykolas Zobovas kankina mešką. Mykolas Zobovas atkerta, jog tai – kvailių kalbos.
Dėl kvailumo nežinau, bet galvoje kirba pasakojimas apie dramblį zoologijos sode. Iš ten grįžęs diedas šeimynai pasakojo, kad dideles ausis matė, straublį matė, kojas kaip stulpus, net uodegą regėjo, bet dramblio – ne.
O vabaliukų matėte? Kaip jie striksi, ropoja, čirškia?
Ateina pavasaris, ugniagesiai ir šiaip žalieji grasina baudomis, visuomenės prakeiksmais pernykštę žolę deginantiesiems, nes ugnyje žūsta striksintieji, ropojantieji, čirškiantieji.
Ateina vasara, į pievas išslenka šienapjovės, o iš paskos – žolę į rulonus susukantys padargai. Suka kaip pasiutę pašarą galvijams kartu su vabaliukais, dar į plėvelę suvynioja. Gyvius dusina, šutina iki jie baisų galą gauna.
Niekas dėl to galvos labai nekvaršina. Nes toks žudymas – ekonomiškai pateisinamas.
Čirkštelsi apie vabaliukų teises, žiūrėk, kokia arši seimūnė dar Maskvos agentu apšauks.
Apie zoologijos sodus irgi tylim, nors ne vienam jie panašūs į gyvūnų kalėjimus. Pabandyk pareikšti juose uždarytiesiems užuojautą, tau paaiškins, jog griauni kad ir ne visada pelną nešančią seniai sukurtą pramogų ir švietimo sistemą.
Pamenat plungiškių vaikų, su mūsų rajono centru susigiminiavusiame Rusijos Krasnogorsko mieste akies krašteliu regėjusių Putino pakalikais vadinamus „Naktinių vilkų“ motociklininkus, istoriją? Konservatoriai juos apšaukė Maskvos agentais, prilygino Ebolos virusui.
Bet apie Lietuvos televizijų transliuojamas rusiškas laidas ir labai abejotinos vertės filmus panašių epitetų girdėti neteko. Gal todėl, kad vaikai atsikirsti bejėgiai, o televizijos gali arba į eterį nebepriimti, arba trinktelti taip, kad maža nepasirodys. O juk televizijos bruka taip vadinamą „minkštąją propagandą“ tūkstančius kartų efektyviau nei vaikų svečiavimasis pas senus plungiškių draugus.
Taigi. Mykolo Zobovo mešką matom, šuniukams, katytėms saugoti įsteigta net gyvūnų policija, prieglaudos, politikai deklaruoja meilę visokiems gyviams, regis, išskyrus žmones. Bet tik naudingumo sau rėmuose.
O už jų lieka meškos. Medžiojamos dėl kailio, zoologijos soduose. Ir dramblio dydžio amoralūs dalykai. Bet mes kimbam tik į jo uodegą.

Apie nežinojimą

BunkaKai 1994 metais šalia Los Andželo (JAV) įvyko Nortridžo vardu vadinamas žemės drebėjimas, Šiaurės Kalifornijoje po apšvietimo burbulų joje atsiradimo dar nebuvo buvę taip tamsu. Tačiau žmonės baiminosi ne dėl gamtos jėgų siautulio dingusio apšvietimo, o pasiuto skambinti Grifito dangaus tyrinėtojams ir kas su išgąsčiu, kas su susidomėjimu teiravosi, kokios ten ugnys dega virš jų galvų.
Tyrėjų vadovas E. K. Krupas pasakojo, jog iš pradžių jie nesuprato, apie ką kalbama. Tik kai skambučių vis daugėjo, o skambinusieji sakė, jog aukštai dega tūkstančiai šviesulių, mokslininkai susivokė, jog miestiečiai pirmą kartą mato žvaigždėtą dangų.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.
Graudu ne dėl amerikonų, o dėl to, kad ir mes krutam tokio nežinojimo link.
Sakysit, tirštinu spalvas. Bet aną dieną girdėjau, kaip Rumšiškių liaudies buities įstaigos vadovės pavaduotojas žinioms skleisti Eligijus Juvencijus Morkūnas guodėsi, jog vaikai jau nežino, kad pieno duoda karvė, o ne gamykla.
Lietuvos šviesuomenė pasiuto vaidytis. Vieni tikina, jog velniop reikia išvaikyt Lietuvių kalbos mokslo įstaigą ir visokius kalbą prižiūrinčiuosius, kiti dėl tokio akibrokšto laužo rankeles, balina akeles. Besimokančiųjų baubu vadintas Aldonas Pupkis su siaubu sako, jog „kelių liberalių politikų, politikos apžvalgininkų, šou pasaulio atstovų“ pagrindinė mintis – „lietuvių kalba pasiekė aukštą savo raidos laipsnį, jos vartosena pasidarė stabili ir savarankiška, tad joks kišimasis į jos raidą, jokia normalizacija (norminimas) jai nebereikalinga – visus naujus kintančios kalbos reiškinius reikia palikti spręsti jai pačiai, t. y. pasikliauti lietuvių kalbos savireguliacija“.
Jeigu taip atsitiktų, ar kas nors žino, kuo visa tai baigtųsi?
Gal kaip Rusijoje, kurioje net pagrindinis valstybės simbolis – trispalvė vėliava – nuo aukštų pakylų jau vadinama angliškai – „trikoloru“. Vadinas, tai įprasta.
„Gražiai čiulba, žiūrėsim, kur tūps“, – sakydavo mano močiutė Domicėlė.
Ir kaip čia tautininkai bei tautiškai nusiteikę judėjimai dar neišeina į gatves reikalaut nekišt nagų prie to, ko pabaigos niekas nežino.
Ar tik nebus šis tekstas vienas paskutinių, kuris (išskyrus citatas ir pavadinimus) parašytas tik lietuviškais žodžiais?

Apie emigraciją

BunkaŽiniasklaida skelbia, jog „Valstiečių“ frakcija nutarė iš naujo tirti, kaip 2008–2016 metais buvo valdoma valstybė. Nors viešumoje sklando, jog „būtų aiškinamasi situacija“, tačiau beveik drąsiai galima manyti, kad Ramūnas Karbauskis ir Ko bando ieškoti, ko ir kiek tuometiniai valdantieji pavogė.
Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis tokiam sumanymui nepritaria sakydamas, jog „Bet kokiam tyrimui turi būti suformuluoti konkretūs klausimai, šiandien aš tikrai nematau, kad tą reikėtų daryti šiuo metu.“
Formuluoti klausimus ar tirti?
Nuo Platelių kalvų žiūrint, rodos, nereikėtų nei klausimų formuluoti, nei tirti, o imti jautį už ragų: įstatymu įtvirtinti, jog po Seimo rinkimų atėjusi naujoji valdančioji dauguma per pusmetį turi parengti ataskaitą, kaip valdė jų pirmtakai.
Tik nekiškit į akis Seimo audito komiteto. Tegu jis varto savo popieriukus ir gyvena ramiai kaip iki šiol.
Įstatymas galėtų įpareigoti tirti tik tai, kaip buvo naudojami mokesčių mokėtojų pinigai.
Juolab kad jau ir dabar tai bandoma daryti. Va, susisiekimo ministras Rokas Masiulis teigia, kad Lietuvos automobilių kelių direkcijoje galėjo būti iššvaistyta per dvidešimt milijonų eurų, ir prašo prokurorų pagalbos.
O jeigu kiekviena ministerija ir jai pavaldžios įmonės žinotų, jog po rinkimų bus nuodugniai tikrinama jų praėjusių ketverių metų veikla? Ir, o, siaube, tikrins ne bedantės komisijos, bet aršūs politiniai oponentai, turintys didžiulį norą priešininkų stovykloje ne tik rasti vagį, bet ir atiduoti jį teisėsaugai sudraskyti bei visuomenei pasmerkti?
Po kitų rinkimų gali būti keršto akcija.
Va, taip ir apsivalytume.
Na, bet gal pakaks kvailį volioti. Tikimybė, kad Seimas pritartų tokiam įstatymui ir pats sau paleistų žarnas, kaip mano teta Zuzana sakydavo, tik per musės šikimą. Kitaip tariant, tik tokia, kokią dėmelę musė palieka ant lango.
Kaip čia yra, kad viskas remiasi į Seimą?
Gal todėl, kad pilietinės visuomenės neregėti? O juk yra Lietuvoje Pilietinių iniciatyvų centras, Pilietinės iniciatyvos centras, Tarptautinis pilietinių iniciatyvų centras, Pilietinių iniciatyvų rėmimo centras, buvo net Pilietinių iniciatyvų plėtros centras.
Vadinasi, piliečiai – sau, visuomenė – sau.
Kiti – į emigraciją.

Apie „batareikas“

BunkaKad laikas prie vairo neprailgtų, važiuodamas klausausi radijo. Sekmadienį „Radijo dokumentikoje“ Rūta Dambravaitė papasakojo apie viename M. K. Čiurlionio paveiksle, galbūt, dingusius debesėlius. Kalbino dailėtyrininkus, restauratorę, muziejininkę.
Vienas jų, M. K. Čiurlionį vadindamas bohemiečiu, papasakojo istoriją, kuri nutiko „driskės“ namuose. Taip, anot pašnekovo, bohemiečiai vadindavo materialiai turtingus, bet, jų manymu, dvasiškai driskius, norėjusius „pasitrinti“ prie meno.
„Driskės“ namuose M. K. Čiurlionio draugas E. Moravskis jau savo arbatos puodelyje naudotu, o gal ir aplaižytu šaukšteliu iš ant stalo stovėjusios cukrinės pasisėmė cukraus. „Driskė“ likusį iškratė per atvirą langą, tuo rodydama, kad savo burnos bakterijas svečias galėjo pasilaikyti sau. Bala žino, kokios ten veisiasi. Numanant apie bohemiečių gyvenimo būdą, gali būti ir itin pavojingų sveikatai.
Baigęs gerti arbatą, E. Moravskis ten pat pasiuntė ir puodelį.
Taip, anot M. K. Čiurlionio kūrybos ir gyvenimo žinovo, bohemietis „nusodino“ „driskę“. Žinovas smagiai pakikeno į mikrofoną. Va, koks E. Moravskis „kietas“.
Tai – jo nuomonė.
Eteryje paskleista, ji gali kelti siaubelį ne tik šiuolaikiniams, bet ir ano meto higiena besirūpinusiems medikams.
„Bohemiečių“ (ir dabartinių) šėliojimai bei „kietumo“ rodymai nekalti tik tada, jeigu jie nekelia pavojaus aplinkiniams. Geriausiai, jeigu jie vyksta tarp keturių sienų ir į balkoną kaip naktipuodžio niekas neneša, ant praeivių galvų nepila.
Bet jeigu taip atsitinka, žiniasklaida turi ką veikti tris dienas ir dar pogulį. Mažiausiai. Nes viena „pupytė“ internete „karaliauja“, regis, jau keleri metai, bet jos „naktipuodis“ vis pilnas ir pilnas, vis liejasi ir liejasi jo turinys.
Daug visuomenės dėmesio reikalaujančius žmones galima vadinti energetiniais vampyrais. Jie atkunta, kai „driskiai“ apie juos šneka, lydi žvilgsniais, gaudo už rankovių. Pasisotinę minios energija, „vampyrai“ ieško, kaip dar atkreipti į save dėmesį.
Pasivaidenimas kitiems jiems yra kaip baterija įsikrauti.
O kitiems baterijos senka. Jas reikia papildyti klyktelėjus „vampyro“ vardą ar pauosčius jo kelnaičių gumą.
Sveikatos tai tikrai neprideda. Vadinasi, pavojinga „driskiams“.

Apie susitikimus

BunkaBuvo laikai, kai pažįstami, giminaičiai susitikdavo turguose, jomarkuose, atlaiduose. Nors, dabartiniais atstumais ir laiko sąnaudomis matuojant, gyveno netoli vieni kitų, bet tuometinės transporto priemonės ir darbai statydavo užtvarą dažniems susitikimams.
Užtat pašnekėt buvo apie ką, nes tarp retų susitikimų nemažai kas nutikdavo. Pasipasakodavo naujienas, išlenkdavo po taurelę. O jeigu daugiau – arkliai žinojo kelią namo.
Dabar ratuoti pralekiam ne tik per miestą, bet ir kaimų gatvelėmis. Pėsti eidami net nustembame, kiek seniai bematytų žmonių sutinkame, kiek naujienų iš jų lūpų sužinome. Dar didesnė nuostaba akyse dygsta, kai klausinėjame apie kitus seniai bematytuosius ir išgirstame, kad anuos jau palaidojo, anie į užsienius išdūmė ar čia pat Lietuvoje kitur gyventi išsikraustė.
Tolstame vieni nuo kitų kaip palaidos nelabojo bitės.
Kai nemąstai apie tai, rodos, taip ir turi būti. Bet kai praėjusį savaitgalį po penkiasdešimties metų susirinko 1968 metų Plungės pirmosios vidurinės mokyklos abiturientai, pasirodė, jog, kaltę suversdami nesibaigiantiems darbams ir pasiutusiam laikmečiui, save apgaudinėjame. Nors trylika klasiokų jau mirę, iš devyniasdešimt devynių trijų klasių vienuoliktokų susirinko daugiau kaip pusė. Didesnė tos pusės pusė vartė akis, raukė kaktas ir klausinėjo vieni kitų „Kas tu?“ Anot buvusio tų metų abituriento, dabar fizikos mokslų daktaro Bonifaco Vengalio, susipažino iš naujo.
Dar prie namo, kuriame gyveno keturi jų mokytojai – Eugenija Jonikienė, Stefa Sipaitė, Leonas Juodagalvis ir Alfonsas Zdanavičius – atidengė jiems skirtą Atminimo lentą. Tuo jie sako, jog jų nepamiršo. Nes atmintis gyva, kai kalbiesi su jau išėjusiaisiais.
Gal dar kas nors paseks jų pavyzdžiu ir viešose vietose paliks atminimo ženklų apie Plungėje gyvenusius, praeityje miestui gerais darbais nusipelniusius žmones?
Šiandien prasidedančioje Plungės šventėje bus didelis klumpių sunešimas. Politikams ir valdininkams proga pasirodyti, verslininkams – uždirbti, saviveiklininkams ir profesionalams – pradžiuginti žiūrovus, o pastariesiems svarbu nepamiršti pagrindinio dalyko: susitikti su seniai nematytaisiais. Ir nepamiršti, jog dabartiniai arkliai kelio į namus nežino.

Apie pasikartojimus

BunkaKažkoks, matyt, prakutęs rašyt A. Užkalnis viešam naudojimui paskelbė dešimt kasdienių požymių, kaip atpažint slaptą „vatniką“. Anot autoriaus, jis (ne autorius – „vatnikas“) sako, jog visi politikai vienodi; išgėręs žino, kaip reikia tvarkyti Lietuvos ekonomiką; renkasi Rusijos oro linijas; neturi problemos su rusiška degtine; svajoja aplankyti okupuotą Krymą; didžiuojasi tarnyba tarybinėje kariuomenėje; giria rusišką televiziją; iš lietuviško meno patinka pripažįstamas Rusijoje; ilgisi tarybinių laikų „dvasingumo“; paėmęs į rankas „Šileliu“ vadintą televizorių, nesuprastų, jog tai televizorius.
Daug komentatorių springsta susižavėję, kaip tekstas „kirto per pautus“ „vatnikams“.
Galima beveik neabejot, kad dešimt autoriui užklydusių atvėrimų ir jo argumentai gražiai atgulė Rusijos ambasados Vilniuje, o gal net Užsienio reikalų ministerijos Maskvoje stalčiuose laukti x valandos. Rusijos propaganda gvėrstančiai Europai, regis, nesunkiai įpirš, jog tekstas kiršina tautas, kursto prie nenuspėjamų veiksmų vedančią nesantaiką.
Europa palinguos galva ir pritars, jog tą patį galima pasakyti ir nesityčiojant iš tautos ar kitokią nuomonę turinčių žmonių.
Visa tai jau kažkur girdėta.
XVI amžiuje nepaklususiųjų keisti tikėjimo nuostatas kūnai voliojosi Anglijos pakelėse.
XX amžiuje buvo Vokietija su nežinia kiek skelbiamų požymių apie žydus, čigonus, invalidus ir šiaip nepritariančius nacionalsocializmui.
Visi tie ir daug kitų bruktų požymių itin aplaistyti nekaltųjų krauju.
Vos tik sąjungininkai užgesino Vokietijos sukeltą pasaulinį gaisrą, atsirado TSRS KGB instrukcija, kaip tarybiniam piliečiui pastebėti priešo šnipą.
Regis, dešimties požymių autorius bus ją bent matęs, nes forma net labai kartojasi. Tik tekstas profesionalus.
Anot TSRS KGB, šnipai visada pasitempę, mandagūs, atsistoja, kai į kambarį įeina moteris; moka plakti kokteilius; nori sumokėti gydytojui už iškvietimą; ieško retų valgių; mažai valgo duonos, o alkoholinius gėrimus skiedžia ledu bei geria mažais gurkšneliais; darbe savo pareigas atlieka tik labai gerai, nes užsienyje šeimininkui nereikia blogo darbininko; naudoja profesionalią terminologiją, pavyzdžiui, bandymą vadina testu.
Tada buvo Šaltasis karas.

Apie politmediciną

BunkaPrie ligonio lovos susirinkę gydytojai tariasi, ar pacientą operuoti, ar tegu gyvena.
Ligonis kankinasi, kenčia skausmus, šaukiasi Dievo. Giminės ir artimieji maldaujančiais žvilgsniais varsto medikus, bet šitie dar ir dar cituoja Hipokrato priesaiką bei sako, jog už gyvybę turi kovoti iki paskutiniosios.
Va, tokios asociacijos kyla, kai tik užeina kalba apie Lietuvos Respublikos Seimą.
Visi vienbalsiai tvirtina, jog jis sunkiai serga, jau nebepažįsta ne tik Konstitucijos, Lietuvos, bet ir juos išrinkusiųjų. Seimas – sau, piliečiai – sau.
Tačiau prie Seimo lovos (lovio) susirinkę politmedikai kaišioja bevertes piliules. Negirdėti, kad kas nors siūlytų humanišką eutanaziją.
Anapilin Seimą išlydėti galinčios institucijos apsimeta esančios neregės. Klipatos, kitaip sakant. Tik dūsauja, jog nors pagal Konstituciją Seimo narys negali užsiimti verslu, tačiau tai daro net valdančiosios daugumos vadas. O iš paskos tursena ir kiti. Taip gimsta politika versle ir verslas politikoje.
Pagrindinis valstybės įstatymas lieka tualetinio popieriaus vietoje.
Būtų tai tik dabar gimęs fenomenas, gal kas ieškotų priešnuodžio.
Bet liga jau seniai chroniška ir, matyt, nepagydoma. Juk daugiau kaip prieš dešimt metų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovavęs Algimantas Matulevičius yra sakęs, jog po Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno žūties surinktos medžiagos, garsiosios VSD pažymų nepateikimo Seimui bylos, jų išslaptinimas turėjo būti „atominis sprogimas Lietuvoje“.
Tačiau viskas baigėsi šnipštu.
Medicininiais terminais kalbant, beveik visą trisdešimtmetį valstybė šeriama vidurius laisvinančiomis piliulėmis, nors reikia chirurginio gydymo.
Ar tik nebūsiu buvęs teisus, vėlgi beveik prieš trisdešimtmetį rašęs, kad Lietuvoje atgimusi demokratija sirgs visomis augimo ligomis, todėl labai svarbu išsaugoti jas mokančius gydyti medikus.
Gal politmedikams vis dėlto reikia ryžtis chirurginei Seimo operacijai? Po jos dar vienai ir dar, ir dar…
Bet kas sumodeliuos, ar tai bus naudinga? Augimo ligas mokančius diagnozuoti ir neutralizuoti gydytojus sėkmingai išpjovėme savomis rankomis.
Būčiau politmedikas, pridėčiau, jog tas rankeles sumaniai valdė rytų kaimynas.

Apie trydą

BunkaĖjau per Lietuvą ir kiekvieno sutikto klausiau to paties: „Ar prisimeni bent vieną dieną Lietuvoje be skandalo ar jo tęsinio?“
Bene sumaniausias atsakymas buvo „Matyt, aš tą dieną pramiegojau.“
Visi kiti raukė kaktas, balino akis, kasėsi pakaušius ir pasiduodavo. Ne, neprisimena.
Vadinasi, „skandalo“ būsena mums yra įprastinė. Pripratome, kaip prie geležinkelio bėgių gyvenantys žmonės pripranta prie pralekiančių traukinių keliamo triukšmo ir drebulio.
Šiuolaikinė patarlė sako, jog vyriausybės darbas panašus į virškinimą: jeigu viskas tvarkoje, jo net nepastebi.
Galime sakyt, jog jau trisdešimt metų gyvename trydoje ir žarnyno turiniu terliodami kitus.
Dabartinis politikų ir verslo (arba atvirkščiai) skandalas mažai ką stebina. Vėlgi dėl tos pačios priežasties: esame prie trydos pripratę.
Vienu iš pavyzdžių gali būti 1991 metų pabaigoje tada dar plungiškio Algio Anglicko darytas sąjūdininkų mitingo ant rajono Savivaldybės pastato laiptų videoįrašas. Dabar reikia atlaidžiai žiūrėti į tą ir daugybę panašių įvykių ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje, nes buvo toks skandalų laikas, kai net labai dažnas pasijusdavo esąs pasaulio bamba ir garsiai šnekėdavo, kas yra blogai. Bet ką daryt, skandalingos galvelės nesiūlė.
Daugiausia, ko tada reikalavo mitingo organizatoriai – atstatydinti tuometinį Rajono tarybos pirmininką Gintarą Morkį, kaip muses iš barščių išmesti iš postų tarybiniais laikais buvusius kolektyvų vadovus. Ką darys po to – niekas nesakė.
Regis, tai buvo vienas pirmųjų vietos konservatorių sukeltų skandalų vadžiai rajone perimti, nes jie grasino bado streiku, jei G. Morkis liks valdžioje.
Konservatorių sukeltas skandalas baigėsi natūraliai: G. Morkis tapo Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už užsienio ryšius ir ES reikalus, vadovavo Lietuvos verslo misijoms valstybės vadovų kelionių į Rusiją, Ukrainą, Prancūziją, Italiją, Egiptą, Singapūrą, Tailandą, Japoniją, Braziliją, Urugvajų, Argentiną, Čilę ir kitas šalis metu, Lietuvos pramonę ir verslą, šalies investicinį klimatą pristatinėjo Europoje, Azijoje, Amerikoje.
Skandalai liko Plungėje ir Lietuvoje. Pasėtos piktžolės bujoja. O mes apsimetame, jog nerandame, kas jas tręšia.

Apie atsitokėjimą

BunkaĮspūdis toks, lyg žmonės, patys priminkę dvokiančio purvo tyrus, lenda kuo giliau į jį, taškosi krykštaudami kaip vaikai, griebia saujomis, pila kitiems ant galvų ir sako, jog tai graikų mitologijoje minimas nemirtingumą ir amžiną jaunystę suteikiantis dievų penas. Na, gal bent jau dievų aliejus ar dieviškų žirgų maistas.
Žvengiame ir mes iš pasitenkinimo, nors, regis, atėjo laikas atsitokėti. Bet ne. Murdomės dvėseliena dvokiančiame purvyne ir mokome taip daryti savo vaikus.
Anądien perskaičiau internetinėje svetainėje, jog „Policininkas nušovė žmones…“ ir šiurpas perbėgo kūną. Negi šaudynės iš už Atlanto jau čia, negi neatlaikė pareigūno nervai?
Atsiverčiau informaciją ir akmuo nuo širdies nusirito. Pasirodo, jog sutrumpintas pavadinimas buvo tik masalas, o iš tikrųjų policininkas nušovė žmones sukandžiojusį vilkšunį.
Kas gi neleidžia mums atsitokėti, bent jau šiek tiek kritiškiau pažvelgti į tai, kas aplinkui, ir pabandyti suvokti, jog politikams, verslininkams esame reikalingi tik balsuoti ir tuštinti savo pinigines?
Galime kaltinti žmogaus prigimtį, galime abejoti ir savo proto galia. Galima prisiminti ir Albertą Einšteiną, sakiusį, kad begalinės yra tik visata ir žmogaus kvailystė. Nors dėl visatos genijus šiek tiek abejojo.
Atsitokėkim, žmonės, kai žiniasklaidoje po tą patį purvą kaip ir visi braidanti „žvaigždutė“ pareiškia nusprendusi nebeslėpti mažylio sūnaus, surengė su juo fotosesiją, nes „jis mano didžiausias džiaugsmas“.
Gal jis ir yra didžiausias džiaugsmas, bet galima manyti, jog ir prekė, kurią reikia parduoti kuo brangiau.
Negeras dvokas eina nuo mamos, juolab kad ir ant reklamuojamos vyro neištikimybės, regis, kabo etiketė su kaina. Ką jau besakyti apie toje pačioje internetinėje svetainėje žinučių komplekte esančią informaciją „… į madų šou atvyko įspūdinga karieta – hibridiniu „BMW i8“.
Kas mums yra, kad nesugebame atsitokėti?
Galime virkauti ir kurti visokiausias teorijas, bet kol kas aišku viena: kol murdomės dvokiančioje makalynėje, yra žmonių, iš džiaugsmo trinančių rankas.
Nors viena iš didžiausių mūsų baimių yra suteikti džiaugsmo kitiems, darome tai manydami, jog taip elgiamės savo valia ir niekieno neverčiami.
Nes vis dar neatsitokėjome.

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...