Palaidos mintys

Apie galimybę

BunkaPasitaiko, žmogus gimsta turtinguose protingų tėvų namuose, viloje ant šilto, be kraugerių ryklių vandenyno kranto, nuo vaikystės supamas ne tik meilės, bet ir rūpesčio, ne gaudamas, ko tik panorėjęs, bet mokomas suvokti, kad savo gyvenimą reikia kurti pačiam.
Jam pasisekė.
O jeigu gimė Kantaučiuose? Gimtinės pavadinimas įpareigoja būti patenkintu (kontėnu), bet vargu ar pavyks. Jau vien todėl, kad rekvizitai.lt skelbia tik apie vieną kaime esančią uždarąją akcinę bendrovę, ir ta pati – neveikianti.
Plateliai, Šateikiai, Kuliai, Alsėdžiai, Medingėnai turi šiek tiek plačiau, nei Plungės rajonas, žinomo istorinio, sakralinio palikimo bei šiokią tokią dabartį, o kartu – galimybę privilioti lankytojų ir dėl jų žingeidumo šiek tiek prisidurti prie pensijų, pašalpų ir atlyginimais vadinamų pajamų.
Kantautiškiams galimybes reikia susikurti patiems.
Plačiau paskleista žinia apie angliškas šaknis, pravoslavišką religiją, žemaitišką gyvenimą ir tragišką lemtį turėjusią Kantaučiuose palaidotą giminę sudomintų ne tik istorikus profesionalus, bet ir mėgėjus labiau pažinti savo kraštą. Galimybė padaryti tai vis dar yra.
Kita galimybė dulka Kantaučių bažnyčioje.
Anot viešosios įstaigos „Vargonų paveldo centras“ direktoriaus daktaro Girėno Povilionio, į Kultūros vertybių registrą įrašyti unikalūs vargonai – vienas paskutiniųjų Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklai priskiriamų ir vienas iš keleto išlikusių tokio stiliaus instrumentų. G. Povilionio manymu, vargonai galėtų tapti svarbiu ne tik Plungės rajono paveldo traukos objektu, bet ir įsijungti į Lietuvos vertingiausių vargonų kraštovaizdžio (Orgellandschaft Litauen) kultūrinio turizmo maršrutą.
Kaip visada, trūksta menkniekio – lėšų vargonams restauruoti. Instrumento atgaivinimu besirūpinanti Rūta Černeckienė varsto valdžios kabinetų ir verslininkų duris, pasakoja ne tik apie galimybę vėl girdėti unikalių vargonų gausmą, bet ir iš jų sklindančiomis melodijomis žadinamų Kantaučių atgimimą.
Skamba lyg apie Vasiukus, tačiau tokia galimybė yra. O gal iš tikrųjų po kelerių metų vasaros vakarais važiuosime į Kantaučius pasiklausyti unikalių vargonų muzikos.
Juolab kad ir Savivaldybė prisideda, bet dar trūksta.
Mes turime galimybę prisidėti.

Apie nuvaldymą

Bunka„Lietuva „nuvaldyta“, – pripažindama, kad toks nelabai norminis žodis labiausiai tinka, skelbia Seimo narė Agnė Bilotaitė.
Paskelbė, na ir kas iš to?Ar girgžtelėjo nors vienerios Prezidentūros durys, ar klaktelėjo nors vienas kalėjimo kameros skląstis, ar rinkosi Valstybės Gelbėjimo Komitetas – nežinia.
Užtat kitų žinių – apstu. Tai, ką toliau skaitysit, yra nesenos bei dabarties citatos iš įvairių leidinių.
„Pagal įvairius nelygybės rodiklius esame Europos valstybių sąrašo dugne, pavyzdžiui, pagal pajamų nelygybę už mus prasčiau atrodo tik Serbija.“
„JAV leidžiamas naujienų savaitraštis „Newsweek“ dar pavasarį paskelbė 12 homofobiškiausių šalių. Sąraše, parengtame vadovaujantis įvairiais kriterijais, vyrauja labiau atsilikusios Afrikos, Azijos, Karibų regiono valstybės. Sąrašo pabaigoje – 11-oje vietoje – įvardyta Lietuva.“
„Lietuva yra tarp mažiausiai labdarai skiriančių valstybių pasaulyje… užima 142-ąją vietą iš 145-ių pasaulio valstybių.“
„Lietuviai sukūrė tokią socialinę politiką, kad didžiausias skirtumas tarp vargšų ir turtingųjų. Daugiausiai vargšų turime Europos Sąjungoje.“
„Šiandien Lietuva pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų rezultatus yra žemiau nei Rumunija, o inovacijų poveikis šalies ekonomikai Lietuvoje – mažiausias ES.“
„Lietuva – paskutinė Europoje pagal mokslo fondų skaičių.“
„Pasak ekspertų, Lietuva kasmet viešiesiems pirkimams neefektyviai išleidžia milijardą eurų, kas prilygsta papildomiems 100 eurų pensijos kiekvienam senjorui kas mėnesį.“
Cituoti galima tris dienas ir pokaitį, nepaisant, kad „Nuo įstojimo į ES Lietuva kasmet iš jos biudžeto gavo vidutiniškai 3,6 proc. nuo BVP. Tai yra aukščiausias rodiklis iš visų valstybių narių.“
Kur tie 3,6 procento dingo? Ar tas BVP mažas, ar vagių privisę? Regis, pastarasis spėjimas teisingesnis. Bent jau taip atrodo iš pas-tarųjų dienų čia netilpusių citatų.
Gal norite pridėt citatų apie emigraciją, savižudybes, pensininkus, ligonius, švietimą, mediciną?
Neseniai pasirodžiusiame aktoriaus Vytauto Rumšo interviu, Plungės garbės pilietis prisimena jau girdėtas kalbas apie grimzdimą iki dugno ir kilimą aukštyn.
Vytai, ar jau? Šnipštelėk saviškiams, juk iš Vilniaus geriau matyti…

Apie anekdotus

BunkaKremliuje dabar nagus kremtasi, kodėl prieš „perestroiką“ ar bent jau jos metu neįkūrė anekdotų ministerijos. Būtų juos rinkę, tyrinėję, reagavę į žmonių nuotaikas, gal TSRS metelius kitus būtų ilgiau pratempusi.
Bet anekdotai turi galingą inerciją. Iki šiol sklando Lietuvoje. Kas juos kuria? Žydų beveik nebėra, o jie vis sklando.
Ir dar tokie, kuriuose į vieną ar kelis sakinius telpa tai, kas apžvalgininko ar filosofo parašyta keliuose puslapiuose.
Na, kad ir „Prekybos centruose iš tikrųjų pardavinėjamos tik dvi prekės: maišai šiukšlėms ir šiukšlės maišams.“
Kas paprieštaraus, kad tuo šis tas pasakyta apie prekių kokybę.
Dar viena liaudies išmintis konstatuoja, jog „Žmogų jaudina ne valstybėje išsikerojęs korupcijos lygis, o neįgyvendinama svajonė joje dalyvauti.“
Liaudies balsas byloja ir apie statistiką.
Mokesčių inspekcijai pateiktoje deklaracijoje pilietis išlaikytinių sąraše paminėjo 25 tūkstančius kalinių, 35 tūkstančius valdininkų ir politikų, 150 tūkstančių bedarbių bei visą švietimo sistemą. Gavęs atsakymą, jog tokia deklaracija nepriimtina, pilietis pasiteiravo, ką jis pamiršo įrašyti.
Klystate, jeigu manote, kad žmonės vengia politikos ir politikų. Jau girdėjo, kas yra demokratija ir bando ja naudotis.
Į nesėkmingo verslininko namus pasibeldė jo šeimos pagailėjęs Dievas.
– Turiu dvi dovanas, – tarė sutuoktiniams, – rinkitės. Pirmoji – kas iš judviejų nori į Seimą.
– Žinoma, aš! – sukvykė vyras ir iš džiaugsmo lyg pasiutęs ėmė lakstyti po namus.
– O antroji dovana? – nedrąsiai paklausė žmona.
– Protas, moterie, protas…
Tauta pastebėjo, kad politikai veda į priekį, žvelgdami tik pirmyn. Net tada, kai automobilį stato atbulą.
Liaudies kūryba guodžia inteligentus, bet vargu ar tai padeda.
„Sarkazmas atsirado evoliucijos metu ir leidžia protingiesiems išgyventi idiotų apsuptyje.“ „Geras humanitarinis išsilavinimas duodamas tam, kad išmokytų žmogų filosofiškai žvelgti į pinigų trūkumą.“
Išminčiai sako, jog kiekviename pajuokavime yra dalis tiesos. Dėl tos dalies galima ir pasiginčyti. Tačiau nustatyta, kad politikai dešimt procentų būna teisūs, o devyniasdešimt procentų lieka kalti rinkėjai. Ir gali sulaukti įstatymo anekdotus pasakoti ne didesnėje kaip penkių kvadratinių metrų virtuvėje.

Apie skyrybas

Bunka„Nors mūsų apetitas valdžiai vis dar stiprus (iš inercijos), bet dar suvokiame, kad koalicija su valstiečiais žaliaisiais yra spąstai. Valstiečių žaliųjų frakcijos sudėtis įspūdingai marga ir nepatyrusi. Bus daug pareiškimų, atsitraukimų, keistų iniciatyvų ir nesėkmių. Mes nedegam noru už tai prisiimti atsakomybės. Tačiau mielai palaikytume geras idėjas ar galbūt net mažumos Vyriausybę, jei konservatoriai taip pat nuspręstų likti opozicijoje“, – pernai spalio pabaigoje pranešė jau savaitę po visuotinių Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderio rinkimų juo tituluojamas Gintautas Paluckas.
Kaip į vandenį žiūrėjo. Ypač apie keistas iniciatyvas.
Nuojauta kužda, kad G. Paluckas iki šiol galvoja taip pat ir pradėjo žygį ištrūkt iš spąstų, nes, tapęs LSDP lyderiu, pirmiausia pareiškė, jog „Pirmadienį kalbėsiuosi su premjeru, mes apžvelgsime visą spektrą kausimų: ne tik koalicijos sutartį, kas yra svarbu, bet taip pat ir mūsų, socialdemokratų, politinius prioritetus koalicijoje bei tiesiog bendravimo santykius… norėtume lygiaverčių santykių priimant sprendimus ir svarstant projektus, kad nereikėtų bėgti iš paskos ir komentuoti viešumoje to, kas dar neturi jokio racionalaus pagrindo ir dėl ko koalicijoje dar nėra sutarta.“
Premjeras prieš G. Palucką užtrenkė duris ir antradienį paaiškino tautai bei socdemų vadovui, jog „Reikia susivokti naujajam pirmininkui, kuo jis tapo. Suprantu didžiulį džiaugsmą pagaliau laimėjus renkamas pareigas, bet tai Socdemų partijos vidaus reikalas. Nacionaliniu mastu nieko neįvyko. Tai yra ne Seimo rinkimai, nors pagal retoriką išrinkto pirmininko atrodo, kad įvyko nauji Seimo rinkimai, susiformavo dauguma, socialdemokratai gavo daugumą rinkėjų. Turbūt reikia grįžti į realybę.“
Vėlgi nuojauta kužda, kad nacionaliniu mastu vis dėlto šis tas įvyko.
„Kalbant apie koalicijos sutartį… ką susiderėjo, tą ir turi“, – tą patį antradienį sakė premjeras Saulius Skvernelis. Negirdėję šio sakymo intonacijos, gali tik spėti, ar tai buvo skirta „partneriams“, ar „durneliams“.
Nuojauta vėlgi kužda, kad – pastariesiems. Tad, jeigu į koalicijos partnerių santykius neįsivels „force majeure“ („nenugalima jėga“, „Prezidentūra“), bus skyrybos nacionaliniu mastu.

Apie siūlymą

BunkaSodyboje pasirodo juosta susitempęs piršlys ir girgždančiais batais jaunikis.
Motina lekia virtuvėn pautienės su lašinukais čirškinti, tėvas – kamaron naminės atseikėti.
Jaunoji pasilieka su atvykėliais, bando palaikyti kalbą.
– A par mėška važiavuot?
– Par mėška, par mėška, – linguoja galvomis abu.
– A pro kūdra sokuot?
– Toriou, toriou, – tvirtina atvykėliai.
– Vo a matiet, tėn tuoks dėdėlis krūms aug, – teiraujasi mergė.
– Matiem, matiem…
– Vo po tou krūmo tuoks dėdelis šūds pašėkts. A matiet?
– Matiem, matiem…
– No vo, – sako jaunoji, – tatā aš pašėkau…
Ne žemaitis, tokią istoriją išgirdęs, smarkiai susirauktų, o žemaičiui viskas aišku: mergė save reklamuoja. Jeigu didelę krūvą pavarė, vadinasi, yra sveika, drūta, gali ir darbus dirbti, ir vaikus gimdyti, ir visas keturias namų kertes laikyti.
Dabar reklamos į mūsų namus bei protus dažniausiai ateina iš televizijos, bet tokio poveikio tikrai neturi. Prisispyręs klausinėjau pažįstamųjų, ar jie kada nors gyvenime sąmoningai pasinaudojo žiniasklaidos siūlymais, bet nė vienas tokio atvejo neprisiminė. Nesąmoningai – galbūt, bet kad sėdėtų prie televizoriaus ir gaudytų reklamą – niekada. Kai ją pradeda rodyti, puiki proga atsikelti ir eiti arbatos įsipilti ar vaikų paruoštas pamokas patikrinti.
Kodėl mums ją kemša? Žiniasklaida iš to gyvena, o prekių ir paslaugų siūlytojams nei šilta, nei šalta: vartotojas moka ir už reklamą. Be to, siūlytojas dar turi progą žiniasklaidą šantažuoti gąsdindamas nebeduosiantis reklamos, jeigu ji nors vieną blogą žodį apie jį pasakys.
Jie ten ne visai padorius žaidimus žaidžia, o mokame mes visi. Jei reklamos nebūtų, turėtų ir prekės bei paslaugos atpigti.
Nesulauksim. Va, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis tik užsiminė, kad reikėtų žmones kvailinančios reklamos mažinti, žiniasklaida iškart jį užsipuolė, nesivargindama argumentais, menkinančių epitetų prikabino.
Kartu ir savo siūlymą paskelbė: nespurdėkit. Atseit, yra tokia šventa karvė – rinkos ekonomikos dėsnis. O jeigu reklama nepatinka, neklausykit, neskaitykit, nežiūrėkit.
Tačiau taip besielgiantiesiems reklamos kaina prekės savikainoje vis tiek lieka.
Gal kas turite siūlymą, kaip ją iškrapštyt?

Apie apokalipsę*

BunkaTaip dažnai būna. Vakare išgirsti žodį, pamatai vaizdą, žiūrėk, naktį jau ir sapnuoji regėto bei girdėto interpretacijas.
Nieko neįprasto nėra. Netgi galima įtarti, kad ir garsus, ir vaizdus apdorojančios smegenys veikia.
Aną vakarą regėjau ir girdėjau, kad Žemės link skrenda planeta ir jos gyvastį galintis pražudyti kosminis kūnas, bet mokslininkai ramino, jog jis pralėks pro šalį. Kito tokio per artimiausius šimtą metų nebus.
Rodos, ramus atguliau, bet regėjau apokaliptinį sapną.
Tie patys mokslininkai pranešė, kad mažiau kaip po metų Žemėn trenksis kometa ir ją sunaikins.
Jungtinių Tautų Organizacija atskleidė civilizacijos gelbėjimo planą: kiekvienai šaliai skiriamas erdvėlaivis skristi į gyventi tinkamas planetas. Lietuvai toks irgi statomas, jame tilps penki tūkstančiai gyventojų.
Kėdainiuose įsikūrė kelionių agentūra „Kitas pasaulis“ ir paskelbė, jog renka turistus aplankyti vaizdingą planetą.
Apgavystė paaiškėjo dar negimusi.
Seimas sukūrė darbo grupę, turinčią nuspręsti, kas sukurs darbo grupę, atrinksiančią kandidatų grupę išsigelbėti ir sukurti Lietuvą toli kosmose.
Partijos pasiūlė savo kandidatus ir susipliekė dėl kvotų.
Mokslų Akademija sukūrė alternatyvią atrankos grupę, bet politikai žiniasklaidoje ją visiškai sukompromitavo.
Žalieji paskelbė savo kandidatų sąrašą.
„Dangun ėmimo“ grupė įrodinėjo savo pirmenybę.
Tikintieji pageidavo susitikimo su Dievu ten, tačiau filosofai penkiolikos straipsnių cikle įtikinamai įrodė, jog tai jie gali padaryti ir likę namuose.
Kol viešumoje visi pliekėsi dėl vietos danguje, Prezidentūra, Seimas ir Vyriausybės kabinetas su vyrais, žmonomis, meilužiais, meilužėmis, uošvienėmis, šunimis ir katėmis, net papūgėlėmis sulipo į erdvėlaivį ir išskrido.
Naujoje vietoje jie greitai išmirė, nes nemokėjo nei arti, nei akėti, nei sėti, nei varžto prisukti, nei plytą padėti, nei pilvo dieglių gydyti.
O Žemę turėjęs sunaikinti kosminis kūnas netikėtai pakeitė trajektoriją ir praskriejo pro šalį.
Lietuva kartu su visa planeta džiūgavo, išsirinko naują Prezidentą, Seimą, paskyrė Vyriausybę.
Gyvenimas tekėjo sena vaga.

* Apokalipsė – sąvoka, reiškianti paslapties, nežinomos didžiajai žmonijos daliai, atskleidimą privilegijuotiems asmenims

Apie ožtūra

BunkaNeprisimenu, ar kažkur girdėjau, ar pats sugalvojau, kad kuo dažnesnis ir tolesnis žvilgsnis į praeitį, tuo didesnėje migloje skendi ateitis.
Anądien pasipainiojo akyse senas laikraštis ir jo pirmame puslapyje riebi antraštė „Kolonijoje A. Butkevičius pareiškė, kad ruošia gultą V. Landsbergiui“.
Nelabai seniai tai buvo, tik prieš aštuoniolika su puse metų, bet iki šiol taip ir liko ekskliuzyvu. Kas dar netapo anglakalbiu, tegu žino, jog tai reiškia išskirtinis.
Nes nuo to laiko nė vienas Audriaus Butkevičiaus – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės akto signataro, krašto apsaugos ministro – lygio politikas neragavo kalėjimo duonos. Kandidatų žiniasklaidoje mirga beveik kasdien, tačiau…
Kaip žemaitiškame juodame pajuokavime: sergančiųjų daug, bet ateina savaitgalis – nėra ką laidoti.
Teatleidžia man patriotai, netgi profesoriaus Liudo Mažylio surastas Nutarimas apie Lietuvos Nepriklausomybę nėra toks išskirtinis, kaip A. Butkevičiaus tupėjimas cypėje. Nes Nutarimo originalų yra dar keli, gal anksčiau ar vėliau ir jie išvys dienos šviesą, o apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti ir įkalintas tokio kalibro politikas šiuolaikinės Lietuvos istorijoje – tik vienas.
Juolab kad Nutarimas – dvasinis penas, kurį ne visi virškina, ypač kai jis kemšamas be ožtūras (saiko, užtvaros), o A. Butkevičiaus pavyzdys galėjo būti galinga prevencija (lietuviškai – išankstinis kelio užkirtimas) politikams bei valdininkams imti kyšius, kišti nagus prie iki šiol varganų mokesčių mokėtojų pinigų. Jeigu A. Butkevičius būtų ne ekskliuzyvas, gal šiandien ir pensijos būtų didesnės, ir atlyginimai už darbą panašūs į uždarbius, ir emigracija mažesnė, nes valstybėje būtų šiek tiek daugiau teisingumo.
Gal net būtų įprasta baudžiamojon atsakomybėn traukti ir taip sukurpusius įstatymus, kad net odontologai negali už savus pinigus padaryti dantų protezų senelių namų gyventojams, kurie dėl to patiria didelę fizinę ir moralinę žalą.
O gal – jergau aukštielninkas – baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma ir ikimokyklinukų žaidimų interneto svetainėse suaugusiųjų reklamas kaišiojantiems, taip sau vartotojus be ožtūras ruošiantiems verslininkams?
Kad jie taip su savo vaikais elgtųsi.

Apie kates

BunkaSeniai, kai padorių žmonių buvo daugiau nei šiandien, kai lietuviui ūkininkui buvo sakoma, kad jo kumpiais bei lašiniais užmėtysim ne tik alkanus Rytus, bet ir apsirijusius Vakarus, kai politikai aiškino, jog saulėtekis blanksta prieš saulėlydį, todėl reikia suktis jo pusėn, Lietuva stojo į Europos Sąjungą (ES).
Bet valstybės galvos nelabai pasitikėjo tauta. Jos į Seimo rūmus sukvietė visų šalies žiniasklaidos priemonių – net pačių mažiausių – atstovus ir apsidraudė. Pasiūlė sandėrį: už kiekvieną kvadratinį centimetrą, už kiekvieną minutę apie ES gėrį iš valstybės iždo duos pinigų.
Gal to apsidraudimo ir nereikėjo, bet kad jau taip buvo, galima sakyt, jog vietą Europos Sąjungoje Lietuva nusipirko už mokesčių mokėtojų pinigus.
Praėjo penkeri metai. Kandidatas į Lietuvos Prezidentus Valentinas Mazuronis paskelbė: „Iš mūsų pavogė valstybę. Aš sugrąžinsiu ją Lietuvos piliečiams!“
V. Mazuronis Prezidentu netapo, tad ir klausti, ar valstybė buvo pavogta su visais mokesčių mokėtojų pinigais, neverta.
Aną savaitę Plungėje lankęsis ir politikos Olimpe buvęs, ir šalia jo glaudęsis Darius Kuolys sakė, kad jei ne Europos Sąjunga, ne NATO, galėjome sulaukti Ukrainos likimo.
Tuo reikia pasidžiaugti.
Bet vis dėlto ne vieną sykį kartojo, kad ne visas progas gyventi geriau susivokėme ir mokėjome išnaudoti. Tačiau ar taip atsitiko dėl sprendimo teisę turinčiųjų kvailumo, ar tyčia, neminėjo.
Koks skirtumas, ar kvailys, ar sukčius sprendžia.
Šiandien mokesčių mokėtojai už savus pinigus perka Lietuvos miškų likimą. Valdantieji vėl nepasitiki sveiku tautos protu, todėl samdo vadinamuosius viešųjų ryšių specialistus. Mokesčių mokėtojų pinigus jiems moka Aplinkos ministerija, ji formuluoja užduotį ir pageidaujamą rezultatą: turi likti viena įmonė.
Kliento noras – šventas, todėl viešųjų ryšių specialistai regionų žiniasklaidos priemonėms siūlo kuo skubiau parengti straipsnį, kuriame „reforma turėtų būti pateikta kaip kūrimas efektyvesnio miško valdymo, esamų problemų sprendimas“ ir rekomenduoja, ką kalbinti, ką cituoti, ko neliesti.
Regis, užsakymas jau pradėtas vykdyti. Viena iš televizijų rodė siužetą apie miškų ūkio reformą. Ir, regis, pagal viešųjų ryšių specialistų nurodymus.
Vėl pirksime katę maiše?

Apie pirstelėjimą

BunkaPėsčias ėjau per Lietuvą. Pačiame Kelmės rajono pakraštyje, Šimkaičių kaime, užsukau į pakelės trobelę. Su senute Efrozina pleptelėjome apie šį bei tą, o ji ėmė ir pasiguodė, kad niekada anksčiau nakčiai durų nesklęsdavo, o dabar dar ir kablį jos žmogus įtaisė. Prieš lovon guldama, raminančiųjų išgeria. Nes televizorius tokius dalykus rodo, jog vaidenasi, kad iš jo išlipę niekadėjai apie duris braižosi.
Buvo tai daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Farmacininkai per tą laiką raminančiųjų tonomis pardavinėjo, silpnesnių nervų žmonės kas į psichiatrines, kas į kapus atgulė.
Alasas pakilo dabar.
Dauguma suvokia, kad bandymas kištis į žiniasklaidos reikalus buvo nevykęs. Daug kas suvokia ir tai, kad „50/50“ vadinamojo įstatymo projekto autoriai tikėjosi bent diskusijos apie žiniasklaidos poveikį.
Bet einasi kitaip.
„Ta moteriškė yra totaliai išprotėjusi“, „idiotai“, „pasikėsinimas į mūsų valstybės konstitucinę sąrangą“, „Seimo pudeliai“ „ar… jau tokia kvėša“, „spjūvis į veidą… nepriklausomai Lietuvai“, „valstiečių“ trojkė“. Tai – tik menka dalelė jiems skirtų epitetų ir bene faktais pristatomų nuomonių, kurių, regis, riebiausioji dalis priklauso vadinamiems tautinės žurnalistikos grandams.
O dar ne grandas, bet pasaulyje žinomas socialiai jautrios fotografijos kūrėjas A. Morozovas sako, kad „Pirmasis pokyčių žingsnis galėtų būti teisinis tokių laidų kaip „Farai“, „TV pagalba“, „24 valandos“ reguliavimas.“
Kitas grandas mažne tyčiojosi iš Vengrijos žiniasklaidos, bet nesakė, kad joje, kai valdžia, be kitko, meduoliu ir botagu ėmė riboti neigiamos informacijos srautą, savižudybių sumažėjo daugiau nei dvigubai. Buvusi „pasaulio čempionė“ pirmauti paliko Lietuvą.
Į grandus nesibraunantis interneto svetainės komentatorius mano, jog „Diskusija… reikalinga, bet kas ją organizuos?:). Dabar visi žiniasklaidos atstovai vieningai tiesiog žviegia, sakyčiau, iš įniršio – gąsdina cenzūros įvedimu, pavojais laisvam žodžiui, nors puikiai supranta, ką būtent norėjo akcentuoti Šakalienė.“ Kitas įtaria žiniasklaidą, didinančią savo pajamas „pritraukiant dėmesį“.
Todėl ir pavadinime užrašiau dėmesį traukiantį „pirstelėjimą“.
Be to, regis, tuo diskusija apie žiniasklaidą ir baigsis.

Apie perspėjimą

BunkaKovo 11-ąją plateliškiai vėliavas kėlė ir prisimindami Mokytoją Stanislavą Andriuškaitę, kurios šimto metų sukaktis buvo tą dieną.
Susirinkę seniūnijos salėje, jie dalijosi prisiminimais, kaip ir ką Mokytoja sakiusi, kaip ir ką pastūmėjo mokytis, kurti, kaip ir kam tiesino gyvenimo kelią savo sveiko žemaitiško proto ir gyvenimo patirties padiktuotais patarimais.
Prisimenu, pasakojo ji apie tuos laikus, kai mokytojai buvo verčiami dar ir agituoti žmones eiti į rinkimus.
Vienoje kaimo trobelėje Mokytoja užvedė kalbą, kad žmogus buvo kosmose, bet ten Dievo nerado.
– Ėš kōr žėnā, ka žmuogus bova dongou? – klausė trobelės šeimininkė.
– Televizuorius ruodė, – aiškino Mokytoja.
– Ēk jau ēk, panelė muokītuojė, – atsiduso moteriškė, – ontā par televizuoriu ė žōsīs, ė pīlės rokoujēs, a to tou tėki?
Tokiu pasakojimu Mokytoja dar anais laikais perspėdavo už gryną pinigą nepriimti visko, ką laikraščiai rašo, televizoriai rodo.
Tada juose būdavo labai daug smegenų skalbimo, o dabar – dar ir pinigų viliojimo priemonių.
Bene šlykščiausią regėjau vienoje didžiausių Lietuvoje internetinių svetainių, kurioje reklamuojamos „stebuklingos“ kapsulės pristatomos kaip padėjusios anoniminei plungiškei išgyti per kelias sekundes.
Nesiimu spręsti apie kapsulių poveikį, bet, regis, neegzistuojanti plungiškė paminėta todėl, kad mūsų miesto vardas dėl Ievutės tragedijos dabar labai dažnai kartojamas ir girdimas. Jo pasirinkimas panašus į vadinamąjį neurolingvistinį programavimą, skirtą žmogaus „subjektyvaus pažinimo struktūroms“ suprasti ir paveikti.
Paveikti ir užsidirbti naudojantis tragedija?!
Kad nebūčiau apkaltintas smurtavimu, tyliu, ką daryčiau su tai sumaniusiu subjektu, kuris turi žmogaus išvaizdą.
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis siūlo riboti vaistinių preparatų ir maisto papildų reklamą. Pavydėtina drąsa, numanant, kad dėl to prieš jį vienysis ne tik preparatų ir papildų pardavėjai bei gamintojai, bet ir produktus reklamuojanti žiniasklaida, anot R. Žemaitaičio, per metus iš farmacininkų gaunanti apie 38 milijonus eurų.
Regis, neatsiliks ir Vyriausybė, kuriai geriau didesnės kainos ir apyvarta, nes tada daugiau mokesčių surenkama.
Ir apie tai mus Mokytoja perspėjo.

Balsavimai

Nauja valdžia – kaip nauja šluota. Ar esate patenkinti permainomis Seime ir Vyriausybėje? Ko iš naujosios valdžios tikitės?

Rezultatai

Loading ... Loading ...