Palaidos mintys

Apie susitikimus

BunkaBuvo laikai, kai pažįstami, giminaičiai susitikdavo turguose, jomarkuose, atlaiduose. Nors, dabartiniais atstumais ir laiko sąnaudomis matuojant, gyveno netoli vieni kitų, bet tuometinės transporto priemonės ir darbai statydavo užtvarą dažniems susitikimams.
Užtat pašnekėt buvo apie ką, nes tarp retų susitikimų nemažai kas nutikdavo. Pasipasakodavo naujienas, išlenkdavo po taurelę. O jeigu daugiau – arkliai žinojo kelią namo.
Dabar ratuoti pralekiam ne tik per miestą, bet ir kaimų gatvelėmis. Pėsti eidami net nustembame, kiek seniai bematytų žmonių sutinkame, kiek naujienų iš jų lūpų sužinome. Dar didesnė nuostaba akyse dygsta, kai klausinėjame apie kitus seniai bematytuosius ir išgirstame, kad anuos jau palaidojo, anie į užsienius išdūmė ar čia pat Lietuvoje kitur gyventi išsikraustė.
Tolstame vieni nuo kitų kaip palaidos nelabojo bitės.
Kai nemąstai apie tai, rodos, taip ir turi būti. Bet kai praėjusį savaitgalį po penkiasdešimties metų susirinko 1968 metų Plungės pirmosios vidurinės mokyklos abiturientai, pasirodė, jog, kaltę suversdami nesibaigiantiems darbams ir pasiutusiam laikmečiui, save apgaudinėjame. Nors trylika klasiokų jau mirę, iš devyniasdešimt devynių trijų klasių vienuoliktokų susirinko daugiau kaip pusė. Didesnė tos pusės pusė vartė akis, raukė kaktas ir klausinėjo vieni kitų „Kas tu?“ Anot buvusio tų metų abituriento, dabar fizikos mokslų daktaro Bonifaco Vengalio, susipažino iš naujo.
Dar prie namo, kuriame gyveno keturi jų mokytojai – Eugenija Jonikienė, Stefa Sipaitė, Leonas Juodagalvis ir Alfonsas Zdanavičius – atidengė jiems skirtą Atminimo lentą. Tuo jie sako, jog jų nepamiršo. Nes atmintis gyva, kai kalbiesi su jau išėjusiaisiais.
Gal dar kas nors paseks jų pavyzdžiu ir viešose vietose paliks atminimo ženklų apie Plungėje gyvenusius, praeityje miestui gerais darbais nusipelniusius žmones?
Šiandien prasidedančioje Plungės šventėje bus didelis klumpių sunešimas. Politikams ir valdininkams proga pasirodyti, verslininkams – uždirbti, saviveiklininkams ir profesionalams – pradžiuginti žiūrovus, o pastariesiems svarbu nepamiršti pagrindinio dalyko: susitikti su seniai nematytaisiais. Ir nepamiršti, jog dabartiniai arkliai kelio į namus nežino.

Apie pasikartojimus

BunkaKažkoks, matyt, prakutęs rašyt A. Užkalnis viešam naudojimui paskelbė dešimt kasdienių požymių, kaip atpažint slaptą „vatniką“. Anot autoriaus, jis (ne autorius – „vatnikas“) sako, jog visi politikai vienodi; išgėręs žino, kaip reikia tvarkyti Lietuvos ekonomiką; renkasi Rusijos oro linijas; neturi problemos su rusiška degtine; svajoja aplankyti okupuotą Krymą; didžiuojasi tarnyba tarybinėje kariuomenėje; giria rusišką televiziją; iš lietuviško meno patinka pripažįstamas Rusijoje; ilgisi tarybinių laikų „dvasingumo“; paėmęs į rankas „Šileliu“ vadintą televizorių, nesuprastų, jog tai televizorius.
Daug komentatorių springsta susižavėję, kaip tekstas „kirto per pautus“ „vatnikams“.
Galima beveik neabejot, kad dešimt autoriui užklydusių atvėrimų ir jo argumentai gražiai atgulė Rusijos ambasados Vilniuje, o gal net Užsienio reikalų ministerijos Maskvoje stalčiuose laukti x valandos. Rusijos propaganda gvėrstančiai Europai, regis, nesunkiai įpirš, jog tekstas kiršina tautas, kursto prie nenuspėjamų veiksmų vedančią nesantaiką.
Europa palinguos galva ir pritars, jog tą patį galima pasakyti ir nesityčiojant iš tautos ar kitokią nuomonę turinčių žmonių.
Visa tai jau kažkur girdėta.
XVI amžiuje nepaklususiųjų keisti tikėjimo nuostatas kūnai voliojosi Anglijos pakelėse.
XX amžiuje buvo Vokietija su nežinia kiek skelbiamų požymių apie žydus, čigonus, invalidus ir šiaip nepritariančius nacionalsocializmui.
Visi tie ir daug kitų bruktų požymių itin aplaistyti nekaltųjų krauju.
Vos tik sąjungininkai užgesino Vokietijos sukeltą pasaulinį gaisrą, atsirado TSRS KGB instrukcija, kaip tarybiniam piliečiui pastebėti priešo šnipą.
Regis, dešimties požymių autorius bus ją bent matęs, nes forma net labai kartojasi. Tik tekstas profesionalus.
Anot TSRS KGB, šnipai visada pasitempę, mandagūs, atsistoja, kai į kambarį įeina moteris; moka plakti kokteilius; nori sumokėti gydytojui už iškvietimą; ieško retų valgių; mažai valgo duonos, o alkoholinius gėrimus skiedžia ledu bei geria mažais gurkšneliais; darbe savo pareigas atlieka tik labai gerai, nes užsienyje šeimininkui nereikia blogo darbininko; naudoja profesionalią terminologiją, pavyzdžiui, bandymą vadina testu.
Tada buvo Šaltasis karas.

Apie politmediciną

BunkaPrie ligonio lovos susirinkę gydytojai tariasi, ar pacientą operuoti, ar tegu gyvena.
Ligonis kankinasi, kenčia skausmus, šaukiasi Dievo. Giminės ir artimieji maldaujančiais žvilgsniais varsto medikus, bet šitie dar ir dar cituoja Hipokrato priesaiką bei sako, jog už gyvybę turi kovoti iki paskutiniosios.
Va, tokios asociacijos kyla, kai tik užeina kalba apie Lietuvos Respublikos Seimą.
Visi vienbalsiai tvirtina, jog jis sunkiai serga, jau nebepažįsta ne tik Konstitucijos, Lietuvos, bet ir juos išrinkusiųjų. Seimas – sau, piliečiai – sau.
Tačiau prie Seimo lovos (lovio) susirinkę politmedikai kaišioja bevertes piliules. Negirdėti, kad kas nors siūlytų humanišką eutanaziją.
Anapilin Seimą išlydėti galinčios institucijos apsimeta esančios neregės. Klipatos, kitaip sakant. Tik dūsauja, jog nors pagal Konstituciją Seimo narys negali užsiimti verslu, tačiau tai daro net valdančiosios daugumos vadas. O iš paskos tursena ir kiti. Taip gimsta politika versle ir verslas politikoje.
Pagrindinis valstybės įstatymas lieka tualetinio popieriaus vietoje.
Būtų tai tik dabar gimęs fenomenas, gal kas ieškotų priešnuodžio.
Bet liga jau seniai chroniška ir, matyt, nepagydoma. Juk daugiau kaip prieš dešimt metų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui vadovavęs Algimantas Matulevičius yra sakęs, jog po Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno žūties surinktos medžiagos, garsiosios VSD pažymų nepateikimo Seimui bylos, jų išslaptinimas turėjo būti „atominis sprogimas Lietuvoje“.
Tačiau viskas baigėsi šnipštu.
Medicininiais terminais kalbant, beveik visą trisdešimtmetį valstybė šeriama vidurius laisvinančiomis piliulėmis, nors reikia chirurginio gydymo.
Ar tik nebūsiu buvęs teisus, vėlgi beveik prieš trisdešimtmetį rašęs, kad Lietuvoje atgimusi demokratija sirgs visomis augimo ligomis, todėl labai svarbu išsaugoti jas mokančius gydyti medikus.
Gal politmedikams vis dėlto reikia ryžtis chirurginei Seimo operacijai? Po jos dar vienai ir dar, ir dar…
Bet kas sumodeliuos, ar tai bus naudinga? Augimo ligas mokančius diagnozuoti ir neutralizuoti gydytojus sėkmingai išpjovėme savomis rankomis.
Būčiau politmedikas, pridėčiau, jog tas rankeles sumaniai valdė rytų kaimynas.

Apie trydą

BunkaĖjau per Lietuvą ir kiekvieno sutikto klausiau to paties: „Ar prisimeni bent vieną dieną Lietuvoje be skandalo ar jo tęsinio?“
Bene sumaniausias atsakymas buvo „Matyt, aš tą dieną pramiegojau.“
Visi kiti raukė kaktas, balino akis, kasėsi pakaušius ir pasiduodavo. Ne, neprisimena.
Vadinasi, „skandalo“ būsena mums yra įprastinė. Pripratome, kaip prie geležinkelio bėgių gyvenantys žmonės pripranta prie pralekiančių traukinių keliamo triukšmo ir drebulio.
Šiuolaikinė patarlė sako, jog vyriausybės darbas panašus į virškinimą: jeigu viskas tvarkoje, jo net nepastebi.
Galime sakyt, jog jau trisdešimt metų gyvename trydoje ir žarnyno turiniu terliodami kitus.
Dabartinis politikų ir verslo (arba atvirkščiai) skandalas mažai ką stebina. Vėlgi dėl tos pačios priežasties: esame prie trydos pripratę.
Vienu iš pavyzdžių gali būti 1991 metų pabaigoje tada dar plungiškio Algio Anglicko darytas sąjūdininkų mitingo ant rajono Savivaldybės pastato laiptų videoįrašas. Dabar reikia atlaidžiai žiūrėti į tą ir daugybę panašių įvykių ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje, nes buvo toks skandalų laikas, kai net labai dažnas pasijusdavo esąs pasaulio bamba ir garsiai šnekėdavo, kas yra blogai. Bet ką daryt, skandalingos galvelės nesiūlė.
Daugiausia, ko tada reikalavo mitingo organizatoriai – atstatydinti tuometinį Rajono tarybos pirmininką Gintarą Morkį, kaip muses iš barščių išmesti iš postų tarybiniais laikais buvusius kolektyvų vadovus. Ką darys po to – niekas nesakė.
Regis, tai buvo vienas pirmųjų vietos konservatorių sukeltų skandalų vadžiai rajone perimti, nes jie grasino bado streiku, jei G. Morkis liks valdžioje.
Konservatorių sukeltas skandalas baigėsi natūraliai: G. Morkis tapo Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotoju, atsakingu už užsienio ryšius ir ES reikalus, vadovavo Lietuvos verslo misijoms valstybės vadovų kelionių į Rusiją, Ukrainą, Prancūziją, Italiją, Egiptą, Singapūrą, Tailandą, Japoniją, Braziliją, Urugvajų, Argentiną, Čilę ir kitas šalis metu, Lietuvos pramonę ir verslą, šalies investicinį klimatą pristatinėjo Europoje, Azijoje, Amerikoje.
Skandalai liko Plungėje ir Lietuvoje. Pasėtos piktžolės bujoja. O mes apsimetame, jog nerandame, kas jas tręšia.

Apie atsitokėjimą

BunkaĮspūdis toks, lyg žmonės, patys priminkę dvokiančio purvo tyrus, lenda kuo giliau į jį, taškosi krykštaudami kaip vaikai, griebia saujomis, pila kitiems ant galvų ir sako, jog tai graikų mitologijoje minimas nemirtingumą ir amžiną jaunystę suteikiantis dievų penas. Na, gal bent jau dievų aliejus ar dieviškų žirgų maistas.
Žvengiame ir mes iš pasitenkinimo, nors, regis, atėjo laikas atsitokėti. Bet ne. Murdomės dvėseliena dvokiančiame purvyne ir mokome taip daryti savo vaikus.
Anądien perskaičiau internetinėje svetainėje, jog „Policininkas nušovė žmones…“ ir šiurpas perbėgo kūną. Negi šaudynės iš už Atlanto jau čia, negi neatlaikė pareigūno nervai?
Atsiverčiau informaciją ir akmuo nuo širdies nusirito. Pasirodo, jog sutrumpintas pavadinimas buvo tik masalas, o iš tikrųjų policininkas nušovė žmones sukandžiojusį vilkšunį.
Kas gi neleidžia mums atsitokėti, bent jau šiek tiek kritiškiau pažvelgti į tai, kas aplinkui, ir pabandyti suvokti, jog politikams, verslininkams esame reikalingi tik balsuoti ir tuštinti savo pinigines?
Galime kaltinti žmogaus prigimtį, galime abejoti ir savo proto galia. Galima prisiminti ir Albertą Einšteiną, sakiusį, kad begalinės yra tik visata ir žmogaus kvailystė. Nors dėl visatos genijus šiek tiek abejojo.
Atsitokėkim, žmonės, kai žiniasklaidoje po tą patį purvą kaip ir visi braidanti „žvaigždutė“ pareiškia nusprendusi nebeslėpti mažylio sūnaus, surengė su juo fotosesiją, nes „jis mano didžiausias džiaugsmas“.
Gal jis ir yra didžiausias džiaugsmas, bet galima manyti, jog ir prekė, kurią reikia parduoti kuo brangiau.
Negeras dvokas eina nuo mamos, juolab kad ir ant reklamuojamos vyro neištikimybės, regis, kabo etiketė su kaina. Ką jau besakyti apie toje pačioje internetinėje svetainėje žinučių komplekte esančią informaciją „… į madų šou atvyko įspūdinga karieta – hibridiniu „BMW i8“.
Kas mums yra, kad nesugebame atsitokėti?
Galime virkauti ir kurti visokiausias teorijas, bet kol kas aišku viena: kol murdomės dvokiančioje makalynėje, yra žmonių, iš džiaugsmo trinančių rankas.
Nors viena iš didžiausių mūsų baimių yra suteikti džiaugsmo kitiems, darome tai manydami, jog taip elgiamės savo valia ir niekieno neverčiami.
Nes vis dar neatsitokėjome.

Apie nepadorumus

BunkaGarsus amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas vienoje savo knygų ne tik aprašė, kas yra šiknaskylė ir kaip ji veikia, bet ir dėl didesnio vaizdingumo nupiešė.
Nieko ypatingo: skylė kaip skylė. Tik, regis, labai raji. Nes be voratinklių.
– Fe, kaip nepadoru, – sakys dauguma, nes užsiminti apie antrą galą pirmenybė kol kas priklauso niekaip nuo jo neatsijungiantiems atseit humoristams ir ekonominę padėtį reziumuojantiems politikams. Tikriausiai jie taip daro ir dabar, kai paskelbtos šių ir kitų metų bendrojo vidaus produkto augimo ir infliacijos prognozių pataisos.
Bet mes ne apie tai. Mes apie šiknaskylę, už kurios paminėjimą ir pavaizdavimą Kurtas Vonegutas pelnė ir pagyrų, ir populiarumo, ir, žinoma, ekonominės naudos.
Jis fantastinėmis priemonėmis simbolizavo nuotekų duobėn garmantį pasaulį, kuriame kiekvienas mano tik jis suvokiąs, kas čia darosi.
Bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų šiandien.
Ligoninės chirurginio skyriaus palata su penkiais pacientais ir dvylika lankytojų. Jauniausias iš pastarųjų atidaro sanitarinio mazgo duris, įdėmiai stebi, kas ten vyksta, paskui atsisuka į putnią mamą ir garsiai pareiškia:
– Ten kažkoks dėdė didelėm raudonom akim sėdi ant puodo, o man neleidžia!
Dėdei raudonom akim, matyt, jau tas pats, nes į pagalbą skuba personalas, o jauniausiojo lankytojo gimdytojos šiknaskylė pratrūksta:
– Matot, kas darosi? Visą dieną galėjo tupėti ant tos skylės, bet ne, prireikė kaip tik tada, kai mano vaikas užsinorėjo! Ar už tokią ateitį kovojom!?
Taip, žinoma, čia juodasis humoras, fantastika, už kuriuos Kurtas Vonegutas giriamas.
Kad jau taip, gal čia tiktų ir ministro Aurelijaus Verygos portretas tiksliai virš šiknaskylės prijungimo vietos?
Kaip priminimas apie tuos laikus, kai ligoninėse būdavo laikas ramybei, procedūroms, asmeninei higienai, lankytojams priiminėti.
O jeigu kas iš personalo perspėdavo viršutinius rūbus palikt rūbinėje, taip ir būdavo.
Dabar dėl šinšilo kailinukų pasigirsta „Pavydas šikną graužia“.
Tai tik dar vienas argumentas, jog nuo Kurto Voneguto laikų šiknaskylė ne tik neprarado savo svarbos, bet jos apibendrintas pavadinimas gali būti vartojama daug platesnėje erdvėje. Net nepadorioje. Net tokioje, į kurią nelenda politikai.

Apie stumtelėjimą

Bunka2016 metais Žemaičių dailės muziejuje surengtą mokslinę konferenciją „Profesorius Ignas Končius – pamatinių tautos vertybių puoselėtojas ir saugotojas“ „Šiaurės Atėnuose“ aprašęs Juozas Šorys, klausdamas, kaip įamžintas fiziko, etnografo, kraštotyrininko, mokslinių studijų ir eseistinio pobūdžio knygų autoriaus, Vilniaus universiteto valdytojo (rektoriaus) I. Končiaus atminimas tėviškėje, mini jo vardu pavadintą gatvę „su niūrokais daugiaaukščiais pastatais“, mokyklą Žlibinuose, dar šį tą ir skelbia, kad „I. Končius – vienas originaliausių ir prasmingiausiai pasireiškusių mokslininkų, ir akivaizdu, kad nėra deramai įvertintas ir pristatytas, ypač savo krašte.“
Dar J. Šorys, sakydamas, jog Plungė yra tikra iškilių asmenybių perykla, dėlioja, kad paminklais pagerbti galėtų būti Žemaitė, Šatrijos Ragana, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vytautas Mačernis, Zenonas Ivinskis, Justinas Mikutis, Stanislovas Riauba, Juozas Kučinskis ir kiti.
Jam galima pritarti, galima ir pasiteirauti, iš kur traukti lėšų stovyloms. Tačiau faktas ir tai, kad atminimo ženklai plungiškiams atsiranda ir be mokesčių mokėtojų pinigų. Toks yra bent iš dalies dėmesio stoką atperkantis suolelis Senamiesčio aikštėje su Plungei nusipelniusių žmonių pavardėmis, skulptūra „Visiems doriems plungiškiams“ Telšių gatvėje, atminimo ženklai pirmosios Plungės elektrinės šimtmečiui Dariaus ir Girėno gatvėje bei geležinkelio Plungėje aštuoniasdešimtpenkmečiui geležinkelio stoties perone, chirurgui Borisui Efrosui Vytauto gatvėje, net pasaulio mastu išskirtinis memorialas Plungės žydų kapavietėje Kaušėnuose.
Dar buvo siūlymas iš buvusios „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonės pelkėtos teritorijos unikalias medžio skulptūras perkelti į miesto erdves, bet jis numirė po valdininkų pasitarimo su tautodailininkais.
Prisiminus, kad plungiškis architektas Algirdas Žebrauskas įspūdingą paminklą Durbės mūšiui Telšiuose sukūrė ir pastatė už rėmėjų pinigus, neatrodo neįgyvendinama kad ir kukliau, bet panašiai padaryti ir Plungėje. Regis, reikia tik iniciatyvos ir derinimo su nusimanančiais žmonėmis Savivaldybėje, kaip tai turėtų atrodyti ir kur stovėti.
Kas stumtelės idėją prisiminti savus šviesuolius ir jų darbus?

Apie galvasubinystę

BunkaDievas Adomui ir Ievai uždraudė daugintis. Tai – katalikų mokslininkų nustatytas ir Biblijoje pagarsintas faktas.
Kas ir kaip jį interpretuoja – kitas reikalas.
Va, sako, kad Žaltys sugundė Ievą paragauti obuolio, o ši įbruko ir Adomui. Nieko nuostabaus. Moterys iki šio laiko sugeba priversti vyrus daryti tai, apie ką jie kartais net nenumano.
Bet kiti mokslininkai sako, kad tuo metu Rojaus sode (iš Plungės tiesiai iki Kaltinėnų ir dar apie tris tūkstančius kilometrų) obuoliais net nekvepėjo. Neaugo jie tada tame krašte.
Bet, ne, reikia jų pateisinti pirmųjų žmonių nuopuolį.
Dievo draudimas daugintis prie jo privedė, kas gi daugiau. Na, ir tikėk, Žmogau, po to, kad visagalis neapsimeta toks esąs.
O gal Seimo valdantieji tokiais apsimeta? Pirmas žingsnis sekti Dievo pavyzdžiu ir uždrausti seksą, regis, jau žengtas.
Amžino atminimo plateliškė Stanislava Andriuškaitė, girdėdama apie įstatymą aštuoniolikos nesulaukusiems jaunuoliams drausti parduoti sekso reikmenis, sakytų: „Subingalviai.“ Patylėtų, pasvarstytų ir pridėtų: „O gal galvasubiniai?“
Regis, Prezidentė, karčiai pajuokavusi apie „antiseksinę“ Seimo daugumos nuomonę, jai pritartų.
Bet, Dievuli kniūbsčias, gali būti, kad nepritariantieji naujam įstatymo projektui patys esame subingalviai? Gal valdantieji kapsto giliau nei vien aikčiojimas: „Vaikai vaikus daro!“ Gal, jų manymu, negaudami kontraceptinių priemonių, jie papils vaikų kaip žirnių ir savo jaunomis rankomis bei kitomis kūno vietomis nudaigos demografijos baubą?!
Aha! Dabar aišku, kad iš Seimo pakilusi vaiko pinigų idėja, valstybės pagalba jaunoms šeimoms įsigyti pirmą būstą ir įstatymo suregztos kliūtys įsigyti sargių gali būti iš to paties demografinę krizę sulesiančių paukščių lizdo.
Juokai juokais, bet jau nebejuokinga, kai, oficialiais duomenimis, per 16 metų iš Plungės rajono dingo 9392 gyventojai – 21,3 procento. Beveik trim tūkstančiais daugiau nei septyniolikametėje Rietavo savivaldybėje liko gyventojų.
Neoficialiai – didinkim skaičius dvigubai.
Tad neskubėkime epitetais laidytis. Tegu Seimas, jei neturi ką veikti, priima „nesekso“ įstatymą, o po dvidešimties metų suskaičiuosime, kiek mūsų. Tada ir spręsime, kas subingalviai. Ar galvasubiniai?

Apie viliones

BunkaĮsivaizduokime, kad esame brangios žuvys, už kurias rinkoje moka milijonus. Galime pabandyti pabūti mėlynojo tuno kailyje, aukcione Japonijoje parduotam daugiau kaip po tūkstantį eurų už kilogramą.
Jeigu turime fantazijos susitapatinti su žuvimi, nesunku ne jos, o jau savo protu suvokti, kokiais ir kiek kainuojančiais masalais, už kuriuos dažniausiai patys sumokame, mus vilioja.
Pirmieji ir brangiausieji yra PėSėėRai (Prezidentūros – Seimo – Vyriausybės).
Prezidentūra mus vilioja švęsti valstybės šventes, o už tai žada dovanų. Įspūdis toks, lyg jomis, kaip figos lapeliu, bandytų pridengti nešventines nuotaikas.
Seimas vilioja šviesia ateitimi, bet su sąlyga, jeigu išrinksime tokią įstatymdavių kontorą, kurioje vieni kitiems nekaišios pagalių į ratus. Tik kad tie ratai siaubingai bilda. Gal kvadratiniai?
Vyriausybė vilioja tai vaiko pinigais, tai didinamomis pensijomis, tai valdoma infliacija.
Apžvalgininkai sako, kad jai sekasi geriausiai, bet „politagronomais“ nelabai galima tikėti. Anava, po Prezidento rinkimų Rusijoje jie karksėjo, kad demokratinis Vakarų pasaulis parodys savo požiūrį neskubėdamas sveikinti V. Putiną, bet ir A. Merkel iš Berlyno, ir E. Makronas iš Paryžiaus nepateisino jų vilionių.
PėSėėRo vilionės yra išskirtinės, nes išskirtinė ir viliotojų padėtis. Kitos primena ant kabliuko pamautus liesus, varganus sliekelius.
„Vandenynų gelmėse tūno turtai, bet ne tokie, kokius įsivaizduojate“, – skelbia antraštė internete. Jos autoriai mano suvokiantys, ko mes neįsivaizduojame ir tiki, kad atsidarysime pasižiūrėti, ko nežinome.
Rašinių pavadinimai „Moteriai autobuse pasidarė bloga, tačiau tai, kas vyko toliau – atėmė žadą“, „Sužinojus, kiek prašo už senas virtuvines spinteles, net užkvatojo balsu“ ir yra tie sliekeliai, kuriuos prarydami – spustelėdami kompiuterio pelės klavišą, atnešame grūdą į internetinės svetainės aruodą, o patys dažniausiai liekame it muses kandę.
Bet nereikia savęs dėl to labai smerkti. Nes masalus gamina gausiai psichologijos žiniomis pasikausčiusios kontoros. Jos ne tik siūlo jau išbandytus, bet ir kuria naujus.
Tai yra ekonomine būtinybe kuo daugiau vartoti pateisinamos atakos prieš sveiką protą.
Ir gaminami save suvartosiantieji vartotojai.

Apie niurzgėjimą

BunkaKai susirenka kompanija kepti pyragą, joje būtinai atsiranda bent vienas niurzgeklis. Vaikšto aplink, aiškina, kad miltai nesijoti, mielės negeros, tešla ne tokia, druskos per mažai, o apie cukrų ką ir bekalbėti.
Kiti veja jį šalin, kartais net kupron užvožia, o kai jo akys nemato ir ausys negirdi, vis dėlto sijoja miltus, ragauja mieles, tikrina tešlą, ar ne per mažai druskos, cukraus. Žinoma, randa ką pridėti, ką pataisyti.
Kai pyragas iškepa, daužo per rankas niurzgekliui, neduoda pyrago nė paragauti sakydami, jog jis tik po kojomis maišėsi ir liežuviu malė.
Ak, kokia neteisybė! Juk jei ne jis, nepersijotuose miltuose būtų likę gyvių, o netikrinta tešla – prėska.
Taigi niurzgeklio nuopelnas ne ką mažesnis, o gal net didesnis nei kepėjų.
Žiniasklaida ir yra tas niurzgeklis. Nors neretai niurzgėjimas užima beveik visą jos plotą ir pasiekiamą erdvę, bet juk prasimuša kartais ir šviesuliukai.
Va, plungiškė Regina sako esanti patenkinta vietos valdžia, didelių priekaištų jai neturi, Raimondui užkliūna tik šaligatvių plytelės, Rasa pasidalijo girdėta naujiena, jog žmonės palaiko Plungės valdžią, o už valstiečius ir žaliuosius galvą guldanti Adelė džiugiai stebisi, jog sulaukė rajono vadovų pagalbos.
Regis, sveika tokius tekstus prieš miegą paskaityti.
Neduokdie, prieš einant gulti, kokį politinį „siaubiaką“ „Nuogoj tiesoj“ pamatyti. Arba televizijos laidą, kurioje dėsto politikos apžvalgininkai.
Prieš savaitę vienas iš jų – Marius Laurinavičius – kibo premjerui Sauliui Skverneliui į atlapus, kaltino jį vėl lipant ant to paties rusiško grėblio dėl noro turėti bent šiokius tokius santykius su Rusija.
Nežinau, kuris iš jų labiau teisus ar labiau neteisus. Žinau tik, kad M. Laurinavičiumi nelabai norisi tikėti dėl labai paprastos priežasties: jis gali šnekėti, ką reikia, o paskui krapštyti pakaušį ir aiškinti, kodėl nebuvo taip, kaip jis sakė. Dėl to jo nei atlyginimas, nei padėtis nesikeičia.
O S. Skverneliui už savo žodžius atsakyti reikės populiarumu ir balsais kituose rinkimuose. Gal net šiuose, prezidentiniuose.
Nors nenorom, bet šį kartą tenka rinktis nelabai mėgstamą valdininką, kuris, reikia manyti, žino, kuo rizikuoja sakydamas tai, kas Mariui Laurinavičiui labai nepatinka.

Apie sąmokslus

BunkaTiksliau sakant – tai tik teorinis pasamprotavimas apie sąmokslo teoriją. Kaip sakė vienas politikas, „Kas gali paneigti, kad …“
Pradėkime nuo senų, mindauginiais vadinamų laikų.
Pagal vieną iš istorikų versijų, tuo metu buvo ir kunigaikštis Daumantas, kurio žmoną, atvykusią į sesers laidotuves, Mindaugas pasisavino. Vėliau Daumantas jį nužudė, o pats nuo Mindaugo sūnaus keršto su savo pasekėjais pasislėpė Pskove. Ten jį pskoviškiai išrinko kunigaikščiu, atsisakę jiems siūlomo valdovo pravoslavo. Pasikrikštijęs Daumantas, gavęs Timofejaus vardą, vedęs Aleksandro Nevskio anūkę, valdė 33 metus – iki mirties, o po jos buvo paskelbtas šventuoju, nes ne tik apgynė Pskovą, iškovojo jam nepriklausomybę nuo Novgorodo, bet ir po mirties pasivaidendavo mūšio lauke su patarimais, kaip nugalėti priešus.
Iki šiol Pskove yra „Daumanto miestu“ vadinama teritorija, jo kardas tapo garbinama relikvija.
Istorikų vis dar tebediskutuojami jo nuopelnai rodytų, kad Daumantas buvo gabus valdovas ir karo vadas.
Gali būti, kad Mindaugas tai regėjo ir norėjo pašalinti varžovą, kaip darė net su giminaičiais? Bet Daumantas jį aplenkė? Kas gali paneigti?
Kas gali paneigti ir tai, kad jau atgimstančioje Lietuvoje pasigirdus kalboms, jog Prezidentu turėtų tapti tautos sąžine ir balsu vadintas poetas Justinas Marcinkevičius, ant jo pasipylė purvo lavina?
Kas gali paneigti ir tai, kad jos užtvarą atkėlė varžovu savo lyderiui matę konservatoriai, nes teko girdėti, kad dokumentai apie J. Marcinkevičių atkeliavo būtent iš jų stovyklos?
Kas gali paneigti, kad pagal tokį pat scenarijų dabar kasamasi po Mykolu Majausku iš baimės, kad jis gali užimti partijos vadovo postą? Lyderystei tinkamą išsilavinimą, iškalbą, išvaizdą jis turi. Ir dirba, regis, nuoširdžiai tai, kas žmonėms rūpi.
Aišku, jo poelgis (jeigu toks buvo) garbės nedaro. Tačiau, kaip sakė vienas iš garsių pasaulyje ekonomistų apie per rinkimų kampaniją iškilusį skandalą dėl Donaldo Trampo elgesio su moterimis, „amerikonai visai „pablūdo“, dėl pliaukštelėjimo moteriškei per užpakalį rizikuoja pasaulio likimu“.
Žinoma, čia sudėliotas teks-tas – tik sąmokslo teorijos.
Bet po politikų ir juos komentuojančiųjų „blūdo“, šitas irgi turi teisę gyvuoti.

Apie spiralę

BunkaAr mes poetai – / ne pogrindžio pelės? / Net ne pogrindžio – / tik po grindim. / Tik kuždam, / tik ėdam, / tik graužiam / atsargumo skyles. / O katinų pasaulis / sau. / Ar taip ir stipsim / be ryšio – / tik smarve / po grindim / keliom dienom?
Nuimkit antsnukį. Nekąsiu. / Taip pat ir nelaižysiu. / Nejau visuomenę beklasę / su antsnukiu išvysiu? / Nejau žiūrėt, draugai, ne gėda / į apraizgytą snukį? / Šuva šunų, draugai, neėda, / net jeigu jie nutukę!
Mane pririšo prie būdos, / o šunys laksto sau laisvai. / Gal apsiriko čia dievai? / O gal taip buvo visados?
Nevienodas kelnių rumbas, / nevienodos klasės. / Jeigu pilvas tau įdumba, / tu iš darbo klasės.
Didžiuojas debesis pasu – / su Saulės antspaudu šviesiu, / o tu rašai, rašai, rašai, / nors tai – tik nulio parašai.
Toli istorijos rūkuos, / šviesus rytojus mirga. / Šiaip taip gyvenime sukuos / ir dar užuodžiu spirgą.
Kad jau perskaitėt Vytauto Karaliaus eiles, pasakykit, kada jos parašytos. Pernai? Ne. 1956–1976 metais.
Tad imi tikėti, žmogau, žodžiais iš dainos, kad viskas „įspiralinta“. Laikas slenka sau, o jame – į buvusius laikus grąžinanti spiralė. Juk tai, kas publicistiškai sueiliuota, aktualiai skamba ir šiandien.
Net Vytautas Lansbergis ne Sąjūdžio šlovės laikais, o šį pirmadienį sakė laukiąs, kada prieš neteisingumą pradės maištauti teisininkai!
Vadinasi, anot politikos patriarcho, teisė Lietuvoje yra neteisinga!
Anokia naujiena. Taip buvo anais laikais, taip, jeigu teisus
V. Landsbergis (o jis žino, ką sako, nes turi daug informacijos), yra ir dabar.
Tai, ko gero, yra tikras ne laiko, o socialinės būsenos spiralės egzistavimo jame įrodymas. Kas buvo, sugrįžta. Su naujomis žiniomis, įmantresne forma ir didesniu veiklos lauku. Juk tarybiniais laikais vagys vieni kitiems linkėjo labiau brautis į nomenklatūrininkų, prekybininkų namus, o šiandien ir vagių kontingentas pakito, ir jų taikiniais tapo visi be išimties.
Kad jau įsitikinome, jog spiralė iš tikrųjų egzistuoja, palinkėkim vieni kitiems gyviems sulaukt kito jos posūkio. Na, kad ir to, už kurio buvo priešistorinė Žemaitija. Joje, anot tuos laikus tyrinėjančiųjų, žyniai tautą protino garbingai elgtis, vaidilutės amžinąją ugnį kūreno ir apie #metoo nieko nežinojo.

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...