Palaidos mintys

Apie nusišnekėjimus

BunkaMoteriškė pasakoja, jog ji labai džiaugiasi, kad nemėgsta prakeiktų pupų, nes jeigu jas mėgtų, reikėtų valgyti, o ji jų pakęsti negali.
Tai – ne nusišnekėjimas, o, atseit, moteriškos logikos pavyzdys. Štai toks pajuokavimas.
Draugo anūkas paklausė senelio:
– Tu pakalikas?
Tuo metu jie ėjo pro bažnyčią, vaikas norėjo sakyti „katalikas“, bet susipainiojo. Tikras nutikimas vėlgi tapo pajuokavimu.
Bet visai nejuokinga, kai nusišnekėjimai pilasi iš lūpų žmonių, kurie turėtų būti atidūs pasirinkdami žodžius.
Girdėjau dainą, kurioje „mūsų pirštai susipynė vienas kito plaukuose“.
Bandau įsivaizduoti tai, ką norėjo pasakyti autorius: jis įkišo vieną ranką į jos plaukus, kitą – į savo. Ji padarė tą patį. Ten pirštai ir susipynė.
Bet, logiškai svarstant, pirštai susipynė vienas kito plaukuose. Vadinasi jie – plaukuoti.
Atgrasokas vaizdelis.
Lietuvos pedagogė, politinė veikėja, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė mokytojų suvažiavime kolegas ragino savo darbą „padaryti kokybiškai ir gerai“.
Nesu kalbininkas, bet atrodo, jog kažkas vieną sykį nusišnekėjo sakydamas „kokybiškai ir gerai“, o kiti pasigavo ir kartoja nemąstydami. Nes „geras“ yra tai, kas padaryta gerai, o „kokybė“ gali būti gera, vidutinė ar prasta.
Kai vėlgi buvusios švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės padėjėja vietoje „ačiū“ parašė „ačių“, žiniasklaida tą „ų“ ant ministrės kabino ilgai ir springdama, nors beveik visi suprato, jog tai buvo tik gramatinė klaida. Bet labai patogi, nes proto daug klibinti nereikia.
Bet pati žiniasklaida rašo: „Dramatiškas WRC ralio finišas: lyderis S. Ogier kvėpavo K. Meeke dulkėmis“.
Kažkoks kanibalizmas. Sutrynė K. Meeke į dulkes ir sušniaukštė kaip uostomąjį tabaką. O juk galėjo parašyti, kad „kvėpavo K. Meeke sukeltomis dulkėmis“. Kitaip sakant, lyderis atsiliko, važiavo iš paskos.
Sakysit, nėra ko kabinėtis prie, regis, smulkmenų, visi esame nuodėmingi. Privačiuose pokalbiuose dar ne tokių dalykų pasakome, dar ne taip nusišnekame. Bet nuo smulkmenų prasideda rimti dalykai. Ypač jeigu jos pasiekia didelę auditoriją.
Ir dar žinant, kad pasaulyje kas 14 dienų miršta vienas kokios nors kalbos dialektas, nes jį nužudo nusišnekėjimai ir patogių svetimybių invazija.

Apie perdirbinius

BunkaKad kai kurie, o ypač meno žmonės suprastų, apie ką kalba, reikėtų sakyti ne „perdirbinys“, o „rymeikas“. Bet Valstybinė lietuvių kalbos komisija draudžia.
O draudžiamas vaisius – gardus.
Tad reikia spręsti, kaip gyventi: gardžiai ar teisingai nuobodžiai.
Galima pasinaudoti Alberto Einšteino mintimi, jog, norint prailginti gyvenimą, reikia atsisakyti gyvenimo malonumų.
Na, kad ir gerų, juoką, kuris ilgina gyvenimą, sukeliančių anekdotų.
Bet jie vien seni. Štai todėl ir tenka imtis perdirbinių.
Pas Saulių Skvernelį atlekia Jurgita Petrauskienė.
– Sauliau, nebežinau, ką daryti.
– Tai ir nedaryk.
– Žiūrėk: švietimui finansavimas menkas, bet mokytojai į mokyklas eina; atlyginimai menki – vis tiek eina; bandėm išjungti elektrą, vandenį, išprovokavome streikuoti, bet jie vis tiek darbo vietose sėdi.
– Matai, kaip nesidaro, – stebisi Skvernelis, skambina Abišalai, prašo patarimo.
– Abišala siūlo, – sako išjungęs telefoną, – apmokestinti įėjimą į mokyklas.
Tai buvo rusiško anekdoto perdirbinys.
Andrius Kubilius atvažiavo į Skuodą susitikti su rinkėjais. Tik spėjo pamatyti saulėtą miestą, užpuolė akmenligės skausmas.
Ligoninės priėmimo skyriuje paguldė jį veidu į sieną, nusmaukė kelnes. Sesutė leidžia vaistus ir susijaudinusi sako šalia stovinčiam gydytojui:
– Pirmą kartą matau Kubiliaus veidą iš taip arti.
Tai – irgi rusiško anekdoto perdirbinys.
Ramūnas Karbauskas užmigo letargo miegu. Pramiegojo iki 2022 metų. Atsibudęs pirmiausia skambina savo finansininkui pasiteirauti apie sąskaitą banke ir sužino, jog joje – du milijardai eurų.
Laimingas išjungia telefoną, bet jis iškart suskamba.
– Jūs kalbėjotės keturias minutes, už sujungimą nuo jūsų sąskaitos nurašoma milijardas devyni šimtai eurų.
Šitas – irgi rusiško perdirbinys.
Pas Ingridą Šimonytę ateina giminaitis ir verkdamas maldauja patarti, kaip gauti jam labai reikalingų pinigų.
Sulaukia pasiūlymo nusipirkti keturiasdešimt vieną loterijos bilietą.
Perka, laimi milijoną, bėga pas giminaitę pasidžiaugti ir teiraujasi, kaip ji sužinojo laimingą skaičių.
– Aukštoji matematika, – aiškina Šimonytė. – Buvai pas mane šeštadienį. Šeši kart
šeši – trisdešimt aštuoni, dar mudu du – štai tau ir keturiasdešimt vienas.
Klausykit, ar ne per daug rusiškų anekdotų?

Apie susikalbėjimą

BunkaKrekenavoje gimęs, Petrograde studijavęs, Vilniaus universiteto rusų kalbos katedros vedėju buvęs mokslų daktaras Vladimiras Kostelnickis studentus mokydavo, kad rusų kalboje yra tik trys lietuviški žodžiai – „мед“, „ковш“ ir „деготь“ („medus“, „kaušas“, „degutas“).
Kalbininkai sako, jog „medus“ kilęs iš indoeuropiečių „médhu“, panašiai saldus gėrimas, medus vadinamas senojoje bažnytinėje slavų, airių, aukštutinių vokiečių kalbose.
Vėlgi mokslininkai tvirtina, kad junginys „-auš“ rodo, jog „kaušas“ yra į slavų kalbą nukeliavęs baltiškas žodis, turintis ir senesnę reikšmę  – „kaukolė“. Be to, „kaušas“ slavų kalbose paplitęs tik rusų, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių teritorijose. Tose, kurios turėjo reikalų su lietuviais.
„Degutas“ kai kurių mokslininkų nuomone gali būti ir slaviškas, tačiau gali būt ir baltiškas dėl lietuviškai sakomo „degti“.
Bala žino, kodėl daugybė mokslo vyrų ir moterų suka galvas dėl tų kalbų. Koks skirtumas, kokius žodžius vartojame, svarbu, kad suprantame vienas kitą.
Na, nebent turime kuo didžiuotis, kai anglai sukūrė kompiuterinę programą ir sumodeliavo, jog jų „ten“ prieš tūkstantmečius jie sakė „dešimt“, „five“ – pėnki, „two“ – „do“.
Neretai mokslininkų išvados atrodo lyg laisvas minčių skrydis, kurio kryptį koreguoja daugybė veiksnių. Pradedant nuo priklausomybės kuriai nors tautai, baigiant politinėmis nuostatomis bei jos sūkuriais, vėtromis.
Jeigu taip iš tikrųjų, kodėl gi nepasamprotavus apie žemaičių ir lietuvių kalbų santykį. Juolab kad kalbininkas Juozas Pabrėža tikina, kad žemaičiai turi ne lietuvišką tarmę, o visus mokslininkų sukurtus kalbos požymius.
Ir dar žinant, kad lietuvių kalba turtinga sinonimais.
Gal jų prisidaugino todėl, kad, susiliejant žemaičių ir lietuvių kalboms, padvigubėjo žodžių tiems patiems daiktams, reiškiniams nusakyti.
Kad žodžiai „vyzdys“, „pavyzdys“ kilo iš žemaitiško „veizietė“, jau mažai kas ginčijasi. Bet negi jis vienas toks paklydėlis, išstūmęs lietuvišką žodį ir užėmęs jo vietą?
Taip nebūna.
Bet vėlgi: koks skirtumas, kokius žodžius tariame. Svarbu, kad susikalbėtume.
Nes dabar dažnai, net per dažnai sakome kitiems suprantamus žodžius, bet, nors pasiusk, nesusišnekame nei virtuvėse, nei Seimo rūmuose.

Apie gavėjus

BunkaĮprasta, kad vergas darytų, ką jam liepia, ir lauktų gauti tai, ką šeimininkas jam numeta. Prakutęs vergas vis dar laukia įsakymo veikti, bet jau išmoko reikalauti, ką jam turi duoti.
Aną kartą citavau, kaip Aušra Maldeikienė verge vadino Prezidentę, o šį kartą knieti tęsti vergystės temą, nes anądien kompanijoje priešais sėdėjusiai poniai užkliuvo Mo muziejus.
Ji garsiai pareiškė nežinanti, kas jo įkūrėjai, iš kur jie gavo pinigų kultūros įstaigos statybai. Apie tai, už kokius pinigus įsigyta kolekcija, nesiteiravo.
„Pati kalta, kad nežinai“, – kažkas tarstelėjo.
Kaip žibalo į ugnį pilstelėjo.
Ponia pareiškė, jog jos smalsumą privalėjo patenkinti žiniasklaida.
Va, taip ir būna, kai prakutęs, bet vis dėlto vergas jau moka reikalauti, bet be įsakymo nežino, ką jam veikti.
O juk lengva rasti, kad muziejų įkūrė Viktoras ir Danguolė Butkai, kad Viktoras Butkus – Lietuvos chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, vienas iš biotechnologijų kompanijos „Fermentas“ įkūrėjų, o kompanijos pardavimą už 260 milijonų JAV dolerių specialistai vadina vienu sėkmingiausiu Lietuvoje.
Ir dar pasidžiaugti reikia žmonėmis, milijonus leidžiančiais ne pilims, jachtoms, kaip perša blizgantys žurnalų viršeliai, o mums visiems. Vergams tiesinti – irgi.
Būtų ponia vienintelė tokia, galėtume dėmesio nekreipti. Bet kai bemaž pusę gyvenimo Rusijos didmiestyje praleidusi, o dabar gimtajame miestelyje Lietuvoje apsistojusi kita panašiai elgiasi, darosi kraupoka.
Pasiūlymą miestelyje gimusiam pasaulinio garso veikėjui, vienam iš Izraelio valstybės tėvų pastatyti atminimo ženklą ji vadina prašymu ir dėsto, jog ne miestelėnai turėtų domėtis savo istorija, o žydams reikėtų koncertą su dainom ir šokiais (ant nužudytųjų kaulų!?) surengti, kuo daugiau medžiagos atvežti į biblioteką, o tik po to „prašyti įamžinti nusipelniusį veikėją atminimo lentoje“.
Matyt, vergiškai mąstančiai galvai niekas neįsakė visus, miestelyje gimusius, vadinti savais, bet pešti naudos galvelė jau sugeba.
Sugebame, oi kaip sugebame reikalauti gauti. Bet kai reikia pasiimti, ir rankos per trumpos, ir su protu striuka.
Apie davimą verčiau nė kalbos nepradėti. Tai – homo sapiens vadinamo dvikojo žinduolių klasės primato evoliucijos tema.

Apie citatas

BunkaCitatomis nereikia aklai tikėti. Bet net jei turite kitokią nuomonę, jas reikia žinoti, kad galėtumėte savo nuomonę apginti.
„Kai iš šalies išvažiuoja mokslininkai, inžinieriai, gydytojai ir kiti intelektualaus protinio darbo atstovai, kai išvažiuoja tautos žiedas-inteligentija, tai po to tokioje šalyje valdovais tampa biznieriai, politikais tampa plebėjai ir gatviniai perėjūnai, o parlamento deputatais tampa turgaus spekuliantai, sportininkai ir artistai” (Hars Jensen (1904–1971), Švedijos socialdemokratų darbo partijos pirmininko politinis patarėjas. Iš 1932 metais padaryto pranešimo Rigsdago komitete apie migraciją ir demografinę politiką).
„Jei K. Marksas … gyventų šiandien, jis neabejotinai būtų vienas pagrindinių pretendentų Nobelio premijai už ekonomiką. Jo prognozės žymiai pranašesnės… ir labiau atitinka pinigų tikrovę nei prognozės Federalinio rezervo pirmininkų, JAV iždo sekretorių ir Nobelio premijos laureatų“ (buvęs JAV finansų ministrų patarėjas ekonominei politikai Ronaldo Reigano prezidentavimo metu P. K. Robertsas).
„Esame išmintinga tauta, galime didžiuotis savo protėviais, bet jaučiamės suglebę ir tokie beviltiški, prispausti. Lietuvoje labai įsigalėjęs vergo sindromas. O tereikia pakelti galvas ir pamatysime, kad mes viską galime. Žinoma, vienas žmogus nieko nepakeis. Jei žmogus ką nors bandys daryti vienas, visuomenė jį labai greitai suvalgys ir sunaikins. Jei mes tai darytume kartu, neieškodami garbės ar išskaičiavimų, jei vienintelis mūsų išskaičiavimas būtų Lietuva, tauta, vaikai, šeima, tie dideli idealai ir tie dideli tikslai mums leistų išskleist sparnus ir tikrai daug padarytume“ (pedagogė Vida Stankūnienė).
„Ponia Prezidente, mes suprantame, kad jūs buvote su Burokevičiumi per 1991 metų tragiškas sausio dienas. Tauta jums tai net atleido. Bet dabar jūs parodėte tikrą savo vergo sielą, nes tik vergas vykdo kitų komandas nemąstydamas ir tik vergas mąsto, kad tapęs šeimininku jau gali stumdyti kitus. Tada, burokevičių laikais, jūs buvote šeimininko įtakoje, o dabar manotės esanti šeimininkė, kuri gali stumdyti kitus ir jiems komanduoti. Savo širdyje ir galvoje vis dar esate vergė“ (Aušra Maldeikienė. Įrašas asmeniniame tinklaraštyje).

Apie kaitą

BunkaAnalitikas, persona non grata Rusijoje buvęs, tačiau dabar iš jos televizorių ekranų neišlipantis Jakovas Kedmis ramina, jog per Kubos krizę JAV generolai spaudė Prezidentą Džoną Ficdžeraldą Kenedį raketomis trinktelėti ne tik per Kubą, bet tokių pat „linkėjimų“ pasiųsti ir Tarybų Sąjungai.
Anot analitiko, D. F. Kenedis paklausė, ar generolai gali garantuoti, jog dėl tokio veiksmo nenukentės nė vienas JAV miestas. Generolai negarantavo, D. F. Kenedis spaudimą nuleido į kanalizaciją.
J. Kedmis mano, kad ir dabar atsitiktų taip pat dėl tos pačios priežasties: bent viena JAV pasiekusi raketa į šipulius sudaužytų ne tik dešimtis, šimtus tūkstančių ar net milijonus amerikiečių gyvenimų, bet ir politiniu lavonu paverstų Prezidentą su visa jo komanda ir partija. Dešimtis, šimtus tūkstančių ar net milijonus dar galima būtų pavadinti aukomis kovoje už demokratiją, bet „lavonu“ tapti nenori nė vienas politikas, todėl, anot J. Kedmio, kol yra pavojus sulaukti atsakomojo smūgio, amerikiečiai kariauja tik ten, iš kur grėsmės nėra.
Lietuvos pilietis ir politikas nelietuviška pavarde pareiškė, kad „vargšai rusai balsuos už karą“.
V. Putinas patikino (ir Lietuvos pilietis nelietuviška pavarde), kad Rusija kariautų tik atsakydama į karinius veiksmus prieš ją.
RIA Novosti pastebi, jog aršiai Rusiją ir V. Putiną puolusi Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė keičia stilių ir cituoja jos žodžius, kad „Mūsų kaimynė Rusija artimiausiais metais liks sudėtinga, jeigu liks ankstesni vadovai… bet nenoriu sakyt, kad reikia nusiplaut rankas ir nebendraut. Padėtis keičiasi, geopolitinė taip pat… reikia ieškoti galimybių likti atvirais pokyčiams… geriau bendradarbiauti, o ne kariauti“.
Dėl bendradarbiavimo, o ne kariavimo gali ginčytis tik visiškai glušas generolas.
Politikų žodžiai dažnai, net per dažnai sakomi, kai liepia vyresnieji tetos ir dėdės arba laukiama naudos.
Ta pati RIA Novosti agentūra ne be sarkazmo sako, jog Prezidentės nuomonę gali sąlygoti aršiausios Rusijos kritikės ir Pabaltijo šalių šelpėjos Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos, todėl reikia rūpintis, kaip gyventi po 2020 metų, kai smarkiai aptirps ES parama, o atgaivinti ryšius su Rusija – viena iš galimybių.

Apie vieną

Bunka15 min.lt skelbė: „7 objektai ir vietos Plungėje, dėl kurių verta užsukti į šį Žemaitijos miestą“. Bet išvardijo aštuonis.
Plungei dėl to tik geriau. Ir todėl, kad išvardijo, ir todėl, kad apsiriko. Nes kitų klaidos traukia dėmesį, o tai – reklama.
Liūdnoka dėl kitko. Išvardintos vietos – iš senovės. Plungės dvaro sodybos parkas, Mykolo Oginskio rūmai, Laikrodinė-oranžerija, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Plungės Lurdas, Šv. Florijono paminklas, Laisvės paminklas skaičiuoja beveik šimtmetį ir daugiau.
Nieko nuostabaus. 2014 metais viešoji įstaiga „Terra Publica“ išleido Lietuvos miestų ir miestelių albumą, kuriame tik apie dešimt procentų gyvenamų vietų pristatomos be dvarų, bažnyčių, kryžių – baudžiavos ir šiek tiek jaunesnių laikų palikimo.
Kai albumą spausdino, jau buvo praėjęs bemaž ketvirtis atgautos Nepriklausomybės amžiaus, bet jo sudarytojas nerado ar neieškojo, ką verto pasididžiuoti per tą laiką sukūrėme patys.
Taip ir važiuojame senomis vežėčiomis, didžiuodamiesi protėvių darbais, prie kurių nė piršto nesame prikišę.
Kad išgelbėjome keletą ar keliasdešimt griūnančių, senovę menančių ir apie ją pasakoti galinčių objektų  – anokia paguoda, žinant, jog šimtai ar net tūkstančiai jų sunyko. Neretai net akylai stebint paveldosaugininkams.
Bet Plungės garbei pristatytas ir prieš devynerius metus Senamiesčio aikštėje pastatytas plungiškių Garbės suolelis. Ko gero, tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje objektų, pasakojančių apie čia gimusius, dirbusius žmones ir sakančių, jog dabartinė karta jiems dėkinga. Bei įpareigojantis ateinančiuosius tęsti tai, kas gero pradėta.
Na, apie kartą gal kiek perdėta. Nes suolelio idėją pagimdė, ją įgyvendinti su bendražygiu pagalba rūpinosi vienas žmogus – Gintautas Vaitkevičius. Tas pats, kurio prieš pora savaičių netekome, be kurio Plungės gyvenimas bus ir liūdnesnis, ir nuobodesnis.
Tad, sakau, reikėtų tęsti tai, ką Gintautas pradėjo. Kol kas bent kažkieno skeltais nagais apibraižytą lentelę prie suoliuko pakeisti. O kartu joje prirašyti: „Suolelio idėjos autorius ir jos įgyvendintojas su bendražygiais – Gintautas Vaitkevičius“.
Kad praeivis, ant to suoliuko prisėdęs, galėtų pamąstyti, jog ir vienas žmogus gali daug. Tik reikia ne smilkti, o degti.

Apie žliumbimą

BunkaGūdžiais tarybiniais laikais atrodė, kad ten, už vandenyno, veršiai medų laižo. Kiekvienas žodis iš Jungtinių Amerikos Valstijų buvo lyg ir aukso vertės, o jeigu dar pagiriamasis – net širdis apsaldavo.
Apie 1990-uosius į Lietuvą ėmė grįžinėti buvę „dipukai“ ir jų atžalos. Tęsdami tarybinių laikų įprotį, daug kas išsižiojęs klausėsi, ką jie pasakys, ką padarys. Vargu ar buvo bent vienas sugrįžėlis, kurio nerodė televizijos, apie kuriuos nerašė žurnalai blizgančiais viršeliais, kurių „sėkmės“ istorijų nesekė kas pavydžiu, kas tyrinėjančiu žvilgsniu.
Bemaž sektinu etalonu vienu metu buvo tokia Rita Dapkutė, mokiusi Lietuvą „amerikoniško“ gyvenimo būdo ir kepti picas. Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių Lietuvoje Rita su savo anglosaksišku vyru išrūko atgal į JAV. Gal ir todėl, kad ėmė trūkti dėmesio, o gal todėl, kad savo misiją jau manė atlikusi.
Rodos, per trisdešimt metų jau turėjome suvokti, kad ne visi susvetimėję saviškiai ar visai svetimi nėra pranašai, kad vadinama vakarietiška pilietybė nesukuria proto galios ar šventumo aureolės. Bet kaip ir tarybiniais laikais, kai aplinkos niūrumą propagandos bei agitacijos pajėgos bandė užlopyti pagiriamaisiais žodžiais iš svetimų lūpų, taip ir šiandien užsieniečiai Lietuvoje pasitarnauja tam pačiam tikslui.
Ir ne tik jie. Kažkokia dainininkė Evelina po dvejų metų iš JAV trumpam sugrįžo Lietuvon ir jau su jaučiamu amerikietišku akcentu dūsauja, jog tik dabar pajautusi, koks yra rudeninių lapų kvapas, kurio Los Andžele nėra.
Supratom. Mes turim, o Kalifornijoje – tik konservuotas.
Tokie pamąstymai svetimomis ar susvetimėjusiomis lūpomis gali reikšti ir „velniop sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitokias problemas, džiaukimės lapų kvapu“.
Na, o jeigu dar „Libis mano, kad Lietuva yra stabili, veržli ir sparčiai besivystanti šalis“, „Iranietės požiūriu pagrindinis Lietuvos išskirtinumas – žmonės“, „Meksikiečiui integruotis Lietuvoje buvo nesunku“, „Lietuvoje indas nestokoja draugų“ ir daugybė kitos panegirikos, tai darosi panašu į žiniasklaidos kuriamą psichologinį poveikį.
Jaučiate. Tai baikite žliumbti, nes anie mus giria.
O juk turėtume patys žinoti žliumbimo priežastis ir jas naikinti. Savais protais ar jų likučiais.

Apie modeliavimą

BunkaTeatro ir kino aktorė Elvyra Žebertavičiūtė sako, kad buvo prisiekusi konservatorių patriotė, bet kai pamatė, ką jie išdarinėja, nusisuko nuo visų partijų ir net balsuoti nebeina.
Tokių nebeinančiųjų, nėjusiųjų ir neisiančiųjų Lietuvoje – apie pusė balso teisę turinčiųjų. Vieni – nusivylę kaip ir aktorė, kiti sako nieko neišmanantys politikoje, treti – abejingieji, ketvirti – tingintieji pakelti užpakalį.
Bet pretenzijas reiškia visi. Kartais rodosi, jog aršiausieji ir yra tie, kurie nebalsavo. Nes dažnai jie išdidžiai apie tai pareiškia sakydami, jog neis prie balsadėžių tol, kol nebus patenkinti gyvenimu.
Pamodeliuokime.
O jeigu ir Lietuvoje, kaip dvidešimt trijose pasaulio valstybėse, būtų privalomas balsavimas? Nes, kaip Politinių studijų enciklopedijoje sakė amžinatilsi JAV akademikas, politikos mokslų profesorius Stiuartas Nagelis, „Privalomas balsavimas pateisinamas tiek dėl normatyvinių, tiek ir dėl praktinių priežasčių. Manoma, kad balsavimas yra ne pilietinė teisė, o pareiga, kurią kiekvienas turi įgyvendinti. Taip pat, kad visuotinis balsavimas sustiprina demokratiją ir geriau įgalina tas visuomenės grupes, kurios nepasižymi aktyviu dalyvavimu rinkimuose“.
Lietuvoje dar neteko girdėti įstatymo apie privalomą balsavimą iniciatyvos. Seime gimsta keisčiausios, kartais net sveiku protu nesuvokiamos idėjos. Net apie tai, kaip daugiau žmonių privilioti į rinkimų apylinkes.
Dėl referendumo apie dvigubą pilietybę net svarstoma balsavimą padaryti daugiadieniu. Teisės žinovai sako, jog taip elgtis negalima, bet politikai vis tiek tokią mintį stumia.
Vėlgi pamodeliuokime. Kodėl tautos išrinktieji net necypteli apie privalomą balsavimą?
Remiantis S. Nageliu, galima manyti, kad jie yra demokratijos priešai, nes nenori jos stiprinti. Be to, nenori ar bijo užkrauti rinkėjams pareigą, palieka tik teisę. Atseit, tai ir yra demokratija.
Eismo keliuose taisyklės griežtai reglamentuoja transporto priemonės kiekvienos lemputės blykstelėjimą, o rinkimų įstatymas valstybės valdyme leidžia elgtis kaip nori. Galai lyg ir nesueina.
O gal vis dėlto partijos bijo rinkėjų, nes nežino, kaip visi urmu elgsis? Ir joks modeliavimas čia nepadės. Kiekviena turi savus, jais ir ramstosi.

Apie žingsnius

BunkaNe apie žingsnius tyloje, parade ar protesto eisenoje. Apie žingsnius, kuriuos reikės žengti po pirmojo. Tad pastarasis turi būti gerai pamatuotas. Net ir kinų patarlė sako, jog ir pati ilgiausia kelionė prasideda pirmuoju žingsniu.
Anądien girdėjau pasakojimą apie ligoninės priimamąjį.
Vėlų šeštadienio vakarą tėvas atlakino šešiametę dukrą su baisiai paraudusia akimi ir dar baisesniais ratilais aplink ją. Medikai apžiūrėjo, nuramino, pasakė, kad nieko baisaus, ir paprašė sumokėti ar ne dvidešimt tris eurus.
Tėvas, žinoma, pasipiktino, citavo nukaršusią tiesą apie nemokamą gydymą. Priimamojo gydytojas tik skėstelėjo rankomis ir paguodė, kad tokią tvarką nustatė Sveikatos apsaugos ministerija: jeigu skubios pagalbos nereikia, pacientas moka iš savo kišenės.
Iš pradžių tėvas bandė aiškinti, jog jis ne medikas, nežino, kada pagalba skubi, o kada lėta.
Gydytojas vėl tik skėstelėjo rankomis. Atseit ministerija nusprendė, kad priimamojo paslaugomis žmonės piktnaudžiauja ir pinigais bando atgrasyti to nedaryti. O kad vienas kitas nekaltai nukenčia – tokia jau ministerijos valia.
Tada tėvas, matydamas, kad gydytojas nuoširdus ir dėmesingas, mirktelėjo ir paprašė ką nors „skubaus“ dukrai užrašyti, kad tik mokėti nereikėtų.
Ir iš kur gydytojui tiek kantrybės aiškinti, jog pirma – taip daryti negalima dėl tvarkos, o antra – dėl pačios dukros. Nes medicininėje kortelėje įrašas liks visam laikui. Ką gali žinoti, kam jis gali užkliūti ateityje.
O taip yra buvę.
Kauno berniokas kaip velnias kryžiaus bijojo tarnybos dar tarybinėje armijoje. Už didelius pinigus ir per dar didesnes tėvų pažintis gavo pažymą, kad jam ne viskas galvoje gerai.
Švilpaudamas baigė mokslus, prakuto, nusipirko automobilį. O vairuotojo pažymėjimo jam neduoda, nes jo galvoje negerai.
Vėlgi dar tarybiniai gydytojai nulupo triskart brangiau nei pirmą kartą, bet diagnozę pakeitė.
O dar, veikiausiai Kelmėje, girdėjau, kaip Laimo liga susirgusi mama priprašė užrašyti, kad serga jos sūnus, nes vaikams vaistai nemokami.
O kai berniokas stojo į policijos akademiją, durys jam užsitrenkė: medicinos kortelėje yra įrašas apie Laimo ligą.
Tad žingsnį žengdami, matykim, kaip reikės žengti kitą.
Artėjančiuose rinkimuose – taip pat.

Apie galimybes

BunkaBažnyčia sako, kad be Dievo valios nė plaukas nuo galvos nenukrenta, bet visagalis žmogui visada palieka galimybę rinktis tarp blogio ir gėrio, tarp asmeninės naudos ir aplinkinių gerovės, tarp rojaus vartų ir pragaro kančių.
Plateliškis Albertas Baužys pasakojo, kad pirmosiomis karo Lietuvoje dienomis, kai buvo kuriama policija, į ją kvietė jaunus vyrus tvarką palaikyti, vagis gaudyti. Alberto giminaitis apsidžiaugė galimybe dirbti ir užsirišo baltą raištį. Bet kai tuos pačius tvarkos sergėtojus išrikiavo vesti šaudyti Platelių žydus, jis padėjo šautuvą, sakydamas, jog taip nebuvo sutarta, ir išėjo namo.
Kitą dieną jo neliko. Visa giminė jį apraudojo manydama, kad už jo pasirinkimą vokiečiai patį pastatė prie duobės kartu su žydais. Tai veikė ir likusiųjų baltaraiščių galimybę spręst, kaip elgtis.
Bet po karo vyrukas grįžo iš Vokietijos, kurion buvo išvežtas dirbti.
1952 metais Tarybų Sąjungoje buvo sukurpta žydų gydytojų, neva žudžiusių pacientus, byla. Ji atsirito ir iki Lietuvos, kurioje auka buvo pasirinktas plungiškis chirurgas, tuo metu Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje dirbęs, po šešerių metų pirmąją planinę širdies operaciją Lietuvoje padaręs Borisas Efrosas.
Beveik visa tam reikalui sukurta komisija, paklusdama Maskvos reikalavimui, atsistojo ant užpakalinių kojyčių, sukurpė kaltinimą gydytojui, kuris vėliau padarė per šešis šimtus širdies operacijų, po kurių nė vienas pacientas nemirė.
Bet kai reikėjo pasirašyti kaltinamąjį aktą, komisijos narys, Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiasis gydytojas, Vilniaus chirurgų draugijos pirmininkas Kazys Katilius, sakydamas, jog byla sufabrikuota, atsisakė dėtį parašą.
Jis pasinaudojo Dievo suteikta galimybe rinktis, nors puikiai suprato, kad ir jis, ir šeima gali sulaukti didelių nemalonumų.
Jo sūnus, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės chirurgas Kazys Katilius pasakojo, kad tuo metu buvo labai neramu dėl tėvo likimo, bet netrukus po Stalino mirties įtampa atslūgo.
Likimo ironija: galimybės pasirinkti neturėjo tik vienatinį Dievą pasauliui atnešę žydai.
Ją atėmė ir 1941 metų vasarą Plungėje, Telšiuose, Šiauliuose nacių nurodymus vykdęs Jonas Noreika. Jis taip pat turėjo galimybę rinktis.

Apie pelenus

BunkaUpėje plaukioja krokodilas. Žiūri, ant virš vandens palinkusios šakos sėdi beždžionė. „Pasityčiosiu iš tos kvaišos, – mąsto krokodilas. – Paklausiu, kaip jai sekasi. Jei pasakys, kad gerai, pradžiuginsiu, jog kvailiams visada sekasi. O jeigu graudensis, kad blogai, sakysiu, jog jai taip ir reikia.“
– Kaip sekasi? – klausia krokodilas.
– Koks tavo reikalas, žalias šūde. Kur plauki, ten ir plauk…
Šviesaus atminimo plateliškė mokytoja Stanislava Andriuškaitė, papasakojusi šį anekdotą, dar pridėdavo, jog jis – apie tarybinį planavimą, kurio vaisiai neretai garmėdavo bež-džionei ant uodegos.
Atrodo, kad tarybinių laikų anekdotas tinka ir dabartinei Lietuvai.
Juk būna taip, jog, rodos, kitaip būti negali, bet, žiūrėk, įsikiša kokia force majeure – nenugalima jėga – ir lieka tik skėsčioti rankomis.
Bene didžiausia nenugalima jėga vis dėlto yra ne stichinės nelaimės, o žmonių kvailumas. Anot Alberto Einšteino, jis gali būti didesnis net už visatą.
Tai iliustruojame rėpliodami į rinkimus, o antrą dieną po jų jau keikdami naują valdžią. Geresnį A. Einšteino žodžius patvirtinantį argumentą vargu ar rasime.
Dar viena nenugalima jėga yra moteriškė. Vieną dieną ji gali iškilmingai pareikšti, jog greičiau nabašnikas atsikels, nei ji taps kandidate Prezidento rinkimuose, o kitą pranešti, kad nabašnikui nebereikia kilnotis. Persigalvojo.
Kai tokios metamorfozės, galima įtarti, kad ne Ingrida Šimonytė persigalvojo, o ją pergalvojo jos motininė partija. Nes pamatė, jog bliūkšta iki šiol sėkmingai stumto Gitano Nausėdos populiarumas ir skubiai reikia kito.
Iki šio laiko atgimusi Lietuvos valstybė jau turi keturis šalies Prezidentus ir dar vieną laikinąjį.
Valdas Adamkus guodėsi, kad pajuto politinio teroro skonį.
Rolandą Paksą už LR Konstitucijos pažeidimus ištrenkėme iš posto.
Algirdo Mykolo Brazausko atminimą skandiname gausioje nevaldomų ir nesivaldančiųjų komentarų kloakoje.
Šiandien jau bene gero tono ženklu tapo pasidrabstyti apie Dalią Grybauskaitę.
Jeigu jie to verti, esame, kaip vėlgi sakydavo S. Andriuškaitė, juos išrinkę subingalviai.
Jeigu neverti – esame dar didesni galvasubiniai.
Tad kai eisime prie rinkimų urnų, prisiminkime S. Andriuškaitės mėgtą anekdotą ir pasibarstykime galvas pelenais.

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...