Palaidos mintys

Apie patiklumą

BunkaKas aną pirmadienį matė Telšių gatvės pradžioje, prie paminklo visiems doriems plungiškiams, stoviniuojantį, pūkinę pagalvę apsiglėbusį vyruką, gali patvirtinti: taip buvo.
Vaikinas – ne vietinis, anglakalbis. Su juo buvusi mergina puikiai kalba lietuviškai, nors jai buvo tik ketveri, kai su tėvais išvažiavo į užsienį. Bet šeimoje iki šiol visi bendrauja tik lietuviškai.
Tad jeigu kas nors būtų paklausęs apie pagalvę, ji būtų paaiškinusi, kad jos draugas pagalvę iš automobilio pasiėmė, merginos broliui pajuokavus, jog Plungėje šios labai vagiamos. Anglakalbis patikėjo, nes jo ar humoro jausmas atrofavęsis, ar patiklumas toks išauklėtas.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Juolab kad toks atvejis Plungėje – ne pirmas.
Prieš keletą metų amerikiečiui, kaip jis sakė, dirbančiam vyriausybei, pasiūliau žemuogių. Vyras nesakė „ačiū“, bet trinktelėjo per ranką. „O gal jos nuodingos?“, – paaiškino tokį poelgį.
Matyt, jo patiklumas grįstas kitokiais nei Lietuvos standartais. Vyriausybė amerikiečiui įteigė tikėti tik ja, o kadangi apie žemuoges neminėjo, vadinasi, tos uogos yra nevartojamos.
Dar vienas nutikimas buvo daugiau kaip prieš dešimt metų.
Išeivio iš Plungės sūnus apie tėvo gimtinę buvo daug girdėjęs. Tėvas ir apie dulkėtas miestelio gatveles pasakojo, ir planą braižė, ir graudžiai dūsavo, kad nebeaplankys vaikystės vietų.
Sūnus pasiryžo tai padaryti už tėvą. Apie jo planą sužinojęs pas jį dirbantis lenkas tik galva palingavo. Sakė, kad Lietuvoje geriausiu atveju jį tik apiplėš, tačiau gali būti, kad ir gyvas negrįš.
Bet tėvui duotą pažadą reikia tesėti. Tad nutarė važiuoti iki Plungės, pabučiuoti gatvelės dulkes, vėl sėsti į autobusą ir braukti atgal.
Tačiau nerado dulkių. Vien asfaltas. Tad nutarė jų paieškoti, o tam reikėjo pasilikti.
Plungėje išbuvo beveik mėnesį ir vis laukė, kada jį plėš ir žudys. Atvirkščiai – „Beržo“ viešbučio savininkai, matydami jį vienišą, ir į svečius pas save, ir į Nidą vežėsi.
Plungiškio palikuonis namo išvažiavo tikėdamas, kad jam pasisekė.
Jeigu ten, Vakaruose, tokių yra daugiau, turėtų būti lengva juos valdyti. Pasakė, parašė – patikėjo.
Atrodo, jog ir Lietuvoje politikai apie tokius patiklius rinkėjus svajoja. Ir labai stengiasi, kad kuo daugiau jų rastųsi.

Apie grąžinimus

BunkaBuvo tai beveik prieš dvidešimt metų. Pėsčias ėjau per Žemaitiją iš pietų į šiaurę, pakeliui kalbindamas žmones, žvalgydamasis aplinkui. Ką išgirdęs ir pamatęs, guldžiau popieriuje ir siunčiau Vilniun redakcijai.
Buvo visokių nutikimų, bet šis giliau nei kiti įstrigo atmintyje.
Iki Tauragės buvo likę kokie penki kilometrai. Tuoj už Mažonų pasivijau sunkiai einančią senutę. Žodis po žodžio, pasipasakojo. Eina Tauragėn, parduos tuščius butelius, nes ten moka dviem centais daugiau nei Mažonuose. Pirks duonos, kuri dešimčia centų pigesnė nei kaimo parduotuvėje. Tiesa, jau vėlu, gali nespėti, bet reikia pabandyti, nes namuose sėdi ėsti ir gerti norintis bedarbis sūnus. Kai motina pensiją gauna, jis džiaugiasi bei ulioja, o jai širdį skauda, kad tuoj pinigai baigsis. Ne, sūnus ne visada tiek daug gėrė, bet kai darbo neteko, gerklė padidėjo.
Vyras miręs, jos kolūkinė pensija nedidelė, vaistams neužtenka, o ir nereikia moteriai jų. Ne todėl, kad niekas neskauda. Be vaistų greičiau Dievulis pasiims, bus vargšei ramybė dangiška. Dabar jos nėra. Todėl ir eina. Ne dėl savęs, dėl sūnaus.
Žiūriu į laikrodį. Tikrai nespės. Duodu penkis litus, sakau, kad neitų, kojų nevargintų. Mažonuose duonos tenusiperka, grąžą į mazgelį tesusiriša ir sūnui nerodo.
Moteriškė linguoja galvą ir sako turinti, kur likusius pinigus paslėpti. Ir butelius ten pat padės, kad sūnus neįtartų, jog centų turi. Ir dar pasakys, kad geri žmonės pavėžėjo, todėl taip greitai apsisuko.
Nors planą sukūrė, bet stovi, žvelgia pavymui. Atsisuku, matau, mindžikuoja, atgal neskuba. Matyt, vis dar nori eiti Tauragėn, bet, pinigėlį gavusi, nesiryžta to parodyti.
Vis dėlto dauguma vaikų godoja savo tėvus. Jų apkarpyta pensija, pašalpa, daržas, pieno šlakelis – štai ir visos pajamos. O tą valdžios nukirptą dalį galima pasiskolinti, nes žadėjo ją kompensuoti. Tada ir grąžins.
Bet čia pasirodo buvęs socialinės apsaugos ministras Teodoras Medaiskis ir pareiškia kategoriškai esąs prieš visus kompensavimus. Ir dar sako, kad „pensininkui pinigai yra skirti tik jam pačiam, o kai nebėra to žmogaus, nebėra ir ką kompensuoti“, o „valdininkai atlyginimu dalijasi su savo šeima ar dar kuo nors… todėl pinigai žmonėms, kurie liko gyvi, turėtų atitekti“.

Apie medžioklę

BunkaŽurnalistas Valerijus Paniuškinas rašo apie dygliuotą kamuolį, kuriuo Pietų Urale medžiodavo lokius.
Vatinį suvyniodavo į kamuolį, persmeigdavo dviem dešimtimis aštrių smaigų, kurių galai į abi puses išlįsdavo po dvidešimt centimetrų. Pririšdavo kilpą, kurios įsikibęs medžiotojas eidavo ieškoti lokio. Jį radęs, mesdavo šiam kamuolį ir dar šaukdavo: „Gaudyk!“
Lokiui šimtą metų to kamuolio nereikia, bet, instinkto vedamas, stodavosi ant užpakalinių kojų ir, griebdamas kamuolį, persismeigdavo letenas. Kol jis stengdavosi juo atsikratyti, medžiotojas per kelias sekundes turėdavo pribėgti, peiliu perskrosti pilvą ir sprukti kuo toliau, nes lokys, žarnas palikdamas ant krūmų, vydavosi, kol griūdavo negyvas.
V. Paniuškinas lokį lygina su žurnalistais, o dygliuotą kamuolį – su informacijomis, kurias dabartiniai jauni žurnalistai komentuoja. Nesvarbu, apie ką: apie pramogų pasaulio žvaigždžių paklydimus ir sugrįžimus, sveiką maistą, seksą, tarptautinę ir vidaus politiką, gyvybę Marse ar neatpažintus skraidančius objektus. Ir pasimauna ant dyglių.
Nežinau, kaip Rusijoje, tačiau Lietuvoje ant jų kabo ne tik žurnalistai, bet ir bene devyniasdešimt penki procentai žiniasklaidos vartotojų. Gaudo dygliuotus informacijos kamuolius, o paskui, medžiotojo nepamatę, stebisi, kad jų žarnos ant krūmų kabo.
Reikėtų žinoti, kad net apie Oksanos Pikul-Jasaitienės nėštumą (aną savaitę atrodė, kad internetas nėščias ja) informacija atsiranda ne šiaip sau. Medžiotojui reikia, kad pasimautumėt ant jos dyglių. Nes tada jis turi laiko perrėžti jums pilvą ir pasimaitinti jūsų žarnomis – dėmesiu bei pinigais.
Lietuvoje bene labiausiai patyrę medžiotojai yra verslininkai ir politologai. Tačiau jie tik gamina dygliuotus kamuolius, o mesti juos už pinigus ar dėl skandalo samdo žiniasklaidą. Po to staiga pribėga ir, rėždami savų argumentų peiliu, rėkia, kad miškų urėdijos dirba blogai, valstybės įmonės – nuostolingos, Premjeras – neryžtingas, Prezidentė siekia įgyvendinti savas ambicijas, o dėl to labiausiai kenčia pensininkai, neįgalieji ir kiti, dar likę Lietuvoje.
Dauguma informacijos gavėjų nė nenutuokia, apie ką kalba, tačiau jų pilvai jau perrėžti, žarnomis minta verslo planai, partijos, rinkimų kampanijos.

Apie žegnones

BunkaIr vėl graudu. Lėktuvo „An-2“ katastrofa sukėlė daugiau rietenų nei paprastos žmogiškos užuojautos avarijos aukoms ir jų artimiesiems. Anot rusiškos patarlės, kol perkūnija nesugrumės, mužikas, šiuo
atveju – pareigūnai, nepersižegnos.
Tokios žegnonės jau tampa bemaž kasdienybe. Buvo jos 2003 metais, kai į jūrą nukrito Karinių oro pajėgų sraigtasparnis ir žuvo du lakūnai, 2013-aisiais, kai nusižudė aktorius Vytautas Šapranauskas, 2014-aisiais – po tragedijos Dembavoje, kai pagalbos neprisišaukė žaginta, o paskui ir nužudyta septyniolikmetė. Valdininkai ir politikai žegnojosi bei dievagojosi, jog imsis visų priemonių, kad tokios tragedijos daugiau nesikartotų, kad savižudybių prevencijai bus išskirtinis dėmesys.
Anot žemaičių, čia pašnekėjo, čia ir paliko. Vargu ar galima tikėtis, kad šį sykį bus kitaip. Na, nebent kažkas išmuš pinigų gelbėjimo technikai pirkti, žinodamas, kad sugebės „pasišildyti“ rankas.
O dabar pabandykime sumodeliuoti iki šiol negirdėtą situaciją.
Į pensininko namus įsilaužė gėralo pritrūkę plėšikėliai. Bet žmogus spėjo įsprukti į daržinę ir pasislėpti šiene. Dar ir numeriu 112 paskambinti. Bet šnekėti negalėjo, nes plėšikai išgirstų. Laimė, bendrojo pagalbos centro budėtojas susivokė, koks reikalas, net sugebėjo nustatyti vietą, iš kur skambinta, ir pranešti policijai.
Tūno žmogus į šieną įsirausęs, o girti plėšikai, troboje aukos neradę, po daržinę šniukštinėja. Staiga čaižiai sučirpia pensininko telefonas: prekeiviai, kurių senolis gyvenime jokios paslaugos neprašė, trumpąja žinute kišasi į jo gyvenimą, siūlydami pirkti, ko žmogui ir veltui nereikia.
Plėšikai traukia pensininką iš slėptuvės, skaldo galvą, laužo rankas, tranko kepenis, inkstus. Bet nespėja nei užmušti, nei pinigų išmušti: atlekia policija, plėšikus surakina, o auką į ligoninę nulakina.
Per prakeiktą neprašytą prekeivių žinutę senolis tampa invalidu visam likusiam gyvenimui, o valdininkai ir politikai gauna progą pasinerti į sapaliones apie reklamą trumposiomis žinutėmis, kurti darbo grupes padėčiai ištirti ir pasiūlymams teikti.
Pabaigą galima atspėti: valdininkų ir politikų manymu, verslas svarbiau už vieno žmogaus gyvybę bei sveikatą, todėl, pasimaivę prieš visuomenę, tyliai numarina problemą.

Apie slaptybes

BunkaDarbo partija iš švietimo ir mokslo ministrų išvijo Dainių Pavalkį. Apie priežastis kalbų buvo visokių. Nuo nepaklusnumo partijai iki tos pačios partijos padejavimų, kad ministrui jos programa nėra „šventa karvė“. Bet kas buvo iš tikrųjų, taip ir nežinome. Politikai ant ministro „išėjimo“ istorijos užmetė slaptybės skraistę.
Bet kartu nepamiršo kalbėti apie demokratiją, kurioje, kaip priimta manyti, rinkėjai turi pasirinkimo laisvę.
Gumbą jums, o ne laisvę. Nes, norint ja pasinaudoti, reikia turėti informacijos apie renkamuosius.
O ji nėra išsami.
Regis, ir nebus, nes nežinome, kodėl Prezidentei neįtiko D. Pavalkio įpėdiniu siūlytas Vydas Gedvilas. Politikai murma apie kažkokias slaptas pažymas.
Kas jose, vėlgi nežinia, todėl Darbo partijos ir V. Gedvilo rinkėjai gali manyti, ką nori.
Gal toje pažymoje – baisus kriminalas, kurį paviešinus, V. Gedvilas nugarmėtų į politinę lavoninę kartu su visa partija?
Jeigu vis dėlto V. Gedvilas padarė nusikaltimą, dėl kurio net ministru negali tapti, kriminalas yra nusikaltimą slėpti. Bent jau taip byloja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas.
O jeigu nepadarė? Ką tada politikai dangsto? Savo mundurų dėmes? Ar saugo daugelio taip nemylimą Darbo partiją?
Velniava kažkokia. Bet ne naujiena. Net, kadenciją baigdamas, Prezidentas Valdas Adamkus prisipažino jautęs didžiulį spaudimą priimti vienokius ar kitokius sprendimus, tačiau kas bandė neteisėtai paveikti aukščiausiąjį valstybės pareigūną – taip ir nepasakė.
Rinkėjai paliko uostyti slaptybės skraistę, o „veikėjas“ gal ir šiandien tą patį daro. Tik sėkmingiau?
Jeigu valstybės galvos taip elgiasi, vadinasi, valstybė nuo mūsų kažką slepia.
Na, kad ir koplytstulpį prie pat Plungės–Vėžaičių kelio tuoj už Kulių. Ant jo prikalta lentelė teigia, kad tai – valstybės saugomas tautodailės paminklas, bet ta pati valstybė nesugeba net jį slepiančių krūmokšnių nukirsti.
O garsus tautodailininkas Antanas Vaškys mano, kad, keliaudamas iš Kulių Plungėn, Konstantinas Čiurlionis koplytstulpį nusipiešė, o paskui perkėlė į savo garsųjį 1909 metų paveikslą „Žemaitijos koplytstulpiai (Žemaitijos kryžiai)“. Jeigu yra bent dešimt procentų tikimybės, kad taip buvo, nusikaltimas krūmuose jį slėpti.

Apie kaltuosius

BunkaLygiai prieš savaitę Plateliai atsisveikino su Vladislava Bubelaite ir neteko dalelės savo švelnumo, pasiaukojimo, reiklumo sau, begalinės atjautos šalia esantiesiems ir sunkiai įsivaizduojamo gebėjimo gyventi taip, kad tik netrukdytų kitiems. „Ne, kon aš če trokinso jomis“, – sakydavo, kai kas nors sustodavo ją pavėžėti skaudančiomis kojomis, lazdele pasiramsčiuojančią, sunkiai einančią į šventą jai vietą tarp Platelių ir Beržoro – prie sūnaus kapo.
Prisiminimus apie Platelius ir plateliškius palikusi Marija Vasiliauskienė rašė ir apie Vladislavą. Jos mamos Emilijos Plaipaitės brolis Antanas paliko namus, net tėvai nežinojo, kur jis nukeliavo, tad ūkį užrašė dukrai. Ji ištekėjo už Juozo Bubelio, kuris, trijų dukrų sulaukęs, mirė jaunas. O Emiliją su vaikais, kaip rašo M. Vasiliauskienė, „be kaltės kaltą“, išvežė į Sibirą. Ten ji ir palaidota, o dukros Marytė, Vladiskava ir Emilija grįžo jau užaugusios merginos.
Sausio pirmąją pagal įrašą pase Vladislavai sukako aštuoniasdešimt vieneri. Ne todėl, kad tada jos gimtadienis, o todėl, kad, kaip ir kitų tremtinių pasuose, jos dokumente vietoje gimimo mėnesio ir dienos užrašyti nuliai. Matyt, tam, kad lengviau būtų galima atpažinti išvežtuosius.
Negaliu kategoriškai teigti, bet tikiu, kad nėra nė vieno žmogaus, iš Vladislavos lūpų girdėjusio piktą žodį. Užtat jos veide nuolat švietė šiek tiek liūdnoka, sunkius išgyvenimus besistengianti slėpti šypsena. Matyt, tuo ji ir traukė žmones, intuityviai jautusius, kad ta šypsena – sunkių dienų atspindys. Bet tos dienos – jos ir tik jos. Jų slogučio Vladislava niekada nekraudavo ant kitų pečių, nereikalavo atlygio. Ir nieko garsiai nekaltino.
Visiška priešingybė daugeliui iš mūsų, viešai draskančių kartais ir neegzistuojančias žaizdas, reikalaujančių, kad ir kiti, taip pat žaizdoti, atlygintų net spuogo sopulius.
Prisimindami Vladislavą Bubelaitę, prisipažinkime bent sau, kad net dėl mūsų pačių kvailumo patirtų bėdelių kaltininko pirmiausia ieškome ne savyje, o aplink. Jeigu autobusas nesustoja prie namo durų – kalta žmonėmis nesirūpinanti valdžia. Jeigu sustoja, valdžia kalta, kad per garsiai klega jo laukiantys, išlipantys ir įlipantys keleiviai. O kaimynas jau tikrai kaltas dėl to, kad loja mūsų vaikų erzinamas jo šuo.

Apie simbolius

BunkaNa, va. Beveik dvi savaitės praėjo po pergalingo plungiškių dalyvavimo „Lietuvos supermiesto“ kovose, dabar galima ramiai ir objektyviai vertinti LNK televizijos projektą.
Dėl pergalingo dalyvavimo nuomonė nepasikeitė: plungiškiai buvo geresni už klaipėdiškius. Tačiau, matyt, net „laisvas ir nepriklausomas“ pabijojo bent simboliškai parodyti, kad didmiesčiuose žmonės degraduoja sparčiau. Ir laidos vedėjai „radistai“ tai patvirtino: lietuviškai skaičiuoti jie ne visada sugeba.
Objektyviai vertinant, klaipėdiškiai neturėjo ką naujo parodyti. Naftalinu kvepianti „Nerija“ yra garbinga Lietuvos estrados istorija, bet į „Lietuvos supermiesto“ titulą pretenduojantieji turėtų suvokti, jog istorija yra tai, kas buvo, o tokiame konkurse reikia rodyti, ką miestas kuria šiandien, kokiu žvilgsniu žvelgia į rytojų.
„Žuvėdra“ jau irgi – praeitis. „Suvartuke“ Danutės Radvilavičienės auklėta ir mokyta Ona Skaistutė Idzelevičienė-Pajėdaitė įspūdingą ir visame pasaulyje žinomą šokių kolektyvą sukūrė dar 1965 metais, o klaipėdiškiai jį nužudė.
Regis, laidos vedėja bei vertintojai suvokė dalyvaujantys pakasynose, tačiau nesėkmingai bandė jas paversti vos ne įspūdingu Klaipėdos ir Lietuvos kultūros įvykiu.
Nesmagu buvo girdėti egzaltuotą vertintojos tiradą apie kolektyvą, regėti vedėjos slepiamas ašaras. Tai galėjo būti visai kitoje vietoje ir kitu laiku, bet ne miestų kovose dėl geriausiojo vardo, kuriose kaip kūrybos simboliai pateikiami nueinantieji.
Simboliška ir tai, kad Asta Baukutė LNK televizijai už, atseit, vienijantį, skatinantį, auklėjantį, kuriantį projektą pabėrė tiek pagyrų, jog kartais net atrodė, jog ji atidirbinėja už tai, kad ją pakvietė į komisiją ir pinigus moka. Tuo tarpu išgirtoji televizija iškart po „Supermiesto“ finalo iš ekranų šliukštelėjo brutalių žudynių ir kraujo laviną.
Simboliški ir pliušiniai meškiukai. Ačiū visiems, juos nešusiems, nes jie Lietuvai parodė, jog reikia tik mokėti pasibelsti į žmonių širdis, ir jos atsiveria. Tik gaila, kad šį sykį beldimas buvo komercinis. Ir baigėsi nesąžiningai. Įspūdis toks, kad laidos rengėjai nepažįsta savo žiūrovo, patys sutriko ir nuėjo lengviausiu keliu.
Tai irgi simboliška.

Apie vėjus

BunkaAnūkai geografijos pamokose mokėsi apie vėjus. Kaip jie atsiranda, kokie pučia, ką atneša. Sužinojo, kad oficialiai juos vadina pagal oro masių judėjimo kryptis: šiaurės, pietų, rytų, vakarų ir dar keturiais vardais.
Bet skirtingose vietose žmonės turi ir savų, permainų stebėjimais pagimdytų, nuo senų senovės vartojamų pavadinimų.
Vakarį, pietvakarių vėją plateliškiai vadina „myžaliniu“, nes jis dažnai atneša darganas, šlapdribas, lietų.
Iš rytų, pietryčių pučiantis turi „maskolinio“ vardą. Jokios politikos čia nėra. Tik tiek, kad pučia nuo Maskvos.
Pietų, pietvakarių vėją plateliškiai vadina „kirmininiu“, nes jeigu jis pučia žydėjimo metu, soduose vaisius ir uogas puola kenkėjai.
Šiaurės, šiaurės rytų vėjas yra „zapaleninis“. Nes šaltas ir sargdina jo nesisaugojančius žmones.
Štai tiek geografijos. Su ja jokio ryšio neturi amžinas klausimas „Vėjas į užpakalį ar iš užpakalio?“, pastebėjimas, kad ne tik augalai, bet ir žmonės linksta ton pusėn, kurion vėjas pučia. Dar yra vėjas kišenėse, vėjas galvose, skersvėjis.
Pastarasis ypač nemalonus. Ne tik kaulus, bet ir protus susuka. Tokių minčių į galvas atneša, kad tik stebėtis reikia.
Va, Lietuvos liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis kartu su savo mokytoju Eugenijumi Gentvilu vėl bando atgaivinti referendumą dėl dvigubos pilietybės. Ne tik jie, bet ir daug žmonių Lietuvoje nesuvokia, kodėl už borto reikia išmesti tuos, kurie yra teisėti laivo keleiviai. JAV bet kas, gimęs jos teritorijoje, įskaitant laivus, lėktuvus, ambasadas, gali tapt net šalies prezidentais, o Lietuvoje net piliečiais gali nebūti.
Bet koks vėjas įsisuko E. Masiulio galvon sakyti, kad dabar laikas ruoštis referendumui? Nes iki Seimo rinkimų liko pusantrų metų ir, anot politiko, jo kolegos dabar rūpinasi ne politinėmis rietenomis, o valstybės reikalais.
Ar reikia suprasti, kad liberalas pripažino, jog politikai Lietuva rūpinasi tik priešokiais, o tarp jų – savimi?
O gal jis ir jo kolegos skaičiuoja, kad Vakaruose gyvenantys, jo liberalizmo prisiragavę ir persisunkę lietuviai, gavę teisę balsuoti, papildys liberalų rinkėjų gretas?
Jeigu taip, bent jau plateliškiai turės progos dvelksmą iš ten pavadinti ne vakarų, o savu, nuo senų senovės vartojamu vardu.

Apie pūlinius

BunkaPrisipažinsiu, balandžio pirmąją nelabai sekasi.
Prieš keletą metų vienam Lietuvos dienraščiui nusiunčiau išgalvotą informaciją apie į transporto priemones montuojamus, visus pažeidimus kelyje fiksuojančius ir gausiai į policijos biudžetą pinigus renkančius priedus. Redakcija baiminosi, kad skaitytojai priims už gryną pinigą, todėl nespausdino.
Šiemet BNS agentūrai pasiūliau žinią apie Aplinkos ministerijos ir „Ekskomisarų biuro“ bendradarbiavimą gaudant miškų teršėjus. Nespausdino, nes ir vėl – per tikra.
Dar nežinau, ko nespausdins kitais metais. Aišku tik tiek, kad „Darom“ akcija bus kaip ir šiemet. Organizatoriai, matyt, tiki, kad tokios vienija žmones, auklėja juos švariai gyventi. Politikams ir valdininkams yra proga su maišeliais rankose pasisukinėti tarp rinkėjų, pasipuikuoti laikraščių bei žurnalų puslapiuose, televizorių ekranuose.
Bet pagrindinė – šiukšlių – problema lieka. Nes miškuose jas išmetantieji randa išvalytų plotų naujoms krūvoms. Ir žino, kad kvaileliai jas surinks. „Darom“ tampa panaši į gražią, bet spuoguotą Lietuvėlę, kuri ne gydosi pūlinius, o slepia juos po propagandinės pudros sluoksniu.
Jeigu vis dėlto teršėjų ieškotų, juos baustų ir visą baudą, kuri didžiausia siektų 8688 eurus, sau pasiimtų profesionalai gamtos sargai, būtų daug veiksmingiau bei naudingiau. Bent keleriems ar keliolikai metų atsirastų naujų darbo vietų, miškuose taptų švariau, o žmonių galvose kirbėtų mintis apie skaudžią materialinę netektį miške išvertus statybinių atliekų, sudėvėtų padangų, naudotų sauskelnių, buities atliekų. Vokiečių pavyzdys rodo, jog baudos – daug veiksmingesnės nei įkalbinėjimai.
Prieštaraujantieji tokiam sumanymui pirštais gali baksnoti į aplinkosaugininkus, miškininkus ir sakyti, jog tai – jų darbas. Bet jie turi daugybę savų, tik ne detektyvų. Be to, miško sargų veikla galėtų būti ribojama Administracinių teisės pažeidimų kodekso skirsniais, kuriais apibrėžiami miško bei visos gamtos taršos kaltininkai sunkiai surandami be seklio įgūdžių. Juk ne kiekvienas toks kvailas, kaip prieš keletą metų Rietavo urėdijos miške dėvėtas padangas, automobilių dalis kartu su valstybiniais numeriais ir draudimo dokumentais išvertęs klaipėdiškis „garažinis“ meistras.

Apie meilę

BunkaPažįstamas guodžiasi, kad myli be atsako. Irgi bėdą rado… Žmogus jau žilo plauko sulaukė, bet nesuvokia, kad tik džiaugtis reikia: jis turi meilę! O ji, vargšė – ne. Jai niekas nesuteikia sparnų, pavasaris ne kvepia, o tik alergiją prišaukia, šaltis ant langų šerkšnu ne širdeles, o špygeles piešia, lapai rudenį ne melodingai čeža po kojomis, o painiojasi, vasara paukšteliai ne čirena, o karksi…
Užjausti reikia su tokiais pojūčiais gyvenančią moteriškę. Na, nebent ji turi kitą dūsavimo objektą. Bet ir tada džiaugtis reikia, nes rūpintis žmogus turi nors ir slepiamu trupinėliu laimės.
Žodžiu, viskas gerai. Kaip mylimoje Tėvynėje. Tik Tėvynės nereikia painioti su valstybe. Valstybę retai kas visame pasaulyje myli. Tie, kurie taip daro, dažniausiai Tėvynės neskiria nuo valstybės, o valstybės – nuo valdininkų.
Tėvynė – pavasario kvapai, šerkšnas languose, rudens peizažai, paukščių trelės, šakotas ir vis augantis giminės medis, viską pasiruošę mesti ir pagalbon atskubėti draugai bei kaimynai.
O valstybė yra mokesčiai, taisyklės, draudimai, įstatymai… Kai valstybė pavojuj, mus kviečia ją gelbėti, bet kai pagalbos reikia mums, valstybė sako, jog yra svarbesnių reikalų. Dėl to meilė negimsta.
Negimsta ji ir suvokiant, kad mūsų išrinktieji jų sumanytais įstatymais mus „apstato“. Bet jeigu meilė negimsta, jos vietą užima nemeilė, nes šventa vieta tuščia nebūna. Tačiau nemeilės objektas neretai būna klaidingas. Net dažniausiai toks būna. Nes nemylime tų, kuriuos patys išrenkame. Vadinasi, turime nemylėti savęs.
Meilės atsako nesulaukiantis pažįstamas dūsauja dėl to, jog nesuvokia, kad jame veši egoizmas. Nori atsako, o jo negaudamas – graužiasi. Nemeilė valstybei keroja dėl pačių jos piliečių kvailumo ir naivaus tikėjimo išrinktaisiais.Daugeliui pastarųjų kur pinigai, ten ir Tėvynė. Tegu sukelianti alergiją, rodanti špygas, painiojanti kojas, karksinti, bet pinigai – svarbiau.
Meilės Tėvynei valstybė neskatina. O meilė valstybei propaguojama vėlgi už mūsų pinigus. Tai dar labiau prikviečia nemeilę. Ypač tiems, kurių meilė nėra akla.
Taip sakiau pažįstamam. O jis tvirtina, kad jo meilė asmeniui – svarbesnė už meilę Tėvynei. Kiekvienam – savo.
Kokie nuostabūs pavasario kvapai Žemaitijoje!

Apie Vilnių

Bunka„Sostinės vaidmuo yra svarbus visai valstybei“, – sakė Prezidentė susitikime su išrinktuoju Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi.
Na, tai mes žinome iš geografijos ir televizijos.
„Vilnius turėtų tapti tikros savivaldos pavyzdžiu“, – pripažindama, kad iki šiol taip nėra, apgailestavo Prezidentė. Konstatavusi vilniečių bėdas, ji dar pridūrė, kad po trejų metų valstybė minės šimtmetį, į sostinę bus atgręžti visi Lietuvos ir kitų valstybių žvilgsniai, todėl labai svarbu, kaip Vilnius pasirengs sutikti jubiliejų.
Regis, Vilnius ruošiasi. Prie ženklo, žyminčio miesto pradžią, jau pakabinta lentelė, jog Lietuvos sostinė yra „žemai skraidančių angelų miestas“.
Atvirai pasakius, kad virš Plungės jie taip nardytų, nelabai smagu būtų. Nes žemai lekiojantys skraiduoliai pranašauja darganą. Be to, dar sparnus nusidaužytų į antenas, vaikigaliai akmenimis iš laidynių lengviau pataikytų. Tegu jie sklando dausose. Ir saugiau, ir žvilgsnis plačiau rėpia.
Vilniuje gi, virš Gedimino prospekto skrisdamas, angelas ir sumišti gali, miestą su kokiu Amsterdamu, Kopenhaga ar Damfrisu Škotijoje supainioti. Ten irgi kol kas paminklo Zuokui nėra.
Užtat Gedimino prospekte yra „Vero cafe“, parduotuvės „Danija“, „yo&yo“, „United Colors of Benetton“, „Zara“, „Marks&Spencer“, „Tiger“, žinoma – „McDonald’s“, „Hesburger“. Gal todėl angelai taip žemai leidžiasi, nes tik iš labai arti gali lietuvišką pavadinimą pamatyti. Visame prospekte jų liko bene tik „Knygynas“, „Neringa“ ir dar keli, į akis nekrentantys. Kad saviškiai europėjantys jaustųsi, o užsieniečiai – kaip namuose.
Iš kapo atsikėlęs patriarchas Jonas Basanavičius, prieš tai nagus nusikarpęs ir vokan sudėjęs, už tokį „europinimą“ gal net snukin trenktų. Jeigu prieš tai kojų išklaipytame grindinyje prie „Novotel“ viešbučio neišsisukinėtų.
Tad ko ko, bet sekti Vilniaus pavyzdžiu Plungei kol kas tikrai nereikia. Turime ir savų bėdų, kam dar svetimų prisišaukti. Be to, sklando mokslininkais save vadinančiųjų nuomonė svarbius šalims miestus valdyti iš geopolitinio centro, o periferijas – iš sostinių. Tad gali ateiti laikas, kad periferija išsaugos ir gelbės tautos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas. Taip jau buvo, kai iš sostinės kaip maras Lietuvoje sklido lenkiška kalba.

Apie iniciatyvą

BunkaUžvakar buvo balandžio pirmoji. Bet – trečiadienis. „Žemaitis“ tą dieną nesirodo. O kitomis apgaudinėti nevalia. Užtat galima pasakyti tai, kas gimsta erdvėje tarp ausų.

• Gausybė biudžetinių įstaigų yra šeriamos mokesčių mokėtojų pinigais ir beveik visos slepia, kur juos išleidžia. Vieninteliai net kelis kartus per dieną atsiskaitantys už gautus pinigus yra meteorologai.
• Blondinę vairuotoją sustabdęs ir atsainiai jos dokumentus vartantis kelių policininkas su šypsena klausia:
– Na, kas dabar bus?
– Nežinau, taip toli nematau, – atvirauja blondinė.
• Tiesiai iš makdonaldo apkūnaina mergina patraukė į bambą įsiverti žiedą.
– Atleiskite, negaliu, – rankomis skėstelėjo grožio specialistas. – Kaip tyčia šiandien neatsinešiau trisdešimt antro dydžio rakto.
• Šventės būtų labai geras dalykas, jeigu jų negadintų politikai. Kovo aštuntoji, Vieversio, Gimtosios kalbos dienos, Rasos, Kalėdos – pilnos vograujančių galvų.
Na, o Vasario šešioliktoji, Kovo vienuoliktoji ir krepšininkų sutikimai – regis, pagal iš anksto sudarytą, partijų narių skaičiui Seime proporcingą grafiką.
Todėl nenuostabu, kad su krepšininkais tribūnoje stovi ir tie, kurie apie žaidimą žino tik iš interneto. Būtų jų valia, ir kitiems neleistų žaisti.
Va, Ušackas pabandė, iškart gavo per nagus.
• Netiesa, kad Lietuvoje nėra politinių žmogžudysčių. Jos arba nepaaiškintos, arba priskiriamos kitokiai kategorijai.
Va, Šilalės rajono kaime du kaimynai nusipirko alaus, čia pat prie parduotuvės sienos susėdo atsigerti, papolitikuoti.
Vienas jų – brazauskininkas, kitas – landsbergininkas. Ir kiekvienas – už savąjį. Su kiekvienu gurkšniu – vis aršiau.
Kai jau buvo alų bebaigią, vienas išsitraukė peiliuką ir pagąsdino dursiąs, jeigu anas ir toliau nepagarbiai kalbės apie jo mylimą vadą.
Kitas nepagarbiai atsiliepė apie peiliuką ir dar pridėjo, kad tokiu ne tik jo pažiūrų, bet net varlės neišromytų.
Tada pirmasis bakstelėjo bambalio draugeliui šonan.
Antrasis pasakė „ai!“, pabaigė gerti alų ir nuėjo namo.
Naktį pasimirė. Peiliukas kliudė kepenis.
Ar ne politinė žmogžudystė?
• Labai svarbu, ar televizininkai žino, ką jie daro. Jeigu nežino, tai vadinama netyčine veika, už kurią bausmė švelnesnė nei už tyčinę.

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...