Palaidos mintys

Apie datas

BunkaŠį sykį bus sunkoka skaityti, nes tekstas labiau primins statistiką. Bet užtat savą ir net šiek tiek jausmingą.
2016 metais bus pedagogikos ir šachmatų legendos Vitaliaus Andriušaičio devyniasdešimtosios, vieno iš talentingiausių jo mokinių, labai anksti išėjusio Vitalijaus Majorovo penkiasdešimt penktosios gimimo metinės, sukaks šešiasdešimt metų įspūdingiausiai „Linų audinių“ futbolo komandos pergalei – 1956 metais ji tapo Lietuvos futbolo varžybų A klasės čempione, Platelių plaukimo maratonas vyks trisdešimt penktąjį kartą.
Kitais metais bus ir pasaulinio garso dailininko Juozo Bagdono 105-osios, rašytojos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, mokslininko, kraštotyrininko Igno Končiaus 130-osios, dirigento Juozo Domarko 80-osios, tautodailininkų Reginos ir Justino Jonušų 90-osios, „Linų audinių“ fabriko įkūrėjo Juozo Kučinsko 140-osios, poeto Vytauto Mačernio 95-osios, mokslininko, kunigo Jurgio Pabrėžos 245-osios, kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės, Lietuvos nusipelniusios aktorės Ievos Gurinaitės-Paskienės šimtosios, vyskupo Motiejaus Valančiaus 215-osios, aktoriaus, Plungės garbės piliečio Vytauto Rumšo 65-osios, buvusio Plungės gimnazijos direktoriaus Andriaus Kirtiklio, buvusio Plungės viršaičio, kraštotyrininko Leono Kumšlyčio 115-osios, Žemaičių kalbos gramatikos autoriaus, poeto Juozo Čiuldos 220-osios, pasaulyje laurus skynusio „Žuvėdros“ sportinių šokių kolektyvo vadovės, baletmeisterės Skaistutės Idzelevičienės 75-osios, pedagogo, visuomenės veikėjo, esperantininko, daugiau nei dvidešimties knygų autoriaus Juozo Mačernio 125-osios, ekonomikos mokslų daktaro Grigo Valančiaus 110-osios gimimo metinės.
Bus ir netekties datų. Prieš 20 metų nužudyto poeto Raimondo Jonučio, rašytojos Žemaitės 95-osios, Liberto Klimkos pirmuoju Lietuvos etnografu vadinamo, pirmosios legendos apie Jūratę ir Kąstytį autoriaus, dėl meilės celibato nesilaikiusio, persekioto Liudviko Adomo Jucevičiaus 170-osios mirties metinės.
Visi čia paminėti įvykiai ir vardai turėjo ar tebeturi ryšį su Plunge ir jos apylinkėmis. Ar juos ir kitus vertus žmones prisiminsime, ar, datoms praėjus, pasiguosime, kad iš Vyriausybės, fondų negavome pinigų, todėl prarandame atmintį: nesikalbame su nesančiaisiais?

Apie europėjimą

BunkaPrieš porą savaičių, parašęs palaidamintes apie sargšunis, kuriuos įstatymai prie grandinių prirakina arba į voljerus sugrūda, pavirkavau, jog kiaunės, vilkai ir lapės visai suįžūlėjo. Kaip anekdotinis kaimynas, krūvelę organizmo atliekų prie svetimo buto durų padėjęs ir dar popieriaus išangei nusivalyti reikalaujantis.
Pabaigoje parašiau nuomonę, jog, stovėdamas Europos viduryje, regiu, kaip reklamų ir televizorių šviesoje palinkę mopsai sarginiams šunims įstatymus rašo.
Regis, nebloga alegorija išėjo. Bet lyg ir negražu įstatymdavius mopsais apšaukti. Tad nekalto šuniuko pavadinimą išbraukiau.
O nereikėjo. Nes tik po to sužinojau nejauną naujieną, kad Seimas panaikino Baudžiamojo kodekso (BK) straipsnį apie teisinę atsakomybę už asmens garbės ir orumo įžeidimą bei pagarsino, jog taip Europoje užtikrinama žodžio laisvė.
Anot žiniasklaidos, „Baudžiamojo kodekso pakeitimus inicijavęs Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius pataria nekreipti dėmesio į įžeidimus internete“ ir, jeigu reikia, bylinėtis civiline tvarka.
Tačiau žiniasklaida vėlgi rašo, kad iki D. Radzevičiaus iniciatyvos palaiminimo, „anot pareigūnų, būdavo vadovaujamasi baudžiamąja teise, nes, pagal BK, pradedant procesą kreipiantis į teismą, nereikėdavo žyminio mokesčio, o ir atsakomybė kaltinamajam tapdavo gerokai didesnė“.
Pabandykim sumodeliuoti situaciją.
Rajono laikraštis parašė apybraižą apie gerą, dorai gyvenantį žmogų. Pavyduolis kaimynas pakomentavo, jog herojaus senelio arklio pusbrolis po karo stribus vežiojo, todėl jo dorumas tik apsimestinis.
Save, senelį ir jo arklio giminaitį nuo juodo melo apginti norintis žmogelis – į policiją. O ten jam aiškina apie civilinį ieškinį ir visas procedūras, nuo kurių vien paminėjimo apšmeižtam žmogui sustreikuoja nesveika širdis. Kol atlekia greitoji, jis jau miręs.
Ar įstatymo naikinimo iniciatorių ir jam pritarusius seimūnus dėl to galima vadinti žudikais? Jeigu taip, reikėtų pridėti vieną žodį: europietiškais.
Ir ko tik dėl tos Europos nepadaro žmonės. Ypač tie, kurie, regis, nori būti matomi.
Seimo Žmogaus teisių komiteto narys Mantas Adomėnas pripažįsta, kad įstatymą reikia tobulinti.
O kol kas rašykime tik gerus komentarus. Juk Kalėdos.

Apie nepatikimus

BunkaRusijoje vis daugiau dėmesio skiriama Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK). Jos Mokslų akademijos istorikas Sergejus Polechovas sako, kad tarybiniais laikais tautų draugystės vardan ši tema buvo uždrausta iki kuriozų. Rusiškai 1959 metais išleista V. Pašutos knyga „Lietuvos valstybės susidarymas“ sulaukė didelio susidomėjimo, o už lietuvišką leidimą 1971 metais Lietuvos politinių veikėjų iniciatyva iš posto išlėkė jos leidėjas.
Istorikas Igoris Danilevskis tikina, jog LDK istorija – tai dabartinių Ukrainos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos istorija, todėl reikia grįžti į tuos laikus. Jis mini didžiausią įtaką Rusijos istorijoje turėjusį Kulikovo mūšį, kurį, anot istoriko, laiku išvedęs pasalos pulkus, laimėjo Bobrokas Volynskis. Volynė tuo metu priklausė LDK, o patį Bobroką kai kurie istorikai kildina iš Gediminaičių. I. Danilevskis mini ir Pskovo kunigaikštį Daumantą, kuris, jo žodžiais tariant, Rakverės mūšyje pasiekė vieną didžiausių pergalių prieš kryžiuočius, iš LDK kildina ir Rusijos carą Ivaną IV.
Ir asmenybių, ir faktų, ir LDK socialinės struktūros bei valdymo metodai turėtų džiuginti dabartinių lietuvių širdis, baltai spalvinti pasididžiavimą Lietuvos istorija.
Tačiau I. Danilevskis kitaip piešia prūsų likimą. Anot jo, itin agresyvūs prūsai puldinėjo šiaurės Lenkiją, o jų žygių aprašymai kelia siaubą. Nesugebėdamas apsiginti, Lenkijos kunigaikštis Konradas Mazoveckis į talką pasikvietė teutonų riterius. O tai, anot I. Danilevskio, buvo kryžiuočių invazijos į Pabaltijį pradžia.
Toks įvykių traktavimas lietuviams atrodo juodas. Nes neatitinka didvyriškos prūsų, žemaičių, lietuvių kovos su pavergėjais generalinės linijos.
Viskas tampa istorija, kuri, kaip kartais sakoma, rašoma šiandien.
Istorija taps ir Laisvės premijos neskyrimo Vytautui Landsbergiui peripetijos. Po daug metų istorikai gal net sumąstys, kad tai buvo politikų ambicijų ir padėties nesuvokimo išraiška. Juk net šiandien aišku, kad Lietuva itin nevienareikšmiškai priima V. Landsbergio asmenybę, tad siūlymas skirti jam premiją garantuoja konfliktą ir visuomenės skaldymą.
Pastaruoju veiksmu kaltinamas ir pats V. Landsbergis. Sąmokslo teorijos šalininkai gali manyti, jog šį kartą – svetimomis rankomis.

Apie sargšunis

BunkaStoviu ant laiptų. Jau tamsu, žvalgausi į žvaigždėtą dangų, o po kojomis kažkas dedasi. Vos už kelių metrų savo reikalais kiūtina kiaunė. Eik tu peklon! Platelių viduryje, ne tik nesibaimindama žmogaus, bet, dar ir niekinamai skersakiuodama, nubindzino. Ko daugiau – maisto ieškoti. Valinskas ir visa jo šutvė jai nerūpi. Tikrai ne pramogos galvoje.
Stoviu ant laiptų. Jau tamsu, žvalgausi į žvaigždėtą dangų, o po kojomis kažkas dedasi. Per pirmąjį sniegą cimpina lapė. O gal lapinas, nes labai drąsus: atsisukęs tik nusiviepė. Žmonių kalba tai reikštų „Eik tu …“
Aš ir nuėjau. Pas kaimyną medžiotoją. Taip ir taip, sakau, lapinas iš manęs grubiai tyčiojasi.
Pasirodo, iš pačiame miestelio centre gyvenančio medžiotojo – dvigubai ar net trigubai. Jam žentas padovanojo bevielę kompiuterio kamerą, kurią žmogus pririšo sodo medyje. Na, įdomu, kas ten daros.
Pirmą naktį atėjo lapinas. Pravažiuojančių automobilių ir iš langų krintančioje šviesoje matėsi visame gražume. Kitą naktį atsivedė ir laputę. Atsisuko ir nusitriedė tiesiai į objektyvą. Lapė dėl tokio „kieto“ ir drąsaus savo draugo poelgio liko labai patenkinta.
O lapinas žino, kad pagal žmonių įstatymus gyvenvietėje šaudyti negalima, todėl ir drąsus.
O šunys, lapes užuodę, tik skalija, tik skalija, bet nieko padaryti negali, nes grandinėmis prirakinti arba tvirtuose voljeruose uždaryti. Jeigu nusitrauks ir išbėgs iš kiemo, jų šeimininkams gali tekti sumokėti šimto ar daugiau eurų baudą.
Lapinas, matyt,  irgi tai žino. Toks gąsdinimas baudomis jam irgi patinka. Kitą naktį gal ir kaimynus atsivedė, bet medžiotojas kamerą namo parsinešė. Ir jo nervai ne geležiniai.
Rokiškio rajone vyras su žmona apstulbo vidury dienos savo kieme vilką išvydę. Puolė pagalbon medžiotojus šauktis, o tie sako: „Negalim šauti, licencijos neturime“. Iš kur vilkas žino, kad jų šautuvų vamzdžiai biurokratiniais popieriais užkimšti?
Stoviu ant laiptų Europos viduryje. Jau tamsu, žvalgausi į žvaigždėtą dangų. Kažkur elektra tik žiba, reklamos tik mirguliuoja, televizoriai tik švysčioja. Po tomis šviesomis vilkai, lapinai, kiaunės ir kitokie gyviai triedžia, kur tik užsigeidžia. O sargšunių neregėti. Jie – su grandinėmis arba voljeruose. Tokie įstatymai.

Apie melą

BunkaDraugas atsiuntė interneto nuorodą. Įjungiu ir regiu, kad aplink Saulę besisukančiame asteroide ateiviai pastatė beveik tokią pat piramidę kaip Cheopso. Anksčiau jos nebuvo matyti, nes stovėjo nuo Žemės nusuktoje pusėje, o dabar kažkas atsitiko, asteroido orbita pasikeitė ir piramidė pasirodė visu gražumu.
Ją pirmoji pamatė Indijos kosmoso agentūra, o NASA patvirtino, jog ši yra nenatūralios kilmės. O tai, anot Rusijos TV3 ir neatpažintų skraidančių objektų tyrinėtojų, įrodo, jog ir Žemėje piramides statė ateiviai.
Melu tai vargu ar galima pavadint. Labiau panašu į iš piršto laužtą informaciją, kurios tikslas – pritraukt daugiau žiūrovų, o kartu – ir reklamos davėjų. O kuo daugiau jų, tuo didesnis pelnas. Kuo didesnis pelnas, tuo daugiau galimybių aplenkti konkurentus. Bet prieš juos šuoliuojant negalima nė sekundei atsipalaiduoti. Vadinasi, laužyti kuo daugiau pirštų. Gerai dar, kad ne svetimųjų.
Tokios informacijos žala – minimali. Nori – tikėk, nori – ne. Niekas už ausų netempia lėkti pažiūrėti, ar iš tikrųjų piramidė stovi. O pranešimą, kad amerikiečiai ruošiasi skristi pamatyti, kas ten tokio yra, netrukus visi pamirš.
Žiniasklaidos poveikį žmogaus smegenims ir smegenėlėms tiriantys teoretikai sako, kad apie dešimt procentų joje pateikiamos informacijos yra pramanyta. Kai tai siejama su kol kas nepaaiškinamais reiškiniais, pasaulio pabaiga arba poryt būsiančia kraugeriškų ateivių invazija – bala nematė. Net kai viena televizijos žvaigždutė nagais sudraskė kitos užpakalį, irgi pusė bėdos.
Bet visai kitas dalykas, kai politikas viešai neigia turintis žiniasklaidos priemonę savo naudai rinkėjų smegenims pudruoti, o po kelių dienų skambina man, siūlydamas tapti jos redaktoriumi.
Gudrus, gyvatė. Pokalbis telefonu, juolab neįrašytas – ne įrodymas. O dar juo labiau, juridiškai jis nėra žiniasklaidos priemonės savininkas. Na, šiaip, iš dyko buvimo pavadovauja, praeidamas pro šalį, ir tiek. Vieniems patinka žvejyba, kitiems – koldūnus gaminti, tretiems – po palme gulėti ir bulvinius blynus valgyti,
o jam – pavadovauti laisvu laiku be jokios naudos sau.
Juo tiki. Ypač tie, kurie turėtų įtariai žiūrėti į bet kokius mūsų gyvenimus reguliuojančiųjų saitus ir saugoti nuo nuodijančio melo.

Apie laikus

BunkaAr tik nebus tie, kurie dabar įkopė į septintą dešimtį, laimingi žmonės?
Prieš juos gimusieji pažino karo skonį, pokario baisumus, matė, kaip dega miestas.
Žinoma, kliuvo ir pokariu gimusiesiems. Eilės prie duonos, raudonspaliai batai, po prekystaliu slepiamos geresnės prekės, nakčiai išjungiama elektra, prie krosnies šildomi patalai, akmenimis grįstos gatvės.
Bet tai buvo suaugusiųjų rūpestis. O vaikai žaidė aktyvius žaidimus – visi pababrungiai nulakstyti, azartinius – iš butelių kamščių padarytais pinigais, intelektualius – mindavo ir spėdavo mįsles. Juos mokė dar „smetoniniai“ mokytojai, kuriems rūpėjo ne tik duoti žinių, bet ir auklėti.
Kol vaikai ūgtelėjo ir baigė mokyklas, jau ir pinigai buvo pakeisti, ir elektra bei jos teikiami patogumai atsirado, pastatė pirmuosius daugiabučius Plungėje, asfaltavo gatves, pradėjo vaidentis „perestroika“.
Vis geryn. Na, ne taip, kaip karą pralaimėjusioje Vokietijoje ar skutimosi peiliukus, mėsmales, trintuves siuntusioje Amerikoje, bet kito gyvenimo nepažinusiems vaikams galvos dėl to nesopėjo.
Du dešimtmečiai praėjo, grįžo Nepriklausomybė. Alkūnės ištreniruotos, galvos kompiuterių neatbukintos, papai ir užpakaliai – ne vertybės.
Tie, kam per šešiasdešimt, ragavo daug. Žino visokio gyvenimo skonį ir geba prisitaikyti.
Gali būt, kad jie pragyvens šiltuose namuose, taip ir nematę karo savo žemėje, pirmieji pajutę naujų technologijų naudą.
Kaip bus pėdinantiesiems po jų – nežinia. Gąsdinimai kataklizmais skamba vis garsiau ir garsiau.
Sako, kad senutei Europai – jau šakės. Mokslininkai tikina, jog norinčioje išgyventi tautoje viena moteris vidutiniškai turi gimdyt 2,11 vaiko. Per visą civilizacijos istoriją nė viena tauta neatsinaujino, kai gimstamumo rodiklis buvo 1,9, o atsinaujinti, kai gimstamumo rodiklis yra 1,3, – neįmanoma.
2002 metais Lietuvoje moterys gimdė vidutiniškai 1,23 vaiko. 2013-aisiais šis skaičius buvo 1,59, bet ir tai yra gerokai žemiau kartų kaitą užtikrinančio lygio.
Prancūzijoje gimstamumo rodiklis yra 1,8, Anglijoje – 1,6, Graikijoje – 1,3, Italijoje – 1,2, Ispanijoje – 1,1. Bet žmonių jose daugėja, nes plūsta imigrantai.
Po šešiasdešimtmečių piliečių Lietuvoje einančiai kartai laikas pradėti mokytis gyventi kitaip. Svetimųjų apsuptyje.

Apie tuštybę

BunkaGarsus filosofas sakė, kad tauta, dainuojanti ne savo kalba, pasmerkta žlugt. Jeigu taip, turi būt ir žlugimo iniciatoriai. Kitaip sakant, tautos priešai.
Kai verslo į populiarių Lietuvoje žmonių gretas įmaišytas Samas lietuviškai televizijos laidoje dainavusiai merginai atsainiai meta, jog „lietuviškai dainuoti faina“, o savo povyza, regis, rodo, kad ji yra nevykėlė, ar jis yra tautos priešas?
Vėlgi televizijos konkurse lietuviškai dainavusiai merginai gal vos ne dievuku manantis esantis Marijonas Mikutavičius rėžė, kad su tokia daina jai nebent Dainų šventėje slėptis. Bet kartu savo dainoje tikina, jog jis myli Lietuvą ir klausia, ar mylime ją mes. Tokie išvedžiojimai kvepia veidmainyste, už kurią moka pinigus.
Ar ir jis tautos priešas?
Šių metų Jotvingių premijos laureatas Rolandas Rastauskas radijo laidoje postringavo, kad jam „gyvenime teko matyti daug žmonių, kurie neparašė nė vienos eilutės, bet turėjo kažkokį šainingą“.
Po tokio pasakymo, atrodytų, kad būtų velniškai smagu, jeigu laureato pažymėjimą jam rašytų angliškai.
O „šainingas“ atrodo, jo manymu, yra poetų nuosavybė, bet jis kilniaširdiškai pastebi jo požymius ir likusioje tautos dalyje.
Daugiau kaip prieš šimtmetį grįžo laisvė rašyti lietuviškai. Nuo to laiko šviesūs protai ne klausė apie meilę Lietuvai, o mokė ir tebemoko kalbėti ir rašyti tėvų kalba. Dar 1906 metais Jurgis Šlapelis parašė svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį, kuriame aiškino prigijusius ar įkyriai lendančius žodžius. „Koncesija“, anot jo, yra „leidimas“. Kadangi toks mažokai kam buvo žinomas, J. Šlapelis dar paaiškina, jog tai yra „pazvalijimas“. Žodynėlis moko sakyti ne „prigatavyti“, o „prirengti“, ne „strielčius“, o „medžioklis“, ne „plieninkas, nevalnikas“, o „imtinys“.
Beveik po trisdešimties metų Viktoras Kamantauskas knygelėje „Kalbėkime lietuviškai“ vėl bando mokyti, kad „papkė“ yra „aplankas“, „kliomba“ – „gėlynas“, „šienikas“ – „čiužinys“.
Praėjo dar aštuoniasdešimt metų. Įvairiausio plauko rastauskai rodo panieką okupantams ir jų kalbai, tačiau meilės savajai vis dar neranda. O jie yra tie, į kuriuos lygiuojasi bręstanti karta, nes atsilaikyti prieš viešojoje erdvėje tarpstančias svetimybes ir tuštybes tokiame amžiuje labai sunku.

Apie karą

BunkaRusų satyriku save vadinantis Michailas Zadornovas yra talentingas. To iš jo neatimsi. Bet kartais atrodo, kad alkoholizmo liūnas, kuriame jis buvo įstrigęs, paliko randų jo smegenyse.
Tačiau tai netrukdo jam surinkti pilnas sales žiūrovų ir klausytojų visuose Rusijos miestuose bei bandyti rantyti ir jų smegenis.
Kai kalba sukasi apie politikus, pramogų verslo žvaigždutes, bankininkus, oligarchus bei kitokią Rusijos kasdienybę, galima jo klausytis ir mokytis, kaip dėlioti žodžius, kaip bendrauti su publika, kaip ją vesti paskui save plačiosios šalies nepravažiuojamais keliais, per brangių restoranų sales, pro ausis praleisti pasigyrimus pažintimis.
Bet jis lenda ir į svetimą daržą, o jo klausytojai ten irgi žvalgosi bei tiki tuo, ką šis sako.
Anot jo, „kai į Rusią atėjo totoriai-mongolai … jie atnešė naują tvarką, bet kai kurie mūsų kunigaikščiai nesutiko, nenorėjo mokėti duoklės. Jie patraukė į Vakarus ir padėjo sukurti Lietuvos-Lenkijos kunigaikštystę, kurios pamatas – senovės rusų kunigaikščiai. Jie nenori to pripažinti. Gediminas nebuvo Gediminas. Jis niekada nebuvo lietuviu.“
Panašių dalykų ne tik apie senovę, bet ir apie dabartį M. Zadornovas pasako ir daugiau. Mat mano žinąs, nes gyvena ir Jūrmaloje. Latvijoje jam daug kas nepatinka, jis ją burnoja visai Rusijai, bet gyventi joje tinka.
Maskvoje gyvenančiam bičiuliui, Lietuvos istorijos žinovui nusiunčiau M. Zadornovo žodžius apie Lietuvą ir Gediminą ir klausiau, ką jis apie tai mano.
Atsakymas buvo lakoniškas: „Aš šitos šiknos net nežiūrėsiu.“
Bet Rusijos žmonės žiūri, klausosi, o dauguma net girdi ir tiki, kad Lietuva už savo buvusią galybę yra skolinga Rusijai. Ir kol kas tyliai linksi galvomis, pritardami M. Zadornovui, jog skolas reikia grąžinti.
Istorikas Aurimas Švedas sako, kad nuo tarpukario buvo trys istorikų kategorijos: „artojai“, „kariai“, o dabar – „ugniagesiai“, „kurie yra nuolat priversti gesinti kokius nors gaisrus, įsižiebiančius viešojoje erdvėje ir tautos istorinės sąmonės plotuose.“
Tai, ką daro, regis, Rusijos politikų pritarimą turintis, jų numestą kaulą čiulpiantis M. Zadornovas, labai panašu į propagandinį karą, kuriame kol kas apdorojamos Rusijos žmonių smegenys.
Lietuvos fronte – nieko naujo.

Apie mišias

BunkaKai profesorius Alfredas Bumblauskas sako, jog Zapyškis – Žemaitijoje, net dažnam žemaičiui žandikaulis atvimpa.
Po 1752 metų Žemaičių vyskupijos sinodo knygoje SYNODUS DIAECESANA MEDNICENSIS surašyti vyskupijos dekanatai ir parapijos, filijos, altarijos juose.
Varnių dekanate buvo Biržuvėnai, Laukuva, Tverai, Žarėnai, Luokė, Užventis, Pavandenė, Kražiai, Nemakščiai, Batakiai, Gaurė, Pajūris, Tauragė, Vaiguva, Kaltinėnai, Upyna, Šilalė.
Alsėdžių dekanatui priklausė Telšiai, Kenstaičiai, Kontaučiai, Plateliai, Beržoras, Kalvarija, Seda, Pikeliai, Židikai, Tirkšliai, Žemalė, Nevarėnai, Eigirdžiai, Lieplaukė, Šiluvos dekanatui – Betygala, Kelmė, Tytuvėnai, Raseiniai, Viduklė, Pašaltuoniai, Lyduvėnai, Lioliai, Girkalnis, Rietavo dekanatui – Švėkšna, Plungė, Kuliai, Kvėdarna, Gardamas, Žvingiai, Vainutas, Gargždai, Veiviržėnai, Skuodo dekanatui – Ylakiai, Lenkimai, Mosėdis, Salantai, Kartena, Kretinga, Palanga, Darbėnai, Laukžemė, Joniškio dekanatui – Žagarė, Pamūšis, Šakyna, Šiauliai, Meškuičiai, Saločiai, Vaškai, Pašvitinys, Linkuva, Šeduvos dekanatui – Klovainiai, Radviliškis, Lygumai, Pakruojis, Joniškėlis, Pušalotas, Smilgiai, Šiaulėnai, Naujamiestis, Panevėžys, Krakių dekanatui – Baisogala, Pašušvė, Čekiškė, Josvainiai, Ariogala, Pernaravas, Butkiškiai, Dotnuva, Kėdainiai, Surviliškis, Grinkiškis, Veliuonos dekanatui – Sintautai, Jurbarkas, Jurbarkai, Slavikai, Kiduliai, Virbalis, Zapyškis, Kazlų Rūda, Vilkija, Panemunė, Seredžius, Gelgaudiškis, Šakiai, Skirsnemunė, Griškabūdis, Viekšnių dekanatui – Akmenė, Laižuva, Tryškiai, Kuršėnai, Papilė, Kurtuvėnai, Raudžiai, Šaukėnai.
Tiktai kas dešimtas sąraše minimas kunigas – su lietuviška pavarde. O apie žemaitiškas – Milvydas, Pryšmontas, Latakas, Burba, Gimbutas, Urvikis, Burneika – žodynas.lt „rezultatu nator“ iki šiol.
Kai 1926 m. iš Žemaičių vyskupijos įsčių gimė trys naujos – Kauno, Panevėžio ir Telšių, – pastarojoje, nepaisant Lietuvos valdžios pasipriešinimo, vyskupas Justinas Staugaitis įkūrė kunigų seminariją, kurioje mokėsi ir žemaitiškai kalbėję klierikai.
Tai – viena priežasčių, kodėl Telšių vyskupijoje žemaičių kalba dar tik miršta, o didžiojoje buvusios Žemaičių vyskupijos dalyje jai jau sugiedotos mišios.

Apie subinę

BunkaKojos dygsta iš tos vietos, kurioje nugara netenka savo kilmingo pavadinimo. Kaip tvirtina Faina Ranevskaja, tą vietą galima apkaišyti povo plunksnomis, tačiau vis tiek ji yra paprasčiausia subinė.
Bet ji turi šiokių tokių niuansų. Praėjusią savaitę žiniasklaida paviešino, regis, jos akimis žiūrint, itin svarbu faktą: tarp jos ir kojų turi būti raukšlė. Jei tokios nėra, subinės savininkei neverta jos rodyti ne tik scenoje populiarėjančiose varžytuvėse, bet ir kasnaktiniame gyvenime. Žodžiu, be tos raukšlės ji turėtų būti nelaiminga, lyg apsėsta penkių celiulitų ir viešai Vytenio Pauliukaičio išvadinta nevykėle.
Dar mokslinčiai tikina, kad toje vietoje nėra smegenų. Nežinia, kaip ir kodėl jie ten jų ieškojo, tačiau jeigu tokia išvada paskelbta, su ja sunku ginčytis. Juolab kad ir kasdieniame gyvenime yra tai tvirtinančių argumentų. Žiūrėk, iš tos vietos augančios kojos tai sulinksta, tai dreba, tai išsiskečia, tai užsiraukia ne tada, kada reikia ir ne ten, kur reikia. Dar būna, kad jos nuneša visai ne ten, kur žmogus norėjo, o kelio atgal neranda.
Regis, Rūta Ščiogolevaitė irgi nevalingai „Lietuvos balso“ filmavime užkėlė kojas ant raudono mygtuko, nors atrodė, kad pakišo jas žiūrovams po nosimi. O gal iš tikrųjų ji ir jos kolegos į televiziją ateina savo malonumui „pasitūsinti“, o kitkas – pridėtinis produktas?
Tiek to, gal mamytė ir tėvelis jos nemokė, kad negražu kojas ant stalo dėti, bet suputojo žiniasklaida. Pasirodo, toks ties padorumo riba galintis būti elgesys, anot viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, sukėlė vos ne tarptautinį skandalą. Pristatydama laidą, televizija, regis, net kojas kilnodama krykštavo, kad „jau šį sekmadienį LNK muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ žiūrovai išvys, kaip Rūta Ščiogolevaitė sukelia precedento neturintį skandalą, kuris nuvilnijo per visą pasaulį…“
Dėl tokio anonso pradeda vaidentis, kad smegenų nėra ne tik toje vietoje, kurioje nugara netenka savo kilmingo pavadinimo. Ir dar pranašiškesnis atrodo gyvo klasiko Juozo Erlicko pastebėjimas apie tai, kad į galvą neateinanti mintis, daugiau kur ateiti vietos neranda.
O mes sėdim ir žiopsom…
Perfrazuojant Diogeną, tiek daug liaudies televizijose, o žmogus – tik vienas kitas…

Apie pozą

BunkaRegis, žiniasklaida vėl bus persūdžiusi. Nuolat trimituodama, kaip teisingai elgiasi JAV ir jos prezidentas, su tokiu pat įkarščiu peikdama Rusiją ir Putiną, matyt, bus sukėlusi šiokių tokių abejonių. Kaip mano dėdei Vladui. Kai jį žmona, teta Onutė,  maitindavo vien mėgstamais didžkukuliais, šeštą dieną jis klausdavo, ko ši norinti.
Gal tam žiniasklaidos sūrumui sumažinti politologas Ainius Lašas kviečia į realybę ir sako, kad „Obama – ne kvailys, o Putinas irgi.“ Ar nebus tai bene pirma kregždė Lietuvos danguje, pranašaujanti, kad visa siela ir kūnu Obamai atsidavę Lietuvos politikai ne visada teisūs.
Juolab kad ir pačiose JAV panašių balsų girdisi vis daugiau.
Buvęs JAV prezidentas Džimis Karteris po susitikimo ir trijų valandų pokalbio su Vladimiru Putinu iš televizijos ekranų bylojo: „Jis paliko labai gerą įspūdį. Žino visą informaciją, nė karto nesikreipė pasitikslinti į užsienio reikalų ministrą, pats atsakinėjo į visus klausimus. Buvo atsipalaidavęs, turi gerą humoro jausmą…
BRICS šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika – E.B.) stiprėja, JAV reikia galvot, kaip įsiterpti į naują pasaulio sistemą ir neprarasti supervalstybės statuso.“
Kandidatas į JAV prezidento postą ekstravagantiškasis milijardierius Donaldas Trumpas, matyt, ir priešrinkiminės kampanijos akinamas, rėžė tiesiai: „Buvau Maskvoje prieš dvejus metus ir pasakysiu jums, kad su rusais galima turėti reikalų, su jais galima gerai sutarti, su jais galima ir susitarti. Bet Obama negali…. Galiu lažintis, kad aš galėčiau sukurti puikius santykius su Putinu… Mūsų šaliai labai svarbu su Rusija sukurti normalius santykius…“
Kita kol kas realiausia kandidatė B. Obamos vieton Hilary Klinton kiek atsargesnė, bet ir ji mano, kad „mes turime veikti daug protingiau santykiuose su Putinu, jo ambicijomis. Aš turėjau su juo reikalų. Aš jį pažįstu. Jis – nepaprastas žmogus. Bet aš manau, kad nėra alternatyvos nuolatinei sąveikai, sąlyčio taškų paieškai net su tais, kurių požiūris į pasaulį visai kitoks.“
JAV prezidento B. Obamos dienos jau suskaičiuotos. Jo vieton gal ateis kitokius santykius su Rusija deklaruojantis politikas. Kokioje pozoje tada bus Lietuva ir jos žiniasklaida?

Apie nesakymus

BunkaKino legenda Faina Ranevskaja savo žydišku protu sukūrė daugybę iki šiol gyvų posakių, kuriais dėstė, ką mano apie tai, kas glūdi ją supančių žmonių viduje. „Po pačia gražiausia povo uodega slepiasi paprasčiausia vištos subinė“, – sakė F. Ranevskaja.
Iki šiol mes gėrimės uodega, tačiau nesakome, kas po ja. Nes negražu, nepadoru. Bet subinė yra, niekur nuo to nedingsi. Nesakymu apie ją mes bandome atrodyti gražesni aplinkiniams ir užsitarnauti jų palankumą.
Rusijos istorikai dabar pristato versiją, kodėl TSRS nepralaimėjo Antrojo pasaulinio karo. Anot jų, Hitleris ir jo analitikai buvo viską lyg ir teisingai suskaičiavę: per porą mėnesių Vokietija užima TSRS dalį, kurioje buvo sukoncentruotos karo pramonės gamyklos, o paskui ramiai laukia, kol Raudonajai armijai baigiasi šoviniai.
Vokiečiams į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad gamyklas galima išvežti į rytus. Istorikams iki šiol nuostabą kelia evakuacijos mastai ir tai, kaip tiksliai, tvarkingai ji buvo atlikta. Apie trys tūkstančiai gamyklų, penkiolika milijonų specialistų jau kitą dieną naujoje vietoje ėmė gaminti ginkluotę ir amuniciją besiginančiai kariuomenei, kuri perėjo į puolimą ir pasiekė Berlyną.
Kodėl apie tai nesako istorijos vadovėliai? Todėl, kad operacijai vadovavo TSRS Vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Jis buvo vienas didžiausių išgamų, todėl apie jį – arba nieko, arba blogai.
Istorikai nesako ir apie vyskupo Justino Staugaičio slaptuoju protokolu vadinamą priedą prie 1927 metų Lietuvos-Vatikano sutarties, pagal kurį Žemaitija galėjo spėriai ištirpt Lietuvos glėbyje.
Apie daug kitų šiandien nepalankių faktų istorikai nutyli, nes jie yra ne tik praeities tyrinėtojai, bet ir dabarties nuostatų kūrėjai. Todėl prilygsta istoriją kuriantiems politikams.
Praeis šiek tiek laiko, Plungės savivaldybės tarybos posėdžių stenogramas studijuosiantieji suks galvas, į kokią nutylėjimo vatą savo mintis kišo pozicija, opozicija, kokios naudos vieni ir kiti ieškojo savo verslams, giminėms ar draugams. Ir nuspręs, kad pjautynių galėjo nekilti, jeigu visi būtų kalbėję atviru tekstu kaip F. Ranevskaja. Visiems – ir Plungės ateičiai – nuo to būtų buvę tik geriau.
O kol kas buvo nuostabi Mykolinių šventė Rietave.

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...