Palaidos mintys

Apie karą

BunkaRusų satyriku save vadinantis Michailas Zadornovas yra talentingas. To iš jo neatimsi. Bet kartais atrodo, kad alkoholizmo liūnas, kuriame jis buvo įstrigęs, paliko randų jo smegenyse.
Tačiau tai netrukdo jam surinkti pilnas sales žiūrovų ir klausytojų visuose Rusijos miestuose bei bandyti rantyti ir jų smegenis.
Kai kalba sukasi apie politikus, pramogų verslo žvaigždutes, bankininkus, oligarchus bei kitokią Rusijos kasdienybę, galima jo klausytis ir mokytis, kaip dėlioti žodžius, kaip bendrauti su publika, kaip ją vesti paskui save plačiosios šalies nepravažiuojamais keliais, per brangių restoranų sales, pro ausis praleisti pasigyrimus pažintimis.
Bet jis lenda ir į svetimą daržą, o jo klausytojai ten irgi žvalgosi bei tiki tuo, ką šis sako.
Anot jo, „kai į Rusią atėjo totoriai-mongolai … jie atnešė naują tvarką, bet kai kurie mūsų kunigaikščiai nesutiko, nenorėjo mokėti duoklės. Jie patraukė į Vakarus ir padėjo sukurti Lietuvos-Lenkijos kunigaikštystę, kurios pamatas – senovės rusų kunigaikščiai. Jie nenori to pripažinti. Gediminas nebuvo Gediminas. Jis niekada nebuvo lietuviu.“
Panašių dalykų ne tik apie senovę, bet ir apie dabartį M. Zadornovas pasako ir daugiau. Mat mano žinąs, nes gyvena ir Jūrmaloje. Latvijoje jam daug kas nepatinka, jis ją burnoja visai Rusijai, bet gyventi joje tinka.
Maskvoje gyvenančiam bičiuliui, Lietuvos istorijos žinovui nusiunčiau M. Zadornovo žodžius apie Lietuvą ir Gediminą ir klausiau, ką jis apie tai mano.
Atsakymas buvo lakoniškas: „Aš šitos šiknos net nežiūrėsiu.“
Bet Rusijos žmonės žiūri, klausosi, o dauguma net girdi ir tiki, kad Lietuva už savo buvusią galybę yra skolinga Rusijai. Ir kol kas tyliai linksi galvomis, pritardami M. Zadornovui, jog skolas reikia grąžinti.
Istorikas Aurimas Švedas sako, kad nuo tarpukario buvo trys istorikų kategorijos: „artojai“, „kariai“, o dabar – „ugniagesiai“, „kurie yra nuolat priversti gesinti kokius nors gaisrus, įsižiebiančius viešojoje erdvėje ir tautos istorinės sąmonės plotuose.“
Tai, ką daro, regis, Rusijos politikų pritarimą turintis, jų numestą kaulą čiulpiantis M. Zadornovas, labai panašu į propagandinį karą, kuriame kol kas apdorojamos Rusijos žmonių smegenys.
Lietuvos fronte – nieko naujo.

Apie mišias

BunkaKai profesorius Alfredas Bumblauskas sako, jog Zapyškis – Žemaitijoje, net dažnam žemaičiui žandikaulis atvimpa.
Po 1752 metų Žemaičių vyskupijos sinodo knygoje SYNODUS DIAECESANA MEDNICENSIS surašyti vyskupijos dekanatai ir parapijos, filijos, altarijos juose.
Varnių dekanate buvo Biržuvėnai, Laukuva, Tverai, Žarėnai, Luokė, Užventis, Pavandenė, Kražiai, Nemakščiai, Batakiai, Gaurė, Pajūris, Tauragė, Vaiguva, Kaltinėnai, Upyna, Šilalė.
Alsėdžių dekanatui priklausė Telšiai, Kenstaičiai, Kontaučiai, Plateliai, Beržoras, Kalvarija, Seda, Pikeliai, Židikai, Tirkšliai, Žemalė, Nevarėnai, Eigirdžiai, Lieplaukė, Šiluvos dekanatui – Betygala, Kelmė, Tytuvėnai, Raseiniai, Viduklė, Pašaltuoniai, Lyduvėnai, Lioliai, Girkalnis, Rietavo dekanatui – Švėkšna, Plungė, Kuliai, Kvėdarna, Gardamas, Žvingiai, Vainutas, Gargždai, Veiviržėnai, Skuodo dekanatui – Ylakiai, Lenkimai, Mosėdis, Salantai, Kartena, Kretinga, Palanga, Darbėnai, Laukžemė, Joniškio dekanatui – Žagarė, Pamūšis, Šakyna, Šiauliai, Meškuičiai, Saločiai, Vaškai, Pašvitinys, Linkuva, Šeduvos dekanatui – Klovainiai, Radviliškis, Lygumai, Pakruojis, Joniškėlis, Pušalotas, Smilgiai, Šiaulėnai, Naujamiestis, Panevėžys, Krakių dekanatui – Baisogala, Pašušvė, Čekiškė, Josvainiai, Ariogala, Pernaravas, Butkiškiai, Dotnuva, Kėdainiai, Surviliškis, Grinkiškis, Veliuonos dekanatui – Sintautai, Jurbarkas, Jurbarkai, Slavikai, Kiduliai, Virbalis, Zapyškis, Kazlų Rūda, Vilkija, Panemunė, Seredžius, Gelgaudiškis, Šakiai, Skirsnemunė, Griškabūdis, Viekšnių dekanatui – Akmenė, Laižuva, Tryškiai, Kuršėnai, Papilė, Kurtuvėnai, Raudžiai, Šaukėnai.
Tiktai kas dešimtas sąraše minimas kunigas – su lietuviška pavarde. O apie žemaitiškas – Milvydas, Pryšmontas, Latakas, Burba, Gimbutas, Urvikis, Burneika – žodynas.lt „rezultatu nator“ iki šiol.
Kai 1926 m. iš Žemaičių vyskupijos įsčių gimė trys naujos – Kauno, Panevėžio ir Telšių, – pastarojoje, nepaisant Lietuvos valdžios pasipriešinimo, vyskupas Justinas Staugaitis įkūrė kunigų seminariją, kurioje mokėsi ir žemaitiškai kalbėję klierikai.
Tai – viena priežasčių, kodėl Telšių vyskupijoje žemaičių kalba dar tik miršta, o didžiojoje buvusios Žemaičių vyskupijos dalyje jai jau sugiedotos mišios.

Apie subinę

BunkaKojos dygsta iš tos vietos, kurioje nugara netenka savo kilmingo pavadinimo. Kaip tvirtina Faina Ranevskaja, tą vietą galima apkaišyti povo plunksnomis, tačiau vis tiek ji yra paprasčiausia subinė.
Bet ji turi šiokių tokių niuansų. Praėjusią savaitę žiniasklaida paviešino, regis, jos akimis žiūrint, itin svarbu faktą: tarp jos ir kojų turi būti raukšlė. Jei tokios nėra, subinės savininkei neverta jos rodyti ne tik scenoje populiarėjančiose varžytuvėse, bet ir kasnaktiniame gyvenime. Žodžiu, be tos raukšlės ji turėtų būti nelaiminga, lyg apsėsta penkių celiulitų ir viešai Vytenio Pauliukaičio išvadinta nevykėle.
Dar mokslinčiai tikina, kad toje vietoje nėra smegenų. Nežinia, kaip ir kodėl jie ten jų ieškojo, tačiau jeigu tokia išvada paskelbta, su ja sunku ginčytis. Juolab kad ir kasdieniame gyvenime yra tai tvirtinančių argumentų. Žiūrėk, iš tos vietos augančios kojos tai sulinksta, tai dreba, tai išsiskečia, tai užsiraukia ne tada, kada reikia ir ne ten, kur reikia. Dar būna, kad jos nuneša visai ne ten, kur žmogus norėjo, o kelio atgal neranda.
Regis, Rūta Ščiogolevaitė irgi nevalingai „Lietuvos balso“ filmavime užkėlė kojas ant raudono mygtuko, nors atrodė, kad pakišo jas žiūrovams po nosimi. O gal iš tikrųjų ji ir jos kolegos į televiziją ateina savo malonumui „pasitūsinti“, o kitkas – pridėtinis produktas?
Tiek to, gal mamytė ir tėvelis jos nemokė, kad negražu kojas ant stalo dėti, bet suputojo žiniasklaida. Pasirodo, toks ties padorumo riba galintis būti elgesys, anot viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, sukėlė vos ne tarptautinį skandalą. Pristatydama laidą, televizija, regis, net kojas kilnodama krykštavo, kad „jau šį sekmadienį LNK muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ žiūrovai išvys, kaip Rūta Ščiogolevaitė sukelia precedento neturintį skandalą, kuris nuvilnijo per visą pasaulį…“
Dėl tokio anonso pradeda vaidentis, kad smegenų nėra ne tik toje vietoje, kurioje nugara netenka savo kilmingo pavadinimo. Ir dar pranašiškesnis atrodo gyvo klasiko Juozo Erlicko pastebėjimas apie tai, kad į galvą neateinanti mintis, daugiau kur ateiti vietos neranda.
O mes sėdim ir žiopsom…
Perfrazuojant Diogeną, tiek daug liaudies televizijose, o žmogus – tik vienas kitas…

Apie pozą

BunkaRegis, žiniasklaida vėl bus persūdžiusi. Nuolat trimituodama, kaip teisingai elgiasi JAV ir jos prezidentas, su tokiu pat įkarščiu peikdama Rusiją ir Putiną, matyt, bus sukėlusi šiokių tokių abejonių. Kaip mano dėdei Vladui. Kai jį žmona, teta Onutė,  maitindavo vien mėgstamais didžkukuliais, šeštą dieną jis klausdavo, ko ši norinti.
Gal tam žiniasklaidos sūrumui sumažinti politologas Ainius Lašas kviečia į realybę ir sako, kad „Obama – ne kvailys, o Putinas irgi.“ Ar nebus tai bene pirma kregždė Lietuvos danguje, pranašaujanti, kad visa siela ir kūnu Obamai atsidavę Lietuvos politikai ne visada teisūs.
Juolab kad ir pačiose JAV panašių balsų girdisi vis daugiau.
Buvęs JAV prezidentas Džimis Karteris po susitikimo ir trijų valandų pokalbio su Vladimiru Putinu iš televizijos ekranų bylojo: „Jis paliko labai gerą įspūdį. Žino visą informaciją, nė karto nesikreipė pasitikslinti į užsienio reikalų ministrą, pats atsakinėjo į visus klausimus. Buvo atsipalaidavęs, turi gerą humoro jausmą…
BRICS šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika – E.B.) stiprėja, JAV reikia galvot, kaip įsiterpti į naują pasaulio sistemą ir neprarasti supervalstybės statuso.“
Kandidatas į JAV prezidento postą ekstravagantiškasis milijardierius Donaldas Trumpas, matyt, ir priešrinkiminės kampanijos akinamas, rėžė tiesiai: „Buvau Maskvoje prieš dvejus metus ir pasakysiu jums, kad su rusais galima turėti reikalų, su jais galima gerai sutarti, su jais galima ir susitarti. Bet Obama negali…. Galiu lažintis, kad aš galėčiau sukurti puikius santykius su Putinu… Mūsų šaliai labai svarbu su Rusija sukurti normalius santykius…“
Kita kol kas realiausia kandidatė B. Obamos vieton Hilary Klinton kiek atsargesnė, bet ir ji mano, kad „mes turime veikti daug protingiau santykiuose su Putinu, jo ambicijomis. Aš turėjau su juo reikalų. Aš jį pažįstu. Jis – nepaprastas žmogus. Bet aš manau, kad nėra alternatyvos nuolatinei sąveikai, sąlyčio taškų paieškai net su tais, kurių požiūris į pasaulį visai kitoks.“
JAV prezidento B. Obamos dienos jau suskaičiuotos. Jo vieton gal ateis kitokius santykius su Rusija deklaruojantis politikas. Kokioje pozoje tada bus Lietuva ir jos žiniasklaida?

Apie nesakymus

BunkaKino legenda Faina Ranevskaja savo žydišku protu sukūrė daugybę iki šiol gyvų posakių, kuriais dėstė, ką mano apie tai, kas glūdi ją supančių žmonių viduje. „Po pačia gražiausia povo uodega slepiasi paprasčiausia vištos subinė“, – sakė F. Ranevskaja.
Iki šiol mes gėrimės uodega, tačiau nesakome, kas po ja. Nes negražu, nepadoru. Bet subinė yra, niekur nuo to nedingsi. Nesakymu apie ją mes bandome atrodyti gražesni aplinkiniams ir užsitarnauti jų palankumą.
Rusijos istorikai dabar pristato versiją, kodėl TSRS nepralaimėjo Antrojo pasaulinio karo. Anot jų, Hitleris ir jo analitikai buvo viską lyg ir teisingai suskaičiavę: per porą mėnesių Vokietija užima TSRS dalį, kurioje buvo sukoncentruotos karo pramonės gamyklos, o paskui ramiai laukia, kol Raudonajai armijai baigiasi šoviniai.
Vokiečiams į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad gamyklas galima išvežti į rytus. Istorikams iki šiol nuostabą kelia evakuacijos mastai ir tai, kaip tiksliai, tvarkingai ji buvo atlikta. Apie trys tūkstančiai gamyklų, penkiolika milijonų specialistų jau kitą dieną naujoje vietoje ėmė gaminti ginkluotę ir amuniciją besiginančiai kariuomenei, kuri perėjo į puolimą ir pasiekė Berlyną.
Kodėl apie tai nesako istorijos vadovėliai? Todėl, kad operacijai vadovavo TSRS Vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Jis buvo vienas didžiausių išgamų, todėl apie jį – arba nieko, arba blogai.
Istorikai nesako ir apie vyskupo Justino Staugaičio slaptuoju protokolu vadinamą priedą prie 1927 metų Lietuvos-Vatikano sutarties, pagal kurį Žemaitija galėjo spėriai ištirpt Lietuvos glėbyje.
Apie daug kitų šiandien nepalankių faktų istorikai nutyli, nes jie yra ne tik praeities tyrinėtojai, bet ir dabarties nuostatų kūrėjai. Todėl prilygsta istoriją kuriantiems politikams.
Praeis šiek tiek laiko, Plungės savivaldybės tarybos posėdžių stenogramas studijuosiantieji suks galvas, į kokią nutylėjimo vatą savo mintis kišo pozicija, opozicija, kokios naudos vieni ir kiti ieškojo savo verslams, giminėms ar draugams. Ir nuspręs, kad pjautynių galėjo nekilti, jeigu visi būtų kalbėję atviru tekstu kaip F. Ranevskaja. Visiems – ir Plungės ateičiai – nuo to būtų buvę tik geriau.
O kol kas buvo nuostabi Mykolinių šventė Rietave.

Apie žvilgsnį

BunkaMarselis Prustas, iš tikrųjų XIX ir XX amžių sandūros prancūzų rašytojas, kritikas Marselis Valentinas Eugenijus Georgas Prustas, sakė, jog tikrasis atradimas nėra naujų kraštovaizdžių vaikymasis, o gebėjimas pažvelgti naujai.
Rašytojo tikrai neturėtų mėgti kelionių agentūros, nes tokia jo mintis – tiesiai į paširdžius pelno besivaikantiems „galopo per Europą“ organizatoriams. Ir po šimto metų jis įdėmiai žvelgia į lagaminus po tolimiausius kraštus tampančias gaujas ir lyg klausia, ar jos pažįsta savo namus.
Jonas Narkus dabar būna Tenerifėje, tačiau vasarą grįžta Žemaitijon ir, kaip ir tada, kai dar čia gyveno, eina per miškus, kalbindamas medžius, įmantresnį radęs, į stakles deda ir daro tokius gražius daiktus, kurių kitaip kaip kūriniais nepavadinsi.
Ir džiaugiasi atradimais. Pastarasis – storiausia liepa Žemaitijos nacionaliniame parke. Tiesa, parko gamtos skyriaus specialistas Sigitas Kvašinskas sakė ją žinantis, vadina „Raudėnės lėipa“ – pagal čia gyvenusios šeimos pavardę, bet tai nesumenkina Jono atradimo. Nes jis būna ne tada, kai žiūri, o tada, kai matai.
Na, kas pakeliui į darbą žvilgteli į Telšių gatvės šešioliktą namą, išgirsta ir miesto istorijos atgarsį: ir namo statybos data, ir dekoratyviniai papuošimai nulipdyti. Jei kas užeitų į vidų, pamatytų bene vienintelius tokius laiptus visoje Plungėje, o gal dar ir sužinotų, kad tai buvo pirmasis daugiabutis mieste su vandentiekiu ir kanalizacija.
O pakėlęs akis į 1862 metais pradėtos statyti Šateikių bažnyčios bokštelius, gal kas nors žinančių žmonių paklaustų, kodėl ten sumūrytos Dovydo žvaigždės – heksagramos. Tokios, kokios buvo ir ant Aukso Ordos monetų, ir XIII amžiaus pranciškonų šv. Kryžiaus bažnyčios Florencijoje fasade, Australijos Viktorijos valstijos vėliavoje, Senovės Rusioje, tebėra Vokietijos Šero ir Gerbštedto miestų herbuose.
Tad, anot M. Prusto, gebėjimas pamatyti atstoja tolimiausias keliones, kurių įspūdžiai nublanksta prieš atradimus savuose namuose. Bet jeigu kelionių rengėjų kas nors paprašytų parodyt Plungę ir papasakot jos istoriją, vargu ar kas imtųsi tokio darbo. Nes tai – nepopuliaru ir nepelninga. Todėl gęsta žvilgsniai ir gelia rankos, nuo lagaminų, tampomų po svetimus kraštus.

Apie plojimus

BunkaŠiek tiek daugiau kaip prieš dešimt metų dar buvo galima svarstyti, kad Lietuvoje liko tik dvi nepolitizuotos, todėl padorumą išlaikiusios profesijos: bitininkų ir miškininkų. Visų kitų atstovai jau muistėsi politinių interesų tinkluose bei spąstuose. Vieniems reikėjo didesnių, kitiems – mažesnių kainų, dar kitiems – nekonkurencingų konkurentų, įtakos, erdvės, o visiems kartu – kuo didesnio uždarbio, kurio dalį reikėjo atiduoti tiems, kas parūpino kainas, uždarinėjo kelius konkurentams, vėrė erdvę įtakai.
Tokią galimybę turėjo politikai, tad nenuostabu, kad tautoje sklido kalbos apie dalies jų „prastumtus“ įstatymus „grupei draugų“, kišimąsi į ministerijų, žinybų darbus.
Kai viskas buvo išsidalinta, liko miškai. O juose – vieniši valstybės turtą saugantys ir dauginantys miškininkai. Norom nenorom, bet ir jie buvo priversti nert į politiką. Tiksliau sakant, graibstyti politikus už rankovių ir įrodinėti, kokie yra verslo interesai ir kokie turėtų būti valstybės rūpesčiai.
Praėjusią savaitę Rietavo urėdijoje į profesinę šventę susirinkę miškininkai prisiminė visas grėsmes privatizuoti medynus, naikinti urėdijas, verslininkų reikalavimus besąlygiškai priimti jų diktuojamas kainas, žiniasklaidoje pučiamus burbulus apie neefektyvų miškininkų darbą. Ne per šventę kalbėti apie tokius dalykus, tačiau kai joje dalyvavęs Seimo narys Jurgis Razma papasakojo apie balandžio mėnesį Seimo priimtos, 42 urėdijas įteisinančios Miškų įstatymo pataisos peripetijas, miškininkai be raginimo suskato politikui ploti. Bent kol kas jie gali ramiau atsipūsti, dirbti savo darbą. Nors puikiai suvokia, kad pastangų visą Lietuvą padaryti plyno kirtimo birže dar bus, vadinasi, reikės ir politinių būdų ją apsaugoti nuo tokios lemties. Nereti Jurgio Razmos apsilankymai urėdijon – lyg gydytojo, laikančio ranką ant ligonio pulso, vizitai. Žinodamas realią padėtį, jis gali greitai ir kvalifikuotai paskirti vaistų.
2006-ais metais 45 procentuose Rietavo savivaldybės teritorijos augo miškai, dabar jie dengia beveik 52 procentus savivaldybės. Ji – miškingiausia Lietuvoje. Už tai paploti reikia miškininkams.
Ir bitininkams, kol kas neblaškomiems politikos skersvėjų. Nors ir nesaldus jų gyvenimas, bet jie dar laikosi.

Apie uždarbį

BunkaLopaičių spėjamą pagonių šventvietę ir jos atsiradimo bei pritaikymo lankytojams istoriją šiek tiek žinau, todėl pasinaudosiu ja kaip pavyzdžiu.
Labai kukliai skaičiuojant, kasmet už Rietavo miškų urėdijos pinigus sutvarkytą Lopaičių šventvietę aplanko apie 20000 žmonių iš viso pasaulio. Visoje Lietuvoje jie pila degalų į savo automobilius, kad galėtų atvažiuoti ir pasisemti vandens iš stebuklingu vadinamo šaltinio, pamatyti žemaičių protėvių paliktus senovės liudijimus, kurių tikrumu jau mažai kas abejoja.
Vėlgi labai kukliai skaičiuojant, kiekvienas keliautojas perka, sakykim, bent po penkis kuro litrus, nuo kiekvieno mokesčių pavidalu valstybei atseikėdamas apie pusę degalinėje mokamos kainos.
Paprasta aritmetika sako, kad Lopaičiai valstybės iždą per vienerius metus papildo apie šešiasdešimčia tūkstančių eurų. Tai bemaž tris kartus daugiau nei išleido Rietavo miškininkai. Vadinasi, jų investiciją galima prilyginti pelningiausiems įgyvendintiems projektams pasaulyje, nes jei ji atsiperka per dvejus metus, vadinama puikia. O Lopaičiuose į valstybės biudžetą pinigai grįžo per keturis mėnesius.
Negražu skaičiuoti vien materialinę naudą, todėl dar reikia pridėti ir pinigais nepamatuojamas tautos istorijos pažinimo, buvimo gamtoje, bendravimo, patriotinio ugdymo ir kitas naudas bei darbo vietas, vietinių gyventojų pajamas.
Panašiai skaičiuojant, galima rasti ir dar kitokių valstybės pajamų. Na, kad ir tradiciniai tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai, plaukimo maratonai Plateliuose, Rietavo turgūs, į kuriuos važiuoja žmonės iš tolimiausių pakraščių.
Vėlgi taip pat svarstant, uždarbiu galėtų tapti ir aistrų liepsnose dabar aižėjantis Advokato namelis Plungėje. Jeigu atsirastų jį išsinuomoti bei restauruoti galintis ir, kaip dabar madinga sakyti, interaktyvų gamtos dėsnių muziejų jame pasišovęs įrengti, ekstremalių nuotykių – pasikarstymo po medžius – trasą su skrydžiu per Babrungą šalia namelio galintis sukurti verslininkas, visiems būtų gerai. Ir namelis sveikas, ir vaikams nauda, ir parkas dar labiau atgytų, ir keletas darbo vietų atsirastų, ir verslininkas valstybei mokesčius mokėtų.
Lieka tik išsiaiškinti, kam būtų blogai. Kultūrai ar Kultūros vertybių apsaugos departamentui?

Apie teisę

BunkaAteina žmogelis pas advokatą pasiteirauti teisinių niuansų.
– Advokate, – klausia, – ar aš galiu?..
– Negali, – nutraukia advokatas.
– Palaukite, – tęsia žmogelis, – nepasakiau esmės. Ar aš galiu?..
– Sakiau, kad negali, – išpučia dūmą konsultantas.
– Gerai, – jau beveik pyksta žmogelis. – Paklausiu kitaip: ar aš turiu teisę?..
– Teisę turi, bet negali, – baigia konsultaciją advokatas.
Tas anų laikų anekdotas beveik kiekvieną kartą išnyra iš atminties, kai tik girdžiu televizijos laidą „Teisė žinoti“. Nes kartais atrodo, kad teisę žinoti politikai pasilieka sau, o auditorijai pasakoja tai, kas naudinga jiems. Arba nutyli, jeigu nutaria, kad „tauta nesupras“. Atseit, yra kvaila.
Aną savaitę laidoje „Dėmesio centre“ buvo Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir kalbėjo apie nelegalių emigrantų krizę Europoje.
„Mes praktiškai nevaldome situacijos Europoje, mes jos nekontroliuojame  … Tai, kas dabar vyksta… mes nepasiruošę tam. O tie, kurie, net drįstu teigti, tą surežisavo… Manau, kas be ko, tokie dalykai savaime taip staiga neatsitinka. Nebūtinai čia viskas natūraliai vyksta… man čia kažkoks įtarimas, kad matosi kažkokia ranka sugriauti visa tai, ką mes sukūrėme. Kai kas pradeda kalbėti, kad sugrius Šengeno zona, kad čia vėl įvesime pasų patikrą. Taip gali būti, todėl mes, viena vertus, turėtume nepanikuoti, antrą vertus, susitelkt ir ieškot bendrų sprendimų… Laikas tikrai nėra mūsų sąjungininkas…“
Bene pirmą kartą solidus Lietuvos ir Europos Sąjungos pareigūnas prabilo apie Europą užplūdusios krizės režisierių, tačiau, pasakęs „a“, „b“ ištarti neįstengė. Tauta nėra kvaila, ji irgi suvokia, kad, anot L. Linkevičiaus, „matosi kažkokia ranka“, bet taip ir nesužinojo režisieriaus pavardės ar pavadinimo. O žinoti, kas bando „sugriauti visa tai, ką mes sukūrėme“, tauta turi teisę. Bet negali.
Tačiau, anot tinklalapio „universe-tss.su“, buvęs Serbijos užsienio reikalų ministras Živadinas Jovanovičius sako, jog „visiškai aišku, kad kažkas jiems (emigrantams) padeda finansiškai“. O rusų žiniasklaida cituoja pabėgėlę, kuri kalba apie anoniminę amerikiečių organizacijos paramą.
Jeigu pareigūnai neištars „b“, taip ir liksime su teise, bet be galimybės žinoti, kaip yra iš tikrųjų.

Apie klaidas

BunkaGyveno kartą vyrukas, kurį giminė, kur tik užtikusi, ūdijo už senberniavimą. Prikaišiojo ir už giminės netęsimą, ir dyką buvimą bei gąsdino, kad nebus kam vandens paduoti, kai jis gulės mirties patale.
Pastarasis argumentas išgąsdino. Tad nusižiūrėjo tokią pat jau pasibuvusią merginą, susituokė, susilaukė vaikų, nugyveno ilgą gyvenimą. Gulėdamas mirties patale, su siaubu suvokė, kad gert nenori ir visas jo pasiaukojimas tik dėl to, kad prieš mirtį numalšintų troškulį, buvo didelė klaida.
Mirė žmogus guosdamasis, kad ne jis vienas klaidingai nugyveno.
Visi kartais neteisingai pasielgiame. Tačiau net lietuvių kalbos gramatika perspėja, jog negalima sakyti „padarėme klaidas“, nes tai reikštų, kad padarėme visas, kokias tik įmanoma. Gramatika sako, jog reikia naudoti dalies kilmininką „padarėme klaidų“.
Bet ir jų gana. Ypač jei iš jų nesimokome.
Viena ponia man pasakojo, kad jos skyrybų priežastis buvo ne tik jos, bet ir daugybės kitų moterų klaidingas įsitikinimas, jog ištekėjusiai nebūtina priimti vyro tokio, koks šis yra. Svarbu jį gauti, o paskui versti būti tokiu, kokio pati nori.
Ne kiekvienas ištveria, maunamas ant įsivaizduojamo svajonių kurpalio. Amžini reikalavimai sėdėti taip, o ne kitaip, priekaištai dėl žvejyboje ar medžioklėje praleisto laiko, įsakmūs nurodymai, kiek svečiuose gali išgerti ir kaip turi elgtis, isterijos priepuoliai dėl meilaus žvilgsnio kairėn į kaimynę ir nemeilaus dešinėn į savo pačią rodo moterų genetinėje atmintyje išlikusias matriarchato nuotrupas. Be to, šitoks lamdymas yra tas pats, kaip atviru tekstu sakyti, kad jos sutuoktinis yra kvailys ir turi klausyti žmonos.
Silpnesnieji palūžta, protingieji klauso žmonų, bet daro taip, kaip jiems reikia, kvailesniųjų pasipriešinimas įgauna pačias įvairiausias formas: nuo aklo paklusnumo iki agresijos.
Bene prieš trisdešimt metų į redakciją užsukusi pažįstama moteris prašė laikraštyje parašyti apie ją mušantį vyrą. Atkalbėjau, motyvuodamas aplinkinių reakcija, dar didesniu smurto protrūkiu, ir klausiau, ar nežada skirtis.
Moteriškė panarino akis ir pasidžiaugė, kad ne kiekvieną dieną muša, todėl skirtis nenori. Dar kentės, juolab kad ir savo kaltės dalį jaučia.
Mūsų valstybė – irgi moteriškosios giminės.

Apie šunšienį

BunkaKažkas ne taip.
Seimui pavaldžios Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė sakė, kad Žaliojo tilto skulptūras „oficialiai leista nuimti restauruoti“. Vadinasi, pagal įstatymą jas reikėtų grąžinti į vietas.
Vadovaudamasi jausmais, tauta sukilo. Sprendimą nukelti ir išparceliuoti skulptūras priėmusių politikų populiarumui tai į naudą, tad įstatymą kartu su komisijos pirmininke atidavė draskyti į skutus.
Su Plungės rajono savivaldybėje gimusia mintimi parduoti buvusį Advokato namelį – priešingai. Jei teisybę rašo žiniasklaida, tauta ją degina įstatymo ugnimi.
Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvydas Bakanauskas kaip vieną iš savivaldybės užmojo priežasčių regi perspėjimą Vyriausybei: arba remontuojate, arba privatizuojame taip, kad mieste atsirastų dar viena vieta kaip verslininko sutvarkytas Babrungo slėnis prie buvusios pirties ar „Plungės Jonio“ uždarosios akcinės bendrovės restauruotas seniausias gyvenamasis namas Telšių gatvėje.
Tačiau atmeskime visus politikavimus, pataikavimus, asmenines ambicijas ir nuoskaudas, amžiną pozicijos ir opozicijos kovą dėl menkiausios priežasties ir net be jos, tautos jausmus bei įstatymo ir jos sargų netobulumus.
Pabandykime blaiviai pasvarstyti.
Bet prieš tai nueikime pažiūrėti, kaip apgailėtinai atrodo tas Advokato namelis ir teritorija aplink jį, įskaitant kiemą su kraupiais garažais, Laisvės paminklą ir jo šiukšlinas prieigas.
Drįstu manyti, kad, tautai ir paveldosaugininkams pagal įstatymą apgynus Advokato namelį, vaizdas bus vis liūdnesnis ir liūdnesnis, kol akys beregės lūženų krūvą. Tokių pavyzdžių – nors vežimu vežk. Tikėtis, kad biudžete atsiras lėšų namelį restauruoti iki to laiko, kol jis sugrius ir jame įsikurs gyvybinga, visiems prieinama įstaiga – šiandien naivu.
O mes liksim kaip nei patys ėdantys, nei kitiems duodantys šunys ant šieno.
Tad variantas privatizuoti pagal griežtas sąlygas, kurias nustatyti ir prižiūrėti, kaip jų laikomasi, galėtų Kultūros vertybių apsaugos departamentas, turi teisę gyvuoti. Pavyzdys gali būti ir naujam gyvenimui prikeltas Taujėnų dvaras Ukmergės rajone su parku, tvenkiniais, kultūros renginiais.
Bet tūlas tautietis turi savo matymą: jei ne man – niekam.

Aplei tėkroma

BunkaAnon dėina so rašītuoju, poblicistu, leidieju, dā Lietuvuos Napriklausomībės Akta sėgnataru Stasiu Kašauskiu važiounau iš Tverū i Rėitava posė. Iš tuolei matuov, kāp dvė jaunas mergėlėkės kel ronkelės, prāša pavežtė.
– Stuokiau, – sāka Stasis,– anuos gal pataikītė unt kuokiū nuors iš paskuos važioujontiu gvaltaunīku. Ka bieduos naprišauktoviau.
Sustuojam, pajemam, vežam lig Gėliuogėrė. Tėn anuos trauk.
– A žemaitėškā rokoujaties?– klaus Stasis.
– Nelabai,– atsėlėip kuokiū keturiuolėkas – pėnkiuolėkas metū kaimietokės.
– Ta rasintās pas babūnėlė atuostuogautė atvažiavuot?– viel klaus Stasis.
– Ne, mes čia gyvename.
– Vo tievā a žemaitē?
– Žemaičiai. Bet mama sako, kad žemaitiškai kalbėti negražu.
Jerguteliau, aukštielninks! Nagražē! Ė kāp anā lėižovis apsėvert! Juk tēp sakītė ī tas pats, kāp nuētė unt tievū kāpa ė anon apšėktė.
– Pasakīkėt mamalē, ka ana nateisībė rokoun. Jē natėkies, atvažiousiau ė patīs so ana parokousiau.
Joukās tēp Stasis parokava. Navažiousiau. Jėgu dėl tuokė rēkala pradietoviau po truobas baladuotėis, savū nabmatītoviau. Tuokiū mamāliu daug privėsa. Žemaitiu ruoda jau rēk gelbietė.
Dėl tuo Žemaitiu kultūras draugėjės Plungės skīrios rytuo jau ketvėrta sīki vėsus vadėn i žemaitėšku dainų festivali „Esam ė būsem“. Pėnkta valonda pavakarie pri Oginskė rūmu par krovėnas skīriaus galvuos Vidmanta Gendvėla ė anuo pagalbininku pastongas sovažious tėi, katrėi da kor tėkras žemaitėškas dainas, dainioun anas ė nasaka, ka ī nagražē. Padrosėnėmou grajīs ė dainious Aistė Smilgevičiūtė, Petrus ė Dominīks Vīšniauskē, Andrius Kolėkauskis, vėsus tris sīkius festivalie dalīvavusi Evelina Beivīdātė, 2013 metās geriausė daina „Dėivali, Dėivali“ sokūrosi Muonėka Petreikītė. Diel geriausė dainėninka, mozėkonta, kūriejė vardū varžīsėis plungėškē Jūzaps Mėlašius, Marius Mėckus, Gintars Pocus so „Vakara draugo“ iš Kretinguos, dabā Vėlniou gīvenonti plungėškė Vėktuorėjė Raibožītė, rėitavėškiu ė klaipiedėškiu gropė „Sirops“, telšėškis Andrius Jokubauskis, šiaulėškiu gropė „Liūts, mergiala ė dvė žovis“.
Po vėskuo bus naktišuokē lig tretiuos valonduos.
Kažėn, ar atvažious tū dvėjū mergelku mamalė. Je ne, rasintās muokīs dokteris i mašina so svetėmās vīrās nasiestė. Bėnt tuoki nauda.

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...