Palaidos mintys

Aplei tėkroma

BunkaAnon dėina so rašītuoju, poblicistu, leidieju, dā Lietuvuos Napriklausomībės Akta sėgnataru Stasiu Kašauskiu važiounau iš Tverū i Rėitava posė. Iš tuolei matuov, kāp dvė jaunas mergėlėkės kel ronkelės, prāša pavežtė.
– Stuokiau, – sāka Stasis,– anuos gal pataikītė unt kuokiū nuors iš paskuos važioujontiu gvaltaunīku. Ka bieduos naprišauktoviau.
Sustuojam, pajemam, vežam lig Gėliuogėrė. Tėn anuos trauk.
– A žemaitėškā rokoujaties?– klaus Stasis.
– Nelabai,– atsėlėip kuokiū keturiuolėkas – pėnkiuolėkas metū kaimietokės.
– Ta rasintās pas babūnėlė atuostuogautė atvažiavuot?– viel klaus Stasis.
– Ne, mes čia gyvename.
– Vo tievā a žemaitē?
– Žemaičiai. Bet mama sako, kad žemaitiškai kalbėti negražu.
Jerguteliau, aukštielninks! Nagražē! Ė kāp anā lėižovis apsėvert! Juk tēp sakītė ī tas pats, kāp nuētė unt tievū kāpa ė anon apšėktė.
– Pasakīkėt mamalē, ka ana nateisībė rokoun. Jē natėkies, atvažiousiau ė patīs so ana parokousiau.
Joukās tēp Stasis parokava. Navažiousiau. Jėgu dėl tuokė rēkala pradietoviau po truobas baladuotėis, savū nabmatītoviau. Tuokiū mamāliu daug privėsa. Žemaitiu ruoda jau rēk gelbietė.
Dėl tuo Žemaitiu kultūras draugėjės Plungės skīrios rytuo jau ketvėrta sīki vėsus vadėn i žemaitėšku dainų festivali „Esam ė būsem“. Pėnkta valonda pavakarie pri Oginskė rūmu par krovėnas skīriaus galvuos Vidmanta Gendvėla ė anuo pagalbininku pastongas sovažious tėi, katrėi da kor tėkras žemaitėškas dainas, dainioun anas ė nasaka, ka ī nagražē. Padrosėnėmou grajīs ė dainious Aistė Smilgevičiūtė, Petrus ė Dominīks Vīšniauskē, Andrius Kolėkauskis, vėsus tris sīkius festivalie dalīvavusi Evelina Beivīdātė, 2013 metās geriausė daina „Dėivali, Dėivali“ sokūrosi Muonėka Petreikītė. Diel geriausė dainėninka, mozėkonta, kūriejė vardū varžīsėis plungėškē Jūzaps Mėlašius, Marius Mėckus, Gintars Pocus so „Vakara draugo“ iš Kretinguos, dabā Vėlniou gīvenonti plungėškė Vėktuorėjė Raibožītė, rėitavėškiu ė klaipiedėškiu gropė „Sirops“, telšėškis Andrius Jokubauskis, šiaulėškiu gropė „Liūts, mergiala ė dvė žovis“.
Po vėskuo bus naktišuokē lig tretiuos valonduos.
Kažėn, ar atvažious tū dvėjū mergelku mamalė. Je ne, rasintās muokīs dokteris i mašina so svetėmās vīrās nasiestė. Bėnt tuoki nauda.

Apie padorumą

BunkaLietuvos radijo „Ryto garsų“ laidoje guvus balsas pranešė, jog klausytojai netrukus išgirs pasakojimą apie tai, kaip prieš 360 metų rusų kariuomenė pirmą kartą okupavo Vilnių, kaip išžudė 25 tūkstančius gyventojų ir 17 dienų degino miestą.
Netrukus prabilo istorikas Eimantas Meilus ir pasakė, kad nuo jėzuito metraštininko minimo nužudytųjų skaičiaus reikėtų nubraukti mažiausiai vieną nulį. Be to, anot istoriko, Rusijos carui Vilnius buvo jam pavaldi teritorija, tad žudyti ir deginti nebuvo prasmės. E. Meilus minėjo ir mirtimi už žudynes nubaustus Rusijos kareivius.
Laidos rengėjai turėjo žinoti, kad prieš 360 metų Vilniuje gyveno tik apie dvidešimt tūkstančių žmonių. Jeigu tai praslydo jiems pro akis, vadinasi, blogai ruošėsi laidai.
Vis dėlto labiau tikėtina, kad kalta ne profesionalumo stoka, o, regis, nekaltas bandymas skelbiant nors ir neteisingus, tačiau baisius faktus, sulaukti daugiau dėmesio. Be to, rusus minėti kaip didžiulius piktadarius šiandieninėje geopolitinėje situacijoje jau tapo įprasta. Tinka ir prieš pusketvirto amžiaus gyvenusieji, lyg trūktų tarybinių laikų baisybių.
Negražu. Juolab kad tokioje ideologinėje priešpriešoje dingsta objektyvumas ir tiesa. O kartu – ir pasitikėjimas žiniasklaida.
Na, kad ir kaip Lietuva mylėtų plaukikę Rūtą Meilutytę, tačiau ta meilė neturėtų būti akla bei menkinanti jos varžoves. Sportas yra sportas, bet ir čia negražumai lenda. Viena didžiausių Lietuvoje internetinė svetainė, matyt, keršijo lietuvaitę aplenkusiai Julijai Jefimovai, išspausdindama čempionės nuotrauką perkreiptu veidu, vos ne iki smakro iškištu liežuviu. Va, kokia ji baisi.
Tokia nuotrauka, regis, buvo parinkta neatsitiktinai, bet efektas dvejopas. Trumpapročiai komentatoriai kikeno – „taip jai ir reikia“, bet sveikai mąstantys žmonės bent mintyse svarstė, jog taip negražu ir vėlgi neprideda pasitikėjimo žiniasklaida.
Kodėl apie tai mintiju? Todėl, kad prieš keletą dienų Plungė į paskutinę kelionę palydėjo Danguolę Ažaneckienę, kuri nei žodžiu straipsniuose, nei veiksmu gyvenime dėl vienadienio populiarumo neleido sau bent per milimetrą pasitraukti už jai tėvų įskiepytų ir pačios nusistatytų padorumo ribų. Todėl buvo gražus žmogus, nugyvenęs gražų gyvenimą.

Apie receptą

BunkaStipriausia planetoje ekonomika, labiausiai ginkluota valstybe, net pasaulio žandaru vadinamos Jungtinės Amerikos Valstijos artėja prie Rusijos sienų. Rusija barškina ginklais, rodo, jog nenusileis, ir spjauna į sankcijas.
Kartu ir viena didvalstybė, ir kita net nemiegodamos sapnuoja, kaip nelieka konkurento diktuoti pasauliui savo madas.
Ech, Vladimirai Vladimirovičiau, misteri Obama… Kiek per nieką paleidžiate gamtos išteklių, kiek nuodijate planetą, kiek žmonių varote iš proto! Regis, karingiesiems Lietuvos politikams, kuriuos Rimas Tuminas vadina didžiaisiais veidmainiais, netoli ir iki isterijos priepuolio.
O garsus rusų satyrikas Michailas Zadornovas Putinui siūlo atimti iš amerikiečių kariuomenės tualetinį popierių. Tai, anot satyriko, sukels tokią sumaištį, kad nugalėti amerikiečius bus vieni juokai.
Juokas juokais, bet po „Mažylio“ – filmo apie paršelį pasirodymo bemaž pusė Amerikos puolė namuose auginti kriuksiukus, visiškai nesusizgribusi pagalvoti, kas bus, kai jie virs kiaulėmis.
Toks amerikiečių nesusigaudymas paprastose gyvenimiškose situacijose Putinui turėtų sufleruoti nestandartinės kovos su B. Obama receptą.
Anot R. Tumino, kalbėti apie karą – didžiulis neišmanymas. O meno galia kartais stipresnė už patį moderniausią ginklą.
Na, sakykime, rusų menininkai gauna Prezidento įsakymą parašyti scenarijų apie tai, kaip multimilijardieriui įgrysta jo gyvenimo būdas ir, kaip šventasis Pranciškus, jis pradeda gyventi paprastai, užtat laimingai: atsisako savo rūmų ir pilių, automobilių kolekcijos, įsikuria paprastame name, pietauja valgykloje, važinėja neprašmatnia transporto priemone. Taip jis nealina gamtos ir jos resursų, neskanauja patiekalų iš retų gyvių, jam nebereikia net dešimtmečius išlaikyto vyno. Užtat yra laimingas!
Pagal tokį scenarijų pastatytas milijardine suma (tik ne rubliais!) finansuotas filmas paskatintų amerikiečius sekti herojaus pavyzdžiu. O tai reiškia, kad JAV ekonomika patirtų tokį pat smūgį, kaip ir Rusija dėl sankcijų, kurioms jau sukako metai. Tada Prezidentui Obamai reikėtų rūpintis savo šalies, o ne užsienio valstybių reikalais.
O Rusija galėtų kikenti į saują ir mažiau žvanginti ginklais.
Tik bėda ta, kad jai meno galia vis dar svetima.

Apie piršlybas

BunkaPrancūzijos Dailės ir Mokslų akademijų kūrėjas, pratarmės garsiajam Prancūzų akademijos žodynui autorius, Liudviko XIV dvare rūpinęsis menu bei literatūra, pirmasis valstybės lėšomis rėmęs poetus ir rašytojus, Šarlis Pero vis dėlto daug labiau žinomas kaip pasakininkas.
Nuostabias istorijas apie Raudonkepuraitę, Batuotą Katiną, Asilo odą, Pelenę, Mėlynbarzdį savo keturiems be mamos likusiems vaikams jis kūrė pats arba siužetus pasiskolindavo iš tautosakos.
Pirmoji jo parašyta ir 1696 metais išspausdinta pasaka „Miegančioji gražuolė“ taip patiko skaitytojams, kad jos autorių paskatino sukurti „Motušės Žąsies pasakas“, kurios ne tik pelnė pasaulinę šlovę, bet iki šių dienų yra neišsemiamas šaltinis operų, baletų, filmų kūrėjams.
Pats Šarlis Pero buvo ir savo kūrinių reklamos agentas. Skaitydavo jas dvarų damoms, o kad jų pudruotos galvelės bent šiek tiek susivoktų, komentarais, kaip dabar priimta sakyti, aktualizuodavo. Pavyzdžiui, perskaitęs, kaip žavusis princas išgelbėja princesę iš amžino snaudulio, pridėdavo, jog ji jam labai patikusi, nors ir buvo su prieš šimtą metų madinga suknele.
Damos, kurių vienas iš pagrindinių užsiėmimų buvo skrupulingai vaikytis madų, net apsiverkdavo dėl tokio princo pasiaukojimo.
O Šarliui Pero tokios savo kūrinio piršlybos buvo tik į naudą.
Anądien interneto svetainėje akis užkliuvo už pavadinimo „5 bikiniai, kurie nepatinka vyrams“.
Kadangi vis dar save priskiriu pastarųjų luomui, pasidarė įdomu, kas gi bando veblenti ir mano vardu. Nes man bikinis – buvęs nebuvęs. Svarbiausia – kas jame ir fizine, ir dvasine prasmėmis.
Bet man, kaip Š. Pero laikų rūmų damai, bando įpiršt, kas madinga šiandien. O kas buvo madinga, gražu vakar, šiandien nebemadinga, negražu?
Vadinasi, problema ne maudymosi kostiumėlyje, o mūsų smegenyse. Reiktų patikrinti, ar jos nepudruotos.
Potencialus jaunikis kaimynų Katrę vesti siūlančiam piršliui sako, jog ji žliba, kurčia, raiša ir gauna logišką atsakymą, kad būsimoji žmona nematys, negirdės, ko nereikia, niekur neišeis. Tada jaunikis primena Katrės kuprą, bet sulaukia perspėjimo neieškot žmonos be trūkumo.
Regis, pačiam piršliui trūksta šulo.
Ko trūksta piršliams žiniasklaidoje, turėtų būti rimto tyrimo objektas. Nepudruotas.

Apie beždžionyną

BunkaČarlzo Darvino evoliucijos teoriją puola kritikai, kurie sako, kad mokslininkas tik manė, jog žmogus galėjęs išsivystyti iš beždžionės, bet niekada netvirtino, kad jo teorija yra įrodytas mokslinis faktas. Ji buvo patogi ir pagal tų laikų žinias priimtina visuomenei, todėl tapo iš pradžių madinga, o paskui – ir populiari.
Atsiranda ir visiškai priešinga versija: ne žmogus išsivystė iš beždžionės, o beždžionė – iš žmogaus. Tokias mintis skelbiantieji remiasi archeologais, spėjančiais, kad mūsų civilizacija – ne pirmoji Žemėje. Žmogaus sukurtas pasaulis planetoje egzistavęs prieš daug milijonų metų, bet jį pražudė kosminio masto tragedijos.
Ir šiandien pakaktų, kad Žemėje dėl kokių nors priežasčių dingtų elektra – ir žmonija, kaip civilizacija, išnyktų. Likę jos atstovai degraduotų iki pirmykščių žmonių lygio, o iš kartos į kartą perduodami prisiminimai apie lėktuvus, televizorius ir kitokius išradimus taptų legendomis, kuriose danguje metaliniais žirgais ar drakonais skraido dievai.
Biologijos ir technikos mokslų daktaras Aleksejus Diaševas tikina, kad žmonija degraduoja. Net spartų informacinių technologijų progresą jis vadina savaiminiu, nes jų principai buvo atrasti prieš daug metų, o dabar tik vienaip ar kitaip dėliojamos seniai sugalvotos schemos.
Ateitį bandantis spėti futurologas Aleksandras Kalašnikovas sako, kad visi didieji XIX–XX amžių atradimai buvo skirti protingiems, vaizduotę turintiems, sudėtingas logines schemas sugebantiems suvokti žmonėms. O dabar, anot jo, atėjo išsigimėlių, nesugebančių perskaityti dviejų puslapių tekstą ir jį pakartoti interneto barbarų laikai.
Vadinasi, anot Č. Darvino kritikų, žmonija juda beždžionyno link. Nieko naujo nesukurdama, ji tik naudojasi buvusiais atradimais ir vis labiau speičia save į kampą informacinėmis technologijomis, keičiančiomis loginį mąstymą, gebėjimą praktikoje pritaikyti žinias, kurių katastrofiškai mažėja galvose, proporcingai didėjant skaitmeninėse laikmenose.
Vis dėlto pabandykime patys įsitikinti, ar taip yra iš tikrųjų. „Google“ paieškos sistemoje įveskite bet kokį populiarų vardą ir stebėkite, kiek pramogų pasaulio pavardžių ji parodys. Tik Džordanos nerašykite, nes bus gėda prieš genijų Džordaną Bruną.

Apie logiką

BunkaPer Lietuvos radiją uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ atstovas rimtu balsu aiškino, kad vartotojas gali šešiems mėnesiams atsijungti vandens tiekimą ir tada jam nereikės mokėti pardavimo kainos, kuri skirtingiems vartotojams yra nuo 0,56 iki 0,9 euro.
Norėdamas atsisakyti vandens, vartotojas privalo rašyti prašymą bendrovei, kiurksoti namuose, kad meistras galėtų užeiti į butą ir užsukti čiaupą.
Yra ir tokios procedūros mokestis – 9,72 euro.
O jeigu „Vilniaus vandenų“ abonentas tvarkingai pusę metų mokės privalomą taip vadinamąją pardavimo kainą, jis išleis 3,36 – 5,4 euro. 6,36 – 4,32 euro mažiau nei už vandentiekio čiaupo užsukimą ir atsukimą meistro rankomis. Savomis tai nekainuotų nieko.
Nuoširdžiai tikiu, kad kažko per radiją neišgirdau arba nesupratau, nes mokėti brangiau už nevartojimą nei vartojimą netelpa į jokius logikos rėmus.
Matyt, jos ieškoti ir neverta, nes vartotojų ir paslaugų tiekėjų, valstybės ir jos piliečių santykiai grįsti kažkokia kitokia logika, suvokiama tik piniginiais vienetais ir konkurencija. „Vilniaus vandenų“ konkurentai gali būti nebent šulinių ir išgriebiamų duobių savo sklypuose šeimininkai. Bet jie nebaisūs, todėl vandentiekininkų bei kanalizacininkų nustatytos, savivaldybės patvirtintos kainos bemaž trigubai didesnės nei Izraelyje, kuris didžiąją dalį vartotojams tiekiamo vandens ne pasemia (kaip Lietuvoje) iš požeminių šaltinių, o gamina.
Regis, logikos trūksta ne tik vandens ir nuotekų kainoje.
„Konstitucijoje parašyta, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, todėl nekomentuoju kitų institucijų veiklų“, – į DELFI klausimą, kaip vertina Bažnyčios hierarchų kišimąsi į politiką, atsakė D. Grybauskaitė.
Prezidentė dar kartą paaiškino valstybės ir bažnyčios santykius, tačiau ir aršaus ateisto, ir nuosaikaus laisvamanio be konkurencijos mokami mokesčiai skirti ir bažnyčiai, ir tikėjimo mokytojams, ir karo kapelionams. Logikos lyg ir nėra.
Kaip, regis, jos nėra ir kovoje su iš Lietuvos į visą Europą plūstančiais narkotikais. Sunaikinti jų gamybą, pasodinti prekeivius bendromis ES policijos pajėgomis nėra neįkandamas darbas. Tačiau, nebelikus lietuviškų narkotikų, juos mikliai pakeistų daug pavojingesni iš Azijos.
Va, tokia logika.

Apie nagus

BunkaVis dėlto liaudies išmintis kužda, kad nagams neskiriame tiek dėmesio, kiek jie verti. Posakis „nagais kabinasi į gyvenimą“ byloja, kad, moksliškai tariant, gyvūnų rankų ir kojų pirštų galų dorsalinį paviršių dengiančios raginės plokštelės gali būti paskutinę viltį suteikiantis instrumentas ištrūkti iš beviltiškos padėties, sulaukti šviesesnio rytojaus sau ir artimiesiems.
O jeigu gyvūnas be nagų, jam tik po medžiu sėdėti ir laukti, bene iš jo pabirs dangaus mana.
„Kožno prūso nagai riesti“, „Ir švento nagai į save riesti“, „Visų nagai į save riesti“, – dar sako lietuviškos patarlės.
Tarybiniais laikais jos buvo peikiamos, nes žmogus žmogui turėjo būti labai artimas giminaitis – brolis. Ir dalintis viskuo. O ten, už geležinės uždangos – vilkas. Ir riestais nagais stengtis atimti iš kitų gal net paskutinį kąsnį.
Laikas eina, bet nagai, patvirtindami senolių išmintį, nesitiesia, nors juos ir kramto, ir drožia, ir karpo, ir lakuoja, ir augina iki Gineso rekordų knygos verto pusantro metro ilgio.
Tad ko ta opozicija Plungės rajono savivaldybės taryboje taip putoja? Valdantieji tokie, anokie ir dar šitokie. Jeigu dabartinė opozicija atsidurs valdančiųjų vietoje, juk bus tas pats. Nes taip sako šimtmečių patirtis.
Lietuviško kapitalizmo pradininku vadinamas liūdnai pagarsėjęs Arvydas Stašaitis mėgdavo kartoti, kad į save riesti nagai – labai gerai. Kuo daugiau žmogus prisitemps į lizdą, tuo jis bus turtingesnis. Vadinasi, anot A. Stašaičio, turtingesni bus namai ir gatvė, kaimas ir rajonas, ir visa valstybė.
Tai – teorija. O praktikoje tas pats milijonų iššvaistymu kaltintas A. Stašaitis teisme prašė skirti valstybės advokatą, nes neturi pinigų jam pasisamdyti.
Bet kas iš to pliurpimo apie nagus… Visi žinome, jog nors kartą per gyvenimą kiekvienas turi juos nusvilti ir įgyti patirties, kaip saugotis, kad dar kartą taip nenutiktų.
Kad bent kiek naudos būtų iš šitos rašliavos, priminsiu, kaip Plungės ligoninės gydytojas Saulius Dailidėnas rekomenduoja tas ragines plokšteles karpyti. Pasirodo, toks įprastas ir paprastas veiksmas turi savo taisykles: kojų nagų pakraščių negalima apvalinti, nes taip nukirpti jie įauga į pirštą ir ne tik sukelia skausmo, bet ir reikalauja chirurginės invazijos.

Apie katastrofas

BunkaAštrialiežuviai sako, kad nelaimė yra tada, kai lėktuvo katastrofoje žūsta šalies vyriausybė, o tragedija – kai ji išsigelbėja.
Nors jau netrukus bus du mėnesiai po „An-2“ įgulos žūties, atsiprašau už ne visai vykusį pajuokavimą. Bet, ko gero, taip šneka ne tik Lietuvoje. Užtat, kaip sako Susisiekimo ministerijos sudarytos komisijos lėktuvo katastrofos aplinkybėms ištirti vadovas Bronius Merkys, tik Lietuvoje, na, dar ir Rusijoje panašias avarijas tiria politikai. Kitur tai daro specialistai arba tam skirtos tarnybos.
Politikai dar dūzgia kaip bitelės, nešdami menamą populiarumą į savo korius. Turės progos dūgzti dar ilgai, nes, anot B. Merkio, komisija įpareigota išvadas skelbti po metų. Gali būti, kad po jų reikės pertraukos, o po jos – vėl atnaujinti darbą.
Tačiau tikėtis, kad kas nors pasikeis, vargu ar verta. Kadangi siūlomi pakeitimai kol kas – tik populistiniai politikų pliurpalai. Kur kur, o aviacijoje tokie griežti saugumo reikalavimai, kad ne tik uodas, bet juolab ir politikas snapo neįkiš.
Bet nelaimės, dažniausiai dėl žmogaus klaidos, būna. Svarbu žinoti, kaip po jų elgtis.
Rodos, prieš penkiolika metų prie Kūlupėnų nuo bėgių nuriedėjo vagonai. Tada Klaipėdos apskrities laikraščio korespondentų Šilutėje, Skuode, Kretingoje, Klaipėdoje prašiau paklausinėti žmonių, ar jie žino, ką reikėtų daryti, jeigu prie miesto nuriedėtų nuo bėgių ir plyštu cisterna ne su nekaltu, o nuodingu kroviniu, kurio garai kaip 1989 metais po avarijos Jonavoje slinktų prie jų namų.
Iš atsakymų bene populiariausias buvo su juoda humoro doze: susivynioti į baltą paklodę ir lėtai slinkti kapinių link.
Daug metų praėjo nuo to laiko, dar daugiau – nuo avarijos Jonavoje, tačiau, jeigu šiandien paklaustume plungiškių, ką jie darytų, geležinkelio stotyje iš cisternos pasipiylus nuodingiems garams, atsakymas, ko gero, būtų toks pat.
O juk žmonės turėtų žinoti, ką daryti, kas ir per kiek laiko juos evakuotų, kaip reikėtų saugotis.
Jeigu (tfu tfu tfu per kairįjį petį) vis dėlto tokia nelaimė atsitiktų, ak, kaip sukrustų politikai. Kurtų komisijas, su savo diletantiškais patarimais lįstų į ekranus, kaltintų vieni kitus ir sovietinį palikimą.
Piltųsi vandeniu virtusios žmonių ašaros ant jų malūno rato.

Apie patiklumą

BunkaKas aną pirmadienį matė Telšių gatvės pradžioje, prie paminklo visiems doriems plungiškiams, stoviniuojantį, pūkinę pagalvę apsiglėbusį vyruką, gali patvirtinti: taip buvo.
Vaikinas – ne vietinis, anglakalbis. Su juo buvusi mergina puikiai kalba lietuviškai, nors jai buvo tik ketveri, kai su tėvais išvažiavo į užsienį. Bet šeimoje iki šiol visi bendrauja tik lietuviškai.
Tad jeigu kas nors būtų paklausęs apie pagalvę, ji būtų paaiškinusi, kad jos draugas pagalvę iš automobilio pasiėmė, merginos broliui pajuokavus, jog Plungėje šios labai vagiamos. Anglakalbis patikėjo, nes jo ar humoro jausmas atrofavęsis, ar patiklumas toks išauklėtas.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Juolab kad toks atvejis Plungėje – ne pirmas.
Prieš keletą metų amerikiečiui, kaip jis sakė, dirbančiam vyriausybei, pasiūliau žemuogių. Vyras nesakė „ačiū“, bet trinktelėjo per ranką. „O gal jos nuodingos?“, – paaiškino tokį poelgį.
Matyt, jo patiklumas grįstas kitokiais nei Lietuvos standartais. Vyriausybė amerikiečiui įteigė tikėti tik ja, o kadangi apie žemuoges neminėjo, vadinasi, tos uogos yra nevartojamos.
Dar vienas nutikimas buvo daugiau kaip prieš dešimt metų.
Išeivio iš Plungės sūnus apie tėvo gimtinę buvo daug girdėjęs. Tėvas ir apie dulkėtas miestelio gatveles pasakojo, ir planą braižė, ir graudžiai dūsavo, kad nebeaplankys vaikystės vietų.
Sūnus pasiryžo tai padaryti už tėvą. Apie jo planą sužinojęs pas jį dirbantis lenkas tik galva palingavo. Sakė, kad Lietuvoje geriausiu atveju jį tik apiplėš, tačiau gali būti, kad ir gyvas negrįš.
Bet tėvui duotą pažadą reikia tesėti. Tad nutarė važiuoti iki Plungės, pabučiuoti gatvelės dulkes, vėl sėsti į autobusą ir braukti atgal.
Tačiau nerado dulkių. Vien asfaltas. Tad nutarė jų paieškoti, o tam reikėjo pasilikti.
Plungėje išbuvo beveik mėnesį ir vis laukė, kada jį plėš ir žudys. Atvirkščiai – „Beržo“ viešbučio savininkai, matydami jį vienišą, ir į svečius pas save, ir į Nidą vežėsi.
Plungiškio palikuonis namo išvažiavo tikėdamas, kad jam pasisekė.
Jeigu ten, Vakaruose, tokių yra daugiau, turėtų būti lengva juos valdyti. Pasakė, parašė – patikėjo.
Atrodo, jog ir Lietuvoje politikai apie tokius patiklius rinkėjus svajoja. Ir labai stengiasi, kad kuo daugiau jų rastųsi.

Apie grąžinimus

BunkaBuvo tai beveik prieš dvidešimt metų. Pėsčias ėjau per Žemaitiją iš pietų į šiaurę, pakeliui kalbindamas žmones, žvalgydamasis aplinkui. Ką išgirdęs ir pamatęs, guldžiau popieriuje ir siunčiau Vilniun redakcijai.
Buvo visokių nutikimų, bet šis giliau nei kiti įstrigo atmintyje.
Iki Tauragės buvo likę kokie penki kilometrai. Tuoj už Mažonų pasivijau sunkiai einančią senutę. Žodis po žodžio, pasipasakojo. Eina Tauragėn, parduos tuščius butelius, nes ten moka dviem centais daugiau nei Mažonuose. Pirks duonos, kuri dešimčia centų pigesnė nei kaimo parduotuvėje. Tiesa, jau vėlu, gali nespėti, bet reikia pabandyti, nes namuose sėdi ėsti ir gerti norintis bedarbis sūnus. Kai motina pensiją gauna, jis džiaugiasi bei ulioja, o jai širdį skauda, kad tuoj pinigai baigsis. Ne, sūnus ne visada tiek daug gėrė, bet kai darbo neteko, gerklė padidėjo.
Vyras miręs, jos kolūkinė pensija nedidelė, vaistams neužtenka, o ir nereikia moteriai jų. Ne todėl, kad niekas neskauda. Be vaistų greičiau Dievulis pasiims, bus vargšei ramybė dangiška. Dabar jos nėra. Todėl ir eina. Ne dėl savęs, dėl sūnaus.
Žiūriu į laikrodį. Tikrai nespės. Duodu penkis litus, sakau, kad neitų, kojų nevargintų. Mažonuose duonos tenusiperka, grąžą į mazgelį tesusiriša ir sūnui nerodo.
Moteriškė linguoja galvą ir sako turinti, kur likusius pinigus paslėpti. Ir butelius ten pat padės, kad sūnus neįtartų, jog centų turi. Ir dar pasakys, kad geri žmonės pavėžėjo, todėl taip greitai apsisuko.
Nors planą sukūrė, bet stovi, žvelgia pavymui. Atsisuku, matau, mindžikuoja, atgal neskuba. Matyt, vis dar nori eiti Tauragėn, bet, pinigėlį gavusi, nesiryžta to parodyti.
Vis dėlto dauguma vaikų godoja savo tėvus. Jų apkarpyta pensija, pašalpa, daržas, pieno šlakelis – štai ir visos pajamos. O tą valdžios nukirptą dalį galima pasiskolinti, nes žadėjo ją kompensuoti. Tada ir grąžins.
Bet čia pasirodo buvęs socialinės apsaugos ministras Teodoras Medaiskis ir pareiškia kategoriškai esąs prieš visus kompensavimus. Ir dar sako, kad „pensininkui pinigai yra skirti tik jam pačiam, o kai nebėra to žmogaus, nebėra ir ką kompensuoti“, o „valdininkai atlyginimu dalijasi su savo šeima ar dar kuo nors… todėl pinigai žmonėms, kurie liko gyvi, turėtų atitekti“.

Apie medžioklę

BunkaŽurnalistas Valerijus Paniuškinas rašo apie dygliuotą kamuolį, kuriuo Pietų Urale medžiodavo lokius.
Vatinį suvyniodavo į kamuolį, persmeigdavo dviem dešimtimis aštrių smaigų, kurių galai į abi puses išlįsdavo po dvidešimt centimetrų. Pririšdavo kilpą, kurios įsikibęs medžiotojas eidavo ieškoti lokio. Jį radęs, mesdavo šiam kamuolį ir dar šaukdavo: „Gaudyk!“
Lokiui šimtą metų to kamuolio nereikia, bet, instinkto vedamas, stodavosi ant užpakalinių kojų ir, griebdamas kamuolį, persismeigdavo letenas. Kol jis stengdavosi juo atsikratyti, medžiotojas per kelias sekundes turėdavo pribėgti, peiliu perskrosti pilvą ir sprukti kuo toliau, nes lokys, žarnas palikdamas ant krūmų, vydavosi, kol griūdavo negyvas.
V. Paniuškinas lokį lygina su žurnalistais, o dygliuotą kamuolį – su informacijomis, kurias dabartiniai jauni žurnalistai komentuoja. Nesvarbu, apie ką: apie pramogų pasaulio žvaigždžių paklydimus ir sugrįžimus, sveiką maistą, seksą, tarptautinę ir vidaus politiką, gyvybę Marse ar neatpažintus skraidančius objektus. Ir pasimauna ant dyglių.
Nežinau, kaip Rusijoje, tačiau Lietuvoje ant jų kabo ne tik žurnalistai, bet ir bene devyniasdešimt penki procentai žiniasklaidos vartotojų. Gaudo dygliuotus informacijos kamuolius, o paskui, medžiotojo nepamatę, stebisi, kad jų žarnos ant krūmų kabo.
Reikėtų žinoti, kad net apie Oksanos Pikul-Jasaitienės nėštumą (aną savaitę atrodė, kad internetas nėščias ja) informacija atsiranda ne šiaip sau. Medžiotojui reikia, kad pasimautumėt ant jos dyglių. Nes tada jis turi laiko perrėžti jums pilvą ir pasimaitinti jūsų žarnomis – dėmesiu bei pinigais.
Lietuvoje bene labiausiai patyrę medžiotojai yra verslininkai ir politologai. Tačiau jie tik gamina dygliuotus kamuolius, o mesti juos už pinigus ar dėl skandalo samdo žiniasklaidą. Po to staiga pribėga ir, rėždami savų argumentų peiliu, rėkia, kad miškų urėdijos dirba blogai, valstybės įmonės – nuostolingos, Premjeras – neryžtingas, Prezidentė siekia įgyvendinti savas ambicijas, o dėl to labiausiai kenčia pensininkai, neįgalieji ir kiti, dar likę Lietuvoje.
Dauguma informacijos gavėjų nė nenutuokia, apie ką kalba, tačiau jų pilvai jau perrėžti, žarnomis minta verslo planai, partijos, rinkimų kampanijos.

Apie žegnones

BunkaIr vėl graudu. Lėktuvo „An-2“ katastrofa sukėlė daugiau rietenų nei paprastos žmogiškos užuojautos avarijos aukoms ir jų artimiesiems. Anot rusiškos patarlės, kol perkūnija nesugrumės, mužikas, šiuo
atveju – pareigūnai, nepersižegnos.
Tokios žegnonės jau tampa bemaž kasdienybe. Buvo jos 2003 metais, kai į jūrą nukrito Karinių oro pajėgų sraigtasparnis ir žuvo du lakūnai, 2013-aisiais, kai nusižudė aktorius Vytautas Šapranauskas, 2014-aisiais – po tragedijos Dembavoje, kai pagalbos neprisišaukė žaginta, o paskui ir nužudyta septyniolikmetė. Valdininkai ir politikai žegnojosi bei dievagojosi, jog imsis visų priemonių, kad tokios tragedijos daugiau nesikartotų, kad savižudybių prevencijai bus išskirtinis dėmesys.
Anot žemaičių, čia pašnekėjo, čia ir paliko. Vargu ar galima tikėtis, kad šį sykį bus kitaip. Na, nebent kažkas išmuš pinigų gelbėjimo technikai pirkti, žinodamas, kad sugebės „pasišildyti“ rankas.
O dabar pabandykime sumodeliuoti iki šiol negirdėtą situaciją.
Į pensininko namus įsilaužė gėralo pritrūkę plėšikėliai. Bet žmogus spėjo įsprukti į daržinę ir pasislėpti šiene. Dar ir numeriu 112 paskambinti. Bet šnekėti negalėjo, nes plėšikai išgirstų. Laimė, bendrojo pagalbos centro budėtojas susivokė, koks reikalas, net sugebėjo nustatyti vietą, iš kur skambinta, ir pranešti policijai.
Tūno žmogus į šieną įsirausęs, o girti plėšikai, troboje aukos neradę, po daržinę šniukštinėja. Staiga čaižiai sučirpia pensininko telefonas: prekeiviai, kurių senolis gyvenime jokios paslaugos neprašė, trumpąja žinute kišasi į jo gyvenimą, siūlydami pirkti, ko žmogui ir veltui nereikia.
Plėšikai traukia pensininką iš slėptuvės, skaldo galvą, laužo rankas, tranko kepenis, inkstus. Bet nespėja nei užmušti, nei pinigų išmušti: atlekia policija, plėšikus surakina, o auką į ligoninę nulakina.
Per prakeiktą neprašytą prekeivių žinutę senolis tampa invalidu visam likusiam gyvenimui, o valdininkai ir politikai gauna progą pasinerti į sapaliones apie reklamą trumposiomis žinutėmis, kurti darbo grupes padėčiai ištirti ir pasiūlymams teikti.
Pabaigą galima atspėti: valdininkų ir politikų manymu, verslas svarbiau už vieno žmogaus gyvybę bei sveikatą, todėl, pasimaivę prieš visuomenę, tyliai numarina problemą.

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...