Palaidos mintys

Apie prašviesėjimus

Apie prašviesėjimusRodos, Lietuvos politinėje-pilietinėje-visuomeninėje padangėje atsiranda tamsa lopytų prašviesėjimų.
Atgimimo pradžioje viešai kritikuoti V. Landsbergį, K. Prunskienę ir jų bendražygius būtų buvę beveik tas pats, kaip išduoti Tėvynę, nors dabar daug kas ne tik mano, bet ir sako, kad kritikuot – ir net aršiai – buvo už ką.
Pasakyti bent vieną blogą žodį prieš pokario partizanus prilygo jei ne politinei ir visuomeninei savižudybei, tai bent atskyrimui nuo tautos ir jos dainų.
Neanalizuojant, kas šiandien teisus, o kas – ne, paliekant kiekvienam teisę išsakyti savo nuomonę, galima manyti, jog prašviesėjimų pirmiausia atsiranda galvose.
Vos tik Prezidentė prasitarė apie informacijos žiniasklaidoje dozavimą, pirmas reagavo Vakarų pasaulio auklėtinis žurnalistas, publicistas, politikos apžvalgininkas, istorikas K. Girnius, pareiškęs, kad tai – cenzūra.
Seimo nariai nepalaikė Prezidentės iniciatyvos iki 10 procentų riboti televizijos laidas ne Europos Sąjungos kalbomis.
Vis daugiau girdisi nuomonių, kad reikia ne riboti laisvę gauti informaciją, o kurti atsvarą priešiškai propagandai, ne vadovautis nuostata „tauta nesupras“, o kalbėti ir rodyti taip, kad žmonės tikėtų ir skirtų pelus nuo grūdų. Tačiau, anot vieno iš komentatorių, „iš Lietuvos televizijų reikalauti kokybiškų laidų yra tas pats, kaip reikalauti, kad varlei išdygtų briedžio ragai“.
Todėl kritiką, kad žiūrovai savo pinigais šeria priešišką propagandą transliuojančius kanalus, galima bandyti atsverti nenoru remti žmonių protus susinančius savus.
Savo rašiniais į prašviesėjimo aukurą alyvos pila ir buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Jis sako, kad buvusio VSK leitenanto M. Misiukonio teismas dėl partizanu vadinamo J. Kraujelio žūties yra politinis, o ne teisinis. Daug komentatorių jį palaiko, o tai reiškia, kad žmonės jau nebetiki „viena tiesa“.
Šioje plotmėje ir šiuo metu į antrą planą slenka galutinis sprendimas, kas teisus, o kas – ne. Žmonės nebebijo kalbėti savo balsais, dėstyti savo mintis. Tai ir yra prašviesėjimo aušros spinduliai.
O tamsos lopai juose – verslo godumas ir impotencija kurti.
Lieka paklausyti švedų publicisto Jono Ohmano, kuris sako matąs lietuvių viešosios erdvės nesuvaldymo problemą.
Jei tai – diagnozė, laikas gydyti.

Skaityti daugiau »

Apie savus

Apie savusPrieš Nobelio premijų skelbimo savaitę pasaulio lažybų punktuose žmonės spėjo, kas taps laureatais. Gal Lietuvoje vertėtų pradėti nuo to, ar premija laimės žydas ir ar jis bus litvakas – kilęs iš Lietuvos?
Pernai premiją gavo ne tik litvakas, bet ir plungiškis Maiklas Levitas. Šiemet litvako apdovanotųjų sąraše nėra, tačiau be žydo paminėjimo neapsieita: Nobelio literatūros premija skirta Prancūzijos rašytojui Patrikui Modiano, kurio tėvas – Italijos žydas.
Žydų Nobelio premijos laureatų gausa gimdo įvairiausių spėlionių apie jų įgimtą proto galią, tarp kurių – ir bandymai rasti žydų genialumo priežastį. Net pasirodė mokslinių straipsnių, bandančių šį fenomeną analizuoti pagal genus.
Tačiau litvakė, medicinos Nobelio premiją gavusi net nebūdama mokslų daktare, Gertrūda Elion sako, kad „Tarp imigrantų žydų vienintelis kelias į sėkmę buvo mokslas, todėl visi jie siekė, kad vaikai gautų deramą išsilavinimą. Tai žydiška tradicija. Asmuo, kurį labiausiai gerbei, buvo tas, kuris buvo labiausiai išsimokslinęs“.
Lietuviškas šaknis turinčių laureatų sąraše – tik Česlovas Milošas ir Robertas Šileris ne žydai. Kiti – Aronas Klugas iš Želvos, Bernardas Lounas iš Utenos, emigrantų vaikai Nadina Gordimer, Deividas Li, Sidnis Breneris, Danielius Kahnemanas ir daug kitų – pagal žydišką tradiciją mena ir gerbia savo protėvių gimtinę.
BBC televizija net kuria laidų ciklą „What do you think you are?“ („Kas tu manai esi?“), kurių herojus – Erkiulio Puaro vaidmens atlikėją aktorių Deividą Suše, vieną garsiausių pasaulyje politinės karikatūros meistrų Džonataną Šapiro – BBC žurnalistai vežė filmuoti ir Lietuvon.
Nobelio apdovanojimas įteikiamas tik gyviems laureatams. Tačiau 2011 metais premijos komitetas padarė vienintelę išimtį – premiją medicinos srityje po mirties skyrė Ralfui Šteinmanui, imigranto iš Sedos sūnui.
Ar visus lietuviškas šaknis turinčius Nobelio premijos laureatus turėtume vadinti lietuviais? L. Ulevičius rašo, kad „iki tautinių valstybių susikūrimo „lietuviams“ turėtume priskirti visus tuometinės LDK gyventojus. Dėl to ir dabartinis žydas, ir gudas, ir rusėnas būtų laikomi lietuviais“.
Tad kitais metais jau drąsiau galėsime dalyvauti lažybose, ar Nobelio premiją gaus lietuvis.

Skaityti daugiau »

Apie prekybą

Apie prekybąRašytojas Viktoras Suvorovas, visame pasaulyje nuskambėjusioje knygoje „Ledlaužis“ įrodinėjęs, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo ne Hitleris, o Stalinas, neseniai interviu apie Rusiją sakė: „Mes turime didžiausią teritoriją pasaulyje. Pas mus didžiausia naudingų iškasenų koncentracija. Turime visko: naftos, dujų, anglies, aukso, platinos, deimantų, urano, nikelio, geležies rūdos, vario, vanadžio, volframo, alavo, molibdeno. Turime jūrų su krabais, upių su eršketais ir lašišomis. Miškų – kiek nori. Gėlo vandens niekas pasaulyje tiek neturi, vien Baikalas ką reiškia. Ant upių – didžiausios pasaulyje elektrinės, šalia – boksitai, o tai – bet koks kiekis aliuminio. Todėl mūsų gėrybių gviešiasi ne tik musulmonai ir kinai, bet dar ir amerikiečiai, ir britai, ir visi likę europiečiai.“
Šaltojo karo muziejuje Žemaitijos nacionaliniame parke kabo kokių šešiasdešimties metų senumo kopija plakato, kuriame žvalus tarybinis darbininkas susigūžusio kapitalisto link stumia dėžę su užrašu „Eksportas“ ir sako: „Nereikia kariauti, reikia prekiauti“.
V. Suvorovo žodžiai ir plakatas perša mintį, kad nei Tarybų Sąjunga, nei dabartinė Rusija prekiauti taip ir neišmoko. Užtat yra panaši į Dievo pagalbos loterijoje laimėti milijoną prašantį, bet net loterijos bilieto nenusiperkantį žmogelį. Ir dar į žmogų, neturintį socialinių įgūdžių tvarkytis savo kieme. Rodos, visko yra, bet nelesintos vištos liesos ir nededa kiaušinių, trobos kampas nugriuvęs, šulinys užvirtęs, sutrūkinėję langų stiklai užklijuoti laikraščiais su agitaciniais plakatais ir rašiniais.
Teisindamasis žmogus guodžiasi, kad kalti jo sodybą norintys apiplėšti kaimynai, todėl neverta jos tvarkyti.
Rusija V. Suvorovo lūpomis sako suprantanti, kad visas pasaulis gviešiasi jos turtų, bet tuo viskas ir baigiasi. Nuo Šaltojo karo laikų ji dar nerado civilizuotų prekybos savo ištekliais taisyklių, naudoja juos ne kaip ekonominį įrankį, o kaip politinį ginklą. Juo Tarybų Sąjunga ir susinaikino, kai amerikiečiai prikalbino arabus sumažinti naftos kainą iki katastrofiškai menkos TSRS ekonomikai.
Kol Rusija su Vakarais nesusitars dėl visiems naudingų prekybos taisyklių, priešprieša tik kais net iki karo liepsnos. Po jos liks Europos kalifatas.

Skaityti daugiau »

Apie užmarštį

Apie užmarštįPirmojo Nepriklausomos Lietuvos ministrų kabineto vadovas Augustinas Voldemaras dar 1901 metais susipažino su Antanu Smetona, susidraugavo su juo, bet dar vėliau jų keliai išsiskyrė. Po 1926 metų perversmo arogantiškas ir valdingas A. Voldemaras kūrė sukarintą ir radikalią „Geležinio vilko“ organizaciją, bet 1929 metų rugsėjo 23 dieną (po trijų dienų sueis 85-eri metai nuo tos datos) A. Smetona jį atleido iš ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigų. O 1930 metų liepos mėnesį ištrėmė į Platelius.
1930 metų 40-o „Šaltinio“ numerio Lietuvos naujienų skiltyje skelbiama apie kelių žymių „Geležinio vilko“ darbuotojų suėmimą. Anot Kauno laikraščių pranešimus perspausdinusio leidinio, suimti „vilkų“ laikraščio „Tautos kelias“ redaktorius Algirdas Sliesoraitis, trys voldemarininkai Tauragėje, po vieną Šakiuose ir Vilkaviškyje. Pagal tą pranešimą atrodo, kad Plungėje buvo bemaž tikras voldemarininkų lizdas, nes čia suimtas notaras Mylimas ir dar du su Voldemaro veikla susieti plungiškiai. Kas jie tokie, nežinia, bet, po archyvus pasikapsčius, galima būtų rasti jų pavardes, bandyti atkurti ano meto įvykius, prie jų vedusias priežastis, plungiškių vaidmenį to laiko istorijoje.
Žiūrėk, po to gal ir Borisas Efrosas neliktų vienas. Kol kas tik jam, Plungėje gimusiam, pirmąją planinę širdies operaciją Lietuvoje padariusiam medicinos mokslų daktarui mieste pakabinta atminimo lenta toje vietoje, kurioje stovėjo jo gimtasis namas. Gal, istorijos uždangą praskleidus, kam nors atsirastų noras pakabinti tokią pat dar vienam istorijos puslapiui – Voldemaro tremčiai Plateliuose.
Kai po plungiškio žurnalisto Vito Lingio nužudymo gimė pasiūlymas jo vardu pavadinti gatvę mieste, daug kas jį priėmė skeptiškai. Bet galų gale susivokė, kad V. Lingio gatvė – ne tik žurnalisto-kovotojo atminimas, bet ir Lietuvos istorijos tarpsnis, kurį reikia nuolat prisiminti kaip nueitą akmenuotą kelią.
Jeigu rajone atsirastų daugiau mūsų istoriją primenančių ženklų, nebereikėtų mėgdžioji telšiškių, sukūrusių įspūdingą Žemaitijos ir Telšių istorijos taką. Daug, kas taip naikina užmarštį, turi savos istorijos pamoką. Ji ne tik kuria šiuo metu retą pasididžiavimo gimtine jausmą, bet ir duoda ekonominės naudos.

Skaityti daugiau »

Apie istoriją

Apie istorijąGintaro muziejų Vilniuje ir Nidoje įkūrėjas, gintaro ekspertas Kazimieras Mizgiris griebiasi už galvos. Didžiai piktinasi verteivų godumu ir žmonių patiklumu. Kaimuose, miesteliuose pasirodė skelbimai, kviečiantys žmones parduoti senienomis vadinamas šeimos relikvijas – ordinus, medalius, senas nuotraukas, gintaro dirbinius. Dėl pastarųjų Kazimierui labiausiai apmaudu. Jo manymu, žmonės susigundo keliais šimtais litų, nors senoviniai gintaro karoliai kainuoja keturženkles sumas.
Garsus Lietuvoje parapsichologas išdėstė savo nuomonę, kodėl anksčiau žmonės buvo doresni. Jo manymu, juos supo rankomis padaryti daiktai, kuriuose ilgam lieka meistro energijos. Senos lovos, kėdės, stalai, spintos – viskas spinduliuoja žmogaus šiluma. Dabartiniuose daiktuose gali justi nebent staklių elektros įtampą.
Prieš keletą metų į Linkuvą iš Pietų Afrikos Respublikos atvažiavusi žurnalistė Sara Blečer susirado savo senelių namą. Naujieji šeimininkai ruošėsi jį griauti, Sara paprašė jų padovanoti metalinę durų sklendę. Mat jos senelis buvo kalvis, pats ją darė. Nuoširdūs linkuviškiai mielai įvykdė moters norą, puikiai suvokdami, kad ta sklendė jiems – tik metalo gabalas, o Sarai – relikvija, kurią matydama ir liesdama ji jaučia artimo žmogaus šilumą.
Žinoma, ne visiems ji svarbi. Todėl norinčiųjų parduoti savo atminimą tikrai yra. Anądien Plateliuose regėjau skelbimą, nuo kurio beveik pusė atraižėlių su pirklio telefono numeriu jau nuplėšta. Vadinasi, žmonės atsikrato savo šeimų istorijos. Netenka daug daugiau nei gauna. Lengvai atėję pinigai lengvai ir išeina, kartu išnešdami ir tai, kas jokia valiuta nepamatuojama: atminimą apie senelius, tėvus, artimus žmones ir su jais susijusius prisiminimus apie buvusius įvykius.
Kita vertus, kiekvienoje sodyboje snaudžianti jos gyventojų istorija neretai miršta savaime, nes nėra kam jos klausytis ir saugoti. Savo sodyboje kasdamas pamatus šiltnamiui radau senų plytų, bet niekas neprisiminė, kas čia buvo. Tik neseniai, skaitydamas Marijos Vasiliauskienės prisiminimus, sužinojau, kad toje vietoje stovėjo 1930 metais sudegęs dvaro namas.
Archeologas Petras Tarasenka siūlė pradėti mokytis istorijos nuo savos sodybos, savo kaimo. Gal verta jo paklausyti?

Skaityti daugiau »

Apie muziką

Apie muzikąDevintojo tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio muzikos garsai vėl pažadino Plungę.
Galima sakyti ir kitaip: praktiškai du žmonės – Plungės M. Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė ir Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas su savo suburtomis komandomis jau devintą kartą sukviečia Plungiškių draugiją pažiūrėti į akis kraštiečiams, vieniems kitų paklausti, ką per metus padarė gero savo gimtinei, išklausyti, ką dar padarys.
Plungiškių susibėgimas – lyg įžanga prieš festivalio atidarymą, į kurį renkasi visa Lietuva. Praėjusį šeštadienį žirgyno salėje šmėžavo seniai matyti veidai ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir visų šalies pakraščių.
Mano santykis su klasikine muzika šiek tiek komplikuotas, todėl stovėjau lauke ir suvokiau, jog tai labai gera vieta: ne tik girdi per atviras duris besiveržiančius garsus ir juos palydintį lietaus lašų barbenimą, bet ir matai daugybės žmonių reakciją. Jautiesi lyg spektaklio, kuriame atsiskleidžia personažų charakteriai, dalyvis.
Va, nutaisęs rimtą veido išraišką, pirmyn atgal kulniuoja apkūnus vyras, sustingsta, įbeda žvilgsnį į šakotą ąžuolą. Regis, muzikos garsų pakylėtas, jis keliauja šimtamečio kamienu į aukštybes, medžio rauplėse mato tai, ką girdi.
Atplėšęs žvilgsnį, prieina ir teiraujasi, kuo maitinasi širšės, mat pasirodo, stebėjo jas, zujančias į drevę ir atgal.
Tarpduryje stabteli inteligentų iš Klaipėdos šeimyna. Buvo Plateliuose, užsuko į Plungę, „užsiregistravo“ ir važiuoja toliau. Turės teisę sakyt, kad buvo festivalyje.
Pasirodo nuo ūkio darbų atsiplėšę vyras ir žmona. Jie skubėjo, bet pavėlavo. Radę tarpelį prie sienos, susikimba rankomis ir stovi nekrutėdami iki paskutinio „Bolero“ akordo. Tas jų stovėjimas – lyg gražiausia padėka festivalio organizatoriams, maestro Juozui Domarkui, visam orkestrui, Morisui Raveliui ir sau, sugebėjusiems ištrūkti iš kasdienybės.
Ne. Dar gražesnę atnešė kokių dešimties metų mergaitė, vedina perpus jaunesniu broliuku. Jie vieni atėjo per lietų, broliukas bando muistytis, bet sesutė jį vis tramdo be žodžių, glostymu ir spindinčiomis akimis sakydama, jog tai, ką jie girdi, yra gražu ir nepakartojama.
Festivalis jau turi naują gerbėjų kartą.
Todėl jis bus.

Skaityti daugiau »

Apie okupaciją

Apie okupacijąSpėjama pagoniška Lopaičių šventvietė, regis, tapo ne tik istorijos pamoka, bet ir susitaikymo su savimi ir aplinka, savęs ir jos pažinimo erdve, kurioje turėtų netilpti viskas, kas laikina: vienadienės ambicijos, kitų menkinimas, garbėtroška – visos žmogiškosios silpnybės, kurios Vedose vadinamos į žmonijos susinaikinimą vedančiomis Geležies eros žaizdomis.
Net atrodė, kad Lopaičiai tapo savotiška Vedų kultūroje minima Aukso eros oaze, kurioje pirmapradis žmogus net neįsivaizdavo, kad gali būti nesantaika, pyktis, noras turėti daugiau nei kitas, valdyti savai materialinei naudai, brukti savo įsivaizdavimus.
Per dešimt spėjamos šventvietės Lopaičiuose egzistavimo metų čia vyravo taika ir ramybė. Visi, kam jos reikėjo, rasdavo ir teberanda sau erdvės kitiems netrukdantiems pojūčiams, laikė ir tebelaiko šventvietę savyje, o ne kaip mėšlą ant šakės kelia save joje.
Atsiprašau, jeigu kam pasirodys, jog per sūriai pasakiau, tačiau tokį protrūkį gimdo prieš porą savaičių buvusi invazija Lopaičiuose. Kažkas sumanė turintis teisę drastiškomis priemonėmis vesti kitus jų pasirinktu keliu. Kilnojo akmenis iš jų vietų, dėliojo geometrines figūras ir net ant kartono lapo negrabiai pieštu piešiniu bei taip pat rašytu tekstu tikino, kad iš akmenų jų sudėtu taku reikia vaikščioti su malda ir prašyti Dievo to, ko pageidauji.
Tai – lyg spjūvis ant protėvių kapų, į kuriuos neretai jie atgulė nuo rankų tų, kurie atėjo nešini ugnimi, kalaviju ir to paties Dievo vardu bei jam skirtomis maldomis.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas – spėjamoje šventvietėje esantys praeities liudijimai. Jų išdėstymas, vieta erdvėje, padėtis, struktūra turi ypatingą reikšmę anksčiau ar vėliau čia ateisiantiems praeitį tyrinėjantiems mokslininkams. Rietavo miškų urėdija nepagailėjo lėšų nutiesti takus, įrengti lieptus, sukurti informacinę sistemą, kad tik Lopaičių lankytojai mažiau laigytų po mišką ir paliktų tokį vaizdą, kokį radome.
Dievo žodžio skelbėjai jį sujaukė, bet dar didelės bėdos nepridarė. Tačiau Kultūros vertybių apsaugos departamentui turėtų pradėti sopėti galvą, ar naujieji okupantai nesumanys kurti savo šventvietės. Bent iki to laiko, kol mokslininkai tars oficialų žodį, šventvietė Lopaičiuose ar ne.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...