Palaidos mintys

Aplei blīkteliejėma

BunkaKuo gēra, na vėins ī na tik gėrdiejės, vo ė matės anglėškā „Flesh Mob“ vadėnamus rėngėnius, katrėi lietovėškā šaukami flešmuobās. Kam lomdīdė kramės diel sava ruodas, ka gal ėš svetėmuos pasėvuogtė ė nauduotė kāp sāva. Jouba ka pažuodinis vertėms na vėinam lėižoviou sunkē ikondams: „blīkteliejėms mėniuo“.
Dar tus „blīkteliejėms mėniuo“ vadėn gatvės šuokēs, bet tas ī natėksle. Na tik šuokiejē, bet ė klasėkėnės mozėkas atlėkiejē ėš mėniuos ėrgi pasėruoda miestū aikšties, gelžkelė stuoties, pardoutoviu salies kāp paprastė praeivē, jungas pri grajėjontiū, dainioujontiū ė šuokontiū, vo paskou, palėkė gerū emociju, viel ėštėrpst mėniuo.
Sāka, ka tuokiū jaunima rėngėniū tėkslā – atkrēptė diemesi i savi, na tik i sava, vo i soaugosiūju problemas, iššauktė aplinkėniu reakcėjė. Žėnuomā, ė blīktelietė mėniuo.
Jaunima sovuožuojėmu jau nauduojēs prekiu, paslaugū reklamoutouje. Ėspanėjės Banco Sabadell 130-metė pruoga miesta aikštie sosėrinka šimts mozėkontu ė dainininku ė paduovanuojė L. V. Bethuovena „Uodė džiaugsmou“. Veizietuojē švėitė geruom emocėjuom. Panašiū gaun ė prancūzā, vuokietē, olandā, rusā, daugībė kėtū šaliū gīventuoju. „Tik lietovē da konservatīvė“, – dūsaun aplei „blīkteliejėma mėniuo“ rašontis apveizininks.
Vo žemaitē?
Nažėnė, a rītuo posė vėinioulėkas Jorkėnie bus blīkteliejėms mėniuo, bet Žemaitiu kultūras draugėjės Plungės „Gondingas“ skyriaus plungėškems duovanuojams rėnginīs tėkrā atėtink bėnt vėina deklaroujama kriteriju: atkrēptė diemesi i nīkstontės žemaitiu ruodas problema. Ė laiks pasėrinkts naatsėtėktėnā: rītuo – tarptautėnė gimtuosės ruodas dėina. Jozės Mėlašiaus vaduovaujamė „Džentelmenā“, „Esam“, „Savė“, mergieliu gropė ėš „Saulės“ gimnazėjės, „Liūts, mergiala ė dvė žovis“ ėš Šiauliū universiteta tou meto prekības cėntrė būsontims pėrkiejems duovanuos žemaitėšku dainū.
Gal na vėinam, anas ėšgėrdusem, atvėps lūpa sovuožuojosem, ka žemaitiu ruoda tink na tik anėkduotus pasakuotė, vo žemaitėšku žuodiu ī lietovėškuo ruoduo. Pavīzdiou, „pavyzdys“, kėlės ėš „paveizietė“. Vo gal tievams ė gieda bus, ka vākus vert na sava ruoda lėižovius vartītė.
Vo vuožuojontis, ka problemas nie, vėina dėina gal sovuožuotė, ka pruoblemas nie diel tuo, ka ruoda dinga.

Apie įvaizdį

BunkaNežinau, kaip dabar, bet beveik prieš penkiasdešimt metų, kai pirmą kartą stojau į Vilniaus universitetą, iš kitų miestų atvažiavusiuosius apgyvendindavo studentų bendrabučiuose. Egzaminai egzaminais, bet pirmą kartą sostinėn be priežiūros pakliuvusiesiems buvo daug pagundų. Viena iš jų – aplankyti visas garsias vietas, savo akimis pamatyti Gedimino pilį, senamiestį.
Bendrabutis buvo M. K. Čiurlionio gatvėje, tad nuodėmė buvo nenupėdinti į Vingio parką. O čia laukė netikėtumas – vietiniai.
Bet kokių problemų kumščiais neišspręsi, tačiau aną kartą išsisukti nepavyko. Pribėgo kokių dešimties metų berniūkštis ir ėmė įkyriai kaulyti cigaretės. Vienas iš mūsiškių švelniai stumtelėjo jį šalin ir dar paprotino, kad rūkyti – nesveika. Iškart iš krūmų iššoko gauja vyresnių vaikigalių ir šaukdami „Vaikus skriaudžia!“ pasileido į ataką.
Po poros minučių sugurintomis nosimis, raišuodami spruko kas kur, o jų vedlys, matyt, girdėjęs būsimų studentų vienų kitiems padrąsinamuosius šūksnius, teisinosi sėbrams, kad niekas negalėjo žinoti, jog „papuls ant žemaičių“.
Užsidirbome įvaizdį, kurio rezultatas – ramus gyvenimas visą likusį stojamųjų egzaminų ir studijų laiką.
Žemaičiai LNK transliuojamame „Lietuvos supermiesto“ konkurse irgi užsidirbo įvaizdį. Pirmiausia todėl, kad išdrįso mesti pirštinę Vilniui, Kaunui, Klaipėdai ir kitiems daug didesniems miestams. Na, o pergalingą plungiškių, telšiškių žingsniavimą vargu ar galima vadinti sensacingu. Rajonų vadovai protingai svarsto, jog konkurso dalyviai, išleistos lėšos, prikalbinti rėmėjai sukuria ne tik įvaizdį, bet ir vienija.
Na, o apie komandų gerbėjus turėtų būti atskira kalba. Beveik po penkis tūkstančius žiūrovų skambučių už telšiškius ir plungiškius rodo didžiulį, banaliai sakant, patriotizmo potencialą, kurio išskirtinumu šiais visuotino abejingumo laikais turėtų susidomėti ne tik psichologai, bet ir ekonomistai. Nes sukurtas įvaizdis turi nešti naudą. Vėlgi banaliai sakant, jį, kurį galima vadinti ir prekiniu ženklu, kurti panaudota energija, išleisti pinigai turėtų sugrįžt su kaupu.
Tik reikia turėti strategiją, kaip tai padaryti. Ar plungiškių, telšiškių vadovai tokią regi, ar tai buvo rinkimų į savivaldybių tarybas kampanijos dalis – pamatysime.

Apie statistus

BunkaAtrodo, 1972 metais gegužės pirmąją buvau Vilniuje. Norėjau surasti žmogų, net nežinodamas, kur jis gyvena. Vienintelis būdas jį sutikt – stypsoti ant tuometinio Lenino prospekto šaligatvio ir atidžiai stebėti demonstracijoje einančius studentus.
Stypsojau ir žvalgiausi. Kai pasirodė aukštosios mokyklos – itin įdėmiai.
Nežinau, kas rašė demonstracijos scenarijų, bet, matyt, taip buvo sumanyta, kad trys studentų dainų ir šokių ansambliai pro tribūną praėjo vienas paskui kitą. Pirmieji buvo apsirengę geltonais tautiniais rūbais, antrieji – žaliais, tretieji – raudonais.
Beveik pusamžis praėjo, ieškoto žmogaus ir vardas, ir veidas išsitrynė iš atminties, bet tais laikais regėtos trispalvės vaizdas neišbluko.
Vėl aiškiai jį prisiminiau, perskaitęs doc. dr. Linos Dumbliauskaitės rašinį „Ant savo žlugusios Tėvynės kapo mes spjaudėme ir šokom…“ Ji nepatenkinta Dainų švenčių istoriją pateikiančia knyga, kurioje nesudėlioti politiniai akcentai. Rašinio autorė virkauja, kad ją skaitysiantys užsieniečiai susidarys klaidingą vaizdą apie lietuvių tradicijų puoselėjimą. Atseit, jas skatino okupantų pakalikai, o tauta buvo juos sekanti avių banda.
Bet tada reikėtų priminti ir apie iš tautinių rūbų išaustą trispalvę. „Suvartuko“ senbuviai, plungiškiai dainininkai ir muzikantai galėtų papasakoti, kaip lietaus išprausti jie iki paryčių pėstute per Vilnių eidavo iki nakvynės vietos traukdami liaudies dainas, o visas miestas per atvirus langus jas sugerdavo kaip kempinė.
Tai dvasinei bendrystei, šventei po šventės aprašyti reikėtų dar vienos knygos.
Tačiau doc. dr. L. Dumbliauskaitė norėtų suplakti viską krūvon, lyg ši knyga būtų vienintelė, lyg kitų apie iki šiol tebesitęsiantį tautos susinimą nebūtų.
Gerbtina bet kokia nuomonė, bet iš kur tas noras ir kiaušinienėn įplakti politikos? Net „Lietuvos supermiesto“ (lietuviškai galėtų būti „Didžio miesto“) televizijos projekte vienas iš vertinimo komisijos narių Giedrius Drukteinis nepraleido progos įgelti Vilnijai, kad ji Lietuvai visokių eibių pridaro, bet Lietuva ją vis tiek myli.
Ar visažinis gerą vietą ir laiką pasirinko? Kažkodėl kirba mintis, kad šitaip jis bando sau politinį kapitalą krauti, o besivaržantieji yra tik statistai jo žaidime.

Apie procesą

BunkaAnądien per radiją girdėjau, kaip Lietuvą purtė konvulsijos po Prezidentės bakstelėjimo dėl vaikų savižudybių. Sostinės gimnazijos pedagogė nuoširdžiai pasakojo, ką ir kaip kolektyvas daro mokydamas pažeidžiamas sielas atsispirti patyčioms. Bėrė mokslinius „nedalomo bendravimo“, „ugdymo proceso“, dar kažkokius sunkiai suvokiamus terminus, pasakojo apie seminarus, pokalbius, šeimos, mokyklos, visuomenės poveikį, regis, minėjo ir finansavimą.
Žodžiu, tikrai galėjai suvokti, kad patyčių aukos globojamos, saugomos nuo skaudžių likimo smūgių.
Bet ilgoje tiradoje nieko negirdėjau apie patyčių tramdymą, apie tai, kaip pedagogai „nedalomai“ bendrauja su tais, kurie patyčias sukuria, koks jų „ugdymo procesas“.
Esu girdėjęs nuostatą, kad vaikai yra žiaurūs (!?), tad patyčios – neišvengiamos, nes jie nesuvokia, ką daro.
Eik tu sau! Vos metų sulaukęs pyplys jau maigo televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį, dvejų – visiškai sąmoningai tauškina kompiuterio klavišais, dvylikos – gali išberti dešimčių muzikos grupių pavadinimus ir intymius muzikantų bei dainininkų biografijų faktus, trylikos – filosofuoja apie socialinę sanklodą ir emigraciją, bet, penkiolikos sulaukęs, vis dar nesuvokia, jog tyčiotis yra mirtinai pavojinga.
Kažkas čia ne taip. Regis, „ugdymo procese“ vis daugiau vietos bei laiko tenka mygtukams, mirgantiems vaizdams, kuriuose sielos atodūsių nerasi nė su žiburiu. Kitaip sakant, patys savo vaikams bei auklėtiniams kasam duobes, į kurias anksčiau ar vėliau jie įpuls.
Kvailystė neišpasakyta. Sūriau šnekant – psichikos sutrikimas. Kuo toliau, tuo sunkesnis, pereinantis į chronišką ir nepagydomą. Bemaž visuotinis.
Tiems, kurie plepa apie „nedalomą bendravimą“, „ugdymo procesą“, skolinu dar vieną pasiaiškinimą: kalta aplinka. Ne socialinė, kultūrinė, pedagoginė ir dar bala žino kokia, o ta tikroji, kurioje medžiai auga, žolė žaliuoja.
Virgulininkai sako, kad psichinę sveikatą gadina požeminiai vandenys. Jų Lietuva turi daugiau nei Kuveitas naftos. Tad virš jų įsikūrę dabartinių vaikų seneliai, tėvai pasigavo psichikos sutrikimų ir perdavė juos palikuonims.
Štai iš kur „procesas“.
Šitaip pasiaiškinusieji gali liūdnai atsidusti: „Tikrai kalta aplinka.“

Apie pasirinkimą

BunkaPo teroristinių išpuolių Prancūzijoje pasaulis suskato aiškintis, kas čia darosi. Dažniausiai minimas islamiškas radikalizmas, bet yra ir kitų pasirinkimų.
Vienas Rusijos politologų aiškino, jog mato plaukuotą Jungtinių Amerikos Valstijų ranką, nes joms sumaištis Europoje naudinga. Ir apskritai, anot politologo, JAV skatina islamiškąjį terorizmą, net duoda jam ginklų.
Kiti aiškina, kad terorizmo banga rodo vakarietiškos demokratijos puvinį, todėl reikia rinktis kitokį tautų, religijų bendravimo būdą.
Kadangi bandoma teigti, jog didžiausia nesantaika atsiranda dėl religijos, vadinasi, reikia ieškoti ir krikščionių, musulmonų dievų pirštų. Viešpačių keliai nežinomi, bet visi jie privalo turėti tikslą. Jeigu jis – žmonių naikinimas, žmogaus protas gali tik spėti dievų siekį. Įrodyti, kuris galingesnis? Keršyti už nepagarbą, įžeidimus?
O ką daryti netikintiesiems? Ar jiems reikėtų kerštauti už, jų manymu, nepagarbą laisvam pasirinkimui?
Spręsti filosofines dilemas visų sunkiausia, nes nėra pamatuojamų, apčiuopiamų, nepaneigiamų regimų argumentų. Kiekvienas mano esąs teisus pagal savo pasirinkimą kaip ir kuo tikėti, nors ispanų patarlė teigia, kad tikėjimas be žinojimo – dviguba kvailystė.
Bet jeigu jau taip yra, galimos ir kitos įvykių versijos.
Na, manykim, kad Visatą valdo Dievu vadinamas Kosminis Protas. Biblijoje sakoma, kad jis (Dievas) sukūrė žmogų pagal savo išvaizdą ir pavidalą. Kitaip tariant, sukūrė jam reikalingą savaime besidauginantį biorobotą. Fiziniame kūne gyvendamas jis kaupia savyje energiją, kuri po kūno mirties kvantiniame būvyje (olandų mokslininkai tai įrodė) iškeliauja į dausas ir ten naudojama žibintuvėliuose keliui per Visatą apšviesti, ją valdančiame kompiuteryje, erdvėlaivių fabrike.
Gali būti, kad fabrike trūksta energijos, nes rengiama nauja ekspedicija. Vadinasi, reikia numarinti daugiau žmonių konfliktuose, nes ligų epidemijoms žmonės tapo atsparūs.
Tad Kosminis Protas per savo statytinius kursto nesantaikas tik jam vienam žinomam tikslui pasiekt.
Na, kaip jums patinka toks Dievu netikinčiųjų pasirinkimas?
Nepatinka ir siekiate kardo? Bet už lango – išsivysčiusi demokratija!

Apie ligonį

BunkaLietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių šimtui tūkstančių gyventojų. Specialistai sako, kad jas skatina ir žiniasklaida. Vilniaus jaunimo psichologinės paramos centro vadovė psichologė psichoterapeutė Kristina Ona Polukordienė mano: jeigu su ja geruoju negalima susitarti, reikia net informaciją apie kraupulius reglamentuojančio įstatymo.
Žurnalistas Algis Kusta primena, kad savižudybių Vienos metro sumažėjo 60 procentų per pusę metų po to, kai Austrijos savižudybių prevencijos asociacijos pastangų dėka laikraščiai liovėsi apie jas rašę. Su Lietuva liūdnus laurus skynusioje Vengrijoje sumažėjus neretai romantizuotų savižudybių aprašymų, šalyje šiurpi statistika pasikeitė.
Lietuvoje tuo tarpu esame lyg užburtame rate: kuo daugiau savižudybių, tuo daugiau jų aprašymų, kuo daugiau aprašymų, tuo daugiau savižudybių. Jų liga ne tik nepraeina, bet darosi vis grėsmingesnė.
Žinoma, visus šunis karti vien ant žiniasklaidos būtų neprotinga, tačiau kiek įdėmesnis žvilgsnis į ją rodo, kad žiniasklaida vis įmantriau braunasi į jos vartotojų protus. Kovoje dėl pelės klavišo spustelėjimo sunkioji artilerija yra pavadinimai, todėl nenuostabu skaityti: „Mane prakeikė…“, „Ar verta ašaroti…“, „Nekrūpčiokime…“, „Laikas paniurzgėti…“, „… nukirto galvą mamai… “. Tai – tik keli vienos dienos ir iš vienos svetainės pavadinimai.
Tad, regis, dar pakrūpčiosime, o su savo psichika nesusitvarkantieji ir virves muiluos. Dar pridėjus, kad alkoholį jau ne geriame, o sriaubiame, kad savižudybių prevencijai politikai vis neranda nei laiko, nei pinigų, kad žiniasklaida nenustos sargdint mūsų protų, liūdnoji statistika neturėtų keistis į gerą.
Na, nebent vienų kraupulių aprašymus pakeistų kiti. Dainuojantieji.
Prieš daug metų, dar Nepriklausomybės aušroje, vieno laikraščio redaktorius dispute su politiku tėškė, kad geriau jis Lietuvą pragers nei anas pradainuos.
Ar tik nebus abu teisūs? Alkoholio suvartojimu jau pralenkėme Rusiją, dainos liejasi net iš virdulio, o jaunimas tvirtai žino, kad jo ateitis – scenoje. Žiniasklaida ir čia pasistengė, kad šalis susirgtų. Vos tik baigiasi viena karštinė, atplūsta kita. Prognozuojama, kad po sausio pirmos šalis sirgs „Eurovizija“.
Į sveikatą.

Apie susitaikymą

BunkaPo kelių dienų – Kalėdos. Dabar reikėtų kalbėti apie angeliukų chorus, varpelių skambėjimą, šviesiausius linkėjimus, meilę ir visokius kitokius dalykus, kurių tiek daug televizijoje, kad net šleikštu pirkti tai, ką ji reklamuoja.
Vietoj to prisiminkime, kad Kalėdos yra susitaikymo laikas. Jau beveik du tūkstančius metų žmonės per Kalėdas taikosi, taikosi, bet ateina ilgiausia naktis, ir vėl reikia taikytis.
Kažkas čia ne taip. Per dvidešimt amžių žmonės neišmoko gyventi, kad taikytis nereikėtų. Neišmoko mylėti artimo savo, su kitais elgtis taip, kaip norėtų, kad kiti su jais elgtųsi.
Toliau, kaip tikina aplinką įdėmiai stebintis advokatas R. Andrikis, bus dar blogiau. „Visuomenės intelektinis lygis krinta. Socialinė aplinka, kurioje auga jaunimas, vis blogėja. Reikėtų paklausti, kaip šeimoje buvo auklėjami tie, kurie padarė nusikaltimus? O valstybė ar auklėjo juos, skiepijo pilietinį sąmoningumą?“ – visai nekalėdiškai teiraujasi advokatas.
Tad išeina, kad Kalėdų susitaikymas – bemaž toks pat rinkodaros triukas, kaip ir primygtinis siūlymas pirkti gėrimų ar įklotų.
Arba panašus į tarybinių laikų anekdotą apie tuščias parduotuvių lentynas. Jame mokytojas vaikams pasakoja, kaip Dievas atsiuntė varnai sūrio kąsnelį.
– Mokytojau, –  kelia ranką Petriukas, – o Dievas yra?
– Petriuk, – atsidūsta mokytojas. – O sūrio yra? Šnekam tik…
Šnekam ir apie susitaikymą. Bet ne apie tai, kaip gyventi, kad taikytis nereikėtų.
Nes šventė. O kaip joje be ritualų, smilkalų, dūmų į akis ir protus? Na, vienas su vienu, kaip sakydavo šviesaus atminimo plateliškė mokytoja Stanislava Andriuškaitė: „Čia pašnekėjome, čia ir paliekame“.
Tad kurių velnių tauzijame apie susitaikymą, meilę, pagarbą?
Rinkodara, brolyčiai, rinkodara. Bandydami aplinkinius įtikinti, kad gėris mums – ne svetimas, didiname savo kainą. Kas ją sumokės, žiūrėk, jau ir guosis, jog gavo šlamštą blizgančiame popieriuke.
Bet apie susitaikymą, meilę, pagarbą šnekantysis prisipažįsta tokias sąvokas žinantis ir manantis, kad jų paisyti reikia. Tačiau ateina Kalėdos, ir vėl taikosi. Ateis kitos – vėl taikysis, nes per metus bus vienaip prišnekėjęs, bet pridaręs priešingai.
Ar gali kas pažadėt per šias Kalėdas taikytis paskutinį kartą?

Apie protėvius

BunkaKą norit, tą sakykit, bet, protu suvokdamas, ką sako istorikai apie žemaičių kilmę, vis tiek nenusikratau graužaties, kad jie neteisūs tvirtindami, jog ryšio su Pakistano šiaurėje esančių Baltistanu neturime.
Vokiečių mokslininko E. Fekenšteto XIX amžiaus antroje pusėje užrašytose žemaičių legendose sakoma, kad Žemaičių Motina ir jos gentis gyveno „augszcziausiame kalne ant svieto“, o kai žemaičių protėviai nebetilpo buveinėje, Motina prisakė jiems eiti taip, „idant saulė visůmet tekėtu pusiau po deszinei, o leistųsi pusiau po kairei… velino keliauti sziaur-vakarių linkmėje“.
Jei iš Plungės žemėlapyje brėžtume liniją priešinga kryptimi, atsidurtume Šiaurės Pakistane. Ten, kur stūkso antras pagal aukštį pasaulyje kalnas K2. Kitas jo pavadinimas kilęs iš tibetiečių-kinų šeimai priklausančios baltų kalbos, dar vadinamas Čogoriu ir reiškia didelis kalnas.
Netoli jo gyvena kalašai, vieninteliai iki šiol likę Azijos pagonys. Vos už devyniasdešimties kilometrų yra miestas Skardu (skardas, garsas), šalia yra Darzias (daržas), kuriame įsikūręs augalininkystės ūkis, netoli yra kaimai Baltal, Gund, Drass, Margi, Parjot, Kelis, Katsala. Istorikai dievagojasi, jog tai – grynas sutapimas.
Kalašai šunį vadina šǭa, akį – eč, mėsą – mos, dantį – dandǭyak, moterį – istriža, žemdirbį – zemindar, norėdami pasakyti ačiū, sako adžu, ne – ne, tu – tu, aštuoni – ašt, mes – ábi, paklausti „Ką tu sakai?“ – „Tu kía amái?“ (amas lietuviškai – šneka, kalba). 1932 metais keliautojui Antanui Poškai zemindaras Karulas Daulatas savo kalba padainavo A. Poškai suprantamą dainelę.
Ir vėl sutapimas?
Kelyje per dabartines Rusiją, Ukrainą, Vakarų Europą, kuriuo pagal legendą traukė žemaičių protėviai, išsibarstę upių Laša, Balykla, Baltaly, Donguz, Vad, Šventinė, gyvenviečių Vieškaima, Erykla, Išmurzino, Išlyja, Išei, Ilgino, Svesa, Kekyne ir daugybės mums suprantamų pavadinimų. Lenkijos ir Vokietijos pasienyje Vartos ir Noteč upių santakoje įsikūręs miestelis Santok.
Ar ne per daug sutapimų?
Jie ir gimdo graužatį, kad žemaičiai nežino savo protėvių.
Paskelbkim kitus metus jų metais. Nebūtinai oficialiai, nebūtinai labai tolimų. Prisiminkim bent savo giminės. Turėsim progą perkratyti save. Ir tapti geresniais.

Apie pedagogiką

Apie pedagogikąTikriausiai ne vienas buvote nepavydėtinoje padėtyje, kai, prisitaikydami prie „einamojo momento“, savo atžaloms aiškinote vienaip, o, reikalui prispyrus, elgėtės visai kitaip. Dėl to jūsų santykiuose su vaikais atsirado plyšys. Jeigu jo nepastebėjote, jis gilėjo, plėtėsi, kol galų gale skėstelėjote rankomis ir prisipažinote, jog nerandate bendros kalbos su dukra ar sūnumi, ar net su visais.
Jeigu susizgribote šnekėjęs vienaip, o daręs kitaip, tikriausiai padėtį pavyko suvaldyti, bet tam reikėjo atviro pokalbio su vaikais ar net klaidos pripažinimo.
Na, o jeigu manote, kad tokia situacija gali būti tik rutuliojant būties, religijos, žmonių santykių temas, klystate. Ji gali atsirasti kasdieniame gyvenime net nesitikint, kad vaikams tai svarbu ir jie galvon dedasi, rodos, niekus.
Tikiu, jog ne vienas manote, kad jau šeštus metus nemokamai miškininkų visoje Lietuvoje dalijamos eglių šakos nesukuria pedagogine vadinamos krizinės situacijos. Tačiau patirtis liudija priešingai.
Pažįstamas jaunas vyras, nesuskubęs gauti jam patinkančios eglės, namo grįžo nešinas jos šakomis ir vaikams išbėrė tiradą apie saugojamus medelius, jų teikiamą pavėsį, prieglobstį žvėreliams ir paukšteliams. Nepamiršo ir ekonomikos, sakydamas, kad jau ūgtelėjusi eglė per metus geromis sąlygomis gali užaugti iki 60-90 centimetrų, o užaugusi būna nuo 30 iki 40 metrų aukščio. Sulaukusią 60-80 metų žmonės eglę kerta, stato iš jos namus, daro langus ir duris, gamina daug reikalingų daiktų, kurių nepadarytų, jeigu vos kelerių metų medelį nukirstų ir keliolika dienų palaikytų namuose padabintą blizgučiais.
Kalba buvo įspūdinga, vyras liko patenkintas savimi ir manė subtiliai išsisukęs iš padėties.
Pasakė, pamiršo, o kitais metais egle pasirūpino iš anksto.
Kai, nešinas ja, grįžo namo ir pamatė vaikų žvilgsnius, prisiminė savo pernykštę kalbą ir pajuto pedagoginės krizės dvelksmą.
Sakė, jog šiaip ne taip nuo jo išsisuko.
Per šešerius akcijos „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ metus esate ir sau, ir aplinkiniams sakę apie išsaugotus medžius, jų teikiamą naudą. Nekurkite pedagoginės krizės, gruodžio 18 dieną, 13 valandą, ateikite į Plungės Senamiesčio aikštę, o Rietave – į miesto aikštę, ir pasiimkite eglės šakų. Išsaugosit medį… Na, o kitą naudą žinote patys…

Skaityti daugiau »

Apie pajudinimą

Apie pajudinimąPlungiškiai Rosita Reinikytė, Aroldas Zdramys ir prancūzas Romanas Asensio sujudino Plungę. Judinimo iniciatorius buvo Romanas, tad galima prisiminti patarlę, kad savame kaime pranašu nebūsi.
Romano sumanyta „Plungės veidų“ fotografijos paroda pristatoma kaip unikali. Tai tiesa, nes tokios mieste dar nebuvo, nors palaidotų idėjų surengti lygiai tokią pat yra. Pasinaudojus vien „Žemaičio“ fotokorespondento Vlado Gaudiešiaus archyvu, gimtų unikali ne tik Plungės veidų, bet ir jos netolimos istorijos bei šiandienos apžvalga. Tačiau idėja kol kas tik kabo ore, o Vlado niekas neprašo įsileisti į jo praeitį ir dabartį fiksuojantį lobyną.
Tačiau kalba ne apie tai, o apie Rositos pasakytus žodžius apie įprastus nuolatinius takus, kuriuos mindami įbrendame į rutinos klampynę, „prie kurios greitai pripranti ir tuomet pradedi nepastebėti detalių“.
Detalėmis galime būti mes patys. Pastebime tik naujus veidus, girdime tik naujus balsus. Tai, kad Kristina Paulauskaitė, Saulius Vaitkus, visų trijų laikraščių fotografai, plungiškiai fotomėgėjai turi unikalia paroda galinčių tapti plungiškių nuotraukų – niekam nė motais.
Tai tikrai ne bandymas sumenkinti Romano, Rositos ir Aroldo darbą, bet priekaištas mums patiems: kol neateis žmogus iš kitur ir nepabaksnos nosim į tai, ką turim, tol turto neįvertinsime.
Teisus Aroldas sakydamas, kad paroda yra ir socialinis dialogas, kurio mums reikia išmokti. Nes jis artina kaip šėtono bites į savo urvelius išsilakstančius žmones, bando pajudinti tai, ką Rosita vadina rutina.
Pajudintas žmogus priverstas į tuos pačius žmones, daiktus, reiškinius žiūrėti kitu kampu. O kartais ne tik žiūrėti, bet ir matyti.
Pabandykime įsivaizduoti, kad Romanas, Rosita ir Aroldas mus pajudino. Kad ne tik žiūrėjome į plungiškių veidus, bet juos ir pamatėme. Kad ėmėme vieni kitų teirautis, kur kiti. Kur žmonės, kurie nepasiduoda rutinai ir gali krustelti kitus?
Bet tai jau buvo. Būdavo, metų pabaigoje rinkdavome „judintojų“ vardo nusipelniusius seniūnijų, miestelių, net rajono žmones.
Metai artėja prie pabaigos. Ar prisiminsime savus, ar lauksim, kol atvažiuos svetimas ir padarys tai už mus. O mes, vaidindami kvailelius, stovėsime nepajudinami patvoryje?

Skaityti daugiau »

Apie reklamą

Apie reklamąPasinaudosiu girdėtos reklamos tekstu. Nors dauguma jų skamba idiotiškai (nes verčia mus idiotais), bet žinantys žmonės šneka, jog reklamas kuria ir psichologai. O tie turi bent šiokį tokį išmanymą apie tai, kaip pirkėjams mesti jauką.
Tuo ypač patikėjau po to, kai išgirdau apie Rusijai skirtą dulkių siurblių reklamą. Joje „vaidino“ ir nuo pražūties sprunkanti namų dulkių erkė. Bet konsultantas psichologas pasakė, kad ji netinkamai sprunka – iš kairės į dešinę. O reikia iš dešinės į kairę, nes rusams pagal žemėlapį agresija asocijuojasi su ateiviais iš kairės: prancūzais, vokiečiais, lenkais, lietuviais, švedais. Vadinasi, ruso pasąmonėje erkė elgiasi neagresyviai ir dulkių siurbliai paklausos neturės.
Eik tu peklon, kokios įžvalgos, koks istorijos, erkių elgesio, žmonių pasąmonės vingių žinojimas… Ir visa tai naudojama tam, kad potencialus pirkėjas pajustų namų dulkių erkių agresijos pavojus?! Ir leistų pinigus agresijai atremti?! Ir dar džiūgautų išsigelbėjęs nuo erkių, nors iki reklamos nieko apie jas nežinojo ir jokio jų poveikio keturioms savo giminės kartoms neprisimena.
Taigi. Reklamos tekstas, kuriuo pasinaudosiu, skelbia, kad, prieš jį išgirstant, reikia atsisėsti, o jeigu vairuojate, – sustoti šalikelėje. Pagal pradžią toliau turėtų sprogti reklaminė bomba, bet tik šnipštelėjo iš vaikiško baliono išeinantis oras.
O aš vis dėlto, jeigu esate Plungėje ar kur nors kitur Lietuvoje, siūlau atsisėsti ir išgirsti trumpą istoriją, kaip uždarbiaujantys lietuviai namo iš Vokietijos važiavo.
Kelionė buvo traukiniu su persėdimu į kitą, paskui lėktuvais su persėdimais. Dėl to griūti dar nereikia, bet toks sveiku protu nesuprantamas darbdavio sukurtas kelionės namo planas pagal Merfio dėsnį garantavo painiavą. Žinoma, ji buvo, kai vyrai įsėdo ne į tą traukinį ir važiavo ne į Berlyną, bet tolyn nuo jo.
Dabar laikykitės: vokiečių geležinkelininkai laukuose sustabdė du traukinius, su palyda pervedė į Berlynan važiuojantį lietuvaičius ir palinkėjo laimingai pasiekti namus.
Gerai, kad sėdėjote ir nenugriuvote.
Bet iš tikrųjų nieko ypatingo neatsitiko: vokiečiai geležinkelininkai taip pareklamavo savo bendrovę bei šalį. Žmoniškai, be jokių aukštus mokslus baigusių psichologų įsikišimo.

Skaityti daugiau »

Apie piliečius

Apie piliečiusPer karą dėl Lietuvos Nepriklausomybės širvintiškės Libos Mednikienės namuose buvo ir kovotojų už šalies laisvę amunicijos sandėlis, ir net savotiškas bankas, kuriame kartais atsirasdavo labai daug pinigų. V. Kavaliausko knygoje „Pažadėtoji žemė Lietuva“ minima, kad, lenkams įsiveržus į Širvintas, L. Mednikienė išsaugojo jų krūvą ir perdavė Lietuvos karinei vadovybei.
L. Mednikienė rinko ir Lietuvos kariuomenei perdavinėjo jos ir jos tautiečių lenkų užimtoje teritorijoje surinktus žvalgybinius duomenis, iš namuose laikytų atsargų „pati išdavinėjo mūšių metu šovinius ir bombas“, visada priglausdavo karius, kurie čia pat įkurdavo štabą.
Už tai ir daugybę kitų darbų Nepriklausomybei Liba Mednikienė apdovanota Vyčio Kryžiumi, o kai Prezidentas Antanas Smetona lankėsi Širvintose, po parankės su ja ėjo pro gyvą gėles mėčiusių vaikų, plojančių širvintiškių koridorių.
1941 metais kartu su kitais miestelio žydais ją nužudė ir įmetė į bendrą kapą Pivonijos miške. Pasakojama, kad ją, širvintiškių užtariamą, budeliai norėjo palikti gyvą, bet ji klausė, ar tik ją, ar visus jos gentainius. Išgirdusi atsakymą, nuėjo prie duobės. Gal kulka ją pakirto iš šautuvo, kurį ji slėpė Lietuvos savanoriams…
Ne žodžiais, o savo poelgiu Liba Mednikienė budeliams pasakė populiarų žydišką posakį „Kuš mir in tuchas“ („Pabučiuokit man į užpakalį“).
Gal pasakojimas apie L. Mednikienę – kiek per drastiškas palyginimas Žydrūno Ilgausko lietuviškai pasakytiems tiems patiems žodžiams apie jo požiūrį į Lietuvos biurokratijos sukurtas Lietuvos pilietybės sąlygas. Ypač po to, kai politikai savo populiarumui suskato ieškoti, kaip garsų krepšininką sugrąžinti Lietuvai. Bet esmė ta pati: „arba visiems, arba ir man nereikia“.
O kol kas egzistuojanti pilietybės suteikimo ir atėmimo tvarka mažina piliečių skaičių kaip ir masinis jų naikinimas.
Politikai teisinasi: jeigu buvę Lietuvos piliečiai turėtų ir Lietuvos pilietybę, senąjį Vilnių reikėtų grąžinti lenkams bei žydams.
Lietuva valdžią renka tam, kad ji rastų optimalų sprendimą bet kokioje padėtyje. Jei nesuranda, raseiniškiai sufleruoja sostinę kelti pas juos, į Lietuvos vidurį. Dar viduriau yra Kėdainiai. Bet ten, anot R. Valadkos, jau karaliauja „kniazius“.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...