Palaidos mintys

Apie protėvius

BunkaKą norit, tą sakykit, bet, protu suvokdamas, ką sako istorikai apie žemaičių kilmę, vis tiek nenusikratau graužaties, kad jie neteisūs tvirtindami, jog ryšio su Pakistano šiaurėje esančių Baltistanu neturime.
Vokiečių mokslininko E. Fekenšteto XIX amžiaus antroje pusėje užrašytose žemaičių legendose sakoma, kad Žemaičių Motina ir jos gentis gyveno „augszcziausiame kalne ant svieto“, o kai žemaičių protėviai nebetilpo buveinėje, Motina prisakė jiems eiti taip, „idant saulė visůmet tekėtu pusiau po deszinei, o leistųsi pusiau po kairei… velino keliauti sziaur-vakarių linkmėje“.
Jei iš Plungės žemėlapyje brėžtume liniją priešinga kryptimi, atsidurtume Šiaurės Pakistane. Ten, kur stūkso antras pagal aukštį pasaulyje kalnas K2. Kitas jo pavadinimas kilęs iš tibetiečių-kinų šeimai priklausančios baltų kalbos, dar vadinamas Čogoriu ir reiškia didelis kalnas.
Netoli jo gyvena kalašai, vieninteliai iki šiol likę Azijos pagonys. Vos už devyniasdešimties kilometrų yra miestas Skardu (skardas, garsas), šalia yra Darzias (daržas), kuriame įsikūręs augalininkystės ūkis, netoli yra kaimai Baltal, Gund, Drass, Margi, Parjot, Kelis, Katsala. Istorikai dievagojasi, jog tai – grynas sutapimas.
Kalašai šunį vadina šǭa, akį – eč, mėsą – mos, dantį – dandǭyak, moterį – istriža, žemdirbį – zemindar, norėdami pasakyti ačiū, sako adžu, ne – ne, tu – tu, aštuoni – ašt, mes – ábi, paklausti „Ką tu sakai?“ – „Tu kía amái?“ (amas lietuviškai – šneka, kalba). 1932 metais keliautojui Antanui Poškai zemindaras Karulas Daulatas savo kalba padainavo A. Poškai suprantamą dainelę.
Ir vėl sutapimas?
Kelyje per dabartines Rusiją, Ukrainą, Vakarų Europą, kuriuo pagal legendą traukė žemaičių protėviai, išsibarstę upių Laša, Balykla, Baltaly, Donguz, Vad, Šventinė, gyvenviečių Vieškaima, Erykla, Išmurzino, Išlyja, Išei, Ilgino, Svesa, Kekyne ir daugybės mums suprantamų pavadinimų. Lenkijos ir Vokietijos pasienyje Vartos ir Noteč upių santakoje įsikūręs miestelis Santok.
Ar ne per daug sutapimų?
Jie ir gimdo graužatį, kad žemaičiai nežino savo protėvių.
Paskelbkim kitus metus jų metais. Nebūtinai oficialiai, nebūtinai labai tolimų. Prisiminkim bent savo giminės. Turėsim progą perkratyti save. Ir tapti geresniais.

Apie pedagogiką

Apie pedagogikąTikriausiai ne vienas buvote nepavydėtinoje padėtyje, kai, prisitaikydami prie „einamojo momento“, savo atžaloms aiškinote vienaip, o, reikalui prispyrus, elgėtės visai kitaip. Dėl to jūsų santykiuose su vaikais atsirado plyšys. Jeigu jo nepastebėjote, jis gilėjo, plėtėsi, kol galų gale skėstelėjote rankomis ir prisipažinote, jog nerandate bendros kalbos su dukra ar sūnumi, ar net su visais.
Jeigu susizgribote šnekėjęs vienaip, o daręs kitaip, tikriausiai padėtį pavyko suvaldyti, bet tam reikėjo atviro pokalbio su vaikais ar net klaidos pripažinimo.
Na, o jeigu manote, kad tokia situacija gali būti tik rutuliojant būties, religijos, žmonių santykių temas, klystate. Ji gali atsirasti kasdieniame gyvenime net nesitikint, kad vaikams tai svarbu ir jie galvon dedasi, rodos, niekus.
Tikiu, jog ne vienas manote, kad jau šeštus metus nemokamai miškininkų visoje Lietuvoje dalijamos eglių šakos nesukuria pedagogine vadinamos krizinės situacijos. Tačiau patirtis liudija priešingai.
Pažįstamas jaunas vyras, nesuskubęs gauti jam patinkančios eglės, namo grįžo nešinas jos šakomis ir vaikams išbėrė tiradą apie saugojamus medelius, jų teikiamą pavėsį, prieglobstį žvėreliams ir paukšteliams. Nepamiršo ir ekonomikos, sakydamas, kad jau ūgtelėjusi eglė per metus geromis sąlygomis gali užaugti iki 60-90 centimetrų, o užaugusi būna nuo 30 iki 40 metrų aukščio. Sulaukusią 60-80 metų žmonės eglę kerta, stato iš jos namus, daro langus ir duris, gamina daug reikalingų daiktų, kurių nepadarytų, jeigu vos kelerių metų medelį nukirstų ir keliolika dienų palaikytų namuose padabintą blizgučiais.
Kalba buvo įspūdinga, vyras liko patenkintas savimi ir manė subtiliai išsisukęs iš padėties.
Pasakė, pamiršo, o kitais metais egle pasirūpino iš anksto.
Kai, nešinas ja, grįžo namo ir pamatė vaikų žvilgsnius, prisiminė savo pernykštę kalbą ir pajuto pedagoginės krizės dvelksmą.
Sakė, jog šiaip ne taip nuo jo išsisuko.
Per šešerius akcijos „Parsinešk Kalėdas į savo namus“ metus esate ir sau, ir aplinkiniams sakę apie išsaugotus medžius, jų teikiamą naudą. Nekurkite pedagoginės krizės, gruodžio 18 dieną, 13 valandą, ateikite į Plungės Senamiesčio aikštę, o Rietave – į miesto aikštę, ir pasiimkite eglės šakų. Išsaugosit medį… Na, o kitą naudą žinote patys…

Skaityti daugiau »

Apie pajudinimą

Apie pajudinimąPlungiškiai Rosita Reinikytė, Aroldas Zdramys ir prancūzas Romanas Asensio sujudino Plungę. Judinimo iniciatorius buvo Romanas, tad galima prisiminti patarlę, kad savame kaime pranašu nebūsi.
Romano sumanyta „Plungės veidų“ fotografijos paroda pristatoma kaip unikali. Tai tiesa, nes tokios mieste dar nebuvo, nors palaidotų idėjų surengti lygiai tokią pat yra. Pasinaudojus vien „Žemaičio“ fotokorespondento Vlado Gaudiešiaus archyvu, gimtų unikali ne tik Plungės veidų, bet ir jos netolimos istorijos bei šiandienos apžvalga. Tačiau idėja kol kas tik kabo ore, o Vlado niekas neprašo įsileisti į jo praeitį ir dabartį fiksuojantį lobyną.
Tačiau kalba ne apie tai, o apie Rositos pasakytus žodžius apie įprastus nuolatinius takus, kuriuos mindami įbrendame į rutinos klampynę, „prie kurios greitai pripranti ir tuomet pradedi nepastebėti detalių“.
Detalėmis galime būti mes patys. Pastebime tik naujus veidus, girdime tik naujus balsus. Tai, kad Kristina Paulauskaitė, Saulius Vaitkus, visų trijų laikraščių fotografai, plungiškiai fotomėgėjai turi unikalia paroda galinčių tapti plungiškių nuotraukų – niekam nė motais.
Tai tikrai ne bandymas sumenkinti Romano, Rositos ir Aroldo darbą, bet priekaištas mums patiems: kol neateis žmogus iš kitur ir nepabaksnos nosim į tai, ką turim, tol turto neįvertinsime.
Teisus Aroldas sakydamas, kad paroda yra ir socialinis dialogas, kurio mums reikia išmokti. Nes jis artina kaip šėtono bites į savo urvelius išsilakstančius žmones, bando pajudinti tai, ką Rosita vadina rutina.
Pajudintas žmogus priverstas į tuos pačius žmones, daiktus, reiškinius žiūrėti kitu kampu. O kartais ne tik žiūrėti, bet ir matyti.
Pabandykime įsivaizduoti, kad Romanas, Rosita ir Aroldas mus pajudino. Kad ne tik žiūrėjome į plungiškių veidus, bet juos ir pamatėme. Kad ėmėme vieni kitų teirautis, kur kiti. Kur žmonės, kurie nepasiduoda rutinai ir gali krustelti kitus?
Bet tai jau buvo. Būdavo, metų pabaigoje rinkdavome „judintojų“ vardo nusipelniusius seniūnijų, miestelių, net rajono žmones.
Metai artėja prie pabaigos. Ar prisiminsime savus, ar lauksim, kol atvažiuos svetimas ir padarys tai už mus. O mes, vaidindami kvailelius, stovėsime nepajudinami patvoryje?

Skaityti daugiau »

Apie reklamą

Apie reklamąPasinaudosiu girdėtos reklamos tekstu. Nors dauguma jų skamba idiotiškai (nes verčia mus idiotais), bet žinantys žmonės šneka, jog reklamas kuria ir psichologai. O tie turi bent šiokį tokį išmanymą apie tai, kaip pirkėjams mesti jauką.
Tuo ypač patikėjau po to, kai išgirdau apie Rusijai skirtą dulkių siurblių reklamą. Joje „vaidino“ ir nuo pražūties sprunkanti namų dulkių erkė. Bet konsultantas psichologas pasakė, kad ji netinkamai sprunka – iš kairės į dešinę. O reikia iš dešinės į kairę, nes rusams pagal žemėlapį agresija asocijuojasi su ateiviais iš kairės: prancūzais, vokiečiais, lenkais, lietuviais, švedais. Vadinasi, ruso pasąmonėje erkė elgiasi neagresyviai ir dulkių siurbliai paklausos neturės.
Eik tu peklon, kokios įžvalgos, koks istorijos, erkių elgesio, žmonių pasąmonės vingių žinojimas… Ir visa tai naudojama tam, kad potencialus pirkėjas pajustų namų dulkių erkių agresijos pavojus?! Ir leistų pinigus agresijai atremti?! Ir dar džiūgautų išsigelbėjęs nuo erkių, nors iki reklamos nieko apie jas nežinojo ir jokio jų poveikio keturioms savo giminės kartoms neprisimena.
Taigi. Reklamos tekstas, kuriuo pasinaudosiu, skelbia, kad, prieš jį išgirstant, reikia atsisėsti, o jeigu vairuojate, – sustoti šalikelėje. Pagal pradžią toliau turėtų sprogti reklaminė bomba, bet tik šnipštelėjo iš vaikiško baliono išeinantis oras.
O aš vis dėlto, jeigu esate Plungėje ar kur nors kitur Lietuvoje, siūlau atsisėsti ir išgirsti trumpą istoriją, kaip uždarbiaujantys lietuviai namo iš Vokietijos važiavo.
Kelionė buvo traukiniu su persėdimu į kitą, paskui lėktuvais su persėdimais. Dėl to griūti dar nereikia, bet toks sveiku protu nesuprantamas darbdavio sukurtas kelionės namo planas pagal Merfio dėsnį garantavo painiavą. Žinoma, ji buvo, kai vyrai įsėdo ne į tą traukinį ir važiavo ne į Berlyną, bet tolyn nuo jo.
Dabar laikykitės: vokiečių geležinkelininkai laukuose sustabdė du traukinius, su palyda pervedė į Berlynan važiuojantį lietuvaičius ir palinkėjo laimingai pasiekti namus.
Gerai, kad sėdėjote ir nenugriuvote.
Bet iš tikrųjų nieko ypatingo neatsitiko: vokiečiai geležinkelininkai taip pareklamavo savo bendrovę bei šalį. Žmoniškai, be jokių aukštus mokslus baigusių psichologų įsikišimo.

Skaityti daugiau »

Apie piliečius

Apie piliečiusPer karą dėl Lietuvos Nepriklausomybės širvintiškės Libos Mednikienės namuose buvo ir kovotojų už šalies laisvę amunicijos sandėlis, ir net savotiškas bankas, kuriame kartais atsirasdavo labai daug pinigų. V. Kavaliausko knygoje „Pažadėtoji žemė Lietuva“ minima, kad, lenkams įsiveržus į Širvintas, L. Mednikienė išsaugojo jų krūvą ir perdavė Lietuvos karinei vadovybei.
L. Mednikienė rinko ir Lietuvos kariuomenei perdavinėjo jos ir jos tautiečių lenkų užimtoje teritorijoje surinktus žvalgybinius duomenis, iš namuose laikytų atsargų „pati išdavinėjo mūšių metu šovinius ir bombas“, visada priglausdavo karius, kurie čia pat įkurdavo štabą.
Už tai ir daugybę kitų darbų Nepriklausomybei Liba Mednikienė apdovanota Vyčio Kryžiumi, o kai Prezidentas Antanas Smetona lankėsi Širvintose, po parankės su ja ėjo pro gyvą gėles mėčiusių vaikų, plojančių širvintiškių koridorių.
1941 metais kartu su kitais miestelio žydais ją nužudė ir įmetė į bendrą kapą Pivonijos miške. Pasakojama, kad ją, širvintiškių užtariamą, budeliai norėjo palikti gyvą, bet ji klausė, ar tik ją, ar visus jos gentainius. Išgirdusi atsakymą, nuėjo prie duobės. Gal kulka ją pakirto iš šautuvo, kurį ji slėpė Lietuvos savanoriams…
Ne žodžiais, o savo poelgiu Liba Mednikienė budeliams pasakė populiarų žydišką posakį „Kuš mir in tuchas“ („Pabučiuokit man į užpakalį“).
Gal pasakojimas apie L. Mednikienę – kiek per drastiškas palyginimas Žydrūno Ilgausko lietuviškai pasakytiems tiems patiems žodžiams apie jo požiūrį į Lietuvos biurokratijos sukurtas Lietuvos pilietybės sąlygas. Ypač po to, kai politikai savo populiarumui suskato ieškoti, kaip garsų krepšininką sugrąžinti Lietuvai. Bet esmė ta pati: „arba visiems, arba ir man nereikia“.
O kol kas egzistuojanti pilietybės suteikimo ir atėmimo tvarka mažina piliečių skaičių kaip ir masinis jų naikinimas.
Politikai teisinasi: jeigu buvę Lietuvos piliečiai turėtų ir Lietuvos pilietybę, senąjį Vilnių reikėtų grąžinti lenkams bei žydams.
Lietuva valdžią renka tam, kad ji rastų optimalų sprendimą bet kokioje padėtyje. Jei nesuranda, raseiniškiai sufleruoja sostinę kelti pas juos, į Lietuvos vidurį. Dar viduriau yra Kėdainiai. Bet ten, anot R. Valadkos, jau karaliauja „kniazius“.

Skaityti daugiau »

Apie raides

Apie raidesNiekas iš plungiškių Gondingos nevadina Gandinga, Kontaučių – Kantaučiais, tačiau oficialiuose dokumentuose, žemėlapiuose – taip jie sukernoti. Žodį „kernuotė“ pirmą kartą išgirdau tariant plateliškius, norinčius pasakyti, kad kas nors ką nors subjaurojo, sugadino. Lietuviškai „kernoti“ reiškia „jaukti“, „terlioti“, „plūsti“, „niekinti“, „koneveikti“. Kas iš ko tą žodį pasiskolino, nežinia, bet jis labiau į žemaitišką panašus. Juk skolinasi lietuviai iš tarmių. Pavyzdžiui, „pavyzdį“, kilusį iš žemaitiško „veizietė“.
Žodžiu, sukernojo kalbininkai „ė Gondinga, ė Kontautius“ taip, kad dabar tuos pavadinimus net kabutėse rašyti reikia.
Nors tie patys kalbininkai sako, kad vietovių pavadinimus reikia sakyti ir rašyti taip, kaip vietiniai žmonės taria, tačiau net „Google Earth“ žemėlapyje Gondinga yra Gandinga, Kontautē – Kantaučiai. Gal čia kalbos sergėtojų suokalbis su valstybės sergėtojais rusų žvalgybai suklaidinti?
Juokas juokais, tačiau Žarėnuose gyvenantis Aleksandras Montrimas pasakojo, kad 1944 metais vokiečius besivejantys rusų kareiviai klausinėjo, kur Bliūdalių kaimas. Žemėlapyje jie jį rado, o iš žmonių atminties tas pavadinimas jau buvo dingęs, Akmenskinės prarytas. Toks nesutapimo aiškinimasis, gali būti, vokiečiams leido net iki už kelių kilometrų esančių Medingėnų nuskuosti.
Kodėl tuos nutikimus dėl kelių raidžių prisiminiau? „Jurkėnė“ paskatino. Nauja „S. Jurkus ir partneriai“ uždarosios akcinės bendrovės parduotuvė su tokiu šviečiančiu pavadinimu, kurį plungiškiai sugalvojo, o savininkams, matyt, patiko.
Tik doram žemaičiui, ko gero, dar labiau patiktų, kad jam priimtiniau – „Jorkėnė“ – būtų parašyta. Ir panašiau į York Anglijoje arba į New York Amerikoje. Bet tai jau kitiems, į vakarus seilę varvinantiems, širdį glostytų.
Plungėje nesu girdėjęs žemaičio, sakančio Jurgis, o ne „Jorgis“, krupis, o ne „kropis“, Jurkus, o ne „Jorkus“.
Įtariu, kad kalbininkai privertė vieną raidę pakeisti. Ir išėjo nei šis, nei tas.
Jorkau, būk duors žemaitis, pakeisk vėina raidė. Je kas, Žemaitiu kultūras draugėjės plungėškē tavi palaikīs. Vo jē rēks, ė ožstuos prīš vāldėninkus ė kālbininkus. Jē kėls lerma, tuokiuos reklāmas vėsus Naujuorks so sāva sopermarketās pavīdies, ė maksimas nagus grauš.

Skaityti daugiau »

Apie vežimą

Apie vežimąŽemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorijos mokslų daktarė Jolanta Skurdauskienė, regis, atvėrė vieną iš Plungės skaudulių: nepagarbą savo miestui, jo istorijai ir rajono bei miesto vadovų neišmanymą. Bandymas šimtmečius menančią senąją Plungės kleboniją paversti porą mėnesių joje praleidusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimo namais labiau primena pigų norą pasipuikuoti, o ne įamžinti tikrąją istoriją.
Taip, M. K. Čiurlionio gyvenime ir kūryboje yra Plungės pėdsakas, bet jam prisiminti yra ir kitokių būdų. Reikia tik susėsti ir nutarti. Aišku tik tiek, kad tai turi vykti ne valdininkų kabinetuose, nes juose aidinčios kalbos kol kas tik graudų juoką kelia.
Nežinia, ar tiesa, bet teko girdėti, kad naujoji rajono valdžia žada samdyti buvusį Telšių rajono vyriausiąjį architektą Algirdą Žebrauską kurti Plungės veidą. Telšiams sukūrė, galėtų ir gimtajai Plungei pagelbėti.
Regis, „kurti“ – tinkamas žodis, nes iki šiol tokių pastangų nebuvo, o jeigu ir buvo, vežimas, kaip I. Krylovo pasakėčioje, vis dar ten pat.
Kai prieš penkerius metus Savivaldybėje buvo sukurta ilgai plušėjusi komisija, sprendusi, kur statyti skulptūrą visiems doriems plungiškiams atminti, tuometinė merė Elvyra Lapukienė neslėpė savo nenoro priimti dovaną miestui ir aiškino, kad ruošiamasi statyti paminklą Mykolui Mikalojui Severinui Markui Oginskiui, todėl plungiškio skulptūrą reikia kur nors nukišti pašalin.
Apie paminklą M. M. S. M. Oginskiui daugiau girdėti neteko. Vežimas susmego į neveiklumo ir nekompetencijos liūną net nepajudėjęs.
Prieš metus rajono žiniasklaida priminė, kad Plungė buvusios „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonės teritorijoje Telšių gatvėje turi skverą, kuriame stovinčios skulptūros galėtų puošti miestą, o ne mirkti pelkėje. Rajono vadovų liepimu miesto seniūnija sukvietė būrelį tautodailininkų tartis, kaip tuo turtu būtų galima pasinaudoti miesto labui. Savivaldybės administracijos direktorė juo pasirūpinti irgi žadėjo.
Tuo viskas ir baigėsi. Per metų gūdumą vėl ataidėjo pranašingi pasakėtininko žodžiai apie vežimą, kuris vis dar ten pat, nors liežuviai tvirtina, kad tuoj tuoj pajudės.
Gal nereikia baimintis ir dėl klebonijos? Čia pašnekės, čia ir paliks…

Skaityti daugiau »

Apie prašviesėjimus

Apie prašviesėjimusRodos, Lietuvos politinėje-pilietinėje-visuomeninėje padangėje atsiranda tamsa lopytų prašviesėjimų.
Atgimimo pradžioje viešai kritikuoti V. Landsbergį, K. Prunskienę ir jų bendražygius būtų buvę beveik tas pats, kaip išduoti Tėvynę, nors dabar daug kas ne tik mano, bet ir sako, kad kritikuot – ir net aršiai – buvo už ką.
Pasakyti bent vieną blogą žodį prieš pokario partizanus prilygo jei ne politinei ir visuomeninei savižudybei, tai bent atskyrimui nuo tautos ir jos dainų.
Neanalizuojant, kas šiandien teisus, o kas – ne, paliekant kiekvienam teisę išsakyti savo nuomonę, galima manyti, jog prašviesėjimų pirmiausia atsiranda galvose.
Vos tik Prezidentė prasitarė apie informacijos žiniasklaidoje dozavimą, pirmas reagavo Vakarų pasaulio auklėtinis žurnalistas, publicistas, politikos apžvalgininkas, istorikas K. Girnius, pareiškęs, kad tai – cenzūra.
Seimo nariai nepalaikė Prezidentės iniciatyvos iki 10 procentų riboti televizijos laidas ne Europos Sąjungos kalbomis.
Vis daugiau girdisi nuomonių, kad reikia ne riboti laisvę gauti informaciją, o kurti atsvarą priešiškai propagandai, ne vadovautis nuostata „tauta nesupras“, o kalbėti ir rodyti taip, kad žmonės tikėtų ir skirtų pelus nuo grūdų. Tačiau, anot vieno iš komentatorių, „iš Lietuvos televizijų reikalauti kokybiškų laidų yra tas pats, kaip reikalauti, kad varlei išdygtų briedžio ragai“.
Todėl kritiką, kad žiūrovai savo pinigais šeria priešišką propagandą transliuojančius kanalus, galima bandyti atsverti nenoru remti žmonių protus susinančius savus.
Savo rašiniais į prašviesėjimo aukurą alyvos pila ir buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Jis sako, kad buvusio VSK leitenanto M. Misiukonio teismas dėl partizanu vadinamo J. Kraujelio žūties yra politinis, o ne teisinis. Daug komentatorių jį palaiko, o tai reiškia, kad žmonės jau nebetiki „viena tiesa“.
Šioje plotmėje ir šiuo metu į antrą planą slenka galutinis sprendimas, kas teisus, o kas – ne. Žmonės nebebijo kalbėti savo balsais, dėstyti savo mintis. Tai ir yra prašviesėjimo aušros spinduliai.
O tamsos lopai juose – verslo godumas ir impotencija kurti.
Lieka paklausyti švedų publicisto Jono Ohmano, kuris sako matąs lietuvių viešosios erdvės nesuvaldymo problemą.
Jei tai – diagnozė, laikas gydyti.

Skaityti daugiau »

Apie savus

Apie savusPrieš Nobelio premijų skelbimo savaitę pasaulio lažybų punktuose žmonės spėjo, kas taps laureatais. Gal Lietuvoje vertėtų pradėti nuo to, ar premija laimės žydas ir ar jis bus litvakas – kilęs iš Lietuvos?
Pernai premiją gavo ne tik litvakas, bet ir plungiškis Maiklas Levitas. Šiemet litvako apdovanotųjų sąraše nėra, tačiau be žydo paminėjimo neapsieita: Nobelio literatūros premija skirta Prancūzijos rašytojui Patrikui Modiano, kurio tėvas – Italijos žydas.
Žydų Nobelio premijos laureatų gausa gimdo įvairiausių spėlionių apie jų įgimtą proto galią, tarp kurių – ir bandymai rasti žydų genialumo priežastį. Net pasirodė mokslinių straipsnių, bandančių šį fenomeną analizuoti pagal genus.
Tačiau litvakė, medicinos Nobelio premiją gavusi net nebūdama mokslų daktare, Gertrūda Elion sako, kad „Tarp imigrantų žydų vienintelis kelias į sėkmę buvo mokslas, todėl visi jie siekė, kad vaikai gautų deramą išsilavinimą. Tai žydiška tradicija. Asmuo, kurį labiausiai gerbei, buvo tas, kuris buvo labiausiai išsimokslinęs“.
Lietuviškas šaknis turinčių laureatų sąraše – tik Česlovas Milošas ir Robertas Šileris ne žydai. Kiti – Aronas Klugas iš Želvos, Bernardas Lounas iš Utenos, emigrantų vaikai Nadina Gordimer, Deividas Li, Sidnis Breneris, Danielius Kahnemanas ir daug kitų – pagal žydišką tradiciją mena ir gerbia savo protėvių gimtinę.
BBC televizija net kuria laidų ciklą „What do you think you are?“ („Kas tu manai esi?“), kurių herojus – Erkiulio Puaro vaidmens atlikėją aktorių Deividą Suše, vieną garsiausių pasaulyje politinės karikatūros meistrų Džonataną Šapiro – BBC žurnalistai vežė filmuoti ir Lietuvon.
Nobelio apdovanojimas įteikiamas tik gyviems laureatams. Tačiau 2011 metais premijos komitetas padarė vienintelę išimtį – premiją medicinos srityje po mirties skyrė Ralfui Šteinmanui, imigranto iš Sedos sūnui.
Ar visus lietuviškas šaknis turinčius Nobelio premijos laureatus turėtume vadinti lietuviais? L. Ulevičius rašo, kad „iki tautinių valstybių susikūrimo „lietuviams“ turėtume priskirti visus tuometinės LDK gyventojus. Dėl to ir dabartinis žydas, ir gudas, ir rusėnas būtų laikomi lietuviais“.
Tad kitais metais jau drąsiau galėsime dalyvauti lažybose, ar Nobelio premiją gaus lietuvis.

Skaityti daugiau »

Apie prekybą

Apie prekybąRašytojas Viktoras Suvorovas, visame pasaulyje nuskambėjusioje knygoje „Ledlaužis“ įrodinėjęs, kad Antrąjį pasaulinį karą pradėjo ne Hitleris, o Stalinas, neseniai interviu apie Rusiją sakė: „Mes turime didžiausią teritoriją pasaulyje. Pas mus didžiausia naudingų iškasenų koncentracija. Turime visko: naftos, dujų, anglies, aukso, platinos, deimantų, urano, nikelio, geležies rūdos, vario, vanadžio, volframo, alavo, molibdeno. Turime jūrų su krabais, upių su eršketais ir lašišomis. Miškų – kiek nori. Gėlo vandens niekas pasaulyje tiek neturi, vien Baikalas ką reiškia. Ant upių – didžiausios pasaulyje elektrinės, šalia – boksitai, o tai – bet koks kiekis aliuminio. Todėl mūsų gėrybių gviešiasi ne tik musulmonai ir kinai, bet dar ir amerikiečiai, ir britai, ir visi likę europiečiai.“
Šaltojo karo muziejuje Žemaitijos nacionaliniame parke kabo kokių šešiasdešimties metų senumo kopija plakato, kuriame žvalus tarybinis darbininkas susigūžusio kapitalisto link stumia dėžę su užrašu „Eksportas“ ir sako: „Nereikia kariauti, reikia prekiauti“.
V. Suvorovo žodžiai ir plakatas perša mintį, kad nei Tarybų Sąjunga, nei dabartinė Rusija prekiauti taip ir neišmoko. Užtat yra panaši į Dievo pagalbos loterijoje laimėti milijoną prašantį, bet net loterijos bilieto nenusiperkantį žmogelį. Ir dar į žmogų, neturintį socialinių įgūdžių tvarkytis savo kieme. Rodos, visko yra, bet nelesintos vištos liesos ir nededa kiaušinių, trobos kampas nugriuvęs, šulinys užvirtęs, sutrūkinėję langų stiklai užklijuoti laikraščiais su agitaciniais plakatais ir rašiniais.
Teisindamasis žmogus guodžiasi, kad kalti jo sodybą norintys apiplėšti kaimynai, todėl neverta jos tvarkyti.
Rusija V. Suvorovo lūpomis sako suprantanti, kad visas pasaulis gviešiasi jos turtų, bet tuo viskas ir baigiasi. Nuo Šaltojo karo laikų ji dar nerado civilizuotų prekybos savo ištekliais taisyklių, naudoja juos ne kaip ekonominį įrankį, o kaip politinį ginklą. Juo Tarybų Sąjunga ir susinaikino, kai amerikiečiai prikalbino arabus sumažinti naftos kainą iki katastrofiškai menkos TSRS ekonomikai.
Kol Rusija su Vakarais nesusitars dėl visiems naudingų prekybos taisyklių, priešprieša tik kais net iki karo liepsnos. Po jos liks Europos kalifatas.

Skaityti daugiau »

Apie užmarštį

Apie užmarštįPirmojo Nepriklausomos Lietuvos ministrų kabineto vadovas Augustinas Voldemaras dar 1901 metais susipažino su Antanu Smetona, susidraugavo su juo, bet dar vėliau jų keliai išsiskyrė. Po 1926 metų perversmo arogantiškas ir valdingas A. Voldemaras kūrė sukarintą ir radikalią „Geležinio vilko“ organizaciją, bet 1929 metų rugsėjo 23 dieną (po trijų dienų sueis 85-eri metai nuo tos datos) A. Smetona jį atleido iš ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigų. O 1930 metų liepos mėnesį ištrėmė į Platelius.
1930 metų 40-o „Šaltinio“ numerio Lietuvos naujienų skiltyje skelbiama apie kelių žymių „Geležinio vilko“ darbuotojų suėmimą. Anot Kauno laikraščių pranešimus perspausdinusio leidinio, suimti „vilkų“ laikraščio „Tautos kelias“ redaktorius Algirdas Sliesoraitis, trys voldemarininkai Tauragėje, po vieną Šakiuose ir Vilkaviškyje. Pagal tą pranešimą atrodo, kad Plungėje buvo bemaž tikras voldemarininkų lizdas, nes čia suimtas notaras Mylimas ir dar du su Voldemaro veikla susieti plungiškiai. Kas jie tokie, nežinia, bet, po archyvus pasikapsčius, galima būtų rasti jų pavardes, bandyti atkurti ano meto įvykius, prie jų vedusias priežastis, plungiškių vaidmenį to laiko istorijoje.
Žiūrėk, po to gal ir Borisas Efrosas neliktų vienas. Kol kas tik jam, Plungėje gimusiam, pirmąją planinę širdies operaciją Lietuvoje padariusiam medicinos mokslų daktarui mieste pakabinta atminimo lenta toje vietoje, kurioje stovėjo jo gimtasis namas. Gal, istorijos uždangą praskleidus, kam nors atsirastų noras pakabinti tokią pat dar vienam istorijos puslapiui – Voldemaro tremčiai Plateliuose.
Kai po plungiškio žurnalisto Vito Lingio nužudymo gimė pasiūlymas jo vardu pavadinti gatvę mieste, daug kas jį priėmė skeptiškai. Bet galų gale susivokė, kad V. Lingio gatvė – ne tik žurnalisto-kovotojo atminimas, bet ir Lietuvos istorijos tarpsnis, kurį reikia nuolat prisiminti kaip nueitą akmenuotą kelią.
Jeigu rajone atsirastų daugiau mūsų istoriją primenančių ženklų, nebereikėtų mėgdžioji telšiškių, sukūrusių įspūdingą Žemaitijos ir Telšių istorijos taką. Daug, kas taip naikina užmarštį, turi savos istorijos pamoką. Ji ne tik kuria šiuo metu retą pasididžiavimo gimtine jausmą, bet ir duoda ekonominės naudos.

Skaityti daugiau »

Apie istoriją

Apie istorijąGintaro muziejų Vilniuje ir Nidoje įkūrėjas, gintaro ekspertas Kazimieras Mizgiris griebiasi už galvos. Didžiai piktinasi verteivų godumu ir žmonių patiklumu. Kaimuose, miesteliuose pasirodė skelbimai, kviečiantys žmones parduoti senienomis vadinamas šeimos relikvijas – ordinus, medalius, senas nuotraukas, gintaro dirbinius. Dėl pastarųjų Kazimierui labiausiai apmaudu. Jo manymu, žmonės susigundo keliais šimtais litų, nors senoviniai gintaro karoliai kainuoja keturženkles sumas.
Garsus Lietuvoje parapsichologas išdėstė savo nuomonę, kodėl anksčiau žmonės buvo doresni. Jo manymu, juos supo rankomis padaryti daiktai, kuriuose ilgam lieka meistro energijos. Senos lovos, kėdės, stalai, spintos – viskas spinduliuoja žmogaus šiluma. Dabartiniuose daiktuose gali justi nebent staklių elektros įtampą.
Prieš keletą metų į Linkuvą iš Pietų Afrikos Respublikos atvažiavusi žurnalistė Sara Blečer susirado savo senelių namą. Naujieji šeimininkai ruošėsi jį griauti, Sara paprašė jų padovanoti metalinę durų sklendę. Mat jos senelis buvo kalvis, pats ją darė. Nuoširdūs linkuviškiai mielai įvykdė moters norą, puikiai suvokdami, kad ta sklendė jiems – tik metalo gabalas, o Sarai – relikvija, kurią matydama ir liesdama ji jaučia artimo žmogaus šilumą.
Žinoma, ne visiems ji svarbi. Todėl norinčiųjų parduoti savo atminimą tikrai yra. Anądien Plateliuose regėjau skelbimą, nuo kurio beveik pusė atraižėlių su pirklio telefono numeriu jau nuplėšta. Vadinasi, žmonės atsikrato savo šeimų istorijos. Netenka daug daugiau nei gauna. Lengvai atėję pinigai lengvai ir išeina, kartu išnešdami ir tai, kas jokia valiuta nepamatuojama: atminimą apie senelius, tėvus, artimus žmones ir su jais susijusius prisiminimus apie buvusius įvykius.
Kita vertus, kiekvienoje sodyboje snaudžianti jos gyventojų istorija neretai miršta savaime, nes nėra kam jos klausytis ir saugoti. Savo sodyboje kasdamas pamatus šiltnamiui radau senų plytų, bet niekas neprisiminė, kas čia buvo. Tik neseniai, skaitydamas Marijos Vasiliauskienės prisiminimus, sužinojau, kad toje vietoje stovėjo 1930 metais sudegęs dvaro namas.
Archeologas Petras Tarasenka siūlė pradėti mokytis istorijos nuo savos sodybos, savo kaimo. Gal verta jo paklausyti?

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...