Palaidos mintys

Apie kaltuosius

BunkaLygiai prieš savaitę Plateliai atsisveikino su Vladislava Bubelaite ir neteko dalelės savo švelnumo, pasiaukojimo, reiklumo sau, begalinės atjautos šalia esantiesiems ir sunkiai įsivaizduojamo gebėjimo gyventi taip, kad tik netrukdytų kitiems. „Ne, kon aš če trokinso jomis“, – sakydavo, kai kas nors sustodavo ją pavėžėti skaudančiomis kojomis, lazdele pasiramsčiuojančią, sunkiai einančią į šventą jai vietą tarp Platelių ir Beržoro – prie sūnaus kapo.
Prisiminimus apie Platelius ir plateliškius palikusi Marija Vasiliauskienė rašė ir apie Vladislavą. Jos mamos Emilijos Plaipaitės brolis Antanas paliko namus, net tėvai nežinojo, kur jis nukeliavo, tad ūkį užrašė dukrai. Ji ištekėjo už Juozo Bubelio, kuris, trijų dukrų sulaukęs, mirė jaunas. O Emiliją su vaikais, kaip rašo M. Vasiliauskienė, „be kaltės kaltą“, išvežė į Sibirą. Ten ji ir palaidota, o dukros Marytė, Vladiskava ir Emilija grįžo jau užaugusios merginos.
Sausio pirmąją pagal įrašą pase Vladislavai sukako aštuoniasdešimt vieneri. Ne todėl, kad tada jos gimtadienis, o todėl, kad, kaip ir kitų tremtinių pasuose, jos dokumente vietoje gimimo mėnesio ir dienos užrašyti nuliai. Matyt, tam, kad lengviau būtų galima atpažinti išvežtuosius.
Negaliu kategoriškai teigti, bet tikiu, kad nėra nė vieno žmogaus, iš Vladislavos lūpų girdėjusio piktą žodį. Užtat jos veide nuolat švietė šiek tiek liūdnoka, sunkius išgyvenimus besistengianti slėpti šypsena. Matyt, tuo ji ir traukė žmones, intuityviai jautusius, kad ta šypsena – sunkių dienų atspindys. Bet tos dienos – jos ir tik jos. Jų slogučio Vladislava niekada nekraudavo ant kitų pečių, nereikalavo atlygio. Ir nieko garsiai nekaltino.
Visiška priešingybė daugeliui iš mūsų, viešai draskančių kartais ir neegzistuojančias žaizdas, reikalaujančių, kad ir kiti, taip pat žaizdoti, atlygintų net spuogo sopulius.
Prisimindami Vladislavą Bubelaitę, prisipažinkime bent sau, kad net dėl mūsų pačių kvailumo patirtų bėdelių kaltininko pirmiausia ieškome ne savyje, o aplink. Jeigu autobusas nesustoja prie namo durų – kalta žmonėmis nesirūpinanti valdžia. Jeigu sustoja, valdžia kalta, kad per garsiai klega jo laukiantys, išlipantys ir įlipantys keleiviai. O kaimynas jau tikrai kaltas dėl to, kad loja mūsų vaikų erzinamas jo šuo.

Apie simbolius

BunkaNa, va. Beveik dvi savaitės praėjo po pergalingo plungiškių dalyvavimo „Lietuvos supermiesto“ kovose, dabar galima ramiai ir objektyviai vertinti LNK televizijos projektą.
Dėl pergalingo dalyvavimo nuomonė nepasikeitė: plungiškiai buvo geresni už klaipėdiškius. Tačiau, matyt, net „laisvas ir nepriklausomas“ pabijojo bent simboliškai parodyti, kad didmiesčiuose žmonės degraduoja sparčiau. Ir laidos vedėjai „radistai“ tai patvirtino: lietuviškai skaičiuoti jie ne visada sugeba.
Objektyviai vertinant, klaipėdiškiai neturėjo ką naujo parodyti. Naftalinu kvepianti „Nerija“ yra garbinga Lietuvos estrados istorija, bet į „Lietuvos supermiesto“ titulą pretenduojantieji turėtų suvokti, jog istorija yra tai, kas buvo, o tokiame konkurse reikia rodyti, ką miestas kuria šiandien, kokiu žvilgsniu žvelgia į rytojų.
„Žuvėdra“ jau irgi – praeitis. „Suvartuke“ Danutės Radvilavičienės auklėta ir mokyta Ona Skaistutė Idzelevičienė-Pajėdaitė įspūdingą ir visame pasaulyje žinomą šokių kolektyvą sukūrė dar 1965 metais, o klaipėdiškiai jį nužudė.
Regis, laidos vedėja bei vertintojai suvokė dalyvaujantys pakasynose, tačiau nesėkmingai bandė jas paversti vos ne įspūdingu Klaipėdos ir Lietuvos kultūros įvykiu.
Nesmagu buvo girdėti egzaltuotą vertintojos tiradą apie kolektyvą, regėti vedėjos slepiamas ašaras. Tai galėjo būti visai kitoje vietoje ir kitu laiku, bet ne miestų kovose dėl geriausiojo vardo, kuriose kaip kūrybos simboliai pateikiami nueinantieji.
Simboliška ir tai, kad Asta Baukutė LNK televizijai už, atseit, vienijantį, skatinantį, auklėjantį, kuriantį projektą pabėrė tiek pagyrų, jog kartais net atrodė, jog ji atidirbinėja už tai, kad ją pakvietė į komisiją ir pinigus moka. Tuo tarpu išgirtoji televizija iškart po „Supermiesto“ finalo iš ekranų šliukštelėjo brutalių žudynių ir kraujo laviną.
Simboliški ir pliušiniai meškiukai. Ačiū visiems, juos nešusiems, nes jie Lietuvai parodė, jog reikia tik mokėti pasibelsti į žmonių širdis, ir jos atsiveria. Tik gaila, kad šį sykį beldimas buvo komercinis. Ir baigėsi nesąžiningai. Įspūdis toks, kad laidos rengėjai nepažįsta savo žiūrovo, patys sutriko ir nuėjo lengviausiu keliu.
Tai irgi simboliška.

Apie vėjus

BunkaAnūkai geografijos pamokose mokėsi apie vėjus. Kaip jie atsiranda, kokie pučia, ką atneša. Sužinojo, kad oficialiai juos vadina pagal oro masių judėjimo kryptis: šiaurės, pietų, rytų, vakarų ir dar keturiais vardais.
Bet skirtingose vietose žmonės turi ir savų, permainų stebėjimais pagimdytų, nuo senų senovės vartojamų pavadinimų.
Vakarį, pietvakarių vėją plateliškiai vadina „myžaliniu“, nes jis dažnai atneša darganas, šlapdribas, lietų.
Iš rytų, pietryčių pučiantis turi „maskolinio“ vardą. Jokios politikos čia nėra. Tik tiek, kad pučia nuo Maskvos.
Pietų, pietvakarių vėją plateliškiai vadina „kirmininiu“, nes jeigu jis pučia žydėjimo metu, soduose vaisius ir uogas puola kenkėjai.
Šiaurės, šiaurės rytų vėjas yra „zapaleninis“. Nes šaltas ir sargdina jo nesisaugojančius žmones.
Štai tiek geografijos. Su ja jokio ryšio neturi amžinas klausimas „Vėjas į užpakalį ar iš užpakalio?“, pastebėjimas, kad ne tik augalai, bet ir žmonės linksta ton pusėn, kurion vėjas pučia. Dar yra vėjas kišenėse, vėjas galvose, skersvėjis.
Pastarasis ypač nemalonus. Ne tik kaulus, bet ir protus susuka. Tokių minčių į galvas atneša, kad tik stebėtis reikia.
Va, Lietuvos liberalų sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis kartu su savo mokytoju Eugenijumi Gentvilu vėl bando atgaivinti referendumą dėl dvigubos pilietybės. Ne tik jie, bet ir daug žmonių Lietuvoje nesuvokia, kodėl už borto reikia išmesti tuos, kurie yra teisėti laivo keleiviai. JAV bet kas, gimęs jos teritorijoje, įskaitant laivus, lėktuvus, ambasadas, gali tapt net šalies prezidentais, o Lietuvoje net piliečiais gali nebūti.
Bet koks vėjas įsisuko E. Masiulio galvon sakyti, kad dabar laikas ruoštis referendumui? Nes iki Seimo rinkimų liko pusantrų metų ir, anot politiko, jo kolegos dabar rūpinasi ne politinėmis rietenomis, o valstybės reikalais.
Ar reikia suprasti, kad liberalas pripažino, jog politikai Lietuva rūpinasi tik priešokiais, o tarp jų – savimi?
O gal jis ir jo kolegos skaičiuoja, kad Vakaruose gyvenantys, jo liberalizmo prisiragavę ir persisunkę lietuviai, gavę teisę balsuoti, papildys liberalų rinkėjų gretas?
Jeigu taip, bent jau plateliškiai turės progos dvelksmą iš ten pavadinti ne vakarų, o savu, nuo senų senovės vartojamu vardu.

Apie pūlinius

BunkaPrisipažinsiu, balandžio pirmąją nelabai sekasi.
Prieš keletą metų vienam Lietuvos dienraščiui nusiunčiau išgalvotą informaciją apie į transporto priemones montuojamus, visus pažeidimus kelyje fiksuojančius ir gausiai į policijos biudžetą pinigus renkančius priedus. Redakcija baiminosi, kad skaitytojai priims už gryną pinigą, todėl nespausdino.
Šiemet BNS agentūrai pasiūliau žinią apie Aplinkos ministerijos ir „Ekskomisarų biuro“ bendradarbiavimą gaudant miškų teršėjus. Nespausdino, nes ir vėl – per tikra.
Dar nežinau, ko nespausdins kitais metais. Aišku tik tiek, kad „Darom“ akcija bus kaip ir šiemet. Organizatoriai, matyt, tiki, kad tokios vienija žmones, auklėja juos švariai gyventi. Politikams ir valdininkams yra proga su maišeliais rankose pasisukinėti tarp rinkėjų, pasipuikuoti laikraščių bei žurnalų puslapiuose, televizorių ekranuose.
Bet pagrindinė – šiukšlių – problema lieka. Nes miškuose jas išmetantieji randa išvalytų plotų naujoms krūvoms. Ir žino, kad kvaileliai jas surinks. „Darom“ tampa panaši į gražią, bet spuoguotą Lietuvėlę, kuri ne gydosi pūlinius, o slepia juos po propagandinės pudros sluoksniu.
Jeigu vis dėlto teršėjų ieškotų, juos baustų ir visą baudą, kuri didžiausia siektų 8688 eurus, sau pasiimtų profesionalai gamtos sargai, būtų daug veiksmingiau bei naudingiau. Bent keleriems ar keliolikai metų atsirastų naujų darbo vietų, miškuose taptų švariau, o žmonių galvose kirbėtų mintis apie skaudžią materialinę netektį miške išvertus statybinių atliekų, sudėvėtų padangų, naudotų sauskelnių, buities atliekų. Vokiečių pavyzdys rodo, jog baudos – daug veiksmingesnės nei įkalbinėjimai.
Prieštaraujantieji tokiam sumanymui pirštais gali baksnoti į aplinkosaugininkus, miškininkus ir sakyti, jog tai – jų darbas. Bet jie turi daugybę savų, tik ne detektyvų. Be to, miško sargų veikla galėtų būti ribojama Administracinių teisės pažeidimų kodekso skirsniais, kuriais apibrėžiami miško bei visos gamtos taršos kaltininkai sunkiai surandami be seklio įgūdžių. Juk ne kiekvienas toks kvailas, kaip prieš keletą metų Rietavo urėdijos miške dėvėtas padangas, automobilių dalis kartu su valstybiniais numeriais ir draudimo dokumentais išvertęs klaipėdiškis „garažinis“ meistras.

Apie meilę

BunkaPažįstamas guodžiasi, kad myli be atsako. Irgi bėdą rado… Žmogus jau žilo plauko sulaukė, bet nesuvokia, kad tik džiaugtis reikia: jis turi meilę! O ji, vargšė – ne. Jai niekas nesuteikia sparnų, pavasaris ne kvepia, o tik alergiją prišaukia, šaltis ant langų šerkšnu ne širdeles, o špygeles piešia, lapai rudenį ne melodingai čeža po kojomis, o painiojasi, vasara paukšteliai ne čirena, o karksi…
Užjausti reikia su tokiais pojūčiais gyvenančią moteriškę. Na, nebent ji turi kitą dūsavimo objektą. Bet ir tada džiaugtis reikia, nes rūpintis žmogus turi nors ir slepiamu trupinėliu laimės.
Žodžiu, viskas gerai. Kaip mylimoje Tėvynėje. Tik Tėvynės nereikia painioti su valstybe. Valstybę retai kas visame pasaulyje myli. Tie, kurie taip daro, dažniausiai Tėvynės neskiria nuo valstybės, o valstybės – nuo valdininkų.
Tėvynė – pavasario kvapai, šerkšnas languose, rudens peizažai, paukščių trelės, šakotas ir vis augantis giminės medis, viską pasiruošę mesti ir pagalbon atskubėti draugai bei kaimynai.
O valstybė yra mokesčiai, taisyklės, draudimai, įstatymai… Kai valstybė pavojuj, mus kviečia ją gelbėti, bet kai pagalbos reikia mums, valstybė sako, jog yra svarbesnių reikalų. Dėl to meilė negimsta.
Negimsta ji ir suvokiant, kad mūsų išrinktieji jų sumanytais įstatymais mus „apstato“. Bet jeigu meilė negimsta, jos vietą užima nemeilė, nes šventa vieta tuščia nebūna. Tačiau nemeilės objektas neretai būna klaidingas. Net dažniausiai toks būna. Nes nemylime tų, kuriuos patys išrenkame. Vadinasi, turime nemylėti savęs.
Meilės atsako nesulaukiantis pažįstamas dūsauja dėl to, jog nesuvokia, kad jame veši egoizmas. Nori atsako, o jo negaudamas – graužiasi. Nemeilė valstybei keroja dėl pačių jos piliečių kvailumo ir naivaus tikėjimo išrinktaisiais.Daugeliui pastarųjų kur pinigai, ten ir Tėvynė. Tegu sukelianti alergiją, rodanti špygas, painiojanti kojas, karksinti, bet pinigai – svarbiau.
Meilės Tėvynei valstybė neskatina. O meilė valstybei propaguojama vėlgi už mūsų pinigus. Tai dar labiau prikviečia nemeilę. Ypač tiems, kurių meilė nėra akla.
Taip sakiau pažįstamam. O jis tvirtina, kad jo meilė asmeniui – svarbesnė už meilę Tėvynei. Kiekvienam – savo.
Kokie nuostabūs pavasario kvapai Žemaitijoje!

Apie Vilnių

Bunka„Sostinės vaidmuo yra svarbus visai valstybei“, – sakė Prezidentė susitikime su išrinktuoju Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi.
Na, tai mes žinome iš geografijos ir televizijos.
„Vilnius turėtų tapti tikros savivaldos pavyzdžiu“, – pripažindama, kad iki šiol taip nėra, apgailestavo Prezidentė. Konstatavusi vilniečių bėdas, ji dar pridūrė, kad po trejų metų valstybė minės šimtmetį, į sostinę bus atgręžti visi Lietuvos ir kitų valstybių žvilgsniai, todėl labai svarbu, kaip Vilnius pasirengs sutikti jubiliejų.
Regis, Vilnius ruošiasi. Prie ženklo, žyminčio miesto pradžią, jau pakabinta lentelė, jog Lietuvos sostinė yra „žemai skraidančių angelų miestas“.
Atvirai pasakius, kad virš Plungės jie taip nardytų, nelabai smagu būtų. Nes žemai lekiojantys skraiduoliai pranašauja darganą. Be to, dar sparnus nusidaužytų į antenas, vaikigaliai akmenimis iš laidynių lengviau pataikytų. Tegu jie sklando dausose. Ir saugiau, ir žvilgsnis plačiau rėpia.
Vilniuje gi, virš Gedimino prospekto skrisdamas, angelas ir sumišti gali, miestą su kokiu Amsterdamu, Kopenhaga ar Damfrisu Škotijoje supainioti. Ten irgi kol kas paminklo Zuokui nėra.
Užtat Gedimino prospekte yra „Vero cafe“, parduotuvės „Danija“, „yo&yo“, „United Colors of Benetton“, „Zara“, „Marks&Spencer“, „Tiger“, žinoma – „McDonald’s“, „Hesburger“. Gal todėl angelai taip žemai leidžiasi, nes tik iš labai arti gali lietuvišką pavadinimą pamatyti. Visame prospekte jų liko bene tik „Knygynas“, „Neringa“ ir dar keli, į akis nekrentantys. Kad saviškiai europėjantys jaustųsi, o užsieniečiai – kaip namuose.
Iš kapo atsikėlęs patriarchas Jonas Basanavičius, prieš tai nagus nusikarpęs ir vokan sudėjęs, už tokį „europinimą“ gal net snukin trenktų. Jeigu prieš tai kojų išklaipytame grindinyje prie „Novotel“ viešbučio neišsisukinėtų.
Tad ko ko, bet sekti Vilniaus pavyzdžiu Plungei kol kas tikrai nereikia. Turime ir savų bėdų, kam dar svetimų prisišaukti. Be to, sklando mokslininkais save vadinančiųjų nuomonė svarbius šalims miestus valdyti iš geopolitinio centro, o periferijas – iš sostinių. Tad gali ateiti laikas, kad periferija išsaugos ir gelbės tautos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas. Taip jau buvo, kai iš sostinės kaip maras Lietuvoje sklido lenkiška kalba.

Apie iniciatyvą

BunkaUžvakar buvo balandžio pirmoji. Bet – trečiadienis. „Žemaitis“ tą dieną nesirodo. O kitomis apgaudinėti nevalia. Užtat galima pasakyti tai, kas gimsta erdvėje tarp ausų.

• Gausybė biudžetinių įstaigų yra šeriamos mokesčių mokėtojų pinigais ir beveik visos slepia, kur juos išleidžia. Vieninteliai net kelis kartus per dieną atsiskaitantys už gautus pinigus yra meteorologai.
• Blondinę vairuotoją sustabdęs ir atsainiai jos dokumentus vartantis kelių policininkas su šypsena klausia:
– Na, kas dabar bus?
– Nežinau, taip toli nematau, – atvirauja blondinė.
• Tiesiai iš makdonaldo apkūnaina mergina patraukė į bambą įsiverti žiedą.
– Atleiskite, negaliu, – rankomis skėstelėjo grožio specialistas. – Kaip tyčia šiandien neatsinešiau trisdešimt antro dydžio rakto.
• Šventės būtų labai geras dalykas, jeigu jų negadintų politikai. Kovo aštuntoji, Vieversio, Gimtosios kalbos dienos, Rasos, Kalėdos – pilnos vograujančių galvų.
Na, o Vasario šešioliktoji, Kovo vienuoliktoji ir krepšininkų sutikimai – regis, pagal iš anksto sudarytą, partijų narių skaičiui Seime proporcingą grafiką.
Todėl nenuostabu, kad su krepšininkais tribūnoje stovi ir tie, kurie apie žaidimą žino tik iš interneto. Būtų jų valia, ir kitiems neleistų žaisti.
Va, Ušackas pabandė, iškart gavo per nagus.
• Netiesa, kad Lietuvoje nėra politinių žmogžudysčių. Jos arba nepaaiškintos, arba priskiriamos kitokiai kategorijai.
Va, Šilalės rajono kaime du kaimynai nusipirko alaus, čia pat prie parduotuvės sienos susėdo atsigerti, papolitikuoti.
Vienas jų – brazauskininkas, kitas – landsbergininkas. Ir kiekvienas – už savąjį. Su kiekvienu gurkšniu – vis aršiau.
Kai jau buvo alų bebaigią, vienas išsitraukė peiliuką ir pagąsdino dursiąs, jeigu anas ir toliau nepagarbiai kalbės apie jo mylimą vadą.
Kitas nepagarbiai atsiliepė apie peiliuką ir dar pridėjo, kad tokiu ne tik jo pažiūrų, bet net varlės neišromytų.
Tada pirmasis bakstelėjo bambalio draugeliui šonan.
Antrasis pasakė „ai!“, pabaigė gerti alų ir nuėjo namo.
Naktį pasimirė. Peiliukas kliudė kepenis.
Ar ne politinė žmogžudystė?
• Labai svarbu, ar televizininkai žino, ką jie daro. Jeigu nežino, tai vadinama netyčine veika, už kurią bausmė švelnesnė nei už tyčinę.

Apie iniciatyvą

BunkaKą sakytumėte kaimynui, jeigu jis šiukšles ne kratytų į konteinerį, vežtų į atliekų surinkimo aikštelę ar sąvartyną, o mestų per tvorą ant jūsų lysvių, traiškydamas svogūnus, burokėlius, braškes, laužydamas krapus ir nuodydamas saulėkaitoje besikapstančias vištas?
Jūsų žodžius įsivaizduoju, bet viešojoje erdvėje nepriimta jų vartoti, todėl tegu jie lekia tik anapus tvoros. Tegu jie lieka ir miškininkų bei privačių miškų savininkų, kiekvieną pavasarį savo valdose reginčių iš po sniego išlendančias krūvas šiukšlių, lūpose.
Bet nuo to šiukšlių nemažėja. Kasmet žmonės materialiai gyvena vis geriau, o tai reiškia, kad perka daugiau namų apyvokos daiktų, keičia langus, duris, stato. O kas lieka, pasislėpdami neretai išmeta į miškus.
Prieš keletą metų, suskaičiavęs, kiek Rietavo miškų urėdijos miškininkai pavasarį surinko šiukšlių pakelėse, padauginęs iš miško keliukų ilgio, sumečiau, jog vidutiniškai urėdijoje šiukšlių prisirinktų tiek, kad jomis metro storio sluoksniu būtų galima užkloti Žalgirio stadiono Vilniuje bėgimo taką.
Regis, visuomenė jau pasidavė. Vietoj to, kad gamtos teršėjus griebtų už pakarpos ir auklėtų skausmingomis baudomis, ji rengia talkas ir kuopia su kreiva šypsenėle jos darbą stebinčių niekadėjų paliktas automobilių dalis, plastmasinius butelius, statybų atliekas.
Toks darbas panašus į nuolankų kaimyno per tvorą sumestų atliekų rankiojimą ir vietos naujoms šiukšlėms ruošimą.
Žinoma, ta pati visuomenė būtų patenkinta, jeigu šiukšles rinktų miškų savininkai ir miškininkai. Bet nuo to kentėtų jų darbai sodinti, auginti, prižiūrėti, saugoti, kirsti, išvežti.
Tuo tarpu, kai pati valstybė nepajėgia visko aprėpti, dalį darbų patiki privatininkams. Turime jų sukurtą mediciną, advokatūrą, notariatą ir daug kitų veiklos sferų, kodėl prie jų nepridėjus gamtos saugos? Privatūs gamtos sargai galėtų laigyti po miškus ir laukus, gaudyti teršėjus, teismai skirtų jiems baudas, kurios, atskaičius mokesčius, liktų sargų atlyginimams ir įrangai įsigyti.
Visuomenės rengiamos talkos turi šiokį tokį poveikį. Panašų į lenininių talkų: auklėti, vienyti.
Tačiau vokiečių patirtis sako, kad geriausiai auklėja neišvengiamos baudos. Ypač jeigu jomis skatinamas privatus verslas.

Apie bernelį

BunkaKai politikos apžvalgininkai sako „Vienas iš valstybės vadovų“, viskas aišku. Kalba apie Prezidentą, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką arba Valinską. Na, prisimenate, Seimo pirmininku paskirtas, buvusius draugelius pastarasis perspėjo esantis „vienas iš trijų“ ir pareikalavo kitokio bendravimo.
Bet ką reiškia, kai tie patys politikos apžvalgininkai sako „Viena iš valstybės galvų“?
Žinoma, čia – tik lingvistika, kurioje ne tik politikai rungiasi pralenkti vienas kitą sodresniu žodžiu, paslėpta mintimi. Yra ir tokių, kurie, jų manymu, šmaikščiai pasakę, smagiai krizena sau į barzdikę. O aplinkiniai tik kraipo galvas ir giliai liūdi neradę šmaikštumo gilumos.
Dabartiniai politikai bei iš anų laikų į šiuos peržengę menininkai giriasi per penkiasdešimt okupacijos metų labai gerai įsisavinę Ezopo kalbą ir gausiai ją vartoję. O kas išmokta, greitai ir lengvai nepamirštama, todėl pasakymas „Viena iš valstybės galvų“ gali asocijuotis ir su trigalviu slibinu. Jeigu taip, vėl atgyja amžinas esminis klausimas apie mitinę būtybę: ar visų trijų galvų smegenys veikia kaip vienos, ar kiekvienos – atskirai?
Jeigu kaip vienos, slibino kūnas klusniai bei sklandžiai vykdo visus iš jų ateinančius nurodymus. Bet jeigu viena galva reikalauja sukti dešinėn, kita – kairėn, o trečia – į vakarus ar rytus ir giliai tūptelėti, kūnas gali plyšti į kelias dalis.
Tada nebereikėtų nei mergelę vaduoti pasišovusio karžygio bernelio, nei jo šveitraus kardo.
Lietuvoje, regis, galvos rungiasi tarp savęs. Esame girdėję ir apie „prezidentūrėles“, ir pasiguodimų apie vienos galvos bandymus paveikti kitą, ir apie vos ne žirafų patinų kovą per rują primenančią priešpriešą.
Dabar galvos pliekiasi dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko. Vargšas jį užplūdusių žurnalistų prašė jo komentaro palaukti iki rinkimų pabaigos.
Kita galva pareiškė, kad Z. Vaigauskas negali atsakyti už politikų pasirinktus šunkelius. Politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako matąs didžiausios galvos kerštą už būtą nuoskaudą.
Galvų valdomas kūnas krūpčioja lyg Parkinsono liga būtų apsėdusi. Kai traukuliai aprimsta, kūnas žvalgosi, bene atjoja bernelis jo kančių malšinti.
O bernelis žirgelį balnoja, balnoja…

Apie savidegius

BunkaKai tik „saulelė vėl“, prisimenu senelio Kazimiero pasakojimą, kaip žmogelis žiurkes naikino.
Veisėsi jos sode iškastame rūsyje. Ten pat ir savo buitį gerino: urvų prisirausė, skudurų, šiaudų prisitempė, net vištų plunksnomis sienas išpuošusios buvo. Gyveno ir vargo nematė. Maistas ir migis – čia pat, tik kartais susirinkdavo po namo prieangiu žaisti. Nuo jų keliamo triukšmo žmogeliui vaidenosi, lyg kas stiklu per jo dantis brauktų ir gyslas tampytų.
Neapsikentęs vieną pagavo, prie uodegos žibale išmirkytą skudurą pririšo ir uždegė prieš tai sumodeliavęs, jog liepsnojančią uodegą žiurkė neš pas saviškius į rūsį, kad šie gelbėtų. O ten užsidegs šiaudai bei skudurai ir visos nekenčiamos žiurkės supleškės.
Matyt, ne su ta vieta žmogelis modeliavo situaciją, nes žiurkė spruko ne į rūsį, o po prieangiu.
Kol jis ir visas namas degė, žmogelio veidas buvo labai liūdnas. Beveik toks pat, koks būna mokančiojo baudą už padegtą žolę ir liepsnos sukeltus padarinius. O jeigu dar degtukų kainą žmogelis prisimena, būna dar liūdnesnis nei anas savidegis. Net baugu kartais žiūrėti į perkreiptą veidą, nes atrodo, kad susikrimtėlis tuoj įsikiš deglą į gerą vietą ir kaip ta žiurkė puldinės ten, kur geriausiai dega.
Sutinku, nepagarbiai svarstau, bet kuo toliau, tuo labiau kirba mintis, jog žolės degintojai, nors ir turi smegenis, bet jomis nesinaudoja. Ir dar dauginasi. 2013 metais ugniagesiai Lietuvoje 2824 kartus važiavo gesinti padegtų pievų, ražienų, pamiškių, o pernai – jau net 4068 sykius. Šiemet, regis, bus dar daugiau, nes vos penkioms kovo dienoms praėjus, kai žolę uždegti buvo galima nebent apliejus ją benzinu, ugniagesiai jos gesinti važiavo beveik trisdešimt kartų. Kas bus, kai benzino nebereikės?
Padegėjų nestabdo net tris kartus padidintos baudos. Buvusio aplinkos ministro nurodymu jos gali siekti 2316, o pridėjus gamtai padarytą žalą – keliolika tūkstančių eurų.
Regis, ateina laikas svarstyt, kad žolės degintojai kompensuotų ir ugniagesių patirtas išlaidas, nes jos yra visų mokesčių mokėtojų. Jeigu jas vėjais ir dūmais paleidžia besmegeniai, kodėl juos finansuoti turi tie, kurie smegenimis naudojasi? Ir dar krūpčioja, ar prie jų namų nesėlina besmegenių laisvėn paleista ugnis.

Apie karą

BunkaĮsivėlėme, brolyčiai, į informacinį karą, įsivėlėme. Ir pralaimime, brolyčiai, pralaimime. Savo noru, niekieno neverčiami. Kitaip sakant, pasidavėme. Beveik be mūšio. Juk jo vardu negalima vadinti juknevičienių pavirkavimų, kad mus atakuoja, ir tuščiažodžiavimų apie tai, kokie putininkai negeri, naudoja vadinamąsias minkštąsias technologijas, lenda į smegenis iš kiekvieno televizoriaus, bando nupirkti spaudinių plotų.
Taip – naudoja, lenda, perka… Karas yra karas, jo metodai visiems seniai žinomi. Vien tik jų vardijimas be atsako ir yra pralaimėjimas. Atsakui reikia proto, lėšų, reikia generolų, leitenantų ir eilinių, reikia strategijos ir taktikos. Nieko neregėti.
Užtat televizijos perka pigiausius visomis prasmėmis rusiškus filmus ir laidas, nes gal nesuvokia, o gal apsimeta, jog nesuvokia, kad pigumas – irgi informacinio karo strategijos dalis. Perka ir amerikietišką šlamštą, nes šitie irgi tęsia savo informacinį karą.
Jei jau taip, vadinasi, kariauja rusai su amerikiečiais, o Lietuva yra karo laukas. Tas, kuris po mūšių tampa dykviete ir kuriame nugalėtojai sodina atvežtinius parazitinius augalus.
Prieš penketą metų garsus rusų satyrikas Michailas Zadornovas Daugpilio televizijoje postringavo, koks B. Obama gerutis ir kaip jis privers Latviją bendradarbiauti su Rusija ir savo eksportu maitinti bent vieną Maskvos rajoną. Šiandien jis JAV prezidentą kartu su visais amerikiečiais vadina psichiatrijoje naudojamais medicininiais terminais ir sulaukia ovacijų.
M. Zadornovas visam pasauliui paskelbė šiurpią žinią, kad Vilniuje nugriautas paminklas A. Puškinui, o prie žinios pridėjo savo komentarų, kuriuos irgi lydėjo plojimai.
Na, amerikiečiai savo ir savo prezidento įvaizdžiu tegu rūpinasi patys. O M. Zadornovui galime pasiūlyti A. Puškino biustą iš jo literatūrinio muziejaus Markučiuose grąžinti Gedimino kalno papėdėn mainais į paminklą Motiejui Valančiui arba Kristijonui Donelaičiui Maskvos Raudonojoje aikštėje.
Tokių mainų paviešinimas jau būtų bent šioks toks atsakas. Tačiau, žinant M. Zadornovo populiarumą ir talentą, reiktų prognozuoti bent kelis jo žingsnius į priekį. Tai padaryti gali tik tokiam mūšiui ir visam informaciniam karui surinkta ir parengta komanda.

Apie ieškojimus

BunkaMatyt, pataikiau įsijungti Lietuvos televizijos transliacijas iš Vilniaus knygų mugės. Girdėjau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių Alvydą Jokubaitį, Vilniaus universiteto profesorių Raimundą Lopatą, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, Suomijos garbės konsulą Kaune Leonidą Donskį. Kai pastarasis ištarė, jog, nebijodamas prisipažinti esąs žydas, nebijosi ir pasisakyti esąs lietuvis, salėje akimirksniu kilo plojimų banga. Smagu buvo regėt aštriaprotę, žaibiškai mintį gaudančią auditoriją.
A. Jokubaičio kalbėsenoje vos vos jautėsi žemaitiškas akcentas, tad klausytis buvo dvigubai įdomiau. O dar įdomiau, kad LRT mediatekoje jo ir R. Lopatos knygos pristatymo įrašo nėra ir dar kartą išgirsti, ką jie šnekėjo, nepavyko. Atsirado įtarimas, kad jie „nepataikė į politinio momento taktą“.
Todėl susidomėjimas tapo keturgubu, nes iš Gargždų kilęs A. Jokubaitis kerta per paširdžius demokratijos sampratai. Net, Perkūnėli aukštielninkas, galima rasti sąsajų su Rusijos satyriku Michailu Zadornovu, kuris juokavo demokratiją lyginantis su psichiatrinės klinikos vyriausiojo gydytojo rinkimais, kai pacientai jį išsirenka iš savų.
O A. Jokubaitis žiniasklaidoje sako, kad „Elitas niekada negali būti masinis, kaip to reikalauja demokratinė lygybė“, „Elito vardu šiandien vadinami žmonės yra tik daugumos atstovai, nevykusiai bandantys vaizduoti kažką daugiau, negu pataikavimas daugumai.“ Dar jis samprotauja, jog „Susiformavo keistas paradoksas: demokratinės visuomenės vadovaujasi penkiais pagrindiniais principais, kurie ją griauna iš vidaus.“ Galvoje jis turi prancūzų filosofo Renė Dekarto penkis demokratijos bruožus, kurie byloja, jog demokratinė visuomenė rūpinasi tik dabarties faktais, mano, jog tiesa yra subjektyvi, pasaulyje – viskas paaiškinama, demokratija įtvirtina skepticizmą, o paties R. Dekarto filosofinis metodas rodo panieką formai.
Galima su A. Jokubaičiu nesutikti, tačiau, regis, jis metė pirštinę V. Čerčiliui, kuris manė, kad demokratija – šlykštus dalykas, bet niekas iki šiol nesugalvojo ko nors geresnio. Jo ieškojimas pareina iš Gargždų per Vilniaus universitetą.
Poryt visi prisijungsime prie žemiečio. Sėkmės rinkimuose.

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...