Palaidos mintys

Apie muziką

Apie muzikąDevintojo tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio muzikos garsai vėl pažadino Plungę.
Galima sakyti ir kitaip: praktiškai du žmonės – Plungės M. Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė ir Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas su savo suburtomis komandomis jau devintą kartą sukviečia Plungiškių draugiją pažiūrėti į akis kraštiečiams, vieniems kitų paklausti, ką per metus padarė gero savo gimtinei, išklausyti, ką dar padarys.
Plungiškių susibėgimas – lyg įžanga prieš festivalio atidarymą, į kurį renkasi visa Lietuva. Praėjusį šeštadienį žirgyno salėje šmėžavo seniai matyti veidai ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir visų šalies pakraščių.
Mano santykis su klasikine muzika šiek tiek komplikuotas, todėl stovėjau lauke ir suvokiau, jog tai labai gera vieta: ne tik girdi per atviras duris besiveržiančius garsus ir juos palydintį lietaus lašų barbenimą, bet ir matai daugybės žmonių reakciją. Jautiesi lyg spektaklio, kuriame atsiskleidžia personažų charakteriai, dalyvis.
Va, nutaisęs rimtą veido išraišką, pirmyn atgal kulniuoja apkūnus vyras, sustingsta, įbeda žvilgsnį į šakotą ąžuolą. Regis, muzikos garsų pakylėtas, jis keliauja šimtamečio kamienu į aukštybes, medžio rauplėse mato tai, ką girdi.
Atplėšęs žvilgsnį, prieina ir teiraujasi, kuo maitinasi širšės, mat pasirodo, stebėjo jas, zujančias į drevę ir atgal.
Tarpduryje stabteli inteligentų iš Klaipėdos šeimyna. Buvo Plateliuose, užsuko į Plungę, „užsiregistravo“ ir važiuoja toliau. Turės teisę sakyt, kad buvo festivalyje.
Pasirodo nuo ūkio darbų atsiplėšę vyras ir žmona. Jie skubėjo, bet pavėlavo. Radę tarpelį prie sienos, susikimba rankomis ir stovi nekrutėdami iki paskutinio „Bolero“ akordo. Tas jų stovėjimas – lyg gražiausia padėka festivalio organizatoriams, maestro Juozui Domarkui, visam orkestrui, Morisui Raveliui ir sau, sugebėjusiems ištrūkti iš kasdienybės.
Ne. Dar gražesnę atnešė kokių dešimties metų mergaitė, vedina perpus jaunesniu broliuku. Jie vieni atėjo per lietų, broliukas bando muistytis, bet sesutė jį vis tramdo be žodžių, glostymu ir spindinčiomis akimis sakydama, jog tai, ką jie girdi, yra gražu ir nepakartojama.
Festivalis jau turi naują gerbėjų kartą.
Todėl jis bus.

Skaityti daugiau »

Apie okupaciją

Apie okupacijąSpėjama pagoniška Lopaičių šventvietė, regis, tapo ne tik istorijos pamoka, bet ir susitaikymo su savimi ir aplinka, savęs ir jos pažinimo erdve, kurioje turėtų netilpti viskas, kas laikina: vienadienės ambicijos, kitų menkinimas, garbėtroška – visos žmogiškosios silpnybės, kurios Vedose vadinamos į žmonijos susinaikinimą vedančiomis Geležies eros žaizdomis.
Net atrodė, kad Lopaičiai tapo savotiška Vedų kultūroje minima Aukso eros oaze, kurioje pirmapradis žmogus net neįsivaizdavo, kad gali būti nesantaika, pyktis, noras turėti daugiau nei kitas, valdyti savai materialinei naudai, brukti savo įsivaizdavimus.
Per dešimt spėjamos šventvietės Lopaičiuose egzistavimo metų čia vyravo taika ir ramybė. Visi, kam jos reikėjo, rasdavo ir teberanda sau erdvės kitiems netrukdantiems pojūčiams, laikė ir tebelaiko šventvietę savyje, o ne kaip mėšlą ant šakės kelia save joje.
Atsiprašau, jeigu kam pasirodys, jog per sūriai pasakiau, tačiau tokį protrūkį gimdo prieš porą savaičių buvusi invazija Lopaičiuose. Kažkas sumanė turintis teisę drastiškomis priemonėmis vesti kitus jų pasirinktu keliu. Kilnojo akmenis iš jų vietų, dėliojo geometrines figūras ir net ant kartono lapo negrabiai pieštu piešiniu bei taip pat rašytu tekstu tikino, kad iš akmenų jų sudėtu taku reikia vaikščioti su malda ir prašyti Dievo to, ko pageidauji.
Tai – lyg spjūvis ant protėvių kapų, į kuriuos neretai jie atgulė nuo rankų tų, kurie atėjo nešini ugnimi, kalaviju ir to paties Dievo vardu bei jam skirtomis maldomis.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas – spėjamoje šventvietėje esantys praeities liudijimai. Jų išdėstymas, vieta erdvėje, padėtis, struktūra turi ypatingą reikšmę anksčiau ar vėliau čia ateisiantiems praeitį tyrinėjantiems mokslininkams. Rietavo miškų urėdija nepagailėjo lėšų nutiesti takus, įrengti lieptus, sukurti informacinę sistemą, kad tik Lopaičių lankytojai mažiau laigytų po mišką ir paliktų tokį vaizdą, kokį radome.
Dievo žodžio skelbėjai jį sujaukė, bet dar didelės bėdos nepridarė. Tačiau Kultūros vertybių apsaugos departamentui turėtų pradėti sopėti galvą, ar naujieji okupantai nesumanys kurti savo šventvietės. Bent iki to laiko, kol mokslininkai tars oficialų žodį, šventvietė Lopaičiuose ar ne.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...