Palaidos mintys

Apie iniciatyvą

BunkaKą sakytumėte kaimynui, jeigu jis šiukšles ne kratytų į konteinerį, vežtų į atliekų surinkimo aikštelę ar sąvartyną, o mestų per tvorą ant jūsų lysvių, traiškydamas svogūnus, burokėlius, braškes, laužydamas krapus ir nuodydamas saulėkaitoje besikapstančias vištas?
Jūsų žodžius įsivaizduoju, bet viešojoje erdvėje nepriimta jų vartoti, todėl tegu jie lekia tik anapus tvoros. Tegu jie lieka ir miškininkų bei privačių miškų savininkų, kiekvieną pavasarį savo valdose reginčių iš po sniego išlendančias krūvas šiukšlių, lūpose.
Bet nuo to šiukšlių nemažėja. Kasmet žmonės materialiai gyvena vis geriau, o tai reiškia, kad perka daugiau namų apyvokos daiktų, keičia langus, duris, stato. O kas lieka, pasislėpdami neretai išmeta į miškus.
Prieš keletą metų, suskaičiavęs, kiek Rietavo miškų urėdijos miškininkai pavasarį surinko šiukšlių pakelėse, padauginęs iš miško keliukų ilgio, sumečiau, jog vidutiniškai urėdijoje šiukšlių prisirinktų tiek, kad jomis metro storio sluoksniu būtų galima užkloti Žalgirio stadiono Vilniuje bėgimo taką.
Regis, visuomenė jau pasidavė. Vietoj to, kad gamtos teršėjus griebtų už pakarpos ir auklėtų skausmingomis baudomis, ji rengia talkas ir kuopia su kreiva šypsenėle jos darbą stebinčių niekadėjų paliktas automobilių dalis, plastmasinius butelius, statybų atliekas.
Toks darbas panašus į nuolankų kaimyno per tvorą sumestų atliekų rankiojimą ir vietos naujoms šiukšlėms ruošimą.
Žinoma, ta pati visuomenė būtų patenkinta, jeigu šiukšles rinktų miškų savininkai ir miškininkai. Bet nuo to kentėtų jų darbai sodinti, auginti, prižiūrėti, saugoti, kirsti, išvežti.
Tuo tarpu, kai pati valstybė nepajėgia visko aprėpti, dalį darbų patiki privatininkams. Turime jų sukurtą mediciną, advokatūrą, notariatą ir daug kitų veiklos sferų, kodėl prie jų nepridėjus gamtos saugos? Privatūs gamtos sargai galėtų laigyti po miškus ir laukus, gaudyti teršėjus, teismai skirtų jiems baudas, kurios, atskaičius mokesčius, liktų sargų atlyginimams ir įrangai įsigyti.
Visuomenės rengiamos talkos turi šiokį tokį poveikį. Panašų į lenininių talkų: auklėti, vienyti.
Tačiau vokiečių patirtis sako, kad geriausiai auklėja neišvengiamos baudos. Ypač jeigu jomis skatinamas privatus verslas.

Apie bernelį

BunkaKai politikos apžvalgininkai sako „Vienas iš valstybės vadovų“, viskas aišku. Kalba apie Prezidentą, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką arba Valinską. Na, prisimenate, Seimo pirmininku paskirtas, buvusius draugelius pastarasis perspėjo esantis „vienas iš trijų“ ir pareikalavo kitokio bendravimo.
Bet ką reiškia, kai tie patys politikos apžvalgininkai sako „Viena iš valstybės galvų“?
Žinoma, čia – tik lingvistika, kurioje ne tik politikai rungiasi pralenkti vienas kitą sodresniu žodžiu, paslėpta mintimi. Yra ir tokių, kurie, jų manymu, šmaikščiai pasakę, smagiai krizena sau į barzdikę. O aplinkiniai tik kraipo galvas ir giliai liūdi neradę šmaikštumo gilumos.
Dabartiniai politikai bei iš anų laikų į šiuos peržengę menininkai giriasi per penkiasdešimt okupacijos metų labai gerai įsisavinę Ezopo kalbą ir gausiai ją vartoję. O kas išmokta, greitai ir lengvai nepamirštama, todėl pasakymas „Viena iš valstybės galvų“ gali asocijuotis ir su trigalviu slibinu. Jeigu taip, vėl atgyja amžinas esminis klausimas apie mitinę būtybę: ar visų trijų galvų smegenys veikia kaip vienos, ar kiekvienos – atskirai?
Jeigu kaip vienos, slibino kūnas klusniai bei sklandžiai vykdo visus iš jų ateinančius nurodymus. Bet jeigu viena galva reikalauja sukti dešinėn, kita – kairėn, o trečia – į vakarus ar rytus ir giliai tūptelėti, kūnas gali plyšti į kelias dalis.
Tada nebereikėtų nei mergelę vaduoti pasišovusio karžygio bernelio, nei jo šveitraus kardo.
Lietuvoje, regis, galvos rungiasi tarp savęs. Esame girdėję ir apie „prezidentūrėles“, ir pasiguodimų apie vienos galvos bandymus paveikti kitą, ir apie vos ne žirafų patinų kovą per rują primenančią priešpriešą.
Dabar galvos pliekiasi dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko. Vargšas jį užplūdusių žurnalistų prašė jo komentaro palaukti iki rinkimų pabaigos.
Kita galva pareiškė, kad Z. Vaigauskas negali atsakyti už politikų pasirinktus šunkelius. Politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris sako matąs didžiausios galvos kerštą už būtą nuoskaudą.
Galvų valdomas kūnas krūpčioja lyg Parkinsono liga būtų apsėdusi. Kai traukuliai aprimsta, kūnas žvalgosi, bene atjoja bernelis jo kančių malšinti.
O bernelis žirgelį balnoja, balnoja…

Apie savidegius

BunkaKai tik „saulelė vėl“, prisimenu senelio Kazimiero pasakojimą, kaip žmogelis žiurkes naikino.
Veisėsi jos sode iškastame rūsyje. Ten pat ir savo buitį gerino: urvų prisirausė, skudurų, šiaudų prisitempė, net vištų plunksnomis sienas išpuošusios buvo. Gyveno ir vargo nematė. Maistas ir migis – čia pat, tik kartais susirinkdavo po namo prieangiu žaisti. Nuo jų keliamo triukšmo žmogeliui vaidenosi, lyg kas stiklu per jo dantis brauktų ir gyslas tampytų.
Neapsikentęs vieną pagavo, prie uodegos žibale išmirkytą skudurą pririšo ir uždegė prieš tai sumodeliavęs, jog liepsnojančią uodegą žiurkė neš pas saviškius į rūsį, kad šie gelbėtų. O ten užsidegs šiaudai bei skudurai ir visos nekenčiamos žiurkės supleškės.
Matyt, ne su ta vieta žmogelis modeliavo situaciją, nes žiurkė spruko ne į rūsį, o po prieangiu.
Kol jis ir visas namas degė, žmogelio veidas buvo labai liūdnas. Beveik toks pat, koks būna mokančiojo baudą už padegtą žolę ir liepsnos sukeltus padarinius. O jeigu dar degtukų kainą žmogelis prisimena, būna dar liūdnesnis nei anas savidegis. Net baugu kartais žiūrėti į perkreiptą veidą, nes atrodo, kad susikrimtėlis tuoj įsikiš deglą į gerą vietą ir kaip ta žiurkė puldinės ten, kur geriausiai dega.
Sutinku, nepagarbiai svarstau, bet kuo toliau, tuo labiau kirba mintis, jog žolės degintojai, nors ir turi smegenis, bet jomis nesinaudoja. Ir dar dauginasi. 2013 metais ugniagesiai Lietuvoje 2824 kartus važiavo gesinti padegtų pievų, ražienų, pamiškių, o pernai – jau net 4068 sykius. Šiemet, regis, bus dar daugiau, nes vos penkioms kovo dienoms praėjus, kai žolę uždegti buvo galima nebent apliejus ją benzinu, ugniagesiai jos gesinti važiavo beveik trisdešimt kartų. Kas bus, kai benzino nebereikės?
Padegėjų nestabdo net tris kartus padidintos baudos. Buvusio aplinkos ministro nurodymu jos gali siekti 2316, o pridėjus gamtai padarytą žalą – keliolika tūkstančių eurų.
Regis, ateina laikas svarstyt, kad žolės degintojai kompensuotų ir ugniagesių patirtas išlaidas, nes jos yra visų mokesčių mokėtojų. Jeigu jas vėjais ir dūmais paleidžia besmegeniai, kodėl juos finansuoti turi tie, kurie smegenimis naudojasi? Ir dar krūpčioja, ar prie jų namų nesėlina besmegenių laisvėn paleista ugnis.

Apie karą

BunkaĮsivėlėme, brolyčiai, į informacinį karą, įsivėlėme. Ir pralaimime, brolyčiai, pralaimime. Savo noru, niekieno neverčiami. Kitaip sakant, pasidavėme. Beveik be mūšio. Juk jo vardu negalima vadinti juknevičienių pavirkavimų, kad mus atakuoja, ir tuščiažodžiavimų apie tai, kokie putininkai negeri, naudoja vadinamąsias minkštąsias technologijas, lenda į smegenis iš kiekvieno televizoriaus, bando nupirkti spaudinių plotų.
Taip – naudoja, lenda, perka… Karas yra karas, jo metodai visiems seniai žinomi. Vien tik jų vardijimas be atsako ir yra pralaimėjimas. Atsakui reikia proto, lėšų, reikia generolų, leitenantų ir eilinių, reikia strategijos ir taktikos. Nieko neregėti.
Užtat televizijos perka pigiausius visomis prasmėmis rusiškus filmus ir laidas, nes gal nesuvokia, o gal apsimeta, jog nesuvokia, kad pigumas – irgi informacinio karo strategijos dalis. Perka ir amerikietišką šlamštą, nes šitie irgi tęsia savo informacinį karą.
Jei jau taip, vadinasi, kariauja rusai su amerikiečiais, o Lietuva yra karo laukas. Tas, kuris po mūšių tampa dykviete ir kuriame nugalėtojai sodina atvežtinius parazitinius augalus.
Prieš penketą metų garsus rusų satyrikas Michailas Zadornovas Daugpilio televizijoje postringavo, koks B. Obama gerutis ir kaip jis privers Latviją bendradarbiauti su Rusija ir savo eksportu maitinti bent vieną Maskvos rajoną. Šiandien jis JAV prezidentą kartu su visais amerikiečiais vadina psichiatrijoje naudojamais medicininiais terminais ir sulaukia ovacijų.
M. Zadornovas visam pasauliui paskelbė šiurpią žinią, kad Vilniuje nugriautas paminklas A. Puškinui, o prie žinios pridėjo savo komentarų, kuriuos irgi lydėjo plojimai.
Na, amerikiečiai savo ir savo prezidento įvaizdžiu tegu rūpinasi patys. O M. Zadornovui galime pasiūlyti A. Puškino biustą iš jo literatūrinio muziejaus Markučiuose grąžinti Gedimino kalno papėdėn mainais į paminklą Motiejui Valančiui arba Kristijonui Donelaičiui Maskvos Raudonojoje aikštėje.
Tokių mainų paviešinimas jau būtų bent šioks toks atsakas. Tačiau, žinant M. Zadornovo populiarumą ir talentą, reiktų prognozuoti bent kelis jo žingsnius į priekį. Tai padaryti gali tik tokiam mūšiui ir visam informaciniam karui surinkta ir parengta komanda.

Apie ieškojimus

BunkaMatyt, pataikiau įsijungti Lietuvos televizijos transliacijas iš Vilniaus knygų mugės. Girdėjau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių Alvydą Jokubaitį, Vilniaus universiteto profesorių Raimundą Lopatą, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, Suomijos garbės konsulą Kaune Leonidą Donskį. Kai pastarasis ištarė, jog, nebijodamas prisipažinti esąs žydas, nebijosi ir pasisakyti esąs lietuvis, salėje akimirksniu kilo plojimų banga. Smagu buvo regėt aštriaprotę, žaibiškai mintį gaudančią auditoriją.
A. Jokubaičio kalbėsenoje vos vos jautėsi žemaitiškas akcentas, tad klausytis buvo dvigubai įdomiau. O dar įdomiau, kad LRT mediatekoje jo ir R. Lopatos knygos pristatymo įrašo nėra ir dar kartą išgirsti, ką jie šnekėjo, nepavyko. Atsirado įtarimas, kad jie „nepataikė į politinio momento taktą“.
Todėl susidomėjimas tapo keturgubu, nes iš Gargždų kilęs A. Jokubaitis kerta per paširdžius demokratijos sampratai. Net, Perkūnėli aukštielninkas, galima rasti sąsajų su Rusijos satyriku Michailu Zadornovu, kuris juokavo demokratiją lyginantis su psichiatrinės klinikos vyriausiojo gydytojo rinkimais, kai pacientai jį išsirenka iš savų.
O A. Jokubaitis žiniasklaidoje sako, kad „Elitas niekada negali būti masinis, kaip to reikalauja demokratinė lygybė“, „Elito vardu šiandien vadinami žmonės yra tik daugumos atstovai, nevykusiai bandantys vaizduoti kažką daugiau, negu pataikavimas daugumai.“ Dar jis samprotauja, jog „Susiformavo keistas paradoksas: demokratinės visuomenės vadovaujasi penkiais pagrindiniais principais, kurie ją griauna iš vidaus.“ Galvoje jis turi prancūzų filosofo Renė Dekarto penkis demokratijos bruožus, kurie byloja, jog demokratinė visuomenė rūpinasi tik dabarties faktais, mano, jog tiesa yra subjektyvi, pasaulyje – viskas paaiškinama, demokratija įtvirtina skepticizmą, o paties R. Dekarto filosofinis metodas rodo panieką formai.
Galima su A. Jokubaičiu nesutikti, tačiau, regis, jis metė pirštinę V. Čerčiliui, kuris manė, kad demokratija – šlykštus dalykas, bet niekas iki šiol nesugalvojo ko nors geresnio. Jo ieškojimas pareina iš Gargždų per Vilniaus universitetą.
Poryt visi prisijungsime prie žemiečio. Sėkmės rinkimuose.

Aplei blīkteliejėma

BunkaKuo gēra, na vėins ī na tik gėrdiejės, vo ė matės anglėškā „Flesh Mob“ vadėnamus rėngėnius, katrėi lietovėškā šaukami flešmuobās. Kam lomdīdė kramės diel sava ruodas, ka gal ėš svetėmuos pasėvuogtė ė nauduotė kāp sāva. Jouba ka pažuodinis vertėms na vėinam lėižoviou sunkē ikondams: „blīkteliejėms mėniuo“.
Dar tus „blīkteliejėms mėniuo“ vadėn gatvės šuokēs, bet tas ī natėksle. Na tik šuokiejē, bet ė klasėkėnės mozėkas atlėkiejē ėš mėniuos ėrgi pasėruoda miestū aikšties, gelžkelė stuoties, pardoutoviu salies kāp paprastė praeivē, jungas pri grajėjontiū, dainioujontiū ė šuokontiū, vo paskou, palėkė gerū emociju, viel ėštėrpst mėniuo.
Sāka, ka tuokiū jaunima rėngėniū tėkslā – atkrēptė diemesi i savi, na tik i sava, vo i soaugosiūju problemas, iššauktė aplinkėniu reakcėjė. Žėnuomā, ė blīktelietė mėniuo.
Jaunima sovuožuojėmu jau nauduojēs prekiu, paslaugū reklamoutouje. Ėspanėjės Banco Sabadell 130-metė pruoga miesta aikštie sosėrinka šimts mozėkontu ė dainininku ė paduovanuojė L. V. Bethuovena „Uodė džiaugsmou“. Veizietuojē švėitė geruom emocėjuom. Panašiū gaun ė prancūzā, vuokietē, olandā, rusā, daugībė kėtū šaliū gīventuoju. „Tik lietovē da konservatīvė“, – dūsaun aplei „blīkteliejėma mėniuo“ rašontis apveizininks.
Vo žemaitē?
Nažėnė, a rītuo posė vėinioulėkas Jorkėnie bus blīkteliejėms mėniuo, bet Žemaitiu kultūras draugėjės Plungės „Gondingas“ skyriaus plungėškems duovanuojams rėnginīs tėkrā atėtink bėnt vėina deklaroujama kriteriju: atkrēptė diemesi i nīkstontės žemaitiu ruodas problema. Ė laiks pasėrinkts naatsėtėktėnā: rītuo – tarptautėnė gimtuosės ruodas dėina. Jozės Mėlašiaus vaduovaujamė „Džentelmenā“, „Esam“, „Savė“, mergieliu gropė ėš „Saulės“ gimnazėjės, „Liūts, mergiala ė dvė žovis“ ėš Šiauliū universiteta tou meto prekības cėntrė būsontims pėrkiejems duovanuos žemaitėšku dainū.
Gal na vėinam, anas ėšgėrdusem, atvėps lūpa sovuožuojosem, ka žemaitiu ruoda tink na tik anėkduotus pasakuotė, vo žemaitėšku žuodiu ī lietovėškuo ruoduo. Pavīzdiou, „pavyzdys“, kėlės ėš „paveizietė“. Vo gal tievams ė gieda bus, ka vākus vert na sava ruoda lėižovius vartītė.
Vo vuožuojontis, ka problemas nie, vėina dėina gal sovuožuotė, ka pruoblemas nie diel tuo, ka ruoda dinga.

Apie įvaizdį

BunkaNežinau, kaip dabar, bet beveik prieš penkiasdešimt metų, kai pirmą kartą stojau į Vilniaus universitetą, iš kitų miestų atvažiavusiuosius apgyvendindavo studentų bendrabučiuose. Egzaminai egzaminais, bet pirmą kartą sostinėn be priežiūros pakliuvusiesiems buvo daug pagundų. Viena iš jų – aplankyti visas garsias vietas, savo akimis pamatyti Gedimino pilį, senamiestį.
Bendrabutis buvo M. K. Čiurlionio gatvėje, tad nuodėmė buvo nenupėdinti į Vingio parką. O čia laukė netikėtumas – vietiniai.
Bet kokių problemų kumščiais neišspręsi, tačiau aną kartą išsisukti nepavyko. Pribėgo kokių dešimties metų berniūkštis ir ėmė įkyriai kaulyti cigaretės. Vienas iš mūsiškių švelniai stumtelėjo jį šalin ir dar paprotino, kad rūkyti – nesveika. Iškart iš krūmų iššoko gauja vyresnių vaikigalių ir šaukdami „Vaikus skriaudžia!“ pasileido į ataką.
Po poros minučių sugurintomis nosimis, raišuodami spruko kas kur, o jų vedlys, matyt, girdėjęs būsimų studentų vienų kitiems padrąsinamuosius šūksnius, teisinosi sėbrams, kad niekas negalėjo žinoti, jog „papuls ant žemaičių“.
Užsidirbome įvaizdį, kurio rezultatas – ramus gyvenimas visą likusį stojamųjų egzaminų ir studijų laiką.
Žemaičiai LNK transliuojamame „Lietuvos supermiesto“ konkurse irgi užsidirbo įvaizdį. Pirmiausia todėl, kad išdrįso mesti pirštinę Vilniui, Kaunui, Klaipėdai ir kitiems daug didesniems miestams. Na, o pergalingą plungiškių, telšiškių žingsniavimą vargu ar galima vadinti sensacingu. Rajonų vadovai protingai svarsto, jog konkurso dalyviai, išleistos lėšos, prikalbinti rėmėjai sukuria ne tik įvaizdį, bet ir vienija.
Na, o apie komandų gerbėjus turėtų būti atskira kalba. Beveik po penkis tūkstančius žiūrovų skambučių už telšiškius ir plungiškius rodo didžiulį, banaliai sakant, patriotizmo potencialą, kurio išskirtinumu šiais visuotino abejingumo laikais turėtų susidomėti ne tik psichologai, bet ir ekonomistai. Nes sukurtas įvaizdis turi nešti naudą. Vėlgi banaliai sakant, jį, kurį galima vadinti ir prekiniu ženklu, kurti panaudota energija, išleisti pinigai turėtų sugrįžt su kaupu.
Tik reikia turėti strategiją, kaip tai padaryti. Ar plungiškių, telšiškių vadovai tokią regi, ar tai buvo rinkimų į savivaldybių tarybas kampanijos dalis – pamatysime.

Apie statistus

BunkaAtrodo, 1972 metais gegužės pirmąją buvau Vilniuje. Norėjau surasti žmogų, net nežinodamas, kur jis gyvena. Vienintelis būdas jį sutikt – stypsoti ant tuometinio Lenino prospekto šaligatvio ir atidžiai stebėti demonstracijoje einančius studentus.
Stypsojau ir žvalgiausi. Kai pasirodė aukštosios mokyklos – itin įdėmiai.
Nežinau, kas rašė demonstracijos scenarijų, bet, matyt, taip buvo sumanyta, kad trys studentų dainų ir šokių ansambliai pro tribūną praėjo vienas paskui kitą. Pirmieji buvo apsirengę geltonais tautiniais rūbais, antrieji – žaliais, tretieji – raudonais.
Beveik pusamžis praėjo, ieškoto žmogaus ir vardas, ir veidas išsitrynė iš atminties, bet tais laikais regėtos trispalvės vaizdas neišbluko.
Vėl aiškiai jį prisiminiau, perskaitęs doc. dr. Linos Dumbliauskaitės rašinį „Ant savo žlugusios Tėvynės kapo mes spjaudėme ir šokom…“ Ji nepatenkinta Dainų švenčių istoriją pateikiančia knyga, kurioje nesudėlioti politiniai akcentai. Rašinio autorė virkauja, kad ją skaitysiantys užsieniečiai susidarys klaidingą vaizdą apie lietuvių tradicijų puoselėjimą. Atseit, jas skatino okupantų pakalikai, o tauta buvo juos sekanti avių banda.
Bet tada reikėtų priminti ir apie iš tautinių rūbų išaustą trispalvę. „Suvartuko“ senbuviai, plungiškiai dainininkai ir muzikantai galėtų papasakoti, kaip lietaus išprausti jie iki paryčių pėstute per Vilnių eidavo iki nakvynės vietos traukdami liaudies dainas, o visas miestas per atvirus langus jas sugerdavo kaip kempinė.
Tai dvasinei bendrystei, šventei po šventės aprašyti reikėtų dar vienos knygos.
Tačiau doc. dr. L. Dumbliauskaitė norėtų suplakti viską krūvon, lyg ši knyga būtų vienintelė, lyg kitų apie iki šiol tebesitęsiantį tautos susinimą nebūtų.
Gerbtina bet kokia nuomonė, bet iš kur tas noras ir kiaušinienėn įplakti politikos? Net „Lietuvos supermiesto“ (lietuviškai galėtų būti „Didžio miesto“) televizijos projekte vienas iš vertinimo komisijos narių Giedrius Drukteinis nepraleido progos įgelti Vilnijai, kad ji Lietuvai visokių eibių pridaro, bet Lietuva ją vis tiek myli.
Ar visažinis gerą vietą ir laiką pasirinko? Kažkodėl kirba mintis, kad šitaip jis bando sau politinį kapitalą krauti, o besivaržantieji yra tik statistai jo žaidime.

Apie procesą

BunkaAnądien per radiją girdėjau, kaip Lietuvą purtė konvulsijos po Prezidentės bakstelėjimo dėl vaikų savižudybių. Sostinės gimnazijos pedagogė nuoširdžiai pasakojo, ką ir kaip kolektyvas daro mokydamas pažeidžiamas sielas atsispirti patyčioms. Bėrė mokslinius „nedalomo bendravimo“, „ugdymo proceso“, dar kažkokius sunkiai suvokiamus terminus, pasakojo apie seminarus, pokalbius, šeimos, mokyklos, visuomenės poveikį, regis, minėjo ir finansavimą.
Žodžiu, tikrai galėjai suvokti, kad patyčių aukos globojamos, saugomos nuo skaudžių likimo smūgių.
Bet ilgoje tiradoje nieko negirdėjau apie patyčių tramdymą, apie tai, kaip pedagogai „nedalomai“ bendrauja su tais, kurie patyčias sukuria, koks jų „ugdymo procesas“.
Esu girdėjęs nuostatą, kad vaikai yra žiaurūs (!?), tad patyčios – neišvengiamos, nes jie nesuvokia, ką daro.
Eik tu sau! Vos metų sulaukęs pyplys jau maigo televizoriaus nuotolinio valdymo pultelį, dvejų – visiškai sąmoningai tauškina kompiuterio klavišais, dvylikos – gali išberti dešimčių muzikos grupių pavadinimus ir intymius muzikantų bei dainininkų biografijų faktus, trylikos – filosofuoja apie socialinę sanklodą ir emigraciją, bet, penkiolikos sulaukęs, vis dar nesuvokia, jog tyčiotis yra mirtinai pavojinga.
Kažkas čia ne taip. Regis, „ugdymo procese“ vis daugiau vietos bei laiko tenka mygtukams, mirgantiems vaizdams, kuriuose sielos atodūsių nerasi nė su žiburiu. Kitaip sakant, patys savo vaikams bei auklėtiniams kasam duobes, į kurias anksčiau ar vėliau jie įpuls.
Kvailystė neišpasakyta. Sūriau šnekant – psichikos sutrikimas. Kuo toliau, tuo sunkesnis, pereinantis į chronišką ir nepagydomą. Bemaž visuotinis.
Tiems, kurie plepa apie „nedalomą bendravimą“, „ugdymo procesą“, skolinu dar vieną pasiaiškinimą: kalta aplinka. Ne socialinė, kultūrinė, pedagoginė ir dar bala žino kokia, o ta tikroji, kurioje medžiai auga, žolė žaliuoja.
Virgulininkai sako, kad psichinę sveikatą gadina požeminiai vandenys. Jų Lietuva turi daugiau nei Kuveitas naftos. Tad virš jų įsikūrę dabartinių vaikų seneliai, tėvai pasigavo psichikos sutrikimų ir perdavė juos palikuonims.
Štai iš kur „procesas“.
Šitaip pasiaiškinusieji gali liūdnai atsidusti: „Tikrai kalta aplinka.“

Apie pasirinkimą

BunkaPo teroristinių išpuolių Prancūzijoje pasaulis suskato aiškintis, kas čia darosi. Dažniausiai minimas islamiškas radikalizmas, bet yra ir kitų pasirinkimų.
Vienas Rusijos politologų aiškino, jog mato plaukuotą Jungtinių Amerikos Valstijų ranką, nes joms sumaištis Europoje naudinga. Ir apskritai, anot politologo, JAV skatina islamiškąjį terorizmą, net duoda jam ginklų.
Kiti aiškina, kad terorizmo banga rodo vakarietiškos demokratijos puvinį, todėl reikia rinktis kitokį tautų, religijų bendravimo būdą.
Kadangi bandoma teigti, jog didžiausia nesantaika atsiranda dėl religijos, vadinasi, reikia ieškoti ir krikščionių, musulmonų dievų pirštų. Viešpačių keliai nežinomi, bet visi jie privalo turėti tikslą. Jeigu jis – žmonių naikinimas, žmogaus protas gali tik spėti dievų siekį. Įrodyti, kuris galingesnis? Keršyti už nepagarbą, įžeidimus?
O ką daryti netikintiesiems? Ar jiems reikėtų kerštauti už, jų manymu, nepagarbą laisvam pasirinkimui?
Spręsti filosofines dilemas visų sunkiausia, nes nėra pamatuojamų, apčiuopiamų, nepaneigiamų regimų argumentų. Kiekvienas mano esąs teisus pagal savo pasirinkimą kaip ir kuo tikėti, nors ispanų patarlė teigia, kad tikėjimas be žinojimo – dviguba kvailystė.
Bet jeigu jau taip yra, galimos ir kitos įvykių versijos.
Na, manykim, kad Visatą valdo Dievu vadinamas Kosminis Protas. Biblijoje sakoma, kad jis (Dievas) sukūrė žmogų pagal savo išvaizdą ir pavidalą. Kitaip tariant, sukūrė jam reikalingą savaime besidauginantį biorobotą. Fiziniame kūne gyvendamas jis kaupia savyje energiją, kuri po kūno mirties kvantiniame būvyje (olandų mokslininkai tai įrodė) iškeliauja į dausas ir ten naudojama žibintuvėliuose keliui per Visatą apšviesti, ją valdančiame kompiuteryje, erdvėlaivių fabrike.
Gali būti, kad fabrike trūksta energijos, nes rengiama nauja ekspedicija. Vadinasi, reikia numarinti daugiau žmonių konfliktuose, nes ligų epidemijoms žmonės tapo atsparūs.
Tad Kosminis Protas per savo statytinius kursto nesantaikas tik jam vienam žinomam tikslui pasiekt.
Na, kaip jums patinka toks Dievu netikinčiųjų pasirinkimas?
Nepatinka ir siekiate kardo? Bet už lango – išsivysčiusi demokratija!

Apie ligonį

BunkaLietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių šimtui tūkstančių gyventojų. Specialistai sako, kad jas skatina ir žiniasklaida. Vilniaus jaunimo psichologinės paramos centro vadovė psichologė psichoterapeutė Kristina Ona Polukordienė mano: jeigu su ja geruoju negalima susitarti, reikia net informaciją apie kraupulius reglamentuojančio įstatymo.
Žurnalistas Algis Kusta primena, kad savižudybių Vienos metro sumažėjo 60 procentų per pusę metų po to, kai Austrijos savižudybių prevencijos asociacijos pastangų dėka laikraščiai liovėsi apie jas rašę. Su Lietuva liūdnus laurus skynusioje Vengrijoje sumažėjus neretai romantizuotų savižudybių aprašymų, šalyje šiurpi statistika pasikeitė.
Lietuvoje tuo tarpu esame lyg užburtame rate: kuo daugiau savižudybių, tuo daugiau jų aprašymų, kuo daugiau aprašymų, tuo daugiau savižudybių. Jų liga ne tik nepraeina, bet darosi vis grėsmingesnė.
Žinoma, visus šunis karti vien ant žiniasklaidos būtų neprotinga, tačiau kiek įdėmesnis žvilgsnis į ją rodo, kad žiniasklaida vis įmantriau braunasi į jos vartotojų protus. Kovoje dėl pelės klavišo spustelėjimo sunkioji artilerija yra pavadinimai, todėl nenuostabu skaityti: „Mane prakeikė…“, „Ar verta ašaroti…“, „Nekrūpčiokime…“, „Laikas paniurzgėti…“, „… nukirto galvą mamai… “. Tai – tik keli vienos dienos ir iš vienos svetainės pavadinimai.
Tad, regis, dar pakrūpčiosime, o su savo psichika nesusitvarkantieji ir virves muiluos. Dar pridėjus, kad alkoholį jau ne geriame, o sriaubiame, kad savižudybių prevencijai politikai vis neranda nei laiko, nei pinigų, kad žiniasklaida nenustos sargdint mūsų protų, liūdnoji statistika neturėtų keistis į gerą.
Na, nebent vienų kraupulių aprašymus pakeistų kiti. Dainuojantieji.
Prieš daug metų, dar Nepriklausomybės aušroje, vieno laikraščio redaktorius dispute su politiku tėškė, kad geriau jis Lietuvą pragers nei anas pradainuos.
Ar tik nebus abu teisūs? Alkoholio suvartojimu jau pralenkėme Rusiją, dainos liejasi net iš virdulio, o jaunimas tvirtai žino, kad jo ateitis – scenoje. Žiniasklaida ir čia pasistengė, kad šalis susirgtų. Vos tik baigiasi viena karštinė, atplūsta kita. Prognozuojama, kad po sausio pirmos šalis sirgs „Eurovizija“.
Į sveikatą.

Apie susitaikymą

BunkaPo kelių dienų – Kalėdos. Dabar reikėtų kalbėti apie angeliukų chorus, varpelių skambėjimą, šviesiausius linkėjimus, meilę ir visokius kitokius dalykus, kurių tiek daug televizijoje, kad net šleikštu pirkti tai, ką ji reklamuoja.
Vietoj to prisiminkime, kad Kalėdos yra susitaikymo laikas. Jau beveik du tūkstančius metų žmonės per Kalėdas taikosi, taikosi, bet ateina ilgiausia naktis, ir vėl reikia taikytis.
Kažkas čia ne taip. Per dvidešimt amžių žmonės neišmoko gyventi, kad taikytis nereikėtų. Neišmoko mylėti artimo savo, su kitais elgtis taip, kaip norėtų, kad kiti su jais elgtųsi.
Toliau, kaip tikina aplinką įdėmiai stebintis advokatas R. Andrikis, bus dar blogiau. „Visuomenės intelektinis lygis krinta. Socialinė aplinka, kurioje auga jaunimas, vis blogėja. Reikėtų paklausti, kaip šeimoje buvo auklėjami tie, kurie padarė nusikaltimus? O valstybė ar auklėjo juos, skiepijo pilietinį sąmoningumą?“ – visai nekalėdiškai teiraujasi advokatas.
Tad išeina, kad Kalėdų susitaikymas – bemaž toks pat rinkodaros triukas, kaip ir primygtinis siūlymas pirkti gėrimų ar įklotų.
Arba panašus į tarybinių laikų anekdotą apie tuščias parduotuvių lentynas. Jame mokytojas vaikams pasakoja, kaip Dievas atsiuntė varnai sūrio kąsnelį.
– Mokytojau, –  kelia ranką Petriukas, – o Dievas yra?
– Petriuk, – atsidūsta mokytojas. – O sūrio yra? Šnekam tik…
Šnekam ir apie susitaikymą. Bet ne apie tai, kaip gyventi, kad taikytis nereikėtų.
Nes šventė. O kaip joje be ritualų, smilkalų, dūmų į akis ir protus? Na, vienas su vienu, kaip sakydavo šviesaus atminimo plateliškė mokytoja Stanislava Andriuškaitė: „Čia pašnekėjome, čia ir paliekame“.
Tad kurių velnių tauzijame apie susitaikymą, meilę, pagarbą?
Rinkodara, brolyčiai, rinkodara. Bandydami aplinkinius įtikinti, kad gėris mums – ne svetimas, didiname savo kainą. Kas ją sumokės, žiūrėk, jau ir guosis, jog gavo šlamštą blizgančiame popieriuke.
Bet apie susitaikymą, meilę, pagarbą šnekantysis prisipažįsta tokias sąvokas žinantis ir manantis, kad jų paisyti reikia. Tačiau ateina Kalėdos, ir vėl taikosi. Ateis kitos – vėl taikysis, nes per metus bus vienaip prišnekėjęs, bet pridaręs priešingai.
Ar gali kas pažadėt per šias Kalėdas taikytis paskutinį kartą?

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...