Palaidos mintys

Apie užmarštį

Apie užmarštįPirmojo Nepriklausomos Lietuvos ministrų kabineto vadovas Augustinas Voldemaras dar 1901 metais susipažino su Antanu Smetona, susidraugavo su juo, bet dar vėliau jų keliai išsiskyrė. Po 1926 metų perversmo arogantiškas ir valdingas A. Voldemaras kūrė sukarintą ir radikalią „Geležinio vilko“ organizaciją, bet 1929 metų rugsėjo 23 dieną (po trijų dienų sueis 85-eri metai nuo tos datos) A. Smetona jį atleido iš ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro pareigų. O 1930 metų liepos mėnesį ištrėmė į Platelius.
1930 metų 40-o „Šaltinio“ numerio Lietuvos naujienų skiltyje skelbiama apie kelių žymių „Geležinio vilko“ darbuotojų suėmimą. Anot Kauno laikraščių pranešimus perspausdinusio leidinio, suimti „vilkų“ laikraščio „Tautos kelias“ redaktorius Algirdas Sliesoraitis, trys voldemarininkai Tauragėje, po vieną Šakiuose ir Vilkaviškyje. Pagal tą pranešimą atrodo, kad Plungėje buvo bemaž tikras voldemarininkų lizdas, nes čia suimtas notaras Mylimas ir dar du su Voldemaro veikla susieti plungiškiai. Kas jie tokie, nežinia, bet, po archyvus pasikapsčius, galima būtų rasti jų pavardes, bandyti atkurti ano meto įvykius, prie jų vedusias priežastis, plungiškių vaidmenį to laiko istorijoje.
Žiūrėk, po to gal ir Borisas Efrosas neliktų vienas. Kol kas tik jam, Plungėje gimusiam, pirmąją planinę širdies operaciją Lietuvoje padariusiam medicinos mokslų daktarui mieste pakabinta atminimo lenta toje vietoje, kurioje stovėjo jo gimtasis namas. Gal, istorijos uždangą praskleidus, kam nors atsirastų noras pakabinti tokią pat dar vienam istorijos puslapiui – Voldemaro tremčiai Plateliuose.
Kai po plungiškio žurnalisto Vito Lingio nužudymo gimė pasiūlymas jo vardu pavadinti gatvę mieste, daug kas jį priėmė skeptiškai. Bet galų gale susivokė, kad V. Lingio gatvė – ne tik žurnalisto-kovotojo atminimas, bet ir Lietuvos istorijos tarpsnis, kurį reikia nuolat prisiminti kaip nueitą akmenuotą kelią.
Jeigu rajone atsirastų daugiau mūsų istoriją primenančių ženklų, nebereikėtų mėgdžioji telšiškių, sukūrusių įspūdingą Žemaitijos ir Telšių istorijos taką. Daug, kas taip naikina užmarštį, turi savos istorijos pamoką. Ji ne tik kuria šiuo metu retą pasididžiavimo gimtine jausmą, bet ir duoda ekonominės naudos.

Skaityti daugiau »

Apie istoriją

Apie istorijąGintaro muziejų Vilniuje ir Nidoje įkūrėjas, gintaro ekspertas Kazimieras Mizgiris griebiasi už galvos. Didžiai piktinasi verteivų godumu ir žmonių patiklumu. Kaimuose, miesteliuose pasirodė skelbimai, kviečiantys žmones parduoti senienomis vadinamas šeimos relikvijas – ordinus, medalius, senas nuotraukas, gintaro dirbinius. Dėl pastarųjų Kazimierui labiausiai apmaudu. Jo manymu, žmonės susigundo keliais šimtais litų, nors senoviniai gintaro karoliai kainuoja keturženkles sumas.
Garsus Lietuvoje parapsichologas išdėstė savo nuomonę, kodėl anksčiau žmonės buvo doresni. Jo manymu, juos supo rankomis padaryti daiktai, kuriuose ilgam lieka meistro energijos. Senos lovos, kėdės, stalai, spintos – viskas spinduliuoja žmogaus šiluma. Dabartiniuose daiktuose gali justi nebent staklių elektros įtampą.
Prieš keletą metų į Linkuvą iš Pietų Afrikos Respublikos atvažiavusi žurnalistė Sara Blečer susirado savo senelių namą. Naujieji šeimininkai ruošėsi jį griauti, Sara paprašė jų padovanoti metalinę durų sklendę. Mat jos senelis buvo kalvis, pats ją darė. Nuoširdūs linkuviškiai mielai įvykdė moters norą, puikiai suvokdami, kad ta sklendė jiems – tik metalo gabalas, o Sarai – relikvija, kurią matydama ir liesdama ji jaučia artimo žmogaus šilumą.
Žinoma, ne visiems ji svarbi. Todėl norinčiųjų parduoti savo atminimą tikrai yra. Anądien Plateliuose regėjau skelbimą, nuo kurio beveik pusė atraižėlių su pirklio telefono numeriu jau nuplėšta. Vadinasi, žmonės atsikrato savo šeimų istorijos. Netenka daug daugiau nei gauna. Lengvai atėję pinigai lengvai ir išeina, kartu išnešdami ir tai, kas jokia valiuta nepamatuojama: atminimą apie senelius, tėvus, artimus žmones ir su jais susijusius prisiminimus apie buvusius įvykius.
Kita vertus, kiekvienoje sodyboje snaudžianti jos gyventojų istorija neretai miršta savaime, nes nėra kam jos klausytis ir saugoti. Savo sodyboje kasdamas pamatus šiltnamiui radau senų plytų, bet niekas neprisiminė, kas čia buvo. Tik neseniai, skaitydamas Marijos Vasiliauskienės prisiminimus, sužinojau, kad toje vietoje stovėjo 1930 metais sudegęs dvaro namas.
Archeologas Petras Tarasenka siūlė pradėti mokytis istorijos nuo savos sodybos, savo kaimo. Gal verta jo paklausyti?

Skaityti daugiau »

Apie muziką

Apie muzikąDevintojo tarptautinio Mykolo Oginskio festivalio muzikos garsai vėl pažadino Plungę.
Galima sakyti ir kitaip: praktiškai du žmonės – Plungės M. Oginskio meno mokyklos direktorė Genovaitė Žiobakienė ir Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas su savo suburtomis komandomis jau devintą kartą sukviečia Plungiškių draugiją pažiūrėti į akis kraštiečiams, vieniems kitų paklausti, ką per metus padarė gero savo gimtinei, išklausyti, ką dar padarys.
Plungiškių susibėgimas – lyg įžanga prieš festivalio atidarymą, į kurį renkasi visa Lietuva. Praėjusį šeštadienį žirgyno salėje šmėžavo seniai matyti veidai ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir visų šalies pakraščių.
Mano santykis su klasikine muzika šiek tiek komplikuotas, todėl stovėjau lauke ir suvokiau, jog tai labai gera vieta: ne tik girdi per atviras duris besiveržiančius garsus ir juos palydintį lietaus lašų barbenimą, bet ir matai daugybės žmonių reakciją. Jautiesi lyg spektaklio, kuriame atsiskleidžia personažų charakteriai, dalyvis.
Va, nutaisęs rimtą veido išraišką, pirmyn atgal kulniuoja apkūnus vyras, sustingsta, įbeda žvilgsnį į šakotą ąžuolą. Regis, muzikos garsų pakylėtas, jis keliauja šimtamečio kamienu į aukštybes, medžio rauplėse mato tai, ką girdi.
Atplėšęs žvilgsnį, prieina ir teiraujasi, kuo maitinasi širšės, mat pasirodo, stebėjo jas, zujančias į drevę ir atgal.
Tarpduryje stabteli inteligentų iš Klaipėdos šeimyna. Buvo Plateliuose, užsuko į Plungę, „užsiregistravo“ ir važiuoja toliau. Turės teisę sakyt, kad buvo festivalyje.
Pasirodo nuo ūkio darbų atsiplėšę vyras ir žmona. Jie skubėjo, bet pavėlavo. Radę tarpelį prie sienos, susikimba rankomis ir stovi nekrutėdami iki paskutinio „Bolero“ akordo. Tas jų stovėjimas – lyg gražiausia padėka festivalio organizatoriams, maestro Juozui Domarkui, visam orkestrui, Morisui Raveliui ir sau, sugebėjusiems ištrūkti iš kasdienybės.
Ne. Dar gražesnę atnešė kokių dešimties metų mergaitė, vedina perpus jaunesniu broliuku. Jie vieni atėjo per lietų, broliukas bando muistytis, bet sesutė jį vis tramdo be žodžių, glostymu ir spindinčiomis akimis sakydama, jog tai, ką jie girdi, yra gražu ir nepakartojama.
Festivalis jau turi naują gerbėjų kartą.
Todėl jis bus.

Skaityti daugiau »

Apie okupaciją

Apie okupacijąSpėjama pagoniška Lopaičių šventvietė, regis, tapo ne tik istorijos pamoka, bet ir susitaikymo su savimi ir aplinka, savęs ir jos pažinimo erdve, kurioje turėtų netilpti viskas, kas laikina: vienadienės ambicijos, kitų menkinimas, garbėtroška – visos žmogiškosios silpnybės, kurios Vedose vadinamos į žmonijos susinaikinimą vedančiomis Geležies eros žaizdomis.
Net atrodė, kad Lopaičiai tapo savotiška Vedų kultūroje minima Aukso eros oaze, kurioje pirmapradis žmogus net neįsivaizdavo, kad gali būti nesantaika, pyktis, noras turėti daugiau nei kitas, valdyti savai materialinei naudai, brukti savo įsivaizdavimus.
Per dešimt spėjamos šventvietės Lopaičiuose egzistavimo metų čia vyravo taika ir ramybė. Visi, kam jos reikėjo, rasdavo ir teberanda sau erdvės kitiems netrukdantiems pojūčiams, laikė ir tebelaiko šventvietę savyje, o ne kaip mėšlą ant šakės kelia save joje.
Atsiprašau, jeigu kam pasirodys, jog per sūriai pasakiau, tačiau tokį protrūkį gimdo prieš porą savaičių buvusi invazija Lopaičiuose. Kažkas sumanė turintis teisę drastiškomis priemonėmis vesti kitus jų pasirinktu keliu. Kilnojo akmenis iš jų vietų, dėliojo geometrines figūras ir net ant kartono lapo negrabiai pieštu piešiniu bei taip pat rašytu tekstu tikino, kad iš akmenų jų sudėtu taku reikia vaikščioti su malda ir prašyti Dievo to, ko pageidauji.
Tai – lyg spjūvis ant protėvių kapų, į kuriuos neretai jie atgulė nuo rankų tų, kurie atėjo nešini ugnimi, kalaviju ir to paties Dievo vardu bei jam skirtomis maldomis.
Kitas ne mažiau svarbus dalykas – spėjamoje šventvietėje esantys praeities liudijimai. Jų išdėstymas, vieta erdvėje, padėtis, struktūra turi ypatingą reikšmę anksčiau ar vėliau čia ateisiantiems praeitį tyrinėjantiems mokslininkams. Rietavo miškų urėdija nepagailėjo lėšų nutiesti takus, įrengti lieptus, sukurti informacinę sistemą, kad tik Lopaičių lankytojai mažiau laigytų po mišką ir paliktų tokį vaizdą, kokį radome.
Dievo žodžio skelbėjai jį sujaukė, bet dar didelės bėdos nepridarė. Tačiau Kultūros vertybių apsaugos departamentui turėtų pradėti sopėti galvą, ar naujieji okupantai nesumanys kurti savo šventvietės. Bent iki to laiko, kol mokslininkai tars oficialų žodį, šventvietė Lopaičiuose ar ne.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...