Palaidos mintys

Apie kaitą

BunkaAnalitikas, persona non grata Rusijoje buvęs, tačiau dabar iš jos televizorių ekranų neišlipantis Jakovas Kedmis ramina, jog per Kubos krizę JAV generolai spaudė Prezidentą Džoną Ficdžeraldą Kenedį raketomis trinktelėti ne tik per Kubą, bet tokių pat „linkėjimų“ pasiųsti ir Tarybų Sąjungai.
Anot analitiko, D. F. Kenedis paklausė, ar generolai gali garantuoti, jog dėl tokio veiksmo nenukentės nė vienas JAV miestas. Generolai negarantavo, D. F. Kenedis spaudimą nuleido į kanalizaciją.
J. Kedmis mano, kad ir dabar atsitiktų taip pat dėl tos pačios priežasties: bent viena JAV pasiekusi raketa į šipulius sudaužytų ne tik dešimtis, šimtus tūkstančių ar net milijonus amerikiečių gyvenimų, bet ir politiniu lavonu paverstų Prezidentą su visa jo komanda ir partija. Dešimtis, šimtus tūkstančių ar net milijonus dar galima būtų pavadinti aukomis kovoje už demokratiją, bet „lavonu“ tapti nenori nė vienas politikas, todėl, anot J. Kedmio, kol yra pavojus sulaukti atsakomojo smūgio, amerikiečiai kariauja tik ten, iš kur grėsmės nėra.
Lietuvos pilietis ir politikas nelietuviška pavarde pareiškė, kad „vargšai rusai balsuos už karą“.
V. Putinas patikino (ir Lietuvos pilietis nelietuviška pavarde), kad Rusija kariautų tik atsakydama į karinius veiksmus prieš ją.
RIA Novosti pastebi, jog aršiai Rusiją ir V. Putiną puolusi Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė keičia stilių ir cituoja jos žodžius, kad „Mūsų kaimynė Rusija artimiausiais metais liks sudėtinga, jeigu liks ankstesni vadovai… bet nenoriu sakyt, kad reikia nusiplaut rankas ir nebendraut. Padėtis keičiasi, geopolitinė taip pat… reikia ieškoti galimybių likti atvirais pokyčiams… geriau bendradarbiauti, o ne kariauti“.
Dėl bendradarbiavimo, o ne kariavimo gali ginčytis tik visiškai glušas generolas.
Politikų žodžiai dažnai, net per dažnai sakomi, kai liepia vyresnieji tetos ir dėdės arba laukiama naudos.
Ta pati RIA Novosti agentūra ne be sarkazmo sako, jog Prezidentės nuomonę gali sąlygoti aršiausios Rusijos kritikės ir Pabaltijo šalių šelpėjos Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos, todėl reikia rūpintis, kaip gyventi po 2020 metų, kai smarkiai aptirps ES parama, o atgaivinti ryšius su Rusija – viena iš galimybių.

Apie vieną

Bunka15 min.lt skelbė: „7 objektai ir vietos Plungėje, dėl kurių verta užsukti į šį Žemaitijos miestą“. Bet išvardijo aštuonis.
Plungei dėl to tik geriau. Ir todėl, kad išvardijo, ir todėl, kad apsiriko. Nes kitų klaidos traukia dėmesį, o tai – reklama.
Liūdnoka dėl kitko. Išvardintos vietos – iš senovės. Plungės dvaro sodybos parkas, Mykolo Oginskio rūmai, Laikrodinė-oranžerija, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Plungės Lurdas, Šv. Florijono paminklas, Laisvės paminklas skaičiuoja beveik šimtmetį ir daugiau.
Nieko nuostabaus. 2014 metais viešoji įstaiga „Terra Publica“ išleido Lietuvos miestų ir miestelių albumą, kuriame tik apie dešimt procentų gyvenamų vietų pristatomos be dvarų, bažnyčių, kryžių – baudžiavos ir šiek tiek jaunesnių laikų palikimo.
Kai albumą spausdino, jau buvo praėjęs bemaž ketvirtis atgautos Nepriklausomybės amžiaus, bet jo sudarytojas nerado ar neieškojo, ką verto pasididžiuoti per tą laiką sukūrėme patys.
Taip ir važiuojame senomis vežėčiomis, didžiuodamiesi protėvių darbais, prie kurių nė piršto nesame prikišę.
Kad išgelbėjome keletą ar keliasdešimt griūnančių, senovę menančių ir apie ją pasakoti galinčių objektų  – anokia paguoda, žinant, jog šimtai ar net tūkstančiai jų sunyko. Neretai net akylai stebint paveldosaugininkams.
Bet Plungės garbei pristatytas ir prieš devynerius metus Senamiesčio aikštėje pastatytas plungiškių Garbės suolelis. Ko gero, tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje objektų, pasakojančių apie čia gimusius, dirbusius žmones ir sakančių, jog dabartinė karta jiems dėkinga. Bei įpareigojantis ateinančiuosius tęsti tai, kas gero pradėta.
Na, apie kartą gal kiek perdėta. Nes suolelio idėją pagimdė, ją įgyvendinti su bendražygiu pagalba rūpinosi vienas žmogus – Gintautas Vaitkevičius. Tas pats, kurio prieš pora savaičių netekome, be kurio Plungės gyvenimas bus ir liūdnesnis, ir nuobodesnis.
Tad, sakau, reikėtų tęsti tai, ką Gintautas pradėjo. Kol kas bent kažkieno skeltais nagais apibraižytą lentelę prie suoliuko pakeisti. O kartu joje prirašyti: „Suolelio idėjos autorius ir jos įgyvendintojas su bendražygiais – Gintautas Vaitkevičius“.
Kad praeivis, ant to suoliuko prisėdęs, galėtų pamąstyti, jog ir vienas žmogus gali daug. Tik reikia ne smilkti, o degti.

Apie žliumbimą

BunkaGūdžiais tarybiniais laikais atrodė, kad ten, už vandenyno, veršiai medų laižo. Kiekvienas žodis iš Jungtinių Amerikos Valstijų buvo lyg ir aukso vertės, o jeigu dar pagiriamasis – net širdis apsaldavo.
Apie 1990-uosius į Lietuvą ėmė grįžinėti buvę „dipukai“ ir jų atžalos. Tęsdami tarybinių laikų įprotį, daug kas išsižiojęs klausėsi, ką jie pasakys, ką padarys. Vargu ar buvo bent vienas sugrįžėlis, kurio nerodė televizijos, apie kuriuos nerašė žurnalai blizgančiais viršeliais, kurių „sėkmės“ istorijų nesekė kas pavydžiu, kas tyrinėjančiu žvilgsniu.
Bemaž sektinu etalonu vienu metu buvo tokia Rita Dapkutė, mokiusi Lietuvą „amerikoniško“ gyvenimo būdo ir kepti picas. Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių Lietuvoje Rita su savo anglosaksišku vyru išrūko atgal į JAV. Gal ir todėl, kad ėmė trūkti dėmesio, o gal todėl, kad savo misiją jau manė atlikusi.
Rodos, per trisdešimt metų jau turėjome suvokti, kad ne visi susvetimėję saviškiai ar visai svetimi nėra pranašai, kad vadinama vakarietiška pilietybė nesukuria proto galios ar šventumo aureolės. Bet kaip ir tarybiniais laikais, kai aplinkos niūrumą propagandos bei agitacijos pajėgos bandė užlopyti pagiriamaisiais žodžiais iš svetimų lūpų, taip ir šiandien užsieniečiai Lietuvoje pasitarnauja tam pačiam tikslui.
Ir ne tik jie. Kažkokia dainininkė Evelina po dvejų metų iš JAV trumpam sugrįžo Lietuvon ir jau su jaučiamu amerikietišku akcentu dūsauja, jog tik dabar pajautusi, koks yra rudeninių lapų kvapas, kurio Los Andžele nėra.
Supratom. Mes turim, o Kalifornijoje – tik konservuotas.
Tokie pamąstymai svetimomis ar susvetimėjusiomis lūpomis gali reikšti ir „velniop sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitokias problemas, džiaukimės lapų kvapu“.
Na, o jeigu dar „Libis mano, kad Lietuva yra stabili, veržli ir sparčiai besivystanti šalis“, „Iranietės požiūriu pagrindinis Lietuvos išskirtinumas – žmonės“, „Meksikiečiui integruotis Lietuvoje buvo nesunku“, „Lietuvoje indas nestokoja draugų“ ir daugybė kitos panegirikos, tai darosi panašu į žiniasklaidos kuriamą psichologinį poveikį.
Jaučiate. Tai baikite žliumbti, nes anie mus giria.
O juk turėtume patys žinoti žliumbimo priežastis ir jas naikinti. Savais protais ar jų likučiais.

Apie modeliavimą

BunkaTeatro ir kino aktorė Elvyra Žebertavičiūtė sako, kad buvo prisiekusi konservatorių patriotė, bet kai pamatė, ką jie išdarinėja, nusisuko nuo visų partijų ir net balsuoti nebeina.
Tokių nebeinančiųjų, nėjusiųjų ir neisiančiųjų Lietuvoje – apie pusė balso teisę turinčiųjų. Vieni – nusivylę kaip ir aktorė, kiti sako nieko neišmanantys politikoje, treti – abejingieji, ketvirti – tingintieji pakelti užpakalį.
Bet pretenzijas reiškia visi. Kartais rodosi, jog aršiausieji ir yra tie, kurie nebalsavo. Nes dažnai jie išdidžiai apie tai pareiškia sakydami, jog neis prie balsadėžių tol, kol nebus patenkinti gyvenimu.
Pamodeliuokime.
O jeigu ir Lietuvoje, kaip dvidešimt trijose pasaulio valstybėse, būtų privalomas balsavimas? Nes, kaip Politinių studijų enciklopedijoje sakė amžinatilsi JAV akademikas, politikos mokslų profesorius Stiuartas Nagelis, „Privalomas balsavimas pateisinamas tiek dėl normatyvinių, tiek ir dėl praktinių priežasčių. Manoma, kad balsavimas yra ne pilietinė teisė, o pareiga, kurią kiekvienas turi įgyvendinti. Taip pat, kad visuotinis balsavimas sustiprina demokratiją ir geriau įgalina tas visuomenės grupes, kurios nepasižymi aktyviu dalyvavimu rinkimuose“.
Lietuvoje dar neteko girdėti įstatymo apie privalomą balsavimą iniciatyvos. Seime gimsta keisčiausios, kartais net sveiku protu nesuvokiamos idėjos. Net apie tai, kaip daugiau žmonių privilioti į rinkimų apylinkes.
Dėl referendumo apie dvigubą pilietybę net svarstoma balsavimą padaryti daugiadieniu. Teisės žinovai sako, jog taip elgtis negalima, bet politikai vis tiek tokią mintį stumia.
Vėlgi pamodeliuokime. Kodėl tautos išrinktieji net necypteli apie privalomą balsavimą?
Remiantis S. Nageliu, galima manyti, kad jie yra demokratijos priešai, nes nenori jos stiprinti. Be to, nenori ar bijo užkrauti rinkėjams pareigą, palieka tik teisę. Atseit, tai ir yra demokratija.
Eismo keliuose taisyklės griežtai reglamentuoja transporto priemonės kiekvienos lemputės blykstelėjimą, o rinkimų įstatymas valstybės valdyme leidžia elgtis kaip nori. Galai lyg ir nesueina.
O gal vis dėlto partijos bijo rinkėjų, nes nežino, kaip visi urmu elgsis? Ir joks modeliavimas čia nepadės. Kiekviena turi savus, jais ir ramstosi.

Apie žingsnius

BunkaNe apie žingsnius tyloje, parade ar protesto eisenoje. Apie žingsnius, kuriuos reikės žengti po pirmojo. Tad pastarasis turi būti gerai pamatuotas. Net ir kinų patarlė sako, jog ir pati ilgiausia kelionė prasideda pirmuoju žingsniu.
Anądien girdėjau pasakojimą apie ligoninės priimamąjį.
Vėlų šeštadienio vakarą tėvas atlakino šešiametę dukrą su baisiai paraudusia akimi ir dar baisesniais ratilais aplink ją. Medikai apžiūrėjo, nuramino, pasakė, kad nieko baisaus, ir paprašė sumokėti ar ne dvidešimt tris eurus.
Tėvas, žinoma, pasipiktino, citavo nukaršusią tiesą apie nemokamą gydymą. Priimamojo gydytojas tik skėstelėjo rankomis ir paguodė, kad tokią tvarką nustatė Sveikatos apsaugos ministerija: jeigu skubios pagalbos nereikia, pacientas moka iš savo kišenės.
Iš pradžių tėvas bandė aiškinti, jog jis ne medikas, nežino, kada pagalba skubi, o kada lėta.
Gydytojas vėl tik skėstelėjo rankomis. Atseit ministerija nusprendė, kad priimamojo paslaugomis žmonės piktnaudžiauja ir pinigais bando atgrasyti to nedaryti. O kad vienas kitas nekaltai nukenčia – tokia jau ministerijos valia.
Tada tėvas, matydamas, kad gydytojas nuoširdus ir dėmesingas, mirktelėjo ir paprašė ką nors „skubaus“ dukrai užrašyti, kad tik mokėti nereikėtų.
Ir iš kur gydytojui tiek kantrybės aiškinti, jog pirma – taip daryti negalima dėl tvarkos, o antra – dėl pačios dukros. Nes medicininėje kortelėje įrašas liks visam laikui. Ką gali žinoti, kam jis gali užkliūti ateityje.
O taip yra buvę.
Kauno berniokas kaip velnias kryžiaus bijojo tarnybos dar tarybinėje armijoje. Už didelius pinigus ir per dar didesnes tėvų pažintis gavo pažymą, kad jam ne viskas galvoje gerai.
Švilpaudamas baigė mokslus, prakuto, nusipirko automobilį. O vairuotojo pažymėjimo jam neduoda, nes jo galvoje negerai.
Vėlgi dar tarybiniai gydytojai nulupo triskart brangiau nei pirmą kartą, bet diagnozę pakeitė.
O dar, veikiausiai Kelmėje, girdėjau, kaip Laimo liga susirgusi mama priprašė užrašyti, kad serga jos sūnus, nes vaikams vaistai nemokami.
O kai berniokas stojo į policijos akademiją, durys jam užsitrenkė: medicinos kortelėje yra įrašas apie Laimo ligą.
Tad žingsnį žengdami, matykim, kaip reikės žengti kitą.
Artėjančiuose rinkimuose – taip pat.

Apie galimybes

BunkaBažnyčia sako, kad be Dievo valios nė plaukas nuo galvos nenukrenta, bet visagalis žmogui visada palieka galimybę rinktis tarp blogio ir gėrio, tarp asmeninės naudos ir aplinkinių gerovės, tarp rojaus vartų ir pragaro kančių.
Plateliškis Albertas Baužys pasakojo, kad pirmosiomis karo Lietuvoje dienomis, kai buvo kuriama policija, į ją kvietė jaunus vyrus tvarką palaikyti, vagis gaudyti. Alberto giminaitis apsidžiaugė galimybe dirbti ir užsirišo baltą raištį. Bet kai tuos pačius tvarkos sergėtojus išrikiavo vesti šaudyti Platelių žydus, jis padėjo šautuvą, sakydamas, jog taip nebuvo sutarta, ir išėjo namo.
Kitą dieną jo neliko. Visa giminė jį apraudojo manydama, kad už jo pasirinkimą vokiečiai patį pastatė prie duobės kartu su žydais. Tai veikė ir likusiųjų baltaraiščių galimybę spręst, kaip elgtis.
Bet po karo vyrukas grįžo iš Vokietijos, kurion buvo išvežtas dirbti.
1952 metais Tarybų Sąjungoje buvo sukurpta žydų gydytojų, neva žudžiusių pacientus, byla. Ji atsirito ir iki Lietuvos, kurioje auka buvo pasirinktas plungiškis chirurgas, tuo metu Vilniaus geležinkelininkų ligoninėje dirbęs, po šešerių metų pirmąją planinę širdies operaciją Lietuvoje padaręs Borisas Efrosas.
Beveik visa tam reikalui sukurta komisija, paklusdama Maskvos reikalavimui, atsistojo ant užpakalinių kojyčių, sukurpė kaltinimą gydytojui, kuris vėliau padarė per šešis šimtus širdies operacijų, po kurių nė vienas pacientas nemirė.
Bet kai reikėjo pasirašyti kaltinamąjį aktą, komisijos narys, Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyriausiasis gydytojas, Vilniaus chirurgų draugijos pirmininkas Kazys Katilius, sakydamas, jog byla sufabrikuota, atsisakė dėtį parašą.
Jis pasinaudojo Dievo suteikta galimybe rinktis, nors puikiai suprato, kad ir jis, ir šeima gali sulaukti didelių nemalonumų.
Jo sūnus, Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės chirurgas Kazys Katilius pasakojo, kad tuo metu buvo labai neramu dėl tėvo likimo, bet netrukus po Stalino mirties įtampa atslūgo.
Likimo ironija: galimybės pasirinkti neturėjo tik vienatinį Dievą pasauliui atnešę žydai.
Ją atėmė ir 1941 metų vasarą Plungėje, Telšiuose, Šiauliuose nacių nurodymus vykdęs Jonas Noreika. Jis taip pat turėjo galimybę rinktis.

Apie pelenus

BunkaUpėje plaukioja krokodilas. Žiūri, ant virš vandens palinkusios šakos sėdi beždžionė. „Pasityčiosiu iš tos kvaišos, – mąsto krokodilas. – Paklausiu, kaip jai sekasi. Jei pasakys, kad gerai, pradžiuginsiu, jog kvailiams visada sekasi. O jeigu graudensis, kad blogai, sakysiu, jog jai taip ir reikia.“
– Kaip sekasi? – klausia krokodilas.
– Koks tavo reikalas, žalias šūde. Kur plauki, ten ir plauk…
Šviesaus atminimo plateliškė mokytoja Stanislava Andriuškaitė, papasakojusi šį anekdotą, dar pridėdavo, jog jis – apie tarybinį planavimą, kurio vaisiai neretai garmėdavo bež-džionei ant uodegos.
Atrodo, kad tarybinių laikų anekdotas tinka ir dabartinei Lietuvai.
Juk būna taip, jog, rodos, kitaip būti negali, bet, žiūrėk, įsikiša kokia force majeure – nenugalima jėga – ir lieka tik skėsčioti rankomis.
Bene didžiausia nenugalima jėga vis dėlto yra ne stichinės nelaimės, o žmonių kvailumas. Anot Alberto Einšteino, jis gali būti didesnis net už visatą.
Tai iliustruojame rėpliodami į rinkimus, o antrą dieną po jų jau keikdami naują valdžią. Geresnį A. Einšteino žodžius patvirtinantį argumentą vargu ar rasime.
Dar viena nenugalima jėga yra moteriškė. Vieną dieną ji gali iškilmingai pareikšti, jog greičiau nabašnikas atsikels, nei ji taps kandidate Prezidento rinkimuose, o kitą pranešti, kad nabašnikui nebereikia kilnotis. Persigalvojo.
Kai tokios metamorfozės, galima įtarti, kad ne Ingrida Šimonytė persigalvojo, o ją pergalvojo jos motininė partija. Nes pamatė, jog bliūkšta iki šiol sėkmingai stumto Gitano Nausėdos populiarumas ir skubiai reikia kito.
Iki šio laiko atgimusi Lietuvos valstybė jau turi keturis šalies Prezidentus ir dar vieną laikinąjį.
Valdas Adamkus guodėsi, kad pajuto politinio teroro skonį.
Rolandą Paksą už LR Konstitucijos pažeidimus ištrenkėme iš posto.
Algirdo Mykolo Brazausko atminimą skandiname gausioje nevaldomų ir nesivaldančiųjų komentarų kloakoje.
Šiandien jau bene gero tono ženklu tapo pasidrabstyti apie Dalią Grybauskaitę.
Jeigu jie to verti, esame, kaip vėlgi sakydavo S. Andriuškaitė, juos išrinkę subingalviai.
Jeigu neverti – esame dar didesni galvasubiniai.
Tad kai eisime prie rinkimų urnų, prisiminkime S. Andriuškaitės mėgtą anekdotą ir pasibarstykime galvas pelenais.

Apie aiškiaregystę

BunkaVokietijos Bundestage minint Eliziejaus susitarimo penkiasdešimt penktąsias metines, aštrioji opozicininkė Sara Vagenknecht priminė, jog „Dešimt metų iki Eliziejaus susitarimo pasirašymo, Tomas Manas savo jaunųjų klausytojų Hamburge maldavo siekti europietiškos Vokietijos, o ne vokiškos Europos“.
Sakoma, kad Prancūzijos ir Vokietijos Eliziejaus susitarimas tapo priemone naikinti tautų nepakantumą vienų kitoms, jaustis stipresnėms ir saugesnėms.
Bet kažkodėl rašytojas ir kritikas, Nobelio literatūros premijos laureatas, vienas žymiausių pirmosios XX amžiaus pusės literatūros kūrėjų Tomas Manas dar 1953-aisiais perspėjo apie Vokietijos siekį jau ne ginklu, o palyginus taikiai vadovaut Europai (jeigu sakot, kad iš mielaširdystės – baikit juokaut).
Matyt, jis turėjo aiškiaregystės dovaną. O gal paprasčiausiai mokėjo gliaudyti faktus, iš jų branduolių dėlioti mozaiką ir ją skaityti.
Ak, kad taip mums tokį dabar. Turime pulką aiškiaregiais besidedančiųjų, kuriems bene labiausiai rūpi paaiškinti, kodėl neatsitiko taip, kaip jie sakė, bet maniško proto net išsinuomoti negalime: arba tokio nėra, arba jis per brangiai kainuoja, arba jo kažkas bijo.
Regis, bijantiesiems labiau patinka po savas atrajas murkdytis ir kitus jomis šerti.
Faktų gliaudytojo, mozaikos dėliotojo ypač reikia svarbiais valstybei momentais, kurių vieni yra rinkimai.
Kažkodėl dingojasi, jog į Prezidento rinkimų finišo tiesiąją stačiai iš televizorių ekranų išeis Gitanas Nausėda ir su rusišku šleifu piešiamas Vygaudas Ušackas, nors pakampėse žmonės tarp savęs kuždasi, jog jis tik gerai dirbo savo diplomatinį darbą.
Valdas Vižinis G. Nausėdą pavadino „misteriu NIEKAS“, kuriuo manipuliuoja stiprus užnugaris.
Konservatoriai? Jie juk spręs (dabar, kai skrebenu, dar nežinia, ką jie pasirinks vadovauti rūmams Daukanto aikštėje), G. Nausėda ar V. Ušackas bus jų kandidatas.
Dar nežinia, bet, regis, aišku, nes V. Ušackas savo išankstiniu pareiškimu dalyvauti Prezidento rinkimuose leidžia tai suvokti. Jis, matyt, jau žino. Gal net žino, ir kodėl.
Tad gali būti pasirinkimas tarp kišeniniu vadinamo G. Nausėdos ir nepatogaus atrajotojams V. Ušacko.
Bet juk nesu aiškiaregis. Todėl iš kalno atsiprašau, jei kas ne taip bus.

Apie šimtą

BunkaLietuvos valstybės šimtmečio metai artėja prie pabaigos. Bet tai progai skirti renginiai vis dar tęsiasi, prasideda ir baigiasi nauji.
Lietuvos radijo ir televizijos interneto svetainės šimto valandų transliacija iš Lukiškių aikštės džiugino ne naujomis programomis, o tuo, jog visuomeninis transliuotojas pasiryžo išeiti į atvirą erdvę ir pasirodyti žmonėms. Kartu – ir pabūti su jais.
Na, nereikia juokinti ir piktinti žmonių supuvusiais lozungais „Mes ateiname į jūsų namus“, prisistatinėti vos ne šeimos nariu vien todėl, kad namuose yra televizorius. Jokia šeimininkė nesugebės iškuopti tiek purvo, šiukšlių, kiek jų pribyra iš komercinių kanalų televizorių ekranų.
LRT pabandė parodyti, jog ji norėtų to nedaryti. Gal čia nauja šluota – naujoji generalinė direktorė pasistengė? Bet vis dėlto reikia nukelti skrybėlę vien todėl, kad šimtmečio proga padaryta tai, ko anksčiau nebuvo.
Betgi dar daug ko nebuvo.
Gal visai neblogai būtų besibaigiančiais valstybės jubiliejiniais metais ir daugiau dovanų pažerti.
Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų ir kitos tvarką bei drausmę prižiūrinčios tarnybos galėtų paskelbti „Šimto kamerų“ vajų ir įsipareigoti iki metų pabaigos surasti joms šimtą gyventojų – korumpuotų pareigūnų.
Na, gal šiemet jau nebespėtų. Ne todėl, kad korumpuotų pareigūnų nėra – jų iki soties. Bet, matyt, pritrūktų tyrėjų darbo valandų, nes demokratija įtariamiesiems suteikia teisę gintis tolimais nuo tiesos teiginiais, kuriuos paneigti itin sunku. Gal prie tokių priguli ir Masiulio-Kurlianskio tandemo suokimas apie paskolą, bet ne kyšį. Nedemokratinėje valstybėje tyrėjai pareikalautų parodyti paskolos sutartį. Jei jos nėra – kalba baigta. Kaltas.
Kaip bus čia, pamatysim.
Dar Švietimo ir mokslo ministerija drauge su kolegomis iš Kultūros ministerijos jaunimui iki 30 metų galėtų paskirti dešimt kartų po šimtą eurų prizus už šimtą per jubiliejinius metus perskaitytų popierinių knygų. Išlaidos tikrai būtų nedidelės, gal pakaktų ir poros tūkstančių eurų, bet užtat kaip gražiai skambėtų: „Dešimt kartų po šimtą eurų už šimtmečiui perskaitytų šimtą knygų“!
Jeigu dabar brangiai valstybei sukurtume tokių dovanų, kitą jubiliejų pasitiktume apsišvarinę ir apsiskaitę.

Apie dūmą

Bunka„Pagal ekonomikos dėsnius bet kokios verslo kompanijos tikslas – pelnas. Jai nusispjauti į valstybės interesus. Todėl valstybės tikslas – priversti verslą veikti valstybės interesų naudai. Jeigu valstybė to nedaro, ji tampa priedėlių prie pelno tiems, kurie vadovauja kompanijoms. Juolab kad dauguma kompanijų savo kapitalą ir vadovaujančius postus įsigijo nusikalstamu būdu. Jie – nusikaltėliai, vagys.“
Taip sako aštrus politikos apžvalgininkas, Izraelio visuomenės veikėjas Jakovas Kedmis.
„Uždraudus prekybos centrams dirbti sekmadieniais – kainos tik didėtų“, – mano Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas.
Vadinasi, jos didės. Nes lyg didelė verslo kompanija yra ir valstybė, kurią valdančiųjų tikslas – irgi pelnas. Mat kiekviena valstybę valdanti partija nori turėti kuo daugiau pinigų padalinti. Ypač prieš rinkimus.
O didesnės kainos – daugiau mokesčių į valstybės biudžetą.
Tad išeitų, kad valstybės (valdančiųjų) ir verslo norai sutampa. O lemenimai apie vartotojų gynimą nuo verslo ryklių, pastangas mažinti kainas, duoti daugiau pinigų pensininkams, skurstantiesiems, regis, yra tik kaip protus užgulantis dūmas. Jeigu Vyriausybėje sėdi žmogus, manantis, kad kainas galima sumažinti, jis – arba naivuolis, arba priekvailis, arba paprasčiausias sukčius.
Triukšmelis apie stambiųjų prekybos tinklų darbo laiką irgi gali būti tik dūmų uždanga. Juolab kadLietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Laurynas Vilimas sakė, jog su prekybos įmonių nedarbu per Velykas ir Kalėdas sutinkantis tik su sąlyga, kad po metų ar dvejų draudimo dirbti per šventes poveikis ekonomikai būtų ištirtas.
Vėlgi lyg per dūmų uždangą galima numanyti, jog poveikis bus prastas ir reikės grįžti prie dabartinės tvarkos. Verslininkai pasistengs. O valstybė bus bejėgė atsispirti.
Bet tada vėl reikėtų sugrįžti prie J. Kedmi minties, jog valstybė „tampa priedėliu prie pelno tiems, kurie vadovauja kompanijoms.“
Ir abejoti, ar valstybės ir verslo norai sutampa, ar valstybė tikrai verslo priedėlis.
Juk sakė ekonomikos šulai, kad po euro įvedimo kainos didės nebent aptarnavimo sferoje – kirpyklose, kavinėse, viešbučiuose.
Lyg per dūmą regėti, kad valstybė aptarnauja rinkėjus.
Jeigu taip, šulai teisūs.

Apie mūsiškius

BunkaVėl bus Plungiškių draugijos sueiga, vėl prisiminsime tuos, kurie paliko pėdsaką mūsų krašte ir visame pasaulyje.
Gerai, kad yra ką ir kam prisiminti.
Bet nieko nepadarysi, taip jau nutiko, jog vienus prisimename labiau, o kitiems dar reikia rasti vietos mūsų atmintyje, nors jie irgi plungiškiai.
Mūsiškiai.
Sonia Šlesin – Mahatmos Gandžio sekretorė; seras Ronaldas Harvudas – Oskaro premijos laureatas; seras Entonis Šeras – Londono karališkojo teatro aktorius ir režisierius; Maiklas Levitas – Nobelio premijos laureatas; Malkolmas Rifkindas – buvęs Didžiosios Britanijos Škotijos reikalų, transporto, gynybos, užsienio reikalų sekretorių postuose; lordas, Braunstono baronas Grevilis Džaneris; jo dukra, judaizmo reformatorių vyresnioji rabinė Laura Džaner-Klauzner; Alenas Cimbleris – vieno iš Didžiosios Britanijos bankų prezidentas; Džonatanas Šapira – vienas garsiausių pasaulyje politinės karikatūros meistrų ir daugybė kitų – Plungėje gimusių ar giminės šaknų čia turinčių ir jų nepamirštančių litvakų.
Jeigu jau mūsuose priimta didžiuotis kilusiais iš savo krašto garsiais žmonėmis, reikėtų nepamiršti ir tų, kurių šaknys dar čia, bet tautiečiai, protėviai išėjo visi iki vieno: kas į Amerikas, kas į senąsias ar naujesnes kapines čia pat Plungėje, kas į masines kapavietes…
Pasirodo, jog tie, kurie garsūs mūsiškiai, dar ne visi žinomi.
Istorikė Jolanta Skurdauskienė išgirdo garsaus pasaulyje kalbininko Vladimiro Plungiano pavardę ir pasidalino įtarimu, jog jis – irgi plungiškis. Pasirodo, tikrai kilęs iš garsios tarpukario Plungėje Plungianskių giminės.
Beje, daug litvakų gimtųjų miestų ir kaimų pavadinimus XIX amžiaus pradžioje pasiėmė kaip pavardes. Taip atsirado Plungianskiai, Ritoveriai, Salanteriai, Kovneriai, Vilenskiai, Karnovskiai ir daug kitų.
Neseniai Izraelio mokslininkas Gabrielis Sivanas atmintin sugrąžino dar vieną plungiškį – poetą, dramaturgą, pamokslininką, XIX–XX amžių sandūroje su tėvais Anglijon išplaukusį Izaoką Golerį. Talentingas, tačiau ekscentriškas Izaokas, matyt, dėl savo charakterio tyliai buvo nugramzdintas užmarštin, nors, kaip rašo G. Sivanas, „per savo trumpą gyvenimą sugebėjo padaryti tris karjeras ir palikti beveik dešimt literatūros kūrinių“.

Apie pažiūras

BunkaBiržų rajono savivaldybės internetinėje svetainėje netyčia radau, kad to rajono garsių žmonių sąraše yra ir Vladas Rekašius. Tas pats, kurio biustas stovėjo Plungės centre, kurio vardo publicistinio rašinio konkursus kasmet rengdavo „Kibirkšties“ laikraštis, o tų konkursų aptarimai, vertinimai ir apdovanojimai vykdavo Vlado Rekašiaus vardo kolūkyje.
Internete paieškojau, kaip jį mini plungiškiai, tačiau rajono garsių žmonių sąraše Vlado Rekašiaus neaptikau. Humoristu vadinamas Mantas Stonkus, kurio „kūryba“, švelniai sakant, verta dar šiek tiek pabūti tik šių dienų kontekste, yra, o poeto ir vertėjo, pasirašinėjusio Smydro Šakelės slapyvardžiu, nėra.
Tikriausiai todėl, kad jo pažiūros kardinaliai skiriasi nuo šiandien viešai deklaruojamųjų.
Biržiečiai jo nesibodi, o plungiškiai baidosi.
Tuo tarpu http://virginijusg.blogspot.com rašo: „…bet ar tai tik ne vienintelis (Vlado Rekašiaus) eilėraštis …, kur taip atvirai (ir erotizuotai) kalbama apie meilę „nelietuvaitei“.
Regis, tą unikalų lietuviškoje poezijoje eilėraštį galima lyginti ir su Sergejaus Jesenino meilės lyrikos dvelksmu.
Bet tegu kalba tie, kas išmano.
Literatūrologas Vytautas Kubilius rašė, kad V. Rekašius, be savo kūrybos, paliko „H. Heinės ciklo „Lyrinis intermezzo“ vertimų rankraštį, pasiekęs reto tuo metu eiliuotų tekstų vertimuose frazės laisvumo, poetinio polėkio, ironiškų aforistinių užsklandų“.
Blaivia galva svarstant, ištrinama V. Rekašiaus pavardė nereiškia, jog žmogaus, įvykių, kuriuose jis dalyvavo, nebuvo.
Tai galima vadinti ir istorijos redagavimu pagal užsakovų pageidavimą.
Bet jeigu pagal kiekvieną užgaidą ją draskysime, gali ateiti laikas, kai tikrosios visai nebeliks.
Graudu prisiminti, bet buvo atsiradę siūlymų „pataisyti“ net Kristijono Donelaičio kūrybos eilutes, kuriose jis nemielai atsiliepia apie vokiečius, prancūzus.
Priežastis, regis, aiški: pastarieji gali supykti ir iš Europos Sąjungos biudžeto nebeduoti pinigų kultūrai?
Kokia ji vargana, jeigu vietoje vertinimo žmones, įvykius arba apkaišome šventojo aureole, arba nutrenkiame į pragaro tamsybes, pasikliaudami ne savo žiniomis ir požiūriu, o „malonės galinčiųjų duoti arba neduoti“ sprendimais.
Kuo geresni esame už tuos, kuriuos smerkiame?

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...