Palaidos mintys

Apie nepadorumus

BunkaGarsus amerikiečių rašytojas Kurtas Vonegutas vienoje savo knygų ne tik aprašė, kas yra šiknaskylė ir kaip ji veikia, bet ir dėl didesnio vaizdingumo nupiešė.
Nieko ypatingo: skylė kaip skylė. Tik, regis, labai raji. Nes be voratinklių.
– Fe, kaip nepadoru, – sakys dauguma, nes užsiminti apie antrą galą pirmenybė kol kas priklauso niekaip nuo jo neatsijungiantiems atseit humoristams ir ekonominę padėtį reziumuojantiems politikams. Tikriausiai jie taip daro ir dabar, kai paskelbtos šių ir kitų metų bendrojo vidaus produkto augimo ir infliacijos prognozių pataisos.
Bet mes ne apie tai. Mes apie šiknaskylę, už kurios paminėjimą ir pavaizdavimą Kurtas Vonegutas pelnė ir pagyrų, ir populiarumo, ir, žinoma, ekonominės naudos.
Jis fantastinėmis priemonėmis simbolizavo nuotekų duobėn garmantį pasaulį, kuriame kiekvienas mano tik jis suvokiąs, kas čia darosi.
Bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodytų šiandien.
Ligoninės chirurginio skyriaus palata su penkiais pacientais ir dvylika lankytojų. Jauniausias iš pastarųjų atidaro sanitarinio mazgo duris, įdėmiai stebi, kas ten vyksta, paskui atsisuka į putnią mamą ir garsiai pareiškia:
– Ten kažkoks dėdė didelėm raudonom akim sėdi ant puodo, o man neleidžia!
Dėdei raudonom akim, matyt, jau tas pats, nes į pagalbą skuba personalas, o jauniausiojo lankytojo gimdytojos šiknaskylė pratrūksta:
– Matot, kas darosi? Visą dieną galėjo tupėti ant tos skylės, bet ne, prireikė kaip tik tada, kai mano vaikas užsinorėjo! Ar už tokią ateitį kovojom!?
Taip, žinoma, čia juodasis humoras, fantastika, už kuriuos Kurtas Vonegutas giriamas.
Kad jau taip, gal čia tiktų ir ministro Aurelijaus Verygos portretas tiksliai virš šiknaskylės prijungimo vietos?
Kaip priminimas apie tuos laikus, kai ligoninėse būdavo laikas ramybei, procedūroms, asmeninei higienai, lankytojams priiminėti.
O jeigu kas iš personalo perspėdavo viršutinius rūbus palikt rūbinėje, taip ir būdavo.
Dabar dėl šinšilo kailinukų pasigirsta „Pavydas šikną graužia“.
Tai tik dar vienas argumentas, jog nuo Kurto Voneguto laikų šiknaskylė ne tik neprarado savo svarbos, bet jos apibendrintas pavadinimas gali būti vartojama daug platesnėje erdvėje. Net nepadorioje. Net tokioje, į kurią nelenda politikai.

Apie stumtelėjimą

Bunka2016 metais Žemaičių dailės muziejuje surengtą mokslinę konferenciją „Profesorius Ignas Končius – pamatinių tautos vertybių puoselėtojas ir saugotojas“ „Šiaurės Atėnuose“ aprašęs Juozas Šorys, klausdamas, kaip įamžintas fiziko, etnografo, kraštotyrininko, mokslinių studijų ir eseistinio pobūdžio knygų autoriaus, Vilniaus universiteto valdytojo (rektoriaus) I. Končiaus atminimas tėviškėje, mini jo vardu pavadintą gatvę „su niūrokais daugiaaukščiais pastatais“, mokyklą Žlibinuose, dar šį tą ir skelbia, kad „I. Končius – vienas originaliausių ir prasmingiausiai pasireiškusių mokslininkų, ir akivaizdu, kad nėra deramai įvertintas ir pristatytas, ypač savo krašte.“
Dar J. Šorys, sakydamas, jog Plungė yra tikra iškilių asmenybių perykla, dėlioja, kad paminklais pagerbti galėtų būti Žemaitė, Šatrijos Ragana, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Vytautas Mačernis, Zenonas Ivinskis, Justinas Mikutis, Stanislovas Riauba, Juozas Kučinskis ir kiti.
Jam galima pritarti, galima ir pasiteirauti, iš kur traukti lėšų stovyloms. Tačiau faktas ir tai, kad atminimo ženklai plungiškiams atsiranda ir be mokesčių mokėtojų pinigų. Toks yra bent iš dalies dėmesio stoką atperkantis suolelis Senamiesčio aikštėje su Plungei nusipelniusių žmonių pavardėmis, skulptūra „Visiems doriems plungiškiams“ Telšių gatvėje, atminimo ženklai pirmosios Plungės elektrinės šimtmečiui Dariaus ir Girėno gatvėje bei geležinkelio Plungėje aštuoniasdešimtpenkmečiui geležinkelio stoties perone, chirurgui Borisui Efrosui Vytauto gatvėje, net pasaulio mastu išskirtinis memorialas Plungės žydų kapavietėje Kaušėnuose.
Dar buvo siūlymas iš buvusios „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonės pelkėtos teritorijos unikalias medžio skulptūras perkelti į miesto erdves, bet jis numirė po valdininkų pasitarimo su tautodailininkais.
Prisiminus, kad plungiškis architektas Algirdas Žebrauskas įspūdingą paminklą Durbės mūšiui Telšiuose sukūrė ir pastatė už rėmėjų pinigus, neatrodo neįgyvendinama kad ir kukliau, bet panašiai padaryti ir Plungėje. Regis, reikia tik iniciatyvos ir derinimo su nusimanančiais žmonėmis Savivaldybėje, kaip tai turėtų atrodyti ir kur stovėti.
Kas stumtelės idėją prisiminti savus šviesuolius ir jų darbus?

Apie galvasubinystę

BunkaDievas Adomui ir Ievai uždraudė daugintis. Tai – katalikų mokslininkų nustatytas ir Biblijoje pagarsintas faktas.
Kas ir kaip jį interpretuoja – kitas reikalas.
Va, sako, kad Žaltys sugundė Ievą paragauti obuolio, o ši įbruko ir Adomui. Nieko nuostabaus. Moterys iki šio laiko sugeba priversti vyrus daryti tai, apie ką jie kartais net nenumano.
Bet kiti mokslininkai sako, kad tuo metu Rojaus sode (iš Plungės tiesiai iki Kaltinėnų ir dar apie tris tūkstančius kilometrų) obuoliais net nekvepėjo. Neaugo jie tada tame krašte.
Bet, ne, reikia jų pateisinti pirmųjų žmonių nuopuolį.
Dievo draudimas daugintis prie jo privedė, kas gi daugiau. Na, ir tikėk, Žmogau, po to, kad visagalis neapsimeta toks esąs.
O gal Seimo valdantieji tokiais apsimeta? Pirmas žingsnis sekti Dievo pavyzdžiu ir uždrausti seksą, regis, jau žengtas.
Amžino atminimo plateliškė Stanislava Andriuškaitė, girdėdama apie įstatymą aštuoniolikos nesulaukusiems jaunuoliams drausti parduoti sekso reikmenis, sakytų: „Subingalviai.“ Patylėtų, pasvarstytų ir pridėtų: „O gal galvasubiniai?“
Regis, Prezidentė, karčiai pajuokavusi apie „antiseksinę“ Seimo daugumos nuomonę, jai pritartų.
Bet, Dievuli kniūbsčias, gali būti, kad nepritariantieji naujam įstatymo projektui patys esame subingalviai? Gal valdantieji kapsto giliau nei vien aikčiojimas: „Vaikai vaikus daro!“ Gal, jų manymu, negaudami kontraceptinių priemonių, jie papils vaikų kaip žirnių ir savo jaunomis rankomis bei kitomis kūno vietomis nudaigos demografijos baubą?!
Aha! Dabar aišku, kad iš Seimo pakilusi vaiko pinigų idėja, valstybės pagalba jaunoms šeimoms įsigyti pirmą būstą ir įstatymo suregztos kliūtys įsigyti sargių gali būti iš to paties demografinę krizę sulesiančių paukščių lizdo.
Juokai juokais, bet jau nebejuokinga, kai, oficialiais duomenimis, per 16 metų iš Plungės rajono dingo 9392 gyventojai – 21,3 procento. Beveik trim tūkstančiais daugiau nei septyniolikametėje Rietavo savivaldybėje liko gyventojų.
Neoficialiai – didinkim skaičius dvigubai.
Tad neskubėkime epitetais laidytis. Tegu Seimas, jei neturi ką veikti, priima „nesekso“ įstatymą, o po dvidešimties metų suskaičiuosime, kiek mūsų. Tada ir spręsime, kas subingalviai. Ar galvasubiniai?

Apie viliones

BunkaĮsivaizduokime, kad esame brangios žuvys, už kurias rinkoje moka milijonus. Galime pabandyti pabūti mėlynojo tuno kailyje, aukcione Japonijoje parduotam daugiau kaip po tūkstantį eurų už kilogramą.
Jeigu turime fantazijos susitapatinti su žuvimi, nesunku ne jos, o jau savo protu suvokti, kokiais ir kiek kainuojančiais masalais, už kuriuos dažniausiai patys sumokame, mus vilioja.
Pirmieji ir brangiausieji yra PėSėėRai (Prezidentūros – Seimo – Vyriausybės).
Prezidentūra mus vilioja švęsti valstybės šventes, o už tai žada dovanų. Įspūdis toks, lyg jomis, kaip figos lapeliu, bandytų pridengti nešventines nuotaikas.
Seimas vilioja šviesia ateitimi, bet su sąlyga, jeigu išrinksime tokią įstatymdavių kontorą, kurioje vieni kitiems nekaišios pagalių į ratus. Tik kad tie ratai siaubingai bilda. Gal kvadratiniai?
Vyriausybė vilioja tai vaiko pinigais, tai didinamomis pensijomis, tai valdoma infliacija.
Apžvalgininkai sako, kad jai sekasi geriausiai, bet „politagronomais“ nelabai galima tikėti. Anava, po Prezidento rinkimų Rusijoje jie karksėjo, kad demokratinis Vakarų pasaulis parodys savo požiūrį neskubėdamas sveikinti V. Putiną, bet ir A. Merkel iš Berlyno, ir E. Makronas iš Paryžiaus nepateisino jų vilionių.
PėSėėRo vilionės yra išskirtinės, nes išskirtinė ir viliotojų padėtis. Kitos primena ant kabliuko pamautus liesus, varganus sliekelius.
„Vandenynų gelmėse tūno turtai, bet ne tokie, kokius įsivaizduojate“, – skelbia antraštė internete. Jos autoriai mano suvokiantys, ko mes neįsivaizduojame ir tiki, kad atsidarysime pasižiūrėti, ko nežinome.
Rašinių pavadinimai „Moteriai autobuse pasidarė bloga, tačiau tai, kas vyko toliau – atėmė žadą“, „Sužinojus, kiek prašo už senas virtuvines spinteles, net užkvatojo balsu“ ir yra tie sliekeliai, kuriuos prarydami – spustelėdami kompiuterio pelės klavišą, atnešame grūdą į internetinės svetainės aruodą, o patys dažniausiai liekame it muses kandę.
Bet nereikia savęs dėl to labai smerkti. Nes masalus gamina gausiai psichologijos žiniomis pasikausčiusios kontoros. Jos ne tik siūlo jau išbandytus, bet ir kuria naujus.
Tai yra ekonomine būtinybe kuo daugiau vartoti pateisinamos atakos prieš sveiką protą.
Ir gaminami save suvartosiantieji vartotojai.

Apie niurzgėjimą

BunkaKai susirenka kompanija kepti pyragą, joje būtinai atsiranda bent vienas niurzgeklis. Vaikšto aplink, aiškina, kad miltai nesijoti, mielės negeros, tešla ne tokia, druskos per mažai, o apie cukrų ką ir bekalbėti.
Kiti veja jį šalin, kartais net kupron užvožia, o kai jo akys nemato ir ausys negirdi, vis dėlto sijoja miltus, ragauja mieles, tikrina tešlą, ar ne per mažai druskos, cukraus. Žinoma, randa ką pridėti, ką pataisyti.
Kai pyragas iškepa, daužo per rankas niurzgekliui, neduoda pyrago nė paragauti sakydami, jog jis tik po kojomis maišėsi ir liežuviu malė.
Ak, kokia neteisybė! Juk jei ne jis, nepersijotuose miltuose būtų likę gyvių, o netikrinta tešla – prėska.
Taigi niurzgeklio nuopelnas ne ką mažesnis, o gal net didesnis nei kepėjų.
Žiniasklaida ir yra tas niurzgeklis. Nors neretai niurzgėjimas užima beveik visą jos plotą ir pasiekiamą erdvę, bet juk prasimuša kartais ir šviesuliukai.
Va, plungiškė Regina sako esanti patenkinta vietos valdžia, didelių priekaištų jai neturi, Raimondui užkliūna tik šaligatvių plytelės, Rasa pasidalijo girdėta naujiena, jog žmonės palaiko Plungės valdžią, o už valstiečius ir žaliuosius galvą guldanti Adelė džiugiai stebisi, jog sulaukė rajono vadovų pagalbos.
Regis, sveika tokius tekstus prieš miegą paskaityti.
Neduokdie, prieš einant gulti, kokį politinį „siaubiaką“ „Nuogoj tiesoj“ pamatyti. Arba televizijos laidą, kurioje dėsto politikos apžvalgininkai.
Prieš savaitę vienas iš jų – Marius Laurinavičius – kibo premjerui Sauliui Skverneliui į atlapus, kaltino jį vėl lipant ant to paties rusiško grėblio dėl noro turėti bent šiokius tokius santykius su Rusija.
Nežinau, kuris iš jų labiau teisus ar labiau neteisus. Žinau tik, kad M. Laurinavičiumi nelabai norisi tikėti dėl labai paprastos priežasties: jis gali šnekėti, ką reikia, o paskui krapštyti pakaušį ir aiškinti, kodėl nebuvo taip, kaip jis sakė. Dėl to jo nei atlyginimas, nei padėtis nesikeičia.
O S. Skverneliui už savo žodžius atsakyti reikės populiarumu ir balsais kituose rinkimuose. Gal net šiuose, prezidentiniuose.
Nors nenorom, bet šį kartą tenka rinktis nelabai mėgstamą valdininką, kuris, reikia manyti, žino, kuo rizikuoja sakydamas tai, kas Mariui Laurinavičiui labai nepatinka.

Apie sąmokslus

BunkaTiksliau sakant – tai tik teorinis pasamprotavimas apie sąmokslo teoriją. Kaip sakė vienas politikas, „Kas gali paneigti, kad …“
Pradėkime nuo senų, mindauginiais vadinamų laikų.
Pagal vieną iš istorikų versijų, tuo metu buvo ir kunigaikštis Daumantas, kurio žmoną, atvykusią į sesers laidotuves, Mindaugas pasisavino. Vėliau Daumantas jį nužudė, o pats nuo Mindaugo sūnaus keršto su savo pasekėjais pasislėpė Pskove. Ten jį pskoviškiai išrinko kunigaikščiu, atsisakę jiems siūlomo valdovo pravoslavo. Pasikrikštijęs Daumantas, gavęs Timofejaus vardą, vedęs Aleksandro Nevskio anūkę, valdė 33 metus – iki mirties, o po jos buvo paskelbtas šventuoju, nes ne tik apgynė Pskovą, iškovojo jam nepriklausomybę nuo Novgorodo, bet ir po mirties pasivaidendavo mūšio lauke su patarimais, kaip nugalėti priešus.
Iki šiol Pskove yra „Daumanto miestu“ vadinama teritorija, jo kardas tapo garbinama relikvija.
Istorikų vis dar tebediskutuojami jo nuopelnai rodytų, kad Daumantas buvo gabus valdovas ir karo vadas.
Gali būti, kad Mindaugas tai regėjo ir norėjo pašalinti varžovą, kaip darė net su giminaičiais? Bet Daumantas jį aplenkė? Kas gali paneigti?
Kas gali paneigti ir tai, kad jau atgimstančioje Lietuvoje pasigirdus kalboms, jog Prezidentu turėtų tapti tautos sąžine ir balsu vadintas poetas Justinas Marcinkevičius, ant jo pasipylė purvo lavina?
Kas gali paneigti ir tai, kad jos užtvarą atkėlė varžovu savo lyderiui matę konservatoriai, nes teko girdėti, kad dokumentai apie J. Marcinkevičių atkeliavo būtent iš jų stovyklos?
Kas gali paneigti, kad pagal tokį pat scenarijų dabar kasamasi po Mykolu Majausku iš baimės, kad jis gali užimti partijos vadovo postą? Lyderystei tinkamą išsilavinimą, iškalbą, išvaizdą jis turi. Ir dirba, regis, nuoširdžiai tai, kas žmonėms rūpi.
Aišku, jo poelgis (jeigu toks buvo) garbės nedaro. Tačiau, kaip sakė vienas iš garsių pasaulyje ekonomistų apie per rinkimų kampaniją iškilusį skandalą dėl Donaldo Trampo elgesio su moterimis, „amerikonai visai „pablūdo“, dėl pliaukštelėjimo moteriškei per užpakalį rizikuoja pasaulio likimu“.
Žinoma, čia sudėliotas teks-tas – tik sąmokslo teorijos.
Bet po politikų ir juos komentuojančiųjų „blūdo“, šitas irgi turi teisę gyvuoti.

Apie spiralę

BunkaAr mes poetai – / ne pogrindžio pelės? / Net ne pogrindžio – / tik po grindim. / Tik kuždam, / tik ėdam, / tik graužiam / atsargumo skyles. / O katinų pasaulis / sau. / Ar taip ir stipsim / be ryšio – / tik smarve / po grindim / keliom dienom?
Nuimkit antsnukį. Nekąsiu. / Taip pat ir nelaižysiu. / Nejau visuomenę beklasę / su antsnukiu išvysiu? / Nejau žiūrėt, draugai, ne gėda / į apraizgytą snukį? / Šuva šunų, draugai, neėda, / net jeigu jie nutukę!
Mane pririšo prie būdos, / o šunys laksto sau laisvai. / Gal apsiriko čia dievai? / O gal taip buvo visados?
Nevienodas kelnių rumbas, / nevienodos klasės. / Jeigu pilvas tau įdumba, / tu iš darbo klasės.
Didžiuojas debesis pasu – / su Saulės antspaudu šviesiu, / o tu rašai, rašai, rašai, / nors tai – tik nulio parašai.
Toli istorijos rūkuos, / šviesus rytojus mirga. / Šiaip taip gyvenime sukuos / ir dar užuodžiu spirgą.
Kad jau perskaitėt Vytauto Karaliaus eiles, pasakykit, kada jos parašytos. Pernai? Ne. 1956–1976 metais.
Tad imi tikėti, žmogau, žodžiais iš dainos, kad viskas „įspiralinta“. Laikas slenka sau, o jame – į buvusius laikus grąžinanti spiralė. Juk tai, kas publicistiškai sueiliuota, aktualiai skamba ir šiandien.
Net Vytautas Lansbergis ne Sąjūdžio šlovės laikais, o šį pirmadienį sakė laukiąs, kada prieš neteisingumą pradės maištauti teisininkai!
Vadinasi, anot politikos patriarcho, teisė Lietuvoje yra neteisinga!
Anokia naujiena. Taip buvo anais laikais, taip, jeigu teisus
V. Landsbergis (o jis žino, ką sako, nes turi daug informacijos), yra ir dabar.
Tai, ko gero, yra tikras ne laiko, o socialinės būsenos spiralės egzistavimo jame įrodymas. Kas buvo, sugrįžta. Su naujomis žiniomis, įmantresne forma ir didesniu veiklos lauku. Juk tarybiniais laikais vagys vieni kitiems linkėjo labiau brautis į nomenklatūrininkų, prekybininkų namus, o šiandien ir vagių kontingentas pakito, ir jų taikiniais tapo visi be išimties.
Kad jau įsitikinome, jog spiralė iš tikrųjų egzistuoja, palinkėkim vieni kitiems gyviems sulaukt kito jos posūkio. Na, kad ir to, už kurio buvo priešistorinė Žemaitija. Joje, anot tuos laikus tyrinėjančiųjų, žyniai tautą protino garbingai elgtis, vaidilutės amžinąją ugnį kūreno ir apie #metoo nieko nežinojo.

Apie naivumą

Bunka„1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė“ (lt.wikipedia.org).
Aritmetika: poryt nuo tos dienos bus praėję dvidešimt aštuoneri metai, o iki trisdešimtojo jubiliejaus bus likę dveji.
Vadinasi, per tuos porą metų reikėtų padaryti tai, kas neįveikta per dvidešimt aštuonerius, kad žmonės valstybės atgimimą švęstų ne raginami ir skaičiuodami nuoskaudas, o atviromis sielomis ir širdimis bei pasitelkdami savo išmonę.
Darbas vertas Heraklio žygdarbių. Naisoka manyti, jog taip atsitiks, bet jeigu antikos herojus galėjo tai padaryti, ir šiais laikais gali atsirasti toks didvyris.
Heraklio penktas žygdarbis buvo išvalyti Augėjo tvartus. Jis išgriovė vieną sieną, atvedė Alfėjo ir Penėjo upių vandenis, jų srovė tvartus išplovė.
Jeigu lietuviškas Heraklio analogas pasiryžtų tokiam darbui, drąsiai galima sakyti, kad jam nepasisektų. Nes Aplinkos ministerija, gausybė gamtosaugininkų miestuose bei kaimuose neleistų pasukt nė vieno upeliūkščio vagos.
Jeigu Analogas vis dėlto sugebėtų įrodyti, jog vanduo reikalingas Tėvynės gyvasčiai išlaikyti, vis tiek nieko nepeštų: derinimai, projektavimai, viešieji darbų pirkimų konkursai, nepatenkintųjų konkurso rezultatais skundai ir teismai iki jubiliejaus likusius metus prarytų kaip alkanas šuo atvėsusį Kijevo kotletą.
1990 metais „Šluotos“ žurnalas paskelbė 1972 metais Vytauto Karaliaus sukurtą eilėraštį: „Pavasarį medis / stoja / į pačią žaliausiąją partiją. / Ir šlama / kartu su visais, / o rudenį / stoja / kartu su kitais / į seną geltonąją partiją. / Pavasarį saulė / vienbalsiai / į žaliąją / vėlei priims“.
Ar čia pranašystė, jog viskas grįžta į „kaip buvo“?
Dairaisi, tūlas, kas gi pasikeitė nuo 1972-ųjų. Ir ne tik poezijoje, bet ir ekonomikoje, švietime, žmonių santykiuose?
Kol kas regėti tik tiek, kad valdantieji turi daugiau žinių, kaip valdyti. Bet proto – vargu.
Tad naisu manyti, kad per tuos porą metų kas nors keisis į gerą. Nes į lietuviškus Augėjo tvartus neįleisti Analogo, politiniam elitui pakas ir žinių.

Apie priešpriešą

BunkaAngliškai Dievo pavadinimas tariamas „gad“. Rusiškai tas pats žodis reiškia šlykštų, atstumiantį žmogų, bjaurybę. Didelis skirtumas.
Kolonistai Amerikos žemyne indėnus galabijo be gailesčio. Rusai Sibirą užkariavo pasitelkę ir vaišes. Girdė alkoholio nežinojusias Sibiro gentis iki priklausomybės ir nuo degtinės, ir nuo ateivių. Vėl skirtumas.
„Vodka“ (degtinė) su rusais nukeliavo į Amerikos žemyną. Sako, kad iš jų kolonijų matėsi net San Franciskas, kuriame degtinė iki šiol vadinama rusiškai. O rusų sentikiai iki šiol tebegyvena Šiaurės Amerikoje.
Rusijoje girdisi kalbos, kad Aliaską Šiaurės Amerikos Jungtinėms Valstijoms ji ne pardavė, o išnuomojo 99 metams po 0,0474 dolerio už hektarą. Aršesni Rusijos veikėjai ragina teritoriją susigrąžinti. Tokios kalbos skiriasi nuo oficialių.
Kol TSRS ir Europą naikino Antrojo pasaulinio karo gaisras, JAV jis tapo galingu ekonomikos varikliu. Karinių užsakymų valstybė gavo už 175 milijardus dolerių, o grynas monopolijų pelnas siekė 70 milijardų.
Po karo JAV atgaivino Vokietiją pagal Maršalo planą, nes reikėjo kur nors parduoti per karą užaugusios ekonomikos produkciją.
JAV pagalbą siūlė ir TSRS, tačiau Josifas Stalinas nesutiko su sąlygomis atverti šalį Vakarų kompanijoms, o Vakarai nesutiko prekių ir technologijų tiekti nemokamai. Santarve net nekvepėjo.
Rusų šnipai sužinojo, kada JAV į kosmosą pasiųs žmogų ir pranešė tuometiniam TSRS KP pirmajam sekretoriui ir valstybės vadovui Nikitai Chruščiovui. Tas vyriausiajam konstruktoriui Sergejui Koroliovui įsakė amerikiečius aplenkti. S. Koroliovas spyriojosi, nes Jurijaus Gagarino skrydis iki galo nebuvo paruoštas, bet gavo pylos ir paaiškinimą, kad sprendimas yra politinis, o ne protingas.
J. Gagarinui pasisekė, amerikiečiai liko su nosimi.
Nuo neatmenamų laikų besitęsianti Vakarų pasaulio ir Rusijos, TSRS, vėl Rusijos priešprieša jau seniai prikišamai rodo, kad ji ne tik nevaisinga, bet ir gimdo kraujo upes, ištremtųjų, suluošintųjų, nelaimingųjų ašarų marias.
Iš didžiųjų mokosi mažulyčiai. Atrodo, kad Lietuvos partijų santykiai tokie pat, kaip Rusijos ir JAV. Kiekviena rėkia, kokia ji gera ir kokie blogi jos oponentai.
Tai ne tik nevaisinga, bet ir gimdo skausmo upes, nelaimių marias.

Apie elektrą

BunkaŠiemet sukanka šimtas metų, kai iš Oginskių dvaro nuomojamame malūne Mendelis Zaksas įrengė pirmąją Plungės elektrinę. Ne pirmąją Plungėje, o būtent pirmąją Plungės. Nes per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai buvo atsivežę kilnojamąją, tad elektra plungiškiams jau buvo pažįstama, bet kol malūno ratas nepradėjo sukti generatoriaus – nepasiekiama.
Prieš šimtmetį miestelėnams, o ypač kaimiečiams žibančios lempos, kurias pagal Zakso pavardę vadino „zaksinėmis“, buvo lyg stebuklas, bet elektrinę per 1920 metų Rasas tikrinusiam inžinieriui Petrui Narutavičiui – tikras nesusipratimas. „Stoties įtaisymas… padarytas be jokios nuovokos ir dalyko žinojimo“, – ataskaitoje rašė inžinierius.
Bet lempos mieste švietė, kasmet jų buvo vis daugiau, atsirado ir ne akumuliatoriais, o iš tinklo maitinamų radijo imtuvų, „prosais“ vadintų lygintuvų.
1940 metų Plungės elektros vartotojų sąraše – jau daugiau kaip tūkstantis pavardžių, įstaigų, o rudeniop atsirado ir „S.S.S.R. Raudonosios Armijos štabas, Auto. Bat., tipografija“, mieste įvairiose vietose gyvenę karininkai.
Tuo pačiu metu jau buvo įregistruoti 46 radijo imtuvai ir du „prosai“, mat už juos reikėjo mokėti mokestį. Vieną lygintuvą turėjo Laisvės alėjoje gyvenęs garsus siuvėjas Adolfas Daumantas, kitą – matyt, irgi siuvėja Ona Kropaitė.
Seni plungiškiai sako, kad turtingiausi mieste žmonės tuo metu gyveno centre, Vytauto prospekte. Tačiau sprendžiant pagal radijo imtuvus, juos lenkė Palankės gatvėje gyvenusieji: Vytauto prospekte buvo tik keturi radijo imtuvai, o mažoje Palankės gatvėje – dvigubai daugiau.
Regis, dar veikė ir kaimynystės virusas: jeigu kaimynas didžiuojasi prabangos daiktu, šalia gyvenančiojo garbės reikalas nenusileisti. Taip mieste formavosi radiofikuotos salelės.
Elektros vartotojų sąraše galima rasti ir daugiau įdomių dalykų. Ypač tiems, kurie mena pokario laikus, kai eidavo pas Romą Uznevičių paspoksoti į pirmą televizorių Plungėje.
Jeigu kam rūpi pamatyti visą dokumento su artimųjų, pažįstamųjų pavardėmis kopiją, teparašo laiškelį viršuje esančiu „elektrinio“ pašto adresu. O visą elektros vartotojų sąrašą galima pamatyti Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo veidaknygėje https://www.facebook.com/JBfund.lt/.

Apie namus

BunkaPlungės rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistas Gintaras Ramonas yra istorikas. Tad nieko nuostabaus, kad jo kompiuteryje guli ir 1940 metų Plungės elektros vartotojų knygos kopija. Išmeilijau kopijos kopiją, dabar sėdžiu ir daugiau nei tūkstantį pavardžių su adresais iš nuotraukų kilnoju į sąrašą. Jis gali papasakoti daug įdomių dalykų, kuriuos iki šiol ne visi žino.
O gal pamiršo, kad Plungėje buvo Prezidento Antano Smetonos gatvė. Reikės dar pasidomėti, kada ją taip pavadino, nes 1929 metų Plungės nekilnojamo turto savininkų sąraše ji dar užrašyta Telšių gatve. Gal 1934 metais, minint Prezidento šešiasdešimtmetį? Lietuva talentinga, kaip seniau sakydavo, „obalsiais“.
Tad nieko nuostabaus, kad gyvam A. Smetonai nukaltas medalis „Pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona“, jo vardu pavadinti Lietuvos karo laivas, Panemunės alėja, kurioje Prezidentas mėgo jodinėti, Kauno karo mokykla, Ukmergės gimnazija, Lituanistikos institutas, jo atvaizdas iškaltas dešimties litų monetoje.
Sveikinimai visomis progomis, regis, pylėsi iš visų pusių. Tauragės visuomenė 1934 metais vardo dienos proga prie dovanos pridėjo laišką „Mylimam Tautos Vadui“ ir papuošė jį svastika.
1940 metų Plungės elektros vartotojų sąrašas byloja, kad tais metais Prezidento A. Smetonos gatvei grįžo Telšių pavadinimas.
Irgi nieko nuostabaus. Prezidentas pabėgo, Lietuvoje atsirado naujų gyventojų.
Plungėje – irgi. Laisvės alėjos šeštame name gruodžio mėnesį už elektrą mokėjo ne tik senieji, bet ir naujieji elektros vartotojai Stoliarovas, Selechovas. Dar tik pusę knygos perrašiau, o jau radau apie keturiasdešimt atvykėlių. O kur dar Prezidento A. Smetonos gatvėje buvę miesto vykdomasis komitetas, kompartijos, komjaunimo būstinės, vietoje Rabinų mokyklos įsikūrusi profsąjunga, „S.S.S.R. karių krautuvė ir sandėlis“, „Raudonosios Armijos Karininkų gyv. Mieste“.
Daugeliui dabartinių plungiškių tikriausiai neaišku, koks Naujamiestis knygoje minimas. Jis turėjo būti į rytus už dabartinės Vandentiekio gatvės, bet taip juo ir netapo.
Dovanos Lietuvai jubiliejaus proga neturiu. Bet kai baigsiu knygą blusinėti, su Gintaru plungiškiams padovanosime dalelę jų namų istorijos.

Aplei naatėtėkėmus

BunkaSosėtėkėmė so kningas „Žemaičių kalba ir rašyba“ autuorio Jūzapu Pabrieža, anam papasakuojau sava spieliuojėma, kāp, mona kramė, atsėrada Plateliū ežera pavadėnėms.
„Rimta ruoda“, – rokava uns, doudams soprastė, ka vėskuo gal būtė.
Dabartious jau drosiau ė platiau galio vėsims pakartuotė, dėl kuo vuožuoju, ka legenda so teisybė šėik tėik prasėlenk.
Senūs žemielapiūs retā kor ī nupaišīta „Platel“. Daugiausē – „Plotel“.
Žīdā Platelius lig šiuo laika tabvadėn „Plotel“. Ka anėj nauduo senus pavadėnėmus, gal sprėstė eš Plungės vardą, katras žīdėškā ī „Plungiany“.
Tuoks bova pėrmasis miesta pavadėnėms – Plungienā. Arba žīdu atmintis geresnė, arba anėi ėžsėvežė tuoki pavadėnėma ė keravuo. Ba tuo, dar 1899 metās Plungės apžvalguo Aleksiejus Drobenko miesta vadėn Plungienās.
Ta gal ė Platelē pradiuo bova na „Pla…“, vo „Plo…“
Plateliū ežers ī unt kalna, katrōn padėrbėna slenkontis ledīns. Ežera vondou ī 150 metru vėrš jūras līgė, vo nu anuo krontū vondou nubieg ė vėsas posės kāp nu žōsėis.
Ka ledīns ėštėrpa, bėškis vondėns sobiega i dauba, katruo dabartious ī ežers. Bet reikiejė lauktė šimtmetius, kol lītaus ė šaltėniu vondou pripėldė dauba tėik, ka pėitėnem anuo galė prasėveržė Babrungs.
Tōn, ruoduos, tvėrtėn ė ežerė po vondėniu esonti Nalijas kalva, unt katruos archeoluogā rada spiejama akmėnimis apdieliuota Švėntvėitė. Vadėnas, ana bova sausomuo.
Pradiuo vondou rinkuos i žemesnės vėitas, ė bova na vėins dėdelis ežers, vo daug mažū vondėniu apsėmtū, opaliokās sosėjungusiu pluotieliu. Dėl tuo žmuonis anōn galiejė pavadintė Pluotieliu ežeru.
Gīdītuos, medicinas, humanėtarėniu ė teisės muokslu daktars, aušrėninks, lietoviu spauduos ė politinis veikies Juons Šliūps, XIX omžiaus pabaiguo ėš vuokietiu kalbuos versdams Edmunda Fekenšteta „Mitus, pasakas ė legendas Žemaitiu“, ėrgi raša na „Plateliai“, vo „Plotėliai“.
Vo kāp tumet su gražė legenda aplei debesi, katras tėik „platē lej“, ka padėrbėna ežera?
Ruoduos, anā trūkst luogikas. Jēgo, kāp sāka legenda, aplinkou gīvena žmuonis, ta vėita jau toriejė torietė pavadėnėma. Gal Plotieliu?
Kam šuovė ė kramė paimtė sāskombi „platē lej“ ė padėrbintė ruomantėška, bet mosintās so teisybė prasėlėnkonti pavadėnėma, vargē basožėnuosem…

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...