Palaidos mintys

Apie rūmus

BunkaKai daugiau nei prieš dvidešimt metų pėdinau per Žemaitiją nuo Latvijos iki Nemuno ir atgal, kiekvieną dieną rašydamas reportažus apie sutiktus žmones, matytus vaizdus, ano meto ir dar senesnių laikų įvykius, dar kartą įsitikinau, jog daugelyje namų gyvenantys žmonės gali papasakoti aibę istorijų, kurios ne tik įdomios, bet ir svarbios ne tik tame kaime gyvenantiems žmonėms, bet ir daug platesnėje erdvėje.
Plungė tikrai nėra išimtis. Tik kuo toliau, tuo labiau užsisklendžiame savo rūmuose – bute, nuosavame name, sodo namelyje. Belstis į žiniasklaidos duris ir siūlyti užrašyti prisiminimus – ne žemaičio būdui.
Išeina žmogus, išeina ne tik jo prisiminimai, bet kartais ir istorijos kruopelės, galinčios padėti susidaryti tikresnį vaizdą ne tik apie tai, kas buvo, bet ir kodėl taip atsitiko.
Ar atkreipėt kas nors dėmesį, kad Mykolo Mikalojaus Severino Marko Oginskio rūmų Plungėje pietinės pusės vieną dalį palangių remia lipdiniai su vynuogių kekėmis, o kitoje – vynuogių nėra? Ar girdėjot, kad išliko tik viena rūmų tarpulangių kolona, o kitos darytos čia pat, bet skiriasi nuo originalo? Nors ir sunkiai, bet teks bent įsivaizduoti, kaip 1961 metais tris tonas sveriančią pagrindinę rūmų skulptūrą darbininkai virvėmis užkėlė ant stogo. Kokie iš tikrųjų turėjo būti dekoratyviniai pastogės lipdiniai, šiaurinės pusės stogo akcentai ir kodėl pirmieji rūmų restauratoriai pakeitė jų formą bei medžiagas? Iš kur rūmams buvo tiekiamas vanduo ir kur išbėgdavo atliekos? Ar žinote, kur prasidėjo pirmoji Europoje, o gal ir pasaulyje lenktynių trasa, kurios modelį dabar naudoja „Formulės 1“ organizatoriai? Kodėl Oginskio žirgyno šiaurinė dalis yra 12 metrų ilgesnė nei buvo iš tikrųjų? Ką apie restauruoto dvaro tvenkinio skulptūrą manė tuometinės LKP Plungės komiteto ideologai?
Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus žino bene vienintelis žmogus – per karą sudegusių rūmų restauracijai nuo pradžios iki pabaigos vadovavęs Česlovas Radvilavičius. Jis gali daug papasakoti apie rūmų istoriją, prisiminti daugybę nagingų plungiškių, kurių rankos Oginskių palikimą prikėlė naujam gyvenimui. Bet apie visa tai – kito penktadienio „Žemaityje“.

Apie propagandą

BunkaNuo gegužės pradžios pradėjau užrašinėti žiniasklaidos viešinamus dienos skandalus.
Gegužės antroji. Skandalas dėl Seimo nario Kęstučio Pūko padėjėjų rinkimosi. „Patriotų“ laidoje kalba apie Bronislovo Lubio nužudymą, Europos Sąjungos komisaro Vytenio Andriukaičio „antausį“ Prezidentei; įtarimai dėl Seimo nario Mindaugo Basčio bendravimo su rusais pavadinti audra stiklinėje.
Gegužės ketvirtoji. Apžvalgininkas Rimvydas Valatka Premjerą Saulių Skvernelį pavadino mužiku, o Seimo narė Aušra Maldeikienė Vyriausybės narius – skverneliais.
Gegužės penktoji. Pranešta, kad ankstesni „Lietuvos geležinkelių“ vadovai galėjo iššvaistyti bent penkis milijonus eurų. Susisiekimo ministerijos pranešime spaudai cituojamas ministras Rokas Masiulis, jog „bus imtasi veiksmų inicijuoti ieškinį dėl galimai valstybei padarytos žalos nustatymo ir atlyginimo.“
Gegužės aštuntoji. Pranešta, kad Vilniaus operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas perėjo į puolimą. Kitaip sakant, parodė kultūros ministrei ir visai valstybei didįjį pirštą.
Gegužės devintoji. Skelbiamas galimų Lietuvos prezidentų sąrašas 2019 metų rinkimuose. Čia – tik skandalo užuomazga. S. Skvernelis pirmauja, o tinkamiausias eiti Prezidento pareigas Vygaudas Ušackas minimas penktas.
Gegužės dešimtoji. Stabtelėjau. Jeigu toliau fiksuosiu skandalus ir jų užuomazgas, reikės tik kopijuoti žiniasklaidos pranešimų pavadinimus. Su tokia rašliava toli nenukeliausi.
Ne, reikia mokytis iš Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento, kuris pareiškė, kad filmai „Trys didvyriai ir jūrų caras“ bei „Vikingas“ yra Kremliaus propagandos vaisiai ir nerekomendavo Telšių Žemaitės dramos teatre jų rodyti. Rodytojai seansus atšaukė, o žiniasklaida apie tai paviešino visai Lietuvai. Lietuva puolė žiūrėti internete. Vietoj kelių šimtų žiūrovų filmus pamatė tūkstančiai. Ir sužinojo caro nuomonę, jog būtų buvę geriau, jei per marias jį plukdžiusi įgula nebūtų atradusi Amerikos. Matyt, čia ir buvo propaganda.
O skandalai žiniasklaidoje, regis, propaguoja valstybės impotenciją (lot. – silpnumas, negalia). Sukelia bangą, bet iki šiol ji dar nieko neužliejo. Be to, nauji skandalai keičia senus, tie nusibaigia natūralia mirtimi.

Apie Kontaučius

BunkaKai prieš porą savaičių minėjau Kontaučius ir galimybę garsinti juos, prisiminiau ir angliškas šaknis turinčios kontautiškių šeimos istoriją.
Po to girdžiu, jog vietiniai žmonės vieni kitų klausinėja, apie kokius anglus paporinta, nes tokių jie nežino.
Tuo tarpu kapinaitėse šalia iš Kontaučių į pietus sukančio kelio akmenyje iškaltas pasakojimas byloja ne tik apie miestelio, bet ir apie Lietuvos, Rusijos, visos Europos istorijos kruopeles. Ir apie čia palaidotos šeimos palikuonių pagarbą protėviams. Ir apie mūsų bandymus braukti iš atminties nepatinkančius faktus ar net juos klastoti.
Angliškas tekstas sako, jog maždaug XVI amžiaus viduryje Lorensų šeima iš Didžiosios Britanijos atsikėlė į Archangelską Rusijoje ir užsiėmė prekyba.
Bet į Rusiją ėmė plūsti vokiečiai, jie užėmė net aukštus postus carinės Rusijos vyriausybėje.
Anglams konkuruoti su jais buvo sunku, todėl vieni jų grįžo į tėvynę, o tie, kurie jau buvo asimiliavęsi, patraukė į kitas Rusijos vietas. Sentikiams artima Lorensų šeima XVII amžiaus pradžioje atsidūrė Lietuvoje.
XIX amžiaus pabaigoje gimusius brolius Larį ir Georgą likimas atvedė į Kontaučius, kuriuose gyveno Rusijos sentikių.
Laris su žmona Mere turėjo dešimt dukterų ir du sūnus. Georgas vedė vietinę merginą, turėjo du sūnus.
Lario ir Merės dukra Marta ištekėjo už pirklio sūnaus Konrado. Jo šeima atvežė į Kontaučius malūną ir kitokios Vokietijoje pagamintos technikos.
Iškaltame tekste sakoma, kad Lorensų šeima Kontaučiuose gyveno ir stiprėjo 40 metų, bet jos likimas tragiškas.
Žentą Konradą nužudė Plungės kalėjime „už tai, kad nebuvo lietuvis ir katalikas“.
„1940 metų vasarą (čia, matyt, klaida, turėtų būti 1941 metai – E. B.) vietinės ir apylinkių banditų gaujos… per 5-erius metus… išžudė visas aplink Kontaučius gyvenusias sentikių šeimas.“
Larį Lorensą nužudė 1947 metų liepos 25 dieną Marcių miške. Po 39-ių dienų Georgo šeimą išžudė jų pačių namuose.
Tokia Kontaučių istorijos dalelė. Istorijos mokytojai galėtų vežti vaikus į kapinaites ir pasakoti apie Europos istoriją Rusijos kontekste, carų bandymą rusinti Lietuvą, apie joje gyvenusius kitataučius valstybės piliečius, apie neapykantos jiems priežastis ir tikėtis, kad siaubinga tragedija nepasikartos.

Apie bobėjimą

BunkaLabai tikiuosi, kad esu neteisus, kad man tik atrodo, jog prie visuotino atšilimo, isteriško karo kurstymo, mažų atlyginimų ir didelių kainų, alkoholio vartojimo mažinimo, skurstančiųjų gausinimo ir turtingųjų veisimo bei kitų nūdienos problemų turime dar vieną, bene svarbiausią, kuri gerokai prisideda gimdyti visas kitas.
Netikiu, kad garsus rusų satyrikas Michailas Zadornovas sakė tiesą apie tai, jog Latvijos politikai ir valdininkai Briuselyje apsimeta gėjais, nes tokiems plačiau atveriami finansinės ir moralinės paramos vartai.
Tačiau kur bepažvelgsi, vaidenasi visuomenės bobėjimas pačia prasčiausia to žodžio reikšme.
Tokia mintimi neturiu tikslo įžeisti moteris. Greičiau – atvirkščiai: ji skirta vyrams.
Mokslininkai sako, kad po dvidešimt penkerių tūkstančių metų jų visai neliks, nes silpnėja Y chromosoma, lemianti vyriškos lyties vaisių.
Gal mokslininkai kažką ne taip suskaičiavo ir procesas jau dabar įgauna pagreitį?
Pasiklausai radijo, o iš jo moteriškas balsas su vyriška pavarde sklinda. Kaip užkratas vyriškumui naikinti. Tikrai nieko neturiu prieš balso savininką. Jam yra daug būdų pasireikšti, bet radijas iki šiol turėjo tradiciją byloti švelniai moteriškai ir sodriai vyriškai.
Gamtoje daugiausia moteriški padarai prieš patinus dabinasi ryškiomis spalvomis. Taip skatinamas apvaisinimas, genties, šeimos išlikimas.
Atrodo, jog gatvėse, scenose vyrauja X chromosomos vaisiai. Vyrukai avi ryškiaspalvius batus, blizgučiais apibarstytus rūbelius, giriasi po šimtą eurų per mėnesį išleidžiantys tik barzdai prižiūrėti, visomis vaivorykštės spalvomis dažosi plaukus.
Ne, brolyčiai, tai ne tik mada. Tai – poreikis atkreipti į save dėmesį. Kuo toliau, tuo didesnis.
Viskas būtų pusė bėdos, jeigu tas užkratas nesimestų politikon.
Vis mažiau ir mažiau tvirto žodžio ir rezultato, vis daugiau bobiško riejimosi ir miglotos ateities.
Vis daugiau paskalų ne dėl to, ką pasakė, o dėl to, kas pasakė.
Vis daugiau pagrūmojimų kaltinamiesiems vagystėmis, korupcija, vis mažiau už čiuprynos velkamų teisiamųjų suolan.
Jeigu teisios „Dviračio žinios“, vis daugiau landsbergienių, kelią valdyti šalį rodančių landsbergiams.
Kur einam, bobos? Į nežinią su vyrais, ar į šviesų rytojų be jų?

Apie galimybę

BunkaPasitaiko, žmogus gimsta turtinguose protingų tėvų namuose, viloje ant šilto, be kraugerių ryklių vandenyno kranto, nuo vaikystės supamas ne tik meilės, bet ir rūpesčio, ne gaudamas, ko tik panorėjęs, bet mokomas suvokti, kad savo gyvenimą reikia kurti pačiam.
Jam pasisekė.
O jeigu gimė Kantaučiuose? Gimtinės pavadinimas įpareigoja būti patenkintu (kontėnu), bet vargu ar pavyks. Jau vien todėl, kad rekvizitai.lt skelbia tik apie vieną kaime esančią uždarąją akcinę bendrovę, ir ta pati – neveikianti.
Plateliai, Šateikiai, Kuliai, Alsėdžiai, Medingėnai turi šiek tiek plačiau, nei Plungės rajonas, žinomo istorinio, sakralinio palikimo bei šiokią tokią dabartį, o kartu – galimybę privilioti lankytojų ir dėl jų žingeidumo šiek tiek prisidurti prie pensijų, pašalpų ir atlyginimais vadinamų pajamų.
Kantautiškiams galimybes reikia susikurti patiems.
Plačiau paskleista žinia apie angliškas šaknis, pravoslavišką religiją, žemaitišką gyvenimą ir tragišką lemtį turėjusią Kantaučiuose palaidotą giminę sudomintų ne tik istorikus profesionalus, bet ir mėgėjus labiau pažinti savo kraštą. Galimybė padaryti tai vis dar yra.
Kita galimybė dulka Kantaučių bažnyčioje.
Anot viešosios įstaigos „Vargonų paveldo centras“ direktoriaus daktaro Girėno Povilionio, į Kultūros vertybių registrą įrašyti unikalūs vargonai – vienas paskutiniųjų Vilniaus vėlyvojo baroko vargondirbystės mokyklai priskiriamų ir vienas iš keleto išlikusių tokio stiliaus instrumentų. G. Povilionio manymu, vargonai galėtų tapti svarbiu ne tik Plungės rajono paveldo traukos objektu, bet ir įsijungti į Lietuvos vertingiausių vargonų kraštovaizdžio (Orgellandschaft Litauen) kultūrinio turizmo maršrutą.
Kaip visada, trūksta menkniekio – lėšų vargonams restauruoti. Instrumento atgaivinimu besirūpinanti Rūta Černeckienė varsto valdžios kabinetų ir verslininkų duris, pasakoja ne tik apie galimybę vėl girdėti unikalių vargonų gausmą, bet ir iš jų sklindančiomis melodijomis žadinamų Kantaučių atgimimą.
Skamba lyg apie Vasiukus, tačiau tokia galimybė yra. O gal iš tikrųjų po kelerių metų vasaros vakarais važiuosime į Kantaučius pasiklausyti unikalių vargonų muzikos.
Juolab kad ir Savivaldybė prisideda, bet dar trūksta.
Mes turime galimybę prisidėti.

Apie nuvaldymą

Bunka„Lietuva „nuvaldyta“, – pripažindama, kad toks nelabai norminis žodis labiausiai tinka, skelbia Seimo narė Agnė Bilotaitė.
Paskelbė, na ir kas iš to?Ar girgžtelėjo nors vienerios Prezidentūros durys, ar klaktelėjo nors vienas kalėjimo kameros skląstis, ar rinkosi Valstybės Gelbėjimo Komitetas – nežinia.
Užtat kitų žinių – apstu. Tai, ką toliau skaitysit, yra nesenos bei dabarties citatos iš įvairių leidinių.
„Pagal įvairius nelygybės rodiklius esame Europos valstybių sąrašo dugne, pavyzdžiui, pagal pajamų nelygybę už mus prasčiau atrodo tik Serbija.“
„JAV leidžiamas naujienų savaitraštis „Newsweek“ dar pavasarį paskelbė 12 homofobiškiausių šalių. Sąraše, parengtame vadovaujantis įvairiais kriterijais, vyrauja labiau atsilikusios Afrikos, Azijos, Karibų regiono valstybės. Sąrašo pabaigoje – 11-oje vietoje – įvardyta Lietuva.“
„Lietuva yra tarp mažiausiai labdarai skiriančių valstybių pasaulyje… užima 142-ąją vietą iš 145-ių pasaulio valstybių.“
„Lietuviai sukūrė tokią socialinę politiką, kad didžiausias skirtumas tarp vargšų ir turtingųjų. Daugiausiai vargšų turime Europos Sąjungoje.“
„Šiandien Lietuva pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei inovacijų rezultatus yra žemiau nei Rumunija, o inovacijų poveikis šalies ekonomikai Lietuvoje – mažiausias ES.“
„Lietuva – paskutinė Europoje pagal mokslo fondų skaičių.“
„Pasak ekspertų, Lietuva kasmet viešiesiems pirkimams neefektyviai išleidžia milijardą eurų, kas prilygsta papildomiems 100 eurų pensijos kiekvienam senjorui kas mėnesį.“
Cituoti galima tris dienas ir pokaitį, nepaisant, kad „Nuo įstojimo į ES Lietuva kasmet iš jos biudžeto gavo vidutiniškai 3,6 proc. nuo BVP. Tai yra aukščiausias rodiklis iš visų valstybių narių.“
Kur tie 3,6 procento dingo? Ar tas BVP mažas, ar vagių privisę? Regis, pastarasis spėjimas teisingesnis. Bent jau taip atrodo iš pas-tarųjų dienų čia netilpusių citatų.
Gal norite pridėt citatų apie emigraciją, savižudybes, pensininkus, ligonius, švietimą, mediciną?
Neseniai pasirodžiusiame aktoriaus Vytauto Rumšo interviu, Plungės garbės pilietis prisimena jau girdėtas kalbas apie grimzdimą iki dugno ir kilimą aukštyn.
Vytai, ar jau? Šnipštelėk saviškiams, juk iš Vilniaus geriau matyti…

Apie anekdotus

BunkaKremliuje dabar nagus kremtasi, kodėl prieš „perestroiką“ ar bent jau jos metu neįkūrė anekdotų ministerijos. Būtų juos rinkę, tyrinėję, reagavę į žmonių nuotaikas, gal TSRS metelius kitus būtų ilgiau pratempusi.
Bet anekdotai turi galingą inerciją. Iki šiol sklando Lietuvoje. Kas juos kuria? Žydų beveik nebėra, o jie vis sklando.
Ir dar tokie, kuriuose į vieną ar kelis sakinius telpa tai, kas apžvalgininko ar filosofo parašyta keliuose puslapiuose.
Na, kad ir „Prekybos centruose iš tikrųjų pardavinėjamos tik dvi prekės: maišai šiukšlėms ir šiukšlės maišams.“
Kas paprieštaraus, kad tuo šis tas pasakyta apie prekių kokybę.
Dar viena liaudies išmintis konstatuoja, jog „Žmogų jaudina ne valstybėje išsikerojęs korupcijos lygis, o neįgyvendinama svajonė joje dalyvauti.“
Liaudies balsas byloja ir apie statistiką.
Mokesčių inspekcijai pateiktoje deklaracijoje pilietis išlaikytinių sąraše paminėjo 25 tūkstančius kalinių, 35 tūkstančius valdininkų ir politikų, 150 tūkstančių bedarbių bei visą švietimo sistemą. Gavęs atsakymą, jog tokia deklaracija nepriimtina, pilietis pasiteiravo, ką jis pamiršo įrašyti.
Klystate, jeigu manote, kad žmonės vengia politikos ir politikų. Jau girdėjo, kas yra demokratija ir bando ja naudotis.
Į nesėkmingo verslininko namus pasibeldė jo šeimos pagailėjęs Dievas.
– Turiu dvi dovanas, – tarė sutuoktiniams, – rinkitės. Pirmoji – kas iš judviejų nori į Seimą.
– Žinoma, aš! – sukvykė vyras ir iš džiaugsmo lyg pasiutęs ėmė lakstyti po namus.
– O antroji dovana? – nedrąsiai paklausė žmona.
– Protas, moterie, protas…
Tauta pastebėjo, kad politikai veda į priekį, žvelgdami tik pirmyn. Net tada, kai automobilį stato atbulą.
Liaudies kūryba guodžia inteligentus, bet vargu ar tai padeda.
„Sarkazmas atsirado evoliucijos metu ir leidžia protingiesiems išgyventi idiotų apsuptyje.“ „Geras humanitarinis išsilavinimas duodamas tam, kad išmokytų žmogų filosofiškai žvelgti į pinigų trūkumą.“
Išminčiai sako, jog kiekviename pajuokavime yra dalis tiesos. Dėl tos dalies galima ir pasiginčyti. Tačiau nustatyta, kad politikai dešimt procentų būna teisūs, o devyniasdešimt procentų lieka kalti rinkėjai. Ir gali sulaukti įstatymo anekdotus pasakoti ne didesnėje kaip penkių kvadratinių metrų virtuvėje.

Apie skyrybas

Bunka„Nors mūsų apetitas valdžiai vis dar stiprus (iš inercijos), bet dar suvokiame, kad koalicija su valstiečiais žaliaisiais yra spąstai. Valstiečių žaliųjų frakcijos sudėtis įspūdingai marga ir nepatyrusi. Bus daug pareiškimų, atsitraukimų, keistų iniciatyvų ir nesėkmių. Mes nedegam noru už tai prisiimti atsakomybės. Tačiau mielai palaikytume geras idėjas ar galbūt net mažumos Vyriausybę, jei konservatoriai taip pat nuspręstų likti opozicijoje“, – pernai spalio pabaigoje pranešė jau savaitę po visuotinių Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderio rinkimų juo tituluojamas Gintautas Paluckas.
Kaip į vandenį žiūrėjo. Ypač apie keistas iniciatyvas.
Nuojauta kužda, kad G. Paluckas iki šiol galvoja taip pat ir pradėjo žygį ištrūkt iš spąstų, nes, tapęs LSDP lyderiu, pirmiausia pareiškė, jog „Pirmadienį kalbėsiuosi su premjeru, mes apžvelgsime visą spektrą kausimų: ne tik koalicijos sutartį, kas yra svarbu, bet taip pat ir mūsų, socialdemokratų, politinius prioritetus koalicijoje bei tiesiog bendravimo santykius… norėtume lygiaverčių santykių priimant sprendimus ir svarstant projektus, kad nereikėtų bėgti iš paskos ir komentuoti viešumoje to, kas dar neturi jokio racionalaus pagrindo ir dėl ko koalicijoje dar nėra sutarta.“
Premjeras prieš G. Palucką užtrenkė duris ir antradienį paaiškino tautai bei socdemų vadovui, jog „Reikia susivokti naujajam pirmininkui, kuo jis tapo. Suprantu didžiulį džiaugsmą pagaliau laimėjus renkamas pareigas, bet tai Socdemų partijos vidaus reikalas. Nacionaliniu mastu nieko neįvyko. Tai yra ne Seimo rinkimai, nors pagal retoriką išrinkto pirmininko atrodo, kad įvyko nauji Seimo rinkimai, susiformavo dauguma, socialdemokratai gavo daugumą rinkėjų. Turbūt reikia grįžti į realybę.“
Vėlgi nuojauta kužda, kad nacionaliniu mastu vis dėlto šis tas įvyko.
„Kalbant apie koalicijos sutartį… ką susiderėjo, tą ir turi“, – tą patį antradienį sakė premjeras Saulius Skvernelis. Negirdėję šio sakymo intonacijos, gali tik spėti, ar tai buvo skirta „partneriams“, ar „durneliams“.
Nuojauta vėlgi kužda, kad – pastariesiems. Tad, jeigu į koalicijos partnerių santykius neįsivels „force majeure“ („nenugalima jėga“, „Prezidentūra“), bus skyrybos nacionaliniu mastu.

Apie siūlymą

BunkaSodyboje pasirodo juosta susitempęs piršlys ir girgždančiais batais jaunikis.
Motina lekia virtuvėn pautienės su lašinukais čirškinti, tėvas – kamaron naminės atseikėti.
Jaunoji pasilieka su atvykėliais, bando palaikyti kalbą.
– A par mėška važiavuot?
– Par mėška, par mėška, – linguoja galvomis abu.
– A pro kūdra sokuot?
– Toriou, toriou, – tvirtina atvykėliai.
– Vo a matiet, tėn tuoks dėdėlis krūms aug, – teiraujasi mergė.
– Matiem, matiem…
– Vo po tou krūmo tuoks dėdelis šūds pašėkts. A matiet?
– Matiem, matiem…
– No vo, – sako jaunoji, – tatā aš pašėkau…
Ne žemaitis, tokią istoriją išgirdęs, smarkiai susirauktų, o žemaičiui viskas aišku: mergė save reklamuoja. Jeigu didelę krūvą pavarė, vadinasi, yra sveika, drūta, gali ir darbus dirbti, ir vaikus gimdyti, ir visas keturias namų kertes laikyti.
Dabar reklamos į mūsų namus bei protus dažniausiai ateina iš televizijos, bet tokio poveikio tikrai neturi. Prisispyręs klausinėjau pažįstamųjų, ar jie kada nors gyvenime sąmoningai pasinaudojo žiniasklaidos siūlymais, bet nė vienas tokio atvejo neprisiminė. Nesąmoningai – galbūt, bet kad sėdėtų prie televizoriaus ir gaudytų reklamą – niekada. Kai ją pradeda rodyti, puiki proga atsikelti ir eiti arbatos įsipilti ar vaikų paruoštas pamokas patikrinti.
Kodėl mums ją kemša? Žiniasklaida iš to gyvena, o prekių ir paslaugų siūlytojams nei šilta, nei šalta: vartotojas moka ir už reklamą. Be to, siūlytojas dar turi progą žiniasklaidą šantažuoti gąsdindamas nebeduosiantis reklamos, jeigu ji nors vieną blogą žodį apie jį pasakys.
Jie ten ne visai padorius žaidimus žaidžia, o mokame mes visi. Jei reklamos nebūtų, turėtų ir prekės bei paslaugos atpigti.
Nesulauksim. Va, Seimo narys Remigijus Žemaitaitis tik užsiminė, kad reikėtų žmones kvailinančios reklamos mažinti, žiniasklaida iškart jį užsipuolė, nesivargindama argumentais, menkinančių epitetų prikabino.
Kartu ir savo siūlymą paskelbė: nespurdėkit. Atseit, yra tokia šventa karvė – rinkos ekonomikos dėsnis. O jeigu reklama nepatinka, neklausykit, neskaitykit, nežiūrėkit.
Tačiau taip besielgiantiesiems reklamos kaina prekės savikainoje vis tiek lieka.
Gal kas turite siūlymą, kaip ją iškrapštyt?

Apie apokalipsę*

BunkaTaip dažnai būna. Vakare išgirsti žodį, pamatai vaizdą, žiūrėk, naktį jau ir sapnuoji regėto bei girdėto interpretacijas.
Nieko neįprasto nėra. Netgi galima įtarti, kad ir garsus, ir vaizdus apdorojančios smegenys veikia.
Aną vakarą regėjau ir girdėjau, kad Žemės link skrenda planeta ir jos gyvastį galintis pražudyti kosminis kūnas, bet mokslininkai ramino, jog jis pralėks pro šalį. Kito tokio per artimiausius šimtą metų nebus.
Rodos, ramus atguliau, bet regėjau apokaliptinį sapną.
Tie patys mokslininkai pranešė, kad mažiau kaip po metų Žemėn trenksis kometa ir ją sunaikins.
Jungtinių Tautų Organizacija atskleidė civilizacijos gelbėjimo planą: kiekvienai šaliai skiriamas erdvėlaivis skristi į gyventi tinkamas planetas. Lietuvai toks irgi statomas, jame tilps penki tūkstančiai gyventojų.
Kėdainiuose įsikūrė kelionių agentūra „Kitas pasaulis“ ir paskelbė, jog renka turistus aplankyti vaizdingą planetą.
Apgavystė paaiškėjo dar negimusi.
Seimas sukūrė darbo grupę, turinčią nuspręsti, kas sukurs darbo grupę, atrinksiančią kandidatų grupę išsigelbėti ir sukurti Lietuvą toli kosmose.
Partijos pasiūlė savo kandidatus ir susipliekė dėl kvotų.
Mokslų Akademija sukūrė alternatyvią atrankos grupę, bet politikai žiniasklaidoje ją visiškai sukompromitavo.
Žalieji paskelbė savo kandidatų sąrašą.
„Dangun ėmimo“ grupė įrodinėjo savo pirmenybę.
Tikintieji pageidavo susitikimo su Dievu ten, tačiau filosofai penkiolikos straipsnių cikle įtikinamai įrodė, jog tai jie gali padaryti ir likę namuose.
Kol viešumoje visi pliekėsi dėl vietos danguje, Prezidentūra, Seimas ir Vyriausybės kabinetas su vyrais, žmonomis, meilužiais, meilužėmis, uošvienėmis, šunimis ir katėmis, net papūgėlėmis sulipo į erdvėlaivį ir išskrido.
Naujoje vietoje jie greitai išmirė, nes nemokėjo nei arti, nei akėti, nei sėti, nei varžto prisukti, nei plytą padėti, nei pilvo dieglių gydyti.
O Žemę turėjęs sunaikinti kosminis kūnas netikėtai pakeitė trajektoriją ir praskriejo pro šalį.
Lietuva kartu su visa planeta džiūgavo, išsirinko naują Prezidentą, Seimą, paskyrė Vyriausybę.
Gyvenimas tekėjo sena vaga.

* Apokalipsė – sąvoka, reiškianti paslapties, nežinomos didžiajai žmonijos daliai, atskleidimą privilegijuotiems asmenims

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...