Palaidos mintys

Apie niurzgėjimą

BunkaKai susirenka kompanija kepti pyragą, joje būtinai atsiranda bent vienas niurzgeklis. Vaikšto aplink, aiškina, kad miltai nesijoti, mielės negeros, tešla ne tokia, druskos per mažai, o apie cukrų ką ir bekalbėti.
Kiti veja jį šalin, kartais net kupron užvožia, o kai jo akys nemato ir ausys negirdi, vis dėlto sijoja miltus, ragauja mieles, tikrina tešlą, ar ne per mažai druskos, cukraus. Žinoma, randa ką pridėti, ką pataisyti.
Kai pyragas iškepa, daužo per rankas niurzgekliui, neduoda pyrago nė paragauti sakydami, jog jis tik po kojomis maišėsi ir liežuviu malė.
Ak, kokia neteisybė! Juk jei ne jis, nepersijotuose miltuose būtų likę gyvių, o netikrinta tešla – prėska.
Taigi niurzgeklio nuopelnas ne ką mažesnis, o gal net didesnis nei kepėjų.
Žiniasklaida ir yra tas niurzgeklis. Nors neretai niurzgėjimas užima beveik visą jos plotą ir pasiekiamą erdvę, bet juk prasimuša kartais ir šviesuliukai.
Va, plungiškė Regina sako esanti patenkinta vietos valdžia, didelių priekaištų jai neturi, Raimondui užkliūna tik šaligatvių plytelės, Rasa pasidalijo girdėta naujiena, jog žmonės palaiko Plungės valdžią, o už valstiečius ir žaliuosius galvą guldanti Adelė džiugiai stebisi, jog sulaukė rajono vadovų pagalbos.
Regis, sveika tokius tekstus prieš miegą paskaityti.
Neduokdie, prieš einant gulti, kokį politinį „siaubiaką“ „Nuogoj tiesoj“ pamatyti. Arba televizijos laidą, kurioje dėsto politikos apžvalgininkai.
Prieš savaitę vienas iš jų – Marius Laurinavičius – kibo premjerui Sauliui Skverneliui į atlapus, kaltino jį vėl lipant ant to paties rusiško grėblio dėl noro turėti bent šiokius tokius santykius su Rusija.
Nežinau, kuris iš jų labiau teisus ar labiau neteisus. Žinau tik, kad M. Laurinavičiumi nelabai norisi tikėti dėl labai paprastos priežasties: jis gali šnekėti, ką reikia, o paskui krapštyti pakaušį ir aiškinti, kodėl nebuvo taip, kaip jis sakė. Dėl to jo nei atlyginimas, nei padėtis nesikeičia.
O S. Skverneliui už savo žodžius atsakyti reikės populiarumu ir balsais kituose rinkimuose. Gal net šiuose, prezidentiniuose.
Nors nenorom, bet šį kartą tenka rinktis nelabai mėgstamą valdininką, kuris, reikia manyti, žino, kuo rizikuoja sakydamas tai, kas Mariui Laurinavičiui labai nepatinka.

Apie sąmokslus

BunkaTiksliau sakant – tai tik teorinis pasamprotavimas apie sąmokslo teoriją. Kaip sakė vienas politikas, „Kas gali paneigti, kad …“
Pradėkime nuo senų, mindauginiais vadinamų laikų.
Pagal vieną iš istorikų versijų, tuo metu buvo ir kunigaikštis Daumantas, kurio žmoną, atvykusią į sesers laidotuves, Mindaugas pasisavino. Vėliau Daumantas jį nužudė, o pats nuo Mindaugo sūnaus keršto su savo pasekėjais pasislėpė Pskove. Ten jį pskoviškiai išrinko kunigaikščiu, atsisakę jiems siūlomo valdovo pravoslavo. Pasikrikštijęs Daumantas, gavęs Timofejaus vardą, vedęs Aleksandro Nevskio anūkę, valdė 33 metus – iki mirties, o po jos buvo paskelbtas šventuoju, nes ne tik apgynė Pskovą, iškovojo jam nepriklausomybę nuo Novgorodo, bet ir po mirties pasivaidendavo mūšio lauke su patarimais, kaip nugalėti priešus.
Iki šiol Pskove yra „Daumanto miestu“ vadinama teritorija, jo kardas tapo garbinama relikvija.
Istorikų vis dar tebediskutuojami jo nuopelnai rodytų, kad Daumantas buvo gabus valdovas ir karo vadas.
Gali būti, kad Mindaugas tai regėjo ir norėjo pašalinti varžovą, kaip darė net su giminaičiais? Bet Daumantas jį aplenkė? Kas gali paneigti?
Kas gali paneigti ir tai, kad jau atgimstančioje Lietuvoje pasigirdus kalboms, jog Prezidentu turėtų tapti tautos sąžine ir balsu vadintas poetas Justinas Marcinkevičius, ant jo pasipylė purvo lavina?
Kas gali paneigti ir tai, kad jos užtvarą atkėlė varžovu savo lyderiui matę konservatoriai, nes teko girdėti, kad dokumentai apie J. Marcinkevičių atkeliavo būtent iš jų stovyklos?
Kas gali paneigti, kad pagal tokį pat scenarijų dabar kasamasi po Mykolu Majausku iš baimės, kad jis gali užimti partijos vadovo postą? Lyderystei tinkamą išsilavinimą, iškalbą, išvaizdą jis turi. Ir dirba, regis, nuoširdžiai tai, kas žmonėms rūpi.
Aišku, jo poelgis (jeigu toks buvo) garbės nedaro. Tačiau, kaip sakė vienas iš garsių pasaulyje ekonomistų apie per rinkimų kampaniją iškilusį skandalą dėl Donaldo Trampo elgesio su moterimis, „amerikonai visai „pablūdo“, dėl pliaukštelėjimo moteriškei per užpakalį rizikuoja pasaulio likimu“.
Žinoma, čia sudėliotas teks-tas – tik sąmokslo teorijos.
Bet po politikų ir juos komentuojančiųjų „blūdo“, šitas irgi turi teisę gyvuoti.

Apie spiralę

BunkaAr mes poetai – / ne pogrindžio pelės? / Net ne pogrindžio – / tik po grindim. / Tik kuždam, / tik ėdam, / tik graužiam / atsargumo skyles. / O katinų pasaulis / sau. / Ar taip ir stipsim / be ryšio – / tik smarve / po grindim / keliom dienom?
Nuimkit antsnukį. Nekąsiu. / Taip pat ir nelaižysiu. / Nejau visuomenę beklasę / su antsnukiu išvysiu? / Nejau žiūrėt, draugai, ne gėda / į apraizgytą snukį? / Šuva šunų, draugai, neėda, / net jeigu jie nutukę!
Mane pririšo prie būdos, / o šunys laksto sau laisvai. / Gal apsiriko čia dievai? / O gal taip buvo visados?
Nevienodas kelnių rumbas, / nevienodos klasės. / Jeigu pilvas tau įdumba, / tu iš darbo klasės.
Didžiuojas debesis pasu – / su Saulės antspaudu šviesiu, / o tu rašai, rašai, rašai, / nors tai – tik nulio parašai.
Toli istorijos rūkuos, / šviesus rytojus mirga. / Šiaip taip gyvenime sukuos / ir dar užuodžiu spirgą.
Kad jau perskaitėt Vytauto Karaliaus eiles, pasakykit, kada jos parašytos. Pernai? Ne. 1956–1976 metais.
Tad imi tikėti, žmogau, žodžiais iš dainos, kad viskas „įspiralinta“. Laikas slenka sau, o jame – į buvusius laikus grąžinanti spiralė. Juk tai, kas publicistiškai sueiliuota, aktualiai skamba ir šiandien.
Net Vytautas Lansbergis ne Sąjūdžio šlovės laikais, o šį pirmadienį sakė laukiąs, kada prieš neteisingumą pradės maištauti teisininkai!
Vadinasi, anot politikos patriarcho, teisė Lietuvoje yra neteisinga!
Anokia naujiena. Taip buvo anais laikais, taip, jeigu teisus
V. Landsbergis (o jis žino, ką sako, nes turi daug informacijos), yra ir dabar.
Tai, ko gero, yra tikras ne laiko, o socialinės būsenos spiralės egzistavimo jame įrodymas. Kas buvo, sugrįžta. Su naujomis žiniomis, įmantresne forma ir didesniu veiklos lauku. Juk tarybiniais laikais vagys vieni kitiems linkėjo labiau brautis į nomenklatūrininkų, prekybininkų namus, o šiandien ir vagių kontingentas pakito, ir jų taikiniais tapo visi be išimties.
Kad jau įsitikinome, jog spiralė iš tikrųjų egzistuoja, palinkėkim vieni kitiems gyviems sulaukt kito jos posūkio. Na, kad ir to, už kurio buvo priešistorinė Žemaitija. Joje, anot tuos laikus tyrinėjančiųjų, žyniai tautą protino garbingai elgtis, vaidilutės amžinąją ugnį kūreno ir apie #metoo nieko nežinojo.

Apie naivumą

Bunka„1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė“ (lt.wikipedia.org).
Aritmetika: poryt nuo tos dienos bus praėję dvidešimt aštuoneri metai, o iki trisdešimtojo jubiliejaus bus likę dveji.
Vadinasi, per tuos porą metų reikėtų padaryti tai, kas neįveikta per dvidešimt aštuonerius, kad žmonės valstybės atgimimą švęstų ne raginami ir skaičiuodami nuoskaudas, o atviromis sielomis ir širdimis bei pasitelkdami savo išmonę.
Darbas vertas Heraklio žygdarbių. Naisoka manyti, jog taip atsitiks, bet jeigu antikos herojus galėjo tai padaryti, ir šiais laikais gali atsirasti toks didvyris.
Heraklio penktas žygdarbis buvo išvalyti Augėjo tvartus. Jis išgriovė vieną sieną, atvedė Alfėjo ir Penėjo upių vandenis, jų srovė tvartus išplovė.
Jeigu lietuviškas Heraklio analogas pasiryžtų tokiam darbui, drąsiai galima sakyti, kad jam nepasisektų. Nes Aplinkos ministerija, gausybė gamtosaugininkų miestuose bei kaimuose neleistų pasukt nė vieno upeliūkščio vagos.
Jeigu Analogas vis dėlto sugebėtų įrodyti, jog vanduo reikalingas Tėvynės gyvasčiai išlaikyti, vis tiek nieko nepeštų: derinimai, projektavimai, viešieji darbų pirkimų konkursai, nepatenkintųjų konkurso rezultatais skundai ir teismai iki jubiliejaus likusius metus prarytų kaip alkanas šuo atvėsusį Kijevo kotletą.
1990 metais „Šluotos“ žurnalas paskelbė 1972 metais Vytauto Karaliaus sukurtą eilėraštį: „Pavasarį medis / stoja / į pačią žaliausiąją partiją. / Ir šlama / kartu su visais, / o rudenį / stoja / kartu su kitais / į seną geltonąją partiją. / Pavasarį saulė / vienbalsiai / į žaliąją / vėlei priims“.
Ar čia pranašystė, jog viskas grįžta į „kaip buvo“?
Dairaisi, tūlas, kas gi pasikeitė nuo 1972-ųjų. Ir ne tik poezijoje, bet ir ekonomikoje, švietime, žmonių santykiuose?
Kol kas regėti tik tiek, kad valdantieji turi daugiau žinių, kaip valdyti. Bet proto – vargu.
Tad naisu manyti, kad per tuos porą metų kas nors keisis į gerą. Nes į lietuviškus Augėjo tvartus neįleisti Analogo, politiniam elitui pakas ir žinių.

Apie priešpriešą

BunkaAngliškai Dievo pavadinimas tariamas „gad“. Rusiškai tas pats žodis reiškia šlykštų, atstumiantį žmogų, bjaurybę. Didelis skirtumas.
Kolonistai Amerikos žemyne indėnus galabijo be gailesčio. Rusai Sibirą užkariavo pasitelkę ir vaišes. Girdė alkoholio nežinojusias Sibiro gentis iki priklausomybės ir nuo degtinės, ir nuo ateivių. Vėl skirtumas.
„Vodka“ (degtinė) su rusais nukeliavo į Amerikos žemyną. Sako, kad iš jų kolonijų matėsi net San Franciskas, kuriame degtinė iki šiol vadinama rusiškai. O rusų sentikiai iki šiol tebegyvena Šiaurės Amerikoje.
Rusijoje girdisi kalbos, kad Aliaską Šiaurės Amerikos Jungtinėms Valstijoms ji ne pardavė, o išnuomojo 99 metams po 0,0474 dolerio už hektarą. Aršesni Rusijos veikėjai ragina teritoriją susigrąžinti. Tokios kalbos skiriasi nuo oficialių.
Kol TSRS ir Europą naikino Antrojo pasaulinio karo gaisras, JAV jis tapo galingu ekonomikos varikliu. Karinių užsakymų valstybė gavo už 175 milijardus dolerių, o grynas monopolijų pelnas siekė 70 milijardų.
Po karo JAV atgaivino Vokietiją pagal Maršalo planą, nes reikėjo kur nors parduoti per karą užaugusios ekonomikos produkciją.
JAV pagalbą siūlė ir TSRS, tačiau Josifas Stalinas nesutiko su sąlygomis atverti šalį Vakarų kompanijoms, o Vakarai nesutiko prekių ir technologijų tiekti nemokamai. Santarve net nekvepėjo.
Rusų šnipai sužinojo, kada JAV į kosmosą pasiųs žmogų ir pranešė tuometiniam TSRS KP pirmajam sekretoriui ir valstybės vadovui Nikitai Chruščiovui. Tas vyriausiajam konstruktoriui Sergejui Koroliovui įsakė amerikiečius aplenkti. S. Koroliovas spyriojosi, nes Jurijaus Gagarino skrydis iki galo nebuvo paruoštas, bet gavo pylos ir paaiškinimą, kad sprendimas yra politinis, o ne protingas.
J. Gagarinui pasisekė, amerikiečiai liko su nosimi.
Nuo neatmenamų laikų besitęsianti Vakarų pasaulio ir Rusijos, TSRS, vėl Rusijos priešprieša jau seniai prikišamai rodo, kad ji ne tik nevaisinga, bet ir gimdo kraujo upes, ištremtųjų, suluošintųjų, nelaimingųjų ašarų marias.
Iš didžiųjų mokosi mažulyčiai. Atrodo, kad Lietuvos partijų santykiai tokie pat, kaip Rusijos ir JAV. Kiekviena rėkia, kokia ji gera ir kokie blogi jos oponentai.
Tai ne tik nevaisinga, bet ir gimdo skausmo upes, nelaimių marias.

Apie elektrą

BunkaŠiemet sukanka šimtas metų, kai iš Oginskių dvaro nuomojamame malūne Mendelis Zaksas įrengė pirmąją Plungės elektrinę. Ne pirmąją Plungėje, o būtent pirmąją Plungės. Nes per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai buvo atsivežę kilnojamąją, tad elektra plungiškiams jau buvo pažįstama, bet kol malūno ratas nepradėjo sukti generatoriaus – nepasiekiama.
Prieš šimtmetį miestelėnams, o ypač kaimiečiams žibančios lempos, kurias pagal Zakso pavardę vadino „zaksinėmis“, buvo lyg stebuklas, bet elektrinę per 1920 metų Rasas tikrinusiam inžinieriui Petrui Narutavičiui – tikras nesusipratimas. „Stoties įtaisymas… padarytas be jokios nuovokos ir dalyko žinojimo“, – ataskaitoje rašė inžinierius.
Bet lempos mieste švietė, kasmet jų buvo vis daugiau, atsirado ir ne akumuliatoriais, o iš tinklo maitinamų radijo imtuvų, „prosais“ vadintų lygintuvų.
1940 metų Plungės elektros vartotojų sąraše – jau daugiau kaip tūkstantis pavardžių, įstaigų, o rudeniop atsirado ir „S.S.S.R. Raudonosios Armijos štabas, Auto. Bat., tipografija“, mieste įvairiose vietose gyvenę karininkai.
Tuo pačiu metu jau buvo įregistruoti 46 radijo imtuvai ir du „prosai“, mat už juos reikėjo mokėti mokestį. Vieną lygintuvą turėjo Laisvės alėjoje gyvenęs garsus siuvėjas Adolfas Daumantas, kitą – matyt, irgi siuvėja Ona Kropaitė.
Seni plungiškiai sako, kad turtingiausi mieste žmonės tuo metu gyveno centre, Vytauto prospekte. Tačiau sprendžiant pagal radijo imtuvus, juos lenkė Palankės gatvėje gyvenusieji: Vytauto prospekte buvo tik keturi radijo imtuvai, o mažoje Palankės gatvėje – dvigubai daugiau.
Regis, dar veikė ir kaimynystės virusas: jeigu kaimynas didžiuojasi prabangos daiktu, šalia gyvenančiojo garbės reikalas nenusileisti. Taip mieste formavosi radiofikuotos salelės.
Elektros vartotojų sąraše galima rasti ir daugiau įdomių dalykų. Ypač tiems, kurie mena pokario laikus, kai eidavo pas Romą Uznevičių paspoksoti į pirmą televizorių Plungėje.
Jeigu kam rūpi pamatyti visą dokumento su artimųjų, pažįstamųjų pavardėmis kopiją, teparašo laiškelį viršuje esančiu „elektrinio“ pašto adresu. O visą elektros vartotojų sąrašą galima pamatyti Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo veidaknygėje https://www.facebook.com/JBfund.lt/.

Apie namus

BunkaPlungės rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistas Gintaras Ramonas yra istorikas. Tad nieko nuostabaus, kad jo kompiuteryje guli ir 1940 metų Plungės elektros vartotojų knygos kopija. Išmeilijau kopijos kopiją, dabar sėdžiu ir daugiau nei tūkstantį pavardžių su adresais iš nuotraukų kilnoju į sąrašą. Jis gali papasakoti daug įdomių dalykų, kuriuos iki šiol ne visi žino.
O gal pamiršo, kad Plungėje buvo Prezidento Antano Smetonos gatvė. Reikės dar pasidomėti, kada ją taip pavadino, nes 1929 metų Plungės nekilnojamo turto savininkų sąraše ji dar užrašyta Telšių gatve. Gal 1934 metais, minint Prezidento šešiasdešimtmetį? Lietuva talentinga, kaip seniau sakydavo, „obalsiais“.
Tad nieko nuostabaus, kad gyvam A. Smetonai nukaltas medalis „Pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona“, jo vardu pavadinti Lietuvos karo laivas, Panemunės alėja, kurioje Prezidentas mėgo jodinėti, Kauno karo mokykla, Ukmergės gimnazija, Lituanistikos institutas, jo atvaizdas iškaltas dešimties litų monetoje.
Sveikinimai visomis progomis, regis, pylėsi iš visų pusių. Tauragės visuomenė 1934 metais vardo dienos proga prie dovanos pridėjo laišką „Mylimam Tautos Vadui“ ir papuošė jį svastika.
1940 metų Plungės elektros vartotojų sąrašas byloja, kad tais metais Prezidento A. Smetonos gatvei grįžo Telšių pavadinimas.
Irgi nieko nuostabaus. Prezidentas pabėgo, Lietuvoje atsirado naujų gyventojų.
Plungėje – irgi. Laisvės alėjos šeštame name gruodžio mėnesį už elektrą mokėjo ne tik senieji, bet ir naujieji elektros vartotojai Stoliarovas, Selechovas. Dar tik pusę knygos perrašiau, o jau radau apie keturiasdešimt atvykėlių. O kur dar Prezidento A. Smetonos gatvėje buvę miesto vykdomasis komitetas, kompartijos, komjaunimo būstinės, vietoje Rabinų mokyklos įsikūrusi profsąjunga, „S.S.S.R. karių krautuvė ir sandėlis“, „Raudonosios Armijos Karininkų gyv. Mieste“.
Daugeliui dabartinių plungiškių tikriausiai neaišku, koks Naujamiestis knygoje minimas. Jis turėjo būti į rytus už dabartinės Vandentiekio gatvės, bet taip juo ir netapo.
Dovanos Lietuvai jubiliejaus proga neturiu. Bet kai baigsiu knygą blusinėti, su Gintaru plungiškiams padovanosime dalelę jų namų istorijos.

Aplei naatėtėkėmus

BunkaSosėtėkėmė so kningas „Žemaičių kalba ir rašyba“ autuorio Jūzapu Pabrieža, anam papasakuojau sava spieliuojėma, kāp, mona kramė, atsėrada Plateliū ežera pavadėnėms.
„Rimta ruoda“, – rokava uns, doudams soprastė, ka vėskuo gal būtė.
Dabartious jau drosiau ė platiau galio vėsims pakartuotė, dėl kuo vuožuoju, ka legenda so teisybė šėik tėik prasėlenk.
Senūs žemielapiūs retā kor ī nupaišīta „Platel“. Daugiausē – „Plotel“.
Žīdā Platelius lig šiuo laika tabvadėn „Plotel“. Ka anėj nauduo senus pavadėnėmus, gal sprėstė eš Plungės vardą, katras žīdėškā ī „Plungiany“.
Tuoks bova pėrmasis miesta pavadėnėms – Plungienā. Arba žīdu atmintis geresnė, arba anėi ėžsėvežė tuoki pavadėnėma ė keravuo. Ba tuo, dar 1899 metās Plungės apžvalguo Aleksiejus Drobenko miesta vadėn Plungienās.
Ta gal ė Platelē pradiuo bova na „Pla…“, vo „Plo…“
Plateliū ežers ī unt kalna, katrōn padėrbėna slenkontis ledīns. Ežera vondou ī 150 metru vėrš jūras līgė, vo nu anuo krontū vondou nubieg ė vėsas posės kāp nu žōsėis.
Ka ledīns ėštėrpa, bėškis vondėns sobiega i dauba, katruo dabartious ī ežers. Bet reikiejė lauktė šimtmetius, kol lītaus ė šaltėniu vondou pripėldė dauba tėik, ka pėitėnem anuo galė prasėveržė Babrungs.
Tōn, ruoduos, tvėrtėn ė ežerė po vondėniu esonti Nalijas kalva, unt katruos archeoluogā rada spiejama akmėnimis apdieliuota Švėntvėitė. Vadėnas, ana bova sausomuo.
Pradiuo vondou rinkuos i žemesnės vėitas, ė bova na vėins dėdelis ežers, vo daug mažū vondėniu apsėmtū, opaliokās sosėjungusiu pluotieliu. Dėl tuo žmuonis anōn galiejė pavadintė Pluotieliu ežeru.
Gīdītuos, medicinas, humanėtarėniu ė teisės muokslu daktars, aušrėninks, lietoviu spauduos ė politinis veikies Juons Šliūps, XIX omžiaus pabaiguo ėš vuokietiu kalbuos versdams Edmunda Fekenšteta „Mitus, pasakas ė legendas Žemaitiu“, ėrgi raša na „Plateliai“, vo „Plotėliai“.
Vo kāp tumet su gražė legenda aplei debesi, katras tėik „platē lej“, ka padėrbėna ežera?
Ruoduos, anā trūkst luogikas. Jēgo, kāp sāka legenda, aplinkou gīvena žmuonis, ta vėita jau toriejė torietė pavadėnėma. Gal Plotieliu?
Kam šuovė ė kramė paimtė sāskombi „platē lej“ ė padėrbintė ruomantėška, bet mosintās so teisybė prasėlėnkonti pavadėnėma, vargē basožėnuosem…

Apie protą

Bunka„Tenka patirti, kad Plungės lietuvių katalikių moterų draugijos skyriaus „Motinos ir vaiko globos“ sekcija įsteigė Plungėje patarimų punktą. Jame motinos sužinos, kaip užsilaikyti nėščiosioms, kaip mažus vaikus maitinti, auginti ir kitus dalykus, surištus su motinos ir vaiko sveikata. Punkte patarimus nemokamai duosianti akušerė p. Klovienė…
Šitas plungiškių moterų darbas džiugina kiekvieną sąmoningą mūsų tautietį. Niekur Europoje nebuvo taip apleista motinų ir mažų vaikų sveikata kaip Lietuvoje. Tiesa, visada pas gydytojus tokių patarimų galėjo gauti, bet tik tos motinos, kurios turėjo pinigų užmokėti už patarimą. Dėl to daugelis motinų begimdydamos arba po gimdymo mirdavo. Vaikų mirtingumo atžvilgiu, Lietuva, nors mums skaudu ir gėda prisipažinti, yra pirmoje vietoje visoje Europoje. Iš 1000 kūdikių 1925 metais mirė nesulaukę vienerių metų:
Lietuvoje – 179, Rumunijoje – 168, Rusijoje – 140, Ispanijoje – 136, Latvijoje – 107, Suomijoje – 107, Estijoje – 106, Vokietijoje – 105, Škotijoje – 91, Prancūzijoje – 89, Belgijoje – 89, Šiaurės Islandijoje – 86, Danijoje – 80, Anglijoje – 75, Airijoje – 67, Švedijoje – 55, Olandijoje – 50.
…ir jei mes norime sakyti, kad esame ne laukiniai, o kultūros bent kiek turį žmonės, tai su vaikų mirtingumu reikia pradėti aršią kovą. Nesulaukę vienerių metų vaikai Lietuvoje mirė:
1919 metais – 6521, 1920 metais – 8217, 1921 metais – 7199 vaikai.
Plungės katalikių moterų draugijos gerą sumanymą turėtų pasekti ir kiti Žemaitijos skyriai, plačiai remti vyriausybė, savivaldybės ir plačioji visuomenė. Jeigu vyriausybė rūpinasi gyvulių sveikata, tai žmonių, ypač motinų ir vaikų sveikata turėtų būti jos aukščiausias rūpestis.“
Taip praėjusio amžiaus pirmoje pusėje vedamajame straipsnyje rašė „Žemaičių prietelius“.
Kol kas Lietuvos atkūrimo šimtmetį pasitinkame bemaž vien korupciniais ir kitokiais skandalais. Tad sužinokime bent tai, kad 2016 metais tūkstančiui gyventojų mirė 4,52 kūdikio iki vienerių metų. Beveik 40 kartų mažiau nei 1925 metais!
Juolab kad tokia statistika – proga pasmalsaut, ar dėl to, kad tapome protingesni, ar dėl to, kad turime daugiau žinių.
Sprendžiant pagal suaugusiųjų elgesį su vaikais, jų išnaudojimą saviems reikalams, protas čia niekuo dėtas.

Apie veiksmažodį

BunkaRegis, filmo apie Aleksandrą Stulginskį kūrėjai iš tikrųjų tikėjo, kad, kaip sako istorikai, pirmasis demokratiškai išrinktas šalies Prezidentas buvo „itin aukštos moralės“, „vienas iškiliausių vadovų“, „vienintelis per okupacijas likęs gimtinėje“, „tikslo siekė kruopščiu darbu, o ne gudravimu“, „šalies vadovu tapo ne todėl, kad norėjo, o todėl, kad reikėjo, nes daugiau nebuvo kam“.
Be to, Aleksandro Stulginskio nuopelnai Lietuvai itin svarūs. Jo prezidentavimo metais priimta šalies Konstitucija, reformuotas žemės ūkis, įvestas litas, įsteigtas Ūkio bankas, išmokėtos didžiausios skolos užsieniui, prijungtas Klaipėdos kraštas, įsteigtas Lietuvos universitetas.
Labai iškalbinga filmo scena, kurioje Aleksandras Stulginskis aplenkia ir kaip pro tuščią vietą praeina pro Antaną Smetoną. Vos per kelias sekundes Prezidentas parodytas kaip bene vienintelis iki šiol Lietuvoje ne tik žodžiais, bet ir veiksmais vykdęs moralią politiką, to laukęs iš kitų.
Bet nesulaukė, todėl atsisakė A. Smetonos jam siūlytos diplomatinės tarnybos, išvažiavo į Jokūbavą ūkininkauti.
Tarpukario Kretingos apskrities agronomo Jono Raudonio dukra Milda prieš keletą metų pasakojo, kad jos tėvas draugavo su Aleksandru Stulginskiu. Tikėtina, jog Prezidentas prikalbino jį dalyvauti Seimo rinkimuose. O kai jis tapo jo nariu, per jį galėjo siūlyti savo idėjas.
Kai į Lietuvą atslinko tarybų valdžia, Aleksandras Stulginskis liko namuose. Bet atėjo seržantas Petrovas, surašė, ką Prezidentas Ūkininkas savo sodyboje turi, pridėjo, jog jis „išnaudojo“ samdinius. Tai buvo bilietas į tremtį.
Dabar Aleksandro Stulginskio vardu pavadintos mokyklos, universitetas, gatvės, galų gale sulaukėm nors ir proginio, bet gero dokumentinio filmo.
Jeigu nuvažiuosit į jo gimtąjį Kutalių kaimą netoli Kaltinėnų, pamatysite vienišą standartinį akmens stulpelį. Ir dar, kaip sako vietos kraštotyrininkai, ne toje vietoje, kurioje Aleksandras Stulginskis gimė. Gražesnėje.
O jo gimtajame name šiek tiek tolėliau daug metų buvo tvartas.
O Prezidento Kazio Griniaus gimtinės varteliai užpainioti virvele suslėgtam šienui surišti.
Paskutiniai sakiniai sako, kad veiksmažodis „gerbti“ nebūtinai yra veiksmą nusakantis žodis.
Gali būti tik žodis.

Apie pirmenybę

BunkaTarpuausis yra tokia vieta, kurioje slūgso pilkąja mase vadinamos smegenys. Jomis žmonės dažnai naudojasi sugalvoti, ir kaip įkalti vinį, ir kaip pilkoji masė veikia.
Kad ji yra – mokslo įrodytas faktas. Faktas ir tai, kad joje gimsta ir nebūtų dalykų.
Na, sakykim, sesė Estija klausia sesės Latvijos:
– O kur mūsų sesė Lietuva?
– Išjojo prie Juodosios jūros ir dar negrįžo.
Iš tikrųjų taip nėra, bet ar sesė Latvija toli nuo tiesos?
Regis, braidome po istorijos laukus, neturėdami kuo daugiau didžiuotis, vis negrįžtame iš jų.
O tarpuausis šnabžda, kad kuo dažniau ir toliau nuklystame praeitin, tuo didesnėje migloje skendi ateitis.
Kartais vaidenasi, jog šlovinga Lietuvos istorija yra skraistė šiandienos nuogumui pridengti. Praeitimi bandome ne tik ramstyti, bet ir iš naujo kurti tautinį patriotizmą. O gal net gelbėti, nes milijonas emigrantų, šimtai skandalų Seime, kainos vaistinėse ir parduotuvėse, aklu patriotizmu besivadovaujančiųjų rietenos Lukiškių aikštėje kaip alkanos erkės čiulpia tarpuausių masę, kurioje patriotizmas turėtų vešėti.
O gal jo nereikia? Mąstytojo Žako Freskos tarpuausyje gimė mintis, jog „Patriotizmas stato širmą prieš mūsų akis, tad mes nematome, kas už jos. … Ir tai – viskas, ko iš jūsų nori. Iš jūsų nori ištikimybės tam, ko jus moko.“
Jam antrina rašytojas, žurnalistas, carinės Rusijos kritikas Michailas Saltykovas-Ščedrinas, sakydamas: „Kažkas apie patriotizmą prakalbo. Matyt, vėl sočiai prisivogė.“
„Mūsų šalyje įstatymai išleidžiami dvigubam naudojimui. Vieni, kad tvarka būtų, kiti, kad valdininkai darbo turėtų“, – tai irgi M. Saltykovo-Ščedrino tarpuausyje XIX amžiaus antroje pusėje pagimdyta mintis, kuri stebėtinai tinka ne tik Rusijai, bet ir šiandieninei Lietuvai. Patriotizmo ji tikrai neprideda.
O minčių yra ir pranašiškų. „Geležinkeliai visame pasaulyje tarnauja keliauti. O pas mus dar ir vogti“, – per pusantro šimto metų klodą rašytojas pritaria žaliųjų valstiečių išvadai apie „Lietuvos geležinkelius“.
Pradėjome Naujuosius metus. Tarpuausiuose turėtų gimti mintis, kam šiemet teiksime pirmenybę. Gal paklausykime Ž. Fresko, sakančio, kad „Problema ne tai, kad mes negalime aprūpinti vargšų, o tai, kad negalime patenkinti turtuolių užgaidų.“

Apie Magnetą

Bunka„Google“ paieškos svetainėje užrašiau „Projektas Magnit“ ir sužinojau, kad „K. Ivanova su grupe „Magnit“ ketina užkariauti pasaulį“, „Magnit“ narei pabodo tūnoti po K. Ivanovos sparneliu ir būti tik gražiai“ bei panašaus niekalo.
Tuo tarpu apie tikrą „Magnito“ projektą – nė žodžio. Gal todėl, kad kiekvieną siužetą projekto kūrėjas Edgaras Gevorgianas su vos girdimu kaukazietišku akcentu pristato rusiškai ir rusiškai pasakoja apie tai, apie ką Lietuvoje dūsaujame: „Norime gerų naujienų“.
Pažiūrėkite https://www.youtube.com/watch?v=7oZ570slIhQ ir pamatykite žmogų, išgelbėjusį aštuoniasdešimt vieną gyvybę. Ne, jis ne didvyris mums suvokiama to žodžio prasme. Jis tik dvylika metų prižiūrėjo Ižmos gyvenvietės Komijoje apleisto oro uosto pakilimo taką, vis manydamas, kad jo kam nors prireiks. Kirto krūmynus, vaikė malkas kraunančius kaimynus, rinko šiukšles.
2010 metų rugsėjo septintąją jame avariniu būdu nutūpė sugedęs Tu-154, skridęs iš Poliarno į Maskvą. 72 keleiviai ir 9 įgulos nariai iki šiol jam dėkoja už antrąjį savo gimimą.
Tokias istorijas Edas renka iš viso pasaulio ir rodo jo svetainės lankytojams sakydamas, kad jos turi būti kaip magnetas, traukiantis ir kitus daryti gerus darbus.
Tikrai jos verčia ne tik susimąstyti, bet ir vertinti. Ar bent jau įsivaizduoti save be rankų gimusio, bet kasdien kojomis žaislus darančio ir juos vaikams dovanojančio Gerardo Pereiros vietoje. Arba pabūti kiemsargiu iš Kinijos Čžao Jongžu, kuris iš savo atlyginimo kiekvieną mėnesį didžiąją dalį atiduoda už mokslą nepažįstamiems vaikams. Jo dėka gavusių išsilavinimą jau beveik keturiasdešimt.
Šiais laikais sunku patikėti, tačiau 25-erių programuotojas iš Kazachijos Aschatas Murzbajevas savo pirmuosius uždirbtus du milijonus JAV dolerių atidavė onkologiniams ligoniams, o verslininkas iš Indijos Savdži Tholakia 1260 automobilių ir 400 butų padovanojo dirbantiesiems jo bendrovėje ir sakė darys tai tol, kol visi turės savo būstus.
Dar paskaitykite komentarus ir įsitikinkite, kad nerasite nė vieno šlykštuko.
O paskui pasveikinkite su Naujaisiais visus sutiktuosius, pažįstamuosius ir nepažįstamuosius, pažvelkite į juos ne iš žiniasklaidos, o iš savo kampo.
Žiniasklaidai per dažnai mes esame tik piniginės.

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...