Palaidos mintys

Apie ožtūra

BunkaNeprisimenu, ar kažkur girdėjau, ar pats sugalvojau, kad kuo dažnesnis ir tolesnis žvilgsnis į praeitį, tuo didesnėje migloje skendi ateitis.
Anądien pasipainiojo akyse senas laikraštis ir jo pirmame puslapyje riebi antraštė „Kolonijoje A. Butkevičius pareiškė, kad ruošia gultą V. Landsbergiui“.
Nelabai seniai tai buvo, tik prieš aštuoniolika su puse metų, bet iki šiol taip ir liko ekskliuzyvu. Kas dar netapo anglakalbiu, tegu žino, jog tai reiškia išskirtinis.
Nes nuo to laiko nė vienas Audriaus Butkevičiaus – Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės akto signataro, krašto apsaugos ministro – lygio politikas neragavo kalėjimo duonos. Kandidatų žiniasklaidoje mirga beveik kasdien, tačiau…
Kaip žemaitiškame juodame pajuokavime: sergančiųjų daug, bet ateina savaitgalis – nėra ką laidoti.
Teatleidžia man patriotai, netgi profesoriaus Liudo Mažylio surastas Nutarimas apie Lietuvos Nepriklausomybę nėra toks išskirtinis, kaip A. Butkevičiaus tupėjimas cypėje. Nes Nutarimo originalų yra dar keli, gal anksčiau ar vėliau ir jie išvys dienos šviesą, o apkaltintas pasikėsinimu sukčiauti ir įkalintas tokio kalibro politikas šiuolaikinės Lietuvos istorijoje – tik vienas.
Juolab kad Nutarimas – dvasinis penas, kurį ne visi virškina, ypač kai jis kemšamas be ožtūras (saiko, užtvaros), o A. Butkevičiaus pavyzdys galėjo būti galinga prevencija (lietuviškai – išankstinis kelio užkirtimas) politikams bei valdininkams imti kyšius, kišti nagus prie iki šiol varganų mokesčių mokėtojų pinigų. Jeigu A. Butkevičius būtų ne ekskliuzyvas, gal šiandien ir pensijos būtų didesnės, ir atlyginimai už darbą panašūs į uždarbius, ir emigracija mažesnė, nes valstybėje būtų šiek tiek daugiau teisingumo.
Gal net būtų įprasta baudžiamojon atsakomybėn traukti ir taip sukurpusius įstatymus, kad net odontologai negali už savus pinigus padaryti dantų protezų senelių namų gyventojams, kurie dėl to patiria didelę fizinę ir moralinę žalą.
O gal – jergau aukštielninkas – baudžiamoji atsakomybė būtų taikoma ir ikimokyklinukų žaidimų interneto svetainėse suaugusiųjų reklamas kaišiojantiems, taip sau vartotojus be ožtūras ruošiantiems verslininkams?
Kad jie taip su savo vaikais elgtųsi.

Apie kates

BunkaSeniai, kai padorių žmonių buvo daugiau nei šiandien, kai lietuviui ūkininkui buvo sakoma, kad jo kumpiais bei lašiniais užmėtysim ne tik alkanus Rytus, bet ir apsirijusius Vakarus, kai politikai aiškino, jog saulėtekis blanksta prieš saulėlydį, todėl reikia suktis jo pusėn, Lietuva stojo į Europos Sąjungą (ES).
Bet valstybės galvos nelabai pasitikėjo tauta. Jos į Seimo rūmus sukvietė visų šalies žiniasklaidos priemonių – net pačių mažiausių – atstovus ir apsidraudė. Pasiūlė sandėrį: už kiekvieną kvadratinį centimetrą, už kiekvieną minutę apie ES gėrį iš valstybės iždo duos pinigų.
Gal to apsidraudimo ir nereikėjo, bet kad jau taip buvo, galima sakyt, jog vietą Europos Sąjungoje Lietuva nusipirko už mokesčių mokėtojų pinigus.
Praėjo penkeri metai. Kandidatas į Lietuvos Prezidentus Valentinas Mazuronis paskelbė: „Iš mūsų pavogė valstybę. Aš sugrąžinsiu ją Lietuvos piliečiams!“
V. Mazuronis Prezidentu netapo, tad ir klausti, ar valstybė buvo pavogta su visais mokesčių mokėtojų pinigais, neverta.
Aną savaitę Plungėje lankęsis ir politikos Olimpe buvęs, ir šalia jo glaudęsis Darius Kuolys sakė, kad jei ne Europos Sąjunga, ne NATO, galėjome sulaukti Ukrainos likimo.
Tuo reikia pasidžiaugti.
Bet vis dėlto ne vieną sykį kartojo, kad ne visas progas gyventi geriau susivokėme ir mokėjome išnaudoti. Tačiau ar taip atsitiko dėl sprendimo teisę turinčiųjų kvailumo, ar tyčia, neminėjo.
Koks skirtumas, ar kvailys, ar sukčius sprendžia.
Šiandien mokesčių mokėtojai už savus pinigus perka Lietuvos miškų likimą. Valdantieji vėl nepasitiki sveiku tautos protu, todėl samdo vadinamuosius viešųjų ryšių specialistus. Mokesčių mokėtojų pinigus jiems moka Aplinkos ministerija, ji formuluoja užduotį ir pageidaujamą rezultatą: turi likti viena įmonė.
Kliento noras – šventas, todėl viešųjų ryšių specialistai regionų žiniasklaidos priemonėms siūlo kuo skubiau parengti straipsnį, kuriame „reforma turėtų būti pateikta kaip kūrimas efektyvesnio miško valdymo, esamų problemų sprendimas“ ir rekomenduoja, ką kalbinti, ką cituoti, ko neliesti.
Regis, užsakymas jau pradėtas vykdyti. Viena iš televizijų rodė siužetą apie miškų ūkio reformą. Ir, regis, pagal viešųjų ryšių specialistų nurodymus.
Vėl pirksime katę maiše?

Apie pirstelėjimą

BunkaPėsčias ėjau per Lietuvą. Pačiame Kelmės rajono pakraštyje, Šimkaičių kaime, užsukau į pakelės trobelę. Su senute Efrozina pleptelėjome apie šį bei tą, o ji ėmė ir pasiguodė, kad niekada anksčiau nakčiai durų nesklęsdavo, o dabar dar ir kablį jos žmogus įtaisė. Prieš lovon guldama, raminančiųjų išgeria. Nes televizorius tokius dalykus rodo, jog vaidenasi, kad iš jo išlipę niekadėjai apie duris braižosi.
Buvo tai daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Farmacininkai per tą laiką raminančiųjų tonomis pardavinėjo, silpnesnių nervų žmonės kas į psichiatrines, kas į kapus atgulė.
Alasas pakilo dabar.
Dauguma suvokia, kad bandymas kištis į žiniasklaidos reikalus buvo nevykęs. Daug kas suvokia ir tai, kad „50/50“ vadinamojo įstatymo projekto autoriai tikėjosi bent diskusijos apie žiniasklaidos poveikį.
Bet einasi kitaip.
„Ta moteriškė yra totaliai išprotėjusi“, „idiotai“, „pasikėsinimas į mūsų valstybės konstitucinę sąrangą“, „Seimo pudeliai“ „ar… jau tokia kvėša“, „spjūvis į veidą… nepriklausomai Lietuvai“, „valstiečių“ trojkė“. Tai – tik menka dalelė jiems skirtų epitetų ir bene faktais pristatomų nuomonių, kurių, regis, riebiausioji dalis priklauso vadinamiems tautinės žurnalistikos grandams.
O dar ne grandas, bet pasaulyje žinomas socialiai jautrios fotografijos kūrėjas A. Morozovas sako, kad „Pirmasis pokyčių žingsnis galėtų būti teisinis tokių laidų kaip „Farai“, „TV pagalba“, „24 valandos“ reguliavimas.“
Kitas grandas mažne tyčiojosi iš Vengrijos žiniasklaidos, bet nesakė, kad joje, kai valdžia, be kitko, meduoliu ir botagu ėmė riboti neigiamos informacijos srautą, savižudybių sumažėjo daugiau nei dvigubai. Buvusi „pasaulio čempionė“ pirmauti paliko Lietuvą.
Į grandus nesibraunantis interneto svetainės komentatorius mano, jog „Diskusija… reikalinga, bet kas ją organizuos?:). Dabar visi žiniasklaidos atstovai vieningai tiesiog žviegia, sakyčiau, iš įniršio – gąsdina cenzūros įvedimu, pavojais laisvam žodžiui, nors puikiai supranta, ką būtent norėjo akcentuoti Šakalienė.“ Kitas įtaria žiniasklaidą, didinančią savo pajamas „pritraukiant dėmesį“.
Todėl ir pavadinime užrašiau dėmesį traukiantį „pirstelėjimą“.
Be to, regis, tuo diskusija apie žiniasklaidą ir baigsis.

Apie perspėjimą

BunkaKovo 11-ąją plateliškiai vėliavas kėlė ir prisimindami Mokytoją Stanislavą Andriuškaitę, kurios šimto metų sukaktis buvo tą dieną.
Susirinkę seniūnijos salėje, jie dalijosi prisiminimais, kaip ir ką Mokytoja sakiusi, kaip ir ką pastūmėjo mokytis, kurti, kaip ir kam tiesino gyvenimo kelią savo sveiko žemaitiško proto ir gyvenimo patirties padiktuotais patarimais.
Prisimenu, pasakojo ji apie tuos laikus, kai mokytojai buvo verčiami dar ir agituoti žmones eiti į rinkimus.
Vienoje kaimo trobelėje Mokytoja užvedė kalbą, kad žmogus buvo kosmose, bet ten Dievo nerado.
– Ėš kōr žėnā, ka žmuogus bova dongou? – klausė trobelės šeimininkė.
– Televizuorius ruodė, – aiškino Mokytoja.
– Ēk jau ēk, panelė muokītuojė, – atsiduso moteriškė, – ontā par televizuoriu ė žōsīs, ė pīlės rokoujēs, a to tou tėki?
Tokiu pasakojimu Mokytoja dar anais laikais perspėdavo už gryną pinigą nepriimti visko, ką laikraščiai rašo, televizoriai rodo.
Tada juose būdavo labai daug smegenų skalbimo, o dabar – dar ir pinigų viliojimo priemonių.
Bene šlykščiausią regėjau vienoje didžiausių Lietuvoje internetinių svetainių, kurioje reklamuojamos „stebuklingos“ kapsulės pristatomos kaip padėjusios anoniminei plungiškei išgyti per kelias sekundes.
Nesiimu spręsti apie kapsulių poveikį, bet, regis, neegzistuojanti plungiškė paminėta todėl, kad mūsų miesto vardas dėl Ievutės tragedijos dabar labai dažnai kartojamas ir girdimas. Jo pasirinkimas panašus į vadinamąjį neurolingvistinį programavimą, skirtą žmogaus „subjektyvaus pažinimo struktūroms“ suprasti ir paveikti.
Paveikti ir užsidirbti naudojantis tragedija?!
Kad nebūčiau apkaltintas smurtavimu, tyliu, ką daryčiau su tai sumaniusiu subjektu, kuris turi žmogaus išvaizdą.
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis siūlo riboti vaistinių preparatų ir maisto papildų reklamą. Pavydėtina drąsa, numanant, kad dėl to prieš jį vienysis ne tik preparatų ir papildų pardavėjai bei gamintojai, bet ir produktus reklamuojanti žiniasklaida, anot R. Žemaitaičio, per metus iš farmacininkų gaunanti apie 38 milijonus eurų.
Regis, neatsiliks ir Vyriausybė, kuriai geriau didesnės kainos ir apyvarta, nes tada daugiau mokesčių surenkama.
Ir apie tai mus Mokytoja perspėjo.

Apie plungiškius

BunkaXIX amžiaus pabaigoje, XX amžiaus pradžioje emigrantai iš Lietuvos keliavo ne tik į Amerikos, bet ir į Afrikos žemyną. Ir ne tik į Pietų Afrikos Respubliką, kurioje, anot ten iškeliavusio buvusio Plungės burmistro Borucho Dovydo Goldvaserio dukros Anetos, žydai išeiviai iš Lietuvos sukūrė valstybę, bet ir į aplinkines šalis.
Tarp pirmųjų atvykėlių į dabartinę Namibiją, o tada Vokietijos koloniją pietvakarių Afrikoje buvo Lentinai iš Plungės. Vyriausiasis brolis Maksas atvyko į Valvesbai 1904 metais. Po to, kai jis įsteigė malūną Svakopmunde, 1907 metais pasikvietė brolį Dovydą, o vėliau – ir kitą brolį Luisą.
Trys broliai užsiėmė galvijų prekyba.
Vėliau atvažiavęs brolis Paulas buvo verslininkas, krautuvininkas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą kaip Rusijos piliečius vokiečiai juos internavo stovykloje prie Otjivarongo. Tai nesulaikė vokiečių draugų siųsti jiems maisto ir dovanų, nes broliai buvo svarbūs ir patikimi verslo partneriai.
Tragedija šeimą ištiko 1910 metų gruodžio 16-ąją, kai ketvirtąjį brolį Paulą Karibibo geležinkelio stotyje nušovė mūrininkas Klementas Maruscikas.
Jis Paulą Lentiną nušovė traukinyje, laukusį, kol jis pajudės į Vindhouką, kuriame gyveno.
Prieš tai perone Paulas persimetė keliais žodžiais su pažįstamu Rule, po to nuėjo į traukinį ir atsisėdo prie lango.
Staiga Rule išgirdo tris šūvius ir pamatė, kaip buvęs pašnekovas nugriuvo.
Teismui pateiktas nusikaltimo motyvas buvo nesutarimas tarp P. Lentino ir K. Marusciko. Pastarasis nesumokėjo už plytas, todėl P. Lentinas jas atsiėmė ir ruošėsi parduoti kitam pirkėjui.
Įdomu tai, kad nei Vokietijos kolonijos teismuose, nei spaudoje iki tol buvo pranešimų apie žmogžudystę. 33-ejų Paulas Lentinas visur yra minimas kaip pirmoji žmogžudystės auka Vokietijos kolonijoje Afrikoje.
K. Maruscikui teismas skyrė mirties bausmę, tačiau dėl psichinės ligos bausmę panaikino ir išsiuntė į psichiatrijos ligoninę Berlyne.
Svakopmundės žydų kapinėse iki šiol stovi paminklas plungiškiui Efraimui (toks žydiškas Paulo vardas) Lentinui.
Plungėje likusi brolių šeima gyveno Vytauto gatvės antrame name, o amžino poilsio atgulė kartu su visa 1941 metų liepos mėnesį nužudyta Plungės žydų bendruomene masinėje kapvietėje Kaušėnuose.

Apie tradicijas

BunkaEtnografai sako, jog lietuviai visada gerbė dvasias, buvo pasirengę savo namuose priimti kažką iš anapus, o istorinės nuorodos patvirtina, kad net laukdavo žinios iš mirusiųjų. Anot Lietuvos praeities tyrinėtojų, ir išvirkščias Užgavėnių persirengėlių rūbas simbolizavo geros žinios nešimą, nes anuomet tikėta, jog iš ano pasaulio gaunami geriausi linkėjimai, žinia, kokių orų laukti, koks bus derlius, kiek mėsos, pieno, vilnos duos gyvuliai.
Visa tai pranešdavo dvasios – neregėtos būtybės iš nepažįstamo, bet žmonių sąmonėje egzistuojančio pasaulio, į kurį keliaus visi. Tada, pakeitusios išvaizdą, ir jos per Užgavėnes, Kūčias, Vėlines lankys savo artimuosius.
Už tai dvasioms reikia dėkoti ir dovanų pažerti.
Iš čia ir pagoniška tradicija maistu, žodžiu, dovanomis, o, krikščionybei atėjus, – ir maldomis pamaloninti vėles.
Kai XIV–XVI amžiais Lietuvoje pasirodė žydai, čigonai, vengrai, tokio gymio žmonių nematę žemaičiai ir lietuviai priėmė juos kaip atvykėlius iš anapus. Tad nieko nuostabaus, jog visi jie tapo Ragučio švente vadintų Užgavėnių personažais.
Nors iš Uralo kalnų regiono kilę vengrai, iš Mesopotamijos po pasaulį pasklidę žydai ir iš vakarų Indijos pasirodę čigonai skyrėsi savo išvaizda, kalba, tradicijomis, tačiau netruko tapti įprastais kaimynais. Visas jų išskirtinumas dingo, o kartu prapuolė ir „vėlių pasiuntinių“ rangas.
Visiškai jį sunaikino kitataučiams įstatymais ūkinės veiklos, gyvenamosios vietos, išsilavinimo apribojimus įteisinusi carinės Rusijos valdžios politika. Ypač kliuvo žydams, negalėjusiems įsigyti žemės, stoti į aukštąsias mokyklas, be leidimo palikti jiems nustatytas vadinamąsias sėslumo zonas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą dėl Rusijos nesėkmių caras apkaltino žydus ir iš europinės šalies dalies ištrėmė į rytus.
Atėjusi tarybų valdžia iš pradžių dar toleravo žydus, tačiau netrukus pasipylė persekiojimai su tragiškomis pasekmėmis.
Vokietijos nacių politika baigėsi Holokaustu.
Neišprususiam ir esmės neįžvelgiančiam žmogui tokie įvykiai buvo priežastis „vėlių pasiuntinius“ išbraukti iš gerbiamų asmenų sąrašo, o savo „paklydimą“ kompensuoti silpnųjų ginklu – patyčiomis.
Tad kvietime į Užgavėnes reklamuojamą žydo siūlymą parduoti blusas ir utėles arba keisti jas į nekilnojamąjį turtą, nėra tęsinys protėvių tradicijos, bet gali būti suvokiamas kaip jos niokojimas, nes, nors ir garsiai šaukiant apie saugomą palikimą, naikinama pirmapradė Užgavėnių ir jos personažų reikšmė.

Apie nelegalą

Bunka„Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Tautos atstovas, renkamas ketveriems metams, remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“, – parašyta Seimo internetinėje svetainėje.
Bet atrodo, kad jų yra daugiau, nei teigia Konstitucija. Neoficialūs Seimo nariai slepiasi už išrinktųjų nugarų, tampo juos už iš pinigų, gal net kompromituojančių žinių nupintų virvučių. Bet jų vardų niekas netaria, tad – nepagautas, ne vagis.
Seime įkurtą laikinąją Maldos grupę „Veido“ žurnalas vadina „mistine“, o jos nariai „darbo metu užsiima nieko bendro su parlamentarų veikla neturinčiais reikalais“. Buvusi Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė sako, kad priklausymas grupėms – „vaidyba, nes jokio realaus darbo parlamentinėse grupėse nevyksta. Nematau… kad Maldos grupė melstųsi“.
Citatos paimtos iš buvusio Seimo laikų.
Dabar, kai jame lyderiais tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai ir jai prijaučiantieji, kyla įtarimas, kad Seime jau veikia bei vis daugiau galių įgauna ir rinkimuose nedalyvavęs tautos atstovas. Šimtas keturiasdešimt antras parlamentaras. Dievas.
Žiniasklaida skelbia apie iš Seimo sklindančius gąsdinimus „Dievo bausme“, kad Seimo nariai „vaidina dievus“, išplatino pacientų organizacijas pasiekusią žinią „apie ultra konservatyvias pažiūras ginančių religinių institucijos atstovų asmeniškai daromą įtaką Seimo nariams“.
Regis, Dirbtinio apvaisinimo įstatymo peripetijos galutinai įtvirtino 142-o Seimo nario statusą.
Dar tik būsima Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, teologė ir teisininkė Agnė Širinskienė priekaištavo, kad kai kurios partijos pamiršo krikščioniškąsias vertybes, gydytoja G. Bogdanskienė mano, kad „Pagalbinio apvaisinimo įstatymą priimti trukdo politikai ir bažnyčia“, onkologai sako, jog „Su didele bažnyčios įtaka parengtas dirbtinio apvaisinimo įstatymas… visiška nesąmonė…“
Na, kaip bepasuksi, regis, Dievas – Seime.
Juolab kad jame registruota iniciatyva kitus metus paskelbti Lietuvos globėjos, Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių metais.
Gal iš tikrųjų Seimo nariai pamatė be Dievo pagalbos neapsieisiantys.
Tačiau kol kas jis Seime yra nelegalas.

Apie įtarimus

Bunka„Manome, kad per vieną centralizuotą įmonę mes galėsime užtikrinti ir skaidrius valdymo mechanizmus, apskaitos mechanizmus, ir miško pardavimo priemones. Dėl to, žinodami bendrą kontekstą ir tai, kad sąžiningų ir kvalifikuotų žmonių Lietuvoje nėra daug, vienas iš kriterijų yra bendra įmonė“, – žiniasklaidoje teigia aplinkos ministras Kęstutis Navickas.
Gali būti, kad ministro manymą (ne žinojimą!) paviešinęs žurnalistas iškraipė mintį. Bet kol kas niekas kirviu nekapoja to, kas išspausdinta, todėl K. Navicko konstatuotą „sąžiningų ir kvalifikuotų“ žmonių stoką Lietuvoje reikėtų patvirtinti sociologiniais tyrimais, nusikaltimų ir kalėjimuose sėdinčių nuteistųjų gebėjimų bei moralinių savybių analize.
Kol to nėra, ministro sakymą galima perfrazuoti, jog „sveikos nuovokos žmonių Lietuvoje nėra daug…“
Tuo tarpu, regis, sveika nuovoka apie valstybės miškų ūkio reformą gimdo įtarimą, jog ją vėl bruka toli gražu ne sąžiningi ir kvalifikuoti žmonės, o tie patys, kurie jau ne pirmą kartą kelia pertvarkos bangas.
Prieš septynerius metus pasirodė rašinys „Jie be miško nenurims“. Jame buvo samprotaujama, kad „Visuomio“ (ar dar prisimenat tokį?), Laisvosios rinkos instituto, žinomų ir mažiau žinomų verslininkų bei valdininkų kvyktelėjimai apie blogai valdomas valstybines įmones turi viena tikslą – privatizuoti tai, iš ko galima išsunkti naudos. Bene svarbiausia – miškus.
Tada niekas iš rašinyje minėtųjų nekomentavo sąmokslo teorijos. Šiandien vėl atsiranda didelis įtarimas, kad už sąžiningų ir kvalifikuotų žmonių stokos besislepiantieji be miško tikrai nenurims. Ir net nesigėdija tai iliustruoti sveikos nuovokos trūkumu. „Centralizavus miškų valdymą ir tvarkymą, bus dirbama skaidriau, efektyviau, nes dabar urėdijos pelningai dirba kirsdamos, bet ne visada atkurdamos mišką“, – vėlgi teigia aplinkos ministras.
Net nekvalifikuotam žmogui aišku, kad miško atkūrimas iškart neduoda pelno. Jo reikia laukti dešimtmečius.
Tokie valdininkų samprotavimai tik stiprina įtarimą, kad „slaptieji jie“ be miško nenurims. Juolab kad Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario Viktoro Rinkevičiaus siūlymas kurti 25-ias savarankiškas urėdijas ir vieną valstybinę miškų įmonę, kol kas skamba kaip balsas tyruose.

Apie religiją

BunkaKažkas pleptelėjo, jog krepšinis – antroji Lietuvoje religija. Skamba ir gražiai, ir jausmingai, ir galingai.
Bet tai taip toli nuo tiesos, kad reikėtų itin galingo kompiuterio atstumui tarp lakaus įsivaizdavimo ir tikrovės pamatuoti.
Moksliškai sakant, religija yra išgyventas susitikimas su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla. Tai – konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių (filosofinės būties teorijos) etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe bei tokio pobūdžio tikėjimų sukuriamas vadinamų šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų, fetišų garbinimas.
Pagal šį apibrėžimą statistiškai bažnyčia su savo amžių amžius kultivuojamais šventaisiais, šventomis vietomis ir nuobodžiais pasakojimais Lietuvoje turėtų trauktis į šešėlį, nes priekyje jos stojasi ne tik antrąja religija vadinamas krepšinis, bet ir aritmetiškai daugiau „šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų“ skaičiuojantis šou verslas.
Netgi jo pavadinimas pasiskolintas iš anglų kalbos, nes lietuviškai reikėtų sakyti „rodymo, pasirodymo“ verslas. Bet tai begėdiškai apnuogintų esmę, mat rodyti nelabai yra ką, todėl jį reikia apipinti dirbtiniais garso bei vaizdo efektais, vienai dienai sukurtomis „šventomis asmenybėmis“, subinytėmis ir galinga smegenų skalavimo mašina.
Ji veikia nepriekaištingai, nes aplink kiekvieną, lipantį į sceną atseit dainuoti ar groti sukasi bene pusšimtis maitvanagių – prodiuserių, vadybininkų, įvaizdžio kūrėjų, kioskininkų, bilietų platintojų, įrašų pardavėjų, giminaičių, „kūrybos analitikų“, drabužių „itindizainerių“ ir dar visokiausio plauko prielipų. Visi jie nori duonos su sviestu, todėl priversti vienu balsu rėkti apie išskirtinę, ryškia šviesa nušvietusią vargšės Lietuvos padangę „šventenybę“, be kurios gyventume bedžiaugsmėje tamsoje.
Prieš tokį galingą chorą ypač sunku atsilaikyti jaunam organizmui, poveikis kuriam lieka visą gyvenimą.
Tad jeigu sudėliotume tikrą religijų seką Lietuvoje, pirmon vieton su giliu liūdesiu reikėtų kelti šou verslą, antroje gal stotų krepšinis, o bažnyčią palikti pirmame trejetuke.

Apie blūdą

BunkaNeramu, labai neramu dėl Lietuvos piliečių bei politikų, valdininkų reakcijos į tragediją Kėdainiuose (Saviečiuose, Dembavoje, Kražiuose – kiekviename mieste, miestelyje ir kaime, kur jau buvo ir bet kuriuo metu gali atsitikti kažkas panašaus). Reakcija primena žaibo blyksnį, kuris apšviečia visus ir viską, o po jo vėl stoja aklina tamsa. Tačiau yra vilties, jog po šimtojo blykstelėjimo kažkas atsimerks, nužudytus, suluošintus bejėgius vaikus, senelius pavadins politikų karo už savo būvį aukomis bei pozuos su jų atminimui degančiomis žvakelėmis.
Bet paskui vėl užsimerks.
Visas kilęs stūgavimas, kaltųjų ieškojimas labai jau panašus į blūdu vadinamą masinę psichozę, kai dažnas nori pasirodyti šventesniu už Romos popiežių ir dar uždirbti. Pirmuoju smuiku groja maitvanagių kategorijai priklausantys žurnalistai, nes jiems tenka riebiausias kąsnis.
Jūs ką, tikrai manote, kad tokias tragedijas galima sustabdyti įstatymais?!
Tarpukaryje Salantuose susiginčijo du vyrai. Vienas išsitraukė peilį ir mirtinai sužalojo kitą. Po to bene dvi savaites žmonės iš aplinkinių kaimų ėjo pamatyti vietos, kurioje žmogus neteko gyvybės.
Kas vyko nuo to laiko?
Buvo baisiausiu karu žmonijos istorijoje vadinamas Antrasis pasaulinis, buvo karai Korėjoje, Vietname, Jugoslavijos bombardavimas, Srebrenicos žudynės, bemaž tris milijonus gyvybių nusinešęs vos prieš keturiasdešimt metų raudonųjų khmerų valdymas Kambodžoje, „Kultūrinė“ revoliucija Kinijoje, visame pasaulyje žudomi žmonės dėl odos spalvos, tautybės, religinių įsitikinimų. Aukos skaičiuojamos dešimtimis milijonų, o žinios apie jų naikinimą skleidžiamos naujausiomis technologijomis.
Dar buvo (ir tebėra) Tomas ir Džeris, pačiais įmantriausiais būdais vaikiškuose animaciniuose filmukuose nuo pečių lekiančios galvos ir besitaškantis kraujas, kurio pursluose springo ir tebespringsta ir Lietuvos vaikai.
Dar yra augančios kartos protų susinimas dėl didesnio pelno, lengvesnės galimybės valdyti.
„Sergate, sere?“ – paklausė žurnalistė gyvojo klasiko Juozo Erlicko.
„Ne aš – pasaulis“, – atsakė vis dar gyvas klasikas.
Tai buvo bene vienintelė protinga mintis ilgo stūgavimo apie Kėdainių tragediją fone.
Jūs norite ligą sustabdyti Lietuvos įstatymais?!
Neblūdikite…

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...