Palaidos mintys

Apie perspėjimą

BunkaKovo 11-ąją plateliškiai vėliavas kėlė ir prisimindami Mokytoją Stanislavą Andriuškaitę, kurios šimto metų sukaktis buvo tą dieną.
Susirinkę seniūnijos salėje, jie dalijosi prisiminimais, kaip ir ką Mokytoja sakiusi, kaip ir ką pastūmėjo mokytis, kurti, kaip ir kam tiesino gyvenimo kelią savo sveiko žemaitiško proto ir gyvenimo patirties padiktuotais patarimais.
Prisimenu, pasakojo ji apie tuos laikus, kai mokytojai buvo verčiami dar ir agituoti žmones eiti į rinkimus.
Vienoje kaimo trobelėje Mokytoja užvedė kalbą, kad žmogus buvo kosmose, bet ten Dievo nerado.
– Ėš kōr žėnā, ka žmuogus bova dongou? – klausė trobelės šeimininkė.
– Televizuorius ruodė, – aiškino Mokytoja.
– Ēk jau ēk, panelė muokītuojė, – atsiduso moteriškė, – ontā par televizuoriu ė žōsīs, ė pīlės rokoujēs, a to tou tėki?
Tokiu pasakojimu Mokytoja dar anais laikais perspėdavo už gryną pinigą nepriimti visko, ką laikraščiai rašo, televizoriai rodo.
Tada juose būdavo labai daug smegenų skalbimo, o dabar – dar ir pinigų viliojimo priemonių.
Bene šlykščiausią regėjau vienoje didžiausių Lietuvoje internetinių svetainių, kurioje reklamuojamos „stebuklingos“ kapsulės pristatomos kaip padėjusios anoniminei plungiškei išgyti per kelias sekundes.
Nesiimu spręsti apie kapsulių poveikį, bet, regis, neegzistuojanti plungiškė paminėta todėl, kad mūsų miesto vardas dėl Ievutės tragedijos dabar labai dažnai kartojamas ir girdimas. Jo pasirinkimas panašus į vadinamąjį neurolingvistinį programavimą, skirtą žmogaus „subjektyvaus pažinimo struktūroms“ suprasti ir paveikti.
Paveikti ir užsidirbti naudojantis tragedija?!
Kad nebūčiau apkaltintas smurtavimu, tyliu, ką daryčiau su tai sumaniusiu subjektu, kuris turi žmogaus išvaizdą.
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis siūlo riboti vaistinių preparatų ir maisto papildų reklamą. Pavydėtina drąsa, numanant, kad dėl to prieš jį vienysis ne tik preparatų ir papildų pardavėjai bei gamintojai, bet ir produktus reklamuojanti žiniasklaida, anot R. Žemaitaičio, per metus iš farmacininkų gaunanti apie 38 milijonus eurų.
Regis, neatsiliks ir Vyriausybė, kuriai geriau didesnės kainos ir apyvarta, nes tada daugiau mokesčių surenkama.
Ir apie tai mus Mokytoja perspėjo.

Apie plungiškius

BunkaXIX amžiaus pabaigoje, XX amžiaus pradžioje emigrantai iš Lietuvos keliavo ne tik į Amerikos, bet ir į Afrikos žemyną. Ir ne tik į Pietų Afrikos Respubliką, kurioje, anot ten iškeliavusio buvusio Plungės burmistro Borucho Dovydo Goldvaserio dukros Anetos, žydai išeiviai iš Lietuvos sukūrė valstybę, bet ir į aplinkines šalis.
Tarp pirmųjų atvykėlių į dabartinę Namibiją, o tada Vokietijos koloniją pietvakarių Afrikoje buvo Lentinai iš Plungės. Vyriausiasis brolis Maksas atvyko į Valvesbai 1904 metais. Po to, kai jis įsteigė malūną Svakopmunde, 1907 metais pasikvietė brolį Dovydą, o vėliau – ir kitą brolį Luisą.
Trys broliai užsiėmė galvijų prekyba.
Vėliau atvažiavęs brolis Paulas buvo verslininkas, krautuvininkas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą kaip Rusijos piliečius vokiečiai juos internavo stovykloje prie Otjivarongo. Tai nesulaikė vokiečių draugų siųsti jiems maisto ir dovanų, nes broliai buvo svarbūs ir patikimi verslo partneriai.
Tragedija šeimą ištiko 1910 metų gruodžio 16-ąją, kai ketvirtąjį brolį Paulą Karibibo geležinkelio stotyje nušovė mūrininkas Klementas Maruscikas.
Jis Paulą Lentiną nušovė traukinyje, laukusį, kol jis pajudės į Vindhouką, kuriame gyveno.
Prieš tai perone Paulas persimetė keliais žodžiais su pažįstamu Rule, po to nuėjo į traukinį ir atsisėdo prie lango.
Staiga Rule išgirdo tris šūvius ir pamatė, kaip buvęs pašnekovas nugriuvo.
Teismui pateiktas nusikaltimo motyvas buvo nesutarimas tarp P. Lentino ir K. Marusciko. Pastarasis nesumokėjo už plytas, todėl P. Lentinas jas atsiėmė ir ruošėsi parduoti kitam pirkėjui.
Įdomu tai, kad nei Vokietijos kolonijos teismuose, nei spaudoje iki tol buvo pranešimų apie žmogžudystę. 33-ejų Paulas Lentinas visur yra minimas kaip pirmoji žmogžudystės auka Vokietijos kolonijoje Afrikoje.
K. Maruscikui teismas skyrė mirties bausmę, tačiau dėl psichinės ligos bausmę panaikino ir išsiuntė į psichiatrijos ligoninę Berlyne.
Svakopmundės žydų kapinėse iki šiol stovi paminklas plungiškiui Efraimui (toks žydiškas Paulo vardas) Lentinui.
Plungėje likusi brolių šeima gyveno Vytauto gatvės antrame name, o amžino poilsio atgulė kartu su visa 1941 metų liepos mėnesį nužudyta Plungės žydų bendruomene masinėje kapvietėje Kaušėnuose.

Apie tradicijas

BunkaEtnografai sako, jog lietuviai visada gerbė dvasias, buvo pasirengę savo namuose priimti kažką iš anapus, o istorinės nuorodos patvirtina, kad net laukdavo žinios iš mirusiųjų. Anot Lietuvos praeities tyrinėtojų, ir išvirkščias Užgavėnių persirengėlių rūbas simbolizavo geros žinios nešimą, nes anuomet tikėta, jog iš ano pasaulio gaunami geriausi linkėjimai, žinia, kokių orų laukti, koks bus derlius, kiek mėsos, pieno, vilnos duos gyvuliai.
Visa tai pranešdavo dvasios – neregėtos būtybės iš nepažįstamo, bet žmonių sąmonėje egzistuojančio pasaulio, į kurį keliaus visi. Tada, pakeitusios išvaizdą, ir jos per Užgavėnes, Kūčias, Vėlines lankys savo artimuosius.
Už tai dvasioms reikia dėkoti ir dovanų pažerti.
Iš čia ir pagoniška tradicija maistu, žodžiu, dovanomis, o, krikščionybei atėjus, – ir maldomis pamaloninti vėles.
Kai XIV–XVI amžiais Lietuvoje pasirodė žydai, čigonai, vengrai, tokio gymio žmonių nematę žemaičiai ir lietuviai priėmė juos kaip atvykėlius iš anapus. Tad nieko nuostabaus, jog visi jie tapo Ragučio švente vadintų Užgavėnių personažais.
Nors iš Uralo kalnų regiono kilę vengrai, iš Mesopotamijos po pasaulį pasklidę žydai ir iš vakarų Indijos pasirodę čigonai skyrėsi savo išvaizda, kalba, tradicijomis, tačiau netruko tapti įprastais kaimynais. Visas jų išskirtinumas dingo, o kartu prapuolė ir „vėlių pasiuntinių“ rangas.
Visiškai jį sunaikino kitataučiams įstatymais ūkinės veiklos, gyvenamosios vietos, išsilavinimo apribojimus įteisinusi carinės Rusijos valdžios politika. Ypač kliuvo žydams, negalėjusiems įsigyti žemės, stoti į aukštąsias mokyklas, be leidimo palikti jiems nustatytas vadinamąsias sėslumo zonas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą dėl Rusijos nesėkmių caras apkaltino žydus ir iš europinės šalies dalies ištrėmė į rytus.
Atėjusi tarybų valdžia iš pradžių dar toleravo žydus, tačiau netrukus pasipylė persekiojimai su tragiškomis pasekmėmis.
Vokietijos nacių politika baigėsi Holokaustu.
Neišprususiam ir esmės neįžvelgiančiam žmogui tokie įvykiai buvo priežastis „vėlių pasiuntinius“ išbraukti iš gerbiamų asmenų sąrašo, o savo „paklydimą“ kompensuoti silpnųjų ginklu – patyčiomis.
Tad kvietime į Užgavėnes reklamuojamą žydo siūlymą parduoti blusas ir utėles arba keisti jas į nekilnojamąjį turtą, nėra tęsinys protėvių tradicijos, bet gali būti suvokiamas kaip jos niokojimas, nes, nors ir garsiai šaukiant apie saugomą palikimą, naikinama pirmapradė Užgavėnių ir jos personažų reikšmė.

Apie nelegalą

Bunka„Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad Lietuvos Respublikos Seimą sudaro 141 Tautos atstovas, renkamas ketveriems metams, remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“, – parašyta Seimo internetinėje svetainėje.
Bet atrodo, kad jų yra daugiau, nei teigia Konstitucija. Neoficialūs Seimo nariai slepiasi už išrinktųjų nugarų, tampo juos už iš pinigų, gal net kompromituojančių žinių nupintų virvučių. Bet jų vardų niekas netaria, tad – nepagautas, ne vagis.
Seime įkurtą laikinąją Maldos grupę „Veido“ žurnalas vadina „mistine“, o jos nariai „darbo metu užsiima nieko bendro su parlamentarų veikla neturinčiais reikalais“. Buvusi Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė sako, kad priklausymas grupėms – „vaidyba, nes jokio realaus darbo parlamentinėse grupėse nevyksta. Nematau… kad Maldos grupė melstųsi“.
Citatos paimtos iš buvusio Seimo laikų.
Dabar, kai jame lyderiais tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai ir jai prijaučiantieji, kyla įtarimas, kad Seime jau veikia bei vis daugiau galių įgauna ir rinkimuose nedalyvavęs tautos atstovas. Šimtas keturiasdešimt antras parlamentaras. Dievas.
Žiniasklaida skelbia apie iš Seimo sklindančius gąsdinimus „Dievo bausme“, kad Seimo nariai „vaidina dievus“, išplatino pacientų organizacijas pasiekusią žinią „apie ultra konservatyvias pažiūras ginančių religinių institucijos atstovų asmeniškai daromą įtaką Seimo nariams“.
Regis, Dirbtinio apvaisinimo įstatymo peripetijos galutinai įtvirtino 142-o Seimo nario statusą.
Dar tik būsima Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, teologė ir teisininkė Agnė Širinskienė priekaištavo, kad kai kurios partijos pamiršo krikščioniškąsias vertybes, gydytoja G. Bogdanskienė mano, kad „Pagalbinio apvaisinimo įstatymą priimti trukdo politikai ir bažnyčia“, onkologai sako, jog „Su didele bažnyčios įtaka parengtas dirbtinio apvaisinimo įstatymas… visiška nesąmonė…“
Na, kaip bepasuksi, regis, Dievas – Seime.
Juolab kad jame registruota iniciatyva kitus metus paskelbti Lietuvos globėjos, Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių metais.
Gal iš tikrųjų Seimo nariai pamatė be Dievo pagalbos neapsieisiantys.
Tačiau kol kas jis Seime yra nelegalas.

Apie įtarimus

Bunka„Manome, kad per vieną centralizuotą įmonę mes galėsime užtikrinti ir skaidrius valdymo mechanizmus, apskaitos mechanizmus, ir miško pardavimo priemones. Dėl to, žinodami bendrą kontekstą ir tai, kad sąžiningų ir kvalifikuotų žmonių Lietuvoje nėra daug, vienas iš kriterijų yra bendra įmonė“, – žiniasklaidoje teigia aplinkos ministras Kęstutis Navickas.
Gali būti, kad ministro manymą (ne žinojimą!) paviešinęs žurnalistas iškraipė mintį. Bet kol kas niekas kirviu nekapoja to, kas išspausdinta, todėl K. Navicko konstatuotą „sąžiningų ir kvalifikuotų“ žmonių stoką Lietuvoje reikėtų patvirtinti sociologiniais tyrimais, nusikaltimų ir kalėjimuose sėdinčių nuteistųjų gebėjimų bei moralinių savybių analize.
Kol to nėra, ministro sakymą galima perfrazuoti, jog „sveikos nuovokos žmonių Lietuvoje nėra daug…“
Tuo tarpu, regis, sveika nuovoka apie valstybės miškų ūkio reformą gimdo įtarimą, jog ją vėl bruka toli gražu ne sąžiningi ir kvalifikuoti žmonės, o tie patys, kurie jau ne pirmą kartą kelia pertvarkos bangas.
Prieš septynerius metus pasirodė rašinys „Jie be miško nenurims“. Jame buvo samprotaujama, kad „Visuomio“ (ar dar prisimenat tokį?), Laisvosios rinkos instituto, žinomų ir mažiau žinomų verslininkų bei valdininkų kvyktelėjimai apie blogai valdomas valstybines įmones turi viena tikslą – privatizuoti tai, iš ko galima išsunkti naudos. Bene svarbiausia – miškus.
Tada niekas iš rašinyje minėtųjų nekomentavo sąmokslo teorijos. Šiandien vėl atsiranda didelis įtarimas, kad už sąžiningų ir kvalifikuotų žmonių stokos besislepiantieji be miško tikrai nenurims. Ir net nesigėdija tai iliustruoti sveikos nuovokos trūkumu. „Centralizavus miškų valdymą ir tvarkymą, bus dirbama skaidriau, efektyviau, nes dabar urėdijos pelningai dirba kirsdamos, bet ne visada atkurdamos mišką“, – vėlgi teigia aplinkos ministras.
Net nekvalifikuotam žmogui aišku, kad miško atkūrimas iškart neduoda pelno. Jo reikia laukti dešimtmečius.
Tokie valdininkų samprotavimai tik stiprina įtarimą, kad „slaptieji jie“ be miško nenurims. Juolab kad Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nario Viktoro Rinkevičiaus siūlymas kurti 25-ias savarankiškas urėdijas ir vieną valstybinę miškų įmonę, kol kas skamba kaip balsas tyruose.

Apie religiją

BunkaKažkas pleptelėjo, jog krepšinis – antroji Lietuvoje religija. Skamba ir gražiai, ir jausmingai, ir galingai.
Bet tai taip toli nuo tiesos, kad reikėtų itin galingo kompiuterio atstumui tarp lakaus įsivaizdavimo ir tikrovės pamatuoti.
Moksliškai sakant, religija yra išgyventas susitikimas su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla. Tai – konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių (filosofinės būties teorijos) etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe bei tokio pobūdžio tikėjimų sukuriamas vadinamų šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų, fetišų garbinimas.
Pagal šį apibrėžimą statistiškai bažnyčia su savo amžių amžius kultivuojamais šventaisiais, šventomis vietomis ir nuobodžiais pasakojimais Lietuvoje turėtų trauktis į šešėlį, nes priekyje jos stojasi ne tik antrąja religija vadinamas krepšinis, bet ir aritmetiškai daugiau „šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų“ skaičiuojantis šou verslas.
Netgi jo pavadinimas pasiskolintas iš anglų kalbos, nes lietuviškai reikėtų sakyti „rodymo, pasirodymo“ verslas. Bet tai begėdiškai apnuogintų esmę, mat rodyti nelabai yra ką, todėl jį reikia apipinti dirbtiniais garso bei vaizdo efektais, vienai dienai sukurtomis „šventomis asmenybėmis“, subinytėmis ir galinga smegenų skalavimo mašina.
Ji veikia nepriekaištingai, nes aplink kiekvieną, lipantį į sceną atseit dainuoti ar groti sukasi bene pusšimtis maitvanagių – prodiuserių, vadybininkų, įvaizdžio kūrėjų, kioskininkų, bilietų platintojų, įrašų pardavėjų, giminaičių, „kūrybos analitikų“, drabužių „itindizainerių“ ir dar visokiausio plauko prielipų. Visi jie nori duonos su sviestu, todėl priversti vienu balsu rėkti apie išskirtinę, ryškia šviesa nušvietusią vargšės Lietuvos padangę „šventenybę“, be kurios gyventume bedžiaugsmėje tamsoje.
Prieš tokį galingą chorą ypač sunku atsilaikyti jaunam organizmui, poveikis kuriam lieka visą gyvenimą.
Tad jeigu sudėliotume tikrą religijų seką Lietuvoje, pirmon vieton su giliu liūdesiu reikėtų kelti šou verslą, antroje gal stotų krepšinis, o bažnyčią palikti pirmame trejetuke.

Apie blūdą

BunkaNeramu, labai neramu dėl Lietuvos piliečių bei politikų, valdininkų reakcijos į tragediją Kėdainiuose (Saviečiuose, Dembavoje, Kražiuose – kiekviename mieste, miestelyje ir kaime, kur jau buvo ir bet kuriuo metu gali atsitikti kažkas panašaus). Reakcija primena žaibo blyksnį, kuris apšviečia visus ir viską, o po jo vėl stoja aklina tamsa. Tačiau yra vilties, jog po šimtojo blykstelėjimo kažkas atsimerks, nužudytus, suluošintus bejėgius vaikus, senelius pavadins politikų karo už savo būvį aukomis bei pozuos su jų atminimui degančiomis žvakelėmis.
Bet paskui vėl užsimerks.
Visas kilęs stūgavimas, kaltųjų ieškojimas labai jau panašus į blūdu vadinamą masinę psichozę, kai dažnas nori pasirodyti šventesniu už Romos popiežių ir dar uždirbti. Pirmuoju smuiku groja maitvanagių kategorijai priklausantys žurnalistai, nes jiems tenka riebiausias kąsnis.
Jūs ką, tikrai manote, kad tokias tragedijas galima sustabdyti įstatymais?!
Tarpukaryje Salantuose susiginčijo du vyrai. Vienas išsitraukė peilį ir mirtinai sužalojo kitą. Po to bene dvi savaites žmonės iš aplinkinių kaimų ėjo pamatyti vietos, kurioje žmogus neteko gyvybės.
Kas vyko nuo to laiko?
Buvo baisiausiu karu žmonijos istorijoje vadinamas Antrasis pasaulinis, buvo karai Korėjoje, Vietname, Jugoslavijos bombardavimas, Srebrenicos žudynės, bemaž tris milijonus gyvybių nusinešęs vos prieš keturiasdešimt metų raudonųjų khmerų valdymas Kambodžoje, „Kultūrinė“ revoliucija Kinijoje, visame pasaulyje žudomi žmonės dėl odos spalvos, tautybės, religinių įsitikinimų. Aukos skaičiuojamos dešimtimis milijonų, o žinios apie jų naikinimą skleidžiamos naujausiomis technologijomis.
Dar buvo (ir tebėra) Tomas ir Džeris, pačiais įmantriausiais būdais vaikiškuose animaciniuose filmukuose nuo pečių lekiančios galvos ir besitaškantis kraujas, kurio pursluose springo ir tebespringsta ir Lietuvos vaikai.
Dar yra augančios kartos protų susinimas dėl didesnio pelno, lengvesnės galimybės valdyti.
„Sergate, sere?“ – paklausė žurnalistė gyvojo klasiko Juozo Erlicko.
„Ne aš – pasaulis“, – atsakė vis dar gyvas klasikas.
Tai buvo bene vienintelė protinga mintis ilgo stūgavimo apie Kėdainių tragediją fone.
Jūs norite ligą sustabdyti Lietuvos įstatymais?!
Neblūdikite…

Apie nevisavertiškumą

BunkaViena iš nevisavertiškumo komplekso išraiškų – kai asmenybė save suvokia kaip prastesnę už kitas ir siekia kitų dėmesį patraukti įvairiais signalais, socialinio statuso simboliais.
„Milijono vertės suknelė papuošė dainininkės Mios kūną“, – rėkia antraštė. Tačiau tekste pasirodo, kad apie milijoną svajoja tik pati dainininkė ir jos rūbo siuvėjas.
Bet signalas apie neegzistuojančią vertę jau pasiųstas. Jį kurpė teksto (antraštės) kūrėjas. Galbūt taip bandydamas savo nevisavertiškumo kompleksą paversti jo produkto vartotojų būsena.
„Kaip atrodyti tarsi už milijoną?“ – stiliaus pamoką perša kita antraštė, kurioje rūbas pristatomas kaip ne pasiekiamas, o tik dirbtinai sukuriamas socialinio statuso simbolis, slepiantis nevisavertiškumo kompleksą.
„Juvelyrė iš Lietuvos savo darbais pribloškė britus“, „D. Trumpo komanda žino Lietuvos vardą“, „Tobulą lietuvių nusikaltimą sužlugdė Norvegijos teisėsauga“, „Prie D. Trumpo komandos gali prisijungti lietuvis“, „Negirdėta istorija: kaip… Linas Kleiza sunervino NBA žvaigždę“ – tik keli vos poros dienų profesionalų paruoštų pranešimų pavadinimai internetinėje erdvėje. Priblokšti britai, ko gero, tik trokštamos anglų reakcijos apie lietuvės kūrybą įsivaizdavimas. Tobulas nusikaltimas, palyginus su garsiomis kriminalinėmis istorijomis, tekste atrodo lyg nedidelė vagystė iš parduotuvės, prie D. Trampo komandos galintis prisijungti lietuvis skaitytojui, matyt, turėtų kurti įvaizdį apie Lietuvos ir lietuvių įtaką pasaulio politikoje. Antraštėje minima L. Kleizos pavardė, regis, turėtų kurti tokį pat įvaizdį krepšinyje, nors tekste lietuvis atrodo tik kaip tolimo plano statistas.
„Bolivijos prezidentą sužavėjo Lietuvos ir Bolivijos vėliavų panašumai“, „Tarp geriausiųjų – ir lietuvio pavardė“, „Niujorkas šaukė lietuvio pravardę“, „Europiečiai masiškai ir iš anksto perka vasaros keliones į Europos kurortus, dėl to kils kelionių kainos ir lietuviams“. Ne kritiškai vertinant, o tik ryjant tokius kasdien skaitytojų smegenis graužiančius pavadinimus, nepilnavertiškumo kompleksas beveik garantuotas.
„Buvęs lenktynininkas D. Jonušis įsitikinęs – blogai vairuojantiesiems negerai su galva“. Gal tai tinka ir vairuojantiesiems žiniasklaidą?

Apie sugrįžimus

BunkaPo to, kai prieš dvi savaites paprašiau plungiškių pagalbos atkurti iki didžiojo gaisro 1931 metais buvusios Plungės planą, Algirdas Duoblys paskolino labai įdomų dokumentą – 1928 metais sudarytą Plungės miestui praplėsti žemės planą. Daugiau kaip 68 hektarų plote turėjo atsirasti naujakurių, erdvių visuomenės poreikiams.
Maždaug nuo dabartinio Telšių gatvės skersgatvio iki Ramunių gatvės abipus Telšių ir dabartinės S. Nėries gatvių buvo suplanuotas praktiškai naujas miestas su paštu, policija, Šaulių sąjunga, miesto ir valsčiaus ligoninėmis, maudyklomis prie Babrungo, turgaviete, net parodų aikšte.
Pastaroji turėjo būti ten, kur dabar kepykla, ligoninės – prie upės, turgavietė – priešingoje Telšių gatvės pusėje nei dabartinė. Nuo dabartinės kepyklos iki Ramunių gatvės pagal miesto galvų sumanymą kairėje gatvės pusėje buvo tik trys sklypai. Vienas jų – mano senelio Kazimiero Stanelio. Dabar tame pačiame plote sukišti devyni ir dar neplanuota gatvė.
Vieną sklypą beveik pačiame dabartinės S. Nėries gatvės gale buvo įsigijęs tuometinis Plungės burmistras Boruchas Dovydas Goldvaseris. Gyveno jis tada pačioje dabartinės J. Tumo-Vaižganto gatvės pradžioje nuosavame name, „kromuose“ jo šeima turėjo parduotuvę, kam jam dar „nereprezentacinis“ sklypas miesto pakraštyje, lieka mįslė.
Yra tik spėliojimas.
XX amžiaus pradžioje į Plungę buvo užklydęs čigonų taboras. Vaikinas iš jo įsimylėjo žydaitę, ji atsakė tuo pačiu. Suprasdami, kad tėvai neduos palaiminimo, jaunieji pabėgo iš namų, įsikūrė Judrėnuose, susilaukė vaikų, tapo nuoširdžiais katalikais ir Lietuvos patriotais.
Staiga šeima atsirado Plungėje, įsikūrė B. D. Goldvaserio sklype. Gal jis iš anksto buvo planuotas sugrįžti namo norėjusiai plungiškei, kurios giminė pagal žydišką tradiciją nutraukė ryšius su tikėjimą išdavusia mergina?
Jeigu spėliojime yra tiesos, Plungės burmistras buvo itin liberalus. Tam, kad pabėgusieji sugrįžtų, jis nepakluso griežtiems tautos kanonams.
Ko gero, tai pamoka, kaip susigrąžinti dabartinius emigrantus. Reikia laužyt sustabarėjusius stereotipus, o ne verkšlenti ir kaulyti pinigų programoms, sukurtoms su aiškia diagnoze: mirtis atsėlins iškart po to, kai pinigai joms įgyvendinti bus paskirti.

Apie vaikdarystę

BunkaĮ miesto autobusą įlipa panelė ir reikalauja jai užleisti vietą atsisėsti, nes ji – nėščia. Figūrą nužvelgęs ir panelės žodžiais suabejojęs, vyras sulaukia paaiškinimo, kad nėštumui – dar tik trys valandos, todėl ir nesimato.
Anekdotai gimsta iš gyvenimiškų situacijų.
Žiūrėk, kokio nors verslininko draugė ar žmona, ar atseit dainininkė, porą kartų televizijos ekrane šmėstelėjusi ir jau laidų vedėja ar net žvaigžde tituluojama panelė ar poniutė apnėštėja – jau bilda visa žiniasklaida. Su nuotraukomis, būsimų gimdyvių pasakojimais, kad bemaž tik jos vienos patiria tokius jausmus, kokių neduota kitoms.
Žiniasklaida apvalėjančius pilvukus fiksuoja akyliau nei akušeriai, paskui varžosi, kas pirmasis paskelbs apie naujo žmogučio atėjimą. Ir dar seka idiotiška mada tą žmogutį parodyti viešai, lyg jo nuotraukos skelbimas prilygtų žiniai apie Kristaus apsireiškimą.
O mada viešinti augančio žmogučio nuotraukas su tėvais, dar geriau – su nauju tėvu ar nauja tėvo moteriške – pristatoma vos ne kaip aukštasis žurnalistikos pilotažas.
Sarkastiškai svarstant, jog visa ši makalynė yra žmogučio gimdytojos ir darytojo verslo reklamos dalis, viešinamų įvykių grandinėje trūksta vienos grandies. Jeigu žiniasklaida dar parodytų, kaip žmogutis daromas, tada turėtume visą vaizdą nuo pradžios.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, kad tėvai pardavinėja dar negimusius ar vos tik pasaulį išvydusius savo vaikus, kuriems tokie įvykiai nepraeina be psichologine trauma vadinamo pėdsako.
Va, viena internetinė svetainė net paskelbė „Metų gandras 2016“ pavadintą apklausą „Kurios poros 2016 metais gimęs kūdikis jus pradžiugino labiausiai“. Ir paskelbė „prekiautojų“ savo vaikais sąrašą.
Vaikai dar nesupranta, kas čia vyksta, bet žymę, jog yra žaisliukai, jau turi.
Net krikščionybė, jau nekalbant apie visokiausio plauko ekstrasensus skelbia, kad mintis gali materializuotis. Vadinasi, vaikų pasaulį gali formuoti ir juos nuo gimimo lydinčios mintys. Gal reikia jau dabar užjausti apklausos sąraše skelbiamų porų vaikus?
O gal dar labiau – mus pačius, ar bent jau tuos šešis tūkstančius per nepilnas dvi paras be jokių blogų ketinimų balsavusiųjų, tačiau prisidedančiųjų gadinti ką tik gimusių žmogučių gyvenimus.

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...