Palaidos mintys

Apie nevisavertiškumą

BunkaViena iš nevisavertiškumo komplekso išraiškų – kai asmenybė save suvokia kaip prastesnę už kitas ir siekia kitų dėmesį patraukti įvairiais signalais, socialinio statuso simboliais.
„Milijono vertės suknelė papuošė dainininkės Mios kūną“, – rėkia antraštė. Tačiau tekste pasirodo, kad apie milijoną svajoja tik pati dainininkė ir jos rūbo siuvėjas.
Bet signalas apie neegzistuojančią vertę jau pasiųstas. Jį kurpė teksto (antraštės) kūrėjas. Galbūt taip bandydamas savo nevisavertiškumo kompleksą paversti jo produkto vartotojų būsena.
„Kaip atrodyti tarsi už milijoną?“ – stiliaus pamoką perša kita antraštė, kurioje rūbas pristatomas kaip ne pasiekiamas, o tik dirbtinai sukuriamas socialinio statuso simbolis, slepiantis nevisavertiškumo kompleksą.
„Juvelyrė iš Lietuvos savo darbais pribloškė britus“, „D. Trumpo komanda žino Lietuvos vardą“, „Tobulą lietuvių nusikaltimą sužlugdė Norvegijos teisėsauga“, „Prie D. Trumpo komandos gali prisijungti lietuvis“, „Negirdėta istorija: kaip… Linas Kleiza sunervino NBA žvaigždę“ – tik keli vos poros dienų profesionalų paruoštų pranešimų pavadinimai internetinėje erdvėje. Priblokšti britai, ko gero, tik trokštamos anglų reakcijos apie lietuvės kūrybą įsivaizdavimas. Tobulas nusikaltimas, palyginus su garsiomis kriminalinėmis istorijomis, tekste atrodo lyg nedidelė vagystė iš parduotuvės, prie D. Trampo komandos galintis prisijungti lietuvis skaitytojui, matyt, turėtų kurti įvaizdį apie Lietuvos ir lietuvių įtaką pasaulio politikoje. Antraštėje minima L. Kleizos pavardė, regis, turėtų kurti tokį pat įvaizdį krepšinyje, nors tekste lietuvis atrodo tik kaip tolimo plano statistas.
„Bolivijos prezidentą sužavėjo Lietuvos ir Bolivijos vėliavų panašumai“, „Tarp geriausiųjų – ir lietuvio pavardė“, „Niujorkas šaukė lietuvio pravardę“, „Europiečiai masiškai ir iš anksto perka vasaros keliones į Europos kurortus, dėl to kils kelionių kainos ir lietuviams“. Ne kritiškai vertinant, o tik ryjant tokius kasdien skaitytojų smegenis graužiančius pavadinimus, nepilnavertiškumo kompleksas beveik garantuotas.
„Buvęs lenktynininkas D. Jonušis įsitikinęs – blogai vairuojantiesiems negerai su galva“. Gal tai tinka ir vairuojantiesiems žiniasklaidą?

Apie sugrįžimus

BunkaPo to, kai prieš dvi savaites paprašiau plungiškių pagalbos atkurti iki didžiojo gaisro 1931 metais buvusios Plungės planą, Algirdas Duoblys paskolino labai įdomų dokumentą – 1928 metais sudarytą Plungės miestui praplėsti žemės planą. Daugiau kaip 68 hektarų plote turėjo atsirasti naujakurių, erdvių visuomenės poreikiams.
Maždaug nuo dabartinio Telšių gatvės skersgatvio iki Ramunių gatvės abipus Telšių ir dabartinės S. Nėries gatvių buvo suplanuotas praktiškai naujas miestas su paštu, policija, Šaulių sąjunga, miesto ir valsčiaus ligoninėmis, maudyklomis prie Babrungo, turgaviete, net parodų aikšte.
Pastaroji turėjo būti ten, kur dabar kepykla, ligoninės – prie upės, turgavietė – priešingoje Telšių gatvės pusėje nei dabartinė. Nuo dabartinės kepyklos iki Ramunių gatvės pagal miesto galvų sumanymą kairėje gatvės pusėje buvo tik trys sklypai. Vienas jų – mano senelio Kazimiero Stanelio. Dabar tame pačiame plote sukišti devyni ir dar neplanuota gatvė.
Vieną sklypą beveik pačiame dabartinės S. Nėries gatvės gale buvo įsigijęs tuometinis Plungės burmistras Boruchas Dovydas Goldvaseris. Gyveno jis tada pačioje dabartinės J. Tumo-Vaižganto gatvės pradžioje nuosavame name, „kromuose“ jo šeima turėjo parduotuvę, kam jam dar „nereprezentacinis“ sklypas miesto pakraštyje, lieka mįslė.
Yra tik spėliojimas.
XX amžiaus pradžioje į Plungę buvo užklydęs čigonų taboras. Vaikinas iš jo įsimylėjo žydaitę, ji atsakė tuo pačiu. Suprasdami, kad tėvai neduos palaiminimo, jaunieji pabėgo iš namų, įsikūrė Judrėnuose, susilaukė vaikų, tapo nuoširdžiais katalikais ir Lietuvos patriotais.
Staiga šeima atsirado Plungėje, įsikūrė B. D. Goldvaserio sklype. Gal jis iš anksto buvo planuotas sugrįžti namo norėjusiai plungiškei, kurios giminė pagal žydišką tradiciją nutraukė ryšius su tikėjimą išdavusia mergina?
Jeigu spėliojime yra tiesos, Plungės burmistras buvo itin liberalus. Tam, kad pabėgusieji sugrįžtų, jis nepakluso griežtiems tautos kanonams.
Ko gero, tai pamoka, kaip susigrąžinti dabartinius emigrantus. Reikia laužyt sustabarėjusius stereotipus, o ne verkšlenti ir kaulyti pinigų programoms, sukurtoms su aiškia diagnoze: mirtis atsėlins iškart po to, kai pinigai joms įgyvendinti bus paskirti.

Apie vaikdarystę

BunkaĮ miesto autobusą įlipa panelė ir reikalauja jai užleisti vietą atsisėsti, nes ji – nėščia. Figūrą nužvelgęs ir panelės žodžiais suabejojęs, vyras sulaukia paaiškinimo, kad nėštumui – dar tik trys valandos, todėl ir nesimato.
Anekdotai gimsta iš gyvenimiškų situacijų.
Žiūrėk, kokio nors verslininko draugė ar žmona, ar atseit dainininkė, porą kartų televizijos ekrane šmėstelėjusi ir jau laidų vedėja ar net žvaigžde tituluojama panelė ar poniutė apnėštėja – jau bilda visa žiniasklaida. Su nuotraukomis, būsimų gimdyvių pasakojimais, kad bemaž tik jos vienos patiria tokius jausmus, kokių neduota kitoms.
Žiniasklaida apvalėjančius pilvukus fiksuoja akyliau nei akušeriai, paskui varžosi, kas pirmasis paskelbs apie naujo žmogučio atėjimą. Ir dar seka idiotiška mada tą žmogutį parodyti viešai, lyg jo nuotraukos skelbimas prilygtų žiniai apie Kristaus apsireiškimą.
O mada viešinti augančio žmogučio nuotraukas su tėvais, dar geriau – su nauju tėvu ar nauja tėvo moteriške – pristatoma vos ne kaip aukštasis žurnalistikos pilotažas.
Sarkastiškai svarstant, jog visa ši makalynė yra žmogučio gimdytojos ir darytojo verslo reklamos dalis, viešinamų įvykių grandinėje trūksta vienos grandies. Jeigu žiniasklaida dar parodytų, kaip žmogutis daromas, tada turėtume visą vaizdą nuo pradžios.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu, kad tėvai pardavinėja dar negimusius ar vos tik pasaulį išvydusius savo vaikus, kuriems tokie įvykiai nepraeina be psichologine trauma vadinamo pėdsako.
Va, viena internetinė svetainė net paskelbė „Metų gandras 2016“ pavadintą apklausą „Kurios poros 2016 metais gimęs kūdikis jus pradžiugino labiausiai“. Ir paskelbė „prekiautojų“ savo vaikais sąrašą.
Vaikai dar nesupranta, kas čia vyksta, bet žymę, jog yra žaisliukai, jau turi.
Net krikščionybė, jau nekalbant apie visokiausio plauko ekstrasensus skelbia, kad mintis gali materializuotis. Vadinasi, vaikų pasaulį gali formuoti ir juos nuo gimimo lydinčios mintys. Gal reikia jau dabar užjausti apklausos sąraše skelbiamų porų vaikus?
O gal dar labiau – mus pačius, ar bent jau tuos šešis tūkstančius per nepilnas dvi paras be jokių blogų ketinimų balsavusiųjų, tačiau prisidedančiųjų gadinti ką tik gimusių žmogučių gyvenimus.

Apie mus

BunkaKartas nuo karto vis prisimenu prozininkės, humoristės Vytautės Žilinskaitės pajuokavimus. Vienas iš jų – apie pasiekimus. Tais laikais žiniasklaida trimituodavo nuo naujų statybų pastolių, stebėdavosi ir bandė stebinti kitus augančiais miestais. Įprasta buvo pasakoti, kad ten, kur driekėsi laukai, dykvietės, miškai, dabar visu gražumu stiebiasi gyvenvietės. V. Žilinskaitė pabandė žvilgtelėti į dar tolesnius laikus ir rado, jog tose vietose, į kurias žmonės sparčiai kelia koją, kadaise ropinėjo dinozaurai.
Juokas juokais, tačiau viskas turi savo pradžią. Plungė pirmą kartą paminėta 1567 metais, bet kiek laiko žmonės čia jau gyveno, niekas nežino. Tik spėlioja, kad ant Babrungo kranto jie kūrėsi bene prieš septynis tūkstančius metų.
Ką ten tūkstantmečiai. Iš atminties jau dingsta žinios apie tai, koks miestas buvo vos prieš šimtmetį. Yra išlikęs 1929 metų Plungės nekilnojamojo turto ir jo savininkų sąrašas, bet jau sunku atsekti, kurioje vietoje koks namas stovėjo. Juolab kad vaizdas keitėsi po didžiojo gaisro 1931 metų kovo 31 dieną.
Atkurti ano laiko Plungės planą vis dėlto verta. Tai ir darau. Turiu minėtų, valstybės registre įrašytų verslininkų sąrašų, dokumentų iš archyvų, klausinėju Plungėje visą gyvenimą praleidusių žmonių, teiraujuosi ir tų, kurie dabar gyvena kitur pasaulyje, bet mena savo vaikystės miestą.
Randu įdomių sutapimų. Va, Plungėje daugiau kaip prieš devyniasdešimt metų gyveno broliai Bankai. Abelio namo vietoje dabar naujame name įsikūrė bankas. Kitas šiais laikais Plungėje buvęs bankas bankrutavo gal ir todėl, kad buvo ne ten, kur gyveno Joselis Bankas, o šalia.
Vargu ar pavyks atkurti tikslų buvusios Plungės vaizdą. Bet stengtis reikia. Padėti gali prieškario miesto nuotraukos. Tik jos guli kažkur šeimų albumuose. Sakau, plungiškiai, gal ištraukite jas ir parodykite. Paskambinkite į „Žemaičio“ redakciją arba atneškite, o jeigu galite nuskenuoti, atsiųskite elektroniniu paštu su virš šių nuotraukų užrašytu adresu.
Palyginti, kokį miestą radome ir kokį paliekame, ne tik įdomu. Jo istorija yra mūsų protėvių, mūsų istorija, kurios žinojimas miestą daro artimesniu, brangesniu. Vadinasi, neturėtų būti ir „dzin“, kokį jį kuriame savo vaikams.
Ačiū už nuotraukas.

Apie kraupulius

BunkaDabar turėčiau nutaisyti protingą veido išraišką ir pafilosofuoti apie Kalėdas, jų reikšmę krikščionybėje apskritai ir Plungėje konkrečiai, ko nors palinkėti taip, kad nepasimirštų ištisus metus.
Bet atmintin galima įsirėžti ir kitaip. Pagąsdinti, pasityčioti, pameluoti. Kaip rodo tyrimai, tokie dalykai labiau patrauklesni ir didesnį pelną duoda nei romių avelių mekenimas.
Va, prieš keletą dienų kelininkai iškilmingai atidarė vakarinį Vilniaus aplinkkelį. Visi puikai supranta, kad tai – gera naujiena. Supranta ir žiniasklaida, bet kartu, matyt, ir keikiasi, kad tokio „formato“ žinia pelno neneša. Regis, todėl, reportažą pristatydamas televizijos laidos vedėjas, gal pakraupinti žiūrovus norėdamas, pakvietė pasidomėti, kuo vairuotojai aplinkkelyje skundžiasi. Ir akcentavo aplinkkelio tęsiniui reikalingą šviesoforą bei ant asfalto pabirusius akmenukus.
Negausiai, bet kraupulio įvarė.
Po teroro išpuolių Vokietijoje, Turkijoje, Šveicarijoje viena iš Lietuvos televizijų įvykius komentuoti kvietė bemaž vien tik konservatorius. Ar tik nebus televizininkai suskaičiavę, kad jie labiausiai kraupulingi? Va, „apie batus“ – susirūpinimą pabėgėlių keliamomis problemomis – klausiamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys A. Anušauskas, prakalbo ir „apie ratus“. Taręs, kad pabėgėlių bijoti nereikia, pasikartojo apie grėsmę iš rytų.
Šiurpas net televizorių supurtė.
Kitas televizijos kanalas, aptaręs prastą Prezidentės reitingą, nusprendė, kad kalčiausi yra sociologai, ir tariamai vieną jų atlakino į tariamą Prezidentūrą. Na, tą, kurio pavardė – kaip naminio paukščio.
Kaip sau norit, bet man atrodo, kad televizijos kanalas pasityčiojo iš žmogaus, gąsdindamas nupešti ar iškepti vietoj kalakuto.
Anksčiau būdavo nepadoru bet kokiame kontekste akcentuoti žmogaus pavardę, jo fizinius trūkumus. Dabar jau padoru ir galima, nes duoda pelno?
Bet Kalėdos vis dėlto bus.
Kai kitais metais žiniasklaidoje regėsite ar girdėsite perdėtai grūdamus kraupulius, žinokite, kad jie jūsų sąmonėje palieka randus. Išvengti jų gali padėti tik imunitetas žiniasklaidai. Tai, kuri sudaryta iš dviejų žodžių: „žinias“+„klaida“.
Kitos mes dar nelabai girdime, nes ją kol kas užtrenkia kraupuliai su šiurpuliais.

Apie gydytojus

BunkaRegis, žmonija ir Lietuva sensta su visomis fiziologinėmis pasekmėmis. Prisimena, kas buvo seniai, bet galvosna netelpa vakardiena. Medikai tai vadina vienu iš senatvės demencijos simptomu. O visi yra higienos įgūdžių praradimas, skurdžios emocijos, atminties, dėmesio koncentracijos pablogėjimas, orientacijos sutrikimas, mąstymo sulėtėjimas, sutrikęs miegas, valios sutrikimai, interesų rato susiaurėjimas, padidėjęs jautrumas.
Tai, kad dalis politikų mojuoja pagoniškos Lietuvos istorija, kurioje nėra nei jų nuopelnų, nei kaltės, net klausiami neprisimena, ką veikė vakar – gali būti priežastimi kviesti psichiatrą.
Visi kiti simptomai irgi verčia jeigu ne šauktis medikų pagalbos, tai bent drūtai sunerimti.
Apie higienos įgūdžių praradimą, miego sutrikimus kol kas duomenų nėra. Gal todėl, kad iki jų dar neprisikasė žurnalistai?
Tai, apie ką ir kaip dalis politikų šneka viešoje erdvėje, gali byloti ir apie skurdžias emocijas, kurios aktyvėja tik tada, kai kalbama apie asmeninius reikalus. Ypač jos liejosi iš Seimą paliekančiųjų lūpų. Tačiau emocijos buvo užrakintos ketverius, aštuonerius ar daugiau metų.
Blėstančią dėmesio koncentraciją rodo balsavimai Seime, po kurių pasigirsta, kad parlamentarai nesuprato, už ką balsuoja. Pastarąjį kartą taip atsitiko prieš keletą dienų, o tokių kartų – ne vienas. Jie rodo ne tik prarandamą atmintį, kurion turi atgulti vėliau būsianti reikalinga informacija, bet ir orientacijos sutrikimą, kitaip sakant, nesigaudymą aplinkoje, kurion jie pakliuvo, bei mąstymo sulėtėjimą.
Apie sutrikusią valią kalba ir patys politikai. Net aukščiausiojo rango. Tik jie dar prideda žodelį „politinės“, vis pabrėždami, kad jos trūksta jau ketvirtį amžiaus.
Jeigu dar pridėsime ne daugiau kaip dešimt centimetrų nuo asmens ir partijos nutolusį interesų ratą ir itin didėjantį jautrumą, kai kas nors iš pašalinių į jį gviešiasi, krūvon gražiai sugula visi senatvinės demencijos simptomai.
Galime manyti, kad diagnozę turime, bet sulaukėme ir vaisto: Seimo atsijauninimo.
Tačiau atsiranda simptomų, leidžiančių įtart, jog ligoniai ieško būdų užkrėst sveikuosius.
Anot Andriaus Tapino, sveikiname mūsų jaunąją demokratiją, baigiančią išpjaut ligą mokančius naikinti gydytojus.

Apie Platelius

Bunka„Mūsų senoliai, romėnų kariai ir piliečiai atvyko į šias vietas pasiųsti kadaise į kolonijas ginti Romos valstybės sienų… ir jie, kaip manoma, išlipo į sausumą toje vietoje, kur dabar yra žemaičių pilis Plateliai“, – 1550 metais lotyniškai sukurtame, Žygimantui Augustui dedikuotame ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kritikuojančiame traktate „Apie totorių, maskvėnų ir lietuvių papročius“ rašė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės publicistas, diplomatas, visuomenės veikėjas Mykolas Lietuvis.
O XVI amžiaus poetas Jonas Radvanas „Radviliadoje“ rašo: „Šitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių / pergalės mena laikus, kai į Platelių krantą smėlėtą / sykį Libono laivai atkeliavo per Baltijos jūrą, / laiminant Dievui žemes, ligi tol nežinotas priplaukę.“
Tuo tarpu metraščiuose minimas nuo Romos imperatoriaus Nerono rūstybės bėgęs jo giminaitis Publijus Libonas, kuris su šeima ir puse tūkstančio romiečių perplaukė Baltijos jūrą ir į krantą išlipo ties Nemuno žiotimis.
Tačiau nuo XVIII amžiaus antrosios pusės lietuvių Palemonu vadintas Publijus Libonas laikomas netikru personažu.
Bala nematė. Lietuvoje ir šiandien pilni televizoriai tikrais personažais tik apsimetančių asmenybių.
Mums turėtų rūpėti, kodėl ir Mykolas Lietuvis, ir Jonas Radvanas mini Platelius. Kuo jie buvo ypatingi?
Gal Mykolas Lietuvis norėjo įsiteikti Žygimantui Augustui, kuris Platelius buvo padovanojęs savo motinai Bonai Sforcai? Tik praėjus šešeriems metams po traktato „Apie totorių, maskvėnų ir lietuvių papročius“ pasirodymo, ji, susipykusi su sūnumi, išvažiavo į Italiją. O traktato sukūrimo metu ji dar buvo Lietuvoje, bet su Žygimantu Augustu jau vaidijosi.
O gal taip parašyti paskatino žemėlapiai?
Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje šią savaitę atidaryta iki kitų metų sausio pradžios veiksianti paroda „Žemaitija istoriniuose Europos žemėlapiuose“. Joje regėti, kad praėjusių amžių kartografai jau gana tiksliai rodė, kur yra Plateliai, tačiau apsiriko Baltijos jūrą ir ežerą sujungę gana plačia upe. Gal ji kėlė mintį, kad jos vandenimis romėnai pasiekė Platelius?
Bet tokia pat upė žemėlapyje su Baltijos jūra jungia ir Telšius. Tačiau Plateliai publicisto, diplomato, visuomenės veikėjo ir poeto vaizduotėje juos nurungė.
Kodėl?

Apie norminimą

BunkaŠilutės rajone gimusiam, Klaipėdoje augusiam, daugybę metų uostamiestyje gyvenusiam Vytautui Zaveckui likimas iškrėtė pokštą. Kai iš mokyklos grįždavo menku pažymiu nešinas, nuo Laukuvos kilusi mama sakydavo: „Ēk to Medingienu kloika.“
Medingėnai Vytautui buvo „kloiku“ kaimas, bet atsitiko taip, kad prieš keturiolika metų šalia jų, Užpeliuose, nusipirko sodybą ir kasdien gali regėti miestelio bažnyčios bokštus.
Bet kirminas graužia ne todėl. Jam netinka kaimo pavadinimas, nes yra ne toks, koks, jo manymu, turėtų būti. Senuose žemėlapiuose ir dokumentuose minimas Užpelis, o ne Užpeliai. Be to, anot Vytauto, kolūkių laikais pakeistas ir upelio, pagal kurį Užpelis gavo pavadinimą, vardas. Dabar jis šaukiamas Pala, o turėtų būti kaip Vyriausiojo štabo karo topografijos skyriaus 1933 metais išleistame žemėlapyje – Pela.
Bala žino, kaip yra iš tikrųjų, bet ar nebus per pavadinimų norminimo lietuviškai vajų Užpelis pagal Užpalių Utenos rajone pavyzdį tapęs Užpeliais, o nesuprantamai žemaitiškai vadinamas Pelos upelis tapęs Pala. Lietuviškai taip vadinamas audeklo gabalas. O palios lietuviškai yra pelkėta vieta.
Vytautas gal ir nedrumstų ramybės sau ir kitiems, tačiau jam rūpi, kad kaimas, kuriame jis gyvena ir kuris anksčiau ar vėliau ištuštės, būtų prisimenamas tikru pavadinimu.
Turime ir daugiau panašių pavyzdžių. Gondinga tapo Gandinga, Kontautē – Kantaučiais.
1929 metais sudarytame Plungės nekilnojamo turto sąraše kai kurių gatvių pavadinimų kilmė išliko, tačiau šiek tiek skiriasi rašyba. Babrungo gatvė tada buvo Babrungos, Paprūdžio – Paprūdės. Ar tai reiškia, kad pavadinimus keičiame pagal kintančias lietuvių kalbos taisykles? Jeigu visą laiką taip, gali atsitikti, kad pirminis pavadinimas nė iš tolo nebus panašus į išvedžiotą pagal vis atnaujinamas taisykles.
Bandydamas atkurti iki 1940 metų buvusios Plungės planą, regiu, jog neįmanoma pagal namų numerius atsekti, kuriame name kas gyveno. Mat jų numerius, regis, suteikdavo ne pagal šiandienines taisykles. Jeigu tarp esančių namų statydavo naują, jo numeris būdavo po jau buvusio didžiausio. Tad atsitiko taip, kad Laisvės alėjoje pirmas namas, kuriame buvo gaisrinė, gavo dešimtą numerį. Pasiusk, jei nori istorinės tiesos.

Apie sąžiningumą

BunkaPamoksle pranašas Mahometas sakė, jog „Arabas negali būti pranašesnis už ne arabą; baltas neturi būti pranašesnis už juodą, o juodas – už baltą. Jūsų pranašumas nustatomas pagal gerus darbus.“
Tai – ir apie į renkamas pareigas valstybėje besibraunančiuosius ir jau prasibrovusiuosius. Jeigu nori būti išrinktas, turi parodyt savo vertę. Jeigu jau prasibrovei, įrodyk, kad įkainojimas buvo teisingas.
Todėl bent jau retoriškai įkainojimo sulaukusiųjų ir laukiančiųjų galima paprašyti padaryti vieną gerą darbą: paaiškinti savo ir kitų laikino naudojimo prekių kainodarą. Kai ji bus kaip ant delno, akyse atsiras ir daugybė šviesos apie kitus dalykus: biudžeto sudarymą, pensijas, darbo užmokestį.
Nuo 2013 m. iki šių metų birželio elektros kaina sumažėjo 17,3 procento. O šių metų lapkričio vidury „Elektrum Lietuva“ smulkaus ir vidutinio verslo klientų vadovas Karolis Bagdonas pranešė naujieną amžinai Estiją pavyzdžiu rodantiems zyzekliams: Lietuvoje elektra pigesnė nei joje ir net Skandinavijoje.
Anot „Lietuvos dujų tiekimo“, nuo liepos dujos kainuoja pigiausiai per keletą pastarųjų metų.
Kai kas dar prisimena, kad iki euro įvedimo vieno litro benzino ir dyzelino kaina buvo šoktelėjusi iki penkių litų. Dabar mokame apie 1,06 euro. Beveik 30 proc. pigiau.
Kainodara tikina, kad ką nors užauginti ar pagaminti reikia sunaudoti daug elektros, iš naftos produktų gaunamos energijos.
Bet energija pinga, o kainos didėja. Kur šuo pakastas?
„Norėdama pamatyti kainą, radau dvi. Ant originalios pakuotės – 9 svarai sterlingų (10,47 euro). Kitoje pakuotės pusėje kaina eurais – 15,99“, – po apsilankymo prekybos centre guodėsi pirkėja.
„Anglijoje vaikų drabužiams ir avalynei taikomas 0 proc. PVM tarifas, o Lietuvoje – 21 procentas“, – ją paguodė kainodarininkas ir dar pridėjo, kad Lietuvoje nerealu parduoti už Anglijos kainą.
Tad gal lietuvius reikėtų pamalonint, kad jie yra turčiai, kurie už prekes bei paslaugas gali mokėt daugiau nei Vakarų Europoje, o valstybė yra elgeta. Todėl ji – už dideles kainas, nes tada daugiau pinigų pakliūva ir į biudžetą.
Tačiau ar sąžininga skaičiuoti energijos ir kasdienių prekių kainų vidurkį bei sakyti, kad kainos mažėja?

Apie plikbajoriškumą

BunkaŠa. Nusiraminkim. Balsavom rinkimuose. Jeigu manom, kad laimėtojai ir pralaimėjusieji bėgs teirautis mūsų, ką daryti toliau, apsirinkam. Jie patys sudėlios taip, kaip jiems geriau. Ar bus geriau rinkėjams – pamatysim.
Rinkėjai padarė savo darbą, rinkėjai gali eiti šunims šėko pjauti. Iki kitų rinkimų.
Mes dažniausiai tik įsivaizduojame, kad esame svarbūs. Susireikšminame. Ir žiniasklaida apie tai sako, bandydama ir pati pasipuikuoti.
Anava, ji skelbia: „Iš NASA grįžusios studentės: Lietuvos mokslininkai per daug susireikšminę.“
Pučiamės lyg varlė prieš jautį. Jeigu neturime kuo pasigirti, tai bent skelbiame, kad „Maltos oro uoste sudužo nedidelis lėktuvas, avariją iš arti matė ir lietuvė“.
Matyt, reikia suprasti, kad Lietuvai ir lietuviams labai pasisekė, kad viena iš jų tuo metu buvo ten.
Pasisekė Lietuvai ir todėl, kad „Rezultatyviausias rungtynes sužaidęs Domantas Sabonis iš arti stebėjo Kevino Duranto šou“.
Tokios ir panašios antraštės, regis, jų kūrėjų manymu, didina pasididžiavimą Lietuva bei lietuviais. Bet taip nėra, nes skamba apgailėtinai.
Antraštė „Latvės irgi gražios: tokios figurytės pavydėtų net lietuvės“ lyg ir turėtų dar kartą sakyti, kad lietuvaitės pačios gražiausios, bet iš tikrųjų atrodo kaip plikbajoriškas pasipuikavimas ir bandymas žeminti kitus.
Sutikim, kad rėkiantys pavadinimai žiniasklaidoje ne visada atspindi tikrovę, bet užtat visada rodo jų autorių norą uždirbti. Net perdėm susireikšminant ir tą užkratą peršant kitiems.
Politologai irgi nori turėt duonos su sviestu, tačiau atrodo, kad jų aplotas karavanas eina ir negirdi amsėjimo.
Nežinia kur – Lietuvoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau purvo išpilta ant Donaldo Trampo. Labai paklausūs buvo Trampo ir Putino virtualus pasibučiavimas, politiškai sureikšminti kramtomosios gumos popierėliai su antino Donaldo paveikslėliais, bet vos tik paaiškėjo, kad Trampas laimi Prezidento kėdę, politologas apvertė plokštelę ir paskelbė, jog „… nežinomybė dėl D.Trampo gali atnešti ir teigiamų pokyčių“.
Matyt, tai – svarus indėlis į uodegos vizginimą prieš naują JAV vadovą. Už tai jis turėtų dar duoti kramtomosios gumos. Jeigu jo popierėlis būtų su lietuvišku motyvu – paspringtume susireikšminimu.

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...