„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“

Alsėdžiuose – patriotizmo dvasia persmelkta diena

21705-8944Praėjusį penktadienį Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje surengta ypatinga šventė, į kurią susirinko ne tik gimnazijos bendruomenė, bet ir būrys svečių, tarp kurių bene solidžiausiai atrodė NATO pajėgų Lietuvoje atstovai. Išties įspūdingu Statutinių profesijų renginiu alsėdiškiai jau penktus metus iš eilės paminėjo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Alsėdiškiai gimnazistai turėjo unikalią galimybę susitikti bei pabendrauti su skirtingų šalių kariais, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos atstovais bei žinomu šalies atlikėju, architektu bei aktyviu visuomenės veikėju Algirdu Kaušpėdu.

Skaityti daugiau »

Per badmetį tik giltinė buvo soti…

21703_8303Plungės ligoninės gydytoją kardiologą Liudviką Petreikį Plungės rajone pažįsta turbūt visi. Tačiau nedaug kas žino, kad jį, vos penkerių, kartu su tėvais, broliu ir seserimi 1941-ųjų birželio 14-ąją, įgrūdę į gyvulinį vagoną, išvežė į Šiaurę – Komijos autonominę respubliką. Po kelerių metų tėvą kažkas dar kartą apskundė ir jis pateko į kalėjimą. Šeima jo daugiau niekuomet nebematė ir nieko apie jį negirdėjo. Kur jis kalėjo, nepavyko išsiaiškinti ir po to, kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė. Taigi trys Michalinos ir Liudviko Petreikių vaikai: dukra Zita Rūta, sūnūs Romas ir jauniausiasis Liudvikas taip niekuomet nieko apie savo tėvą ir nesužinojo. Nežino, ir kur jo kapas.

Skaityti daugiau »

„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“

21703_1491(Pabaiga. Pradžia – 33-iame „Žemaičio“ numeryje)
„Ypač pavasarį ten traukdavo…“
Plungiškis metraštininkas ir fotografas A. Beresnevičius, per kelis dešimtmečius išmaišęs ne vieną Žemaitijos mišką, fotografavęs ten buvusių partizanų žeminių liekanas, partizanų žūties vietas ir kapus, prasitaria, kad ypač pavasarį pajusdavęs nenugalimą trauką vėl eiti partizanų takais. Rasti tas vietas jam dažniausiai padėdavo šauliai, praversdavo ir kitų buvusių partizanų pasakojimai. Metraštininką liūdindavo pamatytas vaizdas. „Tokios vietos, pažymėtos kryžiais ir paminklais, gražios būdavo tik jų atidengimo iškilmių dieną, kai plazdėdavo žvakelių liepsnos ir dar žydėdavo atneštos gėlės. Ilgainiui jas žmonės užmiršdavo, nerūpėdavo jos nei seniūnijoms, nei aplinkiniams gyventojams. Tad, išsiruošęs į paieškas, su savim visad veždavausi ne tik kirvį ir pjūklelį, kad prieš fotografuodamas galėčiau išvaduoti antkapį ar kryžių nuo krūmynų, bet ir gėlių“, – prisimena A. Beresnevičius.
Skaityti daugiau »

„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta… “

21703_1490Buvo nelengva, bet per 20 metų, galima sakyti, išėjau tam tikrą mokyklą. O iš pradžių išgirstas partizanų ir tremtinių istorijas ilgai nešiodavausi su savimi. Prisiklausęs jų ilgai negalėdavau užmigti, atrodydavo, kad esu tų įvykių dalyvis, regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“ Tokie žodžiai išsprūsta iš metraštininko ir fotografo Alfonso Beresnevičiaus lūpų, kai vieną popietę susėdome jo namuose Kaušėnų kaime pasikalbėti apie pastaruosius du dešimtmečius, kuriuos skyrė savanoriškai misijai. Niekieno neprašomas ir neraginamas, ryšių techniko specialybę jaunystėje įgijęs ir kelis dešimtmečius „Minijos“ įmonėje dirbęs A. Beresnevičius susidomėjo partizaniniu karu, tad suskubo užrašyti dar gyvų buvusių partizanų ir ryšininkų bei tremtinių prisiminimus, fotografuoti miškuose rastas apleistas jų žemines, partizanų žūties vietas žyminčius paminklus, kitus su rezistencine veikla susijusius objektus bei įvykius.

Skaityti daugiau »

Buvo vienintelė svajonė – grįžti į Tėvynę

21703_1224„Artimiesiems Sibire padėjo išgyventi begalinis darbštumas ir nenumaldomas noras grįžti į Tėvynę“, – pasakojo į „Žemaičio“ redakciją užsukęs plungiškis Zigmonas Vagnorius, kurio senelius, jo mamos tėvus Barborą ir Joną Vaičiulius su dukromis Aniceta ir Zita bei sūnumis Steponu ir Jonu 1948-aisiais, sugrūdę į gyvulinius vagonus, kaip didžiausius priešus ir nusikaltėlius, sovietai išvežė į Sibirą be teisės grįžti į Tėvynę.

Skaityti daugiau »

Žemaitis kunigas mokė aukotis už tiesą

DSC_3082Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys Kazimieras OLŠAUSKAS (1911—1954) – plungiškės poetės, politinės kalinės ir tremtinės Rozalijos Preibytės-Valiūnienės pusbrolis. Šis kvalifikuotas teologas, talentingas rašytojas, kruopštus istorikas buvo Žemaičių žemės šviesuolis, savo kūryba priešinęsis sovietiniams okupantams.
Išgirdus pavardę Olšauskas, ne vienam gali kilti klausimas, ar tai ne prelatas Olšauskas, palaidotas Plungės kapinėse, apie kurį 1984-aisiais buvo sukurtas vaidybinis televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“, vaizduojantis sudėtingą dvasininko gyvenimą, nevienareikšmės jo veiklos kelią. Tačiau šio filmo pagrindinio veikėjo prototipas buvo vardu Konstantinas, ir gyveno jis 1867–1933 metais. O mūsų pasakojimo herojus Kazimieras Olšauskas buvo dvasininkas iš pašaukimo, niekada neišdavęs savo idealų, itin taurios sielos asmenybė.

Skaityti daugiau »

Kas sudegino legendinę partizanų žeminę?

DSC_0072Į „Žemaičio“ redakciją atėjęs rietaviškis tremtinys Vacys Daukša, neslėpdamas apmaudo, papasakojo, kad neseniai liepsnos sunaikino unikalų istorijos paminklą – Šilų miške, Rietavo savivaldybės pakraštyje, buvusią atstatytą žeminę, kurioje kruvinąją 1952-ųjų vasario 18-osios naktį buvo sušaudyti šeši „Lukšto“ (kitaip – Rūtenio) būrio partizanai.

Skaityti daugiau »

Ar aš esu patriotas?

Dažnai per valstybines šventes kalbama, kad reikia būti savo šalies patriotais, didžiuotis gimtąja šalimi, puoselėti savo tradicijas, papročius. Ir beveik kaskart pabrėžiama, kad jaunimo patriotizmas mažėja – esą gimusieji jau nepriklausomoje Lietuvoje, nesuvokia, ką reiškia būti okupuotam, todėl iškovotos laisvės branginti nebemoka. Lietuvai jau beldžiantis į šimtmečio vartus, apie patriotiškumą, pilietiškumą, aktualias Lietuvai problemas, apie tai, kas yra laisvė, nepriklausomybė, meilė gimtajai šaliai, „Žemaitis“ nutarė paklausinėti Plungės Senamiesčio mokyklos dešimtokų Luko Liutiko, Agnės Liaučytės, Evelinos Petruškevičiūtės, Emilijos Zavadzkytės, Mykolo Mažuknos, Gintarės Razmaitės ir kitų.

Skaityti daugiau »

„Eilėraščiais aš visą širdį ir visą kraują ištaškiau“

1702-2992Tokiais žodžiais savo kūrybą apibendrino plungiškė poetė, buvusi politinė kalinė Rozalija PREIBYTĖ-VALIŪNIENĖ. Visą jos šeimą išblaškė sovietinė okupacija: tėvas, sūnums išėjus į partizanų būrį, areštuotas ir mirė kalėjime, sesuo bei trys broliai išvežti į Rusijos lagerius, kur vyriausias brolelis žuvo, o jo kapas nežinomas. Pati jauniausioji šios šeimos atžala Rozalija, net aštuoniolikos nesulaukusi, taip pat buvo pasmerkta sovietinių lagerių kančioms. Ant Tėvynės laisvės aukuro ji sudėjo gražiausius jaunystės metus ir nuoširdžiausius savo poezijos posmus.

Skaityti daugiau »

„Įžodį duot. Įžodį gerbt“

21703_0503Kovo 11-oji ypatinga buvo Plungės „Kregždyno“ ir Žlibinų profesoriaus Igno Končiaus draugovių skautams. Tądien, dar prieš vidurdienį, vadinamajame Skautų slėnyje, esančiame Plungės miesto parke, prie vaikų bibliotekos, vyko jų įžodžio davimo šventė. Įžodį davė tie, kurie jau yra buvę skautiškoje stovykloje,  dalyvavę skautų veikloje ir susipažinę su  savo amžiaus grupei skirta skautų ugdymo programa.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Nauja valdžia – kaip nauja šluota. Ar esate patenkinti permainomis Seime ir Vyriausybėje? Ko iš naujosios valdžios tikitės?

Rezultatai

Loading ... Loading ...