„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2570(Pabaiga. Pradžia Nr. 60)
Visur gerai, namuose – geriausia
Nusprendęs, kad savuose namuose dangus žydresnis ir duona gardesnė, S. Mockus grįžo į gimtinę. Įsidarbino tuometiniame Rietavo miškų ūkyje ir pradėjo dirbti  traktoriumi, vėliau – centrinio sandėlio sandėlininku. Per tą laiką vakarinėje mokykloje baigė vidurinę ir pradėjo dirbti Rietavo technikume instruktoriumi, vėliau – laboratorijoje. Matyt, iš tėvų paveldėtas žinių troškulys jį ginė į priekį, tad niekeno neraginamas baigė Rietavo technikumą. Būtent tuo metu jį ir užklupo KGB darduotojas ir atskleidė Juozaičių šeimos paslaptį.
Kai visas Rietavas stebėjosi, kodėl staiga S. Mockus sumąstė tapti A. K. Juozaičiu, technikumo direktorius taip pat sunerimo ir paprašė atnešti raštišką paaiškinimą. Pažymą, kurioje viskas paaiškinta, jam išdavė saugumas. Kai direktorius ją perskaitė, jo vos infarktas neištiko. Kitaip ir būti negalėjo, nes joje juodu ant balto buvo parašyta, kad A. K. Juozaičio tėvas buvo „Šatrijos gaujos vadas“, o motina – tos „gaujos“ narė. Be to, jis ne vienintelis toks. Direktorius neseniai buvo išgirdęs, kad dėstytojas, kurį jis buvo paskyręs savo pavaduotoju – tremtinys. Į šias pareigas norėjo skirti tuomet jau Žemės ūkio akademijoje studijuojantį A. K. Juozaitį, bet šis pasakė, kad negalės tų pareigų užimti. Paskyrė kitą – vis tiek nemalonumų neišvengė ir sulaukė saugumo įspėjimo.
Kartu su Sąjūdžiu – ten, kur reikėjo, kur buvo svarbu Lietuvai
Daugiau iš Rietavo jis niekur nevažiavo. Visą gyvenimą dirbo dėstytoju technikume, kuris vėliau tapo kolegija. Susipažino su savo žmona Rūta. Čia gimė du jo sūnūs – Robertas ir Šarūnas. Abu jie baigė tuometinį Plungės statybos technikumą. Robertas gyvena Rietave ir dirba degalinėje „Trevena“. Jis turi tris vaikus – dvi  dukras bei sūnų. Šarūnas gyvena Biržuose ir dirba mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Turi dvi dukras. Atsidusęs A. K. Juozaitis sakė, jog apgailestauja tik dėl to, kad iš keturių anūkių tik dvi liko Lietuvoje. Viena gyvena Rietave, kita – Anglijoje, trečia – Honkonge, o ketvirtoji – Biržuose. Anūkas taip pat užsienyje – Londone.
Rietaviškis labai norėtų, kad niekam, ne tik jo artimiesiems, bet ir kitų šeimų žmonėms nereikėtų sotesnio kąsnio ir laimės užsieniuose ieškoti. Kaip būtų gera, jog visi galėtų gyventi Lietuvoje – šalyje, už kurią ne tik jo tėvai gyvybę paaukojo, bet kovojo ir jis pats. Su džiaugsmu kovojo, nes žinojo, už ką ir dėl ko – už Lietuvos laisvę, už jos nepriklausomybę.
Kai tik prasidėjo Lietuvos atgimimas ir ėmė kurtis Sąjūdis, A. K. Juozaitis buvo tarp pirmųjų rietaviškių, iškart atėjusių į jį. Buvo tarp pirmųjų, važiavusiųjų į Vilnių budėti prie Parlamento bei televizijos bokšto. Ir niekada nė akimirkai nesuabejojo savo pasirinkimu.
Kai pradėjo kurtis partijos, A. K. Juozaitis kartu su jau Anapilin išėjusiu plungiškiu mokytoju Antanu Lapuku įkūrė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kuri iki 2004-ųjų vadinosi Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai), rajono skyrių. Pats vadovavo tos partijos Rietavo grupei. Tuo metu Rietavo savivaldybė nebuvo atsiskyrusi nuo Plungės, tad buvo renkama bendra Plungės rajono taryba, kurios nariu jis buvo išrinktas ne kartą. Tačiau svarbiausias jo nuopelnas Rietavui – suburta Rietavo šaulių kuopa, kuriai jis vadovavo daugelį metų, kurios narius mokė patriotiškumo bei meilės savo Tėvynei.
Pripažintas rezistencijos dalyviu
Nuo pat Atgimimo pradžios A. K. Juozaičiui rūpėjo jo tėvų likimas, tad stengėsi kuo daugiau apie juos sužinoti. Daugiau apie tėvų žūtį jam buvo papasakojęs tėvo brolis Jonas, kuris taip pat buvęs Lietuvos karininkas. Jis irgi buvo likęs Lietuvoje, gyveno Šilutėje. Netrukus susirgo džiova. Tačiau ir jis daug ko nežinojo apie savo brolio žūtį. Vėliau, dedant faktą prie fakto, atsiskleidė visas paveikslas. Paaiškėjusi tiesa partizanų vado sūnaus nenudžiugino.
A. K. Juozaitis saugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotas pažymas apie tėvų žūtį. Abiejose pažymose nurodyta, kad jie gyveno Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Suokelių kaime. Ir vienas, ir kitas mirė 1947-ųjų lapkričio mėnesį (kituose šaltiniuose minima tų pačių metų gruodžio 1-oji – gal tada buvo nušauta J. R. Juozaitienė, nes jos vyras žuvo anksčiau?..) Telšių apskrities Luokės valsčiuje, Ringalių kaime. Abiejų pažymų grafoje „mirties aplinkybės“ – irgi vienodas įrašas – žuvo kovos lauke.
Tas pats centras išdavė dar vieną pažymą, kurioje rašoma: „Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas majoras Kazimieras Juozaitis yra pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam po mirties suteiktas kario savanorio statusas.“
Jeigu Tėvynė pašauktų…
Šiandien A. K. Juozaitis jau gyvena gerokai ramesnį gyvenimą. Jis nebevadovauja šaulių kuopai, tad visuomeninis gyvenimas nebėra toks intensyvus, koks buvo dar visai neseniai. Rietaviškis vėl grįžo prie savo pomėgio bitininkauti, vėl rūpinasi sodu ir kitais darbais darbeliais, kuriuos vis tekdavo atidėti ateičiai. Ta ramiai gyventi leidžianti ateitis atėjo. Tačiau rietaviškis žino, kad jeigu kas blogo Lietuvai nutiktų, jis būtų tarp pirmųjų, pasiryžusių kovoti už savo šalį.

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2607(Tęsinys. Pradžia Nr. 60)
Iš Stasio Mockaus Algimantu Kazimieru Juozaičiu rietaviškis vėl tapo po to, kai KGB Plungės bažnyčios knygose rado įrašą apie jo gimimą. Iš pradžių, kai tik saugumiečiai išsiaiškino, kas jis toks, dokumentuose buvo įrašytos abi pavardės ir trys vardai. Tiesa, S. Mockus gan ilgai nė neįtarė, kad kažkas juo domėtųsi. Kai pasiblaškęs ne vien po Lietuvą, bet ir po SSRS platybes, apie 1958-uosius parvažiavo į Rietavą, išgirdo, jog iš tremties iki tol vis dar negrįžo jį, vaiką, kažkada priglaudę ir kelis mėnesius globoję senukai Drobavičiai iš Smilgių kaimo. Nieko nelaukęs, jis iškeliavo į Sibirą. Neprašydamas leidimo ir su niekuo apie tremtinius nekalbėjęs (tuomet vis dar S. Mockus), nuvažiavo į Sibirą, įsisodino Drobavičius į traukinį ir parvežė į Lietuvą, į Smilgius. Taip atsidėkojo jį priglaudusiems tiems geriems žmonėms. Gal ir keista, bet niekas senukų nepasigedo ir neieškojo. O paties S. Mockaus, kaip vėliau paaiškėjo, KGB net labai ieškojo. Ir pagaliau rado…
Rietaviškį išdavė Raudonšeris
Kas jis toks, pirmiausia (kaip minėta ankstesnėje publikacijoje) išsiaiškino KGB darbuotojas, kurį dėl rausvų plaukų rietaviškiai buvo praminę Raudonšeriu. Žmonės kalbėjo, kad šis vakarais mėgsta šlaistytis apie palanges ir stebėti, ar kas nors nesiklauso „Amerikos balso“. Matyt, jam kažkas ir prasitarė, jog S. Mockus – visai ne Mockus. Pasikvietęs jį pas save bandė iškvosti – reikalavo pasakyti, kokia tikroji jo pavardė. Tačiau A. K. Juozaitis  išsigynė ir tikino, kad jis – S. Mockus ir niekas kitas. Neįtikino. Raudonšeris informaciją perdavė į Plungę. Dabar rietaviškiui daugiau negu aišku, kad saugumiečiai tuomet tikrai jį sekė. Todėl jiems visai pagrįstai turėjo kilti klausimas – ko tas S. Mockus vis į Telšius pas Liudviką Gintilienę važinėja? KGB nebuvo paslaptis, jog telšiškė – Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vado Kazimiero Juozaičio žmonos J. R. Juozaitienės motina. Tad ko tam S. Mockui iš jos reikia?
L. Gintilienė kurį laiką augino Algimanto brolį Gediminą Viktorą. Šis taip pat nešiojo svetimą pavardę, kurią turėdamas net sovietinėje armijoje tarnavo. Pas močiutę po ilgų išsiskyrimo metų broliai ir susitiko. Ir iš naujo susipažino. Kaip sako rietaviškis, jo močiutė buvo… kietas riešutėlis. Grįžusi iš tremties, sugebėjo atsiimti savo buvusį namą Telšiuose, kuriame ir gyveno. Taigi KGB agentams nebuvo sunku sumegzti palaidus galus ir suprasti, kas iš tiesų tas S. Mockus yra. Juos gal stebino tik tai, jog tiek metų jie šito nesuprato. Per apklausą Plungės KGB jam tapo aišku, kad paslaptis išaiškinta. Nebeliko nieko kito, kaip tik pasakyti tiesą. Taigi daug vandens nutekėjo, kol jis vėl ėmė vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde.
Laikėsi įsikibęs vilties, jog tėvai pabėgo į užsienį…
Daug vandens turėjo nutekėti ir iki tol, kol jis patikėjo, jog abu tėvai – tikrai žuvę… Tais, 1947-aisiais, kai lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje buvo nušauti A. K. Juozaičio tėvai, jam tebuvo dešimt metų. Išgirdęs šnekas, kad abiejų Juozaičių nebėra tarp gyvųjų, vaikas tuo nenorėjo tikėti. Jis tvirtai tikėjo, kad abu jo tėvai  tikrai gyvi. Viltį stiprino ir tai, kad netrukus pasklido kalbos, jog esą partizanai specialiai paleido gandą apie abiejų Juozaičių žūtį, nors iš tiesų šie esą per Lenkiją pabėgo į užsienį. Tos kalbos dešimtmečiui ir buvo vilties kibirkštėlė, nes jo vaizduotėje tėtis buvo tikras didvyris. Toks, kuris tikrai negali žūti, kuriam niekas nebaisu ir jis nugali net pačius didžiausius priešus.
Vaiko vaizduotė nedaug nuo tiesos tenuklydo. K. Juozaitis tikrai buvo išvaizdus ir stiprus vyras. Jau minėtoje Antano Ruškio knygoje „Raudonosios katorgos keliais“ apie K. Juozaitį rašoma: „Dirbant miškininku, teko pažinti daug eigulių ir su jais pabendrauti. Sužinojome, kad Plungės miškuose slepiasi nemažai įvairaus amžiaus vyrų. Tarp jų ir kariuomenės kapitonas Juozaitis, kuris renka patikimus vyrus. Juozaitis buvo šaunus, aukštas, energingas Lietuvos karininkas, tvirtai pasisakęs prieš bolševizmą kariuomenėje ir visuomenėje, todėl, sugrįžus Raudonajai armijai, buvo labai ieškomas kaip pavojingas priešas. Persekiojo ir jo žmoną. Jai irgi nieko kito nebeliko, kaip slėptis su mažu ketverių ar penkerių metų sūneliu…“
Dešimtmečio tikėjimą stiprino dar ir tai, kad jis žinojo, jog nušauti partizanai numetami miestelių aikštėse, kiti – ištremiami, o jo tėvų nei tarp vienų, nei tarp kitų buvo. Tačiau mažą vaiko  širdelę vis graužė skausmo kirminas: kodėl jį paliko, kodėl nepasiėmė kartu, juk būdamas daug mažesnis su partizanais gyveno ir nesiskundė. Jis tikėjo ir laukė, kad išauš diena, kai tėvai ateis jo pasiimti.
Reikėjo gyventi toliau
Mirė Stalinas, slopo partizaninis judėjimas, vienas po kito iš Sibiro ėmė grįžti  tremtiniai, o apie jo tėvus – niekas nieko nežinojo. A. K. Juozaitis svarstė: jeigu jie pabėgo į užsienį, kodėl neperduoda bent menkiausios žinelės? Tiesos tuomet jam niekas nesakė, bet šnabždesiai, kad Juozaičiai į jokį užsienį nepabėgo, o juos nušovė ne kas kitas, bet savi, pasiekė ir jo ausis. Į paauglio širdį įsismelkė šaltis ir baisi nuojauta – jų tarp gyvųjų nebėra. Vijo šią mintį kuo tolyn, bet nerimas vis augo, kol pagaliau vaikinukas labai aiškiai suvokė – vilties nebeliko. Buvo be galo sunku, tačiau reikėjo mokytis, reikėjo gyventi toliau.
Pas medingėniškius Burbus S. Mockumi „pakrikštintas“ A. K. Juozaitis gyveno tol, kol baigė Medingėnų septynmetę. Tada išvažiavo į Klaipėdos amatų mokyklą, o iš ten – į Kauno amatų mokyklą, kur mokėsi tekintojo amato. Kaip pats sako, profesija nepatiko, bet teko susitaikyti – kito pasirinkimo tuomet nebuvo. Visus, baigusiuosius mokslus, įdarbino Kauno „Pergalės“ turbinų gamykloje, kuriai mokykla darbininkus ir ruošė. Dirbant „Pergalėje“, atvažiavo keli vyrai ir pakvietė jaunus vaikinus važiuoti į Rusiją – pinigų užsidirbti. O kas nenori pinigų? Ypač kai tie verbuotojai taip gražiai suokia…
Rietaviškis ir dar kokie penki ar šeši jauni vyrai tomis kalbomis patikėjo ir išvažiavo. Pirmiausia juos nuvežė į Chakasijos autonominę sritį, kiek vėliau – prie Sajanų kalnų, kur jie turėjo pastatyti naftos bazę. Važiavo traukiniu tol, kol bėgiai baigėsi. Visiems buvo netikėta, kai tada tuos vagonus visai nuo bėgių nukėlė, liepė apkasti ir pasakė: „Čia bus jūsų butai.“
Iš šachtų… į Kareliją
Vaikinas šiaip ne taip pusmetį ištvėrė. Važinėjant po tą kraštą, už kokių 10 kilometrų rado tremtinių. Susipažino. Sužinojo, jog netoli yra Černogorskas, kuriame veikia apie 15 šachtų. Nusprendęs, jog laikas kelti sparnus, išlėkė ten ir įsidarbino šachtoje. Tačiau, kaip žmonės sako, bėgdamas nuo vilko ant meškos pataikai. Taip ir jam nutiko. Dabar net įsivaizduoti sunku, kaip tais metais atrodė Rusijos šachtos. Ne darbas, o tikras pragaras, kuriame žmogus – nieko nereiškė. Be to, už sunkų darbą dar sunkesnis buvo namų ilgesys, tad po kelių mėnesių jis patraukė atgal į Lietuvą.
Grįžęs įstojo mokytis į Vilniaus miškų technikos mokyklą ir ten įgijo traktorininko specialybę. Kai tik mokslai baigėsi, juos iškart išsiuntė į Kareliją, kur tuo metu Lietuva sau mišką ruošdavo. Ir vėl – toli nuo namų. Iš pradžių vaikinui gal ir patiko šiek tiek pasiblaškyti po pasaulį, pamatyti, kaip kituose Sovietų Sąjungos kampuose žmonės gyvena. Be to, jis turėjo paslaptį, kuri, kaip kuždėjo nuojauta, vieną dieną gali išlįsti tarsi yla iš maišo. Kai esi svetimame krašte, rizika, jog išaiškės, kas tu toks esi – mažesnė, tačiau širdis traukė į savo kraštą, į savo namus.
        (Bus daugiau)

Rinkosi ešelonų broliai ir sesės

20170805_093805Rugpjūčio 5-ąją Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vyko tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

Skaityti daugiau »

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

(Tęsinys. Pradžia Nr. 60)
Protus sujaukė KGB agentai
Vaiko gyvenimas ėmė tekėti įprasta kaimo gyvenimo vaga. Žinoma, jis ilgėjosi mamos glamonių, tėvo žodžių, tad visada laukdavo jų pasirodant. O abiejų tėvų gyvenimas pulsavo kitu ritmu. Ėjo 1946-eji. Rugsėjo mėnesį sovietams pavyko dalinai likviduoti Žemaičių apygardos štabą. Atkurtajam štabui vadovavo Kazys Antanavičius, tačiau 1947-ųjų balandį Plungės valsčiuje Žemaičių apygardos štabas buvo visiškai sunaikintas. Aplinkybės susiklostė taip, jog nebeliko nė vieno, kuris galėtų imtis štabo vadovo pareigų. Nebeliko vadovų, galinčių derėtis ar  tarpusavyje susitarti, kas užims vadovo postą. Įvyko skilimas. Toje suirutėje apygardos vadais patys pasiskelbė du – Šatrijos rinktinės vadas Kazys Juozaitis (slapyvardžiu Meteoras) bei jam nepaklusęs kapitonas Juozas Ivanauskas (Vygantas).
Atsiradusi trintis tarp į dvi dalis pasidalinusių partizanų būrių buvo itin palanki KGB ir agentų verbuotojai MGB. Būtent saugumiečiai, pasinaudoję J. Ivanausku, ir įžiebė konfliktą tarp abiejų pusių. Buvo surengtas susitikimas, į kurį atvyko abiejų štabų nariai. Tarp partizanų jau klaidžiojo gandas, kad tarp jų yra šnipų – MGB agentų. Visi vieni kitus įtarinėjo, o čia – dar tarpusavyje nesutariantys du štabai ir jų vadovai. Kaip pasakojo A. K. Juozaitis (tą jis sužinojo gerokai vėliau iš kitų partizanų), jo tėvas išdavyste įtarė vieną J. Ivanauskui pavaldų partizaną. Atvykęs į susitikimą, pasikvietė jį į lauką ir ėmė kvosti. Tardymo metu tėvas šį partizaną pašovė, tada ant jo šoko J. Ivanauską palaikantys vyrai ir vienas jų paleido seriją iš automato. K. Juozaitis krito pakirstas kulkų.
Tą įvykį matę partizanai pasakojo, kad nužudyto vado kūnas buvo įneštas į žeminę, kur pragulėjo dar kelias dienas. Kodėl jo niekas iškart nepalaidojo? Spėjama, jog nelaidojo tol, kol nesurado J. R. Juozaitienės, kuri slėpėsi bunkeryje prie Virvytės. Galiausiai K. Juozaitį partizanai palaidojo Telšių rajone, Ringalių senosiose kapinės, kur dabar jam pastatytas paminklas. Oficialiuose dokumentuose skelbiama, jog abu Juozaičiai nužudyti 1947-ųjų gruodžio 1-ąją Telšių rajone, Pareškečio kaime. Tačiau iki šiol taip ir nepaaiškėjo, kada, kur ir kaip buvo nužudyta vado žmona J. R. Juozaitienė. Nežinoma ir jos palaidojimo vieta. Be Juozaičių, tąkart buvo sušaudyti ir visi K. Juozaičio štabo nariai.
Partizanai ir jų vadai štabo vado elgesį pasmerkė
Kaip rašoma Antano Ruškio knygoje „Raudonosios katorgos keliais“, partizanų vadai tokį majoro J. Ivanausko elgesį pasmerkė. Šioje knygoje cituojama Žemaitijos partizanų vadų deklaracija. Joje rašoma: „Priešingai daugumos LLA Žemaičių apygardos vadų ir kovotojų norams 1947 m. pradžioje, žuvus kapitonui Taurui (apygardos vadui), dabartinis apygardos vadas majoras Ivanauskas savavališkai, niekieno nerenkamas, nebūdamas susirišęs su kovotojais ir būdamas toli nuo kovotojų interesų, užsidaręs siauruose savo asmeniško gyvenimo rėmuose, užėmė apygardos vado postą… Mjr. Ivanauskas, vedamas asmeniškos neapykantos ir išeidamas tik iš siaurų asmeniškų rėmų, už mažą nusikaltimą sušaudė kovotoją Dulkę, gabų ir mokytą kovotoją, tuo metu, kada turėjo būti sudarytas Brolių ar Karo lauko teismas. Mjr. Ivanauskas sušaudo savo noru ir įsakymu…“ (Kalba ir stilius netaisyti.)
Jeigu iš pradžių partizanų būrių nevienijo jokios organizacijos, tai vėliau ne viena tokia susikūrė. Tarp jų – ir Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS). 1946 m. vasarą sovietų saugumiečiai sugebėjo pasinaudoti pogrindžio veikėju apsimetusiu agentu Juozu Markuliu (Ereliu) ir faktiškai perimti pogrindinio centro kūrimo kontrolę. Būtent į šį saugumiečių kontroliuojamą centrą 1947-ųjų spalį ir buvo iškviestas majoras J. Ivanauskas. Jau minėtoje knygoje rašoma, kad po šio vizito buvo išleistos kelios deklaracijos, atsišaukimai, o juose kovotojai skatinami keisti taktiką – išeiti iš miškų. Kadangi majoras tarp partizanų neturėjo autoriteto, naudos iš to nebuvo. MGB suprato, kad J. Ivanausko panaudoti savo tikslams nepavyks, tad spalio pabaigoje pats majoras ir visas jo štabas buvo areštuoti. Kadangi iki 1948-ųjų pavasario Žemaičių apygarda liko be vadovybės, tarp rinktinių ir kitų partizanų būrių nutrūko visi ryšiai.
(Bus daugiau)

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2664Rietave gyvena žmogus, kurį vienas kitas vietinis retkarčiais vis dar Stasiu Mockumi pašaukia. Ši pavardė jį lydėjo nuo vaikystės. S. Mockumi vadinamas baigė ir vidurinę mokyklą, ir technikumą, ir ne vienoje darbovietėje spėjo padirbėti. Tačiau kartą Rietave sovietinis saugumietis (dėl raudonų plaukų Raudonšeriu pravardžiuotas) prie jo tarsi erkė prikibo ir reikalavo prisipažinti, kad jis – ne S. Mockus. Šis, kaip beišmanydamas, gynėsi. Neįtikino – netrukus jį iškvietė į Plungės KGB ir pareikalavo pasakyti, kas jis toks ir kokia tikroji jo pavardė? Rietaviškis suprato – jo paslaptis saugumiečiams jau žinoma. Jis iš tiesų nebuvo joks S. Mockus. Jis – Algimantas Kazimieras Juozaitis, kurio tėvas Kazimieras Juozaitis – Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas, profesionalus kariškis, dar 1928-aisiais apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1939-aisiais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Mama – Jadvyga Regina Gintilaitė – taip pat buvo partizanė. NKVD agentui išprovokavus, 1947-aisiais, gruodžio 1-ąją, Telšių rajono Pareškečio kaime abu žuvo nuo kito partizano rankos.

Skaityti daugiau »

Paskutinis Žemaitijos partizanas: tarp legendų ir tikrovės

21705-9310Apie 1952-uosius, kai daugelis partizanų jau buvo sugauti ar nužudyti, saugumiečiams ramybės nedavė viena pavardė – Stanislovo Bedaukio. Dešimtmetį NKVD ieškotas ir persekiotas Alsėdžių partizanų būrio vadas jiems tapo tikru galvos skausmu, mat šis mėgo iš savo persekiotojų pasišaipyti ir juos paerzinti. Apie S. Bedaukio gyvenimą būtų galima sukurti veiksmo ir įtampos kupiną filmą, o jį patį drąsiai galima vadinti labiausiai legendomis apipintu mūsų kraštuose kadaise gyvenusiu herojumi. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po S. Bedaukio mirties, yra nelengva atskirti, kurios istorijos apie jo žygdarbius yra tikros, o kurios, metams bėgant, kiek pagražintos ar išgalvotos, tačiau aišku viena: nė vienas kitas rezistencinės kovos dalyvis taip ryškiai neįsirėžė į vietos žmonių atmintį bei sąmonę.

Skaityti daugiau »

Krikščionybės keliu nuo Vytauto Didžiojo laikų iki šiandien

DSCN9581Telšių rajone, netoli Šatrijos kalno, iškilo paminklas, skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti. Vytauto Didžiojo skulptūrą už savo lėšas pastatė patriotinius jausmus puoselėjantis ūkininkas Vytautas Kondratas.

Skaityti daugiau »

Paskutinis Žemaitijos partizanas: tarp legendų ir tikrovės

File0026Apie 1952-uosius, kai daugelis partizanų jau buvo sugauti ar nužudyti, saugumiečiams ramybės nedavė viena pavardė – Stanislovo Bedaukio. Dešimtmetį NKVD ieškotas ir persekiotas Alsėdžių partizanų būrio vadas jiems tapo tikru galvos skausmu, mat šis mėgo iš savo persekiotojų pasišaipyti ir juos paerzinti. Apie S. Bedaukio gyvenimą būtų galima sukurti veiksmo ir įtampos kupiną filmą, o jį patį drąsiai galima vadinti labiausiai legendomis apipintu mūsų kraštuose kadaise gyvenusiu herojumi. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po S. Bedaukio mirties, yra nelengva atskirti, kurios istorijos apie jo žygdarbius yra tikros, o kurios, metams bėgant, kiek pagražintos ar išgalvotos, tačiau aišku viena: nė vienas kitas rezistencinės kovos dalyvis taip ryškiai neįsirėžė į vietos žmonių atmintį bei sąmonę.

Skaityti daugiau »

„Kiekvieną rytą save įtikinėju, jog tai – ne sapnas“

bataiduRietaviškė Simona Budreckaitė, įveikusi ne vieną atranką ir užnugaryje palikusi kelis šimtus konkurentų, buvo pakviesta į projektą „Misija Sibiras’17“ ir vakar kartu su keliolika projekto dalyvių buvo išlydėta į ekspediciją į Sibirą. Grįžus lauks daug kelionių po Lietuvos miestus ir miestelius, susitikimų su vietos bendruomenėmis ir moksleiviais, pasakojant apie ekspediciją, joje patirtus įspūdžius, misijos tikslus. Kodėl tam ryžosi, paprašėme papasakoti pačios S. Budreckaitės.

Skaityti daugiau »

Keliais ar takais eiti?

Steponas-MeškauskasPasakojimas apie Steponą Meškauską, pedagogą, Sibiro tremtinį

Steponas Meškauskas gimė netoli Žemaičių Kalvarijos, čia lankė mokyklą. Dar vaikystėje su šeima buvo ištremtas į Sibirą, grįžo tik po kelerių metų – jau į vienuoliktą klasę. Tremtis tarsi juodas šešėlis jį persekiojo visus sovietmečio metus: nepriėmė į tuometinį Kauno politechnikos institutą, teko tarnauti sovietinėje armijoje.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Kas, jūsų manymu, padėtų sustabdyti emigraciją ne tik iš Plungės, bet ir iš visos Lietuvos?

Rezultatai

Loading ... Loading ...