„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“

Tremtinio dukra – nusipelniusi Lietuvos gydytoja

DSC-0471-VNusipelniusi Lietuvos gydytoja, Plungės ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos antrojo skyriaus vedėja Eugenija Gaudiešienė savo pacientus vadina mažybiniu vardu – mano mažulėliai. Ir visai nesvarbu, ar tam mažulėliui jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, ar jis dar tik pradės į mokyklą eiti. Ir gaili jų iš visos širdies. Daug metų su ja dirbančios moterys prisimena atvejį dar iš tų laikų, kai tuberkuliozės skyrius buvo Plungės centre, Telšių gatvėje. Atėjo kartą į laboratoriją neblaivus pacientas ir užmigo. Niekaip darbuotojoms jo pažadinti nepavyko, tad teko kviesti policiją. Išvežė jį ir uždarė areštinėje. Praėjo pusdienis. Gydytoja E. Gaudiešienė ir sako: „Moterys, nuneškim jam valgyti, negi visą dieną nevalgęs bus.“ Su gydytoja dirbančios moterys tokių ir panašių istorijų žino daug. Gydytoja, kuri ypač reikli savo kolektyvui, pacientams itin atlaidi.

Skaityti daugiau »

Žemė savo paslaptimi dalintis nepanoro

DSC-0227-VRugsėjo pabaigoje Alsėdžiuose lankėsi Vilniaus universiteto archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius ir du būsimieji archeologai – trečiakursė Ieva Černiūtė bei doktorantas Mindaugas Pilkauskas. Jie, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įpareigojimu, miškelyje, esančiame netoli seniūnijos pastato, atliko žvalgomuosius tyrimus – ieškojo 1947-ųjų birželio 13-ąją Eivydų kaime nužudytų Žemaičių apygardos „Alkos“ rinktinės „Vikruolio“ būrio penkių partizanų palaikų. Pagal turimus liudininkų parodymus, stribai juos užkasė ant tos kalvos.

Skaityti daugiau »

„Kaip čia reikėjo išbūti?“

21709-12056Praėjusį sekmadienį vienas automobilis po kito iš Kauno–Klaipėdos autostrados suko į Šilų-Girėnų mišką, esantį ant dviejų savivaldybių – Rietavo ir Šilalės rajono – ribos. Čia buvo pašventinta jau trečią kartą atstatyta šį pavasarį sudegusi partizanų žeminė. Kartu prisimintas ir vienas skaudžiausių, bet kartu – ir didvyriškiausių, mūsų istorijos periodų, kai ginti Lietuvos į miškus išėjo tūkstančiai vyrų ir moterų.

Skaityti daugiau »

Parodoje – senieji dokumentai

DSC_11609Plungės viešojoje bibliotekoje atidaryta ir visuomenei pristatyta dviejų plungiškių parengta paroda „Tarpukario ir pokario Lietuvos dokumentai“. Istorikas ir kolekcininkas Bronislavas Pocius bei buvęs Plungės miesto deputatų tarybos pirmininkas ir aktyvus Plungės sąjūdžio valdybos narys Algirdas Matas Duoblys į parodą sudėjo iki šių dienų išsaugotus senus dokumentus. Visi jie – originalai.

Skaityti daugiau »

„Leonai, reikia padėti Lietuvai, žemelė palauks“

81708-10879„Ilgai artimieji buvo nebylūs mano senelio Leono Brežinskio gyvenimui ir jo tragiškam likimui. Žinoma, ne šiaip sau – bijota persekiojimų. Bėgant metams, retėjo gyvų liudininkų gretos. Nerimavau, jog viskas taip ir nugrims praeitin. Laimei, išaušo diena, kuomet mano mama Teresė Ona Račkauskienė – L. Brežinskio dukra – pagaliau ryžosi išsklaidyti visus slėgusią nežinią ir prabilti apie savo tėvą, jo veiklą. Mamos pasakojimas mane labai sukrėtė. Rodydama senelio gyvenimą menančias fotografijas, ji „vedžiojo“ jo nueitu keliu. Senomis nuotraukomis ir turimomis žiniomis ji sutiko pasidalinti ir su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Visai tai įvyko maždaug prieš du dešimtmečius. Ir tik praėjus beveik dešimčiai metų – 2005-aisiais – po ilgų tyrimų mama gavo raštą „Dėl kario savanorio teisinio statuso pripažinimo ir dokumento išdavimo“, – pasakojo Vaidotas Račkauskas. Plungės „Saulės“ gimnazijoje istorijos mokytoju dirbantis plungiškis net menkiausią informaciją apie savo senelį tarsi mažus karoliukus vėrė į vieną vėrinį. Turimomis žiniomis apie L. Brežinskį pedagogas sutiko pasidalinti ir su „Žemaičio“ skaitytojais.

Skaityti daugiau »

„Sibiras yra Sibiras, o vienas ar kitas jo kraštas – ne taip ir svarbu“

21708-11015Šiuos žodžius 23-ejų rietaviškė Simona Budreckaitė, prieš išvykdama į misiją Sibire, išgirdo iš savo močiutės. Ji anūkės paprašė parvežti žemės iš Sibiro, kur buvo ištremtas jos tėvas Juozapas Sudeikis. Sibire, Krasnojarsko krašte, jis ir mirė. Ne tik Simonos močiutei, bet beveik visai Lietuvai žodis Sibiras tapo siaubo, skriaudų ir netekčių simboliu. Jį ištarus, kas antras lietuvis atsidusęs pasakys, jog į tą pragarą jis pats ar jo artimieji taip pat buvo patekę. Kas šios nelaimės išvengė, vis tiek žino, kas tas Sibiras. Jeigu negirdėjo skaudžių pasakojimų, žino skaičius – kiek mūsiškių į tą šalčio zoną buvo išgabenta. Tačiau jaunoji karta nori žinoti daugiau. Todėl, kaip pasakojo Simona, projekte „Misija Sibiras 2017“ su ja kartu dalyvavusi viena mergina sakė: „Jūs užaugote, girdėdami pasakojimus apie tremtį, o aš žinau tik skaičius. Todėl ir noriu sužinoti daugiau, noriu pajusti bent dalelę to, ką jautė Sibire atsidūrę žmonės.“

Skaityti daugiau »

„Svarbiausia – daryti gera kitiems“

DSC_0861Taip sakė į redakciją užsukusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Plungės skyriaus vadovė Aniceta Grikšienė. Ji pati yra gimusi ir augusi tremtyje. Būdama devynerių, grįžo į Lietuvą ir, pirmąkart išvydusi tėvų bei senelių žemę, suprato, kokia ji jai brangi.

Skaityti daugiau »

Gyvybę iškeitęs į laisvą, gražią ir kylančią Lietuvą

Buvęs-Prano-Genio-namas-PlungėjeSkiriama poeto Prano Genio 115-osioms gimimo ir 65-osioms mirties metinėms

Aš – karo trimitas! Narsus karžygys!
Aš – saulės žvalus spindulėlis…
Aš – tauras, Žemaičių tėvynės sūnus.
Aš – jaunas dainų bernužėlis!
Šiais žodžiais Pranas Genys viename pirmųjų jaunystės eilėraščių „Didi valanda“ išpranašavo savo prasmingo ir kartu tragiško gyvenimo lemtį. Narsus karžygis, neturėjęs nei ginklo, nei fizinių jėgų, dvasios galiomis pranoko daugelį tų, kurie save laikė tėvynės kovotojais ir kūrėjais.

Skaityti daugiau »

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2570(Pabaiga. Pradžia Nr. 60)
Visur gerai, namuose – geriausia
Nusprendęs, kad savuose namuose dangus žydresnis ir duona gardesnė, S. Mockus grįžo į gimtinę. Įsidarbino tuometiniame Rietavo miškų ūkyje ir pradėjo dirbti  traktoriumi, vėliau – centrinio sandėlio sandėlininku. Per tą laiką vakarinėje mokykloje baigė vidurinę ir pradėjo dirbti Rietavo technikume instruktoriumi, vėliau – laboratorijoje. Matyt, iš tėvų paveldėtas žinių troškulys jį ginė į priekį, tad niekeno neraginamas baigė Rietavo technikumą. Būtent tuo metu jį ir užklupo KGB darduotojas ir atskleidė Juozaičių šeimos paslaptį.
Kai visas Rietavas stebėjosi, kodėl staiga S. Mockus sumąstė tapti A. K. Juozaičiu, technikumo direktorius taip pat sunerimo ir paprašė atnešti raštišką paaiškinimą. Pažymą, kurioje viskas paaiškinta, jam išdavė saugumas. Kai direktorius ją perskaitė, jo vos infarktas neištiko. Kitaip ir būti negalėjo, nes joje juodu ant balto buvo parašyta, kad A. K. Juozaičio tėvas buvo „Šatrijos gaujos vadas“, o motina – tos „gaujos“ narė. Be to, jis ne vienintelis toks. Direktorius neseniai buvo išgirdęs, kad dėstytojas, kurį jis buvo paskyręs savo pavaduotoju – tremtinys. Į šias pareigas norėjo skirti tuomet jau Žemės ūkio akademijoje studijuojantį A. K. Juozaitį, bet šis pasakė, kad negalės tų pareigų užimti. Paskyrė kitą – vis tiek nemalonumų neišvengė ir sulaukė saugumo įspėjimo.
Kartu su Sąjūdžiu – ten, kur reikėjo, kur buvo svarbu Lietuvai
Daugiau iš Rietavo jis niekur nevažiavo. Visą gyvenimą dirbo dėstytoju technikume, kuris vėliau tapo kolegija. Susipažino su savo žmona Rūta. Čia gimė du jo sūnūs – Robertas ir Šarūnas. Abu jie baigė tuometinį Plungės statybos technikumą. Robertas gyvena Rietave ir dirba degalinėje „Trevena“. Jis turi tris vaikus – dvi  dukras bei sūnų. Šarūnas gyvena Biržuose ir dirba mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Turi dvi dukras. Atsidusęs A. K. Juozaitis sakė, jog apgailestauja tik dėl to, kad iš keturių anūkių tik dvi liko Lietuvoje. Viena gyvena Rietave, kita – Anglijoje, trečia – Honkonge, o ketvirtoji – Biržuose. Anūkas taip pat užsienyje – Londone.
Rietaviškis labai norėtų, kad niekam, ne tik jo artimiesiems, bet ir kitų šeimų žmonėms nereikėtų sotesnio kąsnio ir laimės užsieniuose ieškoti. Kaip būtų gera, jog visi galėtų gyventi Lietuvoje – šalyje, už kurią ne tik jo tėvai gyvybę paaukojo, bet kovojo ir jis pats. Su džiaugsmu kovojo, nes žinojo, už ką ir dėl ko – už Lietuvos laisvę, už jos nepriklausomybę.
Kai tik prasidėjo Lietuvos atgimimas ir ėmė kurtis Sąjūdis, A. K. Juozaitis buvo tarp pirmųjų rietaviškių, iškart atėjusių į jį. Buvo tarp pirmųjų, važiavusiųjų į Vilnių budėti prie Parlamento bei televizijos bokšto. Ir niekada nė akimirkai nesuabejojo savo pasirinkimu.
Kai pradėjo kurtis partijos, A. K. Juozaitis kartu su jau Anapilin išėjusiu plungiškiu mokytoju Antanu Lapuku įkūrė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kuri iki 2004-ųjų vadinosi Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai), rajono skyrių. Pats vadovavo tos partijos Rietavo grupei. Tuo metu Rietavo savivaldybė nebuvo atsiskyrusi nuo Plungės, tad buvo renkama bendra Plungės rajono taryba, kurios nariu jis buvo išrinktas ne kartą. Tačiau svarbiausias jo nuopelnas Rietavui – suburta Rietavo šaulių kuopa, kuriai jis vadovavo daugelį metų, kurios narius mokė patriotiškumo bei meilės savo Tėvynei.
Pripažintas rezistencijos dalyviu
Nuo pat Atgimimo pradžios A. K. Juozaičiui rūpėjo jo tėvų likimas, tad stengėsi kuo daugiau apie juos sužinoti. Daugiau apie tėvų žūtį jam buvo papasakojęs tėvo brolis Jonas, kuris taip pat buvęs Lietuvos karininkas. Jis irgi buvo likęs Lietuvoje, gyveno Šilutėje. Netrukus susirgo džiova. Tačiau ir jis daug ko nežinojo apie savo brolio žūtį. Vėliau, dedant faktą prie fakto, atsiskleidė visas paveikslas. Paaiškėjusi tiesa partizanų vado sūnaus nenudžiugino.
A. K. Juozaitis saugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotas pažymas apie tėvų žūtį. Abiejose pažymose nurodyta, kad jie gyveno Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Suokelių kaime. Ir vienas, ir kitas mirė 1947-ųjų lapkričio mėnesį (kituose šaltiniuose minima tų pačių metų gruodžio 1-oji – gal tada buvo nušauta J. R. Juozaitienė, nes jos vyras žuvo anksčiau?..) Telšių apskrities Luokės valsčiuje, Ringalių kaime. Abiejų pažymų grafoje „mirties aplinkybės“ – irgi vienodas įrašas – žuvo kovos lauke.
Tas pats centras išdavė dar vieną pažymą, kurioje rašoma: „Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas majoras Kazimieras Juozaitis yra pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam po mirties suteiktas kario savanorio statusas.“
Jeigu Tėvynė pašauktų…
Šiandien A. K. Juozaitis jau gyvena gerokai ramesnį gyvenimą. Jis nebevadovauja šaulių kuopai, tad visuomeninis gyvenimas nebėra toks intensyvus, koks buvo dar visai neseniai. Rietaviškis vėl grįžo prie savo pomėgio bitininkauti, vėl rūpinasi sodu ir kitais darbais darbeliais, kuriuos vis tekdavo atidėti ateičiai. Ta ramiai gyventi leidžianti ateitis atėjo. Tačiau rietaviškis žino, kad jeigu kas blogo Lietuvai nutiktų, jis būtų tarp pirmųjų, pasiryžusių kovoti už savo šalį.

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2607(Tęsinys. Pradžia Nr. 60)
Iš Stasio Mockaus Algimantu Kazimieru Juozaičiu rietaviškis vėl tapo po to, kai KGB Plungės bažnyčios knygose rado įrašą apie jo gimimą. Iš pradžių, kai tik saugumiečiai išsiaiškino, kas jis toks, dokumentuose buvo įrašytos abi pavardės ir trys vardai. Tiesa, S. Mockus gan ilgai nė neįtarė, kad kažkas juo domėtųsi. Kai pasiblaškęs ne vien po Lietuvą, bet ir po SSRS platybes, apie 1958-uosius parvažiavo į Rietavą, išgirdo, jog iš tremties iki tol vis dar negrįžo jį, vaiką, kažkada priglaudę ir kelis mėnesius globoję senukai Drobavičiai iš Smilgių kaimo. Nieko nelaukęs, jis iškeliavo į Sibirą. Neprašydamas leidimo ir su niekuo apie tremtinius nekalbėjęs (tuomet vis dar S. Mockus), nuvažiavo į Sibirą, įsisodino Drobavičius į traukinį ir parvežė į Lietuvą, į Smilgius. Taip atsidėkojo jį priglaudusiems tiems geriems žmonėms. Gal ir keista, bet niekas senukų nepasigedo ir neieškojo. O paties S. Mockaus, kaip vėliau paaiškėjo, KGB net labai ieškojo. Ir pagaliau rado…
Rietaviškį išdavė Raudonšeris
Kas jis toks, pirmiausia (kaip minėta ankstesnėje publikacijoje) išsiaiškino KGB darbuotojas, kurį dėl rausvų plaukų rietaviškiai buvo praminę Raudonšeriu. Žmonės kalbėjo, kad šis vakarais mėgsta šlaistytis apie palanges ir stebėti, ar kas nors nesiklauso „Amerikos balso“. Matyt, jam kažkas ir prasitarė, jog S. Mockus – visai ne Mockus. Pasikvietęs jį pas save bandė iškvosti – reikalavo pasakyti, kokia tikroji jo pavardė. Tačiau A. K. Juozaitis  išsigynė ir tikino, kad jis – S. Mockus ir niekas kitas. Neįtikino. Raudonšeris informaciją perdavė į Plungę. Dabar rietaviškiui daugiau negu aišku, kad saugumiečiai tuomet tikrai jį sekė. Todėl jiems visai pagrįstai turėjo kilti klausimas – ko tas S. Mockus vis į Telšius pas Liudviką Gintilienę važinėja? KGB nebuvo paslaptis, jog telšiškė – Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vado Kazimiero Juozaičio žmonos J. R. Juozaitienės motina. Tad ko tam S. Mockui iš jos reikia?
L. Gintilienė kurį laiką augino Algimanto brolį Gediminą Viktorą. Šis taip pat nešiojo svetimą pavardę, kurią turėdamas net sovietinėje armijoje tarnavo. Pas močiutę po ilgų išsiskyrimo metų broliai ir susitiko. Ir iš naujo susipažino. Kaip sako rietaviškis, jo močiutė buvo… kietas riešutėlis. Grįžusi iš tremties, sugebėjo atsiimti savo buvusį namą Telšiuose, kuriame ir gyveno. Taigi KGB agentams nebuvo sunku sumegzti palaidus galus ir suprasti, kas iš tiesų tas S. Mockus yra. Juos gal stebino tik tai, jog tiek metų jie šito nesuprato. Per apklausą Plungės KGB jam tapo aišku, kad paslaptis išaiškinta. Nebeliko nieko kito, kaip tik pasakyti tiesą. Taigi daug vandens nutekėjo, kol jis vėl ėmė vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde.
Laikėsi įsikibęs vilties, jog tėvai pabėgo į užsienį…
Daug vandens turėjo nutekėti ir iki tol, kol jis patikėjo, jog abu tėvai – tikrai žuvę… Tais, 1947-aisiais, kai lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje buvo nušauti A. K. Juozaičio tėvai, jam tebuvo dešimt metų. Išgirdęs šnekas, kad abiejų Juozaičių nebėra tarp gyvųjų, vaikas tuo nenorėjo tikėti. Jis tvirtai tikėjo, kad abu jo tėvai  tikrai gyvi. Viltį stiprino ir tai, kad netrukus pasklido kalbos, jog esą partizanai specialiai paleido gandą apie abiejų Juozaičių žūtį, nors iš tiesų šie esą per Lenkiją pabėgo į užsienį. Tos kalbos dešimtmečiui ir buvo vilties kibirkštėlė, nes jo vaizduotėje tėtis buvo tikras didvyris. Toks, kuris tikrai negali žūti, kuriam niekas nebaisu ir jis nugali net pačius didžiausius priešus.
Vaiko vaizduotė nedaug nuo tiesos tenuklydo. K. Juozaitis tikrai buvo išvaizdus ir stiprus vyras. Jau minėtoje Antano Ruškio knygoje „Raudonosios katorgos keliais“ apie K. Juozaitį rašoma: „Dirbant miškininku, teko pažinti daug eigulių ir su jais pabendrauti. Sužinojome, kad Plungės miškuose slepiasi nemažai įvairaus amžiaus vyrų. Tarp jų ir kariuomenės kapitonas Juozaitis, kuris renka patikimus vyrus. Juozaitis buvo šaunus, aukštas, energingas Lietuvos karininkas, tvirtai pasisakęs prieš bolševizmą kariuomenėje ir visuomenėje, todėl, sugrįžus Raudonajai armijai, buvo labai ieškomas kaip pavojingas priešas. Persekiojo ir jo žmoną. Jai irgi nieko kito nebeliko, kaip slėptis su mažu ketverių ar penkerių metų sūneliu…“
Dešimtmečio tikėjimą stiprino dar ir tai, kad jis žinojo, jog nušauti partizanai numetami miestelių aikštėse, kiti – ištremiami, o jo tėvų nei tarp vienų, nei tarp kitų buvo. Tačiau mažą vaiko  širdelę vis graužė skausmo kirminas: kodėl jį paliko, kodėl nepasiėmė kartu, juk būdamas daug mažesnis su partizanais gyveno ir nesiskundė. Jis tikėjo ir laukė, kad išauš diena, kai tėvai ateis jo pasiimti.
Reikėjo gyventi toliau
Mirė Stalinas, slopo partizaninis judėjimas, vienas po kito iš Sibiro ėmė grįžti  tremtiniai, o apie jo tėvus – niekas nieko nežinojo. A. K. Juozaitis svarstė: jeigu jie pabėgo į užsienį, kodėl neperduoda bent menkiausios žinelės? Tiesos tuomet jam niekas nesakė, bet šnabždesiai, kad Juozaičiai į jokį užsienį nepabėgo, o juos nušovė ne kas kitas, bet savi, pasiekė ir jo ausis. Į paauglio širdį įsismelkė šaltis ir baisi nuojauta – jų tarp gyvųjų nebėra. Vijo šią mintį kuo tolyn, bet nerimas vis augo, kol pagaliau vaikinukas labai aiškiai suvokė – vilties nebeliko. Buvo be galo sunku, tačiau reikėjo mokytis, reikėjo gyventi toliau.
Pas medingėniškius Burbus S. Mockumi „pakrikštintas“ A. K. Juozaitis gyveno tol, kol baigė Medingėnų septynmetę. Tada išvažiavo į Klaipėdos amatų mokyklą, o iš ten – į Kauno amatų mokyklą, kur mokėsi tekintojo amato. Kaip pats sako, profesija nepatiko, bet teko susitaikyti – kito pasirinkimo tuomet nebuvo. Visus, baigusiuosius mokslus, įdarbino Kauno „Pergalės“ turbinų gamykloje, kuriai mokykla darbininkus ir ruošė. Dirbant „Pergalėje“, atvažiavo keli vyrai ir pakvietė jaunus vaikinus važiuoti į Rusiją – pinigų užsidirbti. O kas nenori pinigų? Ypač kai tie verbuotojai taip gražiai suokia…
Rietaviškis ir dar kokie penki ar šeši jauni vyrai tomis kalbomis patikėjo ir išvažiavo. Pirmiausia juos nuvežė į Chakasijos autonominę sritį, kiek vėliau – prie Sajanų kalnų, kur jie turėjo pastatyti naftos bazę. Važiavo traukiniu tol, kol bėgiai baigėsi. Visiems buvo netikėta, kai tada tuos vagonus visai nuo bėgių nukėlė, liepė apkasti ir pasakė: „Čia bus jūsų butai.“
Iš šachtų… į Kareliją
Vaikinas šiaip ne taip pusmetį ištvėrė. Važinėjant po tą kraštą, už kokių 10 kilometrų rado tremtinių. Susipažino. Sužinojo, jog netoli yra Černogorskas, kuriame veikia apie 15 šachtų. Nusprendęs, jog laikas kelti sparnus, išlėkė ten ir įsidarbino šachtoje. Tačiau, kaip žmonės sako, bėgdamas nuo vilko ant meškos pataikai. Taip ir jam nutiko. Dabar net įsivaizduoti sunku, kaip tais metais atrodė Rusijos šachtos. Ne darbas, o tikras pragaras, kuriame žmogus – nieko nereiškė. Be to, už sunkų darbą dar sunkesnis buvo namų ilgesys, tad po kelių mėnesių jis patraukė atgal į Lietuvą.
Grįžęs įstojo mokytis į Vilniaus miškų technikos mokyklą ir ten įgijo traktorininko specialybę. Kai tik mokslai baigėsi, juos iškart išsiuntė į Kareliją, kur tuo metu Lietuva sau mišką ruošdavo. Ir vėl – toli nuo namų. Iš pradžių vaikinui gal ir patiko šiek tiek pasiblaškyti po pasaulį, pamatyti, kaip kituose Sovietų Sąjungos kampuose žmonės gyvena. Be to, jis turėjo paslaptį, kuri, kaip kuždėjo nuojauta, vieną dieną gali išlįsti tarsi yla iš maišo. Kai esi svetimame krašte, rizika, jog išaiškės, kas tu toks esi – mažesnė, tačiau širdis traukė į savo kraštą, į savo namus.
        (Bus daugiau)

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...