„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“

Rinkosi ešelonų broliai ir sesės

20170805_093805Rugpjūčio 5-ąją Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vyko tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.

Skaityti daugiau »

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

(Tęsinys. Pradžia Nr. 60)
Protus sujaukė KGB agentai
Vaiko gyvenimas ėmė tekėti įprasta kaimo gyvenimo vaga. Žinoma, jis ilgėjosi mamos glamonių, tėvo žodžių, tad visada laukdavo jų pasirodant. O abiejų tėvų gyvenimas pulsavo kitu ritmu. Ėjo 1946-eji. Rugsėjo mėnesį sovietams pavyko dalinai likviduoti Žemaičių apygardos štabą. Atkurtajam štabui vadovavo Kazys Antanavičius, tačiau 1947-ųjų balandį Plungės valsčiuje Žemaičių apygardos štabas buvo visiškai sunaikintas. Aplinkybės susiklostė taip, jog nebeliko nė vieno, kuris galėtų imtis štabo vadovo pareigų. Nebeliko vadovų, galinčių derėtis ar  tarpusavyje susitarti, kas užims vadovo postą. Įvyko skilimas. Toje suirutėje apygardos vadais patys pasiskelbė du – Šatrijos rinktinės vadas Kazys Juozaitis (slapyvardžiu Meteoras) bei jam nepaklusęs kapitonas Juozas Ivanauskas (Vygantas).
Atsiradusi trintis tarp į dvi dalis pasidalinusių partizanų būrių buvo itin palanki KGB ir agentų verbuotojai MGB. Būtent saugumiečiai, pasinaudoję J. Ivanausku, ir įžiebė konfliktą tarp abiejų pusių. Buvo surengtas susitikimas, į kurį atvyko abiejų štabų nariai. Tarp partizanų jau klaidžiojo gandas, kad tarp jų yra šnipų – MGB agentų. Visi vieni kitus įtarinėjo, o čia – dar tarpusavyje nesutariantys du štabai ir jų vadovai. Kaip pasakojo A. K. Juozaitis (tą jis sužinojo gerokai vėliau iš kitų partizanų), jo tėvas išdavyste įtarė vieną J. Ivanauskui pavaldų partizaną. Atvykęs į susitikimą, pasikvietė jį į lauką ir ėmė kvosti. Tardymo metu tėvas šį partizaną pašovė, tada ant jo šoko J. Ivanauską palaikantys vyrai ir vienas jų paleido seriją iš automato. K. Juozaitis krito pakirstas kulkų.
Tą įvykį matę partizanai pasakojo, kad nužudyto vado kūnas buvo įneštas į žeminę, kur pragulėjo dar kelias dienas. Kodėl jo niekas iškart nepalaidojo? Spėjama, jog nelaidojo tol, kol nesurado J. R. Juozaitienės, kuri slėpėsi bunkeryje prie Virvytės. Galiausiai K. Juozaitį partizanai palaidojo Telšių rajone, Ringalių senosiose kapinės, kur dabar jam pastatytas paminklas. Oficialiuose dokumentuose skelbiama, jog abu Juozaičiai nužudyti 1947-ųjų gruodžio 1-ąją Telšių rajone, Pareškečio kaime. Tačiau iki šiol taip ir nepaaiškėjo, kada, kur ir kaip buvo nužudyta vado žmona J. R. Juozaitienė. Nežinoma ir jos palaidojimo vieta. Be Juozaičių, tąkart buvo sušaudyti ir visi K. Juozaičio štabo nariai.
Partizanai ir jų vadai štabo vado elgesį pasmerkė
Kaip rašoma Antano Ruškio knygoje „Raudonosios katorgos keliais“, partizanų vadai tokį majoro J. Ivanausko elgesį pasmerkė. Šioje knygoje cituojama Žemaitijos partizanų vadų deklaracija. Joje rašoma: „Priešingai daugumos LLA Žemaičių apygardos vadų ir kovotojų norams 1947 m. pradžioje, žuvus kapitonui Taurui (apygardos vadui), dabartinis apygardos vadas majoras Ivanauskas savavališkai, niekieno nerenkamas, nebūdamas susirišęs su kovotojais ir būdamas toli nuo kovotojų interesų, užsidaręs siauruose savo asmeniško gyvenimo rėmuose, užėmė apygardos vado postą… Mjr. Ivanauskas, vedamas asmeniškos neapykantos ir išeidamas tik iš siaurų asmeniškų rėmų, už mažą nusikaltimą sušaudė kovotoją Dulkę, gabų ir mokytą kovotoją, tuo metu, kada turėjo būti sudarytas Brolių ar Karo lauko teismas. Mjr. Ivanauskas sušaudo savo noru ir įsakymu…“ (Kalba ir stilius netaisyti.)
Jeigu iš pradžių partizanų būrių nevienijo jokios organizacijos, tai vėliau ne viena tokia susikūrė. Tarp jų – ir Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS). 1946 m. vasarą sovietų saugumiečiai sugebėjo pasinaudoti pogrindžio veikėju apsimetusiu agentu Juozu Markuliu (Ereliu) ir faktiškai perimti pogrindinio centro kūrimo kontrolę. Būtent į šį saugumiečių kontroliuojamą centrą 1947-ųjų spalį ir buvo iškviestas majoras J. Ivanauskas. Jau minėtoje knygoje rašoma, kad po šio vizito buvo išleistos kelios deklaracijos, atsišaukimai, o juose kovotojai skatinami keisti taktiką – išeiti iš miškų. Kadangi majoras tarp partizanų neturėjo autoriteto, naudos iš to nebuvo. MGB suprato, kad J. Ivanausko panaudoti savo tikslams nepavyks, tad spalio pabaigoje pats majoras ir visas jo štabas buvo areštuoti. Kadangi iki 1948-ųjų pavasario Žemaičių apygarda liko be vadovybės, tarp rinktinių ir kitų partizanų būrių nutrūko visi ryšiai.
(Bus daugiau)

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2664Rietave gyvena žmogus, kurį vienas kitas vietinis retkarčiais vis dar Stasiu Mockumi pašaukia. Ši pavardė jį lydėjo nuo vaikystės. S. Mockumi vadinamas baigė ir vidurinę mokyklą, ir technikumą, ir ne vienoje darbovietėje spėjo padirbėti. Tačiau kartą Rietave sovietinis saugumietis (dėl raudonų plaukų Raudonšeriu pravardžiuotas) prie jo tarsi erkė prikibo ir reikalavo prisipažinti, kad jis – ne S. Mockus. Šis, kaip beišmanydamas, gynėsi. Neįtikino – netrukus jį iškvietė į Plungės KGB ir pareikalavo pasakyti, kas jis toks ir kokia tikroji jo pavardė? Rietaviškis suprato – jo paslaptis saugumiečiams jau žinoma. Jis iš tiesų nebuvo joks S. Mockus. Jis – Algimantas Kazimieras Juozaitis, kurio tėvas Kazimieras Juozaitis – Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas, profesionalus kariškis, dar 1928-aisiais apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, o 1939-aisiais – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Mama – Jadvyga Regina Gintilaitė – taip pat buvo partizanė. NKVD agentui išprovokavus, 1947-aisiais, gruodžio 1-ąją, Telšių rajono Pareškečio kaime abu žuvo nuo kito partizano rankos.

Skaityti daugiau »

Paskutinis Žemaitijos partizanas: tarp legendų ir tikrovės

21705-9310Apie 1952-uosius, kai daugelis partizanų jau buvo sugauti ar nužudyti, saugumiečiams ramybės nedavė viena pavardė – Stanislovo Bedaukio. Dešimtmetį NKVD ieškotas ir persekiotas Alsėdžių partizanų būrio vadas jiems tapo tikru galvos skausmu, mat šis mėgo iš savo persekiotojų pasišaipyti ir juos paerzinti. Apie S. Bedaukio gyvenimą būtų galima sukurti veiksmo ir įtampos kupiną filmą, o jį patį drąsiai galima vadinti labiausiai legendomis apipintu mūsų kraštuose kadaise gyvenusiu herojumi. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po S. Bedaukio mirties, yra nelengva atskirti, kurios istorijos apie jo žygdarbius yra tikros, o kurios, metams bėgant, kiek pagražintos ar išgalvotos, tačiau aišku viena: nė vienas kitas rezistencinės kovos dalyvis taip ryškiai neįsirėžė į vietos žmonių atmintį bei sąmonę.

Skaityti daugiau »

Krikščionybės keliu nuo Vytauto Didžiojo laikų iki šiandien

DSCN9581Telšių rajone, netoli Šatrijos kalno, iškilo paminklas, skirtas Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti. Vytauto Didžiojo skulptūrą už savo lėšas pastatė patriotinius jausmus puoselėjantis ūkininkas Vytautas Kondratas.

Skaityti daugiau »

Paskutinis Žemaitijos partizanas: tarp legendų ir tikrovės

File0026Apie 1952-uosius, kai daugelis partizanų jau buvo sugauti ar nužudyti, saugumiečiams ramybės nedavė viena pavardė – Stanislovo Bedaukio. Dešimtmetį NKVD ieškotas ir persekiotas Alsėdžių partizanų būrio vadas jiems tapo tikru galvos skausmu, mat šis mėgo iš savo persekiotojų pasišaipyti ir juos paerzinti. Apie S. Bedaukio gyvenimą būtų galima sukurti veiksmo ir įtampos kupiną filmą, o jį patį drąsiai galima vadinti labiausiai legendomis apipintu mūsų kraštuose kadaise gyvenusiu herojumi. Praėjus daugiau nei pusei amžiaus po S. Bedaukio mirties, yra nelengva atskirti, kurios istorijos apie jo žygdarbius yra tikros, o kurios, metams bėgant, kiek pagražintos ar išgalvotos, tačiau aišku viena: nė vienas kitas rezistencinės kovos dalyvis taip ryškiai neįsirėžė į vietos žmonių atmintį bei sąmonę.

Skaityti daugiau »

„Kiekvieną rytą save įtikinėju, jog tai – ne sapnas“

bataiduRietaviškė Simona Budreckaitė, įveikusi ne vieną atranką ir užnugaryje palikusi kelis šimtus konkurentų, buvo pakviesta į projektą „Misija Sibiras’17“ ir vakar kartu su keliolika projekto dalyvių buvo išlydėta į ekspediciją į Sibirą. Grįžus lauks daug kelionių po Lietuvos miestus ir miestelius, susitikimų su vietos bendruomenėmis ir moksleiviais, pasakojant apie ekspediciją, joje patirtus įspūdžius, misijos tikslus. Kodėl tam ryžosi, paprašėme papasakoti pačios S. Budreckaitės.

Skaityti daugiau »

Keliais ar takais eiti?

Steponas-MeškauskasPasakojimas apie Steponą Meškauską, pedagogą, Sibiro tremtinį

Steponas Meškauskas gimė netoli Žemaičių Kalvarijos, čia lankė mokyklą. Dar vaikystėje su šeima buvo ištremtas į Sibirą, grįžo tik po kelerių metų – jau į vienuoliktą klasę. Tremtis tarsi juodas šešėlis jį persekiojo visus sovietmečio metus: nepriėmė į tuometinį Kauno politechnikos institutą, teko tarnauti sovietinėje armijoje.

Skaityti daugiau »

Gimusi tremtyje…

DSC_0829„Buvau devynerių, kai pirmąkart išvydau tėvų ir senelių kraštą“, – pasakojo į „Žemaičio“ redakciją užsukusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Plungės skyriaus vadovė Aniceta GRIKŠIENĖ. Jos mama Antanina Mockutė su savo seserimis Genovaite ir Bronislava bei motina Pranciška Mockiene 1948-ųjų gegužės 22-ąją buvo ištremtos į Sibirą.

Skaityti daugiau »

Plungės gimnazistai – Žemaičių kankiniai

Kančios-koplyčia-Rainiuose.-Architektas-A.ŽebrauskasMūsų tauta okupacijos metais pergyveno daug sunkių valandų. Siautėjant raudonajam terorui, į kalėjimus buvo sodinami žmonės, prasidėjo ūkių griovimas. Skaudžiai karas palietė ir žemaičius. Pirmomis karo dienomis artimieji palydėjo į amžinojo poilsio vietą žiauriai Rainių miške bolševikų nukankintus politkalinius. Rastas aliuminis indas, kurio šonuose įrėžtas politkalinių testamentas. Jame buvo tokie žodžiai: „Mes, trylika politkalinių, bolševikų aukos, sėdėdami Telšių kalėjimo kameroje, beviltiškai laukiame išganingos laisvės…“ Pasirašė kalėjimo 10-osios kameros 23 politkaliniai. Tarp jų – 5 Plungės „ Saulės“ gimnazijos mokiniai: Juozas Antanavičius, Liudvikas Bachmanas, Povilas Balsevičius, Bolius Kavolius, Bronius Križanauskas ir mokytojas Antanas Dibisteris.
1941 metais iš birželio 24-osios į 25-ąją Rainių miškelyje buvo nužudyti 76 įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų žmonės… Dauguma jų – kovotojai už laisvę, už savąją valstybę. Tai buvo patriotiškai auklėta 1918–1940 m. jaunoji karta, negalėjusi susitaikyti su SSRS okupacija.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Neseniai VRK pripažino, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė rinkimų įstatymus. O kaip vertinate liberalų, dabar esančių rajono valdžioje, veiklą?

Rezultatai

Loading ... Loading ...