„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“

„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“

21703_1491(Pabaiga. Pradžia – 33-iame „Žemaičio“ numeryje)
„Ypač pavasarį ten traukdavo…“
Plungiškis metraštininkas ir fotografas A. Beresnevičius, per kelis dešimtmečius išmaišęs ne vieną Žemaitijos mišką, fotografavęs ten buvusių partizanų žeminių liekanas, partizanų žūties vietas ir kapus, prasitaria, kad ypač pavasarį pajusdavęs nenugalimą trauką vėl eiti partizanų takais. Rasti tas vietas jam dažniausiai padėdavo šauliai, praversdavo ir kitų buvusių partizanų pasakojimai. Metraštininką liūdindavo pamatytas vaizdas. „Tokios vietos, pažymėtos kryžiais ir paminklais, gražios būdavo tik jų atidengimo iškilmių dieną, kai plazdėdavo žvakelių liepsnos ir dar žydėdavo atneštos gėlės. Ilgainiui jas žmonės užmiršdavo, nerūpėdavo jos nei seniūnijoms, nei aplinkiniams gyventojams. Tad, išsiruošęs į paieškas, su savim visad veždavausi ne tik kirvį ir pjūklelį, kad prieš fotografuodamas galėčiau išvaduoti antkapį ar kryžių nuo krūmynų, bet ir gėlių“, – prisimena A. Beresnevičius.
Skaityti daugiau »

„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta… “

21703_1490Buvo nelengva, bet per 20 metų, galima sakyti, išėjau tam tikrą mokyklą. O iš pradžių išgirstas partizanų ir tremtinių istorijas ilgai nešiodavausi su savimi. Prisiklausęs jų ilgai negalėdavau užmigti, atrodydavo, kad esu tų įvykių dalyvis, regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“ Tokie žodžiai išsprūsta iš metraštininko ir fotografo Alfonso Beresnevičiaus lūpų, kai vieną popietę susėdome jo namuose Kaušėnų kaime pasikalbėti apie pastaruosius du dešimtmečius, kuriuos skyrė savanoriškai misijai. Niekieno neprašomas ir neraginamas, ryšių techniko specialybę jaunystėje įgijęs ir kelis dešimtmečius „Minijos“ įmonėje dirbęs A. Beresnevičius susidomėjo partizaniniu karu, tad suskubo užrašyti dar gyvų buvusių partizanų ir ryšininkų bei tremtinių prisiminimus, fotografuoti miškuose rastas apleistas jų žemines, partizanų žūties vietas žyminčius paminklus, kitus su rezistencine veikla susijusius objektus bei įvykius.

Skaityti daugiau »

Buvo vienintelė svajonė – grįžti į Tėvynę

21703_1224„Artimiesiems Sibire padėjo išgyventi begalinis darbštumas ir nenumaldomas noras grįžti į Tėvynę“, – pasakojo į „Žemaičio“ redakciją užsukęs plungiškis Zigmonas Vagnorius, kurio senelius, jo mamos tėvus Barborą ir Joną Vaičiulius su dukromis Aniceta ir Zita bei sūnumis Steponu ir Jonu 1948-aisiais, sugrūdę į gyvulinius vagonus, kaip didžiausius priešus ir nusikaltėlius, sovietai išvežė į Sibirą be teisės grįžti į Tėvynę.

Skaityti daugiau »

Žemaitis kunigas mokė aukotis už tiesą

DSC_3082Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys Kazimieras OLŠAUSKAS (1911—1954) – plungiškės poetės, politinės kalinės ir tremtinės Rozalijos Preibytės-Valiūnienės pusbrolis. Šis kvalifikuotas teologas, talentingas rašytojas, kruopštus istorikas buvo Žemaičių žemės šviesuolis, savo kūryba priešinęsis sovietiniams okupantams.
Išgirdus pavardę Olšauskas, ne vienam gali kilti klausimas, ar tai ne prelatas Olšauskas, palaidotas Plungės kapinėse, apie kurį 1984-aisiais buvo sukurtas vaidybinis televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“, vaizduojantis sudėtingą dvasininko gyvenimą, nevienareikšmės jo veiklos kelią. Tačiau šio filmo pagrindinio veikėjo prototipas buvo vardu Konstantinas, ir gyveno jis 1867–1933 metais. O mūsų pasakojimo herojus Kazimieras Olšauskas buvo dvasininkas iš pašaukimo, niekada neišdavęs savo idealų, itin taurios sielos asmenybė.

Skaityti daugiau »

Kas sudegino legendinę partizanų žeminę?

DSC_0072Į „Žemaičio“ redakciją atėjęs rietaviškis tremtinys Vacys Daukša, neslėpdamas apmaudo, papasakojo, kad neseniai liepsnos sunaikino unikalų istorijos paminklą – Šilų miške, Rietavo savivaldybės pakraštyje, buvusią atstatytą žeminę, kurioje kruvinąją 1952-ųjų vasario 18-osios naktį buvo sušaudyti šeši „Lukšto“ (kitaip – Rūtenio) būrio partizanai.

Skaityti daugiau »

Ar aš esu patriotas?

Dažnai per valstybines šventes kalbama, kad reikia būti savo šalies patriotais, didžiuotis gimtąja šalimi, puoselėti savo tradicijas, papročius. Ir beveik kaskart pabrėžiama, kad jaunimo patriotizmas mažėja – esą gimusieji jau nepriklausomoje Lietuvoje, nesuvokia, ką reiškia būti okupuotam, todėl iškovotos laisvės branginti nebemoka. Lietuvai jau beldžiantis į šimtmečio vartus, apie patriotiškumą, pilietiškumą, aktualias Lietuvai problemas, apie tai, kas yra laisvė, nepriklausomybė, meilė gimtajai šaliai, „Žemaitis“ nutarė paklausinėti Plungės Senamiesčio mokyklos dešimtokų Luko Liutiko, Agnės Liaučytės, Evelinos Petruškevičiūtės, Emilijos Zavadzkytės, Mykolo Mažuknos, Gintarės Razmaitės ir kitų.

Skaityti daugiau »

„Eilėraščiais aš visą širdį ir visą kraują ištaškiau“

1702-2992Tokiais žodžiais savo kūrybą apibendrino plungiškė poetė, buvusi politinė kalinė Rozalija PREIBYTĖ-VALIŪNIENĖ. Visą jos šeimą išblaškė sovietinė okupacija: tėvas, sūnums išėjus į partizanų būrį, areštuotas ir mirė kalėjime, sesuo bei trys broliai išvežti į Rusijos lagerius, kur vyriausias brolelis žuvo, o jo kapas nežinomas. Pati jauniausioji šios šeimos atžala Rozalija, net aštuoniolikos nesulaukusi, taip pat buvo pasmerkta sovietinių lagerių kančioms. Ant Tėvynės laisvės aukuro ji sudėjo gražiausius jaunystės metus ir nuoširdžiausius savo poezijos posmus.

Skaityti daugiau »

„Įžodį duot. Įžodį gerbt“

21703_0503Kovo 11-oji ypatinga buvo Plungės „Kregždyno“ ir Žlibinų profesoriaus Igno Končiaus draugovių skautams. Tądien, dar prieš vidurdienį, vadinamajame Skautų slėnyje, esančiame Plungės miesto parke, prie vaikų bibliotekos, vyko jų įžodžio davimo šventė. Įžodį davė tie, kurie jau yra buvę skautiškoje stovykloje,  dalyvavę skautų veikloje ir susipažinę su  savo amžiaus grupei skirta skautų ugdymo programa.

Skaityti daugiau »

Sugrįžot paukščiais į namus…

1702-3113Žlibinų seniūnijos Vilkaičių kaime vienas šalia kito stovi du paminklai. Ant 1928-aisiais pastatyto betoninio kryžiaus užrašyta: „Visiems, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, atminti“, o šalia kryžiaus kitas paminklas – didžiulis lauko akmuo,– ant kurio žodžiai: „Sugrįžot paukščiais į namus. 1951 m. Sibiras.“ Šis riedulys, taip ilgai gulėjęs ūkininkų Smilgevičių žemėje, ir skirtas jų atminimui. Šeimai, kurios 5 nariai ilsisi Krasnojarsko krašte, Jagos kaimo kapinaitėse. Kiti, iš tremties ir lagerių į Lietuvą grįžę Smilgevičiai, atgulė Žemaitijos žemėje. Beje, Lieplaukėje į šios šeimos tremtinių kapus artimieji įdėjo ir iš Jagos atvežtos žemės. Žemės, kurią lietuviai ten arė, kuri juos maitino ir padėjo išlikti. Prakalbus apie tremtį, apie ten mirusius artimuosius, apie vargus, skausmą bei užgaulius žodžius, kurių tikrai teko išgirsti, Biruta SMILGEVIČIŪTĖ sakė, jog lietuvių į akis mesti įžeidimai buvo tūkstantį kartų skaudesni už tuos, kuriuos ištarė svetimieji. Ne rusai, o lietuviai sugrįžusiuosius pasitiko: „Jūs visi tokie… Žemės kirminai, lįskit į paviršių, lįskit – surinksim jus visus…“

Skaityti daugiau »

Gimnazistai susitiko su Nepriklausomybės Akto signatarais

LR-SEIMAlsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija sulaukė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo kvietimo dalyvauti susitikime su Nepriklausomybės Akto signatarais istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Susitikimas vyko kovo 8-ąją, jame dalyvauti teisė buvo suteikta 16-kai aktyviausių, pažangiausių gimnazijos I–IV klasių mokinių.

Skaityti daugiau »

Žemaitijos rasa ją prausė, girdė ašara meilės skaidri

1702-2988Praėjusiame „Žemaičio“ numeryje publikuotas rašinys apie politinę kalinę ir poetę Rozaliją PREIBYTĘ-VALIŪNIENĘ „Kaip Rožė pavirto Žibute“. Plungiškė, buvusi rezistentė, dabar jau sulaukusi 85-erių, džiaugiasi, kad jos ir kitų Gulago kankinių aukos buvo prasmingos, kad Lietuvoje vėl laisvai plevėsuoja Trispalvė. Ši kukli inteligentiška moteris sutiko atsakyti į redakcijos klausimus, kuriems buvo mažiau skirta dėmesio jos biografinėje apybraižoje.

Skaityti daugiau »

Kaip Rožė pavirto Žibute

1702-2989Plungėje gyvena buvusi politine kalinė, iškentusi Sibiro konclagerių pragarą ir dvasiškai nepalūžusi poetė Rozalija PREIBYTĖ-VALIŪNIENĖ. Šios drąsios moters gyvenimas ir kūryba – įkvepiantis pavyzdys, kaip mylėti savo Tėvynę ir ginti jos laisvę.
1930-ieji – Vytauto Didžiojo metai. Lietuva minėjo šio kunigaikščio mirties 500 metų jubiliejų. Tų pačių metų spalio 29-ąją Kretingos apskrities Žeimių kaime, nuo metų naštos sulinkusioje troboje, gimė Rozalija Preibytė. Gal Vytauto Didžiojo stiprybė turėjo įtakos būsimosios politinės kalinės drąsai? Beje, 1930-aisiais gimė ir Lietuvos poetai Aldona Elena Puišytė, Algimantas Baltakis bei Justinas Marcinkevičius. Šios kartos kūrėjai patyrė karą, šiurpius pokario metus, vokiečių ir dvi sovietines okupacijas. O mūsų kraštietės Rozalijos laukė ypač sunkūs likimo išbandymai.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Plungės rajono savivaldybės administracijos specialistai pradėjo tikrinti, ar prie visų namų per valstybines šventes plėvesuoja trispalvės. Kaip tai vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...