„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“

Metraštininko nuopelnai įvertinti „Vilties žvaigžde“

21710-12378Praėjusį antradienį į Plungės viešąją biblioteką susirinkę kraštotyrininkų klubo „Pilaitė“ nariai tapo neeilinio įvykio liudininkais – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos  Plungė skyriaus pirmininkė Aniceta Grikšienė plungiškiui metraštininkui ir fotografui Alfonsui Beresnevičiui perdavė bendrijos jam skirtą garbingą apdovanojimą – medalį „Vilties žvaigždė“.

Skaityti daugiau »

Trys broliai

DSC-0205-VLiūdna neišgalvota pasaka

Kas nors paklaus: o kam mums tokios reikia?
Ogi tam, kad labiau brangindami laisvę Lietuvos vaikams galėtume sekti linksmesnes istorijas.

Skaityti daugiau »

Pagerbė tuos, kurie už laisvę mirti nepabūgo

DSC-0640-VPraėjusį šeštadienį Lietuvos šaulių sąjungos Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 8-osios rinktinės Plungės 802-osios šaulių kuopos šauliai Alsėdžiuose pagerbė už Lietuvos laisvę kritusių partizanų atminimą. Iškilmės prasidėjo rikiuote, po kurios šauliai, atvykę ne tik iš Plungės, bet ir iš Rietavas Telšių, Klaipėdos, bei alsėdiškiai dalyvavo šv. Mišiose. Jas aukojo Alsėdžių švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčios klebonas Tomas Žlibinas bei Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas Alvydas Vaitkevičius.

Skaityti daugiau »

Tremtinio dukra – nusipelniusi Lietuvos gydytoja

DSC-0471-VNusipelniusi Lietuvos gydytoja, Plungės ligoninės palaikomojo gydymo ir slaugos antrojo skyriaus vedėja Eugenija Gaudiešienė savo pacientus vadina mažybiniu vardu – mano mažulėliai. Ir visai nesvarbu, ar tam mažulėliui jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, ar jis dar tik pradės į mokyklą eiti. Ir gaili jų iš visos širdies. Daug metų su ja dirbančios moterys prisimena atvejį dar iš tų laikų, kai tuberkuliozės skyrius buvo Plungės centre, Telšių gatvėje. Atėjo kartą į laboratoriją neblaivus pacientas ir užmigo. Niekaip darbuotojoms jo pažadinti nepavyko, tad teko kviesti policiją. Išvežė jį ir uždarė areštinėje. Praėjo pusdienis. Gydytoja E. Gaudiešienė ir sako: „Moterys, nuneškim jam valgyti, negi visą dieną nevalgęs bus.“ Su gydytoja dirbančios moterys tokių ir panašių istorijų žino daug. Gydytoja, kuri ypač reikli savo kolektyvui, pacientams itin atlaidi.

Skaityti daugiau »

Žemė savo paslaptimi dalintis nepanoro

DSC-0227-VRugsėjo pabaigoje Alsėdžiuose lankėsi Vilniaus universiteto archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius ir du būsimieji archeologai – trečiakursė Ieva Černiūtė bei doktorantas Mindaugas Pilkauskas. Jie, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įpareigojimu, miškelyje, esančiame netoli seniūnijos pastato, atliko žvalgomuosius tyrimus – ieškojo 1947-ųjų birželio 13-ąją Eivydų kaime nužudytų Žemaičių apygardos „Alkos“ rinktinės „Vikruolio“ būrio penkių partizanų palaikų. Pagal turimus liudininkų parodymus, stribai juos užkasė ant tos kalvos.

Skaityti daugiau »

„Kaip čia reikėjo išbūti?“

21709-12056Praėjusį sekmadienį vienas automobilis po kito iš Kauno–Klaipėdos autostrados suko į Šilų-Girėnų mišką, esantį ant dviejų savivaldybių – Rietavo ir Šilalės rajono – ribos. Čia buvo pašventinta jau trečią kartą atstatyta šį pavasarį sudegusi partizanų žeminė. Kartu prisimintas ir vienas skaudžiausių, bet kartu – ir didvyriškiausių, mūsų istorijos periodų, kai ginti Lietuvos į miškus išėjo tūkstančiai vyrų ir moterų.

Skaityti daugiau »

Parodoje – senieji dokumentai

DSC_11609Plungės viešojoje bibliotekoje atidaryta ir visuomenei pristatyta dviejų plungiškių parengta paroda „Tarpukario ir pokario Lietuvos dokumentai“. Istorikas ir kolekcininkas Bronislavas Pocius bei buvęs Plungės miesto deputatų tarybos pirmininkas ir aktyvus Plungės sąjūdžio valdybos narys Algirdas Matas Duoblys į parodą sudėjo iki šių dienų išsaugotus senus dokumentus. Visi jie – originalai.

Skaityti daugiau »

„Leonai, reikia padėti Lietuvai, žemelė palauks“

81708-10879„Ilgai artimieji buvo nebylūs mano senelio Leono Brežinskio gyvenimui ir jo tragiškam likimui. Žinoma, ne šiaip sau – bijota persekiojimų. Bėgant metams, retėjo gyvų liudininkų gretos. Nerimavau, jog viskas taip ir nugrims praeitin. Laimei, išaušo diena, kuomet mano mama Teresė Ona Račkauskienė – L. Brežinskio dukra – pagaliau ryžosi išsklaidyti visus slėgusią nežinią ir prabilti apie savo tėvą, jo veiklą. Mamos pasakojimas mane labai sukrėtė. Rodydama senelio gyvenimą menančias fotografijas, ji „vedžiojo“ jo nueitu keliu. Senomis nuotraukomis ir turimomis žiniomis ji sutiko pasidalinti ir su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru. Visai tai įvyko maždaug prieš du dešimtmečius. Ir tik praėjus beveik dešimčiai metų – 2005-aisiais – po ilgų tyrimų mama gavo raštą „Dėl kario savanorio teisinio statuso pripažinimo ir dokumento išdavimo“, – pasakojo Vaidotas Račkauskas. Plungės „Saulės“ gimnazijoje istorijos mokytoju dirbantis plungiškis net menkiausią informaciją apie savo senelį tarsi mažus karoliukus vėrė į vieną vėrinį. Turimomis žiniomis apie L. Brežinskį pedagogas sutiko pasidalinti ir su „Žemaičio“ skaitytojais.

Skaityti daugiau »

„Sibiras yra Sibiras, o vienas ar kitas jo kraštas – ne taip ir svarbu“

21708-11015Šiuos žodžius 23-ejų rietaviškė Simona Budreckaitė, prieš išvykdama į misiją Sibire, išgirdo iš savo močiutės. Ji anūkės paprašė parvežti žemės iš Sibiro, kur buvo ištremtas jos tėvas Juozapas Sudeikis. Sibire, Krasnojarsko krašte, jis ir mirė. Ne tik Simonos močiutei, bet beveik visai Lietuvai žodis Sibiras tapo siaubo, skriaudų ir netekčių simboliu. Jį ištarus, kas antras lietuvis atsidusęs pasakys, jog į tą pragarą jis pats ar jo artimieji taip pat buvo patekę. Kas šios nelaimės išvengė, vis tiek žino, kas tas Sibiras. Jeigu negirdėjo skaudžių pasakojimų, žino skaičius – kiek mūsiškių į tą šalčio zoną buvo išgabenta. Tačiau jaunoji karta nori žinoti daugiau. Todėl, kaip pasakojo Simona, projekte „Misija Sibiras 2017“ su ja kartu dalyvavusi viena mergina sakė: „Jūs užaugote, girdėdami pasakojimus apie tremtį, o aš žinau tik skaičius. Todėl ir noriu sužinoti daugiau, noriu pajusti bent dalelę to, ką jautė Sibire atsidūrę žmonės.“

Skaityti daugiau »

„Svarbiausia – daryti gera kitiems“

DSC_0861Taip sakė į redakciją užsukusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Plungės skyriaus vadovė Aniceta Grikšienė. Ji pati yra gimusi ir augusi tremtyje. Būdama devynerių, grįžo į Lietuvą ir, pirmąkart išvydusi tėvų bei senelių žemę, suprato, kokia ji jai brangi.

Skaityti daugiau »

Gyvybę iškeitęs į laisvą, gražią ir kylančią Lietuvą

Buvęs-Prano-Genio-namas-PlungėjeSkiriama poeto Prano Genio 115-osioms gimimo ir 65-osioms mirties metinėms

Aš – karo trimitas! Narsus karžygys!
Aš – saulės žvalus spindulėlis…
Aš – tauras, Žemaičių tėvynės sūnus.
Aš – jaunas dainų bernužėlis!
Šiais žodžiais Pranas Genys viename pirmųjų jaunystės eilėraščių „Didi valanda“ išpranašavo savo prasmingo ir kartu tragiško gyvenimo lemtį. Narsus karžygis, neturėjęs nei ginklo, nei fizinių jėgų, dvasios galiomis pranoko daugelį tų, kurie save laikė tėvynės kovotojais ir kūrėjais.

Skaityti daugiau »

Svetimas vardas, svetima pavardė – tik gyvenimas savas

DSC_2570(Pabaiga. Pradžia Nr. 60)
Visur gerai, namuose – geriausia
Nusprendęs, kad savuose namuose dangus žydresnis ir duona gardesnė, S. Mockus grįžo į gimtinę. Įsidarbino tuometiniame Rietavo miškų ūkyje ir pradėjo dirbti  traktoriumi, vėliau – centrinio sandėlio sandėlininku. Per tą laiką vakarinėje mokykloje baigė vidurinę ir pradėjo dirbti Rietavo technikume instruktoriumi, vėliau – laboratorijoje. Matyt, iš tėvų paveldėtas žinių troškulys jį ginė į priekį, tad niekeno neraginamas baigė Rietavo technikumą. Būtent tuo metu jį ir užklupo KGB darduotojas ir atskleidė Juozaičių šeimos paslaptį.
Kai visas Rietavas stebėjosi, kodėl staiga S. Mockus sumąstė tapti A. K. Juozaičiu, technikumo direktorius taip pat sunerimo ir paprašė atnešti raštišką paaiškinimą. Pažymą, kurioje viskas paaiškinta, jam išdavė saugumas. Kai direktorius ją perskaitė, jo vos infarktas neištiko. Kitaip ir būti negalėjo, nes joje juodu ant balto buvo parašyta, kad A. K. Juozaičio tėvas buvo „Šatrijos gaujos vadas“, o motina – tos „gaujos“ narė. Be to, jis ne vienintelis toks. Direktorius neseniai buvo išgirdęs, kad dėstytojas, kurį jis buvo paskyręs savo pavaduotoju – tremtinys. Į šias pareigas norėjo skirti tuomet jau Žemės ūkio akademijoje studijuojantį A. K. Juozaitį, bet šis pasakė, kad negalės tų pareigų užimti. Paskyrė kitą – vis tiek nemalonumų neišvengė ir sulaukė saugumo įspėjimo.
Kartu su Sąjūdžiu – ten, kur reikėjo, kur buvo svarbu Lietuvai
Daugiau iš Rietavo jis niekur nevažiavo. Visą gyvenimą dirbo dėstytoju technikume, kuris vėliau tapo kolegija. Susipažino su savo žmona Rūta. Čia gimė du jo sūnūs – Robertas ir Šarūnas. Abu jie baigė tuometinį Plungės statybos technikumą. Robertas gyvena Rietave ir dirba degalinėje „Trevena“. Jis turi tris vaikus – dvi  dukras bei sūnų. Šarūnas gyvena Biržuose ir dirba mokyklos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams. Turi dvi dukras. Atsidusęs A. K. Juozaitis sakė, jog apgailestauja tik dėl to, kad iš keturių anūkių tik dvi liko Lietuvoje. Viena gyvena Rietave, kita – Anglijoje, trečia – Honkonge, o ketvirtoji – Biržuose. Anūkas taip pat užsienyje – Londone.
Rietaviškis labai norėtų, kad niekam, ne tik jo artimiesiems, bet ir kitų šeimų žmonėms nereikėtų sotesnio kąsnio ir laimės užsieniuose ieškoti. Kaip būtų gera, jog visi galėtų gyventi Lietuvoje – šalyje, už kurią ne tik jo tėvai gyvybę paaukojo, bet kovojo ir jis pats. Su džiaugsmu kovojo, nes žinojo, už ką ir dėl ko – už Lietuvos laisvę, už jos nepriklausomybę.
Kai tik prasidėjo Lietuvos atgimimas ir ėmė kurtis Sąjūdis, A. K. Juozaitis buvo tarp pirmųjų rietaviškių, iškart atėjusių į jį. Buvo tarp pirmųjų, važiavusiųjų į Vilnių budėti prie Parlamento bei televizijos bokšto. Ir niekada nė akimirkai nesuabejojo savo pasirinkimu.
Kai pradėjo kurtis partijos, A. K. Juozaitis kartu su jau Anapilin išėjusiu plungiškiu mokytoju Antanu Lapuku įkūrė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kuri iki 2004-ųjų vadinosi Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai), rajono skyrių. Pats vadovavo tos partijos Rietavo grupei. Tuo metu Rietavo savivaldybė nebuvo atsiskyrusi nuo Plungės, tad buvo renkama bendra Plungės rajono taryba, kurios nariu jis buvo išrinktas ne kartą. Tačiau svarbiausias jo nuopelnas Rietavui – suburta Rietavo šaulių kuopa, kuriai jis vadovavo daugelį metų, kurios narius mokė patriotiškumo bei meilės savo Tėvynei.
Pripažintas rezistencijos dalyviu
Nuo pat Atgimimo pradžios A. K. Juozaičiui rūpėjo jo tėvų likimas, tad stengėsi kuo daugiau apie juos sužinoti. Daugiau apie tėvų žūtį jam buvo papasakojęs tėvo brolis Jonas, kuris taip pat buvęs Lietuvos karininkas. Jis irgi buvo likęs Lietuvoje, gyveno Šilutėje. Netrukus susirgo džiova. Tačiau ir jis daug ko nežinojo apie savo brolio žūtį. Vėliau, dedant faktą prie fakto, atsiskleidė visas paveikslas. Paaiškėjusi tiesa partizanų vado sūnaus nenudžiugino.
A. K. Juozaitis saugo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išduotas pažymas apie tėvų žūtį. Abiejose pažymose nurodyta, kad jie gyveno Telšių apskrities Rietavo valsčiaus Suokelių kaime. Ir vienas, ir kitas mirė 1947-ųjų lapkričio mėnesį (kituose šaltiniuose minima tų pačių metų gruodžio 1-oji – gal tada buvo nušauta J. R. Juozaitienė, nes jos vyras žuvo anksčiau?..) Telšių apskrities Luokės valsčiuje, Ringalių kaime. Abiejų pažymų grafoje „mirties aplinkybės“ – irgi vienodas įrašas – žuvo kovos lauke.
Tas pats centras išdavė dar vieną pažymą, kurioje rašoma: „Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas majoras Kazimieras Juozaitis yra pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu ir jam po mirties suteiktas kario savanorio statusas.“
Jeigu Tėvynė pašauktų…
Šiandien A. K. Juozaitis jau gyvena gerokai ramesnį gyvenimą. Jis nebevadovauja šaulių kuopai, tad visuomeninis gyvenimas nebėra toks intensyvus, koks buvo dar visai neseniai. Rietaviškis vėl grįžo prie savo pomėgio bitininkauti, vėl rūpinasi sodu ir kitais darbais darbeliais, kuriuos vis tekdavo atidėti ateičiai. Ta ramiai gyventi leidžianti ateitis atėjo. Tačiau rietaviškis žino, kad jeigu kas blogo Lietuvai nutiktų, jis būtų tarp pirmųjų, pasiryžusių kovoti už savo šalį.

Balsavimai

Šalį sudrebino kaip įtariama korumpuotų teisėjų ir advokatų suėmimo skandalas. Kaip jį vertinate?

Rezultatai

Loading ... Loading ...