„Tas laisvės nevertas, kas negina jos“

Mokytojų ir kovotojų už Lietuvos laisvę giminė

21704-8463Antanas ir Petronėlė Smilingiai iš Prūsalių kaimo – kas jie tokie? Tik senieji plungiškiai prisimins girdėję šią pavardę. Ir papasakos ne apie šio ūkio įkūrėjus, bet apie septynis jų vaikus. Daugiausia bus girdėję apie vyriausiąjį jų sūnų Povilą, kuriam tėvai paliko ūkį. Jis, pasiėmęs iš banko paskolą, Prūsaliuose sukūrė pavyzdinį ūkį, kuris vėliau bankrutavo. P. Smilingį prisimins todėl, kad ne vieno senųjų plungiškių tėvai ar seneliai tame ūkyje dirbo. Atsiras ir tokių, kurie kažką žinos apie Antaną Smilingį. Šis nuo 1924-ųjų vadovavo Plungės pradinei mokyklai, kuri tuomet stovėjo ten, kur dabar įsikūręs prekybos centras „Senukai“. Mokyklos vedėjo šeima 1941-ųjų birželį ištremta į Komijos Syktyvkaro sritį. Ir kažin ar atsiras nors vienas, nepriklausantis šiai giminei, kuris papasakotų apie Joną Smilingį bei paslaptingą jo žūtį 1922-aisiais. Apie jį išliko istoriko Zenono Ivinskio žodžiai, kai jis, atsiimdamas mokslų daktaro regalijas, juokaudamas pasakė: „Negaliu būti mokslų daktaru – nesu baigęs pradžios mokyklos, nes mane ir du mano brolius, pats teturėdamas vos 14–17 metų, mokė Jonas Smilingis.“ Reikėtų pridurti ir tai, jog Smilingių giminė Lietuvai davė 11 mokytojų ir dar daugiau – už Lietuvos laisvę kovojusių patriotų.

Skaityti daugiau »

Birželio 14-ąją Lietuvoje skelbiama Visuotinė tylos minutė

Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, kai minėsime 76-ąsias trėmimų pradžios metines, Lietuvoje skelbiama Visuotinė tylos minutė, kuomet visa šalis 11 val. 59 min. trumpam sustos. Ši iniciatyva suvienys visą Lietuvą ir privers visus minutei stabtelėti bei pagalvoti apie savo laisvės kainą.

Skaityti daugiau »

Tėvynės istoriją geriau suvokiame per žmonių likimus

Slaptas-bendraminčių-mokytojų-pasitarimas.-Viduryje---M.MačernisPokario metais, prasidėjus mokytojų areštams, skaudžiai nukentėjo Lietuvos švietimo kokybė. Daug mokytojų patyrė tremtį. Grįžę iš Sibiro lagerių, švietėjai toliau skleidė nepriklausomoje Lietuvoje gimusias idėjas. Jie buvo moralinė atsvara gūdžiai pokario mokyklų realybei, nes tęsė moksleivių auklėjimą ta pačia lietuvybės ir krikščionybės dvasia, mokė pažinti tiesą, įveikti blogį. Jie, pokario mokytojai, buvo didžiausi autoritetai tiek mokinių, tiek tėvų akyse. Bolševikmetis nepajėgė įveikti tautinės mokyklos idėjų, subrandintų nepriklausomoje Lietuvoje. Jie tapo tyliaisiais rezistentais, sušvelnindami brukamą socialistinę ideologiją. Pasitikdami Lietuvos valstybės jubiliejų, prisiminkime iškilius plungiškius mokytojus, išlikusius žmonių atmintyje: Petrą Sadauską, Mečislovą Mačernį, Juozą Tarvydą, Steponą Meškauską, Juozą Jucių.

Skaityti daugiau »

Rezistencijos ir tremties ekspoziciją rietaviškiai sukaupė patys

21703_0542Pradėję domėtis rezistencijos bei tremties tema, mes, „Žemaičio“ žurnalistai, ėmėme kapstytis po šiuose procesuose dalyvavusių kraštiečių sąrašus. Mums svarbu sužinoti, kiek iš jų likusių gyvų, kiek galinčiųjų pasidalinti savo, tėvų ar senelių gyvenimo istorija, kurios neatsiejama dalimi yra tapusios tremtys ar pasipriešinimo kovos. 1944-aisiais, kai Sovietų Sąjunga antrą kartą okupavo mūsų šalį, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. Miškuose susitelkė būriai ginkluotų vyrų. Vieni jų į partizanų gretas įstojo vengdami tarnybos okupantų kariuomenėje, kiti – galimų represijų ar tremties. Tačiau dauguma ginkluotos kovos kelią pasirinko sąmoningai, pasiryžę kovoti tol, kol bus atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Priešintis sovietų valdžiai nepabijojo ir mūsų krašto žmonės. Tarp gausybės laisvės kovotojų pavardžių nemažą dalį užima ir rietaviškių. Netrumpas ir šio krašto tremtinių sąrašas. Jį bei kitus mūsų tautai reikšmingą istorijos laikotarpį menančius dokumentus bei fotografijas saugo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus.

Skaityti daugiau »

Prisiminkim vyskupą ir signatarą Justiną Staugaitį

J.-Staugaičiui-–-150Justinas Staugaitis – vyskupas, visuomenės veikėjas, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras – gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikuose, Šakių rajone. Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose su paskutiniais žodžiais lūpose: „Dieve, saugok Lietuvą…“ Tai žodžiai, ištarti didžiavyrio, paklojusio pamatus moderniai ir nepriklausomai Lietuvai. Žemaitija jam tapo amžinaisiais namais – palaidotas Telšių katedroje.

Skaityti daugiau »

„Jei ne šie žmonės, kokia Lietuva būtų šiandien?“

21705-9288Praėjusį šeštadienį Alsėdžiuose tvyrojo ypatinga nuotaika. Paminėti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos čia susirinko gausus būrys šaulių, Lietuvos laisvės armijos atstovų, rezervo karių, buvusių tremtinių ir partizanų artimųjų, Seimo narių ir rajono valdžios atstovų,  taip pat alsėdiškių ir kitų rajono gyventojų, neabejingų Lietuvos praeičiai. Renginys prasidėjo Alsėdžių švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje Mišiomis už žuvusius rezistencinės kovos dalyvius. Po jų iškilminga eisena patraukė prie miestelio centre esančio paminklo išniekintiems partizanams. Vėliau visi susirinkusieji aplankė dvi tragiškus įvykius menančias vietas, esančias Alsėdžių apylinkėse: partizanų Napoleono Kaunecko bei Prano Vaitkaus-Dačkaus kapus Skirpsčių miške ir kiek tolėliau, Plungės link, Skyplaičių miške, esančią partizanų Stanislovo Bedaukio ir Stasės Miklovaitės žūties vietą. Naujus paminklus, žyminčius šias vietas, pašventino ir melstis už tragiškai žuvusius miško brolius bei seseris kvietė kunigas Alvydas Vaitkevičius.

Skaityti daugiau »

Alsėdžiuose – patriotizmo dvasia persmelkta diena

21705-8944Praėjusį penktadienį Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazijoje surengta ypatinga šventė, į kurią susirinko ne tik gimnazijos bendruomenė, bet ir būrys svečių, tarp kurių bene solidžiausiai atrodė NATO pajėgų Lietuvoje atstovai. Išties įspūdingu Statutinių profesijų renginiu alsėdiškiai jau penktus metus iš eilės paminėjo Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Alsėdiškiai gimnazistai turėjo unikalią galimybę susitikti bei pabendrauti su skirtingų šalių kariais, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos atstovais bei žinomu šalies atlikėju, architektu bei aktyviu visuomenės veikėju Algirdu Kaušpėdu.

Skaityti daugiau »

Per badmetį tik giltinė buvo soti…

21703_8303Plungės ligoninės gydytoją kardiologą Liudviką Petreikį Plungės rajone pažįsta turbūt visi. Tačiau nedaug kas žino, kad jį, vos penkerių, kartu su tėvais, broliu ir seserimi 1941-ųjų birželio 14-ąją, įgrūdę į gyvulinį vagoną, išvežė į Šiaurę – Komijos autonominę respubliką. Po kelerių metų tėvą kažkas dar kartą apskundė ir jis pateko į kalėjimą. Šeima jo daugiau niekuomet nebematė ir nieko apie jį negirdėjo. Kur jis kalėjo, nepavyko išsiaiškinti ir po to, kai Lietuvoje buvo atkurta nepriklausomybė. Taigi trys Michalinos ir Liudviko Petreikių vaikai: dukra Zita Rūta, sūnūs Romas ir jauniausiasis Liudvikas taip niekuomet nieko apie savo tėvą ir nesužinojo. Nežino, ir kur jo kapas.

Skaityti daugiau »

„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“

21703_1491(Pabaiga. Pradžia – 33-iame „Žemaičio“ numeryje)
„Ypač pavasarį ten traukdavo…“
Plungiškis metraštininkas ir fotografas A. Beresnevičius, per kelis dešimtmečius išmaišęs ne vieną Žemaitijos mišką, fotografavęs ten buvusių partizanų žeminių liekanas, partizanų žūties vietas ir kapus, prasitaria, kad ypač pavasarį pajusdavęs nenugalimą trauką vėl eiti partizanų takais. Rasti tas vietas jam dažniausiai padėdavo šauliai, praversdavo ir kitų buvusių partizanų pasakojimai. Metraštininką liūdindavo pamatytas vaizdas. „Tokios vietos, pažymėtos kryžiais ir paminklais, gražios būdavo tik jų atidengimo iškilmių dieną, kai plazdėdavo žvakelių liepsnos ir dar žydėdavo atneštos gėlės. Ilgainiui jas žmonės užmiršdavo, nerūpėdavo jos nei seniūnijoms, nei aplinkiniams gyventojams. Tad, išsiruošęs į paieškas, su savim visad veždavausi ne tik kirvį ir pjūklelį, kad prieš fotografuodamas galėčiau išvaduoti antkapį ar kryžių nuo krūmynų, bet ir gėlių“, – prisimena A. Beresnevičius.
Skaityti daugiau »

„Regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta… “

21703_1490Buvo nelengva, bet per 20 metų, galima sakyti, išėjau tam tikrą mokyklą. O iš pradžių išgirstas partizanų ir tremtinių istorijas ilgai nešiodavausi su savimi. Prisiklausęs jų ilgai negalėdavau užmigti, atrodydavo, kad esu tų įvykių dalyvis, regėdavos, kad tai man skauda, kad baisu, kad šalta…“ Tokie žodžiai išsprūsta iš metraštininko ir fotografo Alfonso Beresnevičiaus lūpų, kai vieną popietę susėdome jo namuose Kaušėnų kaime pasikalbėti apie pastaruosius du dešimtmečius, kuriuos skyrė savanoriškai misijai. Niekieno neprašomas ir neraginamas, ryšių techniko specialybę jaunystėje įgijęs ir kelis dešimtmečius „Minijos“ įmonėje dirbęs A. Beresnevičius susidomėjo partizaniniu karu, tad suskubo užrašyti dar gyvų buvusių partizanų ir ryšininkų bei tremtinių prisiminimus, fotografuoti miškuose rastas apleistas jų žemines, partizanų žūties vietas žyminčius paminklus, kitus su rezistencine veikla susijusius objektus bei įvykius.

Skaityti daugiau »

Buvo vienintelė svajonė – grįžti į Tėvynę

21703_1224„Artimiesiems Sibire padėjo išgyventi begalinis darbštumas ir nenumaldomas noras grįžti į Tėvynę“, – pasakojo į „Žemaičio“ redakciją užsukęs plungiškis Zigmonas Vagnorius, kurio senelius, jo mamos tėvus Barborą ir Joną Vaičiulius su dukromis Aniceta ir Zita bei sūnumis Steponu ir Jonu 1948-aisiais, sugrūdę į gyvulinius vagonus, kaip didžiausius priešus ir nusikaltėlius, sovietai išvežė į Sibirą be teisės grįžti į Tėvynę.

Skaityti daugiau »

Žemaitis kunigas mokė aukotis už tiesą

DSC_3082Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys Kazimieras OLŠAUSKAS (1911—1954) – plungiškės poetės, politinės kalinės ir tremtinės Rozalijos Preibytės-Valiūnienės pusbrolis. Šis kvalifikuotas teologas, talentingas rašytojas, kruopštus istorikas buvo Žemaičių žemės šviesuolis, savo kūryba priešinęsis sovietiniams okupantams.
Išgirdus pavardę Olšauskas, ne vienam gali kilti klausimas, ar tai ne prelatas Olšauskas, palaidotas Plungės kapinėse, apie kurį 1984-aisiais buvo sukurtas vaidybinis televizijos filmas „Devyni nuopuolio ratai“, vaizduojantis sudėtingą dvasininko gyvenimą, nevienareikšmės jo veiklos kelią. Tačiau šio filmo pagrindinio veikėjo prototipas buvo vardu Konstantinas, ir gyveno jis 1867–1933 metais. O mūsų pasakojimo herojus Kazimieras Olšauskas buvo dvasininkas iš pašaukimo, niekada neišdavęs savo idealų, itin taurios sielos asmenybė.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Ar jau apsisprendėte, ką palaikysite per artėjančius merų rinkimus

Rezultatai

Loading ... Loading ...