Žmonės

Pasirinkęs trenerio kelią

1604-112588Jau dvidešimtmetį regbio treneriu dirbantis klubo „Dorbė“ vadovas Ričardas SKRINSKIS save vadina laimingu žmogumi. Gimęs ir užaugęs Plungėje, nuo paauglystės susidomėjęs įdomia sporto šaka, vyras džiaugiasi pasirinkęs trenerio darbą. Kada susidomėjo regbiu bei kaip gimė idėja įkurti šios sporto šakos klubą, ir kalbėjomės su „Dorbės“ vadovu.

Skaityti daugiau »

„Žinai, kad gausi per nagus, bet vis tiek įdomu sužinoti, kas bus toliau“

img_9500aPlungiškis Giedrius Surplys jau nuo mažens skaitė knygas ir domėjosi įvairiausiais dalykais. Smalsumas buvo ta savybė, kuri atvedė jį į LRT projektą „Auksinis protas“. Čia mūsiškis pasirodė puikiai – užėmė trečiąją vietą ir tapo „bronziniu protu“. Vilniuje gyvenantis 36-erių pašnekovas jau dirbo Vygaudo Ušacko patarėju, rašė kalbas prezidentei, dėstė Generolo Jono Žemaičio karo akademijoje. G Surplys – vedęs, augina du vaikus, puikiai kalba žemaitiškai ir nepamiršta gimtosios Plungės. Beje, užvakar paskelbta, kad G. Surplys bus skiriamas vidaus reikalų viceministru. O šis interviu su kraštiečiu spaudai buvo parengtas pačioje vasaros pabaigoje.

Skaityti daugiau »

Šunų veislynas – vaikystės svajonė

1607-115040Šią vasarą Plungės šunų mylėtojų klubas surengė jubiliejinę – 20-ąją – sertifikatinę visų veislių šunų parodą. Joje dalyvavo daugiau nei 500 keturkojų, pristatyta net 110 jų veislių. Gražiausiu tituluotas klubo narės, Platelių seniūnijos šunų veislyno „Beržoras“ savininkės Jolitos Glambockaitės trumpaplaukis vengrų vižlas. Šuo jau buvo Europos ir keturiolikos skirtingų šalių čempionas, o prieš kelerius metus iš Suomijos parsivežė pasaulio čempiono titulą. Tačiau tai – ne vienintelis šuo, kuriuo gali pasigirti šeimininkė – daugelis J. Glambockaitės augintinių yra pelnę prizinių vietų.

Skaityti daugiau »

„Treniruoti vaikus – mano pašaukimas“

1604-112548Jau daugiau kaip dvidešimtmetį Plungėje dziudo treneriu dirbantis Antanas KASTECKAS gali pasidžiaugti išugdęs nemažą būrį imtynininkų. Nors pats nėra tapęs Lietuvos čempionu, kaip jo auklėtinis Ramūnas Diburys, tačiau ne kartą yra laimėjęs buvusios sporto draugijos „Nemunas“ pirmenybių varžybas. Iš pradžių „Žemaičio“ kalbintas vyras kuklinosi, sakydamas jokių nuopelnų neturįs. Tačiau, įpusėjus pokalbiui, įsitikinome, kad didžiausiais jo įvertinimas –  treniruojami vaikai ir jų pasiekimai.

Skaityti daugiau »

Ryškūs kūrėjo pėdsakai

1405-8052xSu Žemaitijoje ir Lietuvoje gerai žinomu kompozitoriumi, mokytoju, chorų vadovu, vargonininku Aloyzu Meškausku susipažinau gana atsitiktinai. Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje buvo pristatoma šio menininko kūryba. Mano draugas, trejų Mišių autorius Ipolitas Petrošius pakvietė ir mane. Po koncerto Aloyzas man padovanojo vieną savo leidinį. Ką tik pasaulį buvo išvydusi mano 20-oji knyga „Kur vaikystės upė teka“, tad įteikiau jam ir savąją. Buvau gerokai nustebęs, kad vėliau žinomas kompozitorius pagal toje knygoje buvusius eilėraščius sukūrė net 17 dainų. Tai paskatino išleisti bendrą mudviejų knygą „Dainų upeliukas“.

Skaityti daugiau »

„Nėra gėlelės, kurios nebūčiau pačiupinėjusi“

1605-113633Retas žino, kad garsi Plungės Telšių gatvėje gyvenanti gėlininkė Birutė Anastazija Bagdonienė, kurios užauginti žiedai puošia ne vien mūsų, bet ir aplinkinių rajonų sodybas, kapines, skverus, kitus gražius kampelius, yra kilusi iš bajorų giminės. Ir kad jos močiutė – tėvo mama, visomis išgalėmis siekė, jog devyni jo sūnaus vaikai (7-ios dukros ir 2 sūnūs) baigtų mokslus. Ir lenkė juos prie knygos bei prie Dievo. Visa šeimos istorija sudėta į sesers, garsios medikės, profesorės Elenos Eringienės išleistą knygą „Iš Moncevičių giminės“. Kalbėdama apie savo šeimą, gėlininkė sako: „Mes – tylūs, nemėgstame girtis ar išsišokti, todėl daug kas mūsų nė nepažįsta.“ Jos šeimos istoriją „Žemaitis“ išgirdo tik tada, kai B. A. Bagdonienė užsuko į redakciją atsiimti loterijoje laimėtų 30 eurų.

Pirmasis pamiltas vyras ir buvo tas – tikrasis
Plungiškė kilusi iš Kretingos rajono Grūšlaukės parapijos Mončių kaimo. Kažkada jos giminė valdė 200 hektarų dvarą, tačiau prieš sovietų valdžiai atimant žemes, jos tėvui jau bepriklausė tik 64 hektarai. Moters tėvas ir jo mama labai gerai kalbėjo rusiškai, tad šeimai tremčių išvengti pavyko, tačiau giminėje tremtinių buvo nemažai. Močiutė aplinkiniams skaitydavo ir versdavo iš Rusijos platybių atsiųstus artimųjų laiškus. B. A. Bagdonienė, mirus jos abiem tėvams, persikėlė pas Klaipėdoje gyvenančią savo seserį.
Ten ji ir sutiko, kaip pati sako, savo pirmąją ir vienintelę meilę Alfredą Jaunutį Bagdoną. Ištekėjo, tačiau jaunavedžiai neturėjo savo kampo, tad
A. Bagdonas ją ir parsivežė į Plungę, kur buvo persikėlę ir Telšių gatvėje nedidelį namelį nusipirkę jo tėvai. Jie iš savo 45 arų atrėžė gabalą ir sūnui. Gėlininkė sako, kad čia juodu ir pasistatė namą. Čia gimė abu jų vaikai: dukra Violeta ir sūnus Alfredas. Šypsodamasi plungiškė prisipažino, kad vardus jiems parinko pagal operą „Traviata“. Ir pridūrė, kad ir jos vyro vardas Alfredas, tad sūnus gavo dvigubą dovaną.
Sūnus spaudimui nepasidavė ir pasirinko ne muziką, o sportą
Moteris yra baigusi Kauno technologijos, jos vyras – statybos technikumus. Ji ilgus metus dirbo tuometiniame Plungės kooperatyve. Jaunystėje pati eilėraščius rašiusi, o vėliau klasėje juos ir deklamavusi, kartais ir bendradarbių vakarėliuose  eilių paskaitydavusi. Ne savų, o žinomų poetų. Savų deklamuoti taip ir nesiryžo. Mamos talentą, matyt, paveldėjo jos duktė Violeta, kuri kelerius metus vadovavo vienam rajono laikraščiui.
B. A. Bagdonienė sakė, kad jos vyras turėjo labai gražų balsą, kurį paveldėjo sūnus. Ji papasakojo, jog abu su vyru norėję, kad sūnus pasirinktų muziką – dainavimą, tačiau šiam galva buvusi pramušta vien sportu. Dabar A. Bagdonas – verslininkas ir valdo visą jų šeimos gėlininkystės ūkį. Moteris abu savo vaikus giria, abiem džiaugiasi, tačiau ypač daug gerų žodžių skiria sūnui Alfredui. „Pavargęs ar ne, jis visada pradarys duris ir paklaus – mama, kaip tu? Aš marčiai ir sakau, kad jeigu vyras myli savo motiną, jis mylės ir žmoną. Labai geras vaikas. Ir darbštus, nors jam ir ne tokio likimo linkėjau.“
Gėlė – ir meilei, ir laimei
Plungiškės gėlės – nuostabiai gražios (dovanų gavome ir mes, žurnalistai). Šio verslo pradžia nebuvo labai lengva. Ir jeigu ne Jurbarke gyvenanti sesuo Barbora, kažin ar plungiškė būtų gėlininkyste susidomėjusi. Viskas prasidėjo su Lietuvos atgimimu. Atėjus krizei, daug kas prarado darbą. Kuo užsiimti, suko galvas ir Bagdonai. Tąkart sesuo ir pasiūlė užsiimti gėlėmis –  pati jas augino, nors ir  nedaug. Abu Bagdonai apsisprendė – pabandom. Pabandė. Ir ko tik juodu neaugino: ir gvazdikus, ir rožes, ir kitas gėles, kol nesusidomėjo begonijomis, kurios dabar užima didžiąją dalį jų šiltnamių. Mirus vyrui, verslo našta užgriuvo jos pečius, tada sūnus ir atėjo į pagalbą.
Kiek pirkėjai po turgų besiblaškytų, vis tiek grįžta prie jos išaugintų begonijų, nes gražesnių rasti sunku. „Dauguma pardavinėjančiųjų gėles – perpardavėjai. O mes – tikri ūkininkai. Tas gėles nuo sėklos iki žiedų išauginame. Nėra mūsų namuose gėlės, kurios mano pirštai nebūtų palietę. Pasėjame dar žiemą, vėliau tenka pikuoti, kitus darbus padaryti. Džiaugiuosi, galėdama vaikams padėti“, – pasakojo gėlininkė. Ir pridūrė, kad, pavargusi nuo darbų, ji atsiskleidžia „Žemaitį“ – juk įdomu, kas rajone dedasi. O paskui ir vėl žvilgsnis į žiedus krypsta. Juk ne be reikalo sakoma, kad gėlė – ir meilei, ir laimei skirta.

Svarbiausia – laiku pastebėti talentą

1502-4143xVisą gyvenimą paaukojęs šachmatams, dirbęs su didžiuliu entuziazmu ir atsidavimu, gerbęs savo auklėtinius, Vitalius Vladas Andriušaitis ne vienam įskiepijo meilę intelektualiai sporto šakai ir išugdė daug garsių meistrų. Šių metų rudenį sukaks lygiai dešimt metų, kaip šio šviesaus atminimo žmogaus nebėra tarp mūsų. Kitąmet plungiškiai minės ir jo 90-ies metų gimimo sukaktį. Ta proga pakalbinome Plungės visuomeninio šachmatų klubo (VŠK) „Bokštas” vadovę Genovaitę ŽALIMIENĘ. Ji sutiko „Žemaičiui“ papasakoti, kaip prasidėjo jos pažintis su Lietuvos nusipelniusiu šachmatų treneriu, kaip sekasi tęsti jo pradėtus darbus bei populiarinti šią sporto šaką mūsų krašte.

Skaityti daugiau »

Bites reikia ne tik suprasti, bet ir pajausti

1605-113639Vos prabudus gamtai, prasideda bičių triūsas. Tada į darbus pasineria ir bitininkai, ypač tie, kurie turi prižiūrėti kelias dešimtis šių darbštuolių šeimų. Jeigu jų daugiau nei visas šimtas, tenka plušėti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Tokiu įtemptu dienos ritmu gyvena Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Pučkorių kaime įsikūrę Vida ir Irmantas ANGELSKIAI. Prieš daugiau nei dešimtmetį ši kalbinta jauna bitininkų šeima dar tik ruošėsi įgyvendinti Europos Sąjungos remiamą projektą „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Tąsyk Vida ir Irmantas laikė 60 bičių šeimų ir galėjo tik pasvajoti apie dideliam bitynui reikalingas patalpas bei įrangą. Dabar jų svajonės virto tikrove – naujose patalpose puikuojasi elektrinis medsukis, žiedadulkių džiovykla, korių atakiavimo stalas, medaus fasavimo indai, o bityne dūzgia beveik du šimtai darbštuolių šeimų.

Skaityti daugiau »

Rimantas Laima – menininkas, kuriantis iš širdies

2016-06-03-zemaitis-1Jau keletą savaičių važiuojančius nuo Plungės Mažeikių link sankryžoje Plateliai–Alsėdžiai maloniai stebina ir džiugina įvairiomis pozomis įsitaisiusių šešių didelių vilkų skulptūros. Šalia – nedidelis vežimas su rąstais. Tai – meno kūrėjo Rimanto Laimos, gyvenančio netoli šios vietos, Skirpsčių kaime, pusės metų darbas, kurį užsakė VĮ „Telšių regiono keliai”. Kompozicija simbolizuoja legendą apie tuo keliu važiavusius kunigaikščius Oginskius ir šioje vietoje juos užpuolusią vilkų gaują. Netoliese yra Vilkų alkakalnis, todėl ir sankryža vadinama Vilkų. Dideli, ąžuoliniai, sunkūs, gerai pritvirtinti vilkai nuo piktavalių saugomi net ir vaizdo kamerų.

Skaityti daugiau »

Už jokius pasaulio pinigus savo krašto nekeistų

1601-111496„Noriu visiems jauniems žmonėms pasakyti, kad kaime galima ne tik gyventi, bet ir pragyventi. Nereikia jokių užsienių – ispanijų, norvegijų, švedijų, anglijų ar airijų. Aš savo krašto nekeisčiau į nieką. Jūs man duokit, kiek norit, pinigų – nevažiuočiau gyventi kitur. Niekas net nenutuokia, kokios didelės galimybės yra Lietuvos kaime. Gali nusipirkti žemės lopinėlį, pasistatyti namuką, pasigaminti gero maisto ir laimingai sau gyventi, nesukdamas galvos dėl mokesčių už šildymą, karštą vandenį“, – taip atvirai kalba 26-erių Paukštakių seniūnijos Raišaičių kaime gyvenantis ir savo verslą ten kuriantis Arvydas STANYS. Vaikino pasakojimas tikrai įkvėps ne vieną jauną žmogų, šiuo metu svarstantį, kokį gyvenimo kelią pasirinkti.

Skaityti daugiau »

Balsavimai

Nauja valdžia – kaip nauja šluota. Ar esate patenkinti permainomis Seime ir Vyriausybėje? Ko iš naujosios valdžios tikitės?

Rezultatai

Loading ... Loading ...