Žmonės

Kruvinas sausio sniegas

Pabaiga. Pradžia Nr. 52
Ilgą laiką artimieji nežinojo, kur po sušaudymo atsidūrė Žadvainų miškuose žuvusių partizanų kūnai. Tylėjo Žemaitijos žemė, tylėjo ir prie sušaudymo prisidėję sovietų parankiniai. Tačiau 2010 metų rudenį, tiriant Rietavo dvaro sodybos teritorijoje buvusių arklidžių dalį, jie buvo rasti ir perlaidoti. Apie šį įvykį tuoj po perlaidojimo rašė „Atgimimo“ savaitraštis. Spausdiname sutrumpintą jo žurnalistės Rūtos ŠETIKAITĖS straipsnį.


Skaityti daugiau »

Tautodailininko svajonėse – eilėraščių knyga

Neramus žmogus – taip būtų galima pavadinti Žlibinų seniūnijos Užlieknio kaime gausioje ūkininko šeimoje gimusį Apolinarą Pakalniškį. Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Jonavoje ir iki savojo 50-mečio dirbo Jonavos azotinių trąšų gamykloje. Antrojo amoniako ceche nuo aparatininko iki pamainos viršininko pakilęs žemaitis niekuomet neužmiršo savo šaknų. Ir ne tik pats aplanko gimtinę, bet ir atveža čia savo sukurtų darbų. Šiuo metu jo paveikslų paroda puošia Žlibinų kultūros namus. Parodos atidarymas vyko Virginijos bei Gintaro Končių sodyboje. Į jį atėjo ne tik Žlibinų bendruomenės aktyvas – susirinko ir dailininko giminaičių, jaunystės draugų.

Skaityti daugiau »

Kruvinas sausio sniegas

Tęsinys. Pradžia Nr. 52
Rūkalų Pušies-Rambyno būrio partizanams atnešdavo ir netolimame Pajūrio kaime gyvenęs ryšininkas. Kaip teigiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memoralinio departamento Atminimų programos vyriausiojo specialisto Daliaus Žygelio, būtent rūkalai tapę netiesiogine šio būrio žūties priežastimi. D. Žygelis savo straipsnyje rašo, jog paaiškėję, kad 1951 m. spalį MGB agentas Makys organams pranešė apie Pajūrio kaimo gyventoją Balėniškį, įtarimus sukėlusį, nes pirkdavo didelius rūkalų kiekius. MGB agentas gavo užduotį susibičiuliauti su Balėniškiu ir pabandyti nustatyti jo galimus ryšius su partizanais. MGB po truputį išsiaiškino, jog Pajūrio kaimo gyventojas Balėniškis yra Antano Kontrimo-Paramos partizanų būrio ryšininkas, slapyvardžiu Dėdė.


Skaityti daugiau »

Kruvinas sausio sniegas

Tęsinys. Pradžia Nr. 52
Du Gedmintai – Antanas ir Vytautas. Kartu Spraudyje augę pusbrolių vaikai. Antanas – jaunesnis, Vytautas – vyresnis. Abu nenorėję paklusti svetimiems įstatymams, abu panašūs, tačiau likimai jų – skirtingi. Vytautas, užauginęs savo vaikus, dabar jau Pelaičių kaime džiaugiasi ramia senatve, o Antanui nei sukurti šeimos, nei sulaukti žilo plauko jau nebuvo lemta. Vos 21-erių partizano Antano Gedminto-Lakštučio širdis prieš 60 metų plakti nustojo Žadvainų miškuose.


Skaityti daugiau »

Kruvinas sausio sniegas

Tęsinys. Pradžia Nr. 52
Gegužis į Spraudžio miškus atnešė saulę. Atnešė ir… išsinešė. Guli Pranas atmerktomis akimis samanų patale. Guli užvertęs galvą į dangų. Pro eglių viršūnes bando prasiskverbti spinduliai, bet jų vyras nemato. Saulė prieš valandą Pranui užtemo… Atrodo, vos prieš kelias akimirkas gulėjo jis čia, prie Letauso upelio, su būrio draugais. Gulėjo, juokavo… Svajojo, kad su pavasariu gal jau ir laisvė ateis. Gal Lietuvos žemelei pabos, kad mindo ją okupantas… Tačiau ne laisvė atėjo. Atėjo rusų kareiviai – rūsčiais veidais, šaltom širdim ir žudančiom rankom… Ir išguldė vienuolika miško brolių – čia pat, prie Prano Grauslio akių. Tik jam, vieninteliam iš būrio, giltinė dalgio pagailėjo.


Skaityti daugiau »

Kruvinas sausio sniegas

Tęsinys. Pradžia Nr. 52
Bunkeryje, užsidarius ir beveik nematant dienos šviesos, būrio vado Antano Kontrimo-Paramos krūtinę slėgdavo ir šeimos ilgesys. Sopėdavo Antanui širdį dėl paliktų sūnų… Todėl tylomis, naktį, pasislėpdamas pilnaties mestuose medžių šešėliuose, grįždavo namo bent į miegančius vaikus pažiūrėti… Kad nepakliūtų mirtimi alsuojančiam priešui į nasrus, stebėdavo sutartinius ženklus: jeigu prie sodybos esanti kartis būdavo pakelta – galima grįžti, jei jos nėra – pavojus.


Skaityti daugiau »

Pagerbtas prelatas Povilas Pukys

Ketvirtadienį, liepos 12-ąją, ne tik iškilmingai baigėsi Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Tądien Žemaičių Kalvarijos bendruomenės „Gardai“ ir parapijos iniciatyva buvo pagerbtas trijų – Stalgėnų, Plungės ir Pakutuvėnų – bažnyčių statytojas, prelatas Povilas Pukys. Atminimo lenta pažymėtas namas, kuriame prelatas gyveno.


Skaityti daugiau »

Kruvinas sausio sniegas

Tęsinys. Pradžia Nr. 52
Šūvis. Vienas, antras. Paskui – nesuskaičiuojamos jų papliūpos. Sausio dienos oras vis labiau įkaista. Aplink –
tik šunys. Tie, kuriems tyška balti purslai, ir stribai, save liaudies gynėjais vadinantys. Ir jų daug… Tiek, kad, atrodo, Žadvainų girioje nė kojai padėt vietos nebelieka. Pro Antano Kontrimo akis bėgantys vaizdai jam atrodo tarsi susapnuoti – va, suvarpytas okupantų
kulkų, krenta likimo draugas Pranas, ana ten stribokai nusivijo Antaną, o nuo ant žemės kritusio ir konvulsijų tampomo Juozo kūno sklinda susimaišęs aitraus parako ir kraujo kvapas. Nelygios kovos lauke jiedu lieka vieni – jis ir Ona. Ta, šitaip ištikimai jo būriui ir Lietuvai tarnavusi moteris. Ne, Antanas neleis jos niekingai nukauti okupantams, juo labiau – paimti į nelaisvę. Jis pakelia ranką ir šauna moteriai į pasmakrę, antrasis šūvis – į save…


Skaityti daugiau »

Kruvinas sausio sniegas

Tęsinys. Pradžia Nr. 52
Rezistenciniu laikotarpiu daugiausia į miškus ėjo vyrai. Moterys dažniausiai būdavo ryšininkėmis. Kas Oną Juškienę-Stirną išviliojo į girią? Kodėl švarią, minkštą lovą ji iškeitė į samanų patalus ar pridvisusį bunkerį?


Skaityti daugiau »

Kruvinas sausio sniegas

1952-ųjų sausis. Stingdantis šaltis. Gatvėje – nejauki tyla… Rietave, prie saugumo būstinės, numesti penki kūnai – dviejų jaunų, dviejų pusamžių vyrų ir dar nė trisdešimties neturinčios moters. Jų oda jau nešiurpsta nei nuo šalčio, nei nuo baimės… Baltame sniego fone – juodi, ilgi, išsidraikę Onos plaukai atrodo tarsi perjuosti ryškiai raudonu kaspinu… Raudona spalva visur – ir ant Onos tamsių plaukų, ir ant Antano kareiviškos uniformos, ir ant kito Antano, Juozo bei Prano laisvės dvasia kvėpuoti norėjusių krūtinių…


Skaityti daugiau »

Leidžiantis sau kurti, ieškoti ir keistis pasaulio ritmu

Vakar plungiškiai sulaukė neeilinio koncerto, kurį jiems pristatė buvęs plungiškis, Cuesta koledžo profesorius, Tomo Akviniečio kamerinio orkestro (JAV) dirigentas Rudolfas Budginas. Pagarbos ir smalsumo kupinų plungiškių ir miesto svečių prisirinko pilna Plungės kultūros centro salė.


Skaityti daugiau »

2. Ką stribai paliko, kaimynai atėmė

Žemaičių Kalvarijoje, nedideliame bute, drauge su dukra ir anūke gyvenanti Valerija Šilinskienė, tarsi rožinį tarp pirštų, suka savo gyvenimo vėrinį. Sunkaus ir įdomaus gyvenimo. Jos maldose – ne tik jos pačios šeimos narių vardai. Ji niekada neužmiršta pasimelsti ir už tėvus, ir už miške nušautą partizanavusį brolį Vladą bei jo draugus, ir už tris mirusius bei nuo atsitiktinės skeveldros kritusį ketvirtąjį – patį mylimiausią brolį poetą Vytautą Mačernį. Kai Klaipėdos kalėjime ją naktimis tardė ir kankino sovietiniai budeliai, Valerija Mačernytė mintyse skaitė brolio eiles, „vaikščiojo“ jo vizijų takais ir tvirtai įsikibusi laikėsi savo prisiminimų, kurie padėjo neišsikraustyti iš proto. Tą patį ji darė ir lageryje, į kurį buvo įkišta, ir po to, kai, negalėdama grįžti į Lietuvą, beldėsi Sibiro keliais pas ištremtą brolį Aloyzą. Brolio Vytauto eilėraščiai buvo jos paguoda ir tada, kai Anapilin iškeliavo vyras Zenonas Šilinskas, su kuriuo išgyveno beveik 50 metų, ir dabar, kai kūną laužo skausmas, o sielą užgula liūdesys.


Skaityti daugiau »

Balsavimai

Plungės rajone, ypač – mieste, pastaruoju metu vyksta daug gatvių, šaligatvių, kitų viešųjų erdvių remonto darbų. Kartu pasigirsta priekaištų, kad gyventojai per mažai informuojami apie šiuos darbus.

Rezultatai

Loading ... Loading ...