Žmonės

Rudens lygiadienio svarstyklėse

Rugsėjo 23-ioji motulės gamtos padalinta pusiau – po lygiai dienai ir nakčiai. Tokį rudens lygiadienį prieš 52-ejus metus Žemaičiuose – Plungės rajono Spraudžio kaime – išvydo Algimantas Krajinas – būsimasis Plungės girininkijos girininkas. Ir visas jo gyvenimas, žingsniuojant miško takais, supasi tarsi lygiadienio svarstyklėse – su šviesesniais ir tamsesniais atspalviais.


Skaityti daugiau »

Plungiškio papuošalai stebina viso pasaulio juvelyrus

Plungiškio papuošalai stebina viso pasaulio juvelyrusPlungiškis menininkas Virginijus Narkus sako jaučiantis nemažą juvelyrų priešiškumą, mat šie, kiek bevartydami ir betyrinėdami jo papuošalus, kuriuose tauriojo elnio ragas tarsi sulietas su gintaru, galiausiai pripažįsta net nenutuokią, kokiu būdu šie maži meno kūriniai pagaminami. „Jei atskleisčiau šią technologiją kokiems kinams ar indams, net neabejoju, šie mikliai iš to pasipelnytų. Gal net pradėtų masinę gamybą“, – sako plungiškis, jau sulaukęs ne vieno laiško iš minėtųjų šalių, kuriuose domimasi, kaip plungiškiui pavyksta apdirbti nepaprastai kietą tauriojo elnio ragą. „Norime daryti kaip jūs, bet savu stiliumi“, – rašo idėjų medžiotojai. Bet plungiškis sako kol kas neketinąs nei atskleisti, nei parduoti savo sukurtos technologijos.


Skaityti daugiau »

Skaudžiausia matyti sužeistus vaikus

Skaudžiausia matyti sužeistus vaikus„Kad ugniagesiai, ruošdamiesi gesinti gaisrą, neskuba – senas mitas. Vos sulaukę skambučio, puolam rengtis ir lekiam, mums duodama tik viena minutė“, – apie savo darbo užkulisius pasakoja Plungės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnas Tomas Girdenis. Neseniai Lietuvoje geriausiu ugniagesiu gelbėtoju tapęs 26-erių plungiškis jau konkurso metu įrodė, kad apsauginius drabužius apsivilkti, visus juose esančius užtrauktukus užsitraukti ir sagas užsisegti jis gali ir kur kas greičiau. Tiesa, Plungė šio gabaus pareigūno galėjo ir nesulaukti – staliaus specialybę turintis T. Girdenis sakė, kad kažkada apie ugniagesio darbą mąstęs kaip apie neįgyvendinamą svajonę ir tik atsitiktinumo dėka jis dabar gelbsti žmones bei jų turtą.

Skaityti daugiau »

3. Verta prisiminti ir nemokėjusius rašto

Nepakeldami Stalino tironijos, daugelis pasipriešino – išėjo partizanauti į miškus. Bet dabar Pranui Radavičiui naktį – viena valdžia, dieną – kita. O lietuvių skundikų buvo apstu.
1948 m. antrojoje pusėje prasidėjo masiška ir prievartinė kolektyvizacija. O žmonės šaukia: ką nori, tą daryk, tik į kolchozą nevaryk.
Pranui Radavičiui – šiurpiausi laikai. Sunku ir savo mintyse susivokti. Tiek daug nugyveno, bet tokios tironijos nebuvo matęs. Jau treji metai, kai karas pasibaigęs, tebesilieja kraujas, nesibaigia ašaros, prievarta.
Vieną 1949-ųjų naktį, pasikinkęs likusį arklį, prie vežimo pririšęs paskutinę karvę, su žmona Kazimiera jis palieka tuščią, vilčių puoselėtą sodybą, į kurią tiek daug darbo, lėšų įdėta. Pabėga kaip nusikaltėlis iš Telšių į Plungės rajoną. Tiesiog sugrįžta į tuos ūkius, kur bernavo. Bet ir čia daug tuščių sodybų: vieni ištremti į Sibirą, kiti patys pabėgę…

Skaityti daugiau »

2. Verta prisiminti ir nemokėjusius rašto

Tėvų rūpesčiai ir džiaugsmas

Vaikai maži – rūpesčiai maži. Vaikai dideli ir rūpesčių padaugėja. Laiminga Radavičių porelė net nepajuto, kaip sparčiai auga jų vaikai. Liūdino 8 mėnesių dukros Valerijos mirtis ir prisiminimai apie ją.
Tėvas stengėsi, kad jo vaikai mokėtų rašyti, skaityti ir turėtų kuo mažiau rūpesčių gyvenime. Vaikai neliko skolingi ir jau apie 1937 metus bendravardis sūnus išmokė tėvą pasirašyti. Tuo pačiu, neskubant, galėjo ir paskaityti. Tėvui didžiulis džiaugsmas, nepakartojamas įvykis!
Užaugo gražios, dailios, balsingos dukros, kurios neliko nepastebėtos Žemaitijos vaikinų. Tuo labiau kad Radavičių gyvenimas leido dukroms skirti didelius kraičius. Per didelis vaikinų entuziazmas kėlė tam tikrų rūpesčių. Nesusitarta geruoju.
Saušilio kaime jautėsi bendruomeniškumas: žmonės stengėsi vienas kitą palaikyti, vienas kitam padėti. Kai jaunikiai pradėjo važinėti pas vyresniąją dukrą Zuzaną, Saušilio vaikinai sunerimo: iš kitur atvykusiems jos neatiduos. Pagąsdinus, vienus jie nesunkiai išvijo, o buvo ir tokių, kurie nelabai norėjo nusileisti. Ir saušiliškiai tą drąsuolį nutarė pamokyti – surengė atbaidymo muštynes. Dėl to teko trim Saušilio vaikinam sėdėti pusę mėnesio Telšių kalėjime. Tačiau vyrams – niekis, džiaugėsi, jog Zuzana ištekėjo už stambaus ūkininko Saušilio kaime. Saušiliškė – saušiliškiams!
Panašios bėdos buvo ir su antrąja dukra Kazimiera. Konkurencinėje kovoje Kazimieros širdį laimėjo Keturakių eigulys, kuriam į pagalbą atėjo Žarėnų girininkijos eiguliai ir girininkas.
Lengviau buvo prikalbinti Žarėnų vargonininkui dukrą Jadvygą. Pati Jadvyga, turėdama puikų balsą ir noriai dalyvaudama bažnyčios chore, patikėjo vargonininko žodeliais ir už jo ištekėjo.
Sūnus Pranas įniko į mokslus: Zalepūgų pradžios mokykla, Telšių valsčiaus gimnazija, Klaipėdos, Vilniaus pedagoginiai institutai.
Kurį laiką Telšių valsčiaus gimnazijos direktoriumi buvo Rubaževičius, tai to paties Rubaževičiaus sūnus iš Smilgių. Po mokslų baigimo jaunasis Pranas taip pat dirbo Upynos, Viešvėnų, Klaipėdos mokyklų direktoriumi. Senasis Pranas buvo labai patenkintas, kad jo sūnus pasiekė tiek, kiek buvo pasiekęs Smilgių Rubaževičius.
Radavičiai daug vilčių dėjo į jauniausiąją dukrą Eleną. Ketino jai palikti visą ūkį. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi planai buvo tragiškai sujaukti. Neišsipildžiusios ateities svajonės nugrimzdo pragaištinguose okupantų labirintuose.
Skaityti daugiau »

2. Bijojo pavirsti… balta utėle raudonom akim

Tą nelaimingą dieną, kai į Krasnojarsko kraštą buvo išvežta milašaitiškės Stanislavos Rudienės (Jurkaitytės) šeima, jos gyvenimas tarsi skilo į dvi dalis: iki to ir po to. Iki tol buvo viskas paprasta ir aišku: ji turėjo namus, abu tėvus, lankė Stanelių pradinę mokyklą. Gyveno taip, kaip ir kiti jos bendraamžiai tarvainiškiai. O vieną dieną liko be nieko: be namų, artimųjų, draugų, su triskart aplink ją apsukamu sesers drobiniu sijonu, suskilusiom klumpėm ir… siaubinga baime. Mergaitė pasidarė lyg žvėrelis – svetimą pamačiusi tuoj pat puldavo slėptis. Ir kol milašaitiškiai ją prisijaukino, kol ji patikėjo, kad yra ir gerų žmonių, turėjo prabėgti nemažai laiko.


Skaityti daugiau »

3. Bijojo pavirsti… balta utėle raudonom akim

Prabėgus daugeliui metų, kai visa Stanislavos Jurkaitytės (jau seniai tapusios Rudiene) šeima buvo grįžusi iš Krasnojarsko krašto ir apsigyvenusi Lietuvoje, sesers Kostės vyras moters atsiprašė. Matyt, visus tuos metus kaltė, kad uždraudė žmonai su savimi pasiimti dvylikametę seserį, jį, tarsi koks kirminas, graužė. „Aš tąkart jam pasakiau, jog esu katalikė ir turiu atleisti, bet pamiršti… nieka-da nesugebėsiu“, – sakė milašaitiškė Stanislava Rudienė. Patylėjusi, kol nurijo ašaras, ji tarė: „Visko buvo, bet likimu skųstis negaliu. Turėjau gerą vyrą, kuris be galo manimi rūpinosi, į mokslus išleido. Turiu tris gerus vaikus, septynis anūkus ir vieną proanūkę – ko dar benorėti. O svarbiausia – sulaukiau
dienos, kai Lietuva tapo demokratine, nepriklausoma valstybe. Todėl negaliu suprasti nuolat verkšlenančių ir dejuojančių. Kartais net gėda jų aimanų klausytis. Tiesa, kasmet, kai visi minim Gedulo ir vilties dieną, verkiu ir aš. Nebuvau tremtyje, bet buvau tremtinė – atplėšta nuo visų ir palikta likimo valiai.“

Skaityti daugiau »

1. Verta prisiminti ir nemokėjusius rašto

1. Verta prisiminti ir nemokėjusius raštoPrano Radavičiaus gyvenimo kelias
Apie politikus, rašytojus, mokslininkus ar kitokio plauko raštingus žmones yra daug rašoma ir dar daugiau parašyta. Tačiau beraščiai, benamiai – retai prisimenami.
Tuo tarpu senovėje, ir dar visai neseniai, nemokantys nei rašyti, nei skaityti, saugodami etnines, istorines vertybes, labai daug prisidėjo prie gyvenimo pažangos. Nemažai lietuvių ryškiai išsiskiria iš bendraamžių. Remdamiesi savo įgimtomis ir įgytomis dorybėmis, ribodami troškimus, be mokytojų, be knygų, sukūrė prasmingą gyvenimą.
Mano kaimyno Prano Radavičiaus (1880-1959) gyvenimas istorijos vingiuose – ilgas ir jaudinantis. Galima sakyti, jog tas kelias – stebuklingas, jei ne rusų okupacijos tragiški padariniai.
Apie Prano gyvenimą esu daug girdėjęs iš savo kaimo žmonių, kurie, bendraudami su Kantaučių, Žlibinų, Medingėnų parapijų gyventojais, prisimindavo jo piemenavimo, bernavimo laikus. Esu dėkingas anūkams, kurie patikėjo sūnaus – irgi Prano Radavičiaus – prisiminimus apie tėvą.
Pats senasis Pranas apie save nemėgo kalbėti, geriau šiaip pajuokaudavo, nusišypsodavo.



Skaityti daugiau »

Direktoriaus namuose – dalelė Lietuvos istorijos

Aistra rinkti, rūšiuoti, mainytis dažniausiai užsikrečiama dar vaikystėje. Susidomima įvairiausiais dalykais – nuo saldainių popierėlių, spalvotų pieštukų iki laikraščių ar net knygų. Daugelis su laiku numarina tokią aistrą, bet yra žmonių, kurie savo kolekcijas kaupia nuo vaiko ir šio malonumo neketina atsisakyti. Kolekcininkus galėtume pavadinti savotiškais istorijos fiksuotojais – per daugelį metų jų surinktos kolekcijos įgauna istorinę vertę, galinčią tuo laikotarpiu dar žeme nevaikščiojusiems daug ką papasakoti apie praėjusius laikus. Tokiu istoriku pavadinsime ir Plungės „Saulės“ gimnazijos direktorių Algimantą Budrį. Jo namuose – per keturi šimtai Lietuvos laikraščių pirmųjų numerių.


Skaityti daugiau »

Plungiškė – pirmoji europietė moteris, įkopusi į Everesto viršūnę

Pasaulio alpinistams gerai žinoma Vandos Rutkevič (Blaškevičiūtės) pavardė. Ši moteris, kaip spėjama, 1992 metų gegužės 12-13 dienomis žuvo, kopdama (o gal įkopusi) į Kančendžangos kalną. Jeigu Vanda Rutkevič (Blaškevičiūtė) įkopė į šį kalną, tuomet ji tapo pirmąja moterimi, užkariavusia tris aukščiausias pasaulio viršukalnes.


Skaityti daugiau »

1. Bijojo pavirsti… balta utėle raudonom akim

1. Bijojo pavirsti... balta utėle raudonom akim„Naktimis ištykindavau iš savo šiaudų guolio ir nusėlindavau į prie fermos buvusią virtuvę. Ten stovėjo didžiuliai metaliniai katilai su karštu vandeniu. Kai nusiprausdavau ir šluostydavausi, pažastyse pakibdavo ilgiausi utėlių „karoliai“. Jos buvo baltos, didelėmis juodomis galvomis ir raudonomis akimis. Verkdavau ir braukdavau jas žemyn, visa iš siaubo virpėdama. Kažkodėl man atrodė, kad pamažu aš virstu į tokią pat utėlę…“ – prisimena Milašaičiuose gyvenanti Stanislava Rudienė. Jai tebuvo dvylika, kai 1948-aisiais į Sibirą ištrėmė abu jos tėvus, brolį ir seserį, o ją, tuo metu viešėjusią pas seserį, paliko. Pokario metais Lietuvą kaustė baimė, matyt, todėl paauglės nepriglaudė nei patys artimiausi, nei tolimesni giminaičiai, tad jos namais tapo… kiaulių ferma. „Dabar, kai išgirstu žmones, dejuojančius ir besiskundžiančius sunkiu gyvenimu, visada mintyse sakau: jūs nežinote, kas yra sunkus gyvenimas“, – sako milašaitiškė. Ir ji turi teisę tą tvirtinti. Tuo patikėsite ir jūs, perskaitę šios moters istoriją.


Skaityti daugiau »

Tėtis, kuris moka kepti pyragus

Tėtis, kuris moka kepti pyragusSvarstant bylas, Plungės rajono apylinkės teismo teisėjas Vaidas Gasiūnas – rimtas ir santūrus. Tačiau tie, kurie su juo bendrauja ne teismo salėje, jį dažniau mato besišypsantį. O daug kam tikrai bus didelis netikėtumas sužinoti, jog teisėjas nuo įtampos atsipalaiduoja… skaitydamas kulinarines knygas ir kepdamas pyragus. Virtuvės nesibaido ir abu Vaido bei Saulenos Gasiūnų sūnūs: šiemet Senamiesčio vidurinę mokyklą baigsiantis Eimantas ir „Ryto“ pagrindinės mokyklos šeštokas Domantas. Vaidas Gasiūnas dabar su šypsena prisimena, kad kažkada buvo įsitikinęs, jog savo vaikams leis daug daugiau negu realiai dabar yra leidžiama. Kodėl? Ogi, ir pats mėgo retkarčiais nustebinti savo tėvus. Pavyzdžiui, kai prasidūrė ausį ir įsivėrė auskarą…


Skaityti daugiau »

Balsavimai

Plungės rajono valdžia sprendžia, kaip sutvarkyti teritoriją, esančią vidiniame Plungės miesto seniūnijos kieme, Vytauto gatvėje. Jūsų manymu, kam ši vieta būtų tinkamiausia?

Rezultatai

Loading ... Loading ...